Byla C‑3/05

Gaetano Verdoliva

prieš

J. M. Van der Hoeven BV ir kt.

(Corte d'appello di Cagliari prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Briuselio konvencija – Nutarimas dėl leidimo vykdyti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimtą sprendimą – Neįteikimas arba netinkamas įteikimas – Susipažinimas – Apskundimo terminas“

Sprendimo santrauka

Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo – Vykdymas – Nutarimas dėl leidimo vykdyti sprendimą – Įteikimas

(1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 36 straipsnis)

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m., 1982 m. ir 1989 m. prisijungimo konvencijomis, 36 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis reikalauja tinkamai įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti sprendimą pagal Susitariančiosios Valstybės, kurioje siekiama vykdyti sprendimą, proceso taisykles ir kad nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą neįteikimo arba netinkamo įteikimo atveju vien to, jog asmuo, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, sužino apie šį nutarimą, nepakanka, kad būtų pradėtas skaičiuoti minėtame straipsnyje nustatytas terminas.

Visų pirma reikalavimas įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti sprendimą yra skirtas, viena vertus, apsaugoti šalies, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, teises ir, antra vertus, įrodymo požiūriu, sudaryti sąlygas tiksliai apskaičiuoti šioje nuostatoje nustatytą griežtą ir imperatyvų apskundimo terminą. Ši dvejopa paskirtis kartu su tikslu supaprastinti kitose Susitariančiosiose Valstybėse priimtų teismo sprendimų vykdymui taikomus formalumus paaiškina, kodėl konvencija nustato griežtesnes nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą perdavimo šaliai, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, sąlygas nei tos, kurios taikomos perduodant tą patį nutarimą prašymą vykdyti teismo sprendimą pateikusiam asmeniui. Antra, jei būtų svarbu tik tai, ar šalis, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, susipažino su nutarimu dėl leidimo vykdyti sprendimą, kiltų pavojus, kad įteikimo reikalavimas gali prarasti savo prasmę, o tai, be kita ko, apsunkintų tikslų šioje nuostatoje nustatyto termino apskaičiavimą ir vienodas konvencijos nuostatų taikymas būtų neįmanomas.

(žr. 34–38 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. vasario 16 d.(*)

„Briuselio konvencija – Nutarimas dėl leidimo vykdyti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimtą sprendimą – Neįteikimas arba netinkamas įteikimas – Susipažinimas – Apskundimo terminas“

Byloje C‑3/05

dėl Corte d’appello di Cagliari (Italija) 2004 m. lapkričio 12 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. sausio 6 d., pagal 1971 m. birželio 3 d. Protokolą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo užtikrinimo aiškinimo Teisingumo Teisme pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gaetano Verdoliva

prieš

J. M. Van der Hoeven BV,

Banco di Sardegna,

San Paolo IMI SpA,

dalyvaujant

Pubblico Ministero,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, R. Silva de Lapuerta, G. Arestis ir J. Klučka (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        G. Verdoliva, atstovaujamo advokatų M. Comella ir U. Ugas,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocatodello Stato A. Cingolo,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. de March ir A.‑M. Rouchaud‑Joët,

susipažinęs su 2005 m. lapkričio 24 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1) ir 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1, toliau – Briuselio konvencija), 36 straipsnio išaiškinimu.

2        Prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp G. Verdoliva ir J. M. Van der Hoeven BV (toliau − Van der Hoeven), Banco di Sardegna ir San Paolo IMI SpA, buvusio Instituto Paolo di Torino, dėl Arrondissementsrechtsbank ’s‑Gravenhage (Nyderlandai) priimto sprendimo, kuriuo nurodoma G. Verdoliva sumokėti Van der Hoeven 365 000 NLG sumą, vykdymo Italijoje.

 Teisinis pagrindas

 Briuselio konvencija

3        Briuselio konvencijos 26 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad vienoje iš Susitariančiųjų Valstybių priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose Susitariančiosiose Valstybėse nereikalaujant jokios specialios procedūros.

4        Šios konvencijos 27 straipsnio 2 punkte patikslinama, kad šie sprendimai nepripažįstami, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai.

5        Tos pačios konvencijos 31 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad Susitariančioje Valstybėje priimtas ir vykdytinas teismo sprendimas vykdomas kitoje Susitariančioje Valstybėje, jeigu suinteresuotosios šalies prašymu jis ten paskelbtas vykdytinu.

6        Briuselio konvencijos 34 straipsnis nurodo:

„Teismas, į kurį kreipiamasi, nedelsiant priima sprendimą; šioje vykdomosios bylos pakopoje atsakovas, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, neturi teisės teikti jokių paaiškinimų dėl ieškovo prašymo.

