Byla C-53/04

Cristiano Marrosu ir Gianluca Sardino

prieš

Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate

(Tribunale di Genova prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 1999/70/EB – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1 punkto b papunktis ir 5 punktas – Neterminuotų darbo santykių nustatymas pažeidus taisykles, reglamentuojančias paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis – Galimybė su viešojo administravimo institucija sudarytoms darbo sutartims taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą“

Sprendimo santrauka

Socialinė politika – Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 1 sąlygos b punktas ir 5 sąlyga)

Bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis, pridėtą prie Direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

(žr. 57 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2006 m. rugsėjo 7 d.(*)

„Direktyva 1999/70/EB – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1 punkto b papunktis ir 5 punktas – Neterminuotų darbo santykių nustatymas pažeidus taisykles, reglamentuojančias paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis – Galimybė su viešojo administravimo institucija sudarytoms darbo sutartims taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą“

Byloje C‑53/04,

dėl 2004 m. sausio 21 d. Tribunale di Genova (Italija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. vasario 10 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Cristiano Marrosu,

Gianluca Sardino

prieš

Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, G. Arestis ir J. Klučka,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. liepos 14 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        C. Marrosu ir G. Sardino, atstovaujamų advokatų G. Bellieni ir A. Lanata,

–        Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate, atstovaujamos advokato C. Ciminelli,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocati dello Stato D. Del Gaizo ir P. Gentili,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bakopoulos,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir A. Aresu,

susipažinęs su 2005 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo (toliau – bendrasis susitarimas), pridėto prie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999 m., p. 43), 1 punkto b papunkčio ir 5 punkto išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp C. Marrosu bei G. Sardino ir jų darbdavio, t. y. Genujos San Marino ligoninės ir universitetinės klinikos (Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate, toliau – ligoninė), dėl juos siejančių darbo sutarčių neatnaujinimo.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Pagal bendrojo susitarimo 1 punktą, „šio susitarimo tikslas yra:

a)      pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;

b)      sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.

4        Bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalis numato, kad jis „taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika“.

5        Pagal bendrojo susitarimo 5 punktą:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

2.      Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:

a)      laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;

b)      laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“

6        Pagal Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmąją pastraipą valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad jos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2001 m. liepos 10 dienos.

 Nacionalinės teisės aktai

7        2000 m. gruodžio 29 d. Įstatymu Nr. 422 dėl nuostatų, priimtų įgyvendinant įsipareigojimus, kylančius dėl Italijos narystės Europos Bendrijose – 2000 m. Bendrijos įstatymas (2001 m. sausio 20 d. paprastas GURI Nr. 16 priedas, toliau – Įstatymas Nr. 422/2000) nacionalinis įstatymų leidėjas Italijos vyriausybei suteikė įgaliojimus priimti šio įstatymo A ir B prieduose nurodytas Bendrijos direktyvas įgyvendinančius įstatyminius dekretus. B priede minima Direktyva 1999/70.

8        Įstatymo Nr. 422/2000 2 straipsnio 1 dalies b punktas, konkrečiai kalbant, nurodo, kad „norint išvengti galimos neatitikties galiojančioms atitinkamose srityse, kurias reglamentuoja įgyvendinimo teisės aktai, taisyklėms, prireikus nagrinėjamos taisyklės pakeičiamos arba papildomos <...>“, o to paties straipsnio f dalis numato, kad „kiekvienu atveju įstatyminiais dekretais užtikrinama visiška įgyvendinamų direktyvų reglamentuojamose srityse priimtų taisyklių atitiktis nagrinėjamos direktyvos reikalavimams <...>“.

9        2001 m. rugsėjo 6 d. Italijos vyriausybė, remdamasi Įstatymo Nr. 422/2000 2 straipsnio 1 dalies f punktu, priėmė Įstatyminį dekretą Nr. 368 dėl direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis įgyvendinimo (2001 m. spalio 9 d. GURI Nr. 235, p. 4, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001).

10      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 1 straipsnio 1 dalis numato, kad „terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tik dėl techninių, gamybos, darbo organizavimo arba pagal darbo sutartį dirbančių asmenų pakeitimo priežasčių“.

