7.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 302/53

1.1

2003 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija Zalcburge surengė konferenciją dėl Bendrijos kaimo plėtros politikos ateities ES plėtros fone. Kaip ir Korko konferencija, raginusi remti „gyvą kaimą,“ Zalcburgo renginys suteikė galimybę:

Todėl Komitetas siūlo, kad bet kokie 2007-2013 m. laikotarpio kaimo plėtros politikos pokyčių svarstymai būtų gristi šios konferencijos išvadomis.

1.2

Atsižvelgiant į po ES plėtros padidėjusią kaimo vietovių įvairovę, tačiau visų pirma pripažįstant, kad socialiniai klausimai ir užimtumas yra pirmaeilės svarbos klausimai naujose valstybėse narėse, Komitetas mano, jog svarbiausia yra susikoncentruoti į nuoseklumą bei regioninės politikos ir antro BŽŪP ramsčio sąryšį.

1.3

Komisija išleido du dokumentus: vienas nustato ateities planavimo laikotarpio (2) finansines perspektyvas, kitas yra trečia sanglaudos ataskaita (3). Kaip rodo šie dokumentai, regioninė politika Lisabonos strategijoje, sukurtoje siekiant įtvirtinti konkurencingą ir žiniomis pagrįstą ekonomiką, atlieka pilnateisį vaidmenį. Ateities kaimo plėtros politika yra nagrinėjama tvaraus valdymo ir su tvarios raidos strategija susijusių gamtos išteklių apsaugos skyriuje. Į šį skyrių taip pat įeina pirmas BŽŪP ramstis bei Bendrijos aplinkosaugos programos.

1.4

2001 m. birželio 15-16 d. Geteborgo Europos Vadovų Taryba savo išvadose pateikė Europos tvarios raidos strategijos patvirtinimą, o be to sutiko, kad bendra žemės ūkio politika „... be savo siekinių, turi dar ir prisidėti prie tvarios raidos siekimo, labiau akcentuodama sveikų, aukštos kokybės produktų [ir] aplinkos atžvilgiu tvarios gamybos būdų skatinimą“. (4)

1.5

2003 m. birželio mėnesio Žemės ūkio ir žuvininkystės Liuksemburgo Tarybos išvados patvirtina, kad reikia stiprinti antrą BŽŪP ramstį, siekiant „... skatinti aplinkosaugą, kokybę bei gyvūnų gerovę ir padėti ūkininkams atitikti nuo 2005 m. taikomus Sąjungos gamybos standartus“ (5). Todėl šioje savo iniciatyva pateiktoje nuomonėje reikės apsvarstyti ir giliau išnagrinėti tris Zalcburge priimtus veikimo būdus, t.y. ūkio sektoriaus konkurencingumą, aplinkosaugą bei indėlį į ekonominę ir socialinę sanglaudą kaimo vietovėse.

1.6

Galutinėje Zalcburgo konferencijos deklaracijoje kaimo plėtros dalyviai taip pat pabrėžė, kad reikšmingas ES kaimo plėtros politikos supaprastinimas buvo būtinas ir skubus. Šio supaprastinimo dalis yra didesnė atsakomybė už programų partnerystę, siekiant nustatyti ir pateikti visapusiškas strategijas.

1.7

Todėl šioje savo iniciatyva parengtoje nuomonėje Komitetas siūlo (i) išnagrinėti ateities regioninės politikos ir ateities kaimo plėtros politikos nuoseklumą, siekiant apriboti neaiškaus sričių skaičių; (ii) labiau atsižvelgti į tris pagrindinius veikimo būdus, skatinančius ateities kaimo plėtros politiką ir (iii) ypač sutelkti dėmesį į įvairius administracinio supaprastinimo aspektus.

2.1

1986 m. Suvestinis Europos aktas paspartino valstybių narių ekonomikos integraciją. Tačiau dėl labai skirtingų Sąjungos regioninės plėtros lygmenų ir tarpregioninės konkurencijos atsiradimo iškilo atitinkama sanglaudos politika, skirta atsverti bendros rinkos suvaržymus Pietų Europos šalyse ir mažiau dėkingose regionuose. Viso to išdavoje 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos Mastrichto sutartis ekonominės ir socialinės sanglaudos politikai suteikė oficialų pagrindą.

