23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 434/87

—

atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir kitas pagrindines tarptautines sutartis ir dokumentus žmogaus teisių srityje,

—

atsižvelgdamas į ES metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2011 m., kurią 2012 m. birželio 25 d. priėmė Užsienio reikalų taryba,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. balandžio 18 d. rezoliuciją dėl metinio pranešimo apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir Europos Sąjungos politiką šioje srityje, įskaitant poveikį strateginei ES žmogaus teisių politikai (1),

—

atsižvelgdamas į ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje (11855/2012), kuriuos 2012 m. birželio 25 d. priėmė Užsienio reikalų taryba,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. liepos 25 d. Tarybos sprendimą 2012/440/BUSP, kuriuo skiriamas Europos Sąjungos specialusis įgaliotinis žmogaus teisių klausimais,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 12 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Žmogaus teisės ir demokratija – svarbiausias ES išorės veiksmų elementas. Veiksmingesnio požiūrio formavimas“ (COM(2011)0886),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos žmogaus teisių gaires,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 8 d. poziciją dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 3 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 65/276 dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Jungtinių Tautų veikloje,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją (A/Res/55/2) ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 17 d. rezoliuciją dėl ES paramos Tarptautiniam baudžiamajam teismui (TBT) sprendžiant problemas ir įveikiant sunkumus (3) ir į savo 2010 m. gegužės 19 d. rezoliuciją (4) dėl 2011 m. gegužės 31 d.–birželio 11 d. Kampaloje (Uganda) vykusios pirmosios TBT Romos statuto peržiūros konferencijos ir šioje konferencijoje prisiimtų įsipareigojimų, kurių laikytis pasižadėjo ES (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimą 2011/168/BUSP dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo (6) ir į persvarstytą 2011 m. liepos 12 d. veiksmų planą dėl tolesnių priemonių, susijusių su Tarybos sprendimu dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos persvarstymo (7),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos bendrą komunikatą Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerystės siekiant demokratijos ir bendros gerovės (COM(2011)0200),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 25 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos bendrą komunikatą dėl naujo požiūrio į kintančią kaimynystę (COM(2011)0303),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 20 d. vykusiame 3101-ajame Užsienio reikalų tarybos posėdyje priimtas išvadas dėl Europos kaimynystės politikos,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d. vykusiame 3130-ajame Užsienio reikalų tarybos posėdyje priimtas išvadas dėl Europos demokratijos fondo ir deklaraciją dėl Europos demokratijos fondo steigimo, dėl kurios susitarta 2011 m. gruodžio 15 d. Nuolatinių atstovų komitete (Coreper),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. kovo 29 d. rekomendaciją Tarybai dėl galimo Europos demokratijos fondo (EDF) įsteigimo tvarkos (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl ES išorės politikos siekiant demokratizacijos (9),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atnaujinta 2011–2014 m. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija“,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 2 d. rekomendaciją Tarybai dėl nuoseklios politikos dėl režimų, kuriems ES taiko ribojamąsias priemones, kai jų vadovai siekia savo asmeninių ir prekybinių interesų ES viduje (10),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 16 d. JT specialiojo pranešėjo pranešimą (A/HRC/17/27) dėl nuomonės ir žodžio laisvės skatinimo ir apsaugos, kuriame atkreipiamas dėmesys į internetui, kaip komunikacijos priemonei, taikomas tarptautines žmogaus teisių normas ir standartus, reglamentuojančius nuomonės ir žodžio laisvę,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 12 d. už skaitmeninę darbotvarkę atsakingos Komisijos narės pranešimą dėl strategijos „Nenutraukiama prieiga“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 28 d. JT specialiojo pranešėjo pranešimą (A/66/203) apie žmogaus teisių gynėjų padėtį,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 65/206 dėl mirties bausmės taikymo moratoriumo,

—

atsižvelgdamas į Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse (11),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. rugpjūčio 5 d. JT specialiojo pranešėjo preliminarų pranešimą dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo ir kalinimo vienutėje, įskaitant psichiatrijos ligonines (A/66/268),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1325, 1820, 1888, 1889 ir 1960 dėl moterų, taikos ir saugumo,

—

atsižvelgdamas į Ataskaitą dėl ES rodiklių, susijusių su visapusišku požiūriu į JT Saugumo Tarybos rezoliucijų Nr. 1325 ir 1820 dėl moterų, taikos ir saugumo įgyvendinimo ES, kurią 2011 m. gegužės 13 d. priėmė ES Taryba,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos išvadas dėl bendros saugumo ir gynybos politikos,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 13 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES vystymosi politikos poveikio didinimas. Pokyčių darbotvarkė“ COM(2011)0637),

—

atsižvelgdamas į Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir jos fakultatyvinį protokolą,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 7 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimtą Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos bei kovos su juo,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų rezoliucijas dėl vaiko teisių ir į naujausią 2012 m. balandžio 4 d. rezoliuciją,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 17 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją dėl žmogaus teisių, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės,

—

atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. sausio 22 d. Europos Sąjunga prisijungė prie JT neįgaliųjų teisių konvencijos, pirmosios JT žmogaus teisių konvencijos, kurią Europos Sąjunga ratifikavo kaip regioninė integracijos organizacija,

—

atsižvelgdamas į Žmogaus teisių tarybos paskelbtą JT veiksmingo diskriminacijos dėl darbo ir kilmės panaikinimo principų ir rekomendacijų projektą (A/HRC/11/CRP.3),

—

atsižvelgdamas į JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro, JT sutartimis įsteigtų organų ir JT specialiųjų procedūrų pastabas ir rekomendacijas dėl diskriminacijos dėl kastos, ypač atkreipdamas dėmesį į specialiojo pranešėjo 2011 m. gegužės 24 d. pranešimą dėl šiuolaikinių rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos formų (A/HRC/17/40),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 21 d. Tarybos išvadas dėl netolerancijos, diskriminacijos ir smurto dėl religijos ar tikėjimo ir atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 66/167 dėl kovos su netolerancija asmenims dėl jų religijos ar tikėjimo, negatyvių stereotipų apie juos kūrimu ir jų stigmatizacija, taip pat jų diskriminavimu, smurto prieš juos kurstymu ir smurto veiksmais prieš juos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0377/2012),

A.

kadangi pagal Sutartis Europos Sąjunga įpareigota savo išorės veiksmus grįsti demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių universalumo ir nedalumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais ir laikytis Jungtinių Tautų chartijoje bei tarptautinėje teisėje nustatytų principų;

B.

kadangi teisingumas, teisinė valstybė, atskaitomybė už visus nusikaltimus, įskaitant sunkiausius tarptautinei bendruomenei rūpimus nusikaltimus, teisingas bylos nagrinėjimas ir nepriklausoma teismų sistema yra būtini žmogaus teisių apsaugos aspektai ir tvarios taikos ramsčiai;

C.

kadangi demokratija ir teisinė valstybė – tai geriausios žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, visų formų nediskriminavimo, tolerancijos asmenims ir bendruomenėms ir lygių galimybių visiems apsaugos priemonės;

D.

kadangi būtina pasinaudoti patirtimi, įgyta per Arabų pavasario įvykius, siekiant ES suteikti postūmį persvarstyti ir tobulinti politiką, be kita ko, žmogaus teisių gynėjų, tarptautinės humanitarinės teisės, dialogo žmogaus teisių klausimais su trečiosiomis šalimis ir pilietine visuomene, įskaitant NVO bei visuomeninius judėjimus, ir socialinės žiniasklaidos srityje, ir užtikrinti šių politikos krypčių tarpusavio suderinamumą;

E.

kadangi ES turi padėti šalims, su kuriomis ji pasirašo tarptautinius susitarimus, taip pat ir prekybos susitarimus, įgyvendinti visus šiuos pagrindinius principus, visų pirma užtikrindama, kad būtų griežtai laikomasi į šiuos susitarimus įtrauktų demokratijos ir žmogaus teisių nuostatų;

F.

kadangi prieiga prie interneto – tai vienas iš svarbiausių veiksnių suteikiant galimybes naudotis informacija, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvėmis bei skatinant ekonominį, socialinį, politinį ir kultūrinį vystymąsi; kadangi ES žmogaus teises turi ginti ir skatinti tiek skaitmeninėje, tiek neskaitmeninėje aplinkoje;

G.

kadangi daugelyje pasaulio šalių valdžios institucijos ir nevalstybiniai veikėjai vis dažniau pažeidžia minties, sąžinės, religijos arba tikėjimo laisvę ir dėl to tam tikri asmenys bei religinės bendruomenės, įskaitant mažumas ir netikinčiuosius, patiria diskriminaciją ir netoleranciją;

H.

kadangi itin svarbus moterų vaidmuo ir jų visapusiškas dalyvavimas politinėje, ekonominėje ir socialinėje sferose, ypač kai tai susiję su pokario taikos kūrimo, perėjimo prie demokratijos derybų ir konfliktų sprendimo, susitaikymo ir stabilizacijos procesais;

I.

kadangi Metinėje ataskaitoje dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje ir įgyvendinant ES politiką šioje srityje reikėtų ne tik apmąstyti ir persvarstyti ankstesnius laimėjimus ir nesėkmes, bet ir pasiekti, kad ši ataskaita įkvėptų rengiant ES strategiją ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje; kadangi geriausiu atveju kiekviena tolesne metine ataskaita turėtų būti konkrečiai ir reguliariai prisidedama prie ES žmogaus teisių politikos gerinimo pasaulyje;

1.

palankiai vertina tai, kad priimta ES metinė ataskaita dėl žmogaus teisių ir demokratijos 2011 m.; palankiai vertina ir tai, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė birželio mėn. vykusioje Parlamento plenarinėje sesijoje pateikė metinę ataskaitą ir kad taip grįžta prie įprastos tvarkos;

2.

pažymi, kad pastaraisiais metais rengiant metinę ataskaitą imtasi teigiamų veiksmų, tačiau pabrėžia, jog šią ataskaitą dar būtų galima tobulinti;

3.

mano, kad metinė ataskaita turėtų būti svarbi priemonė siekiant informuoti apie šioje srityje atliktą ES darbą ir turėtų padėti didinti ES veiksmų matomumą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ateityje rengiant metines ataskaitas aktyviai ir nuolat konsultuotis su Parlamentu ir pranešti apie tai, kaip buvo atsižvelgta į Parlamento rezoliucijas;

4.

palankiai vertina tai, kad 2012 m. birželio 25 d. priimta ES strateginė programa žmogaus teisių srityje; primygtinai ragina ES institucijas veikti išvien siekiant užtikrinti, kad ši programa būtų įgyvendinta laiku ir tinkamai ir kad būtų įtikinamai įvykdytas ES sutartyje nustatytas įpareigojimas principingai ir ryžtingai, vengiant dvigubų standartų, įgyvendinti žmogaus teisėmis, demokratinėmis vertybėmis ir teisine valstybe grindžiamą išorės politiką;

5.

primygtinai ragina Tarybą, Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir Parlamentą puoselėti ir vertinti ES, kaip svarbiausios žmogaus teisių gynėjos, vaidmenį ir glaudžiai bendradarbiauti įgyvendinant šia strategine programa pagrįstą nuoseklią, plataus užmojo ir veiksmingą ES žmogaus teisių politiką pasaulyje, pasinaudojant mūsų parama vystymuisi ir Europos demokratijos fondo siūlomomis galimybėmis;

6.

rekomenduoja Tarybai ir EIVT atlikti naujo žmogaus teisių dokumentų rinkinio, ypač veiksmų plano, laikotarpio vidurio vertinimą; primygtinai ragina per šį procesą išsamiai ir reguliariai konsultuotis su Parlamentu, jį informuoti ir į šį procesą įtraukti pilietinę visuomenę;

7.

palankiai vertina teminiam ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais suteiktus įgaliojimus ir tai, kad numatoma Briuselyje įsteigti Tarybos žmogaus teisių darbo grupę (COHOM); tikisi, kad šis įgaliotinis ir darbo grupė glaudžiai bendradarbiaus su Parlamentu, pirmiausia, be kita ko, laikydamiesi ES sutarties 36 straipsnio nuostatų;

8.

tikisi, kad COHOM stiprins bendradarbiavimą su Tarybos pagrindinių teisių darbo grupe (FREMP), kad galėtų spręsti ES išorės ir vidaus politikos žmogaus teisų srityje nuoseklumo klausimą; pabrėžia, kad svarbu, jog Europos Sąjungoje būtų vykdoma nuosekli, suderinta ir pavyzdinė politika laikantis pagrindinių vertybių ir principų siekiant visame pasaulyje kuo labiau sustiprinti Europos Sąjungos patikimumą, kuo labiau padidinti ES žmogaus teisių politikos veiksmingumą ir parodyti nuoširdžią pagarbą žmogaus teisių universalumui;

9.

palankiai vertina Lisabonos sutartyje nustatyto ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai (angl. UNCRPD) ratifikuoti 2010 m. gruodžio mėn. panaudoto ES teisinio subjektiškumo poveikį ES vidaus ir išorės politikai; ragina panašų metodą taikyti ir kitoms tarptautinėms žmogaus teisių sutartims ir konvencijoms; ragina Tarybą ir Komisiją šioje srityje imtis iniciatyvos ir kelti klausimą dėl kitų svarbių išorės sutarčių ir konvencijų nenuoseklaus pasirašymo ir ratifikavimo ES valstybėse narėse neigiamo poveikio;

10.

primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, EIVT, Tarybą ir Komisiją siekiant veiksmingumo užtikrinti, kad būtų suderintos ir nuoseklios įvairios išorės finansinės priemonės ir esama ar numatoma ES lyginamosios analizės, stebėsenos ir vertinimo veikla bei metodai, susiję su žmogaus teisėmis ir demokratijos padėtimi trečiosiose šalyse, įskaitant: žmogaus teisių ir demokratijos skirsnius plėtros ir kaimynystės politikos pažangos ataskaitose; Europos kaimynystės politikai numatyto žmogaus teisių ir demokratijos principo „parama pagal pažangą“ vertinimą; numatomą žmogaus teisių įtraukimą į poveikio vertinimą, kuris taikomas pasiūlymams dėl teisėkūros procedūra priimamo akto ir ne teisėkūros procedūra priimamo akto, taip pat regioniniams ir dvišaliams prekybos, partnerystės ir asociacijos bei bendradarbiavimo susitarimams; Komisijos ketinimą teikiant ES pagalbą įtraukti žmogaus teisių padėties vertinimą (visų pirma paramos biudžetui srityje); griežtesnį stebėsenos mechanizmo taikymą, siekiant išnagrinėti, kaip žmogaus teisių konvencijų laikomasi papildytai bendrajai lengvatinių muitų tarifų sistemai (BLS+) priklausančiose šalyse; tikslą susisteminti tolesnį ES rinkimų stebėjimo misijos ataskaitų panaudojimą; ir ES Tarybos skiriamą dėmesį lyginamajai analizei ir nuolatiniam bei sistemingam aspektų, susijusių su žmogaus teisėmis, lytimi ir per ginkluotus konfliktus nukentėjusiais vaikais, nagrinėjimui bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijų įgytos patirties dokumentuose;

