This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52010IE0255
Opinion of the European Economic and Social Committee on ‘The impact of the Economic Partnership Agreements on the outermost regions (Caribbean region)’ (own-initiative opinion)
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Ekonominės partnerystės susitarimų poveikio atokiausiems regionams (Karibų jūros regionas) (nuomonė savo iniciatyva)
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Ekonominės partnerystės susitarimų poveikio atokiausiems regionams (Karibų jūros regionas) (nuomonė savo iniciatyva)
OL C 347, 2010 12 18, p. 28–33
(BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
18.12.2010 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 347/28 |
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Ekonominės partnerystės susitarimų poveikio atokiausiems regionams (Karibų jūros regionas)
(nuomonė savo iniciatyva)
(2010/C 347/04)
Pranešėjas Hervé COUPEAU
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl
Ekonominės partnerystės susitarimų poveikio atokiausiems regionams (Karibų jūros regionas).
Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. vasario 2 d. priėmė savo nuomonę.
460-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. vasario 17–18 d. (vasario 17 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.
1. Išvados ir rekomendacijos
1.1 2008 m. spalio 15 d. penkiolikos Karibų jūros regiono AKR (1) šalių forumui priklausančių valstybių (2) su EB pasirašyto ekonominės partnerystės susitarimo (EPS) taikymo sritis yra ypač plati. Vis dėlto tam tikri veiksniai, nors jie ir nurodyti EPS, išlieka kliūtimi siekiant regioninės integracijos, tvaraus vystymosi arba CARIFORUM (Karibų jūros regiono valstybių forumui) priklausančių šalių ir atokiausių regionų bendradarbiavimo tikslų. Nors atokiausius regionus su Europa sieja ilgalaikės tradicijos, jie geografiniu, istoriniu, kultūriniu ir ekonominiu požiūriu yra susiję su CARIFORUM valstybėmis. Jų strateginė padėtis leidžia užmegzti tvarius prekybinius ryšius su kaimyninėmis salomis, taigi, šiems ES regionams EPS yra svarbesnis nei kitiems regionams.
1.2 EESRK supranta, kad derybos yra sudėtingos, suvokia, kad susitarimas CARIFORUM valstybėms, atokiausiems regionams ir apskritai ES gali sukelti pavojų ir atverti naujų galimybių.
1.3 EESRK labai rekomenduoja, kad visose su CARIFORUM ir EB EPS susijusiose konsultacijose dalyvautų atokiausių regionų vietos valdžios institucijos. Nors šie atokiausi regionai taip pat yra Prancūzijos Amerikos departamentai ir tuo skiriasi nuo CARIFORUM valstybių, jie gali prisidėti plėtojant veiksmingą regiono integraciją.
1.4 EESRK manymu, taip pat svarbu, kad atokiausių regionų pilietinė visuomenė ir vietos valdžios institucijos aktyviau dalyvautų diskusijose ir įvairiuose stebėsenos komitetuose, susijusiuose su susitarimo įgyvendinimu. Tai leistų pasiekti regioninės integracijos tikslą, kuriuo grindžiamas šis EPS.
1.5 Laipsniška CARIFORUM valstybių integracija į pasaulio ekonomiką tik tuomet bus sėkminga, kai bus išspręstos transporto (infrastruktūros ir transporto rūšių) problemos. EESRK rekomenduoja Komisijai sprendžiant transporto klausimą pasirinkti platesnę viziją ir daugiau dėmesio skirti konkretiems CARIFORUM valstybių ir atokiausių regionų kartu pasirinktiems sprendimams.
1.6 Siekiant Karibų jūros regione sudaryti palankesnes sąlygas prekybiniams ryšiams, EESRK suinteresuotiesiems subjektams rekomenduoja numatyti muitų tarp atokiausių regionų ir CARIFORUM valstybių mažinimą.
1.7 EESRK džiaugiasi, kad EPS atsižvelgta į būtinybę nustatyti aiškią su sanitarinėmis ir fitosanitarinėmis (SFS) priemonėmis susijusią procedūrą. Vis tik EESRK rekomenduoja atokiausius regionus priskirti valdžios institucijoms, kompetentingoms įgyvendinti prekybai regiono viduje skatinti skirtas SFS priemones, ir įtraukti juos į derybas dėl dvišalių susitarimų. EESRK taip pat siūlo šiems atokiausiems regionams suteikti nuorodą „Atokiausi regionai“, kuri pabrėžtų jų gaminių kokybę ir tai, kad jie atitinka ES standartus.
1.8 EESRK primygtinai rekomenduoja atokiausių regionų žvejybos ir akvakultūros zonų valdymą derinti su CARIFORUM valstybėmis.
