14.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 329/3

(1)

Pernelyg didelė ir neprotinga bankų sektoriaus prisiimta rizika prisidėjo prie pavienių finansų įstaigų žlugimo ir sistemiškų problemų atsiradimo valstybėse narėse ir pasaulyje. Nors tokios rizikos prisiėmimo priežasčių yra daug ir jos sudėtingos, priežiūros institucijos ir reguliavimo institucijos, įskaitant G-20 ir Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetą (EBPIK), sutinka, kad prie to labai prisidėjo netinkamos kai kurių finansų įstaigų atlyginimų struktūros. Atlyginimų nustatymo politika, paskatinusi prisiimti riziką, kuri viršija bendrąjį įstaigos toleruojamos rizikos lygį, kenkia patikimam ir veiksmingam rizikos valdymui ir dar labiau verčia prisiimti pernelyg didelę riziką. Todėl tarptautiniu mastu priimti ir patvirtinti Finansinio stabilumo valdybos (FSV) patikimos kompensavimo praktikos principai (FSV principai) yra itin svarbūs.

(2)

2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (4) reikalaujama, kad kredito įstaigose būtų priemonių, strategijų, procesų ir mechanizmų rizikai, su kuria susiduriama, valdyti. Remiantis 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/49/EB dėl investicinių įmonių ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo (5), tas reikalavimas taikomas investicinėms įmonėms, apibrėžtoms 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (6). Direktyva 2006/48/EB reikalaujama, kad kompetentingos institucijos peržiūrėtų šias priemones, strategijas, procesus ir mechanizmus ir nustatytų, ar konkrečios kredito įstaigos ar investicinės įmonės turimomis nuosavomis lėšomis užtikrinamas patikimas rizikos, su kuria susiduria ar gali susidurti įstaiga ar įmonė, valdymas ir padengimas. Tokia bankų grupių priežiūra atliekama konsoliduotai, taip pat įtraukiant finansų kontroliuojančiąsias (holdingo) bendroves ir kontroliuojamąsias finansų įstaigas visose jurisdikcijose.

(3)

Siekiant spręsti problemas, susijusias su galimai nepalankiu prastai suformuotų atlyginimų struktūrų poveikiu patikimam rizikos valdymui ir asmenų prisiimamos rizikos kontrolei, Direktyvos 2006/48/EB reikalavimai turėtų būti papildyti aiškiu kredito įstaigų ir investicinių įmonių įpareigojimu formuoti ir vykdyti atlyginimų (tų kategorijų darbuotojų, kurių profesinė veikla turi esminį poveikį tų įstaigų ar įmonių rizikos pobūdžiui) nustatymo politiką ir praktiką, kuri derėtų su veiksmingu rizikos valdymu. Šių kategorijų darbuotojų grupei turėtų būti priskirti bent vyresnieji vadovaujantys, už riziką atsakingi ir kontrolės funkcijas atliekantys darbuotojai ir taip pat darbuotojai, kurių visas atlyginimas, įskaitant savo nuožiūra sukauptos pensijos lėšas, priskiriamas tai pačiai atlyginimų grupei, kuriai priskiriami vyresnieji vadovaujantys ir atsakingi už riziką darbuotojai.

(4)

Kadangi pernelyg didelė ir neprotinga prisiimta rizika gali pakenkti kredito įstaigų ar investicinių įmonių finansiniam patikimumui ir destabilizuoti bankų sistemą, svarbu, kad naujas įpareigojimas, susijęs su atlyginimų nustatymo politika ir praktika, būtų įgyvendinamas nuosekliai ir būtų taikomas visiems atlyginimo aspektams, įskaitant darbo užmokestį, savo nuožiūra sukauptas pensijos lėšas ir panašias išmokas. Todėl savo nuožiūra sukauptos pensijų lėšos turėtų reikšti savanoriškas įmokas, kurias darbuotojui suteikia kredito įstaiga ar investicinė įmonė, ir mokamas atskirai, sulaukus pensijinio amžiaus ar jo tikintis, ir kurias galima susieti su kintamąja atlyginimo dalimi. Todėl reikėtų patikslinti aiškius patikimo atlyginimų nustatymo principus, siekiant užtikrinti, kad atlyginimų struktūra asmenys nebūtų skatinami prisiimti per didelę riziką arba moralinę žalą ir kad ji derėtų su kredito įstaigai ar investicinei įmonei priimtina rizika, taip pat įstaigos vertybėmis ir ilgalaikiais interesais. Darbo užmokestis turėtų būti suderintas su finansinio sektoriaus vaidmeniu, nes tai yra mechanizmas, per kurį ekonomikai veiksmingai paskirstomi finansiniai ištekliai. Ypač šie principai turėtų numatyti kintamosios atlyginimo dalies politikos modelį, siekiant užtikrinti, kad paskatos derėtų su ilgalaikiais kredito įstaigos ar investicinės įmonės interesais ir kad mokėjimo metodai stiprintų jos kapitalo pagrindą. Veiklos rezultatais pagrįstos atlyginimo dalys turėtų padidinti kredito įstaigos ar investicinės įmonės darbo užmokesčio struktūrų teisingumą. Principais turėtų būti pripažįstama, kad kredito įstaigos ir investicinės įmonės gali skirtingai taikyti nuostatas, atsižvelgdamos į savo dydį, vidaus organizacinę struktūrą ir veiklos pobūdį, sritį ir sudėtingumą ir, visų pirma, reikalaujant iš Direktyvos 2006/49/EB 20 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų investicinių įmonių laikytis visų principų, gali būti pažeidžiamas proporcingumo principas. Siekiant užtikrinti, kad kredito įstaigų ar investicinių įmonių atlyginimų nustatymo politikos formavimas būtų integruotas į rizikos valdymą, kiekvienos kredito įstaigos ar investicinės įmonės valdymo organas, atliekantis priežiūros funkciją, turėtų patvirtinti ir periodiškai peržiūrėti taikytinus bendruosius principus. Todėl turėtų būti įmanoma, kai taikytina ir atsižvelgiant į nacionalinę įmonių teisę, kad valdymo organas, atliekantis priežiūros funkciją, galėtų būti laikomas stebėtojų taryba.

(5)

Iš kredito įstaigų ir investicinių įmonių, kurios yra svarbios atsižvelgiant į jų dydį, vidaus organizacinę struktūrą ir veiklos pobūdį, sritį ir sudėtingumą, turėtų būti reikalaujama įsteigti atlyginimų nustatymo komitetą, kuris būtų neatsiejama jų valdymo ir organizacinės struktūros dalis.