11.

palankiai vertina tai, kad priimtos atskiroms šalims skirtos šalies žmogaus teisių strategijos, skirtos ES politikai kuo tinkamiau ir veiksmingiau įgyvendinti; pripažįsta, kad ES vietos delegacijos atlieka pagrindinį vaidmenį rengdamos konkrečioms aplinkybėms pritaikytas šalių strategijas ir imdamosi tolesnių su šiomis strategijomis susijusių veiksmų, tačiau atkreipia dėmesį į EIVT atsakomybę už koordinavimą siekiant užtikrinti, kad strateginėje žmogaus teisių programoje ir ES gairėse numatyti ES žmogaus teisių politikos prioritetai būtų nuosekliai įgyvendinami; pabrėžia, kad svarbu baigti kurti žmogaus teisių ir demokratijos pagrindinių centrų tinklą, apimantį ES delegacijas ir BSGP misijas bei operacijas; primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir EIVT ir valstybes nares kaip geriausią praktiką taikyti metodą, pagal kurį žmogaus teisių klausimai būtų sprendžiami vietos lygmeniu, pasinaudojant ES delegacijose ir ES valstybių narių ambasadose įsteigtomis žmogaus teisių darbo grupėmis; taip pat primygtinai ragina palaikyti nuolatinius ryšius su pilietinės visuomenės atstovais, žmogaus teisių gynėjais ir nacionalinių parlamentų nariais; pritaria EIVT siekiui visiems EIVT, Komisijos, ES delegacijų, BSGP misijos ir Europos Sąjungos agentūrų, palaikančių ryšius su trečiosiomis šalimis, ypač agentūros FRONTEX, darbuotojams rengti mokymus žmogaus teisių ir demokratijos klausimais; ragina ypatingą dėmesį skirti siekiant užtikrinti žmogaus teisių gynėjų apsaugą; mano, kad siekiant užtikrinti didesnį veiksmingumą, rezultatyvumą ir nuoseklumą konkrečioms šalims skirtos žmogaus teisių strategijos turėtų būti integruotos į ES bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), BSGP, prekybos ir vystymosi politiką, įgyvendinant geografines ir temines programas;

12.

palankiai vertina ES pastangas JT sistemoje remti ir atnaujinti su žmogaus teisėmis susijusią veiklą, be kita ko, 2011 m. užbaigti JT Žmogaus teisių tarybos persvarstymą; pabrėžia, kad ir toliau svarbu remti Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro nepriklausomumą ir teminių bei konkrečioms šalims skirtų ES specialiųjų pranešėjų žmogaus teisių klausimais vaidmenį, ir tikisi, kad jie artimai bendradarbiaus su naujai paskirtu ES specialiuoju įgaliotiniu žmogaus teisių klausimais; pabrėžia, kad labai svarbu, jog 2011 m. sausio 22 d. Europos Sąjunga prisijungė prie JT neįgaliųjų teisių konvencijos – tai pirmoji JT žmogaus teisių konvencija, kurią Europos Sąjunga ratifikavo kaip juridinis asmuo;

13.

pabrėžia, kaip svarbu, kad ES aktyviai dalyvautų Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos veikloje ir kad šis dalyvavimas būtų tvirtai remiamas: bendrai rengiamos rezoliucijos, skelbiami pareiškimai ir dalyvaujama interaktyviuose dialoguose ir diskusijose;

14.

palankiai vertina ES valstybių narių vadovaujamą vaidmenį siekiant užtikrinti JT žmogaus teisių sistemos patikimumą bendrai išplečiant nuolatinį raginimą vykdyti visas JT specialiąsias procedūras žmogaus teisių klausimais, inicijuojant JT Žmogaus teisių tarybos specialiąją sesiją Libijos klausimu, per kurią buvo pateikta istorinė rekomendacija laikinai sustabdyti Libijos narystę Žmogaus teisių taryboje, ir vadovaujant darbui, kuriuo pasiektas tikslas įsteigti nepriklausomą tyrimo komisiją dėl žmogaus teisių padėties Sirijoje;

15.

pripažįsta ES galimybes skleisti informaciją ir kūrybingai sudaryti koalicijas, kaip matyti iš ES veiksmų, kuriais buvo sudarytos sąlygos svarbiai JT Žmogaus teisių tarybos rezoliucijai dėl žmogaus teisių, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės priimti – šiai rezoliucijai pritarė visų regionų valstybės – taip pat ES galimybes Ženevoje ir Niujorke ieškoti bendro sutarimo dėl būtinybės kovoti su religiniu nepakantumu ir apsaugoti religijos ar tikėjimo laisvę ir išvengti galimų žalingų padarinių kitoms pagrindinėms žmogaus teisėms, pvz., žodžio laisvei;

16.

pakartoja savo prieštaravimą regioninių grupių praktikai, kai į Žmogaus teisių tarybą rengiami nekonkurencingi rinkimai;

17.

rekomenduoja imtis tolesnių veiksmų dėl visuotinio periodinio vertinimo rekomendacijų ir šias rekomendacijas sistemingai įtraukti į ES konkrečioms šalims skirtas žmogaus teisių strategijas, taip pat į dialogus ir konsultacijas žmogaus teisių klausimais;

18.

primena, jog reikia pakankamo finansavimo, kad ir toliau veiktų regioniniai JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurai (OHCHR);

19.

primena JT Generalinės Asamblėjos priimtą rezoliuciją 65/276 dėl ES dalyvavimo JT veikloje ir pripažįsta, kad ji yra pirmas kuklus žingsnis dedant daugiau pastangų sustiprinti Sąjungos vaidmenį šios organizacijos veikloje, susijusioje su žmogaus teisėmis;

20.

apgailestauja, kad selektyvus teisingumas naujose demokratinėse ir perėjimo prie demokratijos šalyse dažnai pasireiškia prisidengiant teisine valstybe ir kova su korupcija; apgailestauja, kad selektyvus teisingumas didžia dalimi tapo tik politinio keršto ir sąskaitų su politiniais disidentais suvedimo priemone įbauginant ir izoliuojant opoziciją, žiniasklaidos darbuotojus ir žmogaus teisių gynėjus, visų pirma rengiantis rinkimams; tebėra susirūpinęs dėl įtarimų nusikaltimais ir politiškai motyvuotų kaltinimų Ukrainos opozicijos nariams ir ragina Ukrainos valdžios institucijas nutraukti nuolat vykdomus opozicijos bauginimus, nes tai – didelė kliūtis šalies pastangoms užtikrinti teisinės valstybės principo laikymąsi ir demokratines vertybes;

21.

apgailestauja, kad, nepaisant daugelio tarptautinių organizacijų raginimų Rusijos valdžios institucijoms, nepadaryta pažangos tiriant Sergejaus Magnitskio mirties atvejį, todėl primygtinai ragina Tarybą nustatyti ir įgyvendinti ES masto draudimą išduoti vizas pareigūnams, atsakingiems už Sergejaus Magnitskio mirtį, ir įšaldyti visą finansinį turtą, kurį jie arba jų šeimų nariai galbūt turi Europos Sąjungoje;

22.

lieka nusivylęs Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo bylų, kurios tarptautiniu mastu laikomos politinio pobūdžio bylomis, nagrinėjimu;

23.

mini dešimtąsias Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) Romos statuto įsigaliojimo metines; palankiai vertina tai, kad jį ratifikavo Žaliasis Kyšulys ir Vanuatu; pripažįsta, kad TBT – tai paskutinės instancijos mechanizmas, kompetentingas vykdyti teisingumą nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir karo nusikaltimų aukų atžvilgiu, kaip numatyta pagal Romos statute įtvirtintą papildomumo principą;

24.

pakartoja, kad tvirtai remia TBT kovojant su nebaudžiamumu už sunkiausius nusikaltimus, kurie kelia susirūpinimą tarptautiniu mastu; ragina ES ir valstybes nares ir toliau teikti politinę, diplomatinę, logistinę ir finansinę paramą TBT ir kitiems tarptautiniams baudžiamiesiems tribunolams, įskaitant ad hoc tarptautinius baudžiamuosius tribunolus buvusiajai Jugoslavijai ir Ruandai, Specialųjį Siera Leonės teismą, Kambodžos teismų specialiąsias kolegijas ir Specialųjį tribunolą Libanui;

25.

teigiamai vertina tai, kad į ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje įtraukta nuoroda, jog reikia aktyviai kovoti su nebaudžiamumu už sunkius nusikaltimus, įsipareigojant TBT ir suvokiant, kad svarbiausia valstybių pareiga – tirti sunkius tarptautinius nusikaltimus, skatinti ir padėti stiprinti nacionalinių teismų sistemų pajėgumus tirti minėtus nusikaltimus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą;

26.

palankiai vertina 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendime 2011/168/BUSP dėl TBT ir vėliau 2011 m. liepos 12 d. priimtame veiksmų plane nustatytus įsipareigojimus ir rekomenduoja ES ir jos valstybėms narėms jų įgyvendinimą užtikrinti veiksmingomis ir konkrečiomis priemonėmis, siekiant skatinti Romos statuto universalumą ir vientisumą, remti TBT nepriklausomumą ir veiksmingą bei rezultatyvų jo veikimą bei papildomumo principo įgyvendinimą; ragina ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais įgyvendinti su TBT susijusius veiksmus, nustatytus ES strateginėje programoje žmogaus teisių ir demokratijos srityje;

27.

pripažįsta Komisijos pastangas sukurti ES papildomumo priemonių rinkinį, kuriuo būtų siekiama padėti vystyti nacionalinius pajėgumus ir paskatinti politinę valią tirti įtariamus tarptautinius nusikaltimus ir traukti už juos baudžiamojon atsakomybėn, taip pat pabrėžia, kad siekiant parengti šį priemonių rinkinį svarbu išsamiai konsultuotis su valstybėmis narėmis, Europos Parlamentu ir pilietinės visuomenės organizacijomis;

28.

dar kartą rekomenduoja Romos statutą įtraukti į tarptautinių sutarčių gero valdymo ir teisinės valstybės klausimais, kurias turi ratifikuoti trečiosios šalys, priimtos į BLS+ sistemą, rinkinį; pritaria tam, kad nuostata dėl TBT būtų nuosekliai įtraukiama į ES susitarimus su trečiosiomis šalimis; ragina TBT veiklą integruoti į visus ES užsienio politikos prioritetus, ypač sistemingai atsižvelgiant į kovą su nebaudžiamumu ir papildomumo principą;

29.

pabrėžia ryžtingų ES veiksmų svarbą siekiant numatyti nebendradarbiavimo atvejus, pvz., kvietimus asmenims, kuriems išduotas TBT arešto orderis, ir nesugebėjimą šių asmenų suimti ir perduoti, ir siekiant šių atvejų išvengti arba juos pasmerkti; dar kartą ragina ES ir valstybes nares laiku patenkinti visus šio teismo prašymus suteikti pagalbą ir bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas, inter alia, neįvykdytų arešto orderių vykdymas; dar kartą patvirtina, kad ES ir jos valstybės narės, padedamos EIVT, turi nustatyti vidaus gaires, kuriose būtų apibrėžtas ES/valstybių narių pareigūnų ryšių su TBT ieškomais asmenimis elgesio kodeksas;

30.

reiškia didelį susirūpinimą dėl Valstybių šalių asamblėjos 10–osios sesijos, vykusios 2011 m. gruodžio 12–21 d., diskusijų biudžeto išvadų klausimais, dėl kurių kilo grėsmė, kad TBT bus skiriama per mažai lėšų; labai apgailestauja dėl to, kad kai kurios Europos valstybės, Romos statuto šalys, ragina patvirtinti nedidesnį arba mažesnį biudžetą ir kad asamblėja nesusitarė suteikti TBT pakankamai išteklių jo teisminiams įgaliojimams veiksmingai vykdyti ir teisingumui tvirtai, sąžiningai, veiksmingai ir prasmingai įgyvendinti; ragina ES valstybes nares Valstybių šalių asamblėjoje parodyti tvirtą paramą TBT veiklai ir atmesti pasiūlymus nominaliai nedidinti jo biudžeto, nes tai pakenktų jo gebėjimui vykdyti teisingumą ir reaguoti į naujus atvejus;

31.

pabrėžia, kad ES parama kovai su nebaudžiamumu turėtų apimti įvairias iniciatyvas, be kita ko, įskaitant: didesnes pastangas skatinti platesnį Romos statuto ir Privilegijų ir imunitetų susitarimo ratifikavimą ir įgyvendinimą, kad TBT tikrai būtų pasaulinis ir visuotinis; didesnes pastangas užtikrinti visapusišką bendradarbiavimą su TBT, taip pat priimant atitinkamus nacionalinius teisės aktus dėl bendradarbiavimo ir sudarant bendruosius susitarimus su TBT dėl TBT nuosprendžių vykdymo, nukentėjusiųjų ir liudytojų apsaugos bei perkėlimo ir kt., kad būtų sudarytos geresnės sąlygos tinkamai ir laiku bendradarbiauti su TBT; ir ryžtingą politinę ir diplomatinę paramą, ypač susijusią su neįvykdytų arešto orderių vykdymu;

32.

pabrėžia, kad, imantis veiksmų po Arabų pavasario, svarbu ne tik įtvirtinti teismų nepriklausomumą, bet ir parengti nuoseklią ir niuansuotą ES politiką dėl pereinamojo laikotarpio teisingumo, pagal kurią, be kita ko, TBT būtų laikomas teismu, į kurį kreipiamasi kraštutiniu atveju, siekiant pereinamojo laikotarpio šalims padėti imtis veiksmų, susijusių su padarytais žmogaus teisių pažeidimais, kovoti su nebaudžiamumu ir užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams ateityje;

33.