1.9 Galiausiai EESRK siūlo tobulinti paslaugų struktūrą, kad būtų sudarytos palankios sąlygos Karibų jūros regiono turizmui kurti.
1.10 EESRK mano, kad į susitarimą svarbu įtraukti aplinkosaugos ir socialinės apsaugos sąvokas ir gebėti išdėstyti viso šio regiono ateities viziją.
2. Įžanga ir bendrosios pastabos
2.1 Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 ir 355 straipsniuose pripažįstamas atokiausių regionų išskirtinumas. 1986 m. Europos Komisija įsteigė tarpžinybinę atokiausių regionų darbo grupę, kuriai buvo pavesta koordinuoti Bendrijos veiklą šių regionų klausimu ir būti tarpininku tarp ES ir atitinkamų nacionalinių ir regioninių valdžios institucijų. Nuo 1989 m. įgyvendinama konkreti šiems regionams skirta programa, kurios tikslas – remti socialines ir ekonomines priemones, kad būtų užtikrinta didesnė konvergencija su kitais Europos Sąjungos regionais.
CARIFORUM ir EB EPS 239 straipsnyje atsižvelgiama į atokiausių Karibų jūros regiono teritorijų (Martinikos ir Gvadelupos) ir CARIFORUM valstybių geografinį artumą: siekiant „stiprinti šių regionų ir CARIFORUM valstybių ekonominius bei socialinius ryšius, šalys siekia ypač gerinti bendradarbiavimą visais šiame Susitarime aptariamais klausimais bei sudaryti geresnes sąlygas prekybai prekėmis ir paslaugomis, skatinti investicijas ir tobulinti atokiausių regionų bei CARIFORUM valstybių transporto bei komunikacijos ryšius“. Tame pačiame straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad CARIFORUM valstybės ir atokiausi regionai kartu dalyvaus bendrose programose ir specialioje veikloje, susijusioje su šiame susitarime aptariamomis sritimis.
2.2.1 EESRK atkreipia dėmesį į Nyderlandų užjūrio teritorijų, t. y. Karibų jūros regione esančių Bonairės, Kiurasao, Sabos, Sent Eustalijaus, Sent Marteno ir Arubos salų, svarbą. Tačiau, Europos požiūriu, šios salos yra „užjūrio šalys ir teritorijos“, todėl teisiškai skiriasi nuo atokiausių regionų Karibų jūros regione. Vis dėlto EESRK norėtų pabrėžti, kad EPS numatyta regioninė integracija bus pasiekta tik tuomet, jei bus labiau atsižvelgiama į su ES valstybėmis narėmis (Nyderlandais, Jungtine Karalyste, Prancūzija) susijusias teritorijas.
2.3 EESRK norėjo išnagrinėti minėto susitarimo ekonominį ir socialinį poveikį Karibų jūros regionui ir ypač atokiausiems regionams. Norėta nustatyti trumpalaikį ir ilgalaikį regioninės integracijos pastangų veiksmingumą prekių, paslaugų, bendradarbiavimo ir gero ekonomikos valdymo požiūriu su prekyba susijusiose srityse (konkurencija, investicijos, intelektinė nuosavybė ir kt.).
Regioninė integracija plačiąja prasme (Europos atokiausių regionų strategija) yra vienas pagrindinių EPS tikslų, taip pat ir vienas atokiausiems regionams numatytų tikslų siekiant regiono įtraukties. Tačiau tam tikri su susitarimu tiesiogiai susiję veiksniai daro neigiamą poveikį regioninei integracijai ir EPS veiksmingumui.
2.4.1 Kadangi vykstant deryboms dėl EPS nebuvo konsultuojamasi su atokiausių regionų regioninėmis tarybomis, jų vaidmuo Karibų regione susilpnėjo. Regioninės tarybos yra sukaupusios tam tikrą patirtį atokiausių regionų priešakinių ir pažeidžiamų sektorių (3) klausimu ir pasitelkusios regioninius iniciatyvinius komitetus gali bet kada pateikti savo tyrimų rezultatus. Beje, Užjūrio generalinė asamblėja Prancūzijos vyriausybės iniciatyva teikia daug pasiūlymų, kaip šalinti EPS iškylančias kliūtis. Taip pat reikia pabrėžti, kad dėl geografinio ir kultūrinio artumo šios institucijos jau yra užmezgusios tam tikrus ryšius su CARIFORUM valstybėmis.
2.4.2 Atokiausi regionai nedalyvauja CARIFORUM ir EB Prekybos ir vystymosi komiteto, CARIFORUM ir EB parlamentinio komiteto ir netgi CARIFORUM ir EB konsultacinio komiteto veikloje, todėl jų įtaka Europos Sąjungoje silpsta. Todėl EESRK rekomenduoja, atsižvelgiant į galimybes, į įvairių pirmiau minėtų stebėsenos komitetų veiklą įtraukti atokiausių regionų parlamentų narius, pilietinės visuomenės ar vietos valdžios institucijų atstovus.