(6)

Komisija, atsižvelgdama į tarptautinius pokyčius, turėtų ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio 1 d. peržiūrėti atlyginimų nustatymo politikos principus, visų pirma turint mintyje jų veiksmingumą, įgyvendinimą ir vykdymą, įskaitant visus tolesnius FSV pasiūlymus ir FSV principų įgyvendinimą kitose jurisdikcijose, įskaitant ir ryšį tarp modelio, taikomo kintamosioms atlyginimo dalims ir pernelyg didelės rizikos prisiėmimo elgesio.

(7)

Atlyginimų nustatymo politika turėtų būti siekiama suderinti asmeninius darbuotojų tikslus su ilgalaikiais kredito įstaigos ar investicinės įmonės interesais. Vertinant veiklos rezultatais pagrįstas atlyginimo dalis reikėtų remtis ilgesnio laikotarpio veiklos rezultatais ir atsižvelgti į kitą galimą riziką, susijusią su veiklos rezultatais. Veiklos rezultatų vertinimas turėtų būti daugiametis, ne mažiau kaip treji–penkeri metai, siekiant užtikrinti, kad vertinimo procesas būtų pagrįstas ilgesnio laikotarpio veiklos rezultatais ir kad faktinis veiklos rezultatais pagrįstų atlyginimo dalių išmokėjimas būtų išskirstytas per kredito įstaigos ar investicinės įmonės veiklos ciklo laikotarpį. Siekiant dar labiau suderinti paskatas, visų darbuotojų, kuriems taikomi šie reikalavimai, žymią kintamojo atlyginimo dalį turėtų sudaryti kredito įstaigos ar investicinės įmonės akcijos arba su akcijomis susijusios priemonės, atsižvelgiant į atitinkamos kredito įstaigos ar investicinės įmonės teisinę struktūrą, arba, biržos prekybos sąraše nesančių kredito įstaigų ar investicinių įmonių atveju kitos negrynųjų pinigų priemonėmis ir, kur taikytina, kitos ilgalaikės finansinės priemonės, kurios tinkamai atspindi kredito įstaigos ar investicinės įmonės kredito kokybę. Turėtų būti įmanoma į tokias priemones įtraukti kapitalo priemonę, kuri iškilus rimtoms institucijos finansinėms problemoms, paverčiama į vertybinius popierius arba kitaip nurašoma. Tuo atveju, kai atitinkama kredito įstaiga neišleidžia ilgalaikių finansinių priemonių, turėtų būti leidžiama akcijomis ir su jomis susijusiomis priemonėmis ir kitomis nepiniginėmis priemonėmis išleisti žymią kintamojo atlyginimo dalį. Valstybės narės ar jų kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę nustatyti apribojimus tų priemonių tipams ir modeliams arba atitinkamai uždrausti tam tikras priemones.

(8)

Siekiant sumažinti paskatas prisiimti pernelyg didelę riziką, kintamosios atlyginimo dalys turėtų sudaryti subalansuotą viso atlyginimo dalį. Būtina, kad darbuotojo fiksuotas darbo užmokestis sudarytų pakankamai didelę jo viso atlyginimo dalį, norint sudaryti sąlygas vykdyti visiškai lanksčią kintamosios atlyginimo dalies politiką, įskaitant galimybę kintamosios atlyginimo dalies nemokėti. Siekiant užtikrinti atlyginimų nustatymo praktikos nuoseklumą visame sektoriuje, tikslinga nustatyti tam tikrus aiškius reikalavimus. Garantuoti kintamieji atlyginimai yra nesuderinami su patikimo rizikos valdymo ar atlyginimo už rezultatus principu ir paprastai turėtų būti draudžiami.

(9)

Didelė kintamosios atlyginimo dalies dalis, pavyzdžiui, 40–60 %, turėtų būti atidėta atitinkamam laikotarpiui. Ši dalis turėtų būti gerokai didinama, atsižvelgiant į atlyginimą gaunančio asmens darbo stažą ar atsakomybę. Be to, didelę kintamosios atlyginimo dalies dalį turėtų sudaryti kredito įstaigos ar investicinės įmonės akcijos arba su akcijomis susijusios priemonės, atsižvelgiant į atitinkamos kredito įstaigos ar investicinės įmonės teisinę struktūrą, arba, biržos prekybos sąraše nesančių kredito įstaigų ar investicinių įmonių atveju kitos negrynųjų pinigų priemonėmis ir, kur taikytina, kitos ilgalaikės finansinės priemonės, kurios tinkamai atspindi kredito įstaigos ar investicinės įmonės kredito kokybę. Todėl proporcingumo principas yra labai svarbus, nes ne visuomet gali būti tikslinga šiuos reikalavimus taikyti mažoms kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms. Atsižvelgiant į apribojimus, kurie taikomi kintamajai atlyginimo daliai, mokamai grynaisiais pinigais ir iš anksto, kintamosios atlyginimo dalies suma, kuri gali būti išmokama grynaisiais pinigais arba jų ekvivalentu, netaikant atidėjimo, turėtų būti apribota, siekiant suderinti asmeninius darbuotojų tikslus su ilgalaikiais įstaigos ar įmonės interesais.

(10)

Kredito įstaigos ir investicinės įmonės turėtų užtikrinti, kad dėl viso kintamojo atlyginimo nebūtų apribotas jų gebėjimas stiprinti kapitalo bazę. Kapitalą reikia didinti atsižvelgiant į kredito įstaigos ar investicinės įmonės esamą kapitalo padėtį. Todėl valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turėtų turėti teisę riboti kintamąjį atlyginimą, inter alia, kaip procentinę visų grynųjų pajamų dalį, jeigu jis nesuderinamas su patikimos kapitalo bazės išlaikymu.

(11)

Kredito įstaigos ir investicinės įmonės turėtų reikalauti iš savo darbuotojų įsipareigoti nesinaudoti asmeninėmis apsidraudimo strategijomis ar draudimu siekiant sumažinti rizikos išlyginimo poveikį, numatytą jų atlyginimų schemose.

(12)

Subjektų, kurie naudojasi išskirtine valstybės intervencija, prioritetai turėtų apimti kapitalo bazės stiprinimą ir numatyti mokesčių mokėtojų pagalbos atstatymą. Visi kintamosios atlyginimo dalies mokėjimai turėtų atspindėti šiuos prioritetus.

(13)

2009 m. balandžio 30 d. Komisijos rekomendacijoje dėl finansinių paslaugų sektoriaus atlyginimų nustatymo politikos (7) išdėstyti patikimos atlyginimų nustatymo politikos principai atitinka šioje direktyvoje išdėstytus principus ir juos papildo.

