13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/137

—

pažymi, kad aukštos ir didžiausios įtampos atvejais reikia surasti sprendimą, kaip jūroje ir pakrantėje gaminamą atsinaujinančiąją energiją mažomis sąnaudomis ir veiksmingai perduoti didžiausią energijos poreikį turintiems regionams ir kad žemos ir vidutinės įtampos atveju būtina sukurti infrastruktūrą, reikalingą dideliam skaičiui naujų decentralizuotų gamintojų, tiekiančių energiją į sistemą,

—

pabrėžia, jog būtinas aiškus politinis Komisijos signalas valstybėms narėms, verslui ir bankų sektoriui bei partneriams visame pasaulyje, kad nusprendus didinti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos kiekį ateities energijos rūšių derinyje, kelio atgal nėra, be to tai yra patraukli sritis ir privatiems investuotojams,

—

pabrėžia, kad siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, būtina ne tik labiau plėtoti didelius perdavimo tinklus, bet ir toliau vystyti pažangiuosius tinklus vietos ir regionų lygiu, kaip buvo raginama ankstesnėse RK nuomonėse (CdR 160/2008 fin, CdR 8/2009 fin, CdR 244/2010 fin, CdR 312/2010 fin, CdR 7/2011 fin ir CdR 104/2011 fin). Taikant kompiuterizuotą apkrovos valdymą, kainos galutiniams vartotojams privalo būti susietos su gamybos sąnaudomis ir paklausa siekiant skatinti energiją vartoti efektyviai ir geriau suderinti necentralizuotą energijos gamybą su necentralizuotu energijos vartojimu,

—

mano, kad reikėtų išanalizuoti, ar nebūtų geriau kaip švelnesnę priemonę parengti ne tokias išsamias gaires nacionalinėms sprendimus priimančioms institucijoms. Tokiu būdu Komisija valstybėms narėms suteiktų kiek įmanoma didesnę veiksmų laisvę priimant sprendimus dėl konkretaus turimų struktūrų integravimo. Tai taikytina planavimo ir leidimus suteikiančioms institucijoms federalinės sistemos valstybėse narėse bei Trečiajame vidaus rinkos dokumentų rinkinyje jau nustatytoms regioninėms grupėms. Apskritai, skiriant užduotis pirmenybę reikėtų teikti jau sėkmingai veikiančioms institucijoms, o ne naujų struktūrų kūrimui.

Pranešėjas

Heinz LEHMANN (DE / ELP), Saksonijos žemės parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Reglamento dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1364/2006/EB

COM(2011) 658 final – 2011/0300 (COD)

1.

palankiai vertina tai, kad šiuo reglamentu siekiama visiškos energijos vidaus rinkos integracijos, tokiu būdu užtikrinant, kad jokia valstybės narė ar regionas nebūtų atskirti nuo Europos vidaus tinklo, kartu užtikrinant tiekimo saugumą ir valstybių narių solidarumą, taip pat tvarios plėtros ir aplinkos apsaugos principų laikymąsi. Tai yra svarbi sąlyga, kad iki 2020 m. būtų galima 20 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą, o atsinaujinančių išteklių energijos dalį galutiniame energijos suvartojime padidinti iki 20 proc.;

2.

pabrėžia, kad ši iniciatyva yra ypač svarbi priemonė, kuri turėtų užtikrinti energetinį saugumą visomis šiam tikslui pasiekti skirtomis techninėmis priemonėmis, visų pirma vystant transporto ir paskirstymo sistemas ir naudojant visus jau turimus ir perspektyvius energijos išteklius, ir visas prieinamas paramos priemones;

3.

tikisi, kad šiuo pasiūlymu bus prisidedama prie pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo ir bus labai naudingas visai Europos Sąjungai, t. y., konkurencingumui ir ekonominei, socialinei bei teritorinei sanglaudai;

4.

