52013DC0463

TURINYS

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Aštuntoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos pažangos ataskaita....................................................................................................... 3

1........... Įvadas............................................................................................................................ 3

2........... Aplinkybės..................................................................................................................... 3

2.1........ BVP ir užimtumo mažėjimas............................................................................................ 3

2.2........ Nacionalinių ir subnacionalinių finansų prastėjimas............................................................ 4

2.3........ Nuo nuosmukio labiausiai nukentėjo statybos ir gamybos sektoriai................................... 4

2.4........ Eksportas atsigauna........................................................................................................ 5

2.5........ Mažėja tiesioginės užsienio investicijos............................................................................. 6

2.6........ Didėja skurdo ir atskirties rizika...................................................................................... 7

3........... Poveikis regionams....................................................................................................... 10

3.1........ BVP ir užimtumas per pirmus trejus krizės metus........................................................... 11

3.2........ Nedarbas ypač didėja pietiniuose regionuose................................................................. 11

3.3........ Migracija lėtėja............................................................................................................. 12

4........... Poveikis miestams......................................................................................................... 12

4.1........ Didmiesčių regionai – ir atsparūs, ir pažeidžiami............................................................. 12

4.2........ Miestai išgyvena krizę................................................................................................... 13

5........... Sanglaudos politika ir krizė............................................................................................ 15

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Aštuntoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos pažangos ataskaita

Regioninis ir urbanistinis krizės mastas

1.           Įvadas

2014 m. sanglaudos politikos programavimo laikotarpis prasidės pasibaigus didžiausiam per paskutinius penkiasdešimt metų nuosmukiui. Kilus krizei regioninio BVP vienam gyventojui ir nedarbo ES konvergencijos procesas pasuko priešinga kryptimi. Šiuo metu uždavinys – užtikrinti, kad būtų greitai sugrįžta į tvirto augimo kelią, ypač mažiau išsivysčiusiuose regionuose ir miestuose.

Siekiant paremti būsimas derybas dėl programų, šioje ataskaitoje pabrėžiami krizės sukelti pokyčiai, kurie turės poveikį naujų programų aplinkybėms ir prioritetams. Pirmiausia ataskaitoje apžvelgiami pagrindiniai pokyčiai nacionaliniu lygmeniu. Po to apžvelgiamas krizės poveikis regionams ir miestams ir didėjantys skirtumai. Galiausiai, išvardijama, kaip pakitusi ekonominė aplinka paveiks būsimas sanglaudos programas, ir pabrėžiamas poreikis užtikrinti tvirtą lėšų telkimą pagal temas.

2011 m. buvo paskelbta septintoji pažangos ataskaita, o 2014 m. bus paskelbta šeštoji sanglaudos ataskaita. Šeštojoje sanglaudos ataskaitoje taip pat bus apžvelgiami tokie klausimai kaip inovacijos, klimatas ir aplinka, kurių nebuvo galima įtraukti į šią ataskaitą.

2.           Aplinkybės

2.1.        BVP ir užimtumo mažėjimas

2008 m. antrąjį ketvirtį prasidėjo ES nuosmukis, kuris tęsėsi penkis ketvirčius. Prasidėjus nuosmukiui bendras BVP augimas buvo vangus. ES BVP vėl sumažėjo 2011 m. paskutinįjį ketvirtį ir pirmus du bei paskutinįjį 2012 m. ketvirčius. Jeigu 2013 m. pirmąjį ketvirtį BVP vėl sumažės, tai bus vadinamasis trigubas nuosmukis.

Apskritai krizės poveikis BVP ir užimtumui 2007–2011 m. buvo didžiausias trijose Baltijos valstybėse, Airijoje, Graikijoje ir Ispanijoje (žr. COM tarnybų darbinio dokumento 1 diagramą). Baltijos valstybių ir Airijos ekonomika vėl pradėjo augti 2010 arba 2011 m. ir numatyta, kad iki 2014 m. toliau augs.

Tačiau Ispanija ir Graikija negrįžo į stabilų augimo kelią. 2011 m. Ispanijos ekonomika pradėjo augti, tačiau 2012 m. jos BVP sumažėjo. Iš negalutinių Graikijos augimo duomenų matyti, kad nuosmukis tęsiasi ir didėja. 2011 ir 2012 m. Graikijos BVP sumažėjo maždaug 7 proc. ir galbūt pradės augti tik 2014 m.

Be to, Kipre 2012 m. kilo finansų krizė, dėl kurios smarkiai sumažėjo BVP ir užimtumas, ir tikėtina, kad tai tęsis iki 2014 m.

Kita vertus, devyniose valstybėse narėse nuosmukis buvo gana nedidelis, o Lenkijoje – augimas tik sulėtėjo.

