31.5.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 161/120

A.

kadangi, nepamirštant, kad sanglaudos politika taip pat siekiama sumažinti įvairių regionų išsivystymo lygio skirtumus ir nepalankiausioje padėtyje esančių regionų ar salų, įskaitant kaimo vietoves, atsilikimą, nuo 2007 m. pagal struktūrinių fondų reglamentus 15 ES valstybių narių privalu skirti lėšas Lisabonos tikslams pasiekti (panašų neprivalomą skyrimo mechanizmą savanoriškai taiko 12 ES valstybių narių), sanglaudos politikos išteklius nukreipiant valstybių narių ir regionų patrauklumui, augimui ir darbo vietoms ES skatinti,

B.

kadangi – visų pirma dabartinėmis nuosmukio sąlygomis – dėl, be kita ko, nuolat skiriamų lėšų ilgalaikėms plėtros programoms ir politikos kryptims finansuoti, dėl taikomos decentralizuotos valdymo sistemos ir Bendrijos prioritetų, susijusių su tvariu vystymusi, įtraukimo į pagrindinius tikslus sanglaudos politika yra viena iš pagrindinių priemonių, skirtų augimui ir konkurencingumui skatinti ir darbo vietoms kurti,

C.

kadangi visoje ES du trečdaliai viešojo sektoriaus investicijų gaunama regionų ir vietos lygmenimis, o regionų ir vietos valdžios institucijos dažnai sukaupia didžiausią kompetenciją politinėje srityje ir yra pagrindiniai subjektai, siekiantys įgyvendinti ir dabartinę Lisabonos strategiją, ir būsimą 2020 m. ES strategiją,

D.

kadangi sanglaudos politika ir 2020 m. ES strategija turi būti neatsiejamos, nes sanglaudos politika įtraukta į Lisabonos sutartį siekiant skatinti augimą, konkurencingumą ir užimtumą, kurie yra pagrindiniai šios strategijos tikslai,

E.

kadangi siūloma 2020 m. ES strategija, kuri panaši į Lisabonos strategiją, nepakankamai atspindi skirtingus regionų ir valstybių narių išsivystymo lygius ir dėl to nepakankamai akcentuojama išsiplėtusios ES ekonominė sanglauda,

1.

pažymi, kad 2007–2013 m. programiniu laikotarpiu per 7 metus maždaug 228 mlrd. EUR asignavimų skirta Lisabonos prioritetams įgyvendinti; pabrėžia, kad visi asignavimai, taip pat ir 12 ES valstybių narių, viršijo siūlomus procentinius dydžius;

2.

pabrėžia, kad įvairiose valstybėse narėse ir atsižvelgiant į tikslus asignavimai gerokai skiriasi; pabrėžia, kad nėra universalios visoms valstybėms narėms ir visoms sritims taikytinos politikos, ir kad mėginimas ją sukurti sukeltų bet kokios augimo strategijos nuosavybės trūkumą, jos nebūtų galima priskirti jokiai strategijai, kuria siekiama skatinti augimą, ir ji būtų prastai įgyvendinama;

3.

primena, kad jau 2000–2006 m. laikotarpiu, nepaisant to, kad nebuvo lėšų skyrimo mechanizmo, sanglaudos politikos programas ir Lisabonos strategiją siejo glaudus ryšys ir į mokslinius tyrimus bei naujoves investuota 10,2 mlrd. EUR;

4.

mano, kad taikant pirminę Lisabonos strategiją, kuri pagrįsta tiktai atviru koordinavimo metodu, struktūriniu požiūriu nebuvo galima pasiekti joje nustatytų tikslų ir tikrieji rezultatai buvo pasiekti tik šią strategiją susiejus su sanglaudos politika; pabrėžia, kad tokios klaidos būtina išvengti pasiūlytoje 2020 m. ES strategijoje;

5.

apgailestauja, kad dėl to, jog buvo uždelsta pradėti įgyvendinti programas, ir dėl tolesnio duomenų apie išlaidas trūkumo šiuo etapu neįmanoma patikrinti programos asignavimų ir faktinių išlaidų atitikties, taip pat neįmanoma nagrinėti investicijų į Lisabonos tikslus tinkamumo, ypač mažiausiai išsivysčiusių šalių programavimo dokumentuose; džiaugiasi, kad paskelbta Komisijos strateginė ataskaita, ir prašo, kad, siekiant išnagrinėti sanglaudos politikos indėlį į Lisabonos tikslus bei įvertinti būsimus tarpusavio ryšius, jos pagrindu būtų surengtos aukšto lygio bendros institucijų diskusijos;