palankiai vertina tai, kad siekiant greičiau įgyvendinti infrastruktūros tikslus, šioje iniciatyvoje laikotarpiui iki 2020 m. ir vėliau nustatomas tam tikras skaičius transeuropinių prioritetinių koridorių ir sričių, apimančių elektros energijos ir dujų tinklus, taip pat naftos, gamtinių dujų, anglies dioksido ir biometano (išvalytų biodujų iš biodujų gamybos įmonių) transportavimo infrastruktūrą, kurių atžvilgiu Europos Sąjungos veiksmai yra labiausiai pateisinami. Supaprastinant ir spartinant leidimų išdavimo procedūras, užtikrinant savalaikį visuomenės dalyvavimą įgyvendinant šiuos projektus ir taip didinant pritarimą projektams, palengvinant projektų reguliavimą, sąžiningai paskirstant sąnaudas taip, kad būtų atsižvelgta į teikiamą naudą, bei užtikrinant, kad pelnas atitiktų riziką, suteikiant reikalingą rinka grindžiamą tiesioginį ES finansavimą, šia iniciatyva siekiama nuolat prisidėti prie spartesnio bendro intereso projektų įgyvendinimo;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad bendras Europos energetikos tinklas turi atitikti aukštesnius saugos standartus. Visų pirma būtina užtikrinti, kad elektroniniai arba fiziniai nusikaltimai nekeltų pavojaus Europos energijos tiekimo saugumui ir neturėtų neigiamo poveikio valstybių narių ekonominiam pajėgumui;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu visos ES valstybės narės naudoja tam tikrą energijos rūšių derinį, atitinkantį jų geografines, geologines, technines sąlygas ir vietinę energetikos politiką bei nacionalinius poreikius. Jį sudaro bazinė apkrova, kurią ligi šiol daugiausia maitina iškastiniai, branduoliniai ir kai kurie atsinaujinantys ištekliai (hidroenergija, kietoji biomasė) bei kintama apkrova (pavyzdžiui, tam tikri iškastiniai lanksčiai pritaikomi ištekliai, nuo meteorologinių sąlygų priklausantys atsinaujinantys ištekliai ir kt.), kuri šiuo metu svyruoja. Įgyvendinant nustatytus su klimatu susijusius tikslus, visų pirma reikės pagerinti energijos vartojimo efektyvumą, sumažinti šiluminės energijos vartojimą, sumažinti degalų vartojimą (į kuriuos neatsižvelgta pirminių degalų apskaitos ataskaitose) ir padidinti atsinaujinančiosios energijos dalį bendrame pagaminamos energijos kiekyje. Su tuo susijusius natūralius svyravimus reikėtų kompensuoti įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, atnaujinant veikiančias elektrines, statant labai universalias dujines jėgaines, bendrai gaminančias šilumos ir elektros energiją, didinant hidroakumuliacinių elektrinių arba kitų kaupimo technologijų pajėgumus, tobulinant ir plečiant perdavimo ir paskirstymo sistemas. Atnaujinti reikia visus tinklo struktūros lygmenis. Žemos ir vidutinės įtampos atveju būtina sukurti infrastruktūrą, reikalingą dideliam skaičiui naujų decentralizuotų gamintojų, tiekiančių energiją į sistemą, o aukštos ir didžiausios įtampos atveju reikia surasti sprendimą, kaip jūroje ir pakrantėje gaminamą atsinaujinančiąją energiją mažomis sąnaudomis ir efektyviai perduoti didžiausią energijos poreikį turintiems regionams;

7.

siekiant užtikrinti valstybių narių energetinį saugumą reikia taikyti novatoriškus sprendimus, padedančius tęsti įprastinių komercinių bei alternatyvių šaltinių eksploatavimą ir jų vystymą, nes jie lemia užtikrintą elektros energijos sistemų darbą, visų pirma vietos ir nacionaliniu lygmenimis;

8.

patvirtina, kad svarstant daugiausia dėmesio reikėtų skirti našesnių perdavimo ir sandėliavimo technologijų išbandymui, informacinių ir ryšių technologijų taikymui bei skatinimui plėtoti vietos ir regionų energetikos planus;

9.