2.2

Tuo pačiu metu augantys ES prekybiniai ryšiai ir laipsniškas bendros rinkos atsivėrimas suaktyvino Europos regionų konkurenciją, nepaisant skirtingų jų privalumų. Todėl 1990 m. struktūrine politika buvo siekiama akcentuoti šiuos pagrindinius dalykus:

2.3

Remiantis esančios struktūrinės politikos elementais, 1999 m. priimta reforma (Darbotvarkė 2000) siekė:

2.4

Europos valstybių narių teritorinio planavimo ministrų deklaracija (Potsdamas, 1999 m. gegužės 10-11 d.) (6) ir 2001 m. birželio mėnesio Geteborgo Europos Vadovų Tarybos išvados, nustatančios Europos tvarios raidos strategiją, akcentavo teritorinės sanglaudos poreikį subalansuotos ir tvarios regionų plėtros ES naudai. Šis procesas pasiekė kulminaciją Konvento pasiūlyme teritorinę sanglaudą įtraukti kaip Sąjungos siekinį (žiūrėti Europos konstitucijos projekto 3 straipsnį). (7)

2.5

Be to, Reglamentas Nr. 1260/1999, nustatantis pagrindines struktūrinių fondų (8) nuostatas, pripažįsta, kad vietos potencialo formavimas kaimo vietovėse lieka pagrindiniu regionų, kurių plėtra atsilieka, plėtros ir struktūrinio sureguliavimo skatinimo siekiniu.

2.6

Atsižvelgiant į tai, kaip vystėsi struktūrinės politikos pagrindiniai principai, t.y. remiant tvarios raidos augimą, Komitetas prašo Komisijos ir Tarybos teritorinės sanglaudos labui užtikrinti, kad kaimo plėtra liktų vienu aukščiausių regioninės politikos prioritetų. Taigi, ši politika turi sutelkti visą dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria kaimo vietovės darbo vietų kūrimo srityse, tęstinį lavinimą ir prieigą prie naujų informacinių technologijų.

3.1

Beveik penkiasdešimties metų bėgyje žemės ūkis išgyveno didžiulių pokyčių, kurie laikui bėgant suformavo Bendrijos žemės ūkio struktūrinę politiką. Nuo 1962 m. iki 1972 m. Bendrija dalyvavo tik koordinuojant atsirandančios rinkos valdymo priemones. Nuo 1972 m. iki 1985 m. veiklos sritys išsiskyrė į dvi kitas pagrindines kategorijas: (i) visose valstybėse narėse taikomas horizontalias priemones (profesinis mokymas, ankstyvas išėjimas į pensiją ir t.t.) ir (ii) regionines priemones, skirtas švelninti natūralius struktūrinius trūkumus ir plėtoti žemės ūkį kaip visumą.

3.2

Nuo 1985 m. iki 1999 m. žemės ūkio struktūrinė politika daugelio veiksnių išdavoje išsivystė į naujos regioninės politikos strategijos žemės ūkio matmenį, t.y. iš vienos pusės, Europos žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo būtinų patobulinimų balanso paiešką, o iš kitos pusės - gamybos potencialo suderinimą su rinkos reikalavimais, aplinkosaugą ir mažiau dėkingų regionų plėtrą. Todėl struktūrinė politika apima ne tik horizontalias priemones, bet taip pat ir veiksmus, skirtus kaimo vietovių konservacijai, aplinkos apsaugai ir kaimo bei turizmo infrastruktūrų ir žemės ūkio veiklos sričių plėtrai.

3.3

Remiantis Korko konferencija, Darbotvarkė 2000 leido suformuoti integruotą kaimo plėtros politiką, naudojant dvi teisines priemones (EŽGGF – garantijas ir EŽGFF - gaires). Šios priemonės be kita ko skirtos užtikrinti didesnę kaimo plėtros politikos (antro BŽŪP ramsčio) ir rinkos politikos (pirmo BŽŪP ramsčio) nuoseklumą, skatinant įvairesnę kaimo ekonomiką.

