(1)

pagrindinis makroprudencinės politikos tikslas – prisidėti prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo, be kita ko, stiprinant jos atsparumą ir mažinant sisteminės rizikos susidarymą;

(2)

Reglamentu (ES) Nr. 1092/2010 pripažįstama, kad potencialią sisteminę riziką reikėtų stebėti ir vertinti remiantis įvairiais svarbiais makroekonominiais ir mikrofinansiniais duomenimis ir rodikliais, ir Europos sisteminės rizikos valdybai (ESRV) suteikiama prieiga prie visos informacijos, kuri būtina jos pareigoms, susijusioms su makroprudencine priežiūra, vykdyti, kartu užtikrinant tos informacijos konfidencialumą, kaip to yra reikalaujama;

(3)

kitos institucijos, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, įskaitant institucijas, kurios atlieka makroprudencinės politikos sprendimus pagrindžiančią analizę, taip pat turėtų turėti prieigą prie atitinkamų duomenų rinkinio ir rodiklių, kurių reikia jų užduotims atlikti. Atitinkamoms institucijoms prieinamos informacijos apie jų teritorijose esančius filialus apimtis ir teikimo dažnumas įvairiose valstybėse narėse skiriasi;

(4)

Europos sisteminės rizikos valdybos rekomendacija ESRV/2011/3 (3), be kita ko, buvo rekomenduota valstybėms narėms užtikrinti, kad makroprudencinės institucijos turėtų teisę reikalauti ir laiku gauti visus nacionalinius duomenis ir informaciją, reikalingus jų uždaviniams vykdyti; tokia informacija apima informaciją iš mikroprudencinių institucijų ir vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų, informaciją ne iš reguliavimo srities ir informaciją apie konkrečias institucijas, jei pateikiamas pagrįstas prašymas ir imamasi tinkamų priemonių konfidencialumui užtikrinti. Tačiau minėtoje rekomendacijoje nebuvo galima iš anksto numatyti įvairių institucinių priemonių, susijusių su makroprudencinės politikos nustatymu ir vykdymu, pasikeitimų valstybėse narėse nuo 2011 m. Dėl to rekomendacija tiesiogiai nesprendė klausimo dėl tam tikrų institucinių priemonių, kurių gali reikėti, siekiant užtikrinti, kad makroprudencinės institucijos galėtų gauti informaciją, kuri laikoma būtina jų užduotims atlikti, tačiau nėra joms prieinama;

(5)

šiuo metu tarpvalstybinių finansinių paslaugų teikimas per kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus yra svarbi daugelio valstybių narių finansų sistemos dalis. Šiose valstybėse narėse tam tikri filialai a) kompetentingų institucijų buvo priskirti svarbiems pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (4) 51 straipsnį, b) atitinka kitų sisteminės svarbos įstaigų kriterijus pagal Direktyvos 2013/36/ES 131 straipsnį, c) teikia ypatingos svarbos funkcijas pagal Europos gaivinimo ir pertvarkymo sistemą arba d) turi didelę rinkos, susijusios su finansinio stabilumo požiūriu svarbia veikla, dalį (toliau – finansiniam stabilumui svarbūs filialai). Sąjungos teisėje nėra suderintos finansiniam stabilumui svarbių filialų apibrėžties. Toliau vykstant finansinei integracijai Europos Sąjungoje, tarpvalstybinių finansinių paslaugų teikimas per tokius filialus ateityje turėtų didėti. Bet kuri institucija, kuriai pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, turi turėti galimybę gauti tam tikrą pagrindinę informaciją apie visus jos jurisdikcijoje veiklą vykdančius filialus, kurių patronuojančiųjų kredito įstaigų pagrindinės buveinės yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje. To reikia tam, kad institucija galėtų bent jau įvertinti, ar šie filialai yra svarbūs finansiniam stabilumui toje šalyje, kurioje jie vykdo veiklą. Jeigu institucija mano, kad taip yra, ji taip pat turi turėti galimybę gauti išsamesnės informacijos apie tų filialų veiklą;

