Byla C‑302/04

Ynos kft

prieš

János Varga

(Szombathelyi Városi Bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 234 straipsnis – Direktyva 93/13/EEB – Vartotojai – Nesąžiningos sąlygos –Nacionalinės teisės aktas, suderintas su direktyva po trečiosios valstybės Asociacijos susitarimo sudarymo su Europos Bendrijomis ir iki šios valstybės įstojimo į Europos Sąjungą – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas“

Sprendimo santrauka

Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Bendrijos direktyvą tik tiek, kiek tai yra susiję su jos taikymu naujojoje valstybėje narėje nuo jos įstojimo į Europos Sąjungą dienos.

Todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Vengrijos teismo pateiktus prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, nes pagrindinės bylos faktinės aplinkybės įvyko prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą.

(žr. 36–38 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. sausio 10 d.(*)

„EB 234 straipsnis – Direktyva 93/13/EEB – Vartotojai – Nesąžiningos sąlygos –Nacionalinės teisės aktas, suderintas su direktyva po trečiosios valstybės Asociacijos susitarimo sudarymo su Europos Bendrijomis ir iki šios valstybės įstojimo į Europos Sąjungą – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas“

Byloje C‑302/04

dėl Szombathelyi Városi Bíróság (Vengrija) 2004 m. birželio 10 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2004 m. liepos 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ynos kft

prieš

János Varga,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, A. Rosas, K. Schiemann ir J. Makarczyk, teisėjai C. Gulmann, A. La Pergola, K. Lenaerts, P. Kūris, E. Juhász, G. Arestis, M. Ilešič (pranešėjas) ir A. Ó. Caoimh,

generalinis advokatas A. Tizzano,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. birželio 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos P. Gottfried bei J. Fazekas ir R. Sommsich,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

–        Latvijos vyriausybės, atstovaujamos A. Zikmane ir E. Balode‑Buraka,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos T. Nowakowski,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Aresu bei K. Riczné Talabér ir M.‑J. Jonczy,

susipažinęs su 2005 m. rugsėjo 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29, toliau – direktyva) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp bendrovės Ynos kft (toliau – Ynos), kuri vykdo nekilnojamojo turto agento veiklą, ir J. Varga dėl nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo sutarties vykdymo.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Vengrijos Respublikos stojimas į Europos Sąjungą

3        1991 m. gruodžio 16 d. buvo pasirašytas Europos susitarimas, steigiantis asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių ir Vengrijos Respublikos (toliau – Asociacijos susitarimas), kuris įsigaliojo 1994 m. vasario 1 dieną.

4        Šio susitarimo 67 straipsnis nustato:

„Susitariančiosios Šalys pripažįsta, kad svarbi Vengrijos ekonominio integravimosi į Bendriją sąlyga yra dabartinių ir būsimų šios šalies įstatymų suderinimas su Bendrijos teisės aktais. Vengrija stengiasi užtikrinti, kad būsimi teisės aktai būtų kuo labiau suderinti su Bendrijos teisės aktais.“ (Neoficialus vertimas)

5        To paties susitarimo 68 nurodo:

„Įstatymų suderinimas apima šias sritis: <…> vartotojų apsaugą <…>“ (Neoficialus vertimas)

6         Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo aktas) 2 straipsnis, esantis pirmojoje dalyje „Principai“, numato:

„Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų <...> priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“

7        Stojimo akto penktojoje dalyje „Su šio akto įgyvendinimu susijusios nuostatos“ yra II antraštinė dalis „Institucijų priimtų aktų taikomumas“, kuri apima 53‑59 straipsnius.

8        Šio Akto 53 straipsnis nurodo:

„Įstojus naujosioms valstybėms narėms laikoma, kad joms yra skirtos direktyvos ir sprendimai, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje ir Euratomo sutarties 161 straipsnyje, jei tos direktyvos ir sprendimai buvo skirti visoms esamoms valstybėms narėms. <...> Laikoma, kad įstojus naujosioms valstybėms narėms apie tokias direktyvas ir sprendimus joms buvo pranešta.“

9        Šio Akto 54 straipsnis numato:

„Naujosios valstybės narės taiko priemones, būtinas, kad nuo įstojimo dienos jos pradėtų laikytis direktyvų <...>, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje <...>, jei 24 straipsnyje nurodytuose prieduose arba kuriose nors kitose šio Akto nuostatose nenustatytas kitoks terminas.“

 Direktyva

10      Direktyvos 1 straipsnio 1 dalis nustato:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

11      Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje sakoma:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

 Nacionalinės teisės aktai

12      Pagal 1994 m. sausio 4 d. Įstatymo dėl Asociacijos susitarimo ratifikavimo (1994. évi I. törvény a Magyar Köztársaság és az Európai Közösségek és azok tagállamai között társulás létesítéséről szóló, Brüsszelben, 1991. december 16-án aláírt Európai Megállapodás kihírdetéséről) (Magyar Közlöny, 1994/1), galiojančio nuo 1994 m. vasario 1 d., 3 straipsnio 1 dalį reikia užtikrinti, kad Vengrijos Respublikos tarptautinių sutarčių rengimas ir sudarymas, taip pat vidaus teisės normų rengimas ir priėmimas atitiktų minėtą Asociacijos susitarimą.