(14)

Nuostatomis dėl atlyginimų nustatymo neturėtų būti pažeidžiamos Sutartyse įtvirtintos pagrindinės teisės, ypač Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 153 straipsnio 5 dalis, nacionalinės sutarčių ir darbo teisės bendrieji principai, teisės aktai dėl akcininkų teisių bei dalyvavimo ir atitinkamos įstaigos administracinių bei priežiūros organų bendrieji įsipareigojimai, taip pat, kur taikoma, socialinių partnerių teisės sudaryti kolektyvinius susitarimus ir užtikrinti jų vykdymą laikantis nacionalinės teisės ir papročių.

(15)

Siekiant užtikrinti greitą ir veiksmingą vykdymą, kompetentingos institucijos taip pat turėtų turėti teisę skirti ar taikyti finansines arba nefinansines nuobaudas ir kitas priemones už bet kurio Direktyvos 2006/48/EB reikalavimo nevykdymą, įskaitant reikalavimą turėti atlyginimų nustatymo politiką, kuri derėtų su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu. Šios priemonės ir nuobaudos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Siekdama užtikrinti nuoseklumą ir vienodas veiklos sąlygas, Komisija turėtų peržiūrėti valstybių narių tokių priemonių ir nuobaudų skyrimą ir taikymą kaupimo pagrindu, atsižvelgiant į jų nuoseklumą Europos Sąjungoje.

(16)

Siekiant užtikrinti veiksmingą rizikos, kurią kelia netinkamos atlyginimų struktūros, priežiūrą, atlyginimų nustatymo politika ir praktika, kurias patvirtina kredito įstaigos ir investicinės įmonės, turėtų patekti į priežiūros pagal Direktyvą 2006/48/EB taikymo sritį. Vykdydamos tokią priežiūrą, priežiūros institucijos turėtų įvertinti, ar ta politika ir praktika atitinkami darbuotojai gali būti skatinami prisiimti per didelę riziką. Be to, EBPIK turėtų užtikrinti, kad būtų parengtos asmenų, kurie vadovauja kredito įstaigų veiklai, tinkamumo įvertinimo gairės.

(17)

2010 m. birželio 2 d. Komisijos žalioji knyga dėl bendrojo finansų įstaigų valdymo ir atlyginimo skyrimo politikos numato daugelį bendrojo kredito įstaigų ir investicinių įmonių netinkamo valdymo problemų, kurias būtina spręsti. Komisija, pateikdama galimus sprendimus, nurodo, kad būtina žymiai sustiprinti reikalavimus, taikomus asmenims, kurie realiai vadovauja kredito įstaigoms, kurie turi turėti pakankamai gerą reputaciją ir atitinkamą patirtį, ir kuriuos taip pat būtina įvertinti dėl jų tinkamumo užimti minėtas pareigas. Žaliojoje knygoje taip pat pabrėžiama būtinybė pagerinti akcininkų dalyvavimą patvirtinant atlyginimų politiką. Europos Parlamentas ir Taryba pažymi Komisijos ketinimus, kaip tolesnius jos veiksmus pateikti teisėkūros pasiūlymus, kur taikoma, dėl minėtojo klausimo.

(18)

Siekiant toliau didinti skaidrumą, susijusį su atlyginimų nustatymu kredito įstaigose ir investicinėse įmonėse, kompetentingos valstybių narių institucijos turėtų rinkti informaciją apie atlyginimus, kad galėtų atlikti palyginamąjį atlyginimo tendencijų vertinimą pagal kiekybinės informacijos, kurią tos kredito įstaigos ir investicinės įmonės turi atskleisti pagal šią direktyvą, kategorijas. Kompetentingos valdžios institucijos turėtų teikti šią informaciją EBPIK, kad ji galėtų atlikti panašų vertinimą Sąjungos lygmeniu.

(19)

Siekiant skatinti priežiūros konvergenciją vertinant atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką ir supaprastinti informacijos rinkimą ir nuoseklų bankų sektoriaus atlyginimų nustatymo įgyvendinimą, EBPIK turėtų parengti patikimas bankų sektoriaus atlyginimų nustatymo politikos gaires. Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komitetas turėtų padėti rengti tokius techninius standartus, tiek, kiek jie taip pat taikomi asmenų, kurie dalyvauja teikiant investicines paslaugas ir kredito įstaigoms bei investicinėms įmonėms vykdant investicinę veiklą pagal Direktyvą 2004/39/EB. EBPIK turėtų rengti atviras viešąsias konsultacijas dėl techninių standartų ir nagrinėti galimas susijusias sąnaudas ir naudą. Komisija turėtų turėti galimybę teikti teisės aktų pasiūlymus, kuriais Europos priežiūros institucijai bankininkystės klausimais ir kur reikia, Europos priežiūros institucijai rinkų ir vertybinių popierių klausimais, kaip nustatyta pagal Larosière finansinės priežiūros procesą, būtų suteikti įgaliojimai pateikti techninius reguliavimo standartų ir įgyvendinimo standartų projektus, siekiant supaprastinti informacijos rinkimą ir atlyginimo principų bankininkystės sektoriuje įgyvendinimo nuoseklumą, kuriuos turi patvirtinti Komisija.

(20)

Kadangi dėl prastai suformuotos atlyginimų nustatymo politikos ir paskatų schemos rizika, su kuria susiduria kredito įstaigos ir investicinės įmonės, gali padidėti iki nepriimtino lygio, reikėtų imtis skubių taisomųjų veiksmų ir, jei būtina, atitinkamų korekcinių priemonių. Todėl tikslinga užtikrinti, kad kompetentingos valdžios institucijos būtų įgaliotos taikyti kokybines ir kiekybines priemones, kurios būtų skirtos vykdant 2 ramsčio priežiūrinį tikrinimą nustatytoms su atlyginimų nustatymo politika susijusioms problemoms spręsti. Kokybinės priemonės, kurias kompetentingos valdžios institucijos gali taikyti, apima reikalavimą, kad kredito įstaigos ar investicinės įmonės sumažintų jų veiklai, produktams ar sistemoms būdingą riziką, taip pat ir keičiant atlyginimų struktūras ar įšaldant kintamąsias atlyginimo dalis tiek, kiek tai nedera su veiksmingu rizikos valdymu. Kiekybinės priemonės apima reikalavimą turėti papildomų nuosavų lėšų.

(21)

Gero valdymo struktūros, skaidrumas ir informacijos atskleidimas būtini, norint vykdyti patikimą atlyginimų nustatymo politiką. Siekiant užtikrinti pakankamą atlyginimų struktūros ir susijusios rizikos skaidrumą rinkoje, kredito įstaigos ir investicinės įmonės turėtų atskleisti išsamią informaciją apie savo atlyginimų nustatymo tiems darbuotojams, kurių profesinė veikla gali daryti esminį poveikį kredito įstaigos ar investicinės įmonės rizikos pobūdžiui, politiką, praktiką ir, dėl konfidencialumo priežasčių, bendras sumas. Ši informacija turėtų būti prieinama visoms suinteresuotosioms šalims (akcininkams, darbuotojams ir visuomenei). Tačiau šiuo įpareigojimu neturėtų būti pažeista 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (8).