pabrėžia, kad renkant įrodymus skaitmeniniu formatu ir platinant žmogaus teisių pažeidimų vaizdus galima prisidėti siekiant pasauliniu mastu kovoti su nebaudžiamumu; mano, jog reikia pagalbos siekiant, kad pagal tarptautinę (baudžiamąją) teisę atitinkama medžiaga būtų pripažįstama įrodymu teisme;

34.

palankiai vertina tai, kad į ES metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių ir demokratijos 2011 m. pirmą kartą įtrauktas atskiras skirsnis dėl THT, ir ES pastangas, kurios dedamos siekiant užtikrinti atskaitomybę visus THT pažeidimus registruojant dokumentuose ir remiant atskaitomybės priemones, taip pat palankiai vertina ES įsipareigojimus kovoti su prievartinių dingimų atvejais, toliau remti TBT, siekti tolesnio dalyvavimo taikant pagrindines THT priemones, skatinti užtikrinti visų per ginkluotą konfliktą suimtų asmenų pagrindines procedūrines garantijas ir remti tarptautines priemones, kuriomis siekiama pašalinti po karo likusių sprogmenų, kasetinių šaudmenų, savadarbių sprogstamųjų užtaisų ir priešpėstinių minų keliamas humanitarines grėsmes;

35.

tačiau apgailestauja, kad apie ES gaires dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės apskritai vis dar daug mažiau žinoma ir jos vis dar daug prasčiau įgyvendinamos, palyginti su kitomis gairėmis; ragina ES suteikti daugiau politinės svarbos ir skirti daugiau išteklių siekiant įgyvendinti šias gaires, visų pirma užtikrinant, kad THT būtų integruota į krizių valdymo operacijas, ir aktyviai kovojant su nebaudžiamumu bei užtikrinant asmeninę atsakomybę;

36.

primena, jog siekiant užtikrinti, kad žmogaus teisės apskritai nebūtų pažeidžiamos, tarptautinės teisės laikymasis turi būti bet kokios ES strategijos, kuria siekiama stiprinti žmogaus teises ir demokratiją pasaulyje, pagrindas, ypač palaikant santykius su partneriais, kurie yra ginkluoto arba įšaldyto konflikto šalys; primena, kad reikia nutraukti bet kokią – finansinę, logistinę, taktinę – ES paramą konflikto šalims, įskaitant ginklų, šaudmenų ar bet kokio kito tipo karinės įrangos tiekimą, kaip nustatyta ES bendrojoje pozicijoje dėl ginklų eksporto;

37.

be to, pabrėžia, kad reikia užtikrinti, jog kovos su nebaudžiamumu už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą klausimas būtų nuosekliau sprendžiamas ES dvišalių santykių su atitinkamomis šalimis srityje, be kita ko, šį klausimą iškeliant viešuose pareiškimuose, ir kad ES nebaudžiamumo klausimą nuosekliau spręstų daugiašaliu lygmeniu, pvz., JT Generalinėje Asamblėjoje ir Žmogaus teisių taryboje;

38.

pakartoja savo įsipareigojimą laikytis principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ ir pabrėžia, kad labai svarbu, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant ES, prisiimtų atsakomybę už šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų trečiosiose šalyse klausimą, kai šių šalių valdžios institucijos negali arba nenori apsaugoti savo piliečių; pabrėžia, kad šie tarptautinės bendruomenės veiksmai reiškia humanitarinę intervenciją ir deramą diplomatinį spaudimą, o kolektyvinį jėgos panaudojimą – tik kraštutiniu atveju, remiant JT arba gavus JT leidimą; primygtinai ragina ES aktyviai inicijuoti ir skatinti skubią JT Saugumo Tarybos reformą, kad nebūtų kliudoma taikyti „atsakomybės užtikrinti apsaugą“ principo;

39.

atsižvelgdamas į tai, teigiamai vertina Europos Sąjungos ir kelių ES valstybių narių, kurios ėmėsi vadovaujamo vaidmens 2011 m. užkirsdamos kelią tolesniam smurtui prieš civilius gyventojus Libijoje, veiksmus, tačiau apgailestauja, kad trūksta koordinuotų ES lygmens atsakomųjų veiksmų;

40.

yra labai susirūpinęs dėl žmogaus teisių padėties Libijoje, visų pirma dėl sulaikymo sąlygų ir įvairių ginkluotų grupuočių elgesio su sulaikytaisiais ir dėl to, kad laikinoji vyriausybė nevykdo veiksmingos ir rimtos tokių brigadų kontrolės, ir reikalauja didesnio tarptautinės bendruomenės budrumo ir ilgalaikės pagalbos, kaip nurodoma Vyriausiosios žmogaus teisių komisarės 2012 m. sausio 25 d. pranešime JT Saugumo Tarybai;

41.

atkreipia dėmesį į pastangas, kurias dėjo Europos Sąjunga ir tarptautinė bendruomenė Sirijoje, tačiau apgailestauja, kad dėl šių pastangų padėtis vietoje nepagerėjo; dar kartą reiškia didelį susirūpinimą dėl padėties Sirijoje, ypač dėl ekstremalios žmogaus teisių ir humanitarinės padėties; kuo griežčiausiai smerkia paplitusias brutalias represijas ir nuolatinius žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, kuriuos Sirijos režimas vykdo prieš savo gyventojus, įskaitant vaikus ir moteris; ragina Sirijos valdžios institucijas nedelsiant nutraukti žmogaus teisių pažeidimus ir laikytis pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę nustatytų įsipareigojimų, kad galėtų įvykti taikus perėjimas prie demokratijos; pakartoja, kad tvirtai remia JT ir Arabų Lygos specialųjį pasiuntinį, ir primygtinai ragina JT Saugumo Tarybą imtis būtinų veiksmų siekiant nutraukti civilių gyventojų žudymą ir perduoti TBT už sunkius karo nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje atsakingus asmenis;

42.

teigiamai vertina naują Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso iniciatyvą, pagal kurią pradiniu 2014–2020 m. laikotarpiu bus sudaryta galimybė maždaug 10  000 europiečių dalyvauti humanitarinėse operacijose visame pasaulyje, kur pagalbos reikia skubiausiai, ir parodyti Europos solidarumą praktiškai padedant bendruomenėms, nukentėjusioms nuo gaivalinių ar žmogaus sukeltų nelaimių;

43.

laikosi nuomonės, kad privačios karinės ir saugumo bendrovės turėtų atsakyti už visus žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimus, kuriuos padarė jų darbuotojai; ragina ES ir valstybes nares, atsižvelgiant į plačiai paplitusį privačių karinių ir saugumo bendrovių samdymą, dėti daugiau pastangų ieškant patikimo reguliavimo sprendimo, kuris padėtų išvengti teisinių atskaitomybės spragų;

44.

pabrėžia 2011 m. arabų šalyse kilusių sukilimų svarbą tiek laisvės, teisingumo ir orumo troškimo išraiškos, tiek svarbiausio iššūkio vykdant ES politiką šiame regione ir už jo ribų požiūriu; pripažįsta, kad ES padidino savo politinius įsipareigojimus rytinėse ir pietinėse kaimyninėse šalyse, tačiau pabrėžia, kad reikia pasimokyti iš ankstesnių politikos klaidų ir parengti naują politiką, kuri būtų suderinta su pagarba žmogaus teisėms ir parama demokratinėms vertybėms;

45.

palankiai vertina tai, kad vykdant ES politiką dėl pietinių kaimyninių šalių daugiausia dėmesio iš naujo skiriama savitarpio atskaitomybei ir bendram įsipareigojimui užtikrinti visuotines žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės vertybes; ragina suderinti ES žmogaus teisių politikos nuostatas dėl pietinių ir rytinių šalių; pabrėžia, kad rytinėse šalyse būtina išvengti tų pačių politikos klaidų, kurios prieš 2011 m. Arabų pavasario įvykius buvo daromos pietinėse šalyse;

46.

primena savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl padėties Vakarų Sacharoje (12) ir 2012 m. balandžio 18 d. rezoliuciją dėl metinio pranešimo apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir Europos Sąjungos politiką šioje srityje, įskaitant poveikį strateginei ES žmogaus teisių politikai (13); išreiškia susirūpinimą dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties Vakarų Sacharoje; ragina gerbti Vakarų Sacharos gyventojų pagrindines teises, įskaitant asociacijų ir žodžio laisvę bei teisę rengti demonstracijas; reikalauja paleisti visus Vakarų Sacharos politinius kalinius; ragina nepriklausomiems stebėtojams, NVO ir žiniasklaidos atstovams leisti atvykti į teritoriją; pakartoja, kad remia tai, jog būtų sukurtas tarptautinis mechanizmas, skirtas žmogaus teisėms Vakarų Sacharoje stebėti; remia tai, kad laikantis atitinkamų Jungtinių Tautų rezoliucijų būtų surastas teisingas ir ilgalaikis konflikto sprendimas, grindžiamas Vakarų Sacharos gyventojų apsisprendimo teise;

47.

pabrėžia moterų vaidmens ir jų visapusiško dalyvavimo politinių ir ekonominių sprendimų priėmimo veikloje svarbą, ypač pokario taikos kūrimo, demokratinio perėjimo prie derybų ir konfliktų sprendimo, susitaikymo ir stabilizacijos procesuose, siekiant tikslo didinti sąmoningumą ir daugiau dėmesio skirti siekiui panaikinti diskriminaciją, kurią demokratizavimo procesų metu daugelyje trečiųjų šalių patiria moterys;

48.

pakartoja savo nuomonę, kad požiūris „parama pagal pažangą“ turėtų būti grindžiamas aiškiai apibrėžtais kriterijais nustatant konkrečius, išmatuojamus, pasiekiamus, skaidrius apibrėžtos įgyvendinimo trukmės kriterijus; ragina EIVT ir Komisiją sistemingai įgyvendinti šį požiūrį rengiant kaimynystės politikos pažangos ataskaitas;

49.

palankiai vertina tai, kad ES aktyviau palaiko ryšius su pilietine visuomene, ir pabrėžia, kad pilietinė visuomenė turi sistemingiau ir reguliariau prisidėti rengiant konkrečioms šalims skirtas žmogaus teisių strategijas ir padėties vertinimus, kurių reikia siekiant tinkamai įgyvendinti naują požiūrį „parama pagal pažangą“ vykdant ES politiką;

50.

be to, palankiai vertina pagal Rytų partnerystės iniciatyvą vykdomą veiklą, kuria šalyse partnerėse skatinamos žmogaus teisės, demokratija, pagrindinės laisvės ir teisinė valstybė; ragina Europos Sąjungą pasinaudoti savo valstybių narių pereinamojo laikotarpio patirtimi, susijusia su perėjimu nuo autoritarinio prie demokratinio režimo, ir šią įgytą patirtį Sąjungos Rytų partnerystės šalyse paversti konkrečiomis, rezultatais pagrįstomis programomis; primygtinai ragina ES laikytis aktyvesnės ir nuoseklesnės pozicijos skatinant žmogaus teises, demokratiją ir teisinės valstybės principą šalyse partnerėse;

51.

tačiau apgailestauja, kad kartais Rytų partnerystės politiką galima suprasti klaidingai ir taip ji dažniau yra politika, pagal kurią viskas leidžiama ir atleidžiama – dvigubų standartų, kurie dažnai taikomi Rytų partnerystės šalių atžvilgiu, politika;

52.

išlieka labai susirūpinęs dėl to, kad Baltarusijoje nepakankamai užtikrinama demokratija, teisinės valstybės principas, pagrindinės laisvės ir pagarba žmogaus teisėms, kad Baltarusija – vienintelė ES kaimyninė šalis, ne visapusiškai dalyvaujanti Rytų partnerystėje ir EURONEST parlamentinės asamblėjos veikloje, ypač po 2010 m. gruodžio mėn. vykusių prezidento rinkimų ir vėliau vykdytų smurtinių represijų prieš protestuotojus ir politinę opoziciją, įskaitant 2011 m. vykusius aktyvistų teismus, kurie neatitiko tarptautinių standartų ir kuriuose buvo skelbiamos pernelyg griežtos bausmės; teigiamai vertina ES vienybę reaguojant į ES diplomatų išsiuntimą iš Baltarusijos 2012 m. vasario mėn.; primygtinai ragina Sąjungą ir visas jos valstybes nares ir toliau nuosekliai ir darniai įgyvendinti politiką Baltarusijos atžvilgiu ir išlaikyti spaudimą politiniam režimui, įskaitant sankcijų taikymą, be kita ko, į sąrašus įtrauktiems pareigūnams, o ryšius su pilietine visuomene užmegzti įgyvendinant tokias priemones, kaip didesnis vizų režimo supaprastinimas ir didesnių galimybių suteikimas švietimo, mokymo ir kitokio pobūdžio mainų srityje; reiškia didelį susirūpinimą dėl Alesio Beliackio kalinimo nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d.; apgailestauja dėl Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų veiksmų, dėl kurių Alesis Beliackis buvo suimtas perdavus banko informaciją, ir ragina visus ES veikėjus dėti visas įmanomas pastangas, kad tokios klaidos nepasikartotų;

53.

primygtinai ragina ES taikyti tokį patį nuoseklų požiūrį į žmogaus teisių pažeidimus visose trečiosiose šalyse – tiek šalyse partnerėse, tiek tose šalyse, su kuriomis ES santykiai yra mažiau išplėtoti; primygtinai reikalauja, kad ES garsiai skelbtų apie žmogaus teisių pažeidimus ir juos pasmerktų visur ir visada, kai jie įvykdomi, neatsižvelgdama į partnerystės su atitinkama šalimi lygį ar strateginę svarbą; pabrėžia, kad ES savo finansine pagalba ir ekonominiais santykiais turėtų naudotis kaip sverto mechanizmu, siekdama užtikrinti visų savo partnerių įsipareigojimą laikytis visuotinių žmogaus teisių vertybių;

54.

pabrėžia žmogaus teisių ir demokratijos tarpusavio stiprinamąjį pobūdį, nes gerbdama žmogaus teises visuomenė kuria laisvą politinę erdvę, kuri būtina taikiems ginčams demokratijos klausimais užtikrinti; šiuo požiūriu teigiamai vertina ES skiriamą didesnį dėmesį demokratijos rėmimui, kaip matyti iš neseniai įsteigto Europos demokratijos fondo;

55.