2.4.3 Dėl to, kad nesikonsultuojama su atokiausių regionų pilietine visuomene, nuolat susiduriančia su problemomis, kurias lemia prekybos su Karibų jūros regiono valstybėmis plėtojimo sunkumai (infrastruktūra, kvotos, „neigiami sąrašai“), nukenčia tiesioginiai ryšiai su CARIFORUM valstybių pilietine visuomene.
2.4.4 EESRK ragina suinteresuotąsias šalis sudaryti palankias sąlygas atokiausių regionų dalyvavimui Karibų jūros regiono regioninių institucijų, pavyzdžiui, CARIFORUM arba Rytų Karibų valstybių organizacijos (OECS) (4) veikloje stebėtojo teisėmis. Kadangi šios institucijos priima tam tikrus su Karibų jūros regionu susijusius sprendimus, kol atokiausi regionai nedalyvaus jų veikloje bent stebėtojo teisėmis, negali būti nė kalbos apie veiksmingą regiono integraciją.
2.5 Transportas
2.5.1 EESRK pabrėžia, kad prekių ir paslaugų liberalizavimas gali būti vykdomas tik tada, jei naudojamos atitinkamos transporto priemonės ir yra sukurta infrastruktūrą. Karibų jūros regionas neturi pakankamai transporto priemonių. Yra dvi oro bendrovės ir dvi laivybos įmonės, vežančios keleivius iš salos į salą. Tačiau šios paslaugos nėra reguliarios, o prekių vežimo paslaugos neteikiamos. Nepaisant to, kad atokiausiems regionams (Gvadelupai, Martinikai ir Gvianai) buvo skirta 275,6 mln. eurų speciali finansinė parama su jų geografine padėtimi susijusioms didesnėms sąnaudoms atlyginti, Karibų jūros regiono atokiausi regionai susiduria su labai brangiai kainuojančio krovinių vežimo ir salų regionams nepritaikytų ES teisės aktų dėl kabotažo problemomis.
2.5.2 Siekdami išspręsti šias problemas, atokiausi regionai ir CARIFORUM šalys galvojo apie krovininio laivo arba kelto sistemą. Deja, kadangi nebuvo reikiamų lėšų, šių projektų nepavyko įgyvendinti.
2.5.3 Transporto klausimas minimas EPS 37 straipsnio žemės ūkiui ir žuvininkystei skirtame skyriuje, bet aiškūs sprendimai nepasiūlomi, tuo tarpu atokiausi regionai ir CARIFORUM valstybės jau buvo numatę bendrus sprendimus.
2.5.4 Būtų tikslinga, įgyvendinant artimiausią Europos plėtros fondo programą, vykdyti plačių užmojų struktūrinę politiką, kuri leistų sukurti visą Karibų jūros regioną apimančią transporto sistemą, pritaikytą salų regionams.
2.6 Civilių ir komercinių ginčų sprendimas EPS visai nepaminėtas. Jei būtų nagrinėjamas įmonės iš CARIFORUM ir įmonės iš atokiausių regionų ginčas, nėra jokios nuostatos, kuri leistų išspręsti jurisdikcijos konfliktų, teisės aktų kolizijos arba egzekvatūros procedūros problemas. Susitarime numatyti tik ginčų, susijusių su EPS aiškinimu ir taikymu, sprendimo būdai. Būtų tikslinga EPS numatyti tokio pobūdžio susitarimui derančias teisines priemones.
3. Konkrečios pastabos. Karibų jūros regiono analizė
3.1 Žemės ūkis
Bananai plačiai auginami Karibų jūros regione ir yra vienas pagrindinių atokiausių regionų ekonominių išteklių. Su tuo susijusios 10 000 darbo vietų, o bananų eksportas sudaro 14 proc. Gvadelupos ir 24 proc. Martinikos eksporto į Europos Sąjungą; bananai atokiausiuose regionuose turi išskirtinę ekonominę ir socialinę svarbą. Europos Sąjunga visada suprato strateginę bananų pramoninio auginimo reikšmę: 2007 m. rugpjūčio 22 d. Europos Komisijos priimtoje POSEI paramos atokiausiems regionams programoje numatytas kasmetinė 129,1 mln. eurų suma. Tačiau šios paramos toli gražu nepakanka, kadangi problemų kyla ne tik dėl oro sąlygų: atokiausių regionų bananams grėsmę kelia „doleriniai“ bananai, kurių dalis ES rinkoje (ODEADOM (5) teigimu) po rinkos liberalizavimo pasiekė 73,4 proc. Be to, 2009 m. gruodžio 15 d. ES sudarė susitarimą su Lotynų Amerikos šalimis gamintojomis, kuriuo siekiama iki 2017 m. bananų muito mokesčius sumažinti nuo 176 eurų iki 114 eurų už toną, o tai apsunkina atokiausių regionų ir kai kurių CARIFORUM valstybių padėtį.