(22)

Šioje direktyvoje nustatytos nuostatos dėl atlyginimų turėtų būti taikomos atlyginimui, mokamam pagal sutartis, sudarytas prieš jų faktinio įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje datą, ir paskirtam ar išmokėtam po tos datos, siekiant užtikrinti jų visišką veiksmingumą ir siekiant išvengti jų taikymo diskriminuojančiojo poveikio. Be to, siekiant apsaugoti šios direktyvos tikslus, ypač veiksmingą rizikos valdymą, atsižvelgiant į laikotarpius, apibūdinamus kaip stipraus finansinio nestabilumo laikotarpius, ir siekiant išvengti šioje direktyvoje numatytų nuostatų dėl atlyginimo apėjimo per laikotarpį iki jų įgyvendinimo, būtina tas nuostatas taikyti nustatytam atlyginimui už 2010 m. suteiktas paslaugas, kuris dar nėra išmokėtas iki faktinio kiekvienos valstybės narės tų nuostatų įgyvendinimo datos.

(23)

Patikrinus riziką, su kuria gali susidurti kredito įstaiga, turėtų būti parengtos veiksmingos priežiūros priemonės. Todėl būtina tolesnė konvergencija, siekiant palaikyti bendrus priežiūros institucijų sprendimus ir užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Sąjungoje.

(24)

Pagal Direktyvą 2006/48/EB reikalaujama, kad kredito įstaigos, kurios investuoja į pakartotinį pakeitimą vertybiniais popieriais, atliktų ir pagrindinių pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų bei nepakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų, kurios galiausiai tampa pagrindinėmis pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijomis, deramą patikrinimą. Kredito įstaigos turėtų įvertinti, ar pozicijos pagal turtu padengto komercinio vekselio programas yra pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijos, įskaitant pozicijas pagal programas, kurios įgyja didesnį prioritetą visų paskolų atskirų grupių segmentuose, kai nė viena iš šių paskolų nėra pakeitimo vertybiniais popieriais arba pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija, ir kai paskolų pardavėjas suteikia pirmojo nuostolio apsaugą kiekvienai investicijai. Pastaruoju atveju konkrečios grupės likvidumo priemonė iš esmės neturėtų būti laikoma pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija, kadangi ji yra bendro grupės turto (t. y. taikytinos visos paskolų grupės) segmentas, kuris neturi pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų. Tačiau programoje numatytas kredito vertės padidinimas, apimantis tik kai kuriuos nuostolius, dėl kurių pardavėjas neteikia pirmiau nurodytos apsaugos įvairiose grupėse, iš esmės būtų bendro turto grupės, kurioje yra bent viena pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija, rizikos suskirstymas į segmentus, todėl tai būtų pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija. Vis dėlto, jeigu tokia programa visiškai finansuojama vienos rūšies komerciniu vekseliu ir jeigu programoje numatytas kredito vertės padidinimas nėra pakartotinis pakeitimas vertybiniais popieriais arba jeigu komercinį vekselį visiškai padengia finansuojanti kredito įstaiga, kai komercinio vekselio investuotojui iš esmės kyla rizika, kad rėmėjas neįvykdys įsipareigojimų, o ne pagrindinių grupių ar turto rizika, tokiu atveju tas komercinis vekselis paprastai neturėtų būti laikomas pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija.

(25)

Direktyvos 2006/49/EB nuostatos dėl vertinimo, kuriuo siekiama riboti riziką, turėtų būti taikomos visoms priemonėms, vertinamoms tikrąja verte, nesvarbu, ar jos yra įstaigų prekybos knygoje ar ne prekybos knygoje. Turėtų būti paaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinimo, kuriuo siekiama riboti riziką, metu gaunama mažesnė balansinė vertė, negu faktiškai pripažįstama apskaitoje, absoliuti skirtumo vertė turėtų būti atimama iš nuosavų lėšų.

(26)

Įstaigos turėtų turėti galimybę rinktis, ar taikyti kapitalo poreikį toms pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijoms, kurioms pagal šią direktyvą skiriamas 1 250 % rizikos koeficientas, ar atimti jas iš nuosavų lėšų, nesvarbu, ar pozicijos yra prekybos, ar ne prekybos knygoje.

(27)

Kapitalo poreikis atsiskaitymų rizikai padengti turėtų būti taikomas ir ne prekybos knygai.

(28)

Įstaigos iniciatorės ir įstaigos rėmėjos turėtų negalėti apeiti užslėptos paramos draudimo, naudodamosi savo prekybos knygomis tokiai paramai teikti.

(29)

Nepažeidžiant atskleidimo, kurio aiškiai reikalaujama šioje direktyvoje, atskleidimo reikalavimų tikslas turėtų būti suteikti rinkos dalyviams tikslią ir išsamią informaciją apie pavienių įstaigų rizikos pobūdį. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad įstaigos atskleistų papildomą informaciją, kuri aiškiai nenurodyta šioje direktyvoje, jei toks atskleidimas yra būtinas tam tikslui pasiekti.

(30)

Siekdami užtikrinti nuoseklų Direktyvos 2006/48/EB įgyvendinimą visoje Sąjungoje, Komisija ir EBPIK 2006 m. sudarė darbo grupę (Kapitalo poreikių direktyvos perkėlimo grupę, angl. CRDTG), kuriai patikėta užduotis aptarti ir spręsti su tos direktyvos įgyvendinimu susijusius klausimus. CRDTG nuomone, tam tikros techninės direktyvų 2006/48/EB ir 2006/49/EB nuostatos dar turi būti tikslinamos. Todėl tas nuostatas reikėtų patikslinti.

(31)

Tais atvejais, kai pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijos išorinis kredito vertinimas apima kredito apsaugos, kurią teikia pati investicinė įmonė, poveikį, įmonė turėtų negalėti, pasiteisindama ta apsauga, taikyti mažesnį rizikos koeficientą. Dėl to neturėtų būti reikalaujama pakeitimą vertybiniais popieriais išskaityti iš kapitalo, jei yra kitų būdų rizikos koeficientui nustatyti, atsižvelgiant į faktinę pozicijos riziką ir neatsižvelgiant į tokią kredito apsaugą.

(32)

Pakeitimo vertybiniais popieriais srityje įstaigoms taikomi atskleidimo reikalavimai turėtų būti labai sugriežtinti. Visų pirma reikėtų atsižvelgti į pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų prekybos knygoje riziką. Be to, siekiant užtikrinti pakankamą įstaigos pakeitimo vertybiniais popieriais veiklos skaidrumą, atskleidžiama informacija turėtų atspindėti, kokiu mastu įstaiga remia specialios paskirties pakeitimo vertybiniais popieriais subjektus ir tam tikrų kontroliuojamųjų subjektų dalyvavimą, kadangi glaudžiai susijusios šalys gali kelti nuolatinę riziką atitinkamai įstaigai.