pabrėžia, kad reikia taikyti ilgesnio laikotarpio metodą, kuris apimtų visą rinkimų ciklą, siekiant imtis tinkamų tolesnių veiksmų dėl ES rinkimų stebėjimo misijų pateiktų ataskaitų ir rekomendacijų; pabrėžia, kad svarbu parengti tikroviškas ir įgyvendinamas rekomendacijas ir užtikrinti, kad jų įgyvendinimą stebėtų ES delegacijos ir kad šios rekomendacijos taptų ES delegacijų palaikomo politinio dialogo ir pagalbos dalimi; mano, kad Parlamento nuolatinių delegacijų ir jungtinių parlamentinių asamblėjų vaidmuo imantis tolesnių veiksmų dėl šių rekomendacijų ir analizuojant žmogaus teisių bei demokratijos srityse pasiektą pažangą taip pat turėtų būti didesnis; ragina ES rinkimų stebėjimo misijas sustiprinti savo veiklos koordinavimą su kitomis tarptautinėmis rinkimų stebėjimo misijomis siekiant, kad šiuo požiūriu pagerėtų ES veiksmų suderinamumas; pabrėžia, kad ES turi investuoti į vietos stebėtojų mokymą, kad trečiosiose šalyse būtų sukurti tvarūs ir autonomiški rinkimų procesai; pabrėžia, kad siekiant pereiti prie demokratijos ir daryti pažangą skatinant žmogaus teises reikia parengti ilgalaikes strategijas ir kad trumpuoju laikotarpiu šio perėjimo ir pažangos galima ir nepastebėti; todėl ragina Komisiją ir EIVT išsiuntus ES rinkimų stebėjimo misijas į šalis, kurios pereina nuo autoritarinio režimo prie demokratijos arba kuriuose pastebimi dideli perėjimo prie demokratijos nukrypimai, atidžiai stebėti daugiau nei vieną rinkimų ciklą;

56.

pakartoja savo raginimą Tarybai ir Komisijai parengti nuoseklią ilgalaikę kiekvienos ES rinkimų stebėjimo misijos strategiją ir praėjus dvejiems metams po misijos užbaigimo atlikti demokratinės pažangos vertinimą tinkamai dalyvaujant vyriausiajam stebėtojui; šis vertinimas būtų apsvarstytas metinėse Parlamento ir Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės diskusijose žmogaus teisių klausimais; primena Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės įsipareigojimą per rinkimų stebėjimo misijas daug dėmesio skirti moterų, tautinių mažumų ir neįgaliųjų – ir kaip kandidatų, ir kaip rinkėjų – dalyvavimui rinkimuose;

57.

pabrėžia, kad ES turi bendrauti su politinėmis partijomis, kad suinteresuotosios šalys galėtų dalytis priemonėmis ir metodais, kurie galėtų būti taikomi siekiant užmegzti tvirtesnius ryšius su visuomene, surengti konkurencingas rinkimų kampanijas ir pasiekti geresnių teisėkūros rezultatų; pabrėžia, kad demokratizacija – tai procesas, į kurį taip pat turi būti įtraukti piliečiai, visuomeniniai judėjimai ir pilietinė visuomenė; todėl ES turėtų finansuoti programas, kuriomis būtų skatinamas piliečių dalyvavimas, rinkėjų švietimas, agitacijų organizavimas, spaudos ir žodžio laisvė, ir apskritai būtų užtikrinama politinė priežiūra ir padedama piliečiams naudotis savo teisėmis;

58.

mano, kad teisingas moterų dalyvavimas politikoje ir valdžioje būtinas demokratijai kurti ir išlaikyti; todėl pabrėžia, kad ES žmogaus teisių ir demokratizacijos programose kaip prioritetas turėtų būti numatytas moterų – lyderių, aktyvisčių ir informuotų piliečių – dalyvavimas teisėkūroje, politinių partijų veikloje ir pilietinėje visuomenėje ir jų gebėjimų ugdymas; laikosi nuomonės, kad ES turi toliau remti ir skatinti moteris kandidatuoti rinkimuose į politines pareigas ir prasmingai dalyvauti visose pilietinio ir politinio gyvenimo srityse; pažymi, kad visapusiškas moterų dalyvavimas politikoje neapsiriboja vien statistiniais tikslais, susijusiais su kandidačių ir išrinktų pareigūnių skaičiumi, ir kad lyčių lygybės užtikrinimas reiškia, jog į problemas, susijusias su moterų teisėmis, atsižvelgiama formuojant politiką, ir kad užtikrinamas laisvas ir veiksmingas moterų dalyvavimas visais visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo aspektais;

59.

primena, kad teisėtų demokratijos pagrindų, tinkamai veikiančios pilietinės visuomenės ir demokratinės, teisėmis grindžiamos bendruomenės kūrimas – ilgalaikis procesas, kuris turi būti vykdomas iš apačios į viršų ir kuriam reikia paramos nacionaliniu, regioniniu, vietos ir tarptautiniu lygmenimis;

60.

palankiai vertina Paramos demokratijai direktorato įsteigimą Parlamente ir jo Rinkimų koordinavimo grupės, tapusios Paramos demokratijai ir rinkimų koordinavimo grupe, įgaliojimų išplėtimą; tikisi, kad toliau bus stiprinama Parlamento paramos demokratijai veikla, įskaitant frakcijų veiklą, visų pirma per jo Parlamentinės demokratijos skatinimo biurą ir Rinkimų stebėjimo padalinį;

61.

pripažįsta išsamių dialogų žmogaus teisių klausimais su trečiosiomis šalimis potencialą, visų pirma, jeigu šie dialogai veiksmingai suderinami su konkrečioms šalims skirtų žmogaus teisių strategijų įgyvendinimu; tačiau pabrėžia, kad dialogai neturėtų būti naudojami kaip priemonė siekiant nustumti į šalį diskusijas žmogaus teisių klausimais kitu, aukštesniu politinio dialogo lygmeniu, pvz., aukščiausiojo lygio susitikimuose; taip pat primygtinai ragina užtikrinti, kad žmogaus teisių klausimai būtų pagrindiniai palaikant santykius su trečiosiomis šalimis;

62.

rekomenduoja viešai paskelbti šalies žmogaus teisių strategijas; pabrėžia, kad viešai paskelbus strategijas taptų žinomas ES įsipareigojimas ginti žmogaus teises trečiosiose šalyse ir padėti kovojantiems už galimybę naudotis savo žmogaus teisėmis ir jas ginti;

63.

pabrėžia, kad svarbu, jog ES pasinaudotų šiais dialogais siekdama kelti klausimus dėl nerimą keliančių konkrečių atvejų, ypač susijusių su sąžinės kaliniais, kurie kalinami už naudojimąsi taikia teise į žodžio, susirinkimų ir religijos ar tikėjimo laisvę, ir ragina ES veiksmingai imtis tolesnių veiksmų dėl šių su konkrečiomis šalimis susijusių atvejų;

64.

vis dėlto dar kartą reiškia savo susirūpinimą dėl nuolatinio nusivylimą keliančio pažangos trūkumo vedant tam tikrus dialogus žmogaus teisių klausimais, taip pat dėl skaidrių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima iš tiesų vertinti teigiamus ir neigiamus pokyčius žmogaus teisių srityje, stokos; atkreipia dėmesį į sunkumus, kuriuos ES nuolat patiria derėdamasi dėl geresnių dialogo žmogaus teisių klausimais, ypač su Kinija ir Rusija, būdų; ragina naujai paskirtą ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais vadovauti šiems ir kitiems dialogams žmogaus teisių klausimais ir šiuo tikslu laikytis naujo, į rezultatus orientuoto požiūrio nuolat bendradarbiaujant su Parlamentu;

65.

pabrėžia tai, kad, nors Kinijos valdžios institucijos ėmėsi tam tikrų teisingų veiksmų, žmogaus teisių padėtis Kinijoje toliau blogėja ir jai būdingi vis didesnio masto socialiniai neramumai ir griežtesnė žmogaus teisių gynėjų, teisininkų, tinklaraštininkų ir socialinių aktyvistų kontrolė ir represijos prieš juos, taip pat tikslinga politika, kuria siekiama marginalizuoti Tibeto gyventojus ir jų kultūrinį tapatumą; primygtinai ragina Kinijos valdžios institucijas pradėti rimtą dialogą su Tibeto gyventojais siekiant įvertinti Tibeto vienuolių susideginimo priežastis ir nutraukti priekabiavimą prie tibetiečių, besinaudojančių savo teisėmis į žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisvę, taip pat nutraukti jų bauginimą, nustoti be reikalo naudoti didelę jėgą prieš protestuotojus, ištirti visus žmogaus teisių pažeidimų atvejus ir leisti nepriklausomiems stebėtojams patekti į teritorijas, kuriose vyksta protestai;

66.

pakartoja savo raginimą paskirti ES specialųjį įgaliotinį Tibeto klausimais, kuris būtų atsakingas už žmogaus teisių gynimą ir, be kitų svarbiausių klausimų, už teisę laisvai išpažinti savo religiją ir puoselėti savo kultūrą Kinijoje;

67.

toliau apgailestauja dėl to, kad iki šiol stokojama metodiško Parlamento dalyvavimo vertinant dialogus, įskaitant dialogus su Rusija ir Kinija, žmogaus teisių klausimais; ragina oficialiai nustatyti Parlamento galimybes atlikti tokį vertinimą ir primena, kad ES dialogo dėl žmogaus teisių gairėse nurodoma, jog atliekant šį vertinimą dalyvaus pilietinė visuomenė;

68.

pakartoja, kad visų ES rengiamų dialogų dėl žmogaus teisių su trečiosiomis šalimis, su kuriomis pasirašyti bendradarbiavimo ar asociacijos susitarimai, metu būtina sistemingai atsižvelgti į moterų teisių, lyčių lygybės ir kovos su smurtu prieš moteris padėtį ir jų skatinimą;

69.

palankiai vertina ES veiksmų plane žmogaus teisių srityje numatytą įsipareigojimą sukurti metodus siekiant tobulinti žmogaus teisių padėties trečiosiose šalyse analizę, susijusią su prekybos ir (arba) investicijų susitarimų rengimo pradžia ar sudarymu; ragina ES užtikrinti, kad BLS+ narės statuso suteikimas būtų glaudžiai susietas su pagrindinių žmogaus teisių priemonių ratifikavimu ir įgyvendinimu, sudarant galimybes reguliariai vertinti šiuos įsipareigojimus, ypatingą dėmesį skiriant tam, kaip laikomasi žodžio, susirinkimų, asociacijų, religijos ir tikėjimo laisvių ir mažumų, moterų bei vaikų teisių; ypač pabrėžia skaidrumo poreikį ginant imigrantų žmogaus teises;

70.

palankiai vertina ES pastangas į visus ES politinius bendruosius susitarimus įtraukti nuostatą dėl žmogaus teisių ir demokratijos, tačiau pakartoja savo raginimą, kad sudarant visus susitarimus su pramoninėmis ir besivystančiomis trečiosiomis šalimis, įskaitant sektorių susitarimus, prekybos ir techninės arba finansinės paramos susitarimus, į juos būtų įtraukiamos aiškiai suformuluotos sąlygos ir nuostatos dėl žmogaus teisių ir demokratijos, nenumatant jokių išimčių; mano, kad BLS numatyta dabartinė riba, kurią pasiekus galima būtų imtis veiksmų dėl žmogaus teisių nuostatų, yra aukšta, tačiau ją reikėtų pritaikyti kiekvienai atitinkamai šaliai; atkreipia dėmesį į naują 2011 m. pasiūlymą dėl BLS reformos, kuriame siūloma išplėsti konsultavimosi procedūrą ir numatomos nuostatos siekiant palengvinti žmogaus teisių pažeidimų tyrimus BLS komitete; atsižvelgdamas į tai, išreiškia didelį susirūpinimą dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties Kambodžoje, kur dėl žemės grobimo didėja skurdas ir pažeidžiamos nuostatos dėl žmogaus teisių, numatytos galiojančiuose ES ir Kambodžos susitarimuose; įspėja, kad dėl nuoseklumo stokos įgyvendinant nuostatą dėl žmogaus teisių gali būti padaryta žala ES sąlygų politikos patikimumui ir veiksmingumui;

71.

teigiamai vertina priemones, kurių 2011 m. ėmėsi ES institucijos ir valstybės narės, ir jų parengtus planus, kuriais siekiama sukurti nuoseklesnę ir geriau koordinuojamą įmonių socialinės atsakomybės politiką, kuria, be kita ko, siekiama remti žmogaus teises pasaulyje ir įgyvendinti 2011 m. JT verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus;

72.

pabrėžia, kad, siekiant propaguoti žmogaus teises ir socialinius bei aplinkos standartus, svarbu su trečiosiomis ar besivystančiomis šalimis sudaromuose laisvosios prekybos susitarimuose įtvirtinti įmonių socialinę atsakomybę; siūlo į visus būsimus laisvosios prekybos susitarimus įtraukti ne tik socialinių ir aplinkos klausimų skyrius, bet ir išsamų skyrių dėl žmogaus teisių; taip pat ragina Komisiją pasinaudojant laisvosios prekybos susitarimais skatinti, kad būtų taikomi keturi pagrindiniai darbo standartai, t. y. susirinkimų laisvė ir teisė į kolektyvines derybas, visų formų priverstinio darbo panaikinimas, vaikų darbo panaikinimas, ir diskriminacijos užimtumo srityje panaikinimas; taip pat pabrėžia, kad reikia toliau stiprinti BLS+ sistemos stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo mechanizmus;

73.

pakartoja, kad, siekiant plėtoti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių ir trečiųjų šalių santykius, labai svarbu nuosekliai taikyti susitarimų nuostatą dėl žmogaus teisių; pabrėžia, kad svarbu persvarstyti, kaip valstybės narės, siekdamos kovoti su terorizmu, bendradarbiavo taikant represines priemones; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad iš naujo persvarstytoje Europos kaimynystės politikoje daugiausia dėmesio turi būti skiriama paramai saugumo sektoriaus reformai ir visų pirma užtikrinama, kad būtų aiškiai atskirtos žvalgybos ir teisėsaugos funkcijos; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais, EIVT, Tarybą ir Komisiją stiprinti savo bendradarbiavimą su Europos komitetu prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir kitais susijusiais Europos Tarybos mechanizmais planuojant ir įgyvendinant kovos su terorizmu pagalbos projektus su trečiosiomis šalimis bei vedant visų formų kovos su terorizmu dialogus su trečiosiomis šalimis;

74.