3.1.1.1 Bananai yra nepaprastai svarbūs ir kitoms CARIFORUM valstybėms. Pavyzdžiui, Dominikoje vien tik bananų sektoriuje sukuriama 18 proc. BVP ir dirba 28 proc. darbo jėgos. Bananų sektoriaus krizė ištiko ne tik atokiausius regionus, pavyzdžiui, Sent Lusijoje šiandien tėra 2 000 bananų augintojų, nors 1990 m. jų buvo 10 000.
3.1.1.2 EESRK mano, kad būtų tikslinga sukurti bendrą Karibų jūros regiono profesinę organizaciją, kuri siektų, kad į ES būtų tiekiama didesnė Karibų jūros regiono parduodamų bananų dalis. Ypač turint omenyje tai, kad kai kurios CARIFORUM valstybės (Sent Lusija, Dominika ir kt.) tiekia bananus į kitas šalis, pavyzdžiui, Kanadą, taikančias panašius į Europos Sąjungos sanitarinius ir atsekamumo reikalavimus.
3.1.2 Cukranendrės, cukrus, romas. Cukranendrių sektoriui atokiausiuose regionuose taip pat tenka labai svarbus vaidmuo. Cukranendrių plantacijos Gvadelupoje sudaro 32 proc., o Martinikoje 13 proc. žemės ūkio naudmenų. Šiame sektoriuje visą darbo dieną dirba 6 500 žmonių. 2006–2007 m. Martinikoje pagaminta 5 849 tonos, Gvadelupoje – 80 210 tonų cukraus. Kadangi Martinikoje romo pagaminama 79 352 hektolitrai (6), o Gvadelupoje – 74 524 hektolitrai, šio produkto tiekimas už atokiausių regionų ribų turi nemenką strateginę svarbą.
Daržovių ir vaisių ištekliai nepakankamai naudojami, turint omenyje šių atokiausių regionų dirvožemio derlingumą. Tačiau pastebima, kad atokiausi regionai deda pastangas įvairinti savo žemės ūkio produkciją. 2006 m. Gvadelupoje išauginta 17 218 tonų, o Martinikoje – 8 666 tonos vaisių. Tais pačiais metais Gvadelupoje užauginta 43 950 tonų, o Martinikoje – 37 892 tonos šviežių daržovių. Be to, Gvadelupoje auginami aromatiniai ir parfumerijos pramonėje naudojami augalai (pavyzdžiui, vanilė), kava, kakava, prieskoniai, medicininiai augalai (sodininkystei naudojama 179 hektarai žemės), o Martinikoje daugiausiai auginami ananasai ir tam tikri prieskoniai (sodininkystei naudojama 105 hektarai žemės). Taigi, tai perspektyvi žemės ūkio šaka, ypač turint omenyje, kad atokiausi regionai nori plėtoti prekybą su kitomis Karibų jūros regiono valstybėmis tiek regioninės ir tarptautinės prekybos, tiek ir mokslinių tyrimų ir plėtros srityse.
3.1.3.1 Šio įvairinimo tikslas – visiškai patenkinti vidaus maisto produktų paklausą (būti pajėgiems apsirūpinti maistu), kadangi būdingas atokiausių regionų žemės ūkio bruožas – dominuoja eksportui auginami bananai ir cukranendrės. Pavyzdžiui, 2008 m. kiaulienos importas į Martiniką išaugo 10 proc., o į Gvadelupą – 68,2 proc. Be to, daržovės sudaro 67 proc. visų į Gvadelupą importuojamų šviežių gaminių. Siekdami minėto gebėjimo apsirūpinti maistu, atokiausių regionų žemdirbiai neseniai susibūrė į profesines organizacijas, kurios suvienijo gamybos, taip pat ir žemės ūkio produktų perdirbimo ir tiekimo, ir platinimo sektorių subjektus. Taigi, atstovaujama visai grandinei ir kiekvienam nariui tenka svarbus vaidmuo priimant sprendimus profesiniais klausimais (7). Tačiau kaimyninėse salose tokios teisinės sistemos nėra, joms trūksta organizuotumo, todėl šios salos patiria sunkumų plėtodamos prekybą žemės ūkio produktais su atokiausiais regionais.