(6)

kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialai yra skirtingo dydžio ir svarbos. Tais atvejais, kai tie filialai yra laikomi svarbiais šalies, kurioje jie veikia, finansiniam stabilumui, reikia stiprinti atitinkamų priimančiųjų valstybių narių ir buveinės valstybių narių institucijų bendradarbiavimą. Tokiais atvejais būtina keistis atrinkta informacija apie patronuojančiąsias įstaigas ir grupes, kurioms šie filialai priklauso, siekiant įvertinti galimą sustiprinantį poveikį, kurį tokie filialai gali turėti pernelyg didelio kredito augimo ar krizės laikotarpiais. Keistis tokia atrinkta informacija apie tas patronuojančiąsias įstaigas ir grupes, t. y. informacija apie nuosavas lėšas ir svertą (įskaitant atitinkamus rezervo reikalavimus), finansavimo ir likvidumo riziką, verslo strategiją ir tam tikrus gaivinimo planų aspektus, taip pat būtina, siekiant užtikrinti makroprudencinės politikos veiksmingumą tokių filialų priimančiosiose valstybėse narėse;

(7)

dėl šių priežasčių laikoma, kad C rekomendacijoje nurodytą informacijos rinkinį pateikti yra būtina tam, kad institucijos, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, galėtų vykdyti savo įgaliojimus. Tokia informacija turėtų būti teikiama, toms institucijoms pateikus pagrįstą prašymą, laikantis principo „būtina žinoti“ ir neperžengiant taikytinos Sąjungos ir nacionalinės teisės ribų. Jeigu šioms institucijoms reikia papildomos informacijos, kad jos galėtų vykdyti savo užduotis ir stebėti ar vertinti sisteminę riziką arba kurti naujas politikos priemones, tokia papildoma informacija, pateikus pagrįstą prašymą, joms turėtų būti suteikta;

(8)

nei Direktyva 2013/36/ES, visų pirma jos 56 straipsnis, nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 (5) neužkerta kelio ar nesudaro kliūčių kompetentingoms institucijoms ir institucijoms ar įstaigoms, atsakingoms už finansų sistemos stabilumo palaikymą valstybėse narėse, keistis informacija joms vykdant savo priežiūros funkcijas. Nepaisant to, kad Sąjungos teisėje yra numatyta sistema, pagal kurią atitinkamos institucijos informacija keičiasi mikroprudenciniais tikslais, nėra sistemos, pagal kurią informacija būtų keičiamasi makroprudenciniais tikslais;

(9)

centriniai bankai renka informaciją apie kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus. Europos centrinių bankų sistemos nacionaliniai centriniai bankai raginami dalytis tokia informacija su atitinkamomis institucijomis, šioms pateikus pagrįstą prašymą ir vadovaujantis principu „būtina žinoti“, nes laikoma, kad tai yra veiksmingas būdas palengvinti jų užduočių vykdymą;

(10)

tinkamai parengtos priemonės, reglamentuojančios keitimąsi informacija apie kredito įstaigų, kurių pagrindinės buveinės yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus, galėtų padėti institucijoms, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, vykdyti jų užduotis. Naudojant susitarimo memorandumus, atsirastų vieningumas ir nuspėjamumas ir būtų bendrai sutarta dėl to, kas yra laikoma svarbia informacija, reikalinga jų užduotims vykdyti; susitarimo memorandumai taip pat yra veiksminga ir efektyvi priemonė, siekiant sukurti keitimosi informacija tarp atitinkamų institucijų makroprudenciniais tikslais kultūrą. Šiuo požiūriu Šiaurės ir Baltijos šalių makroprudencinis forumas (6) ir naujausias Šiaurės ir Baltijos regiono susitarimo memorandumas dėl bendradarbiavimo ir koordinavimo tarpvalstybinio finansinio stabilumo klausimais (7) galėtų būti atskaitos tašku kuriant glaudaus atitinkamų institucijų bendradarbiavimo sistemą;