pabrėžia, kad svarbu tęsti darbą dėl pasaulinės praktikos, susijusios su slaptu kalinimu siekiant kovoti su terorizmu; pabrėžia, kad kova su terorizmu jokiu būdu negali būti pateisinami žmogaus teisių pažeidimai nei trečiosiose šalyse, nei Europos Sąjungoje; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją „Tariamas CŽV vykdytas kalinių gabenimas ir neteisėtas kalinimas Europos šalyse. Tolesni veiksmai po EP Laikinojo komiteto tariamam CŽV vykdytam kalinių gabenimui ir neteisėtam kalinimui Europos šalyse tirti ataskaitos“;

75.

atkakliai tvirtina, kad svarbu, jog ES visapusiškai laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų, politikos ir užsienio politikos priemonių, pvz., gairių dėl kankinimo ir dialogų žmogaus teisių klausimais, ir juos įgyvendintų, ir galėtų kuo įtikinamiau raginti kruopščiai įgyvendinti asociacijos susitarimų nuostatas dėl žmogaus teisių, bei primygtinai reikalautų, kad pagrindinės jos sąjungininkės laikytųsi savo nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų nuostatų;

76.

rekomenduoja toliau plėtoti nuostatą dėl žmogaus teisių, siekiant didinti jos patikimumą ir ES veiksmų nuspėjamumą, ir į ją įtraukti politines ir teisines procedūrines priemones, kurios būtų taikomos tuo atveju, jei dvišalį bendradarbiavimą būtų prašoma laikinai sustabdyti dėl nuolat pasikartojančių ir (arba) sistemingų tarptautinei teisei prieštaraujančių žmogaus teisių pažeidimų;

77.

ragina Europos Sąjungą užtikrinti, kad į visus su trečiosiomis šalimis sudaromus prekybos susitarimus būtų įtrauktos nuostatos, kuriomis būtų skatinama socialinė sanglauda, užtikrinamas socialinių, aplinkosaugos ir darbo standartų laikymasis ir patikimas gamtos išteklių, ypač žemės ir vandens, valdymas; pažymi, kad ES rengia žmogaus teisių stebėsenos priemonę, kuri bus įtraukta į naujus su daugeliu šalių sudaromus partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus (PBS) bei kitus prekybos susitarimus; pabrėžia, kad šios stebėsenos priemonės nėra pakankamai plataus užmojo ir neaiškiai apibrėžtos ir kad dėl jų kyla pavojus ES sutartyje nustatytam įsipareigojimui skatinti žmogaus teises ir demokratiją pasaulyje; šiuo požiūriu yra ypač susirūpinęs dėl PBS su Uzbekistanu ir dar nesudaryto PBS su Turkmėnistanu;

78.

dar kartą rekomenduoja ES patvirtinti nuoseklesnę ir veiksmingesnę politiką dėl ES sankcijų ir ribojamųjų priemonių, pagal kurią būtų numatyti aiškūs kriterijai dėl to, kada jos taikomos ir kokias sankcijas reikėtų taikyti, įskaitant skaidrius jų panaikinimo kriterijus; ragina Tarybą užtikrinti, kad sprendžiant dėl ribojamųjų priemonių ar sankcijų nebūtų taikomi dvigubi standartai ir kad jos būtų taikomos nepaisant politinių, ekonominių ir saugumo interesų;

79.

ragina Komisiją ir valstybes nares tarptautiniu lygmeniu spręsti smurto prieš moteris ir su lytimi susijusio žmogaus teisių pažeidimų aspekto klausimą, visų pirma atsižvelgiant į galiojančius dvišalius asociacijos ir tarptautinės prekybos susitarimus ir į susitarimus, dėl kurių deramasi;

80.

pažymi, kad Arabų pavasaris parodė, kaip naujoje pasaulinėje informacijos ir ryšių sistemoje ne tik kuriami nauji žodžio laisvės kanalai, bet ir sudaromos sąlygos naujoms politinių priemonių mobilizavimo formoms, kurios lenkia tradicinius būdus; šiuo klausimu pažymi, kad kaimo vietovės dažnai nepakankamai prijungtos prie modernių ryšių technologijų; ragina ES institucijas ir valstybes nares pasinaudoti teigiamomis naujų technologijų galimybėmis įgyvendinant ES užsienio politiką, taip pat pabrėžia, kad finansinė parama bus teikiama tik organizuotoms grupėms, turinčioms aiškią ir nuoseklią politinę darbotvarkę; ragina ES institucijas ir valstybes nares spręsti interneto cenzūros ir represijų pavojaus klausimą; palankiai vertina tai, kad 2011 m. gruodžio mėn. pradėta įgyvendinti strategija „Nenutraukiama prieiga“, kuria siekiama plėtoti priemones, suteikiančias ES galimybę tam tikrais atvejais padėti pilietinės visuomenės organizacijoms ar atskiriems piliečiams išvengti savavališko trikdymo jiems naudojantis elektroninių ryšių technologijomis, įskaitant internetą;

81.

pripažįsta, kad dėl didėjančios priklausomybės nuo informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros gali atsirasti naujų pažeidžiamų vietų ir kilti saugumo problemų tarptautiniu mastu; tačiau primena, kad daugelis su decentralizacija susijusių ypatybių, dėl kurių internetas kelia kibernetinio saugumo problemų, taip pat yra pagrindinės priežastys, dėl kurių internetas yra veiksmingas žmogaus teisių gynėjų, gyvenančių represinių režimų šalyse, įrankis; todėl pabrėžia, kad svarbu taikyti išsamią skaitmeninės laisvės strategiją, į kurią įtrauktas aiškus žmogaus teisių aspektas, taip pat poveikio žmogaus teisėms vertinimas formuojant su kibernetiniu saugumu, kova su elektroniniu nusikalstamumu, interneto valdymu ir kita ES politika šioje srityje susijusias politikos kryptis ir programas; šiuo požiūriu ragina Komisiją ir EIVT imtis iniciatyvos ir kibernetinio saugumo aspektą įtraukti į santykius su trečiosiomis šalimis;

82.

pabrėžia, kad represijos ir piliečių bei verslo kontrolė vykdomos vis dažniau naudojantis technologinėmis priemonėmis: blokuojamas turinys ir stebimi žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, aktyvistai ir disidentai, nustatoma jų tapatybė, taip pat teisėta saviraiška internete kriminalizuojama ir priimami ribojamieji teisės aktai šioms priemonėms pateisinti; rekomenduoja, kad skaitmeninių laisvių skatinimas ir apsauga būtų integruoti ir kasmet persvarstomi siekiant užtikrinti atskaitomybę ir tęstinumą įgyvendinant visus ES išorės veiksmus, finansavimą ir pagalbos politiką bei priemones; ragina Komisiją ir Tarybą aiškiai pripažinti skaitmenines laisves kaip pagrindines teises ir kaip būtiną sąlygą siekiant naudotis visuotinėmis žmogaus teisėmis, pvz., žodžio laisve, susirinkimų laisve ir galimybe gauti informaciją, ir užtikrinti skaidrumą bei atskaitomybę visuomeniniame gyvenime;

83.

palankiai vertina ES veiksmų plane žmogaus teisių srityje numatytą įsipareigojimą parengti naujas viešas gaires dėl žodžio laisvės internete ir kitomis priemonėmis, įskaitant tinklaraštininkų ir žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir opozicijos partijų apsaugą;

84.

pabrėžia, kad svarbu skatinti nepriklausomą laisvą spaudą ir žiniasklaidą, kurios atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant apsaugoti teisinę valstybę ir kovoti su korupcija;

85.

susirūpinęs atkreipia dėmesį į nerimą keliančią tendenciją, kad pasaulyje daugėja išpuolių prieš žurnalistus ir žiniasklaidos darbuotojus ir jų bauginimo atvejų; ragina ES dėti daugiau pastangų siekiant skatinti užtikrinti jų saugumą per dialogus su Sąjungos partneriais ir kitomis šalimis;

86.

išreiškia didelį susirūpinimą dėl praktikos, kuria varžoma žodžio ir susirinkimų laisvė dėl priežasčių, kurios grindžiamos neteisingu homoseksualumo ir transseksualumo supratimu; primena, kad šiuo tikslu rengiami įstatymai ir pasiūlymai prieštarauja Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, draudžiančiam taikyti įstatymus ir praktiką, kuriais diskriminuojama dėl lytinės orientacijos; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais metodiškai kelti šiuos klausimus;

87.

smerkia ES pagamintų technologijų ir teikiamų paslaugų naudojimą trečiosiose šalyse pažeidžiant žmogaus teises, kai taikoma informacijos cenzūra, vykdomas masinis sekimas, kontrolė, piliečių ir jų veiklos sekimas ir stebėjimas (mobiliųjų) telefonų tinkluose ir internete; yra susirūpinęs dėl pranešimų apie tai, kad kai kurios ES bendrovės bendradarbiauja su autoritarinio režimo šalimis ir joms nemokamai suteikia neribotą galimybę naudotis jų tinklais ir duomenų bazėmis pasiteisindamos tuo, kad laikosi vietos teisės aktų – taip ES įsisteigusi bendrovė „TeliaSonera“ elgėsi keliose buvusiose Tarybų Sąjungos šalyse; yra įsitikinęs, kad Europos bendrovės, jų patronuojamosios bendrovės ir subrangovai turėtų atlikti labai svarbų vaidmenį propaguojant ir skleidžiant socialinius standartus pasaulyje, todėl jų veiksmai turėtų atitikti ES vertybes, o dedant pastangas ir siekiant išplėsti rinkas į užsienio šalis niekada neturėtų būti pažeidžiamos žmogaus teisės;

88.

teigiamai vertina Tarybos sprendimus uždrausti eksportuoti tam tikras informacines technologijas ir paslaugas į Siriją ir Iraną ir ragina ES apsvarstyti šiuos atvejus kaip precedentus siekiant ateityje taikyti ribojamąsias priemones kitų represinių režimų atžvilgiu; tvirtai remia pasiūlymą žmogaus teisių pažeidimus, kaip priežastį, dėl kurios valstybės narės gali taikyti į sąrašą neįtrauktų prekių eksporto apribojimus, įtraukti į ES dvejopo naudojimo prekių eksporto kontrolės sistemą; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į savo poziciją dėl reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 428/2009, nustatantis Bendrijos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų ir tranzito kontrolės režimą, priėmimo;

89.

pabrėžia, kad tvirtos ir aktyvios pilietinės visuomenės kūrimas – pagrindinis veiksnys, sudarantis sąlygas demokratinei pažangai ir didesnei žmogaus teisių apsaugai užtikrinti; pabrėžia, kad pilietinės visuomenės mobilizavimas buvo istorinių pokyčių per Arabų pavasario įvykius pagrindas;

90.

pripažįsta ES pastangas siekiant didinti paramą pilietinės visuomenės organizacijoms; ypač vertina Europos Sąjungos gebėjimą tiesiogiai bendrauti su pilietine visuomene pasinaudojant Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemone (EDŽTRP), pilietinės visuomenės priemone ir Europos demokratijos fondu; tačiau apgailestauja, kad ES nėra parengusi tvirtesnės nuoseklios politikos, pagal kurią šalis partneres įtikintų panaikinti netinkamus teisinius ir administracinius suvaržymus, ribojančius visuotines teises dalyvauti susirinkimuose ir jungtis į asociacijas; ragina parengti šios politikos gaires;

91.

pakartoja, kad pritaria tam, jog vykdant ES vystomąjį bendradarbiavimą būtų įgyvendinama demokratinės atsakomybės koncepcija, ir mano, kad šiuo požiūriu labai svarbus pilietinės visuomenės vaidmuo; pabrėžia, kad reikia, jog visi ES darbuotojai glaudžiai bendradarbiautų su pilietine visuomene šalyse, į kurias jie siunčiami; pabrėžia, kad glaudžiau bendradarbiaujant su pilietine visuomene būtų gerokai lengviau rengti įgyvendinamas ir tikroviškas konkrečioms šalims skirtas žmogaus teisių strategijas, pritaikytas šių šalių prioritetams;

92.

apgailestauja, kad žmogaus teisių gynėjų persekiojimas ir jų atskirtis – vis dar plačiai paplitusi tendencija visame pasaulyje, ypač Kinijoje ir Rusijoje, taip pat visose kitose šalyse, kuriose aukšti žmogaus teisių standartai vis dar klaidingai laikomi reikalavimu, kurį nustato ES, JT ir pasaulinės žmogaus teisių organizacijos; apgailestauja dėl to, kad teisininkų, kuriems uždrausta verstis advokato praktika, ir politiniu pagrindu persekiojamų žurnalistų bei žiniasklaidos darbuotojų likimas Kinijoje laikomas šalies vidaus reikalu; atkreipia dėmesį į tai, kad ribojama demokratinė erdvė;

93.

palankiai vertina 2011 m. lapkričio mėn. JT Generalinės Asamblėjos trečiojo komiteto rezoliuciją dėl žmogaus teisių gynėjų, kurią bendrai rėmė ES, ir ES viešai teikiamą paramą JT specialiajam pranešėjui žmogaus teisių gynėjų klausimais bei susijusioms regioninėms priemonėms, skirtoms žmogaus teisių gynėjams apsaugoti;

94.

remia planus įsteigti savanorišką Europos iniciatyvą, pagal kurią žmogaus teisių gynėjams, kuriuos reikia nedelsiant perkelti iš jų kilmės šalies, būtų galima suteikti laikiną prieglobstį pasinaudojant EDŽTRP; pabrėžia, kad šią iniciatyvą reikėtų įgyvendinti taip, kad ji papildytų jau taikomas su prieglobsčiu susijusias programas;

95.

pažymi, kad daugiausia grėsmių ir pavojų kyla atokiose vietovėse ir konflikto zonose dirbantiems žmogaus teisių gynėjams ir turintiems mažiausiai ryšių su ES darbuotojais; primygtinai ragina visas ES delegacijas parengti vietos žmogaus teisių strategijas, siekiant vietoje reguliariai palaikyti ryšį su žmogaus teisių gynėjais ir suteikti jiems būtiną pagalbą ir apsaugą, kaip reikalaujama ES gairėse dėl žmogaus teisių gynėjų;

96.

pabrėžia, kad svarbu, jog ES imtųsi iniciatyvių veiksmų (atsakomieji veiksmai ir parama žmogaus teisių gynėjams, kuriems kyla grėsmė; žmogaus teisių gynėjų teismo procesų stebėjimas; greitas, aiškus ir matomas atsakas į žodžio, asociacijų ir susirinkimų laisvių apribojimus) ir žmogaus teisių gynėjams ir (arba) jų šeimoms nuolat teiktų informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi dėl jų, kaip numatyta ES gairėse dėl žmogaus teisių gynėjų; atsižvelgdamas į tai, ragina stiprinti EDŽTRP, kuria siekiama užtikrinti skubias pavojuje esančių ar rizikuojančių žmogaus teisių gynėjų apsaugos priemones;