11      Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 4 straipsnio 1 dalį darbo sutarties trukmė gali būti pratęsta tik vieną kartą, jeigu jos pradinė trukmė trumpesnė nei treji metai, „su sąlyga, jog pratęsimas grindžiamas objektyviomis priežastimis bei atliekamas tas pats darbas, dėl kurio buvo sudaryta terminuota darbo sutartis“. Vis dėlto šiuo atveju bendra tokios darbo sutarties trukmė negali viršyti trejų metų.

12      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnis „Termino pabaiga ir sankcijos. Paeiliui sudaromos darbo sutartys“ nurodo:

„1.      Jeigu darbo santykiai tęsiasi pasibaigus pradiniam ar vėliau pagal 4 straipsnį pratęstam laikotarpiui, darbdavys privalo 20 % padidinti darbuotojo atlyginimą už kiekvieną dieną iki dešimtosios dienos ir 40 % už kiekvieną papildomą dieną.

2.      Jeigu darbo santykiai tęsiasi praėjus dvidešimčiai dienų, kai darbo sutartis sudaryta trumpesniam nei šešių mėnesių terminui, o kitais atvejais – praėjus trisdešimčiai dienų, laikoma, kad pasibaigus šiems terminams darbo sutartis yra neterminuota.

3.      Jeigu darbuotojas per dešimt dienų, skaičiuojamų nuo sutarties, kurios trukmė yra šeši mėnesiai arba trumpesnė, galiojimo pasibaigimo dienos, arba, jeigu sutarties galiojimo terminas yra ilgesnis nei šeši mėnesiai, – per dvidešimt dienų pagal 1 straipsnį dar kartą įdarbinamas pagal terminuotą darbo sutartį, antroji darbo sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikotarpiui.

4.      Esant dviem paeiliui sudarytoms terminuotoms darbo sutartims, t. y. sudarius jas nenutrūkstamai, darbo sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikotarpiui nuo pirmosios darbo sutarties sudarymo dienos.“

13      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 10 straipsnyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kada neleidžiama taikyti naujų teisės aktų dėl terminuotų darbo sutarčių. Nė viename atvejyje nėra įvardytas viešojo administravimo sektorius.

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001 įsigaliojo 2001 m. rugsėjo 21 dieną. Jo 11 straipsnio 1 dalis patikslina, jog „nuo šio įstatyminio dekreto įsigaliojimo dienos panaikinamos <...> visos nesuderinamos ir aiškiai šiame įstatyminiame dekrete neišvardytos įstatymų nuostatos.“ Šio straipsnio 3 dalyje papildomai numatyta, kad „individualios darbo sutartys, sudarytos remiantis anksčiau galiojusiais teisės aktais, sukelia pasekmes iki jų galiojimo termino pabaigos“.

15      Be to, pagal 2001 m. kovo 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 165 dėl bendrų darbo organizavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių (2001 m. gegužės 9 d. paprastas GURI Nr. 106 priedas, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 165) 36 straipsnį:

„1.      Nepažeisdamos pirmiau išvardytų personalo įdarbinimo nuostatų, viešojo administravimo institucijos gali laisvai pasirinkti personalo įdarbinimo sutarties formą, numatytą civiliniame kodekse ir įstatymuose, reglamentuojančiuose darbo santykius įmonėse. Nacionalinės kolektyvinės sutartys reglamentuoja terminuotas darbo sutartis, mokymo ir darbo sutartis bei kitus laikinus mokymo ir darbo santykius <...>.

2.      Bet kuriuo atveju viešojo administravimo institucijų imperatyvių nuostatų dėl darbuotojų įdarbinimo ar darbo pažeidimas negali lemti neterminuotos darbo sutarties sudarymo su šia institucija, nepažeidžiant jose numatytos atsakomybės ir sankcijų. Atitinkamas darbuotojas turi teisę į žalos, atsiradusios dėl pažeidžiant imperatyvias nuostatas atlikto darbo, atlyginimą. Viešojo administravimo institucijos privalo išsiieškoti sumokėtas sumas iš atsakingų vadovų, kai pažeidimas yra padarytas tyčia ar dėl didelio neatsargumo.“

