16.12.2009   

LT EN

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 306/56

1.1

Pastaruoju metu dėl ekonominių priežasčių ieškant įvairesnių energijos šaltinių ir siekiant sumažinti šiltnamio dujų išmetimą, vėl išaugo susidomėjimas branduoline energija.

1.2

Branduolinė energetika gali egzistuoti ir būti vystoma tik užtikrinus aukšto lygio saugą ir išskirtinį skaidrumą.

1.3

Todėl Komitetas palankiai vertina šią direktyvą ir mano, kad techniniu ir strateginiu požiūriu ji labai svarbi užtikrinant gyventojų, branduolinės energetikos srities darbuotojų ir aplinkos saugą, kartu paliekant valstybėms narėms teisę apsispręsti dėl šios energijos rūšies naudojimo.

1.4

EESRK kelia susirūpinimą tai, kad branduolinė energetika bus vystoma ir už Europos Sąjungos ribų, kartais šalyse, kuriose nėra išvystytų technologijų tradicijų ir negali būti užtikrintas valstybių narių jau pasiektas rizikos valdymo lygis. Todėl Komitetas pageidauja, kad ES atliktų skatintojos vaidmenį ir pasiūlytų už jos ribų esančioms šalims branduolinės saugos srities iniciatyvų, panašių į jos jau įgyvendinamas klimato kaitos paketo priemones.

1.5

Branduolinė sauga turi būti „svarbi viso pasaulio visuomenei“, kadangi branduolinės avarijos padariniai gyventojams ir aplinkai apims daug platesnę teritoriją, nei šalis, kurioje ji įvyktų. Šia direktyva nustačiusi, kad jos teritorijoje privaloma laikytis pagrindinių saugos principų, kuriems pritarė visos TATENA šalys, „savo saugos modelį“ Europos Sąjunga gali pradėti skleisti ir už jos sienų esančiose šalyse.

1.6

Komitetas mano, kad strategija, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos įsteigti visiškai nepriklausomas valstybines saugos institucijas, atsakingais už saugą skirti tik licencijas eksploatuoti įrenginius turinčius subjektus ir užtikrinti informacijos šiais klausimais skaidrumą, yra tinkamiausia, todėl nori, kad ir toliau būtų laikomasi tokios direktyvos nuostatos ir reikalaujama aukšto atsakomybės lygio.

1.7

EESRK labai rūpi klausimai, susiję su kompetencijos įgijimu, jos lygio palaikymu ir ugdymu valstybėse narėse, visų pirma tose, kurios turi mažai (arba visiškai neturi) patirties branduolinės energijos srityje. Valstybės narės privalo nedelsdamos spręsti šiuos klausimus, visų pirma numatydamos atitinkamos krypties studijas. Beje, EESRK siūlo numatyti branduolinių įrenginių eksploatavimo kvalifikacijos sertifikavimą Europos lygiu ir organizuoti branduolinių avarijų padarinių valdymo – tiek techniniu, tiek sveikatos požiūriu – mokymus.

1.8

Komitetas pabrėžia, kad sauga, be kita ko, yra susijusi ir su pramoninės kultūros bei elgsenos klausimais, todėl šioje srityje negalima apsiriboti nustatant tik taisykles ir įrenginių eksploatavimo reikalavimus.

2.1

Branduolinė pramonė Europos Sąjungoje pradėjo aktyviai vystytis po 1973 m. krizės, ir netrukus iškilo poreikis suderinti šalių praktiką saugos srityje.

2.2

1975 m. liepos 22 d. Tarybos rezoliucijoje dėl branduolinės saugos technologinių problemų (1) teigiama, kad už tarptautinių branduolinės saugos srities iniciatyvų skatinimą atsako Komisija.

2.3

1992 m. priimta antra Tarybos rezoliucija (2), kurioje valstybės narės raginamos ir toliau aktyviai siekti saugos reikalavimų suderinimo. 2002 m. gruodžio 10 d. Europos Teisingumo Teismas savo sprendimu C-29/99 patvirtino, kad Bendrija kompetentinga priimti teisės aktus branduolinės saugos srityje.