3.1.4 Kliūtys atokiausių regionų ir CARIFORUM valstybių tarpusavio prekybai žemės ūkio produktais
3.1.4.1 Žemės ūkis yra pagrindinis regiono pragyvenimo ir vystymosi šaltinis, tai pažeidžiamiausias atokiausių regionų sektorius. Pagrindinės regiono problemos: maisto tiekimo užtikrinimas, nepakankama infrastruktūra ir regioninę prekybą bei socialinę apsaugą ribojantys muitai.
3.1.4.2 Kalbant apie maisto tiekimo užtikrinimą, CARIFORUM valstybių vaisių ir daržovių produkcija atitinka ne visus ne ES teisės aktus. Nors ir naudojami RVASVT (8) metodai, jų produkcija neatitinka ES teisės aktų nustatytų standartų. Padėtį apsunkina tai, kad atokiausi regionai neturi tam tikrų gaminių, kurių CARIFORUM valstybėse gausu.
3.1.4.3 EPS 40 straipsnyje numatyta, kad spręsdamos maisto tiekimo užtikrinimo klausimą, susidarius rimtų sunkumų keliančiai arba galinčiai sukelti padėčiai, susitarimo šalys gali taikyti apsaugos išlygą. Tačiau atokiausiems regionams pasinaudoti tokia galimybe per trumpą laikotarpį būtų sunku. Be to, numatoma, kad susitarimo sanitarinės ir fitosanitarinės (SFS) priemonės (9) leis nustatyti regiono SFS standartus, atitinkančius PPO standartus, kad sudarant dvišalius susitarimus dėl SFS priemonių atitikties pripažinimo būtų sukurtos su ES taikomomis priemonėmis suderintos priemonės. Tačiau atokiausi regionai, kurie vadovaujasi ES teisės aktais, vis dar negali savo žemės ūkio ir žuvininkystės produktų ženklinti nuoroda „Atokiausi regionai“, nors to ne kartą prašė EESRK (10), vietos valdžios institucijos (11) ir Europos Parlamento nariai (12). Galiausiai, atokiausi regionai nėra priskirti valdžios institucijoms, kompetentingoms įgyvendinti prekybai regiono viduje skatinti skirtas SFS priemones, ir nedalyvauja derybose dėl dvišalių susitarimų.
3.1.4.4 Taigi, EESRK pritaria EPS siekiui didinti „prekybos tarp CARIFORUM valstybių ir prekybos tarp Šalių“ rinkodaros galimybes bei nustatyti „rinkodaros infrastruktūros ir transportavimo“ galimybes (43 straipsnio 2 dalies b punktas). Susitarime taip pat patikslinta, kad finansavimo ir bendradarbiavimo galimybių gamintojams ir prekybininkams nustatymas yra vienas pagrindinių tikslų žemės ūkio ir žuvininkystės srityje.
3.1.4.5 Tam tikri atokiausių regionų perdirbti produktai (uogienės, kava ir kt.) yra įtraukti į kai kurių kitų Karibų jūros regiono valstybių muitinių (muitų) „neigiamus sąrašus“, todėl juos minėtose šalyse sunkiau parduoti. Nepaisant EPS 9 ir tolesnių straipsnių muitų klausimu, atsižvelgiant į ypatingą atokiausių regionų padėtį Karibų jūros regione ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 ir 355 straipsniuose pripažintą jų išskirtinumą, EESRK suinteresuotiesiems subjektams rekomenduoja numatyti sumažinti muitus tarp atokiausių regionų ir CARIFORUM valstybių siekiant Karibų jūros regione sudaryti palankesnes sąlygas prekybiniams ryšiams.
3.2 Žuvininkystė
3.2.1 Žuvininkystės srityje dar reikia padaryti nemenką pažangą, kadangi nesusitarta, ar dėl žuvininkystės sudaryti atskirą susitarimą, ar įtraukti ją į EPS. Europos Sąjunga atsisakė regioninės žuvininkystės klausimus spręsti sudarant atskirą susitarimą ir pasirinko dvišalius susitarimus dėl žuvininkystės galimybių.
3.2.2 EPS 43 straipsnio 2 dalies e punkte numatoma gerinti CARIFORUM operatorių galimybes atitikti nacionalinius, regioninius ar tarptautinius techninius, sveikatos ir kokybės žuvų ir žuvų produktų standartus.
