(1)

Europos Vadovų Taryba ne kartą pabrėžė, kad programą „Erasmus+“ reikia sustiprinti ir išplėsti. Be to, konsultuojantis dėl 2014–2020 m. programos „Erasmus+“, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1288/2013 (3), laikotarpio vidurio vertinimo ir dėl programos, kuri galėtų ją pakeisti (4), nustatyta, kad reikia išlaikyti programos „Erasmus+“ taikymo sritį, struktūrą ir įgyvendinimo mechanizmus. Tuo pačiu nustatyta, kad reikia patobulinti kai kuriuos aspektus, pavyzdžiui, programą „Erasmus+“ padaryti įtraukesnę, supaprastinti ją ir užtikrinti lengvesnį valdymą paramos gavėjams;

(2)

tiek „Erasmus+“ reglamente, tiek Solidarumo korpuso reglamente numatyta, kad Komisija turėtų parengti mažiau galimybių turinčių asmenų (5) įtraukties priemonių sistemą. Atsižvelgiant į „Erasmus+“ ir Europos solidarumo korpuso programų kai kurių tikslinių grupių (programoje „Erasmus+“ tai – mažiau galimybių turintys asmenys, Europos solidarumo korpuso programoje – mažiau galimybių turintys jaunuoliai) panašumą, bendras abiejų Programų įgyvendinimo struktūras ir panašią finansavimo tvarką, reikėtų nustatyti bendrą įtraukties priemonių sistemą;

(3)

nustatant įtraukties priemonių sistemą reikėtų atsižvelgti į pasauliniams iššūkiams skirtų intervencinių priemonių sritis, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/947 (6) III priedo 4 punkte, ir į Europos Sąjungos darbo planą sporto srityje (2021–2024 m.). Kad įtrauktis taptų realybe, svarbų vaidmenį atlieka Programų dotacijas gaunančios organizacijos, visų pirma organizacinės plėtros srityje, įgydamos ir išsiugdydamos daugiau gebėjimų vykdyti įtraukties projektus ir tenkinti prieigos reikalavimus, propaguodamos įtrauktį visoje organizacijoje, taip pat informuodamos ir remdamos dalyvius prieš prasidedant projektui, jam vykstant ir pasibaigus;

(4)

tam tikrais atvejais mažiau galimybių turintys asmenys yra menkiau linkę dalyvauti Programoje dėl finansinių priežasčių: dėl ekonominės padėties arba dėl to, kad dalyvavimo sąnaudos viršija jų galimybes – dažnai taip yra neįgaliųjų atveju. Tokiais atvejais tų asmenų dalyvavimui būtų galima sudaryti palankesnes sąlygas teikiant tikslinę finansinę paramą;

(5)

nepakankamas informuotumas apie mažiau galimybių turintiems asmenims prieinamas specialias priemones gali nulemti mažesnį šių tikslinių grupių dalyvavimą. Reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų didinamas informuotumas ir skleidžiama informacija bei žinios apie esamas galimybes ir prieigą prie jų;

(6)

įtraukties ir įvairovės klausimus organizacijos raginamos spręsti atsižvelgdamos į savo ir savo bendruomenės poreikius. Darbuotojams, ypač sprendžiantiems įtraukties ir įvairovės klausimus ir savo organizacijose padedantiems mažiau galimybių turintiems dalyviams, gali būti naudinga bendradarbiauti su kolegomis iš kitų organizacijų, siekiant padėti mažiau galimybių turintiems asmenims. Siekiant padidinti jų pajėgumus šioje srityje, galima teikti įvairią paramą, pavyzdžiui, mokymo kursus, tarpusavio mokymosi patirtį ir darbo stebėjimo galimybes;

(7)

tvirtas mažiau galimybių turinčių dalyvių rėmimo principas – svarbiausias veiksnys šalinant visapusiško jų dalyvavimo Programose kliūtis;

(8)

įtrauktis ir įvairovė yra vieni iš kriterijų, pagal kuriuos atrenkamos paraiškos gauti finansavimą ir skiriama finansinė parama. Skiriant dotacijas pirmenybė gali būti teikiama kokybiškiems projektams, kuriuose atsižvelgiama į įtrauktį ir įvairovę ir kuriuose dalyvauja mažiau galimybių turintys dalyviai;

(9)

ryšius su mažiau galimybių turinčiais asmenimis reikėtų užmegzti atsižvelgiant į jų asmenines aplinkybes, prisitaikant prie konkrečių jų informacijos ir prieigos poreikių. Svarbus sėkmingo informacijos teikimo nepakankamai atstovaujamoms grupėms veiksnys yra bendradarbiavimas su suinteresuotaisiais subjektais, kurie dirba su šiomis tikslinėmis grupėmis ir vietos ir (arba) regionų lygmens naudotojų įsitraukimas;

(10)

vykdant specialią stebėsenos veiklą ir naudojantis konkrečiais rodikliais turėtų būti gauta kokybinių ir kiekybinių duomenų, kad būtų galima vis labiau remti dar strategiškesnį ir tikslingesnį Programų biudžeto panaudojimą;

(11)

įtraukties priemonės jau gali būti nustatytos nacionaliniu lygmeniu. Papildomumas ir sinergija su šios sistemos priemonėmis gali padėti daryti dar didesnį poveikį mažiau galimybių turinčių dalyvių įtraukimui ir jų rėmimui;

(12)

šis sprendimas ir susiję įtraukties veiksmų planai turėtų būti grindžiami pagrindinėmis teisėmis ir principais, nustatytais Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (7). Taip pat turėtų būti užtikrintas visapusiškas teisės į nediskriminavimą laikymasis ir skatinamas Chartijos 21 straipsnio taikymas;

(13)

veikėjai, dalyvaujantys „Erasmus+“ ir Europos solidarumo korpuso programos įtraukumo ir įvairovės didinimo procese, yra labai įvairūs; jie prisideda prie idėjų ir naujų ar patobulintų mechanizmų plėtotės ir yra svarbūs įtraukties ir įvairovės puoselėjimo pastangų skatintojai ir skleidėjai,