2.4

Komisija, pritaikiusi Euratomo sutarties 31 straipsnį, 2003 m. sausio 30 d. pasiūlė priimti direktyvą dėl branduolinių įrenginių saugos (3), dėl kurios Komitetas parengė nuomonę (4).

2.5

Taryba šios direktyvos nepriėmė, kadangi nepasiekta balsų dauguma, tačiau klausimas buvo nagrinėjamas toliau ir 2004 m. sudaryta branduolinės saugos grupė.

2.6

Šiandien Komisija siekia atnaujinti ir tęsti Bendrijos branduolinės saugos sistemos įgyvendinimą.

3.1

Bendras šio pasiūlymo tikslas – užtikrinti, palaikyti ir nuolat gerinti branduolinę saugą Bendrijoje bei sustiprinti reguliavimo institucijų vaidmenį. Šis pasiūlymas taikomas branduolinių įrenginių projektavimui, vietos parinkimui, statybai, priežiūrai, eksploatavimui ir eksploatavimo nutraukimui, t. y. veiklai, kurią vykdant privaloma užtikrinti saugą pagal atitinkamos valstybės narės teisinę ir reguliavimo sistemą. Pripažįstama ir gerbiama kiekvienos valstybės narės teisė apsispręsti dėl branduolinės energijos naudojimo.

3.2

Direktyva dėl branduolinės saugos į Bendrijos teisės aktus norima įtraukti kai kuriuos TATENA Branduolinės konvencijos, kurią pasirašė visos valstybės narės, saugos principus juos papildant naujos kartos branduoliniams reaktoriams taikomais saugos reikalavimais.

3.3

Siekiama paskelbti privalomais visus tarptautiniu mastu pripažintus saugos principus (TATENA, BSK, WENRA ir kt.), kurių šiandien laikomasi savanoriškai.

4.1

Europos Sąjungoje iš branduolių skilimo gaunama energija šiuo metu sudaro 14,6 proc. suvartojamos pirminės energijos ir 31 proc. pagaminamos elektros. Šiam kai kurių valstybių narių (15 iš 27 (5)) naudojamam energijos šaltiniui būdingos stabiliausios kainos ir vienos mažiausių CO2 išlakų. Tačiau kai kuriose branduolinę energiją naudojančiose šalyse, visų pirma valstybėse narėse, kurios atsisakė šios energijos rūšies bijodamos galimų veiklos nesklandumų ir branduolinių atliekų valdymo sukeltos radioaktyviosios taršos, nuomonės branduolinės energijos naudojimo klausimu skiriasi.

4.2

Kaip ir buvo prognozuojama Komiteto nuomonėje „Branduolinės energijos reikšmė elektros gamybai“ (6), šiandien vėl išaugo susidomėjimas branduoline energija, kadangi ji gali atlikti svarbų vaidmenį ekonomikoje ir mažinant šiltnamio dujų išmetimą (klimato apsaugos politika). Kai kurios ES valstybės narės anksčiau atsisakiusios branduolinės energijos persvarsto savo sprendimus.

4.3

Kad piliečiai pritartų sprendimui vėl naudoti branduolinę energiją, būtina užtikrinti kuo aukštesnį saugos lygį.

4.4

Branduolinės energijos naudojimo klausimo persvarstymas pasaulio mastu verčia dar kartą išnagrinėti branduolinės saugos, visų pirma jos užtikrinimo ir kontrolės, klausimus. Branduolinė sauga turi būti „svarbi viso pasaulio visuomenei“. Todėl reikia rasti „pasaulio masto“ sprendimą, kadangi branduolinis pavojus kyla ne tik šią technologiją naudojančioms šalims, bet ir už jų ribų.

4.5

Siekiant šio tikslo Europos Sąjunga gali atlikti pagrindinį vaidmenį, kadangi jos teritorijoje yra daug branduolinių elektrinių ir šios pramonės sektoriuje sukaupta didelė patirtis. Europos Sąjunga gali, kaip ji daro kovos su klimato kaita srityje, parodyti pavyzdį pradėdama vienodinti jos teritorijoje taikomas saugos ir už ją atsakingų organizacijų veiklos taisykles ir šalindama šio tikslo siekti trukdančias kliūtis.