13      To paties straipsnio 2 dalis numato, kad rengiant ir priimant teisės normas reikia įgyvendinti šios sutarties 67 straipsnyje nustatytus įsipareigojimus.

14      Nesąžiningų sutarties sąlygų srityje svarbios nacionalinės teisės nuostatos, be kita ko, yra įtvirtintos Vengrijos civilinio kodekso 209 ir 239 straipsniuose, pagal jų redakciją, išplaukiančią iš 1997 m. gruodžio 19 d. Įstatymo Nr. 149/97 dėl Vengrijos Respublikos Civilinio kodekso pakeitimų Nr. IV/1959 (1997. évi CXLIX. törvény a Magyar Köztársaság Polgári Törvénykönyvéről szóló 1959. évi IV. törvény módósításáról) (Magyar Közlöny, 1997/115, toliau – pakeistas Civilinis kodeksas), kuris įsigaliojo 1998 m. kovo 1 dieną.

15      Civilinio kodekso 209 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu sutartyje yra bendra nesąžininga sąlyga, šalis, kuri dėl jos patiria žalą, gali ją užginčyti.

16      Šio kodekso 209/B straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendra sutarties sąlyga arba tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimus, ji vienašališkai ir nepagrįstai vienos šalies nenaudai nustato iš sutarties išplaukiančias šalių teises ir pareigas.

17      Pagal Civilinio kodekso 239 straipsnį sutarties sąlygos negaliojimo iš dalies atveju, nebent būtų nustatyta kitaip, visa sutartis nėra negaliojanti, nebent būtų nustatyta, kad, nesant tokios sąlygos, šalys jos nebūtų sudariusios.

18      Įstatymo Nr. CXLIX/97 11 straipsnio 5 dalis ir 1999 m. vasario 5 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 18/1999 (II.5.) dėl nesąžiningomis laikomų su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygų (Kormányrendelet a fogyasztóval kötött szerződésben tisztességtelennek minősülő feltételekről) (Magyar Közlöny, 1999/8, toliau – Vyriausybės nutarimas) 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad juose yra nuostatų, kurios laikomos suderintomis su direktyva.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19      2002 m. sausio 10 d. Ynos sudarė su J. Varga tarpininkavimo sutartį (toliau – sutartis) dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Bendra kaina, kurią J. Varga pareiškė norintis gauti, buvo 70 187 500 HUF.

20      Iš esmės sutartyje buvo įtvirtintos sąlygos, atkartojančios bendrąsias tipinės sutarties sąlygas.

21      Pagal sutarties 5 punktą šalys susitarė, kad tarpininkavimą laikys sėkmingu, o pardavimą įvykdytu, jei vykdant šį sandorį bus sudaryta sutartis su vienu iš tarpininko klientų. To paties punkto antrajame sakinyje taip pat nustatyta, jog „įgaliotojas sutinka, kad tarpininkas taip pat turi teisę į komisinius, jei tarpininko surastas klientas pateikia pastato, kuris nuosavybės teise priklauso įgaliotojui, pirkimo ar nuomos pasiūlymą bent jau už tokią pačią kainą, kurią sutartyje nustatė įgaliotojas ir tarpininkas, atitinkant formalius kriterijus, kurie taikomi nagrinėjam pardavimui, net jei įgaliotojas atsisako šio pasiūlymo“.

22      Pagal sutartį sėkmingo tarpininkavimo atveju Ynos turėjo teisę į 2 % suderėtos pardavimo kainos su pridėtinės vertės mokesčiu komisinius. Komisiniai turėjo būti sumokėti pardavimo sutarties arba atitinkamos preliminariosios sutarties pasirašymo metu. Nesumokėjus komisinių, tarpininkas turėjo teisę gauti komisinius su 30 % delspinigiais.

23      2002 m. kovo 11 d. Ynos valdytojai, J. Varga, pastato pardavėjas J. Varga sūnus ir pirkėjai K. Ragasits bei E. Kovács pasirašė principinį susitarimą dėl sutarties sudarymo (toliau – principinis susitarimas), kuriame nustatė pastato pardavimo kainą ir sutarė, kad pardavimo sutartis arba preliminarioji sutartis bus sudaryta vėliausiai iki 2002 m. kovo 15 dienos. Tačiau iki tos dienos nei pardavimo sutartis, nei preliminarioji sutartis nebuvo sudarytos.

24      Galiausiai 2003 m. pastatas buvo parduotas kitam asmeniui, o ne K. Ragasits E. Kovács.

25      Ynos pareiškė ieškinį Szombathelyi Városi Bíróság nurodydama, kad pagal sutartį tarpininkavimas buvo sėkmingas, nes šalys sudarė principinį susitarimą. Ji pareikalavo, kad iš J. Varga būtų priteista sumokėti sutartyje numatytus komisinius bei nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas.

26      J. Varga paprašė atmesti šį prašymą. Jis nurodė, kad sutarties 5 punkto antrasis sakinys yra nesąžininga sąlyga. Jis pridūrė, kad pastato pardavimo sutartis buvo sudaryta be Ynos tarpininkavimo.