2.2.        Nacionalinių ir subnacionalinių finansų prastėjimas

Kilus ekonomikos ir finansų krizei dėl keturių priežasčių gerokai išaugo bendra valdžios sektoriaus skola (žr. 1 duomenų suvestinę). Pirma, kai kurios nacionalinės vyriausybės parėmė finansų sektorių, vykdydamos bankų rekapitalizavimą ir turto perdavimą. Antra, sulėtėjus ekonominei veiklai sumažėjo mokestinės pajamos ir padidėjo socialinės išlaidos (pvz., bedarbio pašalpos). Trečia, vyriausybės priėmė skatinamąsias priemones, kad padidintų paklausą. Ketvirta, skolos ir BVP santykis taip pat didėja dėl menko BVP augimo.

Todėl valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis ES šoktelėjo nuo 59 proc. 2008 m. pirmąjį ketvirtį iki 85 proc. 2012 m. ketvirtąjį ketvirtį. Didžiausi šuoliai užregistruoti Airijoje (90 procentinių punktų), Portugalijoje (56 procentiniai punktai), Graikijoje ir Ispanijoje (abiejose po 49 procentinius punktus). Žlungančius bankus išpirkusios valstybės narės galbūt galės sumažinti savo skolą parduodamos likusį bankų turtą, tačiau jų vertė tebėra nežinoma.

Didelė valdžios sektoriaus skola gali kelti susirūpinimą dėl valdžios sektoriaus gebėjimo ilgainiui išmokėti savo skolą. Dėl to gali padidėti palūkanų normos ir mokėjimai. Didesni mokesčiai, kurių reikia skolai išmokėti, gali stabdyti augimą.

2011–2013 m. laikotarpiu daugelis valstybių narių pradėjo fiskalinio konsolidavimo procesą, visų pirma sumažindamos išlaidas (-1,5 proc. ES BVP 2011 m., palyginti su 2010 m.). Daugiausia sumažintos augimą skatinančios išlaidos. Dėl to viešosios investicijos (t. y. bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas) kaip BVP dalis 2013 m. bus mažesnės 18 valstybių narių, palyginti su 2011 m. Šie apkarpymai gali turėti poveikį vidutinės trukmės ekonomikos augimui.

Valstybės skola ne visas šalis veikia vienodai. Estijos valstybės skola yra tik 10 proc. BVP. Tik 13 valstybių narių valstybės skola yra mažesnė nei 60 proc. jų BVP: trijų šiaurės valstybių narių, Liuksemburgo ir devynių iš dešimties Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių. Krizė daro poveikį subnacionalinei valdžiai dviem būdais. Pirma, dėl krizės sumažėjo mokestinės pajamos ir buvo apkarpyti mokesčiai siekiant paskatinti augimą. Antra, dėl krizės išaugo viešųjų paslaugų ir socialinės apsaugos vietos paklausa, o tai lėmė didesnes viešąsias išlaidas.

Dėl fiskalinio konsolidavimo didėja spaudimas subnacionalinės valdžios institucijų biudžetams. Jų socialinės išlaidos tebėra didelės ir jos turi sumažinti išlaidas ir padidinti įplaukas. Jų finansiniai sunkumai gali turėti poveikį viešųjų paslaugų teikimui.

Augimą skatinančiu fiskaliniu konsolidavimu turėtų būti užtikrinama, kad centrinės valdžios skola nebūtų mažinama didesnės subnacionalinės valdžios sektoriaus skolos sąskaita. Skolą mažinant koordinuotai taip pat turėtų būti užtikrinamos tolesnės augimą skatinančios viešosios investicijos, be kita ko, bendrai finansuojamos pagal sanglaudos politiką.

2.3.        Nuo nuosmukio labiausiai nukentėjo statybos ir gamybos sektoriai

Nors krizė prasidėjo finansų ir draudimo sektoriuje, šis sektorius 2011 m. sukūrė maždaug tiek pat bendrosios pridėtinės vertės (BPV) ir darbo vietų ES kaip ir 2007 m. Tačiau labiausiai nuo krizės nukentėjusiose šešiose valstybėse narėse užimtumas šiame sektoriuje 2007–2011 m. sumažėjo 1 proc. per metus, o BPV – 1,8 proc. per metus (žr. COM tarnybų darbinio dokumento 2 diagramą).

2007–2011 m. ir BPV, ir užimtumas Sąjungos statybos sektoriuje sumažėjo 3 proc. per metus. Šešiose šalyse, kuriose nuosmukis turėjo didžiausią poveikį, užimtumas sumažėjo net 10–20 proc. per metus, o BPV – 6–20 proc. per metus.

Toks didelis rodiklių sumažėjimas statybos sektoriuje yra susijęs su nekilnojamojo turto burbulu ir vėlesniu nekilnojamojo turto kainų kritimu keliose valstybėse narėse. 2007–2012 m. nekilnojamojo turto kainos Airijoje[1], Latvijoje ir Estijoje sumažėjo 30–50 proc. (žr. 2 duomenų suvestinę). Portugalijoje jos kol kas sumažėjo 9 proc. Eurostato duomenimis, Graikijoje kainos šiek tiek padidėjo 2007–2010 m., tačiau kiti šaltiniai[2] rodo, kad kainos nuo 2010 m. pradėjo mažėti. Apskritai negalima atmesti galimybės, kad kainos toliau mažės.

