27.7.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 225/7

—

pabrėžia, kad reikia tuo pačiu metu spręsti specifinę šeimos susijungimo problemą, įgyvendinti naująją Europos integracijos darbotvarkę (CdR 199/2011) ir plėtoti Europos daugiapakopio valdymo kultūrą (CdR 273/2011), kuriai ugdyti visų prima būtini Regionų komiteto veiksmai;

—

pažymi, kad Žaliojoje knygoje nurodoma, jog kai kuriais atvejais direktyva naudojama kaip atgrasymo priemonė, ir todėl pabrėžia, šeimos susijungimo reglamentavimas neturi būti laikomas priemone imigracijos srautams kontroliuoti. Konkretūs susijungimo tikslai yra siekis padėti legaliems migrantams integruotis ir gerbti jų teisę į šeimą;

—

pabrėžia, kad asmens teisė gyventi kartu su šeimos nariais, taip pat teisė ir pareiga rūpintis vaikais, juos mokyti ir auklėti, taigi gyventi kartu su jais, yra pagrindinės su pilietybe nesusijusios teisės ir pareigos. Primena, kad yra daug nacionalinių ir tarptautinių deklaracijų, kuriose laikomasi vienodos pozicijos šiuo klausimu ir pripažįstamos minėtos teisės ir pareigos;

—

primena, kad valstybės, imdamosi konkrečių veiksmų, turi laikytis ir proporcingumo, ir subsidiarumo principų, t. y. suteikti didesnį vaidmenį regionams ir vietos valdžios institucijoms praktiškai įgyvendinant integracijos priemones ir sukurti tvirtą ir teisiškai pagrįstą pagrindą;

—

RK prašo, kad vietos lygmens subjektai būtų labiau įtraukti į daugiapakopį valdymą, kuris yra nuoseklios, pagrindinių teisių pagarbą užtikrinančios ir priimančiosios bei imigrantų kilmės šalių gerovę skatinančios imigracijos politikos sine qua non sąlyga.

Pranešėjas

Sergio SOAVE (IT / ESP), Savilijano miesto meras (CN)

Pamatinis dokumentas

Žalioji knyga dėl Europos Sąjungoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisės į šeimos susijungimą (Direktyva 2003/86/EB) (Direktyva 2003/86/EB)

COM(2011) 735 final

1.

teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą pradėti diskusiją šeimos susijungimo klausimu, dėl kurio parengta Direktyva 2003/86/EB. Diskusijos tikslas – įvertinti kai kurias problemas, iškilusias taikant minėtą direktyvą, ir išanalizuoti suinteresuotųjų subjektų (NVO, vietos, akademinės bendruomenės ir kt.) pateiktas kritines pastabas;

2.

mano, kad priimtas teisingas sprendimas diskusijų pagrindu laikyti žaliąją knygą, kurioje ne tik nurodomi svarbiausi direktyvos aspektai, bet ir iškeliami įvairūs klausimai. Pritaria Europos Komisijos nuostatai sprendimus dėl konkrečių priemonių priimti tik pasibaigus konsultacijoms;

3.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo valdant integracijos ir socialinės sanglaudos politiką, todėl jos turi būti pakviestos visapusiškai dalyvauti diskusijose dėl su šeimos susijungimu susijusių nuostatų įgyvendinimo siekiant sudaryti palankias sąlygas visiškai imigrantų integracijai priimančiose šalyse ir persvarstyti direktyvą;

4.

pabrėžia, kad įgyvendinant šią iniciatyvą turi būti laikomasi 2009 m. gruodžio mėn. Stokholmo programos ir 2008 m. rugsėjo mėn. Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto rekomendacijų;

5.

pabrėžia, kad reikia tuo pačiu metu spręsti specifinę šeimos susijungimo problemą, įgyvendinti naująją Europos integracijos darbotvarkę (CdR 199/2011) ir plėtoti Europos daugiapakopio valdymo kultūrą (CdR 273/2011), kuriai ugdyti visų prima būtini Regionų komiteto veiksmai;

6.

ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad šiuo metu Europą smarkiai sukrėtusi ekonomikos krizė gali paskatinti neteisingą direktyvos vertinimą, juo labiau kad susiduriama ir su naujais imigrantų į Europą srautais, kuriuos lėmė, pavyzdžiui, politinio judėjimo (iš esmės labai svarbaus ir veikiau vertintino teigiamai), vadinamojo „Arabų šalių pavasario“, turinčio didelės reikšmės daugeliui pietinės Viduržemio jūros pakrantės šalių, padariniai;

7.