3.4

Tiesioginės pagalbos moduliacijos galimybė taip pat buvo pateikta. Ši priemonė leidžia padidinti žemės ūkio ir aplinkosaugos, ankstyvo išėjimo į pensiją bei miško želdinimo priemonių ir mažiau dėkingų vietovių paramos priemonių finansavimą, apmokestinant kompensacinę paramą nustatytoms kainoms, kurias patvirtino bendros žemės ūkio produktų rinkų organizacijos.

3.5

Reglamentas Nr.1257/1999 dėl EŽGGF (9) paramos kaimo plėtrai nustato šiuos pagrindinius punktus:

3.6

2000-2006 metų planavimo laikotarpio dvidešimt dvi priemonės, kurias valstybės narės gali įtraukti į savo kaimo plėtros planavimą, padalinamos taip: (10) 39,2 % konkurencingumo gerinimui ir žemės ūkio sektoriaus pokyčių skatinimui, 35 % mažiau dėkingoms vietovėms ir žemės ūkio bei aplinkosaugos priemonėms ir 25,8 % kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai.

3.7

2003 m. birželio mėnesį priimta BŽŪP reforma sustiprino vieną iš regioninės plėtros politikos užduočių, būtent palaikyti žemės ūkio pritaikymo visuomenės poreikiams iniciatyvą. Priemonių sfera buvo išplėsta įtraukiant produkto kokybės skatinimą, gamybos standartų (aplinkosaugos, gyvulių gerovės) gerinimą, programos „Natura 2000“ įgyvendinimą ir jaunų ūkininkų ruošimo priemonių spartinimą.

3.8

Be to, moduliacija Europos lygmenyje dabar yra privaloma, o tai reiškia beveik 1,2 milijardų eurų pervedimą iš rinkos politikos į kaimo plėtros politiką.

3.9

Atsižvelgiant į šiuos įvykius, Komitetas pabrėžia, kad svarbiausias antro BŽŪP ramsčio tikslas turi būti žemės ūkio rėmimas, nes jis prisitaiko atitikti pagrindinius visuomenės lūkesčius.

3.10

Komisijos pranešimas dėl 2007-2013 m. finansinių perspektyvų siūlo stabilų ir padorų biudžetą, išlaikantį ES savus išteklius ties 1,24 % BNP. Komitetas palaiko Komisijos pasiūlymą ir pabrėžia, jog tik ką įvykus ES plėtrai, Bendrijos išteklių sumažinimas duotų blogą ženklą.

3.11

Tai taip pat susiję ir su kaimo plėtros politika. Tik papildomi ištekliai šiai politikai yra moduliacijos taikymas. Tai iš esmės reiškia finansinių pervedimų galimybę tik tarp pirmo ir antro BŽŪP ramsčių. Taigi, Komitetas ragintų Tarybą ir Europos Parlamentą užtikrinti, kad šiai politikai yra skirti pakankami finansiniai ištekliai, nes priešingu atveju tai netektų prasmės.

3.12

Be to, ateities kaimo plėtros politiką įgyvendins nauja, greičiausiai 25 narių komisija. Kiltų reali šių dviejų politikos rūšių išsiderinimo grėsmė, jei kiekvienam iš dviejų BŽŪP ramsčių vadovautų skirtingas komisijos narys. Komitetas pakartotinai pabrėžia savo priešingumą bet kokiai iniciatyvai steigti atskiras generalines direkcijas ir žemės ūkio bei tvarios raidos klausimams skirti skirtingus komisijos narius.

4.1

Savo ankstesnėse nuomonėse (11) Komitetas jau pakartojo mintį, kad žemės ūkio rinkos pagal savo prigimtį yra nestabilios ir dažnai patiria kainų svyravimus. Taigi, pasiūlos reguliavimo mechanizmai ir rinka yra svarbiausi ūkiams, kad jie galėtų atitikti tvaraus žemės ūkio sąlygas. Komitetas pabrėžia, kad politikos, remiančios žemės ūkio produktų rinkų reguliavimą, palaikymas palankus bet kokios kaimo plėtros politikos sėkmei.