97.

apgailestauja, kad neatsižvelgta į EP raginimą užtikrinti, jog metinė A. Sacharovo premija būtų labiau žinoma, nes metinės ataskaitos skirsnyje dėl Europos Parlamento A. Sacharovo premija minima tik deklaratyviai; dar kartą pabrėžia, kad reikia, jog EIVT imtųsi tinkamų tolesnių veiksmų dėl kandidatų ir laureatų gerovės ir dėl padėties atitinkamose šalyse; primena raginimą EIVT ir Komisijai reguliariai palaikyti ryšius su A. Sacharovo premijos kandidatais ir laureatais siekiant užtikrinti nuolatinį dialogą ir žmogaus teisių padėties atitinkamose šalyse stebėjimą, taip pat pasiūlyti apsaugą persekiojamiems asmenims; ragina EIVT įtraukti A. Sacharovo premiją į metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių skirsnį dėl žmogaus teisių gynėjų;

98.

ragina Komisiją ir Tarybą remti, mokyti žmogaus teisių gynėjus, pilietinės visuomenės aktyvistus, nepriklausomus žurnalistus, suteikti jiems daugiau galių ir užtikrinti jų internetinį saugumą ir laisvę, taip pat ginti pagrindines teises – žodžio laisvę, susirinkimų laisvę ir laisvę internetu jungtis į asociacijas;

99.

pakartoja, kad laikosi ryžtingos pozicijos prieš mirties bausmės taikymą visais atvejais ir bet kokiomis aplinkybėmis ir tvirtai remia ES pastangas per JT Generalinės Asamblėjos 67-ąją sesiją priimti griežtą rezoliuciją dėl mirties bausmės moratoriumo, be kita ko, siekiant suteikti paskatą rengiantis Pasaulio šalių kongresui prieš mirties bausmę; pabrėžia, kad ES yra pagrindinė veikėja ir didžiausia paramos teikėja kovojant su mirties bausme;

100.

ragina valstybes nares susilaikyti nuo prekybos įranga, kuri uždrausta pagal 2005 m. birželio 27 d. Reglamentą (EB) Nr. 1236/2005 dėl prekybos tam tikromis prekėmis, kurios galėtų būti naudojamos mirties bausmei vykdyti, kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ir baudimui, ir nuo jos reklamos; ragina reguliariai vykdyti vis atnaujinamą ES farmacijos įmonių pagamintų vaistų, kuriuos būtų galima naudoti vykdant mirties nuosprendžius trečiosiose šalyse, eksporto kontrolę; atsižvelgdamas į tai, teigiamai vertina 2011 m. Komisijos sprendimą iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 1236/2005 ir taip sugriežtinti tam tikrų vaistų, kurie gali būti naudojami vykdant mirties bausmę, eksporto kontrolę; teigiamai vertina iniciatyvius veiksmus, kurių ėmėsi tam tikros ES farmacijos įmonės siekdamos sustabdyti eksportą į trečiąsias šalis, jeigu galima numatyti, kad jose šie vaistai galėtų būti naudojami mirties bausmei vykdyti; primygtinai ragina kitas ES farmacijos įmones imtis panašių veiksmų; ragina Komisiją į Reglamentą (EB) Nr. 1236/2005 įtraukti visaapimančią nuostatą, pagal kurią, inter alia, būtų reikalaujama iš anksto gauti leidimą eksportuoti bet kurį vaistą, kuris gali būti naudojamas kankinimams ar mirties bausmei vykdyti;

101.

palankiai vertina žmogaus teisių organizacijų atliktą vertinimą, kuriame nurodoma, kad, atsižvelgiant į mirties bausmės taikymą 2011 m., pasitvirtina visuotinė tendencija, jog siekiama jos panaikinimo; palankiai vertina tai, kad Tailande panaikinta mirties bausmė jaunesniems nei 18 metų nusikaltėliams; vis dėlto apgailestauja, kad Irane, Irake, Afganistane ir Saudo Arabijoje labai padaugėjo mirties bausmės įvykdymo atvejų; reiškia didelį nusivylimą dėl to, kad Kinija daug kartų atsisakė atskleisti patikimą informaciją apie mirties bausmės taikymą ir jos vykdymą savo šalyje, kur, remiantis organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, įvykdoma tūkstančiai egzekucijų; palankiai vertina mirties bausmės panaikinimą JAV Ilinojaus valstijoje, tačiau apgailestauja, kad Jungtinėse Valstijose ir toliau vykdoma mirties bausmė, nepaisant to, kad 2011 m. JAV buvo vienintelė Didžiajam aštuonetui priklausanti šalis, kurioje taikoma mirties bausmė; susirūpinęs primena, kad Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kurioje vis dar taikoma mirties bausmė; primygtinai ragina ES ir jos valstybes nares šį klausimą nuolat kaip prioritetą iškelti vykstant dialogui su šiomis šalimis;

102.

nurodo, kad ES, kuri praeityje jau pasiekė konkrečių rezultatų kovos su mirties bausme srityje, turėtų užimti tvirtesnę poziciją ir raginti institucijas ir valstybes nares išlaikyti ir didinti įsipareigojimus bei politinę valią šioje srityje, kad būtų galima galutinai panaikinti mirties bausmę pasaulyje;

103.

palankiai vertina tai, kad buvo priimtos atnaujintos gairės dėl ES politikos, susijusios su trečiosiomis šalimis, dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo; tačiau primena, kad būtina išspręsti su informuotumo didinimu ir įgyvendinimu susijusias problemas, norint padaryti tikrą pažangą įgyvendinant ES politiką;

104.

teigiamai vertina, kad atnaujintose gairėse išplėsta grupių, kurioms reikia specialios apsaugos, apibrėžtis įtraukiant asmenis, susiduriančius su diskriminacija dėl lytinės orientacijos ar lytinės tapatybės, ir teigiamai vertina įsipareigojimą primygtinai raginti trečiąsias šalis numatyti vidaus procedūrą opiems su lytimi ir vaikais susijusiems skundams ir pranešimams nagrinėti; tačiau apgailestauja, kad ES dedant koordinuotas pastangas kovoti su kankinimu išsamiau neatsižvelgiama į lyties aspektą, visų pirma dėl esminės informacijos apie visų formų kankinimą ir netinkamą elgesį stokos;

105.

pabrėžia, kad ES gaires svarbu susieti su JT konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą fakultatyviame protokole numatytomis įgyvendinimo sąlygomis, itin daug dėmesio skiriant nacionaliniams prevencijos mechanizmams;

106.

atkreipia dėmesį į tai, kad JT vergiją apibrėžia kaip asmens padėtį arba būklę, kai prieš jį panaudojama bent viena arba visos galios, susijusios su nuosavybės teise; apgailestauja, kad toliau egzistuoja šiuolaikinės vergijos formos, taip pat Europos Sąjungoje; todėl ragina Komisiją taikyti daug griežtesnę politiką šiuo klausimu, ypač atsižvelgiant į namų ūkio darbuotojus – socialinę ir profesine grupę, kuri labiausiai kenčia nuo šių formų vergijos;

107.

apgailestauja, kad politinis piktnaudžiavimas psichiatrija vis dar opi problema daugelyje šalių, kuriose jau daugelį metų buvo taikomi smurtiniai psichiatrijos metodai nedemokratiniams režimams remti, bandant įbauginti ir sustabdyti nepritariančius visuomenės sluoksnius ir pavienius asmenis; susirūpinęs pabrėžia, kad ši tendencija tiesiogiai siejama su neapibrėžtais ir neaiškiais kankinimo būdais, įskaitant psichologinį terorą ir žeminančias kalėjimų sąlygas;

108.

ragina atkreipti dėmesį į 2011 m. rugpjūčio 5 d. JT specialiojo pranešėjo pranešimo (A/66/268) dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo, kuriame daugiausia dėmesio skiriama kalinimo vienutėje, įskaitant šio metodo taikymą psichiatrijos ligoninėse, poveikiui, svarbą; išreiškia didelį susirūpinimą dėl iš įvairių šalių gautų įrodymų, kad psichiatrijos ligoninės naudojamos kaip de facto sulaikymo centrai; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais, EIVT ir Komisiją šiai problemai skirti reikiamą dėmesį;

109.

reiškia susirūpinimą dėl kankinimus patyrusių asmenų reabilitacijos centrų veikimo ateityje; ragina EIVT ir Komisijos tarnybas veikti peržengiant išorės ir vidaus politiką skiriančią liniją ir užtikrinti, kad dėl administracinės kompetencijos ribų nekiltų grėsmė ES paramai, kuri teikiama reabilitacijos centrams Sąjungoje ir už jos ribų;

110.

apgailestauja, kad žmogaus teisių pažeidimai lieka skausminga problema okupuotose Kipro teritorijose; atkreipia dėmesį į tai, kad tūkstančiams pabėgėlių, kurie buvo priversti palikti namus ir turtą, Turkijos karinės pajėgos iki šiol neleidžia gyventi tėvynėje; be to, pažymi, kad dingusių asmenų šeimos nariams ir giminaičiams vis dar neleidžiama sužinoti apie savo artimųjų likimą, nes Turkija nesudaro geresnių sąlygų patekti į karines zonas arba susipažinti su archyvuose laikomomis atitinkamomis Kipre be žinios dingusių asmenų paieškos komiteto tyrimo ataskaitomis;

111.

primygtinai ragina, kad vedant politinį ES ir trečiųjų šalių dialogą žmogaus teisių klausimais būtų svarstoma įtraukesnė ir išsamesnė nediskriminavimo apibrėžtis, be kita ko, atsižvelgiant į diskriminaciją dėl religijos ar tikėjimo, lyties, rasės arba etninės kilmės, amžiaus, negalios, lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės;

112.

pabrėžia, kad siekdama, jog ES užsienio politika pagrindinių teisių, lygybės ir nediskriminavimo srityje būtų patikima ir nuosekli, Taryba turėtų priimti direktyvą dėl vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos, ir išplėsti pamatinio sprendimo dėl rasizmo ir ksenofobijos taikymo sritį aprėpiant kitas tikslines grupes, pvz., lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus (LGBT);

113.

reikalauja, kad valstybės narės aktyviai nepritartų bet kokioms pastangoms pakenkti žmogaus teisių universalumo, nedalumo ir tarpusavio priklausomybės koncepcijai ir aktyviai skatintų JT Žmogaus teisių tarybą skirti vienodą dėmesį visų formų diskriminacijos, įskaitant diskriminaciją dėl lyties, lytinės tapatybės, rasės, amžiaus, lytinės orientacijos ir religijos arba tikėjimo, klausimui; labai apgailestauja dėl to, kad homoseksualumas tebėra laikomas nusikaltimu 78 šalyse, įskaitant penkias, kuriose už tai baudžiama mirties bausme; ragina šias valstybes nedelsiant nustoti homoseksualumą laikyti nusikaltimu, išlaisvinti asmenis, kurie įkalinti dėl savo lytinės orientacijos ar lytinės tapatybės, ir nevykdyti jiems skirtos mirties bausmės; ragina EIVT visapusiškai panaudoti LGBT skirtą priemonių rinkinį, siekiant apsaugoti lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų (LGBTI) teises; ragina Tarybą siekti parengti privalomas gaires šioje srityje; ragina EIVT ir valstybes nares padėti LGBTI teisių gynėjams šalyse, kuriose jiems gresia pavojus, ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bei ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais toliau skelbti apie Europos Sąjungos tvirtą įsipareigojimą pasaulyje siekti lygybės ir nediskriminavimo dėl lytinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lytinės raiškos, be kita ko, pradedant ir remiant dvišales, tarptautines ir JT lygmens iniciatyvas šiais klausimais; pakartoja savo raginimą Komisijai paskelbti veiksmų planą dėl lygybės nepriklausomai nuo lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės;

114.

ragina valstybes nares suteikti prieglobstį asmenims, siekiantiems išvengti persekiojimo šalyse, kuriose LGBTI asmenys kriminalizuojami, atsižvelgiant į pagrįstą prieglobsčio prašytojų baimę dėl persekiojimo ir į jų pačių pripažinimą, kad jie yra lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai arba interseksualai;

115.

dar kartą tvirtina, kad nediskriminavimo, įskaitant nediskriminavimą dėl lyties ir lytinės orientacijos, principas yra vienas iš pagrindinių AKR šalių ir ES partnerystės elementų;

116.

pabrėžia, kad ES ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir priėmė 2010–2020 m. Europos strategiją dėl negalios, visų pirma aštuntąją jos veiksmų sritį; smerkia visų formų diskriminaciją dėl negalios ir ragina visas valstybes ratifikuoti ir įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją; pažymi, kad ES taip pat turi stebėti, kaip Neįgaliųjų teisių konvencija įgyvendinama jos teritorijoje; ragina ES ir jos valstybes nares propaguoti Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią 2006 m. parengė Jungtinės Tautos, Europos Sąjungoje ir už jos ribų;

117.

smerkia nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus, vykdomus prieš asmenis, kurie kenčia dėl diskriminacijos kastos pagrindu, įskaitant atsisakymą užtikrinti lygybę ir galimybes kreiptis į teismą, nuolatinę segregaciją ir dėl priklausymo kastai kylančias kliūtis užtikrinti pagrindines žmogaus teises; prašo Tarybos, EIVT ir Komisijos imtis bendrų veiksmų, susijusių su diskriminacija dėl kastos, įskaitant, jeigu reikia, ES žmogaus teisių komunikatus, programas ir konkrečioms šalims skirtas strategijas bei dialogus, ir propaguoti JT diskriminacijos dėl darbo ir kilmės panaikinimo principų ir gairių projektą, kaip pagrindines nuostatas siekiant panaikinti diskriminaciją dėl kastos, ir siekti, kad šį projektą patvirtintų JT Žmogaus teisių taryba;

118.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais visapusiškai pripažinti, kad diskriminacija dėl kastos yra kompleksinis žmogaus teisių ir skurdo klausimas, darantis didelį neigiamą poveikį, ypač moterims;

119.