Prašymas gali būti atmestas tik dėl vienos iš 27 ir 28 straipsniuose nurodytų priežasčių.

<...>“

7        Šios konvencijos 35 straipsnis nurodo, kad atitinkamas teismo pareigūnas valstybės, kurioje siekiama vykdyti sprendimą, įstatymų nustatyta tvarka nedelsdamas praneša prašymą pateikusiam asmeniui apie priimtą sprendimą dėl prašymo.

8        Tos pačios konvencijos 36 straipsnis nustato:

„Jeigu nutariama leisti teismo sprendimą vykdyti, bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, per vieną mėnesį nuo jo gavimo šį nutarimą gali apskųsti.

Jeigu bylos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne toje Susitariančioje Valstybėje, kurioje leidžiama vykdyti teismo sprendimą, apeliacinio skundo padavimo terminas yra du mėnesiai nuo pranešimo įteikimo jai asmeniškai arba jos gyvenamojoje vietoje. Šis terminas dėl atstumo negali būti pratęstas.“

9        Briuselio konvencijos 40 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu prašymas vykdyti teismo sprendimą atmetamas, prašymą pateikęs asmuo gali pateikti skundą.

 Italijos proceso teisė

10      Pagal Italijos civilinio proceso kodekso (Codice di procedura civile, toliau − CPC) 143 straipsnį asmenims, kurių gyvenamoji vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra nežinomos, dokumentai įteikiami antstoliui pateikiant vieną dokumento kopiją paskutinės gyvenamosios vietos merijai ir antrą kopiją skelbiant šio antstolio oficialioje skelbimų lentoje.

11      CPC 650 straipsnis nustato, kad asmuo, kuriam skirtas nurodymas sumokėti, gali prieštarauti jo vykdymui net pasibaigus nurodyme nustatytam terminui, jeigu jis įrodo, kad jis pakankamai iš anksto negavo dokumento, būtent dėl netinkamo įteikimo. Vis dėlto pasibaigus 10 dienų terminui nuo pirmojo vykdomojo akto toks prieštaravimas yra nepriimtinas.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      1993 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu Arrondissementsrechtsbank ’s‑Gravenhage įpareigojo G. Verdoliva sumokėti Van der Hoeven 365 000 NLG sumą kartu su palūkanomis ir padengti kitas išlaidas.

13      1994 m. gegužės 24 d. Corte d’appelo di Cagliari išdavė leidimą vykdyti šį sprendimą Italijos teritorijoje, kuriuo leista areštuoti G. Verdoliva turimą sumokėti 220 000 000 ITL sumą.

14      Pirmas bandymas įteikti nutartį dėl leidimo vykdyti G. Verdoliva nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Capoterra (Italija) buvo nesėkmingas. Remiantis 1994 m. liepos 14 d. įteikimo protokolu, G. Verdoliva, nors ir registruotas šioje vietovėje, jau daugiau nei prieš metus iš jos buvo išsikraustęs.

15      Remiantis CPC 143 straipsniu buvo vykdomas antras įteikimas. Pagal 1994 m. liepos 27 d. įteikimo protokolą antstolis pateikė akto kopiją Capoterra merijai ir paskelbė antrą kopiją savo oficialioje skelbimų lentoje.

16      Kadangi per 30 dienų laikotarpį nuo taip atlikto įteikimo G. Verdoliva nepateikė jokio prieštaravimo, Van der Hoeven pradėjo sprendimo vykdymą įstodamas į Banco di Sardegna ir San Paolo IMI SpA jau pradėtą prieš G. Verdoliva vykdymo procedūrą.

17      1996 m. gruodžio 4 d. Tribunale civile di Cagliari (Italija) pateiktu ieškiniu G. Verdoliva prieštaravo vykdymui, motyvuodamas, kad, pirma, jam nebuvo įteikta nutartis dėl leidimo vykdyti sprendimą, ir, antra, kad pastaroji nebuvo perduota Capoterra merijai, todėl 1994 m. liepos 27 d. įteikimo protokolas yra neteisėtas.

18      2002 m. birželio 7 d. Tribunale civile di Cagliari sprendimu šis ieškinys buvo atmestas motyvuojant, be kita ko, kad ieškinys dėl prieštaravimo buvo pareikštas pasibaigus terminui. Šio teismo teigimu, pagal CPC 650 straipsnio analogiją galėtų būti leista pateikti pavėluotą protestą, jeigu pakankamai iš anksto nebuvo susipažinta su nutartimi dėl leidimo vykdyti dėl to, kad pranešimas įteiktas netinkamai. Tačiau terminas pareikšti tokį ieškinį bet kuriuo atveju negalėjo viršyti 30 dienų nuo pirmojo vykdomojo akto, leidusio G. Verdoliva susipažinti su minėta nutartimi.