27      Ynos nurodė, kad šis antrasis sakinys nėra nesąžininga sąlyga Civilinio kodekso 209/B straipsnio prasme.

28      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tuo atveju, jei būtų galima pripažinti, jog sutarties sąlyga yra nesąžininga, kaip tai tvirtina atsakovas, ginčas turi būti išspręstas pagal direktyvą.

29      Būtent šiomis aplinkybėmis Szombathelyi Városi Bíróság nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar <...> direktyvos <...> 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata gali būti paremta nacionalinės teisės nuostata, kaip antai 1959 m. Įstatymo Nr. IV dėl Civilinio kodekso 209 straipsnio 1 dalis, kuri taikoma nustačius nesąžiningą bendros sutarties sąlygos pobūdį ir pagal kurią nesąžiningos sąlygos yra neprivalomos vartotojui ne ipso iure, o tik tuomet, kai vartotojas pateikia aiškų pareiškimą, t. y. sėkmingo apskundimo teisme atveju?

2.      Ar iš minėtos direktyvos nuostatos, pagal kurią sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų, matyti, kad visa sutartis nėra visiškai negaliojanti, jei ji gali egzistuoti be nesąžiningų sąlygų, kai pardavėjo ar tiekėjo nustatytos nesąžiningos sąlygos pagal nacionalinėje teisėje numatytas sąlygas neprivalomos vartotojui, tačiau be šių nuostatų, kurios yra sudėtinė sutarties dalis, pardavėjas ar tiekėjas nebūtų sudaręs sutarties su vartotoju?

3.      Ar Bendrijos teisės taikymo požiūriu svarbu, kad procesas pagrindinėje byloje buvo pradėtas iki Vengrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, tačiau po nacionalinės teisės suderinimo su direktyva?“

 Dėl Teisingumo teismo jurisdikcijos

30      Trečiuoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus. Iš tikrųjų pagrindinės bylos aplinkybės įvyko prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą, tačiau po šios valstybės teisės sistemos suderinimo su direktyva.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

31      Vengrijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija tvirtina, kad direktyva nėra taikoma pagrindinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės įvyko prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą. Jos mano, kad šis ginčas turi būti išspręstas pagal nacionalinės teisės normas, galiojusias tuo metu, kai sudaryta nagrinėjama sutartis bei kilo šis ginčas.

32      Čekijos vyriausybės manymu, aplinkybė, kad procesas nacionaliniame teisme prasidėjo prieš Vengrijos Respublikai įstojant (į Europos Sąjungą), savaime nėra lemianti. Svarbu tai, kad pagrindinis teisinis santykis baigėsi prieš šiai valstybei narei įstojant į Europos Sąjungą.

33      Tačiau Austrijos, Ispanijos ir Latvijos vyriausybės tvirtina, kad po įstojimo į Europos Sąjungą naujos valstybės narės nacionalinis teismas tokiu atveju kaip pagrindinėje byloje privalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatas, kurios siekia pastarąsias suderinti su direktyva, pagal direktyvą. Kai prejudicinį klausimą pateikia nacionalinis teismas EB 234 straipsnio prasme, Teisingumo Teismas iš esmės turi į jį atsakyti. Be to, Latvijos vyriausybė primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas pareiškė, kad yra kompetentingas priimti prejudicinius sprendimus dėl Bendrijos nuostatų tais atvejais, kai pagrindinės bylos aplinkybėmis netaikoma Bendrijos teisė, bet kai šios Bendrijos teisės nuostatos taikytinos remiantis nacionaline teise (1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi, C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763, 36 punktas ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Giloy, C‑130/95, Rink. p. I‑4291, 23 punktas). Ši vyriausybė pabrėžia, kad šiuo klausimu, jei nacionalinės teisės nuostata yra identiška Bendrijos teisės nuostatos turiniui, abi nuostatos turi būti aiškinamos vienodai, nepaisant to, ar viena valstybė narė į Europos Sąjungą įstojo prieš ar po šios valstybės nacionalinės teisės suderinimo su Bendrijos teise.

 Teisingumo Teismo vertinimas

34      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmuoju ir antruoju klausimais Szombathelyi Városi Bíróság Teisingumo Teismo prašo išaiškinti direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, kad jis galėtų įvertinti nacionalinės teisės normų taikymo sritį.

35      Tačiau reikia priminti, kad pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindinės bylos aplinkybės įvyko prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą.

36      Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti direktyvą tik tiek, kiek tai yra susiję su jos taikymu naujojoje valstybėje narėje nuo jos įstojimo į Europos Sąjungą dienos (žr. šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Andersson ir Wåkerås-Andersson, C‑321/97, Rink. p. I‑3551, 31 punktą).

37      Kadangi, kaip šiuo atveju, pagrindinės bylos aplinkybės įvyko prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti direktyvą.

38      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės įvyko prieš valstybei įstojant į Europos Sąjungą, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės įvyko prieš valstybei įstojant į Europos Sąjungą, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus.

Parašai:

---

* Proceso kalba: vengrų.