nurodo, kad Europoje artimiausiais dešimtmečiais labai svarbus vaidmuo gali tekti ir gamtinėms dujoms užtikrinant elektros energijos gamybos pusiausvyrą. Siekiant šio tikslo būtina įvairinti dujų importą, vystyti jų gamybą ES valstybėse narėse remiantis įprastais ir alternatyviais šaltiniais, taip pat biometano (išvalytų biodujų) gamybą biodujų įmonėse, dujų tinklus papildyti perdavimo vamzdynais ir padidinti kaupimo pajėgumus. Papildomų dujų jėgainių, skirtų gaminti reguliavimo elektros energiją, eksploatavimui būtina sustiprinti atitinkamą vamzdynų infrastruktūrą valstybėse narėse, kuriose gamtinės dujos yra svarbus energijos šaltinis;

10.

pripažįsta, kad tam tikras kiekis iškastinio kuro ir artimiausioje ateityje toliau sudarys Europos energijos rūšių derinio dalį, nors ji laipsniškai mažės. Anglies dioksido surinkimo ir saugojimo (toliau – ADSS) technologijos taikymas šiuo metu galbūt padėtų mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį, jei tai taptų techniniu požiūriu įmanoma sistema, kurią būtų galima ekonomiškai efektyviai ir iš tikrųjų saugiai eksploatuoti. Tačiau norint šią technologiją išbandyti praktikoje vis dar reikalingi moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla, visų pirma susiję su tam tikrais techniniais ir ekonominiais aspektais ir jų poveikiu aplinkai. Vis dėlto siekiant toliau plėtoti tarpvalstybinį anglies dioksido transportavimo tinklą jau šiandien Europos lygiu būtina imtis veiksmų;

11.

pabrėžia, kad ES buvo susitarta dėl klimato srities tikslų, kuriuos įgyvendinant prireiks didžiulių valstybių narių pastangų. Dalis šių pastangų susijusi su kiek įmanoma pažangesnės energetikos infrastruktūros kūrimu. Svarbu ne tik į esamus tinklus įtraukti didelį skaičių smulkių ir labai smulkių atsinaujinančiosios elektros energijos gamintojų, plėtoti pažangius skirstymo tinklus, galinčius decentralizuotai valdyti pasiūlą ir paklausą, ir didinti jungčių su šalimis, kurios turi energijos išteklių, skaičių ir padėti šias jungtis nutiesti, siekiant padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, tačiau būtina ir nacionalines infrastruktūras efektyviai, o, svarbiausia, lanksčiai sujungti tarpusavyje. Komisija šias mintis iškėlė jau anksčiau, svarstydama TEN-E sistemą;

12.

pripažįsta, kad visos valstybės narės yra parengusios ir nacionalinius planus, skirtus didinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį savo energijos derinyje, ir priėmusios atitinkamus teisės aktus. Be to, įsigaliojus trečiajam ES energetikos dokumentų rinkiniui, sėkmingai bendradarbiauja didelis skaičius tarptautinių institucijų ir grupių;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant jau susiformavusių struktūrų, įgyvendinant konkrečius tarptautinius energetikos projektus, susiduriama su sunkumais, kylančiais dėl nacionalinių infrastruktūrų pobūdžio, konkrečių energetikos politikos prioritetų arba skirtingų atsakomybės sričių. Dėl šių neatitikimų prarandamas laikas planuojant, finansuojant ir įgyvendinant TEN-E projektus;

14.

nurodo, kad pateikdama pasiūlymą dėl reglamento, Komisija siekia, kad šie neatitikimai būtų kiek įmanoma anksčiau nustatyti ir kad ši problema, taikant pasiūlytą koordinavimo procedūrą, būtų kuo skubiau išspręsta. Komisijos reglamentu siekiama paspartinti ribotą skaičių tarpvalstybinių pagrindinių projektų ir nacionalinių projektų, turinčių didelį tarptautinį poveikį, kurie taptų būsimo Europos didelio pajėgumo elektros energijos perdavimo tinklo pagrindu;

15.

pripažįsta, kad daug didesnė užduotis – pritaikyti nacionalinius tinklus tenkinti energijos tiekimo poreikius ateityje – iki šiol yra valstybių narių atsakomybė ir reglamentas jai turi tik netiesioginį poveikį. Ši procedūra paremta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 170–172 straipsniais. Tokiu būdu tai susiję su subsidiarumo principu, tačiau dėl riboto tarptautinio pobūdžio projektų skaičiaus, kuriems šis reglamentas yra taikomas, subsidiarumo principas nepažeidžiamas;