(11)

remiantis subsidiarumo principu, atitinkamą instituciją, kuri rinktų informaciją finansinio stabilumo ar makroprudenciniais tikslais, turėtų pasirinkti atitinkama valstybė narė;

(12)

pagal Direktyvos 2013/36/ES 40 straipsnį priimančiųjų valstybių narių kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad visos kredito įstaigos, turinčios filialų jų teritorijose, periodiškai praneštų joms apie savo veiklą tose priimančiosiose valstybėse narėse. Ši informacija gali būti reikalinga i) informacijos ir statistiniams tikslams, ii) siekiant identifikuoti svarbius filialus arba iii) pagal Direktyvą 2013/36/ES priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai patikėtiems priežiūros tikslams. Nėra aišku, ar pagal tą straipsnį surinkta informacija taip pat gali būti naudojama ir makroprudenciniais tikslais, nes atitinkamoje nuostatoje neišskiriama mikroprudencinė ir makroprudencinė priežiūra. Todėl Europos Komisija, atlikdama Reglamento (ES) Nr. 575/2013 513 straipsnyje numatytą peržiūrą, turėtų apsvarstyti, ar reikėtų peržiūrėti Sąjungos teisę, t. y. siekiant patikslinti, kad informacija iš filialų taip pat gali būti renkama makroprudenciniais tikslais;

(13)

kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra trečiojoje šalyje, filialams taikoma tik nacionalinė teisė, o nacionalinės teisės aktai šiuo klausimu nėra suderinti Sąjungos teisės lygmeniu. Atsižvelgiant į dalinius pakeitimus, neseniai padarytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/878 (8), Direktyvos 2013/36/ES 47 straipsnis dabar numato, kad nacionalinės kompetentingos institucijos iš kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra trečiojoje šalyje, filialų turi surinkti būtiną informaciją, papildytą bet kokia kita informacija, kuri laikoma būtina, kad būtų galima išsamiai stebėti filialo veiklą. Kai įmanoma ir tinkama, tokia informacija turėtų būti dalijamasi su institucijomis, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis. Atlikdama Reglamento (ES) Nr. 575/2013 513 straipsnyje numatytą ir pirmiau minėtą peržiūrą, kuria siekiama patikslinti, ar reikėtų peržiūrėti Sąjungos teisę, t. y. siekiant patikslinti, kad informacija iš filialų taip pat gali būti renkama makroprudenciniais tikslais, Komisija taip pat turėtų apsvarstyti, ar būtų įmanoma tokiais tikslais rinkti duomenis iš kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra trečiojoje šalyje, filialų;

(14)

pagal Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1024/2013 (9) (toliau – BPM reglamentas) ECB yra kompetentinga institucija svarbių kredito įstaigų atžvilgiu bendro priežiūros mechanizmo (BPM) kontekste. Todėl ECB yra atsakingas už svarbių kredito įstaigų priežiūrą ir glaudžiai bendradarbiauja su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis, vykdydamas savo užduotis per jungtines priežiūros grupes, kurias sudaro ECB ir atitinkamų nacionalinių kompetentingų institucijų darbuotojai. Tai leidžia sklandžiai ir greitai keistis informacija, susijusia su prižiūrimomis kredito įstaigomis. Institucijos, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, gali prašyti ir gauti informaciją iš ECB, kai jis atlieka kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, filialų priežiūrą;

(15)

pagal BPM reglamento 5 straipsnio 2 dalį ECB yra atsakingas už nacionalinių institucijų priimtų makroprudencinių priemonių vertinimą ir, kai to reikia, už griežtesnių kapitalo rezervų reikalavimų ir griežtesnių priemonių taikymą. Šiuo atžvilgiu informacija apie kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus patenka į informacijos, kuri gali būti reikalinga ECB šioms užduotims atlikti, kategoriją;