6.

kritiškai vertina tai, kad stinga bendro sanglaudos išlaidų poveikio regioninei plėtrai vertinimo; ragina Komisiją įvertinti lėšų iš struktūrinių fondų skyrimo teritorinį poveikį Lisabonos strategijai ir nustatyti, ar ši sistema iš tikrųjų padeda siekti darnios ir nuoseklios regioninės plėtros;

7.

pripažįsta, kad veiksmingas vertinimas turi būti pagrįstas rodikliais, leidžiančiais palyginti ir susumuoti regionų duomenis; ragina Komisiją iki 2012 m. parengti pasiūlymą dėl vertinimo rodiklių, kad būtų nustatytos priemonės, skirtos padarytam poveikiui įvertinti taip pat ir kiekybiniu bei kokybiniu požiūriu, ir atlikti būtinus kito programavimo laikotarpio pritaikymus;

8.

apgailestauja dėl to, kad nors iš pradžių pagrindiniai Lisabonos darbotvarkės tikslai apėmė ekonomikos augimą, užimtumą ir socialinę sanglaudą, 2005 m. iš naujo pradėtoje įgyvendinti strategijoje pateikiama ne tokio plataus užmojo programa;

9.

mano, kad silpnas daugiapakopis valdymas, kartu su nepakankamu regionų ir vietos valdžios institucijų bei pilietinės visuomenės dalyvavimu planuojant, įgyvendinant, perduodant ir vertinant strategiją, – vienas pagrindinių Lisabonos strategijos apribojimų; rekomenduoja ateityje visuose etapuose stiprinti jų integraciją;

10.

pabrėžia, kad kai Lisabonos strategijoje buvo taikytas partnerytės principas, sustiprėjo vietos ir regionų valdžios institucijų bei suinteresuotųjų ekonominių ir socialinių subjektų atsakomybė siekiant tikslų ir buvo užtikrintas didesnis intervencinių priemonių tvarumas; ragina Europos Komisiją geriau kontroliuoti, kaip valstybėse narėse laikomasi partnerystės principo;

11.

pažymi, kad Europos regionams ir miestams tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant Lisabonos strategiją, nes jie yra pagrindiniai veikėjai inovacijų, mokslinių tyrimų ir švietimo politikos srityse; jie įgyvendina daugiau kaip trečdalį ES viešojo sektoriaus investicijų, o struktūrinių fondų išlaidas vis labiau susieja su augimo ir užimtumo tikslais;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma regionų ir vietiniam lygmenims tenka svarbiausias vaidmuo numatant priemones, kaip pasiekti daugybę Europoje gyvenančių ir gaminančių ekonominių ir socialinių subjektų, visų pirma mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ), ir skatinti švietimą ir profesinį mokymą, mokslinius tyrimus, naujoves ir plėtrą;

13.

apgailestauja dėl to, kad pagal šią strategiją nacionalinių strateginių krypčių planų ir nacionalinių reformų programų tarpusavio sąveika buvo silpna; rekomenduoja visais lygmenimis, įskaitant ir Bendrijos lygmenį, vykdyti griežtesnį ir nuolatinį administracijų, atsakingų už sanglaudos politikos ir Lisabonos strategiją ir (arba) 2020 m. ES strategiją, ir atitinkamų partnerių iš stebėsenos komiteto dialogą;

14.

teigiamai vertina rezultatus, iki šiol pasiektus naudojantis finansų inžinerijos priemonėmis ir bendradarbiaujant su Europos investicijų banku (EIB) siekiant skatinti inovacijas ir mokslinius tyrimus pasitelkus atsinaujinančias finansavimo formas ir pabrėžia, kad įvairias ES finansavimo priemones reikia geriau derinti su EIB priemonėmis; pripažįsta jų galimą poveikį investicijoms ir prašo jas sustiprinti, visų pirmas susijusias su programomis JEREMIE ir JESSICA, kad būtų užtikrinta geresnė parama verslui ir MVĮ; rekomenduoja supaprastinti šių priemonių reglamentavimo taisykles, kad paramos gavėjai galėtų geriau jomis pasinaudoti;

15.

palankiai vertina diskusijas dėl 2020 m. ES strategijos; pabrėžia ilgalaikį šios strategijos, kuria siekiama sukurti pagrindines sąlygas nuolatiniam augimui ir darbo vietų kūrimui Europoje ir pereiti prie tvarios ekonomikos, pobūdį ir pritaria nustatytiems prioritetams; pabrėžia, kad reikia toliau gerinti daugiapakopio valdymo metodą, taikomą labai Europoje reikalingai teritorinei sanglaudai;