16.

pabrėžia, kad reglamento nauda yra ne tik bendro Europos plano tarptautiniams energijos tinklams parengimas, tai ir aiškus politinis Komisijos signalas valstybėms narėms, verslui ir bankų sektoriui bei partneriams visame pasaulyje, kad nusprendus didinti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos kiekį ateities energijos rūšių derinyje, kelio atgal nėra ir kad tai yra patraukli sritis ir privatiems investuotojams;

17.

nurodo, kad kaip teisinę priemonę Komisija siūlo reglamentą, kuris visoms valstybėms narėms taikomas tiesiogiai ir yra privalomas visas. Regionų komiteto nuomone, ši priemonė iš esmės yra proporcinga atsižvelgiant į siekį spartinti leidimų išdavimo procedūras;

18.

vis dėlto siūlo atsižvelgti į tai, kad leidimų išdavimo procedūrų infrastruktūros projektams sutrumpinimas gali reikšti rimtą kišimąsi į valstybių narių planavimo teises ir į suinteresuotųjų šalių bei visuomenės dalyvavimo teises. Bendro intereso projektų atveju būtina atsižvelgti į federacinės sistemos valstybių narių federacinių žemių kompetenciją, kurią garantuoja konstitucija, vykdyti ir nustatyti planavimo bei leidimų išdavimo procedūras. Komitetas nemano, kad visi III skyriuje išvardyti uždaviniai vis dar gali būti laikomi „orientyrais“ arba bendrosiomis transeuropinių tinklų srities gairėmis, atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 171 straipsnio 1 dalį, taigi iš tikrųjų reikalingais uždaviniais būtiniausiu lygiu suderinti nacionalines administracines procedūras;

19.

atsižvelgdamas į tai, mano, kad reikėtų išanalizuoti, ar nebūtų geriau kaip švelnesnę priemonę parengti ne tokias išsamias gaires nacionalinėms sprendimus priimančioms institucijoms. Tokiu būdu Komisija valstybėms narėms suteiktų kiek įmanoma didesnę veiksmų laisvę priimant sprendimus dėl konkretaus turimų struktūrų integravimo, sudarant sąlygas ir suteikiant prioritetą jungtims, kai valstybė narė turi išteklių ir gali padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Tai taikytina planavimo ir leidimus suteikiančioms institucijoms federalinės sistemos valstybėse narėse bei Trečiajame vidaus rinkos dokumentų rinkinyje jau nustatytoms regioninėms grupėms. Pirmenybę reikėtų teikti užduočių skyrimui jau sėkmingai veikiančioms institucijoms, o ne naujų struktūrų kūrimui;

20.

kritiškai vertina griežtai nustatytus administracinių procedūrų terminus. Būtent bendros svarbos projektų atveju pirmenybę būtina teikti kokybei, o ne spartai. Ne tik tiekimo saugumas, bet ir bendro intereso projektų kokybė turės didelės įtakos galutinių vartotojų kainai. Svarbus veiksnys renkantis vietą yra ne tik investuotojų interesai, bet ir kaina vietos MVĮ ir piliečiams;

21.

ragina, planuojant ir įgyvendinant bendro intereso projektus kylančias problemas spręsti laikantis požiūrio „iš apačios į viršų“, t. y. taikant subsidiarumo principą, ir atidžiai išanalizuoti visas galimas alternatyvas. Europos projektų koordinatorius turėtų įsikišti tik, kai vietos, regionų, nacionalinės arba daugiašalės institucijos negali laiku pasiekti susitarimo. Praeityje jau buvo atvejų, kai Europos koordinatoriaus įsikišimas padėjo. Europos koordinatoriaus, padedančio išspręsti pavienius sudėtingus atvejus, egzistavimas pats savaime nepažeidžia subsidiarumo principo. Tačiau jam suteikiami įgaliojimai arba, prireikus, įgaliojimai pratęsiami, remiantis Tarybos ir Europos Parlamento bendru sprendimu;