(16)

BPM nedalyvaujančių valstybių narių kompetentingos institucijos gali bendradarbiauti ir keistis informacija apie prižiūrimas kredito įstaigas priežiūros institucijų kolegijose, kurios įsteigtos pagal Direktyvos 2013/36/ES 51 ir 116 straipsnius ir kurios naudojamos priežiūros užduotims, susijusioms su kredito įstaigos vykdoma tarpvalstybine veikla, koordinuoti;

(17)

šis tarpvalstybinis dalijimosi informacija mechanizmas skirtas mikroprudencinės priežiūros tikslams. Todėl Direktyvos 2013/36/ES 51 ir 116 straipsniuose ir Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2016/98 (10), kuriuose nustatytos bendrosios priežiūros institucijų kolegijų veiklos sąlygos, konkrečiai nenumatyta, kad institucijos, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, dalyvautų atitinkamose priežiūros institucijų kolegijose. Nepaisant to, atitinkama buveinės valstybės narės kompetentinga institucija iš principo turi galimybę kviesti kitus subjektus dalyvauti priežiūros institucijų kolegijų posėdžiuose, jei su tuo sutinka visi kolegijos nariai. Tam tikra informacija, susijusi su kredito įstaiga, kuriai priklauso filialas, ir kuria dalijamasi priežiūros institucijų kolegijose, gali būti svarbi makroprudenciniams tikslams. Šiuo atžvilgiu kompetentingos institucijos yra raginamos pakviesti atitinkamas institucijas, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, dalyvauti svarstant konkrečias makroprudencinio pobūdžio temas, kurios aptariamos priežiūros institucijų kolegijose. Tiesiogiai įtraukus tokias atitinkamas institucijas į priežiūros institucijų kolegijas galimų stebėtojų teisėmis pagal Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2016/98, atsirastų daugiau tikrumo dėl šio vaidmens. Kviesti makroprudencinių institucijų atstovus dalyvauti priežiūros institucijų kolegijų posėdžiuose, kuriuose jie informuotų kitus dalyvius apie makroprudencinę riziką arba reguliavimo pokyčius makroprudencinėse srityse, taip pat gali būti naudinga diskusijoms priežiūros institucijų kolegijose;

(18)

siekiant užtikrinti nuoseklų, veiksmingą ir efektyvų keitimąsi informacija šios rekomendacijos tikslais, Europos bankininkystės institucija (EBI), bendradarbiaudama su ESRV, turėtų parengti gaires dėl keitimosi informacija ir stebėti, kaip keičiamasi šia informacija. Kad būtų pasiektas tam tikras iš atitinkamų suinteresuotųjų subjektų gautos informacijos konvergencijos lygis, EBI, bendradarbiaudama su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, turėtų nustatyti bendrą susitarimo memorandumų sistemą;

(19)

ši rekomendacija nedaro poveikio Sąjungos centrinių bankų įgaliojimams pinigų politikos srityje;

(20)

ESRV rekomendacijos skelbiamos po to, kai adresatams buvo pranešta apie ketinimą paskelbti ir po to, kai Bendroji valdyba praneša Europos Sąjungos Tarybai apie ketinimą tai padaryti ir suteikia Tarybai galimybę reaguoti,

1)

veiksmingai ir efektyviai keistųsi informacija apie kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus priimančiojoje valstybėje narėje, kai ši informacija būtina vykdant jų užduotis, susijusias su makroprudencinės politikos priemonių priėmimu ir (arba) aktyvavimu, arba kitas finansinio stabilumo užduotis. Informacija turėtų būti keičiamasi, gavus pagrįstą prašymą pateikti informaciją, susijusią su tokiais filialais, atsižvelgiant į gaires, kurias parengė EBI pagal C rekomendacijos 1 dalį, kai tokį prašymą pateikė priimančiosios valstybės narės, kuriai pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, atitinkama institucija. Informacija, kuria turi būti keičiamasi, turėtų būti proporcinga filialų svarbai, kurią jie turi finansiniam stabilumui priimančiojoje valstybėje narėje;