16.

apgailestauja dėl to, kad ši strategija buvo pasiūlyta prieš užbaigiant dabartinės Lisabonos strategijos peržiūrą; labai rekomenduoja Komisijai parengti atvirą Lisabonos strategijos įgyvendinimo trūkumų vertinimą; pabrėžia, kad rekomendacijos, pateiktos šiame Parlamento pranešime turėtų būti įtrauktos į galutinę naujosios strategijos versiją;

17.

mano, kad siekiant ekonomikos augimo ir geresnės socialinės sanglaudos reikia užtikrinti efektyvią ir plataus masto infrastruktūrą modernizuojant transporto sistemas, diegiant netaršius transporto įrenginius, gerinant galimybes vartoti geriamąjį vandenį ir naudoti drenažo bei nuotėkų valymo sistemas, įdiegiant efektyvesnius aplinkos tvarkymo būdus, ir užtikrinant tinkamą gamtinių išteklių ir energijos iš atsinaujinančių šaltinių naudojimą;

18.

ragina ES priimti konkrečias priemones ir imtis atitinkamų veiksmų siekiant patenkinti konkrečius poreikius regionų, kuriems būdingos didelės nuolatinės gamtinės ar demografinės kliūtys, pvz., pakrančių regionų, salų, kalnų vietovių, pasienio ir atokiausių regionų, atsižvelgiant į teritorinės sanglaudos politikos teisinį pagrindą, numatytą naujojoje Lisabonos sutartyje;

19.

pripažįsta, kad pasiūlyme atsižvelgta į socialinį aspektą, tačiau pabrėžia, kad kuriant darbo vietas ekonomikos ramstis vaidina pagrindinį vaidmenį, todėl būtina užbaigti kurti laisvą, atvirą ir veikiančią vidaus rinką, kuri įmonėms leistų lanksčiai reaguoti į makroekonomines tendencijas; pabrėžia, kad dabartinė krizė atskleidė, jog rengiant bet kokią augimo strategiją negalima nepaisyti socialinės apsaugos, galimybių naudotis paslaugomis, kovos su skurdu ir socialine atskirtimi bei kokybiškų darbo vietų kūrimo tikslų;

20.

palankiai vertina raginimą kurti daugiau tvarių ir pažangių darbo vietų, tačiau pripažįsta, kad naujas ekonomikos modelis galėtų sukelti netolygų išlaidų ir naudos paskirstymą atskiroms valstybėms narėms ir regionams, todėl, kad taip nenutiktų, ragina Sąjungą prisiimti atsakomybę ir nustatyti pagrindines veiklos sritis, kuriose remiantis subsidiarumo principu, Europos lygmens intervencija būtų labiausiai tinkama norint pasiekti geriausių rezultatų;

21.

pabrėžia, kad moksliniai tyrimai ir naujovės – pagrindinės priemonės, kuriomis skatinama ES plėtra ir didinamas jos konkurencingumas susiduriant su pasauliniais uždaviniais; mano, kad privalu nuolat investuoti į šias sritis ir reguliariai vertinti jų pažangą, o vertinimą grįsti pasiektais rezultatais; atsižvelgdamas į tai, ragina geriau koordinuoti struktūrinių fondų lėšų naudojimą ir bendrosios programos įgyvendinimą siekiant ateityje maksimaliai išnaudoti mokslinių tyrimų ir naujovių finansavimo teikiamas galimybes ir ragina kurti regionų naujovių diegimo grupes valstybėse narėse ir tarpvalstyviniu mastu;

22.

yra įsitikinęs, kad švietimas ir mokymas yra svarbiausios išankstinės sąlygos, kuriomis skatinama ES plėtra ir didinamas jos konkurencingumas sprendžiant pasaulinius uždavinius; mano, kad šioje srityje reikia nuolatos užtikrinti investicijas ir kad nuolatos reikia įvertinti pasiektą pažangą;

23.

