31990L0232

Trečioji Tarybos Direktyva

1990 m. gegužės 14 d.

dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo

(90/232/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 100a straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą [1],

bendradarbiaudama su Europos Parlamentu [2],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [3],

kadangi Direktyva 72/166/EEB [4] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 84/5/EEB [5], Taryba priėmė nuostatas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimą reglamentuojančių valstybių narių įstatymų derinimo;

kadangi Direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnis reikalauja, kad kiekviena valstybė narė imtųsi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu; kadangi apdraustos atsakomybės apimtis bei tokio draudimo nuostatos ir sąlygos turėtų būti nustatomos remiantis šiomis priemonėmis;

kadangi Direktyva 84/5/EEB su pakeitimais, padarytais Ispanijos ir Portugalijos stojimo aktu, labai sumažino privalomojo civilinės atsakomybės draudimo valstybėse narėse lygio ir apimties skirtumus; kadangi tačiau vis dar išlieka reikšmingų tokios draudiminės apsaugos skirtumų;

kadangi turėtų būti garantuojama, jog su nukentėjusiaisiais autoįvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko;

kadangi tam tikrose valstybėse narėse yra spragų, visų pirma susijusių su privalomąja motorinių transporto priemonių keleivių draudimine apsauga; kadangi turėtų būti panaikintos šios spragos, norint apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją;

kadangi turėtų būti panaikintas bet koks su Direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos taikymu susijęs neapibrėžtumas; kadangi visi motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo polisai turi galioti visoje Bendrijos teritorijoje;

kadangi apdraustosios šalies interesų labui kiekviena draudimo sutartis turėtų taip pat garantuoti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudiminę apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės įstatymų reikalavimus arba draudiminę apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudiminė apsauga yra didesnė;

kadangi Direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad kiekviena valstybė narė įsteigtų arba įgaliotų instituciją, kuri atlygintų žalą per įvykius nukentėjusiems nuo neapdraustų arba nenustatytų transporto priemonių; tačiau kadangi minima nuostata nepažeidžia valstybių narių teisės laikyti tokios institucijos žalos atlyginimą subsidiariniu arba nesubsidiariniu;

kadangi tačiau, jeigu žala buvo padaryta neapdrausta transporto priemone, kai kuriose valstybėse narėse yra reikalaujama, kad nukentėjusysis, prieš pateikdamas reikalavimą institucijai, privalo įrodyti, kad atsakinga šalis negali atlyginti žalos arba atsisako ją atlyginti; kadangi ši institucija turi daugiau galimybių negu nukentėjusysis pateikti ieškinį atsakingai šaliai; kadangi todėl šiai institucijai neturėtų būti leidžiama reikalauti, kad nukentėjusysis, jeigu jam priklauso žalos atlyginimas, privalėtų nustatyti, kad atsakinga šalis negali arba atsisako mokėti;

kadangi, kad būtų išvengta žalos atlyginimo delsimo, valstybės narės turėtų garantuoti, kad, iškilus ginčui tarp pirmiau minimos institucijos ir civilinės atsakomybės draudiko dėl to, kuris iš jų turi atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui, viena iš šių šalių būtų paskirta privalanti pirma išmokėti žalos atlyginimą, kol bus išspręstas ginčas;

kadangi kartais nukentėjusiems autoįvykiuose nėra lengva sužinoti, kuri draudimo įmonė yra apdraudusi avariją padariusios motorinės transporto priemonės valdytojo atsakomybę; kadangi tokių nukentėjusiųjų interesų labui valstybės narės turėtų garantuoti galimybę jiems nedelsiant gauti tokią informaciją;

kadangi, atsižvelgiant į tai, dvi ankstesniosios direktyvos dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo turėtų būti vienodai papildytos;

kadangi toks papildymas, leidžiantis dar geriau apsaugoti apdraustąsias šalis ir autoavarijų metu nukentėjusius asmenis, dar labiau palengvins važiavimą per Bendrijos vidaus sienas, o kartu ir vidaus rinkos kūrimą bei veikimą; kadangi todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti kreipiamas į aukštą vartotojų apsaugos lygį;

kadangi pagal Sutarties 8c straipsnį reikia atsižvelgti į tai, kad pastangų, kurias turi dėti skirtingo ekonominio išsivystymo valstybės, mastas yra nevienodas; kadangi todėl kai kurioms valstybėms narėms turėtų būti numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, leidžiančios laipsniškai įgyvendinti tam tikras šios direktyvos nuostatas,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Nepažeidžiant Direktyvos 84/5/EEB 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatų, Direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.

Šioje direktyvoje terminas "transporto priemonė" yra vartojamas ta reikšme, kaip apibrėžta Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnyje.

2 straipsnis

Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys:

- vienkartinės įmokos pagrindu galioja visoje Bendrijos teritorijoje ir

- tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudiminę apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudiminę apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.

3 straipsnis

"Tačiau valstybės narės negali leisti institucijai reikalauti, kad žalos atlyginimas būtų siejamas su būtinybe nukentėjusiajam bet kuriuo būdu nustatyti, jog atsakingas asmuo negali arba atsisako mokėti"

.

4 straipsnis

Iškilus ginčui tarp Direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 4 dalyje minimos institucijos ir civilinės atsakomybės draudiko dėl to, kuris iš jų turi atlyginti žalą nukentėjusiajam, valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, kad viena iš šių šalių būtų paskirta pirma privalanti nedelsiant atlyginti žalą nukentėjusiajam.

Jeigu galiausiai yra nusprendžiama, kad visą žalos atlyginimą arba jo dalį turėjo sumokėti kita šalis, ta kita šalis atitinkamai atlygina sumokėjusiai šaliai.

5 straipsnis

1. Valstybės narės imasi priemonių, būtinų garantuoti, kad su autoįvykiu susijusios šalys galėtų nedelsiant sužinoti, kuri draudimo įmonė yra apdraudusi visų su įvykiu susijusių motorinių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę.

2. Ne vėliau kaip iki 1995 m. gruodžio 31 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šio straipsnio 1 dalies įgyvendinimą.

Prireikus Komisija pateikia Tarybai reikiamus pasiūlymus.

6 straipsnis

1. Valstybės narės patvirtina priemones, kurios, įsigaliojusios ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 31 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2. Šio straipsnio 1 dalies išimtys:

- Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Portugalijos Respublika privalo įgyvendinti 1 ir 2 straipsnius iki 1995 gruodžio 31 d.,

- iki 1998 m. gruodžio 31 d. Airija turi pradėti taikyti 1 straipsnio reikalavimus keleiviams, važiuojantiems ant galinės motociklo sėdynės, ir iki 1995 m. gruodžio 31 d. įgyvendinti 1 straipsnį dėl kitų transporto priemonių bei 2 straipsnį.

7 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1990 m. gegužės 14 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

D. J. O'Malley

[1] OL C 16, 1989 1 20, p. 12.

[2] OL C 304, 1989 12 4, p. 41 irOL C 113, 1990 5 7.

[3] OL C 159, 1989 6 26, p. 7.

[4] OL L 103, 1972 5 2, p. 1.

[5] OL L 8, 1984 1 11, p. 17.

--------------------------------------------------