pažymi, kad Žaliojoje knygoje nurodoma, jog kai kuriais atvejais direktyva naudojama kaip atgrasymo priemonė, ir todėl nurodo, kad šeimos susijungimo tvarka neturi būti laikoma priemone paveikti migracijos srautams – ši problema turi būti sprendžiama jos kilmės vietoje ir kitais būdais. Konkretūs susijungimo tikslai yra siekis padėti legaliems migrantams integruotis ir gerbti teisę į šeimą, kuri yra įtvirtinama kiekvienoje teisių chartijoje;

8.

pabrėžia, kad asmens teisė gyventi kartu su šeimos nariais, taip pat teisė ir pareiga rūpintis vaikais, juos mokyti ir auklėti, taigi gyventi kartu su jais, yra pagrindinės su pilietybe nesusijusios teisės ir pareigos. Primena, kad yra daug nacionalinių ir tarptautinių deklaracijų, kuriose laikomasi vienodos pozicijos šiuo klausimu ir pripažįstamos minėtos teisės ir pareigos. Visų pirma, reikėtų paminėti 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje teigiama, kad „šeima yra prigimtinis ir pagrindinis visuomenės vienetas, turintis teisę būti ginamas visuomenės ir valstybės“. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje Europos Sąjunga pripažįsta teisę į šeimą viena iš pagrindinių žmogaus teisių;

9.

tikisi, kad įgyvendinant imigracijos valdymo politiką bus užtikrinama visiška pagarba šioms pagrindinėms teisėms atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ne kartą pateiktą aiškią poziciją šiuo klausimu;

10.

be to, ragina praktiškai įvertinti šeimos susijungimo pasekmes. Direktyvoje visų pirma teigiama, kad šeimų susijungimas padeda užtikrinti socialinį ir kultūrinį stabilumą, kuris sukuria palankias sąlygas integracijai ir leidžia skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, naudingą priimančiųjų šalių vietos valdžios institucijoms. Reikėtų taip pat pripažinti, kad teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimas yra kokybinis šuolis imigracijos politikoje, kurios brandumą rodo dėmesys, skiriamas imigrantų stabilumui, kuris savo ruožtu yra būtina priemonė veiksmingai socialinei ir ekonominei imigrantų integracijai priimančiojoje šalyje užtikrinti. Teisė į šeimos susijungimą – lemiamas žingsnis į priekį, konkrečiai prisidedantis prie nelegalios imigracijos ir pavojingų socialinės atskirties formų mažinimo;

11.

atkreipia dėmesį, kad visų valstybių narių konstitucijose pripažįstama, kad šeiminiai ryšiai – tai konkrečių pareigų, susijusių ekonominiu ir socialiniu solidarumu, ištakos. Šeiminių ryšių skatinimas imigrantų šeimose tvirtai pripažįstant teisę į šeimos susijungimą gali tapti konkrečia priemone padėti užsieniečiams geriau suvokti, kad įvairūs įsipareigojimai (administraciniai ir organizaciniai), kuriuos jie privalo vykdyti, yra ne represyvios politikos padariniai ar policijos priemonės, o platesnio masto projekto – bendrai kurti visuomenės gerovę – dalis. Šiame projekte imigrantai aktyviai raginami dalyvauti ne tik reikalaujant teisių, bet ir prisiimant pareigas ir taip paskatinti pilietinio lojalumo ir pagarbos kitam asmeniui principų laikymąsi;

12.

todėl Komitetas norėtų, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas šeimos branduolio apsaugai (tai yra ir pagrindinis direktyvos klausimas) ir pagrindu pasirinkus šeimos branduolį, visų pirma turėtų būti sprendžiamas nepilnamečių, kuriems reikalinga ypatinga ir didesnė apsauga, teisės į susijungimą su šeima klausimas. Kalbant apie kitas šeimos formas ir apie migranto kilmės šalies taisykles ir papročius, Komitetas mano, kad atskirus arba tipinius atvejus turėtų vertinti pačios valstybės narės, tačiau, jei po konsultacijų Europos Komisija prieitų prie išvados, kad reikėtų Europos lygmeniu patvirtinti bendrai taikomą sąvokos „šeima“ apibrėžtį, ta apibrėžtis turėtų derėti su kitose ES priemonėse;

13.

atsižvelgiant į šių bendrųjų principų ir vertinimų svarbą, Komitetas mano, kad nereikėtų minėtoje srityje iš esmės apriboti valstybių narių veiksmų laisvės, kuri pripažįstama direktyvoje ir yra įtvirtinta Lisabonos sutartimi. Vis dėlto primena, kad valstybės, imdamosi konkrečių veiksmų, turi laikytis ir proporcingumo, ir subsidiarumo principų, t. y. suteikti didesnį vaidmenį regionams ir vietos valdžios institucijoms praktiškai įgyvendinant integracijos priemones ir sukurti tvirtą ir teisiškai pagrįstą pagrindą;

14.