19      G. Verdoliva dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Cagliari, remdamasis tais pačiais pagrindais, kuriuos nurodė pirmojoje instancijoje, pridurdamas, kad įteikimas taip pat negalioja dėl CPC 143 straipsnio, kurį išaiškino Corte suprema di cassazione, pažeidimo. Iš tikrųjų, antstolis nevykdė būtinų paieškų, kad patikrintų, ar adresato tikrai nebuvo galima surasti, ir jų neužfiksavo 1994 m. liepos 27 d. įteikimo protokole.

20      Manydamas, kad sprendimui šioje byloje priimti reikalingas Briuselio konvencijos 36 straipsnio išaiškinimas, Corte d’appello di Cagliari nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą, pateikdamas šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar (Briuselio) konvencija numato atskirą „susipažinimo su teismo dokumentais“ sąvoką, ar šios sąvokos atžvilgiu nukreipia į nacionalinės teisės aktus?

2)      Ar iš (Briuselio) konvencijos nuostatų ir ypač iš (jos) 36 straipsnio galima daryti išvadą, kad (šiame straipsnyje) numatyto nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą įteikimas gali būti vykdomas jam lygiaverčiu būdu?

3)      Ar tuo atveju, kai nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą yra neįteikiamas arba įteikiamas netinkamai, šiame straipsnyje numatytas terminas vis dėlto pradedamas skaičiuoti nuo susipažinimo su šiuo nutarimu arba, jei taip nėra, ar galima daryti išvadą, kad (Briuselio) konvencija apriboja susipažinimo su nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą būdus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

21      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai nutarimas dėl leidimo vykdyti sprendimą yra neįteikiamas arba įteikiamas netinkamai, vien to, kad šalis, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, žinojo apie šį sprendimą, pakanka pradėti skaičiuoti Briuselio konvencijos 36 straipsnyje numatytą terminą.

22      Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, kad vien Briuselio konvencijos 36 straipsnio formuluotė neleidžia atsakyti į pateiktus klausimus.

23      Iš tikrųjų, nors ši nuostata numato, kad terminas skundui dėl vykdymą leidžiančio nutarimo pateikti pradedamas skaičiuoti nuo šio nutarimo įteikimo dienos, ji neapibrėžia įteikimo sąvokos ir nenurodo būdų, kaip jis turi būti atliktas, kad sukeltų pasekmes, išskyrus kai šalis, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, nuolatos gyvena kitoje Susitariančioje Valstybėje nei ta, kurioje buvo priimtas nutarimas dėl leidimo vykdyti sprendimą, nes tokiu atveju tam, kad prasidėtų apskundimo terminas, pranešimas turi būti įteiktas jai asmeniškai arba jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

24      Be to, Briuselio konvencijos 36 straipsnyje, priešingai nei šios konvencijos 27 straipsnio 2 punkte, nėra numatyta jokia tinkamo įteikimo sąlyga.

25      Todėl Briuselio konvencijos 36 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šios konvencijos sistemą ir tikslus.

26      Kalbant apie Briuselio konvencijos tikslus, iš jos preambulės matyti, kad ja siekiama supaprastinti teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo formalumus. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, šis tikslas negali būti pasiekiamas kaip nors apribojant teisę į gynybą (žr., be kita ko, 1985 m. birželio 11 d. Sprendimo Debaecker ir Plouvier, 49/84, Rink. p. 1779, 10 punktą, ir 2005 m. spalio 13 d. Sprendimo Skania Finance France, C‑522/03, Rink. p. I‑0000, 15 punktą).

27      Konkrečiau tariant, vykdymo srityje pagrindinis šios konvencijos tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis palengvinti laisvą sprendimų judėjimą, numatant paprastą ir greitą leidimo vykdyti procedūrą ir kartu šaliai, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, suteikiant galimybę paduoti skundą (žr. 1985 m. liepos 2 d. Sprendimo Deutsche Genossenschaftsbank, 148/84, Rink. p. 1981, 16 punktą ir 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 19 punktą).

28      Kalbant apie Briuselio konvencijos pripažinimo ir vykdymo srityse nustatytą sistemą svarbu pažymėti, kad, priešingai nei šios konvencijos 36 straipsnis, kitos konvencijos nuostatos numato dokumentų ir sprendimų įteikimą arba pranešimą apie juos atsakovui.