2)

sudarytų susitarimo memorandumus arba kitų formų savanoriškus susitarimus dėl bendradarbiavimo ir keitimosi informacija tarpusavyje arba su atitinkama trečiosios šalies institucija dėl kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialų priimančiojoje valstybėje narėje, kai manoma, kad tai būtina ir tinkama visoms susijusioms šalims, siekiant palengvinti keitimąsi informacija.

1)

įvertintų, ar Sąjungos teisės aktuose yra kliūčių, dėl kurių institucijos, kurioms pavesta priimti ir (arba) aktyvuoti makroprudencinės politikos priemones arba vykdyti kitas finansinio stabilumo užduotis, negali turėti ar gauti apie filialus informacijos, būtinos toms funkcijoms vykdyti arba toms užduotims atlikti;

2)

siūlytų iš dalies pakeisti Sąjungos teisės aktus, kad būtų pašalintos visos tokios kliūtys, jei Europos Komisija, atlikusi vertinimą, padaro išvadą, kad tokios kliūtys egzistuoja.

1)

parengtų gaires pagal A rekomendaciją dėl atitinkamų institucijų keitimosi informacija apie kredito įstaigų, kurių pagrindinės buveinės yra kitoje valstybėje narėje, filialus, įskaitant informacijos, kuria turi būti keičiamasi, sąrašą, bent jau pagal principą „būtina žinoti“ ir neperžengiant taikytinos Sąjungos ir nacionalinės teisės ribų. Į sąrašą turėtų būti įtraukti bent jau šie informacijos elementai iš kiekvienos iš toliau nurodytų kategorijų:

2)

bendradarbiaudama su ESRV, reguliariai stebėtų atitinkamų institucijų keitimosi informacija apie kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialus, veiksmingumą ir efektyvumą.

a)

filialas – veiklos vieta, kuri yra kredito įstaigai teisiškai priklausanti dalis ir kurioje tiesiogiai atliekami visi ar kai kurie kredito įstaigų veiklai būdingi sandoriai;

b)

kredito įstaiga – kredito įstaiga, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte;

c)

finansiniam stabilumui svarbus filialas – kredito įstaigos, kurios pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, filialas priimančiojoje valstybėje narėje, atitinkantis bet kurį iš šių kriterijų:

d)

priimančioji valstybė narė – priimančioji valstybė narė, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 44 punkte;

e)

buveinės valstybė narė – buveinės valstybė narė, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 43 punkte;

f)

kompetentinga institucija – pagal nacionalinę teisę oficialiai pripažinta viešojo sektoriaus institucija arba įstaiga, kuri pagal nacionalinę teisę yra įgaliota vykdyti kredito įstaigų priežiūrą ir priklauso atitinkamoje valstybėje narėje veikiančiai priežiūros sistemai, taip pat ECB pagal Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalį;

g)

susitarimo memorandumas – savanoriškas susitarimas, kuriuo nustatoma, kaip atitinkamos institucijos ketina bendradarbiauti tarpusavyje, ir kuriame nurodomi duomenys bei informacija, kuriais turi būti keičiamasi, laikantis taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų;

h)

atitinkama institucija –

1.

2.

a)

iki 2020 m. gruodžio 31 d. atitinkamos institucijos turi pateikti ESRV ir Tarybai tarpinę A rekomendacijos įgyvendinimo ataskaitą;

b)

iki 2024 m. gruodžio 31 d. atitinkamos institucijos turi pateikti ESRV ir Tarybai galutinę A rekomendacijos įgyvendinimo ataskaitą, atsižvelgiant į galimus nacionalinės ir ES teisės bei EBI gairių pokyčius.

1.

2.