pripažįsta, kad numatytas struktūrinės politikos tikslų planas per pirmus metus davė gerų rezultatų; ragina siekiant užtikrinti patikimą planavimą toliau vadovautis šiuo planu, taip pat toliau taikyti pasidalijamojo valdymo principą; pripažįsta, kad siekiant priderinti prie 2020 m. strategijos tikslų, gali reikėti pakoreguoti tikslą;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad infrastruktūros skirtumai Europoje, ypač kaimo regionuose, vis dar labai dideli ir stabdo jos augimo galimybes ir trukdo sklandžiai vidaus rinkos veiklai; pabrėžia, koks šiuo požiūriu svarbus tarpvalstybinis bendradarbiavimas, ir mano, kad transporto, energetikos, telekomunikacijų ir IT sektoriuose turi būti sukurtos iš tiesų vienodos sąlygos, kad jos turėtų būti įtrauktos į strategiją ir toliau turėtų sudaryti esminę sanglaudos politikos dalį;

25.

pripažįsta, kad ES biudžetas turi vaidinti pagrindinį vaidmenį siekiant ES 2020 m. strategijos tikslų; mano, kad dėl savo strategiškumo, griežtų ir privalomų sąlygų, specialiai pritaikytų intervencijų, stebėsenos ir techninės paramos, sanglaudos politika yra veiksminga ir efektyvi 2020 m. ES strategijos įgyvendinimo priemonė;

26.

pažymi, kad kaimo vietovėse būtent plačiajuosčio ryšio teikimo srityje esama didelių trūkumų, kuriuos, kaip numatyta Europos skaitmeninėje darbotvarkėje, reikia šalinti siekiant skatinti tvarią ekonominę šių regionų plėtrą;

27.

palankiai vertina tai, kad pripažintas struktūrinių fondų vaidmuo įgyvendinant 2020 m. ES strategijos tikslus; tačiau pabrėžia, kad sanglaudos politika nėra tik nuolatinių finansinių lėšų šaltinis, bet taip pat galinga ekonominės plėtros visuose Europos regionuose priemonė. Pagrindiniai jos tikslai – sumažinti regionų skirtumus ir pasiekti tikrą ekonominę, socialinę ir teritorinę Europos sanglaudą – ir principai – integruotas požiūris, daugiapakopis valdymas ir tikra partnerystė – yra svarbiausi papildomi strategijos sėkmės veiksniai, ir jie turėtų būti su ja derinami;

28.

pabrėžia, kad stipri, gerai finansuojama ir visus Europos regionus apimanti sanglaudos politika turi būti pagrindinė sudedamoji ES 2020 m. strategijos dalis; mano, kad ši politika, vykdoma taikant horizontalų metodą, yra išankstinė sąlyga siekiant sėkmingai įgyvendinti 2020 m. ES strategijos tikslus ir pasiekti ES socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą; atmeta visus bandymus iš naujo nacionalizuoti sanglaudos politiką ir prašo užtikrinti, kad per ES biudžeto peržiūrą regioninis aspektas būtų visapusiškai remiamas;

29.

pabrėžia, kad nepaprastai svarbu laiku nustatyti tikslų siekimo priemones norint sėkmingai įgyvendinti 2020 m. ES strategiją;

30.

pabrėžia, kad sanglaudos politika nėra pavaldi ES 2020 m. strategijai; pabrėžia, kad nors sanglaudos politikos prioritetai turėtų būti derinami su 2020 m. ES strategijos tikslais, turėtų būti numatytas pakankamas lankstumas siekiant atsižvelgti į regionų ypatybes ir padėti silpnesniems regionams ir tiems, kuriems labiau reikia pagalbos, įveikti jų socialinius ir ekonominius sunkumus, gamtines kliūtis bei sumažinti skirtumus;

31.

prašo strategijoje 2020 m. ES strategijoje nustatyti geresnę (palyginti su Lisabonos strategija) valdymo sistemą; rekomenduoja apibrėžti jos kūrimą ir įgyvendinimą, kai naudojami Sanglaudos ir struktūriniai fondai, atsižvelgiant į daugiapakopio valdymo principą siekiant, kad būtų užtikrintas aktyvesnis vietos ir regionų valdžios institucijų bei suinteresuotųjų pilietinės visuomenės subjektų dalyvavimas; pabrėžia, kad jie taip pat galėtų dalyvauti priimant daugiapakopio valdymo susitarimus;

32.

mano, kad 2020 m. ES strategija turi būti neatsiejama dalis siekiant teritorinės sanglaudos tikslo, kuris kaip naujas tikslas įtrauktas į Lisabonos sutartį; mano, kad vietinėmis tarpvalstybinio bendradarbiavimo iniciatyvomis galima vystyti teritorinę sanglaudą, kuri dar nepakankamai išvystyta; ragina Komisiją savo pasiūlymuose dėl būsimo teritorinio bendradarbiavimo susitarimų detaliau nurodyti makroekonominių regionų strategijų vaidmenį;