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Konstitucinis teismas (Corte costituzionale) savo 2003 m. kovo 13 d. sprendime Nr. 89 yra nusprendęs, jog Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys atitinka Italijos Konstitucijos 3 ir 97 straipsniuose įtvirtintus konstitucinius lygybės ir gero valdymo principus. Corte costituzionale padarė išvadą, kad pagal minėtos Konstitucijos 97 straipsnio trečiąją pastraipą pagrindinis principas, pagal kurį įdarbinimas viešosios valdžios institucijose vykdomas konkurso būdu, įteisina skirtingą požiūrį į darbuotojus, dirbančius privačiame sektoriuje, ir dirbančiuosius viešojo administravimo institucijose, jeigu yra pažeidimų paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

17      Ieškovai pagrindinėje byloje ligoninėje buvo įdarbinti kaip virtuvės techniniai darbuotojai, paeiliui sudarant su jais keletą terminuotų darbo sutarčių, kurių paskutinės buvo sudarytos 2002 m. sausio mėn. šešių mėnesių laikotarpiui.

18      Įdarbinama buvo atsižvelgiant į sugebėjimų sąrašą, sudarytą po viešo konkurso, ligoninės organizuoto 1998 m. siekiant laikinai įdarbinti „virtuvės techninius darbuotojus“, – konkurso, kurį ieškovai pagrindinėje byloje laimėjo.

19      Paskutinių terminuotų darbo sutarčių, kurios baigė galioti 2002 m. liepos mėn., ligoninė neatnaujino ir sutarties pasibaigimo dieną ieškovams pagrindinėje byloje pasirodžius darbo vietoje juos oficialiai atleido iš darbo.

20      Ieškovai pagrindinėje byloje Genujos teismui (Tribunale di Genova) apskundė sprendimą juos atleisti iš darbo, prašydami, pirma, remiantis Įstatyminiu dekretu Nr. 368/2001 pripažinti juos su ligonine siejančių neterminuotų darbo santykių buvimą nuo darbo santykių pradžios, kai įsigaliojo šis dekretas, ir, antra, priteisti iš jos atitinkamą darbo užmokestį bei atlyginti patirtą žalą.

21      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kiekvienu jo nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad nuo priešpaskutinės sutarties, sudarytos su ligonine, pasibaigimo iki paskutinės sutarties su ja sudarymo praėjo aštuonios dienos. Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas „per dešimt dienų, skaičiuojamų nuo sutarties, kurios trukmė yra šeši mėnesiai arba trumpesnė, galiojimo pasibaigimo dienos“ dar kartą įdarbinamas pagal terminuotą darbo sutartį, antroji darbo sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikotarpiui.

22      Ligoninė tvirtina, kad Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnis viešojo administravimo institucijoms draudžia sudaryti neterminuotas darbo sutartis.

23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad bendrasis susitarimas neįvardija jokio veiklos sektoriaus, kuris nepatektų į jo taikymo sritį, išimtis daroma tik tam tikriems profesinio mokymo santykiams ar šio bendrojo susitarimo 2 punkto 2 dalyje nurodytiems darbo santykiams, kurie nenagrinėjami pagrindinėje byloje. Be to, Įstatymas Nr. 422/2000, kuris įpareigojo vyriausybę įgyvendinti Direktyvą 1999/70, nenumatė jokių apribojimų jį taikyti viešojo administravimo srityje. Iš tikrųjų Įstatyminiame dekrete Nr. 368/2001 nėra jokių tokio pobūdžio apribojimų. Priimtas vėliau nei Įstatyminis dekretas Nr. 165/2001 jis aiškiai panaikino „visas nesuderinamas ir neaiškiai šiame įstatyminiame dekrete išvardytas įstatymų nuostatas“.

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys atitinka Bendrijos teisę tiek, kiek nurodant imperatyvių nuostatų, susijusių su paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis, pažeidimo pasekmes jame aiškiai išskirtos sutartys, sudarytos su viešojo administravimo institucijomis, ir sutartys, sudarytos su privačiu darbdaviu. Minėtas teismas šiuo klausimu pažymi, kad apsauga nustatant žalos atlyginimą, kuri vidaus teisės sistemoje yra bendrojo pobūdžio, atsižvelgiant į klausimus dėl žalos, kurią patyrė darbuotojai, įrodinėjimo pareigos, negali būti laikoma ekvivalentiška apsaugai, susijusiai su įdarbinimu prieš tai dirbtam darbui. Pastarajai apsaugos formai labiau reikalinga piktnaudžiavimų, kurie gali atsirasti darbuotojui paeiliui sudarant terminuotas sutartis, prevencija.