22.

palankiai vertina nacionalinės leidimus išduodančios institucijos („vieno langelio principas“) įsteigimą. Valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė pačioms nuspręsti, kokią leidimų išdavimo tvarką pasirinkti – integruojamą ar koordinuojamą;

23.

palankiai vertina reglamento projekte siūlomą tarpvalstybinį sąnaudų paskirstymą dalyvaujant Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrai (ERIBA). Tai pasakytina ir apie siūlomą nacionalinių reguliavimo institucijų įpareigojimą kompensacijų forma taikyti paskatas bendro intereso projektams. Šios paskatos turi būti proporcingos su projektu susijusiai rizikai;

24.

mano, kad būtina reguliariai peržiūrėti bendro intereso projektų sąrašą ir pritaikyti juos prie besikeičiančių poreikių;

25.

aiškiai pabrėžia, kad technines sąlygas, reikalingas įgyvendinti mūsų plataus užmojo energetikos ir klimato politikos tikslus, galima sėkmingai sukurti tik bendradarbiaujant su piliečiais – tai nepavyks veikiant be jų pritarimo. Dėl šios priežasties labai palankiai vertinamas išankstinis piliečių, bendruomenių ir savivaldos institucijų informavimas, įtraukimas ir dalyvavimas;

26.

pabrėžia, kad pereinant prie energijos, kurią gaminant išmetama mažai anglies dioksido, būtina pertvarkyti tinklų architektūrą. Siekiant naujus elektros gamintojus įtraukti į žemos ir vidutinės įtampos tinklus ir pažangiai juos valdyti beveik nereikia keisti kraštovaizdžio, tačiau naujų Europos aukštos įtampos magistralių kūrimas neatsiejamas nuo naujų linijų statybos. Prioritetas turėtų būti teikiamas jungtims su valstybėmis, kurios gali užtikrinti didesnę elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių. Kadangi šių sistemų statybos išlaidas galiausiai turės padengti elektros energijos vartotojai, nepaprastai svarbu užtikrinti pažangų ir veiksmingą jų techninių sąlygų įgyvendinimą. Tai pasakytina ir apie kuo mažesnį poveikį kraštovaizdžiui. Piliečiai apie tai turi būti kuo anksčiau ir suprantamiau informuojami;

27.

ragina nacionalines vyriausybes kurti paskatas, kuriomis būtų galima sąžiningai kompensuoti piliečiams, savivaldybėms ir vietos valdžios institucijoms nepageidaujamus padarinius. Savivaldybių, kuriose praeityje buvo įgyvendinami nauji tokios apimties projektai, patirtis rodo, kad siekiant laiku atlikti planavimą ir vykdyti statybas, labai svarbu užtikrinti skaidrumą ir projekto valdytojui turėti nuolatinį atstovą projekto įgyvendinimo vietoje;

28.

pabrėžia, kad vadovas, kurį privaloma parengti, yra labai svarbi pagalbinė priemonė informuojant piliečius apie infrastruktūros ir pažangių tinklų statybos privalumus tiekimo saugumo, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamo kiekio mažinimo ir efektyvaus energijos vartojimo srityse. Tačiau ši informacija neturėtų nuslėpti padarinių. Tik visapusiška ir skaidri informacija padės piliečiams suprasti iniciatyvos mastą ir lengviau susitaikyti su galimu neigiamu poveikiu. Tikslinei piliečių grupei skirtas informacijos srautas turi atitikti konkrečią situaciją;

29.

reikalauja, kad ne tik būtų skirta materialinė kompensacija piliečiams, bendruomenėms ir vietos valdžios institucijoms, ypač nukentėjusiems įgyvendinant projektus, bet ir visuomenė informuojama apie taikytas prevencines priemones ir supažindinama su atliktu socialiniu ir ekonominiu bei ekologiniu poveikio vertinimu. Siekdami pritarimo spartesniam ateities tinklų kūrimui neapsieisime be skaidrumo užtikrinimo kampanijos ir teisingos kompensavimo sistemos;

30.