33.

atkreipia dėmesį į tai, kad griežtesnis teritorinis strategijos aspektas, atsižvelgiant į Europos regionų ypatybes ir skirtingą išsivystymo lygį, ir tiesioginis vietos ir regionų valdžios institucijų ir partnerių, kaip numatyta Reglamente dėl struktūrinių fondų, dalyvavimas planuojant ir įgyvendinant atitinkamas programas lems visais lygmenimis didesnę atsakomybę siekiant tikslų ir užtikrins geresnį tikslų ir rezultatų suvokimą; be to, mano, kad regionus būtina nuolat remti numatant naujoviškas finansavimo priemones siekiant, kad išliktų jų vaidmuo siekiant Lisabonos strategijoje nustatytų tikslų;

34.

pabrėžia pagrindinių žinių vietiniu ir regiono lygmeniu svarbą siekiant 2020 m. Europos strategijos tikslų; todėl ypač svarbu užtikrinti, kad būtų teikiami bendri statistikos duomenys, taip pat svarbu numatyti galimybę vietos ir regionų lygmenimis aiškinti rodiklius;

35.

atkreipia dėmesį į pagrindinį miestų vaidmenį siekiant 2020 m. ES strategijos tikslų; primygtinai ragina atsižvelgti į jų patirtį ir indėlį įgyvendinant 2020 m. ES strategijos prioritetus, visų pirma susijusius su klimato kaita, socialine integracija, demografiniais pokyčiais ir investicijomis į tvarios ekonomikos plėtrą, energetiką, transportą, vandentvarką, sveikatos priežiūrą, visuomenės saugumą ir kt.; pritaria Tarybos išvadų projekte išdėstytoms mintims, kad regionai turi dalyvauti būsimoje augimo ir darbo vietų kūrimo strategijoje; kadangi bet kokių strategijų įgyvendinimas šioje srityje turi būti vykdomas bendradarbiaujant su regionais ir miestais, todėl siūlo Komisijai ir Tarybai atsižvelgti į Regionų komiteto patarimus dėl 2020 m. ES strategijos;

36.

tikisi, kad Komisija, remdamasi integruotu požiūriu, pateiks konkrečių pasiūlymų, skirtų sanglaudos politikos ir esamų sektorių politikos krypčių tarpusavio ryšiams sukurti; rekomenduoja racionalizuoti programų tikslus, priemones ir administracines procedūras ir suderinti šių politikos krypčių programų trukmę;

37.

vis dėlto mano, kad Sąjunga ir toliau turėtų naudoti Sanglaudos fondą ir struktūrinius fondus kaip pagrindines finansavimo priemones, kurios naudojamos taikant nusistovėjusius ir veiksmingus metodus; mano, kad būtina įsteigti naujus atskirus tam tikroms sritims skirtus fondus siekiant 2020 m. ES strategijos tikslų, ir mano, kad jie turėtų būti įtraukti į sanglaudos ir kaimo plėtros politiką;

38.

rekomenduoja priimti būsimoms reguliavimo sistemoms taikytiną supaprastintą požiūrį dėl struktūrinių fondų naudojimo; pabrėžia, kad taisyklių ir procedūrų suderinimas, taip pat naudojimasis pažangiąja patirtimi, gali nulemti supaprastintas įgyvendinimo sistemas ir paskatinti galimų paramos gavėjų dalyvavimą ES bendrai finansuojamose programose;

39.

rekomenduoja Komisijai kiekvienais metais peržiūrėti 2020 m. ES strategijos prioritetus, remiantis ją įgyvendinant gautais rezultatais ir atsižvelgiant į iš pradžių numatytų sąlygų pakeitimus ir į naujų prioritetų nustatymą, kuris artimai susijęs su nuolatiniais pokyčiais vietos, regionų ir pasaulio lygmeniu;

40.

ragina Komisiją kaip galima greičiau Parlamentui pateikti struktūrizuotą darbo programą dėl šios strategijos įgyvendinimo, o ateityje pateikti aiškius įgyvendinimo vertinimus; be to, ragina parengti aiškius darbo dokumentus, kuriuose būtų išdėstytas šios strategijos ir sanglaudos politikos ryšys;

41.

mano, kad Regionų komitetas, naudodamasis Lisabonos strategijos stebėsenos platforma, turėtų tęsti pažangos stebėseną, kuri būtų pagrįsta būsimąja 2020 m. ES strategija, ir kurią valstybių narių būtų prašoma struktūriškai pateikti kiekvienais metais aprašant padarytą pažangą;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.