(33)

Specifinė pakeitimo vertybiniais popieriais rizika turėtų būti suderinta su kapitalo poreikiu bankinėje knygoje, nes joje numatytas labiau diferencijuotas ir rizikai jautresnis pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų apskaičiavimas.

(34)

Atsižvelgiant į vidaus modelių, taikomų apskaičiuojant rinkos rizikos kapitalo poreikį, prastus pastarojo laiko rezultatus, reikėtų sugriežtinti jų standartus. Visų pirma reikėtų užtikrinti, kad jie apimtų visą riziką, atsižvelgiant į kredito riziką prekybos knygoje. Be to, kapitalo poreikis turėtų apimti komponentą, kuris nepalankiomis sąlygomis galėtų padidinti kapitalo poreikį, atsižvelgiant į blogėjančias rinkos sąlygas, ir sumažintų procikliškumo galimybę. Kredito įstaigos taip pat turėtų atlikti atvirkštinį testavimą nepalankiomis sąlygomis, siekdamos įvertinti, kurie scenarijai galėtų kelti pavojų banko gyvybingumui, išskyrus tuos atvejus, kai kredito įstaigos gali įrodyti, kad toks testavimas nebūtinas. Atsižvelgiant į didelius pastarojo laiko sunkumus apskaičiuojant pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijas taikant vidaus modeliais pagrįstus metodus, įstaigų galimybė modeliuoti pakeitimo vertybiniais popieriais riziką prekybos knygoje turėtų būti ribojama, o standartizuoto kapitalo poreikio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijoms prekybos knygoje padengti turėtų būti reikalaujama, net jei tai nenurodyta.

(35)

Šia direktyva nustatomos ribotos išimtys dėl tam tikros koreliacinės prekybos veiklos, kai priežiūros institucijos gali leisti įstaigoms skaičiuoti visapusišką rizikos kapitalo poreikį, vadovaujantis griežtais būtiniausiais reikalavimais. Šiuo atveju turėtų būti reikalaujama, kad įstaiga tai veiklai taikytų kapitalo poreikį, lygų didesniam kapitalo poreikiui pagal vidinį modelį ir 8 % kapitalo poreikį už specifinę riziką pagal standartizuotą vertinimo metodą. Jiems neturėtų būti taikomas papildomas rizikos kapitalo poreikis, tačiau jie turėtų būti įtraukti tiek į rizikos vertės priemones, tiek ir į rizikos vertės nepalankiomis sąlygomis priemones.

(36)

Pagal Direktyvos 2006/48/EB 152 straipsnį reikalaujama, kad tam tikros kredito įstaigos atidėtų nuosavas lėšas, kurios būtų ne mažesnės kaip tam tikros nurodytos minimalios sumos, trims dvylikos mėnesių laikotarpiams nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į esamą padėtį bankininkystės sektoriuje ir į Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto patvirtintų minimaliam kapitalui taikomų pereinamojo laikotarpio priemonių pratęsimą, tikslinga to reikalavimo taikymą pratęsti iki 2011 m. gruodžio 31 d.

(37)

Siekiant, kad kredito įstaigos dėl nepagrįstų ir neproporcingų įgyvendinimo išlaidų neatsisakytų taikyti Vidaus reitingais pagrįstą metodą (angl. IRB metodas) arba Pažangiuosius vertinimo metodus, skaičiuodamos kapitalo poreikį pereinamuoju laikotarpiu, kredito įstaigoms, kurios pradėjo taikyti IRB metodą arba Pažangiuosius vertinimo metodus nuo 2010 m. sausio 1 d. ir kurios anksčiau savo kapitalo poreikį skaičiavo, taikydamos kitus paprastesnius metodus, gavus priežiūros institucijos pritarimą, turėtų būti leidžiama taikyti paprastesnius metodus, skaičiuojant pereinamojo laikotarpio apatinę ribą. Kompetentingos institucijos turėtų atidžiai stebėti savo rinkas ir visose rinkose ir rinkų segmentuose užtikrinti vienodas veiklos sąlygas ir išvengti vidaus rinkos iškraipymų.

(38)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (9) 34 punktą valstybės narės skatinamos dėl savo ir Sąjungos interesų parengti lenteles, kurios kuo geriau parodytų šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti.

(39)

Šios direktyvos nuostatos yra tolesni reformų proceso, vykdomo reaguojant į finansų krizę, žingsniai. Atsižvelgiant į G-20, FSV ir Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto išvadas, gali būti reikalingos tolesnės reformos, įskaitant apsaugos priemones, apsaugančias nuo cikliškumo, „dinamišką atsargų kaupimą“, kapitalo poreikio nustatymo pagrindimą Direktyvoje 2006/48/EB ir papildomas priemones su rizika pagrįstiems reikalavimams, kurios padėtų kredito institucijoms riboti skolinimąsi bankų sistemoje. Siekiant užtikrinti tinkamą demokratinę proceso priežiūrą, Europos Parlamentas ir Taryba turėtų būti tinkamai ir veiksmingai įtraukti.

(40)

Komisija turėtų peržiūrėti direktyvų 2006/48/EB ir 2006/49/EB taikymą, siekdama užtikrinti, kad jų nuostatos būtų taikomos nešališkai, ir kredito įstaigos nebūtų diskriminuojamos dėl jų teisinės struktūros arba nuosavybės modelio.

(41)