pripažįsta, kad Komisijos teigimu, ligšioliniai TEN-E finansavimo instrumentai buvo nepakankamai sėkmingi. Juos turėtų pakeisti Europos infrastruktūros tinklų priemonė (EITP). Iš Infrastruktūros reglamente daugiametei finansinei programai numatytų 50 mlrd. eurų septynerių metų laikotarpiui energetikos sričiai skiriama 9,1 mlrd. eurų. Tokiu būdu galima skirti lėšas tyrimams ir finansiniams instrumentams, skirtiems elektros, dujų ir anglies dioksido projektams bei dotacijas elektros ir dujų projektams, kurie turi teigiamą poveikį tiekimo saugumui, solidarumui ir inovacijoms, kurių verslo planuose trūksta komercinio rentabilumo ir kurių atžvilgiu priimtas sprendimas dėl tarpvalstybinio sąnaudų pasiskirstymo. Dotacijomis galima remti ir pažangius tinklus ir matavimo stotis bei anglies dioksido projektus, kurių komercinio rentabilumo negalima įrodyti;

31.

teigiamai vertina faktą, kad CEF priemonėje daugiau dėmesio skiriama energetikos požiūriu svarbiems, bet komerciškai mažiau patraukliems infrastruktūros projektams. Sėkmingas tokių projektų įgyvendinimas labai prisidėtų prie ES bendrosios rinkos kūrimo ir tiekimo saugumo užtikrinimo;

32.

mano, jog tai, kad daugelis iš Europos infrastruktūros tinklų priemonėje numatytų 12 prioritetinių infrastruktūros projektų yra susiję su dujotiekio ir naftotiekio vamzdynais, kuriems reikalingos ilgos grąžos investicijos, Europos Komisijos energetikos politika yra neteisinga, nes iki šiol nėra įtikinamo paaiškinimo, kaip suderinti iškastinių energijos šaltiniams skiriamą prioritetą būtų galima suderinti su strategijos „ES 2020“ tikslais ir kitais platesnio užmojo klimato politikos tikslais iki 2030 m. ir 2050 m.;

33.

pabrėžia, kad siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų būtina ne tik labiau plėtoti didelius perdavimo tinklus, bet ir toliau vystyti pažangiuosius tinklus vietos ir regionų lygiu, kaip buvo raginama ankstesnėse RK nuomonėse (CdR 160/2008 fin, CdR 8/2009 fin, CdR 244/2010 fin, CdR 312/2010 fin, CdR 7/2011 fin ir CdR 104/2011 fin). Taikant kompiuterizuotą apkrovos valdymą, kainos galutiniams vartotojams privalo būti susietos su gamybos sąnaudomis ir paklausa siekiant skatinti energiją vartoti efektyviai ir geriau suderinti necentralizuotą energijos gamybą su necentralizuotu energijos vartojimu. Jei energijos apmokestinimas yra viena iš priemonių, kurią valstybės narės gali taikyti klimato kaitos problemoms spręsti atsižvelgdamos į sąlygas, išdėstytas Tarybos direktyvoje 2003/96/EB, pakeičiančioje Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, RK mano, kad galimybė taikyti mokesčių diferencijavimo sistemą turi būti numatyta ne tik regionams, bet ir vietos regionų valdžios institucijoms, kurios ES taip pat pripažintos svarbiomis tvaraus vystymosi dalyvėmis. Taip šioms institucijoms - visų pirma valstybių narių, kuriose jos prisideda prie pažangiųjų tinklų plėtojimo siekiant didinti energijos tiekimo saugumą, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir padidinti energijos vartojimo efektyvumą - turėtų būti sudaryta galimybė nustatyti bendrojo energijos suvartojimo diferencijuotus apmokestinimo lygius, kurie skirtųsi nuo nustatytų nacionalinių lygių, su sąlyga, kad bus išlaikytas vienodas požiūris į konkuruojančius energijos šaltinius ir kad šie skirtingi apmokestinimo lygiai netrikdys tinkamai veikti vidaus rinkai ir nekels kliūčių laisvai tarp valstybių narių judėti energetikos produktams;

34.