Gamybos sektorius patyrė daugiau nei 2 proc. nuosmukį per metus 2007–2011 m. Labiausiai nukentėjusiose šešiose valstybėse narėse metinis vidutinis sumažėjimas buvo beveik 5 proc. BPV sumažėjo šiek tiek mažiau – 0,9 proc. BPV pokyčiai labiau skyrėsi. Didžiausias nuosmukis minėtu laikotarpiu užregistruotas Graikijoje (–6 proc.) ir Suomijoje (–5 proc.), o didžiausias padidėjimas – Slovakijoje (8 proc.) ir Airijoje (4 proc.) (žr. COM tarnybų darbinio dokumento 3 diagramą). Gamybos sektoriaus nuosmukis buvo glaudžiai susijęs su prekybos sumažėjimu.

2.4.        Eksportas atsigauna

Po krizės paskolos teikiamos retai, todėl sumažėjo investicijos ir vartojimas. Dėl to sumažėjo prekyba prekėmis ir nuosmukis greitai paveikė svarbius prekybos partnerius, taigi dar labiau sumažėjo pajamų ir (arba) darbo vietų. Nors 2004 m. plėtros etapas suteikė naują postūmį ES prekybai, dėl krizės ji staiga sumažėjo (žr. 1 diagramą).

1 diagrama. ES prekybos apimties pokyčiai 2000–2011 m.

2008 m. eksportas vis dar didėjo, nors ir daug lėčiau, o importo apimties augimas buvo arti nulio. 2009 m. eksportas ir importas sumažėjo 15 proc. iki panašaus lygio kaip 2005 m.

Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių importas sumažėjo labiausiai (žr. 3 duomenų suvestinę). Daugumos šalių, įstojusių į ES po 2004 m., ekonomika, paskatinta didelių investicijų ir vartojimo, kurį laiką smarkiai augo, kol neprasidėjo krizė.

Vakarų Europos valstybėse narėse eksportas sumažėjo daugiau nei importas, nes bent jau iš pradžių vidaus vartojimas ir investicijos mažiau nukentėjo nuo krizės. Visame pasaulyje sumažėjus paklausai, sumažėjo eksportas, dėl to krito gamybos sektoriaus gamybos apimtis. Laimei, eksportas greitai atsigavo ir jo apimtis 2010 m. buvo panaši kaip ir 2007 m. Tačiau darbo rinkoje tebejaučiami staigaus eksporto sumažėjimo padariniai.

2.5.        Mažėja tiesioginės užsienio investicijos

Dėl krizės greitai sumažėjo tiesioginės užsienio investicijos (TUI). Daugelis užsienio investuotojų vėl pradėjo investuoti turimus išteklius į pagrindines bendroves. Įstojusios į ES Vidurio ir Rytų Europos valstybės narės dėl bendrosios rinkos ir ES acquis integravimo gali lengviau gauti TUI. TUI gali padėti didinti veiksmingumą, perkelti inovacines technologijas ir didinti našumą investicijas gaunančiose šalyse. Taigi, TUI yra svarbios užimtumui didinti ir ekonomikai modernizuoti mažiau išsivysčiusiose valstybėse narėse.

2004–2007 m. tiesioginių užsienio investicijų srautai iš kitų valstybių narių ir trečiųjų šalių sparčiai augo. Vidaus investicijų srautai 2004–2007 m. išaugo keturgubai (žr. 2 diagramą). 2008–2009 m. pablogėjus pasaulinei kreditų padėčiai vidaus investicijų srautai sumažėjo. Žemiausias lygis 2010 m. atitiko 2004 m. lygį. 2011 m. srautai vėl pradėjo augti.

Tiesioginių užsienio investicijų srautai neparodo užsienio investicijų atsargų. Kitose šalyse laikomos atsargos 2004–2007 m. padidėjo beveik 60 proc. Šis augimas niekada nesustojo. 2011 m. užsienio kapitalo atsargos tapo dvigubai didesnės nei 2004 m.

Kai kuriose ES šalyse TUI srautai yra pagrindinis kapitalo ir investicijų šaltinis. Pavyzdžiui, Bulgarijoje, Maltoje, Belgijoje ir Estijoje vidutiniai TUI srautai 2005–2007 m. buvo 15–23 proc. BVP. Dėl krizės TUI srautai dešimtyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių sparčiai sumažėjo. Jie sumažėjo 1,5–6 proc. BVP tarp 2005–2007 m. ir 2008–2010 m., išskyrus Bulgariją, kur srautai sumažėjo 12 proc. BVP (žr. 4 duomenų suvestinę).

2 diagrama. Tiesioginės užsienio investicijos ES 2004–2011 m.