Komisijai pagal SESV 290 straipsnį reikėtų suteikti įgaliojamus priimti deleguotus teisės aktus dėl techninių Direktyvos 2006/48/EB patikslinimų siekiant patikslinti sąvokų apibrėžtis siekiant užtikrinti vienodą tos direktyvos taikymą ar atsižvelgiant į finansų rinkų pokyčius; suderinti terminologiją ir suformuluoti sąvokų apibrėžtis, atsižvelgiant į vėlesnius susijusius aktus; išplėsti veiklos rūšių, kurioms taikomas abipusio pripažinimo principas pagal Direktyvą 2006/48/EB, sąrašą arba adaptuoti tame sąraše vartojamą terminologiją, atsižvelgiant į finansų rinkų plėtrą; keisti sritis, kuriose kompetentingos institucijos privalo keistis informacija; atlikti Direktyvos 2006/48/EB nuostatų dėl nuosavų lėšų patikslinimus, siekiant atsižvelgti į apskaitos standartų ar Sąjungos teisės aktų pokyčius arba į priežiūros praktikų konvergenciją; išplėsti pozicijų klasių sąrašą standartizuoto metodo ar IRB metodo atžvilgiu, atsižvelgiant į pokyčius finansų rinkose; peržiūrėti tam tikras sumas, susijusias su tomis pozicijų klasėmis, atsižvelgiant į infliacijos poveikį; peržiūrėti nebalansinių straipsnių sąrašus ir klasifikavimą; ir patikslinti specifines nuostatas ir techninius kriterijus dėl kitos šalies kredito rizikos vertinimo, rizikos organizavimo ir apskaičiavimo, standartizuoto metodo ar IRB metodo, kredito rizikos sumažinimo, pakeitimo vertybiniais popieriais, veiklos rizikos, kompetentingų institucijų peržiūros ir įvertinimo bei atskleidimo siekiant atsižvelgti į pokyčius finansų rinkose arba apskaitos standartų ar Sąjungos teisės aktų pokyčius arba atsižvelgiant į priežiūros praktikų konvergenciją. Komisijai pagal SESV 290 straipsnį taip pat reikėtų suteikti įgaliojamus priimti deleguotus teisės aktus dėl priemonių staigių ir netikėtų palūkanų normų pokyčių dydžiui, kuris svarbus kompetentingoms valdžios institucijoms pagal Direktyvą 2006/48/EB norint peržiūrėti ir įvertinti palūkanų normų riziką, kylančią ne iš prekybos veiklos, nustatyti; laikinai sumažinti minimalų nuosavų lėšų lygį ar rizikos koeficientus, nurodytus toje Direktyvoje, kad būtų atsižvelgta į konkrečias aplinkybes; paaiškinti išimtis tam tikroms pozicijoms, kurioms netaikomos tos direktyvos nuostatos dėl didelių pozicijų; ir patikslinti kriterijus priežiūros institucijų atliekamam siūlomo kredito įstaigą įsigyjančio asmens tinkamumo ir siūlomo įsigijimo finansinio patikimumo vertinimui pagal tą direktyvą.

(42)

Komisijai pagal SESV 290 straipsnį taip pat reikėtų suteikti įgaliojamus priimti deleguotus teisės aktus dėl techninių Direktyvos 2006/49/EB patikslinimų, siekiant patikslinti sąvokų apibrėžtis siekiant užtikrinti vienodą tos direktyvos taikymą ar atsižvelgiant į finansų rinkų pokyčius; patikslinti tos direktyvos tam tikruose straipsniuose nurodytas pradinio kapitalo sumas ir tam tikras sumas, reikalingas apskaičiuoti prekybos knygoje apskaitomai veiklai taikomą kapitalo poreikį, kad būtų atsižvelgta į pasikeitimus ekonomikos bei monetarinėje srityse; patikslinti investicinių įmonių, kurioms taikomos tam tikros išimtys iš minimalaus nuosavų lėšų lygio reikalavimo, rūšis, siekiant atsižvelgti į pokyčius finansų rinkose; patikslinti reikalavimą investicinėms įmonėms turėti nuosavų lėšų, sudarančių vieną ketvirtadalį jų praėjusių metų nustatytų pridėtinių išlaidų siekiant užtikrinti vienodą tos direktyvos taikymą; suderinti terminologiją ir patikslinti sąvokų apibrėžtis su susijusiais vėliau priimtais aktais; patikslinti tos direktyvos technines nuostatas dėl kapitalo poreikio reikalavimo skirtingų klasių rizikai ir didelėms pozicijoms apskaičiavimo, dėl vidaus modelių naudojimo apskaičiuojant kapitalo poreikį ir dėl prekybos siekiant atsižvelgti į pokyčius finansų rinkose ar rizikos valdymo ar apskaitos standartų ar Sąjungos teisės aktų pokyčius arba į priežiūros praktikų konvergenciją; ir siekiant atsižvelgti į įvairių su Direktyvos 2004/39/EB taikymo sritimi susijusių klausimų peržiūros rezultatus.

(43)

Europos Parlamentas ir Taryba turėtų turėti trijų mėnesių terminą nuo pranešimo datos prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto pareiškimui. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva taip pat turėtų būti įmanoma pratęsti šį laikotarpį trimis mėnesiais. Turėtų būti įmanoma, kad Europos Parlamentas ir Taryba galėtų informuoti kitas institucijas apie savo ketinimą nereikšti prieštaravimų. Šitaip anksti priimti deleguotus teisės aktus ypač tinkama tuomet, kai reikia laikytis galutinių terminų, pavyzdžiui, kai pagrindiniame teisės akte nustatyti tvarkaraščiai, per kuriuos Komisija turi priimti deleguotą teisės aktą.

(44)

39 deklaracijoje dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnio, pridėtoje prie Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį, Baigiamojo akto, Konferencija atkreipė dėmesį į Komisijos ketinimą toliau konsultuotis su valstybių narių paskirtais ekspertais, rengiant deleguotų teisės aktų finansinių paslaugų srityje projektus pagal jos nusistovėjusią praktiką.

(45)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. reikalauti iš kredito įstaigų ir investicinių įmonių numatyti atlyginimų politiką, kuri atitiktų efektyvų rizikos valdymą, ir pritaikyti tam tikrus kapitalo reikalavimus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šios direktyvos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti.

(46)

Todėl direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistos,

1.

4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2.

11 straipsnio 1 dalyje pridedama ši pastraipa:

„Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetas užtikrina, kad būtų parengtos asmenų, kurie vadovauja kredito įstaigų veiklai, tinkamumo įvertinimo gairės.“

3.

22 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4.

54 straipsnis papildomas šia pastraipa:

„Valstybės narės užtikrina, kad, įgyvendinant pirmos pastraipos nuostatas, jų atitinkamos kompetentingos valdžios institucijos turėtų teisę skirti ar taikyti finansines ir nefinansines nuobaudas ar kitas priemones. Šios nuobaudos ir priemonės yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

5.

57 straipsnio pirmos pastraipos r punktas pakeičiamas taip:

6.

64 straipsnis papildomas tokia dalimi:

„5.   Kredito įstaigos, skaičiuodamos nuosavų lėšų sumą visam savo turtui, įvertintam tikrąja verte, taiko Direktyvos 2006/49/EB VII priedo B dalies reikalavimus ir nuo 57 straipsnio a–ca punktuose nurodytų pozicijų bendros sumos, iš kurios atima i–k punktų pozicijas, nuskaičiuoja būtinų papildomų vertės koregavimų sumą. Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetas parengia išsamias šios nuostatos taikymo gaires.“

7.