mano, kad nepažeidžiant visų trečiųjų šalių piliečių, legaliai gyvenančių ES, teisės susijungti su kitais šeimos nariais, yra tesėta, kad šiai teisei įgyvendinti būtų taikomos tam tikros sąlygos kartu užtikrinant, kad bus laikomasi esminių nuostatų, apibrėžtų direktyvoje, kurios tikslas – palengvinti imigrantų integraciją ir užtikrinti jiems stabilumą;

15.

mano, kad šiuo metu galiojančios direktyvos nuostatos galėtų tapti prielaida teisiniam netikrumui ir paskatinti įvairius aiškinimus. Prašo išnagrinėti galimybę, naudojantis apykaitinės migracijos tipo modeliais tais atvejais, kai suinteresuotieji asmenys nusprendžia dalyvauti savanoriško grįžimo programose, Europos lygmeniu nustatyti minimalų gyvenimo laikotarpį, kuris atitiktų reikalavimą užtikrinti stabilumą ir nepažeistų teisės į šeiminį gyvenimą;

16.

susijungimo su sutuoktiniu minimalaus amžiaus nustatymo klausimu siūlo jį, kaip įprasta, suderinti su sutuoktinio pilnametystės amžiumi, nustatytu priimančiosios šalies tesės aktuose, išskyrus taikomą specialią išimtį, leidžiančią nustatyti žemesnę sutuoktinio amžiaus ribą. Šie veiksmai leis užtikrinti kuo didesnį nuostatų taikymo vienodumą ir išvengti galimų diskriminacijos dėl amžiaus atvejų;

17.

atkreipia dėmesį į dvi išimtis, taikomas nepilnamečių vaikų teisės į susijungimą su šeima atveju (4 straipsnio 1 dalies paskutinis punktas ir 4 straipsnis 6 dalis) galėtų būti panaikintos, kadangi praktiškai jos buvo retai taikomos. Bet kuriuo atveju rekomenduoja visus su šiuo klausimu susijusius sprendimus priimti atsižvelgiant į vaiko interesus ir siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisių apsaugą. Dėl tų pačių priežasčių rekomenduoja užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į šeimos susijungimą, įskaitant atvejus, kai vaiko tėvai yra nesusituokę, kad būtų išvengta bet kokios santuokinių ir nesantuokinių vaikų diskriminacijos;

18.

kalbant apie su kitais (nei vaikai ar sutuoktinis arba teisėtas įregistruotas nesusituokęs partneris) šeimos nariais susijusią dispozityviąją nuostatą, mano, kad reikėtų valstybėms narėms palikti teisę nustatyti tinkamumo kriterijus. Be to, atkreipia dėmesį, kad galiojančioje direktyvoje nenumatytos (nors turėtų būti priešingai) pasekmės šeimos nariams globėjo mirties, santuokos anuliavimo, skyrybų, globėjo išvykimo iš valstybės narės arba tėvystės užginčijimo teisme atveju;

19.

rekomenduoja atlikti išankstinį įvairių jau įgyvendintų priemonių (priemonių, taikomų prieš atvykimą ir priimančioje šalyje taikomų priemonių) veiksmingumo vertinimą. Remdamasis pirminiu vertinimu, vis dėlto rekomenduoja vengti priemonių prieš atvykimą, kurių globėjo šeimos nariams nebūtų galima taikyti dėl neraštingumo, materialinių išlaidų, atokumo nuo miestų ir t. t., ir kuriomis praktiškai būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Be to, Komiteto nuomone, jei pareiškėjo reikalaujama atvykus į priimančiąją šalį lankyti kalbos kursus ir (arba) pilietinio ugdymo ir (arba) supažindinimo su priimančios visuomenės istorija ir kultūra kursus, jie turėtų būti organizuojami nemokamai, kad būtų išvengta diskriminacijos dėl pajamų, ir jie turi būti parengti remiantis Europos integracijos moduliais;

20.

vertindamas kitas materialiąsias sąlygas (turėti būstą, sveikatos draudimą, stabilias, pastovias ir pakankamas pajamas), keliamas kurioje nors valstybėje narėje gyvenančiam globėjui, Komitetas rekomenduoja užtikrinti, kad šie reikalavimai būtų proporcingi ir netaptų nepagrįstais apribojimais. Ypač tikisi, kad taikydamos direktyvą valstybės narės priims taisykles, pagal kurias remiantis objektyviais ir įvertinamais kriterijais bus galima patikrinti, ar minėtos sąlygos yra įvykdytos, o ne remsis bendro pobūdžio nepagrįstai siaurai aiškinamomis nuostatomis;

21.

sprendžiant, ar galima suteikti teisę į šeimos susijungimą, siūlo atsisakyti valstybės narės pajėgumo priimti kriterijaus, kadangi šis kriterijus gali būti vertinamas kaip viena iš papildomų migracijos srautų kontrolės priemonių, o tai prieštarautų ES teisės principams;