palankiai vertina tai, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos pagrindiniai principai dėl ypač didelio skurdo ir žmogaus teisių grindžiami visų žmogaus teisių tarpusavio priklausomybe ir nedalumu, taip pat itin skurstančių asmenų dalyvavimo ir įgalinimo principais; pabrėžia, kad ypač didelis skurdas ir žmogaus teisės yra neatsiejamai susiję; pirma, itin skurstantys asmenys dažnai negali naudotis savo pilietinėmis, politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis žmogaus teisėmis; antra, kovojant su ypač dideliu skurdu ir siekiant suprasti padėtį ir panaikinti šį reiškinį, itin svarbu laikytis žmogaus teisėmis grindžiamo požiūrio; ragina Tarybą remti šį požiūrį Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų komisijoje;

120.

susirūpinęs pažymi, kad čiabuviams gresia itin didelis pavojus patirti diskriminaciją ir kad jie itin pažeidžiami vykstant politiniams, ekonominiams, aplinkos ir darbo pokyčiams ir neramumams; pažymi, kad dauguma čiabuvių gyvena žemiau skurdo ribos ir turi nedaug galimybių pasinaudoti atstovavimo, politinių sprendimų priėmimo ar teisingumo sistemomis arba šių galimybių visai neturi; yra itin susirūpinęs dėl to, kad pranešama apie dažnus žemės grobimo, priverstinio perkėlimo ir žmogaus teisių pažeidimų atvejus, kurie yra ginkluoto konflikto pasekmė;

121.

ragina Komisiją ir Tarybą skatinti sąvoką „pabėgėlis dėl klimato kaitos“, kaip oficialiai ir teisiškai pripažintą terminą (nurodant asmenį, kuris priverstas palikti savo namus ir prašyti prieglobsčio užsienyje dėl klimato kaitos), kadangi šis terminas dar nepripažintas tarptautinėje teisėje ir nė viename teisiškai privalomame tarptautiniame susitarime;

122.

pabrėžia teisės į pilietybę (tai viena iš svarbiausių teisių) svarbą, nes daugelyje šalių tik visateisiams piliečiams suteikiama galimybė visapusiškai naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įskaitant teisę į viešąjį saugumą, gerovę ir švietimą;

123.

pabrėžia, kad tradicinės tautinės mažumos turi specifinių poreikių, kurie skiriasi nuo kitų mažumų grupių poreikių, ir šioms mažumų grupėms reikia užtikrinti vienodas sąlygas naudotis švietimo, sveikatos priežiūros, socialinėmis ir kitomis viešosiomis paslaugomis, taip pat skatinti visapusišką ir veiksmingą asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir asmenų, priklausančių daugumai, lygybę visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse;

124.

vertina tai, kad daug dėmesio skiriama uždaviniams, susijusiems su rezoliucijų dėl moterų padėties, taikos ir saugumo įgyvendinimu vykdant ES politiką, kaip matoma ataskaitoje dėl ES rodiklių, susijusių su visapusišku požiūriu į JT Saugumo Tarybos rezoliucijų Nr. 1325 ir 1820 įgyvendinimą, kurią 2011 m. gegužės 13 d. priėmė ES Taryba; palankiai vertina politinius veiksmus, kurių ES ėmėsi per JT Generalinės Asamblėjos posėdį siekdama užtikrinti, kad būtų pratęsti JT generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio dėl vaikų ir ginkluoto konflikto įgaliojimai; pritaria 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos išvadose dėl bendros saugumo ir gynybos politikos pareikštai nuomonei, kad visais BSGP misijų etapais visų pirma reikėtų nuolat ir sistemingai skirti dėmesį aspektams, susijusiems su žmogaus teisėmis, lytimi ir per ginkluotus konfliktus nukentėjusiais vaikais;

125.

laikosi nuomonės, kad siekiant užtikrinti veiksmingą moterų dalyvavimą politinėse ar pilietinės visuomenės organizacijose, kuriose joms šiuo metu nepakankamai atstovaujama, svarbu rengti mokymų ir paramos modulius lyčių klausimus sprendžiantiems ES institucijų darbuotojams ir moterims vietoje, kad jie galėtų veiksmingai prisidėti prie taikos ir konfliktų sprendimo procesų;

126.

pripažįsta, kad konkreti pažanga gerinant moterų ir vaikų padėtį kilus ginkluotiems konfliktams dažnai priklauso nuo to, ar užtikrinamos aiškios ir vienodos karinių ir saugumo tarnybų, kurias kontroliuoja civiliai gyventojai, atskaitomybės sistemos; todėl primygtinai ragina atitinkamas ES institucijas ieškoti veiksmingesnių metodų saugumo sektoriaus reformoms esamose ir buvusiose konfliktų šalyse vykdyti ir juos taikyti, šiuo tikslu itin daug dėmesio skiriant moterų ir vaikų teisėms, integracijai ir įgalinimui; ragina EIVT ir Komisiją į tai atsižvelgti rengiant ir įgyvendinant išorės pagalbos priemones, susijusias su saugumo sektoriaus reforma, įskaitant moterų įgalinimo svarbą atstatant šalį po konflikto;

127.

ragina, kad vaikų karių nuginklavimas, reabilitavimas ir reintegracija į visuomenę būtų pagrindinis ES politikos, kuria siekiama stiprinti žmogaus teises, vaikų apsaugą, o smurtą pakeisti politiniais konfliktų sprendimo mechanizmais, elementas;

128.

reiškia didelį susirūpinimą dėl Afrikos Didžiųjų ežerų regiono, kur prievartavimas yra karo ginklas siekiant išnaikinti visą gyventojų grupę;

129.

primygtinai ragina ES stiprinti savo veiksmus siekiant nutraukti moterų lyties organų žalojimo, ankstyvų ir priverstinių santuokų, žudymo dėl garbės, priverstinių abortų ir abortų dėl kūdikio lyties praktiką; atkakliai tvirtina, kad ši politika turėtų būti pagrindinis ES požiūrio į vystomąjį bendradarbiavimą elementas; pabrėžia, kad, siekiant visose šalyse užtikrinti moterų ir mergaičių gerovę, svarbu suteikti tinkamas galimybes pasinaudoti medicinos priemonėmis ir gauti žinių apie seksualinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises;

130.

pažymi, kad ir toliau nepakankamai dėmesio skiriama lytinių ir reprodukcinių teisių pažeidimams, dėl kurių kenkiama pastangoms įgyvendinti Kairo veiksmų programos įsipareigojimus, patvirtintus 1994 m. Jungtinių Tautų tarptautinėje konferencijoje gyventojų ir vystymosi klausimais (TKGV), ir kovoti su diskriminacija, įskaitant diskriminaciją dėl lyties ir nelygybę, įgyvendinant gyventojų ir vystymosi strategijas; pabrėžia, kad pažanga reprodukcinės sveikatos srityje tam tikrais atvejais buvo ribota dėl tokių pažeidimų kaip vaikų, ankstyvos ir priverstinės santuokos, nesugebėjimo užtikrinti, kad būtų laikomasi minimalaus teisėto santuokos amžiaus, prievartinės praktikos, pvz., priverstinės sterilizacijos ar moterų lyties organų žalojimo, moterims ir mergaitėms nesuteikiamo savarankiškumo priimti sprendimus dėl jų seksualinės ir reprodukcinės sveikatos nediskriminuojant, nesiimant prievartos ir smurto; ragina įgyvendinti Kairo veiksmų programos žmogaus teisių ir vystymosi politikos aspektus, skatinti lyčių lygybę ir moterų bei vaikų teises, įskaitant seksualinę ir reprodukcinę sveikatą ir teises;

131.

ragina ES ir jos valstybes nares užtikrinti, kad per konferencijos TKGV+20 vykdymo peržiūros procesą būtų išsamiai persvarstyti visi aspektai, susiję su visapusišku naudojimusi seksualinėmis ir reprodukcinėmis teisėmis, ir būtų dar kartą patvirtintas tvirtas ir pažangus požiūris į seksualines ir reprodukcines teises visiems, kuris atitiktų tarptautinius žmogaus teisių standartus, taip pat, kad būtų padidinta vyriausybių atskaitomybė už tai, kad šie tikslai būtų pasiekti; ypač ragina ES ir jos valstybes nares užtikrinti, kad peržiūros procesas vyktų įtraukiant įvairius dalyvius, suteikiant galimybę įvairioms suinteresuotosioms šalims, įskaitant pilietinę visuomenę, moteris, paauglius ir jaunimą, prasmingai jame dalyvauti; primena, kad tokios peržiūros struktūra turi būti grindžiama žmogaus teisėmis ir joje konkretus dėmesys turėtų būti skiriamas seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms;

132.

primena JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją 11/8 dėl išvengiamo gimdyvių mirtingumo ir sergamumo ir žmogaus teisių, kurioje teigiama, kad siekiant išvengti gimdyvių mirtingumo ir sergamumo reikia veiksmingai skatinti ir ginti moterų ir mergaičių žmogaus teises, ypač jų teises į gyvybę, mokslą, teises gauti ir skleisti informaciją ir teises į sveikatą; pabrėžia, kad dėl to ES turi atlikti svarbų vaidmenį, padėdama mažinti galimų išvengti komplikacijų prieš nėštumą ir gimdymą, jų metu ir po jų, skaičių;

133.

ragina ES glaudžiai bendradarbiauti su padaliniu „JT Moterys“ tiek dvišaliu, tiek tarptautiniu, regioniniu bei nacionaliniu lygmenimis siekiant užtikrinti moterų teises; ypač pabrėžia, kad reikia ne tik skatinti švietimą sveikatos klausimais ir propaguoti tinkamas seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių programas, kurios sudaro svarbią trečiosioms šalims skirtos ES vystymosi ir žmogaus teisių politikos dalį, bet ir užtikrinti moterims sąžiningas galimybes naudotis viešosiomis sveikatos priežiūros sistemomis ir gauti tinkamą ginekologinę ir akušerinę priežiūrą, kaip jas yra apibrėžusi Pasaulio sveikatos organizacija;

134.

primygtinai ragina Komisiją ir EIVT įgyvendinant bendrą kovos su smurtu prieš moteris strategiją itin daug dėmesio skirti moterų lyties organų žalojimo reiškiniui, be kita ko, parengiant ES veiksmų planą dėl kovos su moterų lyties organų žalojimu laikantis deramo stropumo principo; ragina EIVT ir valstybes nares ir toliau spręsti moterų lyties organų žalojimo klausimą per politinius dialogus su šalimis partnerėmis, kuriose ši praktika vis dar gaji, ir į šiuos dialogus vietos ir nacionaliniu lygmeniu įtraukti žmogaus teisių gynėjus, kurie jau kovoja prieš šią praktiką, taip pat dėl šios praktikos tiesiogiai nukentėjusias mergaites ir moteris, bendruomenių, religinius vadovus, mokytojus, sveikatos darbuotojus ir valdžios institucijų pareigūnus; pabrėžia, kad EIVT turi parengti konkretų priemonių dėl moterų lyties organų žalojimo rinkinį ir jį įtraukti į savo veiksmus, kuriais siekiama įgyvendinti ES strateginę programą žmogaus teisių ir demokratijos srityje;

135.

pabrėžia, kad pažanga reprodukcinės sveikatos srityje tam tikrais atvejais buvo ribota dėl tokių pažeidimų kaip vaikų, ankstyvos ir priverstinės santuokos, nesugebėjimo užtikrinti, kad būtų laikomasi minimalaus teisėto santuokos amžiaus, prievartinės praktikos, pvz., priverstinės sterilizacijos ar moterų lyties organų žalojimo;

136.

teigiamai vertina kelių valstybių narių įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris, smurtu šeimoje ir moterų lyties organų žalojimu, ypač vertina šio įsipareigojimo tarpvalstybinius aspektus; pakartoja, kad reikia suderinti ES vidaus ir išorės politiką šiais klausimais, ir primygtinai ragina Komisiją pirmenybę teikti tam, kad būtų nutrauktas smurtas prieš moteris ir mergaites, taip pat moterų žudymas ir, numačius tinkamus finansinius išteklius, remti tikslines ir novatoriškas programas ES ir trečiosiose šalyse; ragina ES ir valstybes nares pasirašyti ir ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos bei kovos su juo;

137.

palankiai vertina tai, kad priimta 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos ir kovos su ja (14), taip pat tai, kad Komisija pradėjo įgyvendinti naują strategiją „Prekybos žmonėmis panaikinimo ES strategija 2012–2016 m.“; atkreipia dėmesį į tai, kad prekyba žmonėmis yra sudėtingas tarptautinis reiškinys, kurio priežastys – polinkis į skurdą, demokratinės kultūros stoka, lyčių nelygybė ir smurtas prieš moteris; pabrėžia, kad reikia daugiau dėmesio skirti lyčių aspektui vedant dialogą šiuo klausimu su trečiosiomis šalimis; galiausiai ragina valstybes nares, kurios dar neratifikavo JT Palermo protokolo dėl prekybos žmonėmis ir Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis, kuo greičiau juos ratifikuoti;

138.

pabrėžia itin svarbų moterų vaidmenį pietinių kaimyninių šalių politiniame gyvenime; palankiai vertina rinkimų rezultatus, nes politinėje arenoje labai padaugėjo moterų;

139.

ragina Tarybą, Komisiją ir valstybes nares ypač skatinti, kad Afrikos Sąjungos valstybės narės ratifikuotų ir įgyvendintų Afrikos Sąjungos priimtą Protokolą dėl Afrikos moterų teisių;

140.

primena konkretų Lisabonos sutartyje numatytą įsipareigojimą ES išorės politikos srityje daug dėmesio skirti vaiko teisėms; pažymi, kad beveik visų šalių patvirtinta JT Vaiko teisių konvencija suteikia itin tvirtą tarptautinį teisinį pagrindą siekiant pažangios politikos šioje srityje; rekomenduoja, kad į vaiko teises būtų atsižvelgta įgyvendinant visas ES politikos kryptis ir veiksmus; todėl ragina šios konvencijos dar neratifikavusias šalis kuo greičiau ją ratifikuoti ir kuo greičiau užtikrinti šios konvencijos ir jos fakultatyvinių protokolų nuostatų vykdymą;

141.

atkreipia dėmesį į didelę keliose Užsachario Afrikos šalyse egzistuojančią problemą, susijusią su vaikų kaltinimu raganavimu, kurios pasekmės liūdnos – nuo socialinės atskirties iki vaikų žudymo ir ritualinio vaikų žudymo aukojimo tikslais; pažymi, kad valstybė yra atsakinga už tai, kad vaikai būtų apsaugoti nuo bet kokio smurto ir prievartos, todėl primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais, Komisiją ir EIVT, vedant dialogus žmogaus teisių klausimais su atitinkamų šalių vyriausybėmis ir planuojant išorės finansines priemones, ypatingą dėmesį skirti vaikų apsaugai nuo bet kokio smurto ir šių vaikų likimui;