2.6.        Didėja skurdo ir atskirties rizika

ES lygmeniu dėl krizės padaugėjo gyventojų, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis. 2009–2011 m. tokių gyventojų dalis padidėjo 1 procentiniu punktu. Taip pat didėja visi trys komponentai (skurdo rizikos lygis, didelis materialinis nepriteklius ir labai mažas užimtumas), ypač – labai mažas užimtumas (žr. 3 diagrama). Šis poveikis greičiausiai bus labiau jaučiamas ateityje, nes krizė dar nesibaigė, o jos poveikiui išplisti reikia laiko.

Skurdo ar socialinės atskirties rizika daugiausia padidėjo šešiose labiausiai nukentėjusiose valstybėse narės, tačiau Italijoje ir Bulgarijoje poveikis taip pat buvo nemažas. Tačiau keliose didelėse valstybėse narėse, kaip antai Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, padidėjimas buvo nedidelis, o, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Rumunijoje skurdo arba atskirties rizika net šiek tiek sumažėjo.

3 diagrama. Skurdas ir socialinė atskirtis ES 2005–2011 m.

Po krizės daugelis žmonių neteko darbo arba jų darbo valandos arba atlyginimas buvo apkarpyti, todėl jų pajamos sumažėjo. Šešiose labiausiai nukentėjusiose valstybėse narėse realios bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos po krizės smarkiai sumažėjo (žr. 4 diagramą).

Baltijos valstybėse realios bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos vienam gyventojui sparčiai augo 2005–2008 m., o vėliau smarkiai nukrito. Latvijoje disponuojamosios pajamos 2009 m. sumažėjo beveik penktadaliu. Nuo 2010 m. disponuojamosios pajamos vėl augo visose trijose valstybėse narėse, tačiau nė vienoje nepasiekė iki krizės buvusio lygio.

Graikijoje, Ispanijoje ir Airijoje, kuriose disponuojamųjų pajamų lygis yra gerokai didesnis, nei Baltijos valstybėse, padėtis yra ne tokia vienoda. Ispanija ir Airija pradėjo jausti krizės padarinius tik 2009 m. Nuo tada abiejose šalyse disponuojamosios pajamos sumažėjo maždaug 8 proc. ir pasiekė 2005 m. lygį. Graikijoje disponuojamosios pajamos pradėjo lėtai mažėti 2007 m. Labai didelis nuosmukis užregistruotas 2009 ir 2010 m. Dėl to 2011 m. Graikijos disponuojamosios pajamos buvo gerokai mažesnės, palyginti su 2005 m. lygiu.

Sumažėjus vidutinėms pajamoms ir skurdo ribai, nuosmukio metu dažnai sumažėja skurdo rizikos lygis. Siekiant išvengti šio poveikio šiame skirsnyje bus naudojama 2005 m. nustatyta skurdo riba.

4 diagrama. Realios bendrosios koreguotos disponuojamosios namų ūkio pajamos vienam gyventojui 2005–2011 m.

Airijoje žmonių, kuriems gresia skurdas, dalis, palyginti su 2005 m. riba, padidėjo nuo 10 proc. 2008 m. iki daugiau nei 15 proc. 2010 m. (žr. 5 diagrama). Ši dalis pasiekė 20 proc. Ispanijoje ir 23 proc. Graikijoje. Dėl didelio pajamų augimo nuo 2005 m. pradžios iki 2011 m. skurdo rizikos lygis, palyginti su 2005 m. riba, Baltijos valstybėse po krizės tik šiek tiek padidėjo ir pasiekė 10 proc. arba mažiau, tačiau nepasiekė iki krizės buvusio lygio.

5 diagrama. Skurdo rizikos lygis 2006–2011 m., palyginti su 2005 m. riba

Žmonių, kuriems gresia skurdas, dalis, palyginti su 2005 m. riba, šiek tiek padidėjo Belgijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje. Kitose ES vietose ji sumažėjo arba nepakito.

0–59 metų gyventojų, gyvenančių labai mažo užimtumo namų ūkiuose, dalis po krizės padidėjo, tačiau neviršijo 2006 m. lygio ES mastu. Tačiau šešiose labiausiai nukentėjusiose valstybėse narėse ši dalis 2007–2011 m. padidėjo 4–9 procentiniais punktais (žr. 6 diagrama).

6 diagrama. Labai mažas užimtumas 2005–2011 m.

Didelį materialinį nepriteklių patiriančių gyventojų, t. y. negalinčių įsigyti 4 iš 9 pagrindinių prekių, dalis ES lygmeniu sumažėjo nuo 11 proc. 2005 m. iki 8 proc. 2010 m. Didžiausia tokių gyventojų dalis yra Rumunijoje ir Bulgarijoje. Abi šalys 2010 m. sugebėjo sumažinti didelį nepriteklių patiriančių gyventojų dalį atitinkamai iki 31 proc. ir 35 proc. Tačiau 2011 m. tokių gyventojų dalis ES vėl padidėjo.

