ES plėtros politika

ES plėtros politika yra skirta šalimis, kurios šiuo metu nori tapti ES narėmis. Ja siekiama išplėsti ES taikos, stabilumo ir klestėjimo zoną ir suteikti politinę, ekonominę bei socialinę naudą šioms šalims ir ES. Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnis yra plėtros proceso pagrindas.

Prie pirmųjų šešių narių steigėjų (Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų) vėliau prisijungė dar 22 šalys:

• 1973 m. – Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė (¹);
• 1981 m. – Graikija;
• 1986 m. – Ispanija ir Portugalija;
• 1995 m. – Austrija, Suomija ir Švedija;
• 2004 m. – Kipras, Čekijos Respublika (dabar – Čekija), Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija;
• 2007 m. – Bulgarija ir Rumunija;
• 2013 m. – Kroatija.

Albanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Serbija ir Turkija turi šalių kandidačių statusą.

Stojimo derybos su Islandija prasidėjo 2010 m. liepos mėn., tačiau vėliau, 2013 m. gegužės mėn., buvo Islandijos Vyriausybės pristabdytos. 2015 m. kovo mėn. Islandija paprašė, kad ji nebebūtų laikoma ES narystės siekiančia šalimi kandidate.

Bosnija ir Hercegovina bei Kosovas * yra potencialios šalys kandidatės.