būtino atsinaujinančiosios energijos integravimo į rinką klausimu Komitetui ypač didelį nerimą kelia tai, kad EITP lėšomis negali būti finansuojamos būtent hidroakumuliacinės elektrinės ir kitos technologijos. Dėl galimybės kaupti atsinaujinančiųjų išteklių energiją šioms elektrinėms tenka pagrindinis vaidmuo kompensuojant nepastovius vėjo ir saulės energijos išteklius;

35.

apgailestauja, kad Komisija dar tiksliai neapibrėžė naujų finansavimo instrumentų, kuriuos bus galima taikyti nuo 2014 m. Priimant sprendimą dėl šių instrumentų taikymo, būtina įvertinti papildomą jų naudą. Jie turi papildyti iki šiol naudotas įprastas negrąžintinas subsidijas ir sukurti nuoseklią ir bendrą geležinkelio, energijos ir telekomunikacijų tinklo sektoriaus finansavimo sistemą, grindžiamą patirtimi, įgyta taikant rizikos pasidalijimo finansinę priemonę (angl. Risk Sharing Finance Facility), paskolos garantijos priemonę (angl. Loan Guarantee Instrument) ir „Marguerite“ fondu;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad yra numatytos nuosavo kapitalo ir rizikos kapitalo priemonės, taip pat skolos finansinės priemonės. Tai apima garantijas tarpininkams, finansuojantiems gavėjus, kuriems sunku gauti finansavimą, arba pasidalijimą rizika su finansų įstaigomis, siekiant padidinti finansavimo apimtį. Tai apima ir projektų obligacijas;

37.

poveikio vertinimo klausimu pritaria Komisijos teiginiui, kad siūlomos finansavimo priemonės neiškreips finansų rinkos, nes jos rentabilumo požiūriu yra įgyvendinamos, tačiau kai atskirais atvejais rinkoje negauna pakankamo finansavimo;

38.

nurodo, kad tam tikra prasme tai prieštarauja reglamento 15 straipsniui, pagal kurį su finansavimu susijusios problemos nėra kriterijus, kad būtų galima pasinaudoti finansine priemone;

39.

iš esmės teigiamai vertina tai, kad taikant EITP planavimo laikotarpiu iki 20 proc. turimo biudžeto galima skirti pasidalijimo rizika ir nuosavo kapitalo priemonėms. Jei tai įgyvendinama kruopščiai, tokiu būdu galima padidinti finansavimo galimybes ir priešingai, nei dotacijų atveju, kartu skatinti įmonės atsakomybę. Tačiau būtina užtikrinti, kad tiek atliekant projektų sąnaudų ir naudos analizę, tiek ir įvertinant komercinį bendro intereso projektų perspektyvumą, būtų taikomi griežti kriterijai;

40.

mano, kad reikėtų kritiškai įvertinti siūlomų finansavimo priemonių tinkamumą energetikos ir tinklų plėtros projektams;

41.

pabrėžia būtinybę tinkamumo kriterijus priderinti prie Europos infrastruktūros tinklų priemonės siekiant užtikrinti atokiausių regionų galimybes gauti finansavimą projektams, kuriais siekiama didinti šių teritorijų energetinį nepriklausomumą;

42.

atkreipia dėmesį į tai, kad bandomasis projektų obligacijų iniciatyvos laikotarpis numatytas 2012–2013 m., vadovaujant EIB. Gali būti finansuojami projektai, kurių planavimas pagal TEN-E gaires jau gerokai pasistūmėjęs. Poveikio vertinime Komisija prognozuoja, kad bandomojo laikotarpio metu tinkamu bus įvardytas tik vienas energetikos projektas;

43.

pritaria Europos energetikos reguliuotojų tarybai (EERT), kad investicijoms į esamus tinklus naudoti projektų obligacijas galima tik retais atvejais, nes kyla su ribų nustatymu susijusių problemų. Jie galėtų būti naudingi jūrinių jėgainių integravimui ir tarpvalstybinėms jungtims;