4.6

4.6.1

Komitetas pritaria naujai Komisijos strategijai, pagal kurią, siekiant didesnio vieningumo valstybės narės ir jų nacionalinės reguliavimo institucijos privalo prisiimti visišką atsakomybę. Kadangi valstybių narių istorinė patirtis, institucijos, praktika skiriasi, nekyla abejonių, kad šiandien visoms šalims priimtinausia ir įrenginių saugą geriausiai užtikrinanti strategija yra ta, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos laikytis bendrų, TATENA parengtų taisyklių, sukurti iš tiesų nepriklausomas reguliavimo institucijas ir licencijų turėtojus įpareigoti prisiimti visišką atsakomybę nenumatant galimybių ją perduoti.

4.6.2

Komitetas mano, kad ši direktyva yra svarbus saugos gerinimo proceso etapas. Reikėtų nuolat rengti išsamias diskusijas siekiant išsiaiškinti, kokių moduliacijų, papildymų arba pakeitimų galėtų prireikti, jei pasikeistų aplinkybės, metodai ir organizacinės koncepcijos, ir į juos atsižvelgti.

4.6.3

Komitetas palankiai vertina tai, kad nagrinėjamojo dokumento „Pagrindinėse nuostatose“ ir jo 5 straipsnyje deramas dėmesys skiriamas skaidriam ir patikimam gyventojų informavimui priimant sprendimus. Šiuo požiūriu Orhuso konvencija (7) dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais pilietinės visuomenės subjektams gali tapti atskaitos tašku.

4.6.4

Be to, kas minėta, ir direktyvos projekto turinio, reikės suvokti ir įsisąmoninti faktą, kad sauga – tai ne tik griežtos techninės ir pramonės taisyklės. Ji taip pat priklauso nuo kultūros, t. y. vyraujančios praktikos, kai saugai skiriamas ypač didelis dėmesys ir ne tik stengiamasi laikytis būtinų procedūrų, bet ir nuolat saugos srityje siekiama pažangos bei nustatyti jai galinčius pakenkti išorės ir vidaus veiksnius. Ši kultūra nesukuriama per vieną dieną, ir kad ji būtų iš tiesų veiksminga, ją bendromis pastangomis privalo puoselėti pramoninkai, valdytojai, kontrolę vykdantys subjektai, taip pat ir atsakingi politikai.

4.7

Didinant saugos lygį dėl nepakankamos patirties ir įgūdžių, taip pat dėl nepritaikytos mokslinės ir technologinės aplinkos gali kilti su kompetencija branduolinių elektrinių technologijų srityje susijusių problemų. Todėl prireiks didelių pastangų mokymo srityje (8). Būtų galima ES keistis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis ir sukurti paramos priemones siekiant kuo geriau įgyvendinti 4, 7 ir 9 straipsniuose apibrėžtus reikalavimus, susijusius su mokymu ir žmogiškaisiais ištekliais. Turi būti dedamos pastangos sukurti išsilavinimo, kvalifikacijos ir kompetencijos branduolinės saugos ir eksploatavimo srityje Europos sertifikavimo sistemą.

4.8

Komisijos suburto ir 2007 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos pritarimą pelniusio Europos branduolinės energetikos forumo veikloje dalyvauja atsakingi valdžios institucijų pareigūnai, Europos Parlamento nariai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovai, elektros gamintojų, atominės energetikos sektoriaus, vartotojų, finansų sektoriaus ir pilietinės visuomenės atstovai. Forume galima sužinoti ekspertų nuomonę ir dalyvauti diskusijoje apie branduolinės energijos teikiamas galimybes ir keliamą pavojų. 2009 m. sausio mėn. forumas pateikė keletą rekomendacijų ir pastabų (9) dėl direktyvos projekto ir Komitetas mano, kad, atsižvelgiant į jų kokybę ir svarbą priimtinumo piliečiams ir jų atstovams požiūriu, reikėtų jomis vadovautis.

5.3.1

1 apibrėžtis – branduolinis įrenginys: Komitetas siūlo po žodžių panaudoto kuro įterpti ir radioaktyvių atliekų.