22.

mano, kad tais atvejais, kai naudojamasi savanoriško grįžimo programomis, globėjo šeimos nariams suteikto leidimo gyventi trukmė turi būti tokia pati kaip globėjo leidimo gyventi trukmė numatant galimybę priimti sprendimus, atitinkančius apykaitinės migracijos modelius;

23.

kalbant apie trečiųjų šalių piliečių, kuriems suteikiama ypatinga apsauga (prieglobstis, pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir kt.), susijungimą su šeima, mano, kad, atsižvelgiant į Stokholmo programoje numatytus reikalavimus, skirtingų statusų atvejai turi būti nagrinėjami nustatant konkrečias ir atskiras taisykles, kurios leistų atsižvelgti į išskirtinę asmenų, kuriems suteikiama ypatinga apsauga, padėtį (įskaitant praktinio pobūdžio sunkumus, pavyzdžiui, pateikti prašomą informaciją arba asmens dokumentus). Todėl bendros šeimų susijungimą reglamentuojančios direktyvos nuostatos neturėtų būti taikomos atvykusių asmenų, kuriems suteikiama ypatinga apsauga, šeimos nariams. Turėtų būti priimtas atskiras teisės aktas, reglamentuojantis minėtų asmenų šeimos susijungimo klausimą, kuriame būtų atsižvelgta į šeiminius ryšius, kurie nutrūko šiems asmenims atvykus į priimančios šalies teritoriją;

24.

mano, kad kai kurių valstybių narių priimtas sprendimas atlikti DNR testus tėvystės ryšiams įrodyti gali (išskyrus jei toks tyrimas yra paskutinė priemonė) pažeisti proporcingumo principą ir pagrindines teises, įskaitant pagarbą asmeniniam ir šeiminiam gyvenimui (Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis);

25.

sprendžiant fiktyvių santuokų problemą, prašo Komisijos ir (arba) valstybių narių surinkti duomenis apie tikrąjį šio reiškinio mastą. Kadangi nėra nustatyta konkrečių faktų, mano, kad visose valstybėse narėse reikia atlikti tikslinius tyrimus siekiant aiškiau nustatyti, kokia yra su šiuo reiškiniu susijusi padėtis, ir skatinti gerą praktiką, sukauptą sprendžiant tokio pobūdžio problemas;

26.

išlaidų, kurias patiria globėjas dėl šeimos susijungimo, klausimu mano, kad yra tam tikra grėsmė, kad kai kurios valstybės narės dirbtinai padidins administracinius mokesčius ir tuo savavališkai pasinaudos atvykėlių srautams sumažinti, o tai visiškai prieštarauja proporcingumo principui, pagal kurį priemonės turi atitikti tikslą, kuris šiuo atveju yra leisti, o ne trukdyti pasinaudoti savo teise į šeimos susijungimą. Todėl reikėtų paprašyti valstybių narių nustatyti mokesčių tarifus, kad būtų galima netrukdomai įgyvendinti direktyvą;

27.

mano, kad reikėtų rekomenduoti valstybėms narėms laikytis direktyvoje nurodyto termino, per kurį turi būti pateiktas sprendimas dėl prašymo dėl šeimos susijungimo. Bet kokia valstybės narės nustatyta nuo direktyvos nuostatų nukrypstanti ir nepagrįstai ilgai pratęsti terminą leidžianti procedūra yra kliūtis visiškam direktyvos įgyvendinimui;

28.

tikisi, kad Komisija, atsižvelgdama į sunkumus laikytis direktyvoje nustatytų dviejų privalomų horizontaliųjų nuostatų, priims visus Sutartimis numatytus dokumentus ir priemones, kad užtikrintų visišką ES teisės laikymąsi valstybėse marėse;

29.

Komitetas prašo, kad vietos lygmens subjektai būtų labiau įtraukti į daugiapakopį valdymą, kuris yra nuoseklios, pagrindinių teisių pagarbą užtikrinančios ir priimančiosios bei imigrantų kilmės šalių gerovę skatinančios imigracijos politikos sine qua non sąlyga. Daugelis Europos regionų ir savivaldybių turi gerų integracijos politikos pavyzdžių ir būtent vietos lygmens institucijų vietose sukaupta patirtis padėjo sėkmingai įveikti daugelį nacionaliniuose teisėkūros aktuose iškilusių neaiškumų, susijusių su praktiniu direktyvos aiškinimu. RK pabrėžia, kad būtina surinkti kuo daugiau informacijos šiuo klausimu, ir norėtų bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir kitomis ES institucijomis kaupiant ir platinant vietos ir regionų lygmeniu turimus gerosios patirties pavyzdžius.