4.2

Be to, 2003 m. birželio 26 d. BŽŪP reforma nutraukia gamybos ir valstybės paramos žemės ūkiui ryšį. Šis pokytis sustiprina žemės ūkio ekonomikos plėtros apsaugos poreikį, siekiant geriau atspindėti naujus reikalavimus, tokius kaip biologinė įvairovė, ypatingų kraštovaizdžių konservacija ir darbo vietų kūrimas šiame sektoriuje. Todėl Komitetas pažymi, kad žemės ūkio produkcija yra pagrindinis gyvenimo kaime apsaugos veiksnys, kadangi ji užmezga tiesioginį žmonių veiklos sričių ir vietinių sričių ryšį.

4.2.1

Regioniniu atžvilgiu pagrįstos gamybos sistemos ir žemės ūkio produktų vertės didinimo priemonės, įskaitant saugomų kilmės pavadinimų (SKP), saugomų geografinių požymių (SGP) ir tiesioginių pardavimų plėtrą, yra daugiafunkcinio žemės ūkio elementai, padedantys skatinti kaimo plėtrą.

4.3

25 valstybių narių Sąjungoje žemės ūkio žaliavų ir produktų sektoriuose tiesiogiai bus įdarbinta daugiau nei 13 milijonų žmonių, o netiesiogiai daugiau nei 5 milijonai. Pagal savo prigimtį šios darbo vietos giliai įsišaknijusios regioniniame lygmenyje. Perdirbti žemės ūkio maisto produktai taip pat sudaro didžiąją Bendrijos vidaus prekybos dalį, stiprindami žemės ūkio ir žemės ūkio maisto produktų sektorių ryšį. Todėl žemės ūkio veiklos sričių palaikymas ir paskirstymas visose kaimo vietovėse tampa prioritetu, jeigu jų integracija į regioninę ekonomiką neuždelsiama.

4.4

27 valstybių narių ES, 190 milijonų hektarų, 45 % visų žemių, bus skirti žemės ūkiui. 2001 m. daugiau nei 10 % naudojamų žemės ūkio plotų (NŽŪP) buvo žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonių objektas. Žemės ūkio žemės sudaro 15 % plotų, skirstomų pagal buveinių ir paukščių direktyvą. 38 % žemės ūkio žemių penkiolikoje „senųjų“ ES valstybių narių buvo įvertintos kaip „nitratų pažeistos zonos“. Šios priemonės atitinka vietos aplinkosaugą ir/arba teritorinio planavimo reikalavimus. Be abejo, žemės ūkis visada atliks pagrindinį vaidmenį žemėvaldoje.

4.5

Komitetas dar kartą išreiškia mintį, kad vienas iš daugiafunkcinio žemės ūkio gamybos tikslų yra remti gyvą kaimą. Komisija ir Taryba turi aiškiai tai įvardinti prieš pradedant bet kokią naują kaimo plėtros politiką.

4.6

Remdamasis Zalcburgo konferencijos išvadomis dėl kaimo ekonomikos diversifikavimo, Komitetas pabrėžia poreikį išvengti bet kokio kaimo „sukaimiestinimo“, t.y. tų pačių plėtros priemonių taikymo kaimo ir miesto vietovėse. Komitetas šiuo metu nagrinėja savo iniciatyva rengiamą nuomonę dėl žemės ūkio miesto apylinkių vietovėse (12). Todėl kaimo ekonomikos įvairinimo iniciatyva kaip kaimo plėtros politikos dalis turi būti sutelkta į kelis glaudžiai su žemės ūkiu susijusius klausimus, įskaitant paslaugas žemės ūkio bendrijai, skirtas gerinti žmonių gyvenimo kokybę, plėtoti žemės ūkio turizmą ir palaikyti žemės ūkiu paremtą laikinų darbo vietų daugėjimą.

5.1

Trečios sanglaudos ataskaitos išvados patvirtina, kad regionuose išliekantys tvarių gamybos apimčių, našumo ir darbo vietų kūrimo skirtumai atsiranda dėl pagrindinių konkurencingumo veiksnių struktūrinių trūkumų. Komitetas pabrėžia, kad kaimo plėtros politika taip pat turi vadovautis šiais principais, siekiant padėti skatinti struktūrinę plėtrą kaimo vietovėse.