2008–2011 m. didelis materialinis nepriteklius daugiausia išaugo Latvijoje[3] (12 procentinių punktų), Lietuvoje (6 procentiniais punktais), Vengrijoje (5 procentiniais punktais) ir Graikijoje (4 procentiniais punktais). 2010 m. Airijoje tokių gyventojų dalis padidėjo 2 procentiniais punktais iki 7,5 proc., o tai yra daug, atsižvelgiant į pajamų lygį. Ispanijoje, kurioje pajamų lygis yra šiek tiek mažesnis, tokių gyventojų buvo 4 proc. Lenkija sugebėjo smarkiai sumažinti didelį materialinį nepriteklių patiriančių gyventojų dalį nuo 18 proc. 2008 m. iki 13 proc. 2011 m.

Skurdo ir socialinės atskirties pokyčiai, įskaitant skurdo lygį, išsamiau išanalizuoti ataskaitos „2012 m. Europos užimtumo ir socialinės tendencijos“[4] 2 skyriuje.

3.           Poveikis regionams

Krizė užbaigė ilgą regioninių BVP vienam gyventojui ir užimtumo skirtumų mažėjimo laikotarpį. 2000–2008 m. regioniniai BVP vienam gyventojui skirtumai mažėjo kasmet (žr. 7 diagrama). 2009 m. skirtumai nustojo mažėti ir 2010–2011 m. vėl didėjo.

7 diagrama. Regioninė konvergencija ir krizė

Regioninio nedarbo lygiai 2001–2007 m. vienodėjo, tačiau vėliau 2007–2012 m. atotrūkis tarp jų kasmet didėjo. ES-15 BVP vienam gyventojui ir regioninio užimtumo skirtumai nuo 2007 m. taip pat didėjo.

3.1.        BVP ir užimtumas per pirmus trejus krizės metus

2007–2010 m. dviejų trečdalių regionų BVP nuosmukis siekė iki –6 proc. per metus. Dešimt regionų, kuriuose BVP 2007–2010 m. smuko greičiausiai, buvo trys Baltijos valstybės ir septyni skirtingų valstybių narių regionai (žr. 5 duomenų suvestinę). Šių regionų BVP sumažėjo daugiau kaip 3 proc. per metus. Tarp šių regionų nėra nė vieno Ispanijos ar Graikijos regiono. Ispanija nepatenka į pirmąjį dešimtuką, nes jos BVP sumažėjo mažiau nei užimtumas. Graikijos nėra pirmajame dešimtuke, nes jos BVP daugiausia sumažėjo po 2010 m. 2012 m. Kipro užimtumo lygis ir BVP pradėjo mažėti ir tikėtina, kad tai tęsis ir 2014 m.

Keliose valstybėse narėse, įskaitant Bulgariją, Vokietiją, Slovakiją ir Lenkiją, augimas buvo didžiausias sostinės regione.

Viename iš dviejų regionų bendras užimtumas tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo. Užimtumas sumažėjo daugiau nei 4 proc. per metus Baltijos valstybėse, trijuose Ispanijos regionuose, dviejuose Airijos regionuose ir viename Bulgarijos regione (žr. 5 duomenų suvestinę). Graikijoje užimtumas pradėjo mažėti tik po 2010 m., todėl Graikijos regionų nėra tarp labiausiai nukentėjusių.

Apskritai regioninio BVP ir užimtumo kitimo ryšys pastaraisiais metais buvo silpnas, nes produkcijos sumažėjimo poveikis užimtumui jaučiamas tik po kurio laiko. Be to, kai kurių sričių politika krizės metu buvo tiesiogiai siekiama išlaikyti esamą (ne visos darbo dienos) užimtumo lygį.

3.2.        Nedarbas ypač didėja pietiniuose regionuose

ES lygmeniu nedarbo lygis 2008–2012 m. padidėjo nuo 7 iki 10 proc. Tačiau nedarbo lygis labiausiai nukentėjusiose valstybėse narėse išaugo dvigubai arba net trigubai. Penkiose valstybėse narėse jis padidėjo daugiau nei 8 procentiniais punktais, o Ispanijoje šuolis siekė iki 17 procentinių punktų (žr. 6 duomenų suvestinę). Penkiose valstybėse narėse, kuriose nedarbo lygis padidėjo labiausiai, šis rodiklis svyravo nuo 12 proc. (Kipre) iki 25 proc. (Ispanijoje)[5].

Nedarbas taip pat labai padidėjo Latvijoje, Estijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje ir Danijoje. Tačiau Vokietijoje nedarbo lygis sumažėjo, o Liuksemburge, Maltoje, Belgijoje ir Austrijoje vos pakito.

Apskritai daugiau kaip keturiuose iš penkių ES regionų nedarbo lygis 2008–2010 m. padidėjo. Daugumoje jų šiuo laikotarpiu padidėjimas buvo didžiausias. Daugiau nei trečdaliui šių regionų nuo 2010 m. pavyko sumažinti nedarbą.

Pagal Europos ekonomikos atgaivinimo plane pateiktas rekomendacijas kai kurios valstybės narės parengė priemones, kad užkirstų kelią per dažnam masiniam darbuotojų atleidimui ir padidintų išmokų aprėptį ir mokėjimo laikotarpį.