3.2.3 Įgyvendindama bendrąją žuvininkystės politiką (BŽP) Europos Sąjunga siekia, kad būtų vadovaujamasi ilgalaike žuvininkystės valdymo vizija. BŽP grindžiama atsargumo principu siekiant apsaugoti ir išsaugoti vandens išteklius ir kiek įmanoma sumažinti žvejybinės veiklos poveikį jūrų ekosistemoms. Tačiau ne visame Karibų jūros regione yra tokia pati padėtis, kadangi atokiausiems regionams taikomi labai griežti teisės aktai (tam tikrose zonose žvejyba draudžiama, reguliuojama langustų, didžiųjų strombidžių, ežiažuvių žvejyba, žuvų telkimo įtaisų naudojimas (13) ir kt.), kurie netaikomi kitose CARIFORUM valstybėse. Žvejybos valdymas yra perduotas pačioms valstybėms narėms, bet neatsižvelgiama į Karibų jūros regiono ypatumus, dėl to šiame regione nukenčia žvejyba atviroje jūroje.
3.2.4 Taigi EESRK rekomenduoja žvejybos Karibų jūros baseine valdymą derinti su CARIFORUM valstybėmis.
3.3 Akvakultūra
3.3.1 Karibų jūros regione visų pirma gaudomos arti pakrančių gyvenančios žuvų rūšys: didžiosios strombidės (stambūs jūriniai pilvakojai moliuskai, kurių mėsa naudojama daugeliui vietos patiekalų), akmeniniai ešeriai, langustai, rifešeriai ir keletas kitų koralų masyvuose gyvenančių žuvų rūšių. Dėl giliavandenes žuvis žvejojančių laivų trūkumo ir su tropiniais vandenimis susijusių problemų tik dabar pradedama eksploatuoti jūrinius pelaginių žuvų išteklius.
3.3.2 Pastaraisiais metais dėl turizmo pramonės padidėjo paklausa vietos rinkose. Kartu reikia paminėti paskatas eksportuoti į Amerikos ir Europos rinkas, lėmusias pernelyg intensyvią žvejybą, dėl kurios laikui bėgant visame regione smarkiai sumažės žuvininkystės išteklių.
3.3.3 Šiuo metu beveik visos Karibų jūros regiono šalys importuoja jūros produktus. Dėl pertekliaus akvakultūra neteko bet kokios prasmės ir daugumoje regiono šalių beveik nėra žuvų auginimo tradicijų. Todėl, nors visame pasaulyje akvakultūros mastai išsiplėtė, Karibų jūros regione akvakultūros produktų gamyba vystyta vangiai.
3.3.4 Akvakultūra pastebimai pagyvėjo tik pirmame XX a. dešimtmetyje. 2004 m. Martinikos akvakultūros produkcija sudarė 97 tonas (10 tonų langustų, 12 tonų saulėžuvės ir 75 tonos raudonojo kuprio).
3.3.5 Pagalbą akvakultūros produktų gamybai atokiausiuose regionuose paprastai skiria regioninės tarybos ir ŽOFP (14). Tačiau turint omenyje didelę kai kurių Karibų jūros regiono valstybių persvarą (JT maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis Jamaikos produkcija 2002 m. sudarė 6 000 tonų) ir tai, kad net ir gaudami šią paramą, atokiausi regionai yra priversti importuoti žuvininkystės produktus iš Venesuelos, Europos Sąjungos ir kai kurių Azijos valstybių, neatrodo, kad šios paramos pakaktų.
3.3.6 EESRK labai rekomenduoja numatyti bendrą akvakultūros vystymą Karibų jūros regione naudojant Europos plėtros fondą ir Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai.
3.4 Turizmas
3.4.1 Turizmas yra svarbus atokiausių regionų pajamų šaltinis. Karibų jūros regionui būdingi tam tikri privalumai. Jo gamtinei aplinkai turizmo požiūriu neprilygsta joks kitas pasaulio regionas. Išskirtinė regiono geografinė padėtis lemia tai, kad jis yra viena svarbiausių pasaulyje turizmo rinkų. Be to, turint omenyje pasaulinę turizmo rinką, turizmo produktų pasiūla abipus Atlanto vandenyno lemia tai, kad taikomi nauji griežtesni standartai, leidžiantys patenkinti Karibų jūros regione besilankančių turistų lūkesčius.
3.4.2 Tačiau EESRK nori atkreipti dėmesį į atokiausių regionų ir kitų Karibų jūros regiono valstybių turizmo infrastruktūros skirtumus: Karibų jūros regiono valstybėse pagrindinis dėmesys skiriamas masiniam ir įvairesniam turizmui (kruizinių kelionių turizmui, jūrų turizmui ir gerokai mažiau – ekologiniam turizmui), tuo tarpu atokiausi regionai yra priversti apsiriboti nišinio turizmo, kuris yra daugiau sezoninio pobūdžio ir dažniausiai orientuotas į prancūzakalbius klientus, paslaugomis. Šiuos skirtumus lemia tam tikras CARIFORUM valstybių dirbančiųjų socialinis pažeidžiamumas.