5.2

ES plėtra apsunkina ekonominio vystymosi kaimo vietovėse klausimą dėl aukšto „nuslėpto neužimtumo“ lygio naujose valstybėse narėse. Tai toliau didina regioninės politikos ir kaimo plėtros politikos skirtumus. Komitetas siūlo naujame struktūrinių fondų reglamente aiškiai nustatyti bendrus regioninės politikos ir kaimo plėtros politikos klausimus ir apriboti daugybę priemonių, taikomų vienos ar kitos šių politikos rūšių finansavimui, siekiant didesnio aiškumo tarp jų.

5.3

Nors ir žemės ūkis negali būti vieninteliu kaimo plėtros garantu, jis lieka bet kokios sėkmingos kaimo plėtros politikos sine qua non. Tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų, vietinio regiono ir absoliutaus susijusių vietovių dydžio ryšys reiškia, kad žemės ūkio rėmimas lieka prioritetu, nes jis atitinka besikeičiančius visuomenės lūkesčius. Be to, pirmas ir antras BŽŪP ramsčiai taip pat palankūs, siekiant kaimo plėtros tikslų, palaikant ar stiprinant žemės ūkio veiklos sritis.

5.4

ES plėtra taip pat meta pagrindinį iššūkį BŽŪP ateičiai. Komitetas pabrėžia, kad patirties mainai ir geros praktikos perdavimas irgi atlieka ypatingą vaidmenį nustatant ateities laikotarpio BŽŪP ramsčio įgyvendinimo sąlygas.

5.5

Komitetas taip pat pabrėžia, kad dėl savo nuolatinių gamtinių trūkumų negausiai apgyvendinti regionai, tokie kaip salos, arktinės zonos ir aukštumų vietovės vis dar siekia bendros rinkos užbaigimo tikslo. Regioninė politika ir kaimo plėtros politika turi tai atspindėti tokiu būdu, kokiu jos įgyvendintos, ypač siūlydamos aukštesnį bendro finansavimo lygmenį, atsižvelgiant į šiuos suvaržymus. Komitetas taip pat šiuo metu nagrinėja savo iniciatyva pateiktą nuomonę (13) konkrečiau numatančią, kaip pagerinti regionų, kenčiančių nuo gamtinių trūkumų, įsiliejimą į regioninę ekonomiką.

5.6

Komitetas taip pat pabrėžia, kad kaimo plėtros politika ir regioninė politika nėra vieninteliai būdai, kuriais valdžios struktūros gali skatinti harmoningą teritorinę plėtrą Europos Sąjungoje. Komitetas pažymi, kad tvirtas viešų paslaugų diegimas regione taip pat padeda užtikrinti teritorinę sanglaudą.

6.1

2003 m. birželio mėnesio BŽŪP reforma akcentavo tvirtesnį antro ramsčio (kaimo plėtros) ir pirmo ramsčio pokyčių ryšį. Buvo pristatyta eilė naujų pirmo ramsčio šalutinių priemonių, kurių bendras skaičius nuo 22 iki 26.

6.1.1

Dvi naujos priemonės buvo įvestos maisto kokybės srityje (savanoriškas dalyvavimas pripažintose nacionalinėse kokybės nustatymo programose ir šių produktų skatinimo bei informavimo apie juos vartotojams akcijose). Kitomis dvejomis naujomis priemonėmis siekiama gamybos metodus pritaikyti prie Europos aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir gyvūnų bei augalų higienos standartų.

6.1.2

Dauguma esančių priemonių buvo pritaikytos (gyvūnų gerovės klausimų įtraukimas į žemės ūkio ir aplinkosaugos priemones, valstybės paramos, skirtos jaunų ūkininkų ruošimui, konsolidacija, buveinių ir paukščių direktyvos įgyvendinimas ir miško investicijų finansavimas, siekiant skatinti aplinkos ir socialiniu atžvilgiu teisėtą miško valdymą).

6.2

Naujoms valstybėms narėms 2004-2006 m. laikotarpiui buvo pritaikyta laikina kaimo plėtros programa. Kaip ir keturios naujos šalutinės priemonės, ši programa rems ūkinių bendrijų skatinimą, palaikys sunkiai išsilaikančius ūkius, teiks techninę pagalbą ir papildomai teiks tiesioginę pagalbą pagal BŽŪP pirmą ramstį.