66 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Pusė 57 straipsnio l–r punktuose nurodytų pozicijų bendros sumos atimama iš 57 straipsnio a–ca punktų pozicijų bendros sumos, iš kurios nuskaičiuojamos to straipsnio i–k punktų pozicijos, o kita pusė – iš to straipsnio d–h punktų pozicijų bendros sumos, pritaikius šio straipsnio 1 dalyje nustatytus apribojimus. Jei pusė l–r punktų pozicijų bendros sumos viršija 57 straipsnio d–h punktų pozicijų bendrą sumą, ši perteklinė dalis atimama iš a–ca punktų pozicijų bendros sumos, nuskaičiavus to straipsnio i–k punktų pozicijas.

57 straipsnio r punkto pozicijos neatimamos, jei laikantis 75 straipsnio, kaip nurodyta šioje direktyvoje, jos buvo įtrauktos apskaičiuojant pagal riziką įvertintas pozicijas arba kapitalo poreikį, kaip nurodyta Direktyvos 2006/49/EB I arba V prieduose.“

8.

75 straipsnio b ir c punktai pakeičiami taip:

9.

101 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Kredito įstaiga rėmėja arba kredito įstaiga iniciatorė, kuri pakeitimo vertybiniais popieriais atveju pagal riziką įvertintų pozicijų sumas apskaičiavo vadovaudamasi 95 straipsniu arba pardavė priemones iš savo prekybos knygos specialios paskirties pakeitimo vertybiniais popieriais subjektui tuo tikslu, kad nebeturėtų laikyti nuosavų lėšų tokių priemonių rizikai padengti, negali teikti paramos pakeitimui vertybiniais popieriais ne pagal savo sutartinius įsipareigojimus siekiant sumažinti investuotojams galimus ar esamus nuostolius.“

10.

136 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

11.

145 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Kredito įstaigos patvirtina oficialią politiką, siekdamos laikytis 1 ir 2 dalyse nurodytų informacijos atskleidimo reikalavimų, ir turi savo atskleidžiamos informacijos tinkamumo, įskaitant jos patikrinimą ir dažnumą, vertinimo politiką. Kredito įstaigos taip pat taiko vertinimo, ar jų atskleidžiama informacija rinkos dalyviams išsamiai parodo jų rizikos pobūdį, politiką.

Kai tokia atskleidžiama informacija rinkos dalyviams išsamiai neparodo rizikos pobūdžio, kredito įstaigos viešai skelbia ne tik tą informaciją, kurios reikalaujama pagal 1 dalį, bet ir kitą būtiną informaciją. Tačiau reikalaujama, kad jos atskleistų tik tą informaciją, kuri yra esminė ir nėra privati ar konfidenciali, pagal XII priedo 1 dalyje nustatytus techninius kriterijus.“

12.

VI antraštinės dalies antraštė pakeičiama taip:

„DELEGUOTI TEISĖS AKTAI IR VYKDYMO ĮGALIOJIMAI“.

13.

150 straipsnis iš dalies pakeičiamas taip:

14.

151 straipsnio 2 ir 3 dalys išbraukiamos.

15.

Įterpiami šie straipsniai:

„151a straipsnis

Delegavimas

1.   Įgaliojimas priimti deleguotus teisės aktus, minėtus 150 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmame sakinyje, Komisijai suteikiamas ketveriems metams nuo 2010 m. gruodžio 15 d. Komisija parengia su deleguotais įgaliojimais susijusią ataskaitą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki ketverių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas savaime pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, jei Europos Parlamentas ar Taryba šių įgaliojimų nepanaikina pagal 151b straipsnį.

2.   Priėmusi deleguotą teisės aktą, Komisija iškart apie jį vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3.   Komisijai suteiktam įgaliojimui priimti deleguotus teisės aktus taikomos 151b ir 151c straipsniuose nustatytos sąlygos.

151b straipsnis

Delegavimo atšaukimas

1.   Europos Parlamentas ar Taryba gali bet kada atšaukti 150 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmame sakinyje nurodytų įgaliojimų delegavimą.

2.   Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimo delegavimą, siekia prieš priimdama galutinį sprendimą per deramą laikotarpį informuoti apie tai kitą instituciją ir Komisiją, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti.

3.   Sprendimu dėl atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Sprendimas įsigalioja nedelsiant arba vėliau, tame sprendime nurodytą dieną. Jis neturi įtakos jau įsigaliojusių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

151c straipsnis

Prieštaravimai dėl deleguotų teisės aktų

1.   Europos Parlamentas ir Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto per tris mėnesius nuo pranešimo dienos. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas trimis mėnesiais.

2.   Jei pasibaigus 1 dalyje nurodytam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja jame nurodytą dieną. Deleguotas teisės aktas gali būti paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti nepasibaigus šiam laikotarpiui, jeigu ir Europos Parlamentas, ir Taryba informavo Komisiją apie savo ketinimą nepareikšti prieštaravimų.

3.   Jeigu Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimus dėl deleguoto akto per 1 dalyje nurodytą laikotarpį, šis aktas neįsigalioja. Atsižvelgiant į SESV 296 straipsnį, prieštaraujanti institucija nurodo prieštaravimo deleguotam teisės aktui priežastis.“

16.

152 straipsnyje įterpiamos šios dalys:

„5a.   Kredito įstaigos, kurios skaičiuodamos pagal riziką įvertintų pozicijų sumas taiko 84–89 straipsnius, iki 2011 m. gruodžio 31 d. turi turėti nuosavų lėšų, kurios, jei taikoma, visada turi viršyti 5c dalyje arba 5d dalyje nurodytą sumą arba būti jai lygios.

5b.   Kredito įstaigos, kurios skaičiuodamos kapitalo poreikį operacinei rizikai padengti taiko 105 straipsnyje nurodytus Pažangiuosius vertinimo metodus, iki 2011 m. gruodžio 31 d. turi turėti nuosavų lėšų, kurios visada turi viršyti, jei taikoma, 5c dalyje arba 5d dalyje nurodytą sumą arba būti jai lygios.

5c.   5a ir 5b dalyse nurodyta suma sudaro 80 % bendros nuosavų lėšų minimalios sumos, kurią kredito įstaigos privalo turėti pagal Direktyvos 93/6/EEB 4 straipsnį ir Direktyvą 2000/12/EB, kaip taikoma iki 2007 m. sausio 1 d.

5 d.   5e dalyje nurodytų kredito įstaigų atveju 5a ir 5b dalyse nurodyta suma pritarus kompetentingoms institucijoms gali sudaryti iki 80 % bendros nuosavų lėšų minimalios sumos, kurią tos kredito įstaigos privalo turėti pagal 78–83 straipsnius, 103 arba 104 straipsnius ir Direktyvą 2006/49/EB, kaip taikoma iki 2011 m. sausio 1 d.

5e.   Kredito įstaiga gali taikyti 5d dalį tik tuo atveju, jei ji skaičiuodama savo kapitalo poreikį 2010 m. sausio 1 d. arba vėliau pradėjo taikyti IRB metodą arba Pažangiuosius vertinimo metodus.“

17.