25      Tokiomis sąlygomis Tribunale di Genova nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 1999/70/EB direktyvą (jos 1 straipsnį ir (bendrojo susitarimo) 1 punkto b papunktį ir 5 punktą) reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės nuostatas (priimtas iki direktyvos perkėlimo), kurios išskiria darbo sutartis, sudarytas su viešojo administravimo institucijomis, ir sutartis, sudarytas su privačiais darbdaviais, pirmosioms nesuteikiant apsaugos, išplaukiančios iš neterminuotų darbo santykių nustatymo, tais atvejais, kai yra pažeidžiamos imperatyvios taisyklės paeiliui sudaromų terminuotų sutarčių srityje?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

26      Ligoninė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas atsižvelgiant į tai, kad direktyvos nėra horizontaliai tiesiogiai veikiančios ir kad ši įstaiga nepriklauso nuo Italijos valstybės ar kurios nors ministerijos, ir dėl to Direktyva 1999/70 nėra tiesiogiai taikoma pagrindinėje byloje. Kalbama apie savarankišką įstaigą, kurią, taikydami nacionalinės teisės normas ir negalėdami jų pakeisti ar nuo jų nukrypti, valdo jos vadovai.

27      Italijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Ji pirmiausia nurodo, kad šis prašymas yra visiškai hipotetinis, nes Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnio, kuris įtvirtina Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio išimtį, taikymas pagrindinėje byloje nekelia jokių abejonių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris vienintelis yra kompetentingas aiškinti nacionalinės teisės normas.

28      Antra, ji tvirtina, kad minėtas prašymas neturi jokios reikšmės ginčo pagrindinėje byloje sprendimui, nes pirmosios darbo sutartys buvo sudarytos anksčiau, nei pasibaigė Direktyvos 1999/70 perkėlimo terminas, t. y. 2001 m. liepos 10 dieną.

 Teisingumo Teismo vertinimas

29      Pirma, dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kuriuo remiasi ligoninė, pakanka pripažinti tai, kad, kaip tai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, nacionalinio teismo manymu, įrodyta, kad įstaiga yra viešojo administravimo institucija. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, direktyva galima remtis ne tik valstybės institucijų, bet ir valstybei pavaldžių ar jos kontroliuojamų institucijų, ar subjektų arba turinčiųjų plačius įgaliojimus palyginti su tais, kurie išplaukia iš santykiams tarp privačių asmenų taikomų taisyklių, kaip antai teritorinių vienetų ar institucijų, kurioms, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, pagal viešosios valdžios aktą ir pastarajai kontroliuojant suteikti įgaliojimai teikti viešąsias paslaugas, atžvilgiu (1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Fratelli Costanzo, 103/88, Rink. p. 1839, 31 punktas; 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, Rink. p. I‑3313, 19 punktas bei 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Rieser Internationale Transporte, C‑157/02, Rink. p. I‑1477, 24 punktas).

30      Todėl šiuo atveju šis prieštaravimas dėl priimtinumo yra nepagrįstas.

31      Antra, dėl Italijos vyriausybės pirmojo prieštaravimo dėl priimtinumo reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į teismų praktiką, pagal EB 234 straipsnį pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės išaiškinimo ar nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Bendrijos teise (žr. 1964 m. kovo 19 d. Sprendimą Unger, 75/63, Rink. p. 347, 365 ir 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Yonemoto, C‑40/04, Rink. p. I‑7755, 27 punktą).

32      Vis dėlto reikia priminti, kad, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, Teisingumo Teismui ir nacionaliniam teismui bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinio teismo teisėjas, kuriam tenka atsakomybė priimti teismo sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti tai, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų tinkamumą. Vadinasi, kai prejudiciniai klausimai yra susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą (žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 punktą ir 2005 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie, C‑316/04, Rink. p. I‑9759, 29 punktą).