7.1

Kadangi bendra rinka konsoliduojama, o vidaus rinka palaipsniui atsiveria ūkio ekonomikai su santykinai natūraliais privalumais ar žemesniais aplinkosaugos standartais, svarbiausia, kad Europos žemės ūkio modelis toliau taptų konkurencingesnis, nei bet kada anksčiau.

7.2

Todėl Komitetas mano, kad žemės ūkio investicijų rėmimas, kaip kaimo plėtros politikos dalis, turi būti toliau stiprinamas. Svarbu remti investicijas, kurios leidžia ūkiams atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus bei gyvūnų gerovės gerinimą ir darbo sąlygas, ypač kai jie padeda stiprinti žemės ūkio veiklos sritis tam tikrose vietovėse.

7.3

Komitetas mano, kad turi būti vykdomas konsultacinių žemės ūkio paslaugų teikimas, palaikantis perėjimą prie naujų gamybos standartų. Programa valstybėse narėse faktiškai gali būti neįgyvendinta iki 2006 m., nors sąlygų bus laikomasi nuo 2005 m.

7.4

Keliais pastaraisiais metais daugybė veiksnių, įskaitant rinkos reguliavimo silpnėjimą, klimato pokyčius ir sveikatos apsaugos krizės nugalėjimo veiksmus, išryškino poreikį įvesti ūkio apyvartos kontrolę. Remiantis 2003 m. BŽŪP reforma, Komisija ėmėsi rengti ataskaitą, kad išnagrinėtų galimybę, leidžiančią moduliacijos procentą panaudoti nacionaliniame lygmenyje konkrečioms priemonėms, skirtoms nugalėti riziką, krizę ir stichines nelaimes. Komitetas pažymi, kad Komisija turi pateikti šią ataskaitą iki 2004 m. pabaigos ir taip pat turi atsižvelgti į nacionalinius bei Bendrijos siūlymus kurti žemės ūkio draudimo sistemas. Komitetas teigia, kad, esant poreikiui, antro BŽŪP ramsčio indėlis gali būti laikomas šalutine priemone.

7.5

Antras ateities kaimo plėtros politikos punktas yra aplinkosauga ir teritorinis valdymas, o taip pat žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonės ir gamtinių trūkumų kompensavimas kaip svarbiausia pagrindinė priemonė, nustatanti bendrus kriterijus, siekiant išlaikyti teritorinį balansą.

7.6

BŽŪP reforma įvedė principą, pagal kurį tiesioginę pagalbą žemės ūkiui sąlygoja atitikimas Europos įstatymams (devyniolika direktyvų ir reglamentų), susijusiai su aplinkosauga, viešosios sveikatos priežiūra, gyvūnų ir augalų higiena bei gyvūnų gerove. Komitetas pabrėžia, kad šio naujo pirmo BŽŪP ramsčio elemento nereikia painioti su žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonėmis (ŽŪAP). ŽŪAP nėra kontrolės priemonės, o palaiko bendrą savanorišką ūkininkų veiklą, kurios tikslas yra naudoti ūkininkavimo metodus, skirtus apsaugoti aplinką ir konservuoti gamtines vietoves.

7.7

Komitetas mano, kad administracinius ŽŪAP įgyvendinimo suderinimus reikia supaprastinti. Todėl priemonių tikslai turi būti nustatyti atsižvelgiant į subsidiarumą. Rūpindamasis biudžeto stabilumu, Komitetas taip pat tiria tolimesnės šių priemonių sferos plėtros poreikį, siekiant įtraukti aplinkosaugos klausimus. Tačiau ypač reikėtų akcentuoti ŽŪAP, kurios atkreipia dėmesį į žemės ūkio gamybos sistemų įvairovę, tam, kad būtų išlaikytos subalansuotos žemės ūkio sistemos.

7.7.1

Atsižvelgiant į Geteborgo Europos viršūnių susitikimo deklaraciją, žemės ūkio ir aplinkosaugos priemonės turi tapti privalomomis kiekvienai nacionalinei programai.