Jaunimo nedarbas ES lygmeniu padidėjo nuo 16 proc. 2008 m. iki 21 proc. 2011 m. (žr. 7 duomenų suvestinę). 52 regionuose vienas iš trijų darbingo amžiaus jaunuolių buvo bedarbiais. 11 iš tų regionų, daugiausia Ispanijoje ir Graikijoje, tokių jaunuolių net buvo vienas iš dviejų. Taip pat padidėjo 15–24 metų žmonių, kurie nedirba, nesimoko ir nestudijuoja (NEET), dalis. 2008–2011 m. tokių žmonių padaugėjo beveik keturiuose iš penkių regionų, visų pirma Rumunijoje, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje (žr. 8 duomenų suvestinę).

3.3.        Migracija lėtėja

2004–2008 m. gyventojų, gyvenančių ne savo pilietybės šalyje, skaičius ES-27 didėjo 1,5 mln. per metus. Dėl to atitinkama ES-27 gyventojų dalis išaugo nuo 5,1 iki 6,2 proc. 2009–2011 m. metinis prieaugis sumažėjo iki 0,9 mln., ir 2011 m. tokių gyventojų buvo 6,7 proc.

2004–2008 m. Airijoje, Ispanijoje ir Kipre užsienio gyventojų dalis padidėjo daugiau nei 4 procentiniais punktais, daugiausia jų sudarė 2004 arba 2007 m. prisijungusių valstybių narių piliečiai. Tuo laikotarpiu Italijoje, Portugalijoje, Liuksemburge ir Jungtinėje Karalystėje taip pat smarkiai padaugėjo užsienio piliečių.

Krizė labiausiai paveikė migraciją tuose regionuose, kuriuose iki krizės buvo didžiausi darbo migrantų srautai. Labiausiai migracija sulėtėjo Ispanijoje, Arijoje, Kipre ir kai kuriuose Jungtinės Karalystės bei Italijos regionuose (žr. 9 duomenų suvestinę), tačiau vis tiek išliko teigiama. Daugelyje Ispanijos, pietų Prancūzijos ir šiaurės Italijos regionų ir toliau teigiama grynoji migracija buvo viena iš didžiausių.

Dėl krizės paspartėjo emigracija Lietuvoje ir Latvijoje. Lenkijos pasienio regionuose neigiama grynoji migracija sumažėjo, o teigiama grynoji migracija padidėjo sostinės regione. Dėl grįžtamosios migracijos iš Ispanijos Rumunijoje neigiama grynoji migracija sumažėjo. Krizei toliau vystantis didėjantys regioninio nedarbo ir darbo užmokesčio skirtumai gali dar labiau paveikti migraciją.

Sparčiai mažėjant užimtumui statybos ir pramonės sektoriuose, mažėjo grynoji migracija Ispanijos regionuose ir šiaurės Italijoje. Grynoji migracija labiau mažėjo regionuose, kuriuose buvo daug migrantų iš kitų valstybių narių.

4.           Poveikis miestams

Siekiant išanalizuoti poveikį miestams šioje ataskaitoje jie suskirstomi į dvi kategorijas: didmiesčių regionai ir miestai.

(1) Didmiesčių regionai yra NUTS-3 regionai. Tai miesto aglomeracijos, kuriose gyvena daugiau nei 250 000 gyventojų. Taikant tokį požiūrį galima aiškinti BVP ir užimtumo pokyčius iš miesto perspektyvos.

(2) Miestai apibrėžiami vietos lygmeniu ir šiai kategorijai priklauso dauguma ES miestų. Taikant šį požiūrį galima gauti bendrus visos šalies miestų užimtumo ir skurdo duomenis.

4.1.        Didmiesčių regionai – ir atsparūs, ir pažeidžiami

Dviejose iš trijų valstybių narių[6] didmiesčių regionų BVP vienam gyventojui 2007–2010 m. vidutiniškai padidėjo, palyginti su visos šalies BVP (žr. COM tarnybų darbinio dokumento 4 diagramą). Dvylikoje valstybių narių, kurių BVP vienam gyventojui padidėjo, palyginti su ES, didmiesčių regionų rodikliai buvo gerokai geresni nei visos šalies. Aštuoniose iš dvylikos valstybių narių, kurių BVP vienam gyventojui sumažėjo, palyginti su ES, didmiesčių regionų BVP vienam gyventojui mažėjo greičiau nei visos šalies.

Tokia tendencija, kai BVP greičiau auga augančios ekonomikos šalyse ir greičiau mažėja daugumoje mažėjančios ekonomikos šalių, galėtų reikšti, kad miesto ekonomika yra nepastovesnė ir lengviau veikiama pakilimų ir nuosmukių.