33      Teisingumo Teismas tik išimtinėmis aplinkybėmis, siekdamas įvertinti, ar byla jam teisminga, gali nagrinėti sąlygas, kuriomis nacionalinis teismas bylą jam perdavė (žr. šiuo klausimu 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, Rink. p. 3045, 21 punktą). Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą dėl jam nacionalinio teismo teisėjo pateikto klausimo, tik jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašymas išaiškinti Bendrijos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, būtinos tinkamai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., pavyzdžiui, minėto sprendimo Bosman 61 punktą ir minėto sprendimo Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie 30 punktą).

34      Tačiau šioje byloje negali būti pagrįstai tvirtinama, kad Direktyvos 1999/70 išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba problema yra hipotetinė, nes minėtas išaiškinimas, kurio prašo nacionalinis teismas, yra reikalingas pastarajam atsakyti į klausimą dėl nacionalinės teisės nuostatos suderinamumo su šia direktyva.

35      Šis prieštaravimas dėl priimtinumo taip pat turi būti atmestas.

36      Trečia, dėl antrojo Italijos vyriausybės prieštaravimo dėl priimtinumo pakanka konstatuoti, kad, kaip tai matyti iš Direktyvos 1999/70, kurios perkėlimo terminas pasibaigė 2001 m. liepos 10 d., jos tikslas – išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir kad tokios nuostatos iš esmės susijusios su terminuotų darbo sutarčių atnaujinimu ir tokiam atnaujinimui taikomomis sąlygomis. Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjamos darbo sutartys buvo atnaujintos atitinkamai 2002 m. sausio 10 d. ir 11 d., t. y. vėliau, nei ši direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai tvirtinti, kad direktyvos aiškinimas neturi jokios reikšmės ginčo, dėl kurio buvo kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, išsprendimui.

37      Iš pirmiau išdėstytų argumentų išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl esmės

38      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privačiu darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius.

39      Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai nei per posėdį nurodė Italijos vyriausybė, Direktyva 1999/70 ir bendrasis susitarimas skirti būti taikomais taip pat ir terminuotoms darbo sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais bei su jais nustatytiems terminuotiems darbo santykiams (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p I‑0000, 54 punktas).

40      Iš tiesų šių dviejų aktų nuostatose nėra nieko, iš ko būtų galima padaryti išvadą, kad jų taikymo sritis apsiriboja terminuotomis sutartimis, kurias darbuotojai sudaro tik su privataus sektoriaus darbdaviais (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 55 punktas).

41      Priešingai, pirma, kaip išplaukia iš bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalies, jo taikymo sritis yra apibrėžta plačiai, bendrai nurodant „pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika“. Be to, bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai“ bendrojo susitarimo prasme apima visus darbuotojus, nedarydama skirtumo pagal tai, ar jų darbdavys yra privatus, ar viešas (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 56 punktas).

42      Antra, to paties bendrojo susitarimo 2 punkto 2 dalis, toli gražu nenumatydama neterminuotų darbo sutarčių ar neterminuotų darbo santykių su darbdaviu, kuris yra viešas asmuo, apsiriboja valstybėms narėms ir (arba) socialiniams partneriams suteikiama galimybe šio bendrojo susitarimo netaikyti „pirminio profesinio mokymo santykiams ir gamybinės praktikos programoms“ bei darbo sutartims ir darbo santykiams, „sudarytiems ar nustatytiems pagal konkrečią valstybinę ar valstybės finansuojamą mokymo, integravimo ar profesinio perkvalifikavimo programą“ (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 57 punktas).

43      Reikia priminti, kad, kaip matyti iš bendrojo susitarimo 1 punkto b papunkčio, šio susitarimo tikslas yra sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

44      Šiuo požiūriu 5 punkto 1 dalis nustato valstybių narių pareigą savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti vieną ar keletą 1 punkto a, b ir c papunkčiuose išvardytų priemonių, jei atitinkamoje valstybėje narėje iki tol nebuvo lygiaverčių teisinių priemonių, skirtų veiksmingai išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 65 punktas).

45      Vis dėlto svarbu yra pažymėti, kad, kaip matyti iš minėtos nuostatos teksto, ji pripažįsta valstybėms narėms galimybę, kai tai yra objektyviai pateisinama, atsižvelgti į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes.