7.7.2

Komitetas pabrėžia, kad programa „Natura 2000“ neturi būti finansuojama esančių priemonių sąskaita. Taigi, jis norėtų, kad Komisija surastų naujų finansavimo būdų, kad būtų kompensuotos su buveinių ir paukščių direktyvos įgyvendinimu susijusios išlaidos.

7.8

Trečias ateities kaimo plėtros politikos punktas atkreipia dėmesį į su žemės ūkiu susijusią ekonomiką, siekiant palaikyti kaimo gyventojų skaičių.

7.9

Savo trečioje sanglaudos ataskaitoje Komisija teigia, kad tris priemonių rūšis, - turizmą, amatininkystę ir kaimo paveldą, - turi bendrai apimti regioninė politika ir kaimo plėtros politika. Komitetas nori, kad šis balansas būtų išlaikytas. Turbūt kaimo infrastruktūra nebeturi būti finansuojama iš struktūrinių fondų. Komitetas atmeta bet kokius rūšies investicijų finansavimo pervedimus į regioninės politikos į kaimo plėtros politiką.

7.10

Siekdamas vystyti regioninę politiką, Komitetas taip pat siūlo kaimo paveldo atnaujinimo arba atkūrimo schemas, kurie nėra žemės ūkio turizmo projekto dalis, daugiau nebeįtraukti į kaimo plėtros politiką.

7.11

Komitetas taip pat siūlo į kaimo ekonomikos stiprinimo priemones įtraukti paslaugų, skirtų žemės ūkio bendrijos gyvenimo kokybės gerinimui (pvz. ūkininkų pavadavimo paslaugas).

8.

Pirma sritis, kurioje reikia pagerinti valdymo sąlygas yra kaimo plėtros planavimo tęstinumas. Todėl Komitetas palaiko Komisijos pastangas apibrėžti naują kaimo plėtros politiką, siekiant kaip galima labiau apriboti „nematomą laikotarpį“ tarp dviejų planavimo laikotarpių.

8.1

Kai kurių valstybių narių administraciniai sunkumai įgyvendinant kaimo plėtros politiką rodo, kad finansinių priemonių, kurioms taikomos skirtingų taisyklės, gausa gali sukelti pakenkti iniciatyvai viešąjį administravimą padaryti lengviau suprantamu. Todėl teigiamą iniciatyvą kaimo plėtros priemones apjungti bendru reglamentu, naudos gavėjai potencialiai suvokė kaip papildomą biurokratinę kliūtį.

8.2

Supaprastintas planavimas reiškia ne daugiau nei vieną kaimo plėtros veiklos sričių valdymo fondą. Tai reiškia, jog Komitetas pabrėžia, kad šis bendras fondas turi būti valdomas kaip ir struktūriniai fondai.

8.3

Trišakė ateities kaimo plėtros politikos struktūra (žemės ūkis, teritorinis valdymas ir kaimo ekonomikos įvairinimas) taip pat turi atsispindėti ruošiant būsimą kaimo plėtros reglamentą. Šis reglamentas gali nustatyti paramos ir trisluoksnių tikslų principus. Jis taip pat įvardintų galimas veiklos rūšis (investicinę pagalbą, subsidijuojamas paskolas, viešą daugiašalę paramą, padėsiančią atitikti tam tikrus reikalavimus, techninę pagalbą, finansinę inžineriją ir t.t.). Kiekvienos priemonės įgyvendinimo suderinimui taikomas nacionalinis subsidiarumas. Komitetas mano, kad jeigu valstybės narės, remiantis strateginiu dokumentu, turėtų priimti bendrą sprendimą, būtų naudinga planavimo laikotarpiui nustatyti fiksuotus Bendrijos pagrindus.

8.4

Dabartinis Žemės ūkio struktūrų ir kaimo plėtros komiteto (STAR komiteto) priemonių pataisų priėmimo būdas nepakankamai lankstus, nes ex-ante įvertinimo procedūra per ilga. Komitetas siūlo naujas nuostatas grįsti valstybės paramos procedūra. Tai reiškia, kad planavimo pradžioje patvirtinus kaimo plėtros planą priemonių pataisos gali būti pateikiamos Komisijai teisėtumo patikrinimui (ex-post įvertinimas).