Nors didmiesčių regionų rodikliai apskritai yra geri, daugiau nei trijų iš penkių didmiesčių regionų BVP vienam gyventojui 2007–2010 m. sumažėjo, palyginti su nacionaliniu lygiu. Mažesnių didmiesčių padėtis susilpnėjo. 74 proc. iš jų rodikliai suprastėjo, palyginti su visa šalimi. Taip pat ne sostinės didmiesčiai neteko 54 proc. BVP. Tik sostinės didmiesčių rodikliai buvo geresni – tik 30 proc. iš jų padėtis susilpnėjo.

Daugumoje valstybių narių 2007–2010 m. užimtumas[7] didmiesčių regionuose buvo atsparesnis krizei nei ne didmiesčių regionuose (žr. COM tarnybų darbinio dokumento 5 diagramą). Tik Suomijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Latvijoje ne didmiesčių regionuose užimtumas mažėjo lėčiau, nei didmiesčių regionuose.

Panašiai kaip ir BVP vienam gyventojui atveju, ne visuose didmiesčių regionuose užimtumo pokyčiai buvo didesni nei visoje šalyje. Tik pusėje didmiesčių regionų užimtumas sumažėjo mažiau (arba augo sparčiau), palyginti su ne didmiesčių regionais šalyje. Kiek daugiau nei pusė ne sostinės didmiesčių pralenkė šalies rodiklius. Šiek tiek mažiau nei pusės mažesnių didmiesčių rezultatai buvo geresni nei šalies. Sostinės didmiesčių rezultatai buvo gerokai geresni: devynių iš dešimties užimtumo rodikliai buvo geresni. Devyniuose iš dešimties sostinės didmiesčių užimtumas net augo, nepaisant nacionalinio užimtumo nuosmukio.

Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje maždaug pusės didmiesčių regionų užimtumo rodikliai buvo prastesni nei ne didmiesčių regionų. Graikijoje ir Vengrijoje beveik visų didmiesčių regionų rodikliai buvo prastesni. Tačiau daugumoje valstybių narių visuose arba daugumoje didmiesčių regionų užimtumo rodikliai buvo geresni nei ne didmiesčių regionuose. Tai buvo ypač akivaizdu Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Per šiuos pirmuosius trejus krizės metus dauguma didmiesčių regionų, ypač sostinės didmiesčių regionai, buvo atsparūs. Ne sostinės didmiesčių rodikliai buvo prastesni. Mažesni didmiesčiai buvo pažeidžiamesni, daugumos jų BVP vienam gyventojui ir užimtumo rodikliai kito lėčiau.

4.2.        Miestai išgyvena krizę

Skurdas ir socialinė atskirtis yra paplitę miestuose, ypač Šiaurės Vakarų Europoje. Dėl krizės šie reiškiniai dar labiau suintensyvėjo. Skurdo arba socialinės atskirties rizikos lygis ES miestuose padidėjo 1 procentiniu punktu, palyginti su 0,5 procentinio punkto padidėjimu ne miestuose (žr. 8 diagrama).

8 diagrama. Skurdo arba socialinės atskirties rizikos kitimas 2008–2011 m.

2011 m. ES-15 miestų gyventojams labiau grėsė patirti skurdą ar socialinę atskirtį nei ne miestuose gyvenantiems asmenims (žr. 9 diagrama). Taip pat trys šios rizikos komponentai yra didesni miestuose nei už jų ribų. ES-12 padėtis yra priešinga. Miestuose gyvenantiems žmonėms rizika patirti skurdą ar socialinę atskirtį yra gerokai mažesnė.

9 diagrama. Skurdo arba socialinės atskirties rizika miestuose 2011 m.

18 valstybių narių didelis materialinis nepriteklius yra didesnis miestuose. Labai mažas užimtumas yra labiau paplitęs miestuose 15 valstybių narių (žr. 10 duomenų suvestinę). Skurdo rizika yra didesnė 10 valstybių narių miestuose.

Paradoksalu, kad miestuose yra labai daug mažo užimtumo namų ūkių ir didelė darbo vietų koncentracija. Tai galbūt lemia gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitiktis, pavojingi darbai arba didesnis vieno žmogaus namų ūkių skaičius miestuose. Tai taip pat gali būti susiję su didesne ne ES gimusių gyventojų dalimi miestuose.

11-oje iš ES-15 valstybių narių[8] yra kur kas didesnė tikimybė, kad mažo užimtumo namų ūkyje gyvena ne ES gimę asmenys. 2010 m. ne ES gimusių asmenų mažas užimtumo lygis buvo bent šešiais procentiniais punktais didesnis nei asmenų, gimusių šalyje, kurioje jie gyvena. Daugelis ne ES gimusių asmenų, norinčių patekti į darbo rinką, susiduria su įvairiomis kliūtimis: vietos kalbos nemokėjimu, gebėjimų trūkumu, kvalifikacijų nepripažinimu ar diskriminacija.

Kaip ir skurdo bei socialinės atskirties atveju labiau išsivysčiusių valstybių narių miestuose dažniau yra mažesnis užimtumo lygis ir didesnis nedarbas nei miesteliuose, priemiesčiuose ir kaimo vietovėse (žr. 10 diagrama), o mažiau išsivysčiusiose valstybėse narėse padėtis priešinga. Krizė nepakeitė šios tendencijos.