5.3.2

8 apibrėžtis – reguliavimo institucija: Komitetas primygtinai ragina Komisiją naudoti 2007 m. išleistame Saugos žodyne pateiktą apibrėžtį: Institucija arba institucijų tinklas, kuriam valstybė suteikė juridinę galią vadovauti reguliavimo procesui, įskaitant licencijų išdavimą, taigi ir reguliuoti branduolinę, radiacinę, radioaktyviųjų atliekų ir jų transportavimo saugą.

5.3.3

10 apibrėžtis – nauji branduoliniai reaktoriai: Komitetas laikosi nuomonės, kad būtų geriau nurodyti įrenginius, kurių statyba prasidėjo po direktyvos įsigaliojimo. Jei pasikeitimai įvyksta statybos darbų pradžioje, licencijos turėtojas gali į juos atsižvelgti. Tačiau jei permainos skelbiamos pasibaigus statybos darbams, jas bus sunkiau įgyvendinti, kadangi jos nebuvo numatytos projektuojant ir statant įrenginį. Kad būtų atsižvelgta į tam tikrus išskirtinius elektrinių, kurių statybos darbai buvo sustabdyti ir turi būti atnaujinti, atvejus, Komitetas siūlo tokį tekstą: „nauji branduoliniai reaktoriai“, branduoliniai reaktoriai, kurių statybos darbams leidimas išduotas (arba kurių statybos darbai atnaujinti nuo jų nutraukimo praėjus ne mažiau kaip penkeriems metams) po šios direktyvos įsigaliojimo.

5.4.1

Komitetas siūlo pakeisti šio straipsnio redakciją pirmiausia patikslinant sistemą, kuri apibendrina visą saugą, o vėliau – atsakomybę, susijusią su jos užtikrinimu. Jis siūlo į šį straipsnį įtraukti nuostatą, leidžiančią panaikinti licenciją, jei įsipareigojimai nevykdomi, nes tai bendros sistemos dalis ir taip stiprinamas reguliavimo institucijos autoritetas. Padarius šį pakeitimą, galima visai atsisakyti 8 straipsnio. Komitetas primena, kad Komisija turi teisę patikrinti direktyvos perkėlimo kokybę ir, prireikus, gali pradėti pažeidimo tyrimo procedūrą prieš valstybę narę, kuri nesilaikė direktyvos principų.

5.4.2

3 straipsnis būtų toks:

5.5.1

Komiteto manymu, labai svarbu, kad reguliavimo institucija būtų nepriklausoma, todėl atitinkamą tekstą jis siūlytų išdėstyti taip: Valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucija, kurios vienintelis tikslas yra užtikrinti saugą, būtų iš tikrųjų nepriklausoma nuo organizacijų, kurių užduotis – propaguoti arba eksploatuoti branduolinius įrenginius. Tokiai institucijai neturi būti daroma įtaka, galinti turėti poveikio jos reguliavimo veiklai. Minėdami organizacijas, „kurios pagrindžia naudą visuomenei“, pakartotume branduolinės energijos propagavimo idėją. Todėl, jei paliksime šią nuorodą, reikėtų paminėti ir nepriklausomybę nuo organizacijų, kovojančių prieš branduolinės energijos naudojimą.

6.1

Direktyvos priedo tikslas:

6.2

Priede nurodyti šeši principai:

6.2.1

Valstybės narės užtikrina, kad licencijos turėtojas prisiimtų atsakomybę už saugą.

6.2.2

Atsakomybė už saugą ir jos valdymas turi būti nustatyti aukščiausiu įmonės lygiu.

6.2.3

Saugos vertinimas turi būti atliekamas jau įrenginio statybos pradiniame etape ir tęsiamas visą įrenginio eksploatavimo laiką.

6.2.4

Valstybės narės užtikrina, kad branduoliniai įrenginiai būtų tobulinami ir atitiktų aukščiausio galimo pasiekti saugos lygio reikalavimus.

6.2.5

Valstybės narės užtikrina, kad būtų imamasi visų reikiamų branduolinių incidentų ir avarijų prevencijos ir jų padarinių sumažinimo priemonių.

6.2.6

Visos be išimties valstybės narės užtikrina, kad įgyvendintos pasiruošimo avarinėms situacijoms priemonės ir parengtos greito reagavimo branduolinės avarijos atveju priemonės, kaip numatyta Direktyvoje 96/29.