8.5

Darbinės programos yra nacionalinio ir infranacionalinio subsidiarumo objektas, priklausantis nuo valstybių narių sąrangos. Todėl Komisija bus atsakinga už užtikrinimą, kad vykdomos priemonės jokiais būdais neiškreiptų konkurencijos, už patvirtinimą apie paramos susitarimų teisėtumą ir nuoseklumo su struktūriniais fondais užtikrinimą. Komitetas taip pat pažymi, kad Komisija, atsižvelgdama į ankstesnius jo atsiliepimus šiuo klausimu, galėtų palaikyti patirties perdavimo iniciatyvą kaip techninės pagalbos dalį, ypač naujoms valstybėms narėms.

8.6

Komitetas nori, kad programų ratifikavimo pakopų skaičius būtų sumažintas, nustatant aiškiai įvardintą atsakomybę kiekvienam sprendimų priėmimo lygmeniui: Komisijai, valstybėms narėms ir regionų bei vietos valdžios struktūroms.

8.7

Bendras kaimo plėtros priemonių fondas taip pat padeda supaprastinti finansinį valdymą. Šio naujo fondo pagrindinės ypatybės yra tokios pačios kaip ir struktūrinių fondų, t.y.:

8.8

Kaimo plėtros politikos administracinio valdymo supaprastinimo iniciatyva taip pat apima stebėseną. Komitetas palaiko trečioje sanglaudos ataskaitoje užfiksuotą Komisijos požiūrį, būtent dėl stebėsenos proporcingumo. Žemiau tam tikro lygmens, valstybės narės turės galimybę naudoti nacionalines susijusių programų kontrolės sistemas. Komitetas pabrėžia, kad šios gairės taikomos kaimo plėtros politikos valdymui, su sąlyga, jei jos užtikrina tiek pat veiksmingą stebėseną, o tuo pačiu sveiką naudojimąsi Bendrijos fondais.

8.9

Struktūrinių fondų, kaip Darbotvarkės 2000 dalies, funkcionavimo apribojimai labiau vertinami kaip žlugdymo priemonė, nei administracinis ne pagal planą vykdomų programų įgyvendinimas. Be to, šio apribojimo nustatymas, pagrįstas tik paskyrimų paėmimu, gali būti žalingas, nes skatina greitą planavimą, po kurio seka griežta įgyvendinimo stebėsena. Tai nesiderina su daugiamečiu kaimo plėtros planavimu. Todėl Komitetas mano, kad funkcionavimo apribojimo principas neturi būti taikomas ateities kaimo plėtros politikai.

8.10

Partnerystė irgi derinasi su programos įgyvendinimo supaprastinimu. Komitetas tikisi, kad kiekviena valstybė narė, atspindėdama kas vyksta regioninėje politikoje, sieks apsaugoti tiek įvairių administracinių saitų ir socialinių partnerių, tiek sisteminės pilietinės visuomenės atstovų bendradarbiavimą formuojant, įgyvendinant ir tęsiant programas.

8.11

Komisijos Lyderio iniciatyva nuo savo pradžios 1989 m. sėkmingai pasiteisino, ypač dėl jos teikiamo prioriteto naujų kaimo vietovių plėtros būdų paieškai. Dabartinė planavimo stadija jau išryškino didelį patirties mainų poveikį vietos veiklos grupių skirtingose šalyse partnerystės stiprinimui. Komitetas mano, kad Lyderio iniciatyva turi ir toliau palaikyti vietos iniciatyvas, nagrinėjant naujus kaimo vietovių plėtros būdus, ypač į kaimo plėtros politiką įtraukiant konkrečias gijas: kaip numatyti lavinimo poreikius konkrečioje vietovėje, žemės ūkio produktų naujų realizavimo rinkų paiešką, toje pačioje vietovėje veikiančių ekonomikos dalyvių sąveikos skatinimą: tai tik keletas iš daugybės kitų dalykų, galinčių įžiebti naują šviesą ateities kaimo plėtros politikai. Todėl Komitetas palaiko Lyderio iniciatyvos tąsą kaip plėtros politikos dalį, atsižvelgiant į naujoviškų sprendimų radimą kaimo plėtros vietovėms.