29      Be to, šios konvencijos 27 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnio antroji pastraipa numato, kad kitoje Susitariančioje Valstybėje sprendimai nepripažįstami ir nevykdomi, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas už akių, priimtas vienoje Susitariančioje Valstybėje, nepripažįstamas kitoje Susitariančioje Valstybėje, jei atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą, net jei pastarasis žinojo apie priimtą sprendimą ir nepasinaudojo galimybe paduoti skundą (1990 m. liepos 3 d. Sprendimo Lancray, C‑305/88, Rink. p. I‑2725, 23 punktas, ir 1992 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Minalmet, C‑123/91, Rink. p. I‑5661, 21 punktas).

30      Be to, reikia konstatuoti, kad remiantis Briuselio konvencijos vykdymo srityje nustatyta sistema, prašymą vykdyti sprendimą pateikusio asmens ir asmens, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, interesai yra saugomi skirtingai.

31      Iš tikrųjų kalbant apie šalį, kurios atžvilgiu prašoma nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą, šios konvencijos 36 straipsnis numato formalaus „įteikimo“ mechanizmo naudojimą. Tačiau iš šios konvencijos 35 straipsnio matyti, kad reikalaujama, jog dėl prašymo priimtas sprendimas būtų tik „praneštas“ prašymą pateikusiam asmeniui.

32      Be to, pagal Briuselio konvencijos 36 straipsnį bylos šalis, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, turi vieno arba dviejų mėnesių nuo nutarimo įteikimo terminą skundui dėl jo pateikti, atsižvelgiant į tai, ar ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą Susitariančioje Valstybėje, kurioje buvo priimtas šis nutarimas dėl leidimo vykdyti sprendimą. Šis terminas yra griežtas ir imperatyvus (1988 m. vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645, 30 ir 31 punktai). Tačiau iš šios konvencijos 40 straipsnio 1 dalies bei Jenard dėl šios konvencijos pateiktos ataskaitos (OL C 59, 1979, p. 1, 53) išplaukia, kad prašymą pateikusio asmens teisei apskųsti sprendimą, kuris neleidžia vykdymo, jokie terminai netaikomi.

33      Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia nustatyti, ar nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą neįteikimo ar netinkamo įteikimo atveju vien to, kad asmuo, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, sužinojo apie šį nutarimą, pakanka kad būtų pradėtas skaičiuoti Briuselio konvencijos 36 straipsnyje nustatytas terminas.

34      Šiuo atžvilgiu akivaizdu kad, pirma, o tai pažymėjo ir generalinė advokatė savo išvados 56 punkte, reikalavimas įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti sprendimą yra skirtas, viena vertus, apsaugoti šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdymo, teises ir, antra vertus, įrodymo požiūriu, sudaryti sąlygas tiksliai apskaičiuoti Briuselio konvencijos 36 straipsnyje nustatytą giežtą ir imperatyvų apskundimo terminą.

35      Ši dvejopa paskirtis kartu su tikslu supaprastinti kitose Susitariančiosiose Valstybėse priimtų teismo sprendimų vykdymui taikumus formalumus, paaiškina, kodėl Briuselio konvencija, kaip tai matyti iš šio sprendimo 32 punkto, nustato griežtesnes nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą perdavimo šaliai, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, sąlygas nei tos, kurios taikomos perduodant tą patį nutarimą prašymą pateikusiam asmeniui.

36      Antra, reikia priminti, kad jei būtų svarbu tik tai, ar šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdymo, susipažino su nutarimu dėl leidimo vykdyti sprendimą, kiltų pavojus, kad įteikimo reikalavimas gali prarasti savo prasmę. Iš tikrųjų, prašymą vykdyti sprendimą pateikę asmenys būtų skatinami ignoruoti nustatytus tinkamus pranešimo įteikimo būdus (šiuo klausimu dėl Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punkto žr. minėto sprendimo Lancray 20 punktą).

37      Be to, tai apsunkintų tikslų šios konvencijos 36 straipsnyje nustatyto termino apskaičiavimą, o dėl to vienodas Briuselio konvencijos nuostatų taikymas būtų neįmanomas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lancray 20 punktą).

38      Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Briuselio konvencijos 36 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis reikalauja tinkamai įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti sprendimą pagal Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra prašoma vykdyti sprendimą, proceso taisykles ir kad nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą neįteikimo arba netinkamo įteikimo atveju vien to, kad asmuo, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, sužino apie šį nutarimą, nepakanka, kad būtų pradėtas skaičiuoti minėtame straipsnyje nustatytas terminas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo, 36 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis reikalauja tinkamai įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti sprendimą pagal Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra prašoma vykdyti sprendimą, proceso taisykles ir kad nutarimo dėl leidimo vykdyti sprendimą neįteikimo arba netinkamo įteikimo atveju vien to, kad asmuo, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, sužino apie šį nutarimą, nepakanka, kad būtų pradėtas skaičiuoti minėtame straipsnyje nustatytas terminas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: italų.