154 straipsnio 5 dalis pakeičiama taip:

„5.   Iki 2012 m. gruodžio 31 d. visų mažmeninių pozicijų, užtikrintų nuosavomis gyvenamosiomis patalpomis ir kurioms netaikomos centrinės valdžios garantijos, svertinis LGD vidurkis neturi būti mažesnis nei 10 %.“

18.

156 straipsnyje po trečios pastraipos įterpiamos šios dalys:

„Ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio 1 d. Komisija persvarsto ir atsiskaito apie atlyginimų nuostatas, tarp jų ir nurodytas V ir XII prieduose, ypatingą dėmesį skiriant jų veiksmingumui, įgyvendinimui ir vykdymui, atsižvelgiant į tarptautinius įvykius. Šiuo persvarstymu siekiama nustatyti bet kokias spragas, kylančias iš proporcingumo principo taikymo toms nuostatoms. Komisija kartu su kitais atitinkamais pasiūlymais pateikia savo ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai.

Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir vienodas veiklos sąlygas, Komisija persvarsto 54 straipsnio įgyvendinimą nuoseklumo tarp nuobaudų ir kitų skirtų ar taikytų priemonių visoje Sąjungoje požiūriu ir, jei reikia, teikia pasiūlymus.

Komisija, periodiškai persvarstydama šios direktyvos taikymą, užtikrina, kad dėl šios direktyvos taikymo būdas nepasireikštų kredito įstaigų diskriminavimu dėl jų teisinės struktūros arba nuosavybės modelio.

Siekdama užtikrinti priežiūros požiūrio į kapitalą nuoseklumą, Komisija persvarsto nuorodos į priemonių pagal 66 straipsnio 1a dalies a punktą svarbą V priedo 23 punkto o punkto ii papunktyje, iškart kai tik imasi peržiūrėti kapitalo priemonių apibrėžtį, kaip numatyta 56–67 straipsniuose.“

19.

Įterpiamas šis straipsnis:

„156a straipsnis

Ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d. Komisija peržiūri pakeitimus, kuriuos tikslinga padaryti norint suderinti šios direktyvos IX priedą, atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus dėl kredito įstaigų kapitalo poreikio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų, ir pateikia ataskaitą šiuo klausimu. Komisija teikia tą ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai kartu su atitinkamais teisėkūros pasiūlymais.“

20.

Priedai iš dalies keičiami taip, kaip nurodyta šios direktyvos I priede.

1.

3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa papildoma tokiu punktu:

„t)   pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija ir pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija– pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija ir pakartotinio pakeitimo vertybiniais popieriais pozicija, kaip apibrėžta Direktyvoje 2006/48/EB.“

2.

17 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginė frazė pakeičiama taip:

„Jeigu įstaiga, taikydama šios direktyvos II priedą, pagal riziką įvertintas pozicijas apskaičiuoja pagal Direktyvos 2006/48/EB 84–89 straipsnius, apskaičiavimo, numatyto Direktyvos 2006/48/EB VII priedo 1 dalies 36 punkte, tikslais taikomos šios nuostatos:“.

3.

18 straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

4.

VIII skyriaus 2 skirsnio antraštė pakeičiama taip:

„Deleguoti teisės aktai ir vykdymo įgaliojimai“.

5.

41 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Priemonės, nurodytos 1 dalyje, tvirtinamos deleguotais teisės aktais, vadovaujantis 42a straipsniu ir 42b ir 42c straipsniuose numatytomis sąlygomis.“

6.

42 straipsnio 2 dalis išbraukiama.

7.

Įterpiami šie straipsniai:

„42a straipsnis

Delegavimas

1.   Įgaliojimas priimti deleguotus teisės aktus, nurodytus 41 straipsnyje, Komisijai suteikiamas ketveriems metams nuo 2010 m. gruodžio 15 d. Komisija parengia su deleguotais įgaliojimais susijusią ataskaitą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki ketverių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas savaime pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, jei Europos Parlamentas ar Taryba šių įgaliojimų nepanaikina pagal 42b straipsnį.

2.   Priėmusi deleguotą teisės aktą, Komisija iškart apie jį vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3.   Komisijai suteiktam įgaliojimui priimti deleguotus teisės aktus taikomos 42b ir 42c straipsniuose nustatytos sąlygos.

42b straipsnis

Delegavimo atšaukimas

1.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 41 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2.   Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, siekia prieš priimdama galutinį sprendimą per deramą laikotarpį informuoti apie tai kitą instituciją ir Komisiją, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti.

3.   Sprendimu dėl atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Sprendimas įsigalioja nedelsiant arba vėliau, tame sprendime nurodytą dieną. Jis neturi įtakos jau įsigaliojusių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

42c straipsnis

Prieštaravimai dėl deleguotų teisės aktų

1.   Europos Parlamentas ir Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto per tris mėnesius nuo pranešimo dienos. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas trimis mėnesiais.

2.   Jei pasibaigus 1 dalyje nurodytam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja jame nurodytą dieną. Deleguotas teisės aktas gali būti paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti nepasibaigus šiam laikotarpiui, jeigu ir Europos Parlamentas, ir Taryba informavo Komisiją apie savo ketinimą nepareikšti prieštaravimų.

3.   Jeigu Europos Parlamentas arba Taryba per 1 dalyje nurodytą laikotarpį pareiškia prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto, šis aktas neįsigalioja. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnį, prieštaraujanti institucija nurodo prieštaravimo deleguotam teisės aktui priežastis.“

8.

47 straipsnis pakeičiamas taip:

„Įstaigos, kurių konkretus rizikos modelis pagal V priedo 1 dalį buvo patvirtintas iki 2007 m. sausio 1 d., gali, remdamosi patvirtintu modeliu, iki 2011 m. gruodžio 30 d. arba iki kompetentingų institucijų atskiriems atvejams patvirtintos ankstesnės datos taikyti Direktyvos 93/6/EEB VIII priedo 4 ir 8 dalis pagal tai, kas buvo jose buvo numatyta iki 2007 m. sausio 1 d.“

9.

Priedai iš dalies keičiami taip, kaip nurodyta šios direktyvos II priede.

a)

1 straipsnio 3, 4, 16 ir 17 punktai ir I priedo 1, 2c, 3, 4a ir 5b iii punktai – ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 1 d.; taip pat

b)

šios direktyvos nuostatos, neskaitant nurodytų a punkte, – ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d.

i)

atlyginimui, mokamam pagal sutartis sudarytas prieš jų įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje datą ir paskirtam ar išmokėtam po tos datos; ir

ii)

paskirtam, bet dar neišmokėtam prieš faktinio įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje datą atlyginimui už 2010 m. suteiktas paslaugas.