46      Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalis aiškiai nepripažįsta tos pačios galimybės valstybėms narėms nustatant sąlygas, kada terminuotos darbo sutartys ar santykiai, sudaromi ar nustatomi paeiliui, laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.

47      Vis dėlto kadangi minėta nuostata nenustato bendros valstybių narių pareigos numatyti terminuotų darbo sutarčių pakeitimo neterminuotomis nei tikslių sąlygų, kuriomis valstybės narės tai gali daryti (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 91 punktas), ji palieka valstybėms narėms tam tikrą diskreciją šioje srityje.

48      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad bendrojo susitarimo 5 punktas savaime nedraudžia, kad valstybė narė nustatytų skirtingas sąlygas, skirtas išvengti piktnaudžiavimo, atsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys ar santykiai buvo sudaryti ar nustatyti paeiliui su privataus sektoriaus darbdaviu ar viešojo sektoriaus darbdaviu.

49      Vis dėlto, kaip matyti iš minėto sprendimo Adeneler ir kt. 105 punkto, tam, kad nacionalinės teisės aktai, pavyzdžiui, tokie kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie draudžia tik viešajame sektoriuje paeiliui sudaromas terminuotas sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis, galėtų būti laikomi atitinkančiais bendrąjį susitarimą, atitinkamos valstybės narės teisinėje sistemoje minėtame sektoriuje turi būti kita efektyvi priemonė, kuri leistų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už jį nubausti.

50      Dėl pastarosios sąlygos reikia priminti, kad bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis valstybes nares įpareigoja nustatyti mažiausiai vieną iš šioje nuostatoje išvardytų veiksmingų ir privalomų priemonių, skirtų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, jei nacionalinėje teisėje dar nėra nustatytos analogiškos priemonės.

51      Be to, kai Bendrijos teisė nenumato, kaip kad nagrinėjamu atveju, konkrečių sankcijų tada, jei piktnaudžiavimai vis dėlto būtų nustatyti, nacionalinės valdžios institucijos privalo priimti tokią situaciją atitinkančias priemones, kurios turi būti ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos bei atgrasančios, kad užtikrintų visišką taikant bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumą (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 94 punktas).

52      Nors pagal valstybių narių proceso autonomijos principą šių normų įgyvendinimo būdus turi nustatyti jų nacionalinė teisė, vis dėlto jos negali būti mažiau palankios negu tos, kurios reglamentuoja panašias situacijas valstybės viduje (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų neturi būti neįmanoma ar nepagrįstai sunku naudotis Bendrijos teisėje įtvirtintomis teisėmis (veiksmingumo principas) (žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 12 punktą ir minėto sprendimo Adeneler ir kt. 95 punktą).

53      Iš to reikia daryti išvadą, kad kai piktnaudžiaujama sudarant paeiliui terminuotas darbo sutartis, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Iš tiesų pagal Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmosios pastraipos formuluotę, valstybės narės privalo „imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti (šioje) direktyvoje nustatyti rezultatai“ (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 102 punktas).

54      Teisingumo Teismas neprivalo pareikšti nuomonės dėl nacionalinės teisės aiškinimo, nes ši užduotis priskiriama tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris šiuo atveju privalo išnagrinėti, ar susijusios nacionalinės teisės nuostatos atitinka pirmesniuose trijuose punktuose nurodytus reikalavimus. Vis dėlto priimdamas prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimus, kurie padėtų nacionaliniam teismui pateikti savo vertinimą (žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C‑255/02, Rink. p I‑0000, 76 ir 77 punktus).

55      Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, numatantys imperatyvias terminuotų darbo sutarčių trukmės ir atnaujinimo taisykles bei viešojo administravimo institucijos piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju darbuotojo teisę į žalos atlyginimą, atitinka šio sprendimo 51–53 punktuose nurodytus reikalavimus.

56      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, kiek Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, skirta išvengti viešojo administravimo institucijos piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už jį nubausti.

57      Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

58      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1999 m. kovo 18 d. sudarytą Bendrąjį susitarimą, pridėtą prie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

Parašai.

---

* Proceso kalba: italų.