3.4.3 EESRK taip pat nori pabrėžti, kad menkai teišvystytas turizmas iš salos į salą. Iš esmės, atmetus kruizinių kelionių turizmą, tėra dvi oro bendrovės ir dvi laivybos įmonės, vežančios keleivius iš vienos Karibų jūros regiono salos į kitą salą. Be to, kai kurios nors CARIFORUM valstybės gyventojai nori vykti į kaimyninius atokiausius regionus, jie privalo gauti vizą, tad gali prireikti kelių mėnesių, kol jie galės leistis į kelionę. Šie abu veiksniai riboja turizmą ir prekybinius ryšius regione.
3.4.4 EESRK reiškia pasitenkinimą, kad EPS turizmo paslaugoms skirta daug dėmesio ir numato tam tikrą skaičių taisyklių, susijusių su antikonkurencinės veiklos prevencija, MVĮ, aplinkos ir kokybės standartais, bendradarbiavimu ir technine pagalba. Tačiau nė viename straipsnyje nepaminėtas Karibų jūros regiono vidaus turizmas, ypač kelionės į atokiausius regionus, EPS kalbama tik apie laikiną fizinių asmenų apsistojimą verslo reikalais.
3.4.5 Karibų jūros regione (pagal Jungtinių Tautų sekretoriato apibrėžtį (15)) gyvena 250 mln. žmonių, o vien tik Karibų jūros regiono salose – 41 mln. žmonių. Tačiau šiame regione sudėtingas susisiekimas tarp salų apsunkina turizmą regiono viduje. Todėl būtų apmaudu, jei nei atokiausi regionai, nei CARIFORUM valstybės nepasinaudotų Karibų jūros regiono turizmo rinkos plačiąja prasme potencialu.
3.4.6 EESRK mano, kad būtų pelninga patobulinus paslaugų struktūrą sukurti Karibų jūros regiono turizmo zoną.
3.5 Paslaugos
3.5.1 Prekyba paslaugomis sparčiai plečiasi: šis sektorius iš tiesų klesti, tai priešakinis atokiausių regionų sektorius. Prekių eksporto dalis Karibų jūros regiono ekonomikoje sumažėjo, bet padidėjo – visų pirma dėl turizmo – paslaugų eksporto dalis. Regione puikiai suprantamos prekybos paslaugomis teikiamos galimybės. Turizmas, draudimas, statybos, aplinkosaugos paslaugos, atsinaujinančiųjų išteklių energija, konsultacijos (kokybė ir rinkodara), kvalifikuota priežiūra, ryšiai, transportas – tai sektoriai, skatinantys regiono ekonomikos augimą ir prekybą.
3.5.2 EESRK mano, kad atokiausi regionai turėtų atlikti svarbų vaidmenį plėtojant paslaugų eksportą Karibų jūros regione, kadangi tokios šalys kaip Haitis ir Dominikos Respublika, kuriose gyvena šiek tiek mažiau nei 20 mln. žmonių, norėtų įsigyti pagal atokiausių regionų modelį teikiamų sveikatos paslaugų arba paslaugų įmonėms. Be to, kalbant apie judrųjį telefono ryšį, kai kurie operatoriai jau teikia paslaugas tam tikrose Karibų jūros regiono valstybėse, pavyzdžiui, Dominikos Respublikoje, bet jie galėtų ir norėtų plėsti savo veiklą.
3.5.3 Nors EPS 75 ir tolesniuose straipsniuose aptariama tik CARIFORUM valstybių ir ES žemyninės dalies tarpusavio prekyba, spartesnis paslaugų liberalizavimas Karibų jūros regione (pavyzdžiui, Dominikos Respublikoje), įskaitant ir atokiausius regionus, kiekvienai susitarimo šaliai leistų pasinaudoti tam tikromis galimybėmis vadovaujantis abipusės naudos logika.
3.6 MVĮ ir MVPĮ (Mažosios ir vidutinės įmonės ir Mažosios ir vidutinės pramonės įmonės)
3.6.1 MVĮ ir MVPĮ reikia stabilios aplinkos, skaidrių taisyklių ir galimybės naudotis pažangiausiais procesais. Nuo 2000 m. trys ketvirtadaliai atokiausių regionų ekonominę struktūrą sudarančių įmonių yra smulkios įmonės, nesamdančios darbuotojų (INSEE (16)). 2007 m. buvo įsteigta ypač daug įmonių. Smarkus šuolis padarytas pramonėje (18 proc.), didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje (12,8 proc.), o ypač paslaugų sektoriuje, kuriam priklauso kiek daugiau negu pusė naujai įsteigtų įmonių.