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad toks projektų finansavimo būdas tinklų operatoriams dar nėra įprastas, todėl gali šiek tiek užtrukti, kol investuotojai pripažins šią naują obligacijų formą. Komisija ir EIB turėtų siekti įgyti potencialių investuotojų pasitikėjimą pasirinkdami projektus, pagrįstus patikimomis sąmatomis. Tikslas turėtų būti pasiekti investicinio lygio reitingą, kad investuoti būtų patrauklu ir stambiems instituciniams investuotojams;

45.

biudžeto lėšų panaudojimo požiūriu, teigiamai vertina tai, kad dotacijas papildys ir finansavimo priemonės. Tačiau svarbu užtikrinti, kad būtų finansuojami tik tie projektai, kurių tikrai reikia ir kuriems, remiantis įrodymais, taip pat trūksta komercinio perspektyvumo. Jokiu būdu negalima „per daug“ finansuoti komerciškai perspektyvių projektų ir taip išstumti privačių investicijų. Antrinį išorės kapitalą turėtų gauti tik projektai, kurių patikima sąmata. Jokiu būdu negalima sukurti dirbtinės rinkos, kurią palaikytų bendras ES finansavimas ir kuriai nuolat reikėtų papildomų lėšų, siekiant išvengti nemokumo. Per bandomąjį laikotarpį reikia reguliariai tikrinti, ar ekonomiškai nebūtų naudingiau ieškoti alternatyvių finansavimo formų. Būtų galima apsvarstyti galimybę vietoj planuojamų obligacijų teikti konsorciumo finansavimą;

46.

pabrėžia, kad skubiai reikalinga energetikos infrastruktūros plėtra pirmiausia turi išlikti įmonių uždaviniu. ES ir valstybių narių uždavinys yra remti infrastruktūros priemones ir sukurti rinkos dalyviams reikalingas sąlygas. Komisija turėtų stengtis sukonkretinti savo prognozes ir taip sumažinti abejones dėl reikalingų bendrų investicijų apimties; bet kuriuo atveju, atitinkami tinklo tarifai turėtų užtikrinti, kad investuotas kapitalas duoda rinkos reikalavimus atitinkančią grąžą;

47.

pritaria Komisijos pasiūlymui, taikant sutrumpintą leidimų išdavimo procedūrą, kurią koordinuotų tik nacionalinė institucija, greičiau užbaigti bendro intereso projektus, su sąlyga, kad procedūrose bus deramai atsižvelgta į nacionalines planavimo procedūras. Prioritetiniams projektams bus suteikiamas „prioritetinis statusas“. Pasiūlyme dėl reglamento daugiausia dėmesio skiriama procedūrų ir organizavimo klausimams;

48.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtų logiška, jei esminiai standartai, kurie taikomi bendro intereso projektams, būtų suderinti su šiuo prioritetiniu statusu. Toks, koks dabar parengtas, pasiūlymas dėl reglamento neužtikrina jokio esminio supaprastinimo. Vertinant ES buveinių ir vandens pagrindų direktyvų požiūriu, tikslai turėtų visų pirma atitikti viršesnį viešąjį interesą. Tačiau tai neturėtų pažeisti esminių pirmiau minėtų direktyvų prielaidų. Šiuo požiūriu, pasiūlymas dėl reglamento yra prieštaringas. Komisijos nuomonė pagal Buveinių direktyvos 92/43/EB 6 straipsnio 4 dalį ir toliau reikalinga, nors Komisija turi parengti bendro intereso projektų sąrašą. Tai laikoma nereikalingu dvigubu patikrinimu;

49.

pažymi, kad nors nustatoma leidimų išdavimo procedūrų trukmė, tačiau atsakomybė už šių procedūrų sutrumpinimą visų pirma tenka nacionalinėms arba regioninėms leidimus išduodančioms institucijoms, kurios turi orientuotis į prioritetinį projektų statusą, nors ES nustatyti esminiai standartai iš esmės išlieka nepakitę. Europos Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su leidimus išduodančiomis institucijomis, turėtų parengti praktinius pasiūlymus dėl šių kriterijų, kuriais būtų atsižvelgiama į praktinius reikalavimus užtikrinant veiksmingas ir skaidrias procedūras, atitikimo. Todėl projekte nurodoma trumpinti procedūras, tačiau šiuo klausimu nesuteikiama jokia reali pagalba.