10 diagrama. Užimtumas ir nedarbas miestuose ir kitose vietovėse 2008–2011 m.

5.           Sanglaudos politika ir krizė

Šioje ataskaitoje apžvelgiami keli pagrindiniai klausimai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama sanglaudos programose 2014–2020 m.

Dėl krizės sudėtingiau siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, kadangi sumažėjo užimtumo lygis ir didėja skurdas bei socialinė atskirtis. Be to, didėjantys regioniniai skirtumai trukdo siekti vieno pagrindinių Europos Sąjungos ir sanglaudos politikos tikslų.

Nors kai kurios valstybės narės, pavyzdžiui, Vokietija ir Lenkija, beveik nenukentėjo nuo krizės, dauguma susidurs su daugiau problemų ir turės mažiau viešųjų išteklių. Daugelis valstybių narių, o gal net ir visos, turės spręsti šias problemas:

· BVP ir užimtumo lygiai, kurie dar nepasiekė iki krizės buvusių lygių;

· didesnis nedarbas, skurdas ir atskirtis;

· mažesnės namų ūkių pajamos, dėl kurių sumažėja vartojimas ir importas;

· kaip niekad didelė viešoji skola ir fiskalinio konsolidavimo poreikis.

Iš ataskaitos matyti, kad problemų intensyvumas visoje Europoje labai skiriasi. Taigi rengiant būsimas sanglaudos programas reikėtų atsižvelgti į šiuos skirtumus, kad būtų užtikrintas kuo didesnis poveikis ir sprendžiamos aktualiausios problemos.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes būsimose sanglaudos programose reikės skirti ypač daug dėmesio investicijoms, kuriomis skatinamas augimas ir darbo vietų kūrimas. Tik stabiliai ir tvirtai atsigaunanti ekonomika gali sumažinti nedarbo lygį.

Todėl Komisija siūlo sutelkti išteklius keliose svarbiose srityse, kaip antai užimtumas (visų pirma jaunimo), mokymas ir švietimas, socialinė įtrauktis, inovacijos ir MVĮ, energijos vartojimo efektyvumas ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika, ir galbūt įtraukti IRT infrastruktūrą bei skaitmeninio augimo priemones.

Eksportas ir tiesioginės užsienio investicijos yra pagrindinis augimą skatinantis veiksnys mažiau išsivysčiusiose valstybėse narėse, padedantis kurti darbo vietas ir perduoti žinias bei technologijas. MVĮ, viena iš pagrindinių tikslinių sanglaudos politikos grupių, itin jaučia blogėjančios verslo aplinkos poveikį. Atsižvelgiant į nedidelę vidaus paklausą, augimą atgaivinti padės didesnis prekių ir paslaugų eksportas. Investicijos į inovacijas ir pažangi specializacijos strategija galėtų pagerinti šio sektoriaus rodiklius.

Statybos sektorius toliau jaučia bankų krizės padarinius, susijusius su ribotomis galimybėmis gauti paskolą, prasidedančiu būsto rinkos burbulu ir sumažėjusiomis namų ūkio disponuojamosiomis pajamomis bei pajamų užtikrinimu. Investicijos į energijos vartojimo efektyvumą pastatuose galėtų padėti atkurti dalį prarastų darbo vietų šiame sektoriuje.

Skurdo ar atskirties rizika padidėjo ES lygmeniu ir dėl uždelsto krizės poveikio skurdui ir atskirčiai gali toliau didėti.

Dėl fiskalinio konsolidavimo toliau didės sanglaudos politikos, kaip svarbaus viešųjų investicijų 2014–2020 m. laikotarpiu šaltinio, vaidmuo. Iš tiesų daugelyje mažiau išsivysčiusių valstybių narių ir regionų sanglaudos finansavimas jau sudaro daugiau nei pusę jų viešųjų investicijų. Komisija ragina valstybes nares ir regionus nedelsiant pradėti rengti naujas programas, kad nebūtų prarandama laiko ir kitų metų pradžioje būtų galima pradėti įgyvendinti ekonominei veiklai atgaivinti ir socialinei įtraukčiai paremti reikalingus projektus.

[1]               2007–2010 m.

[2]               Economist būsto indeksas.

[3]               Šį padidėjimą galėjo iš dalies lemti duomenų pertrauka.

[4]               http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=738&langId=en&pubId=7315.

[5]               Išsamesnė analizė pateikta ataskaitoje „2012 m. Europos užimtumo ir socialinės tendencijos“, http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=738&langId=en&pubId=7315.

[6]               Į šią analizę neįtrauktas Liuksemburgas, Malta ir Kipras.

[7]               Į šią analizę neįtrauktas Liuksemburgas, Malta, Kipras ir Italija.

[8]               Išimtys yra tik Italija, Graikija, Portugalija ir Liuksemburgas.