3.6.2 Užjūrio departamentų MVĮ ir MVPĮ sąnaudos ir kainos neišvengiamai yra didesnės už kaimyninių šalių, bet jose taip pat suteikiamos ES standartus atitinkančios kokybės garantijos. Šios garantijos, kurių nepaiso CARIFORUM šalys, bet kurias privalo suteikti atokiausi regionai, turi būti susietos su nuoroda „Atokiausi regionai“ (žr. taip pat 3.1.4.3 punktą).
3.6.3 Apskritai EESRK mano, kad siekiant užtikrinti sklandų Karibų jūros regiono rinkos veikimą būtų išties tikslinga sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti tokio pobūdžio struktūromis. Taigi, atsižvelgiant į Komisijos (17) ir EESRK (18) Europos Sąjungoje vykdytą veiklą, būtų tikslinga pasiūlyti konkrečių sprendimų mažų ir vidutinių gamybos vienetų kūrimui skatinti. Mokėjimo terminų nustatymas, biurokratinės naštos mažinimas, tinklo kūrimas, investavimas į mažas ir vidutines įmones arba mokymasis visą gyvenimą jose yra priemonės, kurios leistų Karibų jūros regionui išlikti konkurencingam ilgalaikėje perspektyvoje.
3.6.4 Taigi, įgyvendinant regioninės plėtros programą ir (arba) artimiausią EPF programą reikėtų vykdyti plačių užmojų politiką, kuri skatintų kurti MVĮ ir MVPĮ susibūrus į visą Karibų jūros regioną vienijantį tinklą.
2010 m. vasario 17 d., Briuselis
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Mario SEPI
(1) AKR priklauso 79 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalys, 1975 m. pasirašiusios Lomės, o 2000 m. – Kotonu susitarimus.
(2) 2009 m. gruodžio 11 d. šį susitarimą pasirašė ir Haitis.
(3) Atokiausių regionų konsultaciniai komitetai nustatė tam tikrą skaičių sektorių, kuriuose šie regionai užima reikšmingą rinkos dalį ir kurie yra minėtų regionų ekonomikos varomoji jėga (svarbūs sektoriai), taip pat sektorius, kurie yra pavojuje ir negaudami ES pagalbos artimiausiu metu galėtų išnykti (pažeidžiami sektoriai).
(4) Organisation of the Eastern Caribbean States: regioninė organizacija, vienijanti devynias Karibų jūros regiono valstybes.
(5) Užjūrio departamentų žemės ūkio ekonomikos vystymo biuras.
(6) Hektolitrai gryno alkoholio.
(7) IGUAFLHOR yra Gvadelupos vaisių ir daržovių augintojus ir sodininkus vienijanti organizacija.
(8) Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistema (angl. Hazard Analysis and Critical Control Point) yra Amerikoje sukurta savikontrolės sistema, naudojama žemės ūkio ir maisto pramonės srityje. Ji grindžiama septyniais pagrindiniais principais. Ši sistema leidžia nustatyti, įvertinti ir valdyti rimtą pavojų, susijusį su maisto produktų sauga. Minėta sistema į vienus ES teisės aktus (Direktyva 93/43/EEB dėl maisto produktų higienos) įtraukta, o į kitus (Reglamentas (EB) 178/2002) – ne.
(9) EPS 52 ir tolesni straipsniai.
(10) OL C 211, 2008 8 19, p. 72.
(11) Užjūrio generalinė asamblėja.
(12) Pavyzdžiui, EP narė Madeleine Degrandmaison.
(13) Europos Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato pranešimas „Žvejyba Martinikoje“, 2007 m. sausio mėn.
(14) Žuvininkystės orientavimo struktūrinė priemonė, kurią Komisija naudoja šio sektoriaus įrangai pritaikyti ir modernizuoti.
(15) Karibų jūros regionui priklauso Antilai (Didieji Antilai ir Mažieji Antilai), Jukatano pusiasalis, Centrinės Amerikos Karibų jūros pakrantė, taip pat Kolumbijos, Venesuelos pakrantės lygumos ir Gvianos plokščiakalnis.
(16) Nacionalinis statistikos ir ekonominių tyrimų institutas.
(17) COM (2007) 724 galutinis ir COM (2008) 394 galutinis.
(18) Nuomonė dėl įvairių politinių priemonių, išskyrus tinkamą finansavimą, galinčių prisidėti prie mažųjų ir vidutinių įmonių augimo ir vystymosi, OL C 27, 2009 2 3, p. 7; nuomonė dėl tarptautinių viešųjų pirkimų, OL C 224, 2008 8 30, p. 32; nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ Europos iniciatyva „Small Business Act“, OL C 182, 2009 8 4, p. 30.