142.

ragina EIVT ir Komisiją įgyvendinant Sąjungos išorės politiką apsaugoti vaikų teises baudžiamajame procese nustatant, kad jiems reikalinga specifinė apsauga dėl jų pažeidžiamumo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos požiūriu, ir pirmenybę teikiant vaiko interesams, kaip nustatyta Direktyvoje 2012/29/ES dėl būtiniausių nusikaltimų aukų teisių standartų;

143.

palankiai vertina Komisijos komunikatą „ES vaiko teisių darbotvarkė“, kuriame vidaus ir išorės politikos tikslai sujungiami į vieną politikos dokumentą; primena Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės įsipareigojimą, prisiimtą Komisijos komunikate „Žmogaus teisės ir demokratija – svarbiausias ES išorės veiksmų elementas“, daugiau dėmesio skirti vaiko teisėms kaip vienam iš trijų kampanijos prioritetų; tačiau pabrėžia, kad svarbu, jog šie įsipareigojimai taptų biudžete numatytais veiksmais ir būtų stebimas jų veiksmingas įgyvendinimas;

144.

ragina vaiko teises nuosekliai įtraukti į ES konkrečioms šalims skirtas žmogaus teisių strategijas laikantis įsipareigojimo, numatyto Lisabonos sutartyje; pritaria ketinimams toliau daryti pažangą plėtojant teisėmis grindžiamą požiūrį vykdant vystomąjį bendradarbiavimą, kaip nurodyta ES strategijoje ir veiksmų plane žmogaus teisių srityje; pabrėžia, kad vaiko teisių atveju tai turi būti daroma nedelsiant siekiant užtikrinti ilgalaikę tvarią pažangą; pakartoja, kad tam tikrose šalyse mergaitės yra ypač pažeidžiamos;

145.

pabrėžia, kad reikia kovoti su visų formų priverstiniu vaikų darbu, vaikų išnaudojimu ir prekyba jais; ragina geriau įgyvendinti galiojančias nacionalines ir tarptautines taisykles, kad būtų didinamas informuotumas apie smurtą prieš vaikus darbo rinkoje; pabrėžia, kad vaikai ir paaugliai turėtų dirbti tik tokį darbą, kuris neturi poveikio jų sveikatai ir asmeniniam vystymuisi ir netrukdo mokytis;

146.

pabrėžia, kad minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo laisvė – tai pagrindinė žmogaus teisė (15), apimanti teisę tikėti arba netikėti ir vienodą laisvę turėti teistinius, neteistinius ir ateistinius įsitikinimus privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais; pabrėžia, kad siekiant vystyti pliuralistines ir demokratines visuomenes ši teisė yra esminė; ragina ES vedant dialogus su trečiosiomis šalimis sistemingai ginti kiekvieno asmens teisę į religijos ar tikėjimo laisvę, laikantis JT žmogaus teisių konvencijų;

147.

smerkia bet kokią netoleranciją, diskriminaciją ar smurtą dėl religijos ar tikėjimo, nepaisant to, prieš ką jie nukreipti (religingus žmones, tikėjimo atsisakiusius ar netikinčius asmenis) ir kur tai vyksta; reiškia didelį susirūpinimą dėl to, kad įvairiose šalyse daugėja tokių pažeidimų, nukreiptų prieš religinių mažumų atstovus ir religinei daugumai priklausančių nuosaikių pažiūrų šalininkus, remiančius pliuralistinę ir įvairią visuomenę, grindžiamą asmenų tarpusavio pagarba; reiškia nerimą dėl nebaudžiamumo už šiuos pažeidimus, dėl policijos ir teismų sistemų šališkumo sprendžiant šiuos klausimus ir dėl tinkamų kompensavimo nukentėjusiesiems sistemų trūkumo daugelyje pasaulio šalių; pažymi, kad, paradoksalu, bet Arabų pavasario įvykiai, po kurių tikėtasi demokratinių pokyčių, daugeliu atveju lėmė religinių mažumų laisvių ir teisių padėties blogėjimą, todėl griežtai smerkia visus smurto prieš krikščionis, žydus, musulmonus ir kitas religines bendruomenes veiksmus; pripažįsta, kad daugelyje šalių vis labiau reikia imtis veiksmų siekiant konflikto transformacijos ir susitaikymo, įskaitant religijų atstovų dialogą įvairiais lygmenimis; ragina ES, taip pat Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais, Komisiją ir EIVT spręsti diskriminacinio ir įžeidžiamo turinio, pvz., žiniasklaidoje, taip pat kliūčių laisvai išpažinti tikėjimą, klausimus ES dialoguose su trečiosiomis šalimis dėl žmogaus teisių; mano, kad trečiosiose šalyse, kuriose pažeidžiamos religinių mažumų teisės, tokios problemos negali būti sprendžiamos izoliuojant jas nuo supančios visuomenės siekiant jas apsaugoti ir taip sukuriant vadinamąją paralelinę visuomenę;

148.

itin susirūpinęs dėl padėties Kinijoje, kurioje nuolat persekiojami asmenys, išpažįstantys savo religiją ne oficialiai leistinais būdais, įskaitant krikščionis, musulmonus, budistus ir judėjimo „Falun Gong“ narius; ragina Kinijos valdžios institucijas nutraukti žeminimo ir bauginimo kampaniją prieš judėjimo „Falun Gong“ narius, kuriems už naudojimąsi teise į religijos ir tikėjimo laisvę skiriamos ilgos laisvės atėmimo bausmės ir vadinamasis perauklėjimas darbu, siekiant juos priversti atsisakyti savo dvasinių įsitikinimų, nors Kinija ir ratifikavo JT konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą; primygtinai ragina Kiniją ratifikuoti Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kaip ji pažadėjo; primygtinai ragina Kinijos valdžios institucijas iš tikrųjų konsultuojantis su Tibeto gyventojais sustabdyti politikos, kuri daro didžiausią neigiamą poveikį Tibeto budizmui, kultūrai ir tradicijoms, taikymą ir vėliau šią politiką iš dalies pakeisti; išreiškia didelį susirūpinimą dėl religijos laisvės padėties Kuboje, ypač dėl aktyvesnio katalikų ir protestantų bažnyčių vadovų ir tikinčiųjų persekiojimo;

149.

pabrėžia, kad pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę minties, sąžinės, religijos, tikėjimo ir politinių pažiūrų laisvė pripažįstama neatsižvelgiant į registracijos statusą, taigi registracija neturėtų būti išankstinė sąlyga religijai išpažinti arba naudotis teise į politines pažiūras; susirūpinęs pažymi, kad Kinijoje visi asmenys, norintys praktikuoti religiją, įskaitant penkias oficialias religijas – budizmą, daoizmą, islamą, Romos katalikybę ir protestantizmą, turi užsiregistruoti valdžios institucijose ir veikti vadovaujami valdžios institucijų kontroliuojamų valdybų, o tai pažeidžia jų religinę autonomiją ir riboja jų veiklą; be to, susirūpinęs pažymi, kad neregistruotos religinės grupės, įskaitant namuose veikiančias bažnyčias ir judėjimo „Falun Gong“ narius, susiduria su įvairiu netinkamu elgesiu, kuriuo ribojama jų veikla ir susirinkimai, konfiskuojamas jų turtas, jie net sulaikomi ir įkalinami;

150.

teigiamai vertina tai, kad religijos ar tikėjimo laisvė įtraukta į ES darbuotojų mokymo medžiagą; pabrėžtinai pakartoja savo raginimą parengti plataus masto priemonių rinkinį siekiant pažangos propaguojant religijos ar tikėjimo laisvę įgyvendinant ES išorės politiką; šiuo požiūriu teigiamai vertina ES įsipareigojimą parengti gaires dėl religijos ar tikėjimo laisvės laikantis ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje 23 skirsnio nuostatų; pažymi, kad šios gairės turėtų būti suderintos su ES konkrečioms šalims skirtomis žmogaus teisių strategijomis ir į jas reikėtų įtraukti būtinų laisvių, susijusių su teise į religijos ar tikėjimo laisvę, kontrolinį sąrašą, kad būtų įvertinta padėtis atitinkamoje šalyje, taip pat reikėtų įtraukti metodus religijos ar tikėjimo laisvės pažeidimams nustatyti, pabrėžia, kad rengiant šias gaires turėtų dalyvauti Parlamentas ir pilietinės visuomenės organizacijos; ragina ES užtikrinti naujųjų gairių suderinamumą su ES konkrečioms šalims skirtose žmogaus teisių strategijose nustatytais prioritetais; pabrėžia, kad svarbu religijos ar tikėjimo laisvės aspektą integruoti į ES vystymosi ir kitas išorės politikos priemones;

151.

ragina ES aktyviai reaguoti į tai, kad vis dažniau taikomi apostazės, šventvagystės ir draudimo keisti religiją įstatymai, ir atsižvelgti į jų vaidmenį didinant religinę netoleranciją ir diskriminaciją; pabrėžia, kad tarptautinė teisė apima teisę turėti, priimti ir keisti religiją ar tikėjimą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir ES institucijas imtis veiksmų siekiant kovoti su nepriimtina praktika ir daryti spaudimą ją taikančioms trečiosioms šalims (ypač daug dėmesio skiriant ES partnerėms) siekiant, kad ši praktika būtų panaikinta; ragina ES atvirai reikšti nepritarimą tam, kad valdžios institucijos taiko minėtus įstatymus, ir remti atskirų asmenų teisę keisti religiją, ypač tose šalyse, kuriose už apostazę baudžiama mirties bausme;

152.

pabrėžia, kad svarbu laikantis tarptautinių žmogaus teisių konvencijų apsaugoti minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo, įskaitant ateizmą ir kitas netikėjimo formas, laisvę, ir atkakliai tvirtina, kad ši laisvė neturėtų būti menkinama taikant šventvagystės įstatymus, kuriais siekiama engti ir persekioti skirtingos religijos ar tikėjimo asmenis; pabrėžia, kad, nors šventvagystės įstatymai dažnai propaguojami prisidengiant siekiu sumažinti socialinę įtampą, iš tikrųjų ši įtampa jais tik didinama ir auga netolerancija, ypač religinių mažumų atžvilgiu; atsižvelgdamas į tai, primena, kad daugelyje šalių vis dar įprasta drausti, konfiskuoti ir naikinti šventyklas ir religinius leidinius, taip pat drausti dvasininkų mokymą; ragina ES institucijas palaikant ryšius su atitinkamomis vyriausybėmis pasipriešinti šiems pažeidimams; ragina laikytis tvirtos pozicijos siekiant, kad šventvagystės įstatymai nebūtų naudojami kaip priemonės religinių mažumų nariams persekioti;

153.

pabrėžia, kad svarbu integruoti religijos ar tikėjimo laisvės aspektą į ES vystymosi, konfliktų prevencijos ir kovos su terorizmu politikos priemones; teigiamai vertina visa apimančias pastangas skatinti kultūrų ir tikėjimų atstovų dialogą ir bendradarbiavimą įvairiais lygmenimis, kuriuo į visuomenės sanglaudos ir taikios visuomenės puoselėjimą įtraukiami bendruomenių lyderiai, moterys, jaunimas ir etninių mažumų atstovai; teigiamai vertina ES įsipareigojimą tarptautiniuose ir regioniniuose forumuose, įskaitant JT, ESBO ir Europos Tarybą, ir kitomis regioninėmis priemonėmis pristatyti ir propaguoti religijos ar tikėjimo laisvę ir ragina vesti konstruktyvų dialogą su Islamo šalių organizacija siekiant, kad būtų atsisakyta terminijos, susijusios su kova su religijų šmeižimu; ragina ES JT Generalinėje Asamblėjoje ir toliau kasmet pateikti rezoliuciją dėl religijos ar tikėjimo laisvės;

154.

teigiamai vertina Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės, Islamo šalių organizacijos generalinio sekretoriaus, Arabų Lygos generalinio sekretoriaus ir Afrikos Sąjungos taikos ir saugumo komisaro 2012 m. rugsėjo 20 d. bendrą pareiškimą, kuriame dar kartą patvirtinama pagarba visoms religijoms ir esminė religijos laisvės ir tolerancijos svarba, kartu visapusiškai pripažįstant žodžio laisvės svarbą; smerkia religinės neapykantos ir smurto kurstymą ir labai apgailestauja dėl žuvusiųjų per pastaruosius išpuolius prieš diplomatines misijas; reiškia užuojautą aukų šeimoms;

155.

pažymi, kad religijos ar tikėjimo laisvė yra susijusi su pripažinimo, lygiateisio pilietiškumo ir vienodų galimybių naudotis teisėmis konkrečioje visuomenėje klausimais;. ragina ES teikti pirmenybę lygybės ir lygiateisio pilietiškumo klausimams ir imtis veiksmų šiose srityse siekiant padėti socialiai atskirtų ar diskriminuojamų grupių atstovams; be to, pabrėžia, kad svarbu remti iniciatyvas ir sudaryti sąlygas finansuoti pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių gynėjų pastangas kovoti su diskriminacija, netolerancija ir smurtu dėl religijos ar tikėjimo;

156.

ragina EIVT savo sistemoje sukurti nuolatinius pajėgumus siekiant stebėti ir analizuoti religijos ar tikėjimo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir tarptautiniuose santykiuose ir integruoti religijos ar tikėjimo laisvės aspektą į geografinių ir teminių direktoratų bei skyrių veiklą; ragina EIVT kasmet pranešti Parlamentui apie pažangą skatinant religijos ar tikėjimo laisvę visame pasaulyje;

157.

pabrėžia, kad svarbu remti iniciatyvas ir sudaryti sąlygas finansuoti pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių gynėjų pastangas kovoti su diskriminacija, netolerancija ir smurtu dėl religijos ar tikėjimo; mano, kad įgyvendinant EDŽTRP konkrečioms šalims skirtas paramos programas pirmenybė turėtų būti teikiama religijos ar tikėjimo laisvės apsaugai ir skatinimui šalyse, kuriose pagal ES konkrečiai šaliai skirtą strategiją ši teisė nurodoma kaip prioritetinis klausimas;

158.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, Europos išorės veiksmų tarnybai, valstybių narių ir šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams, Jungtinėms Tautoms, Europos Tarybai ir šioje rezoliucijoje paminėtų šalių ir teritorijų vyriausybėms.