–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma, J. Hottiaux ir I. Zaloguin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 12 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 40 straipsnio, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 19 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SN ir LN ginčą su Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite (Valstybinės pabėgėlių agentūros pirmininko pavaduotojas, Bulgarija) dėl to, kad pastarasis atmetė SN ir LN prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba, nepatenkinus šio prašymo, suteikti papildomą apsaugą.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta ir iš dalies pakeista 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).

4

Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnyje nustatyta:

„Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą [toliau – UNHCR], gynyba [apsauga] ar parama.

Jei tokia gynyba [apsauga] ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.“

5

1949 m. gruodžio 8 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 302 (IV) dėl pagalbos Palestinos pabėgėliams buvo įsteigta Jungtinių Tautų paramos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA) (United Nations Relief and Works Agency for Palestine Refugees in the Near East).

6

UNRWA veiklos teritorija apima penkis rajonus, konkrečiai Gazos Ruožą, Vakarų Krantą, Jordaniją, Libaną ir Siriją.

7

2019 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 74/83 dėl pagalbos Palestinos pabėgėliams nustatyta:

„Generalinė Asamblėja,

<…>

pripažindama svarbų [UNRWA], kuri nuo įsteigimo daugiau kaip 65 m. gerina Palestinos pabėgėlių padėtį, šiuo tikslu užtikrindama švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų ir pagalbos teikimą, taip pat nuolat vykdydama veiklą stovyklų infrastruktūros įrengimo, mikrofinansavimo, apsaugos ir skubios pagalbos srityse, vaidmenį,

<…>

taip pat atsižvelgdama į 2019 m. gegužės 31 d. Generalinio komisaro ataskaitą, pateiktą pagal Generalinio sekretoriaus ataskaitos 57 punktą, ir išreikšdama susirūpinimą dėl [UNRWA] rimtos finansinės krizės, kuri turi labai neigiamos įtakos jos gebėjimui toliau vykdyti pagrindines programas Palestinos pabėgėlių interesais visose veiklos srityse [teritorijose],

<…>

išreikšdama didelį susirūpinimą dėl itin sudėtingos Palestinos pabėgėlių, gyvenančių okupacijos sąlygomis, padėties, be kita ko, kiek tai susiję su jų saugumu, gerove ir socialinėmis bei ekonominėmis gyvenimo sąlygomis,

išreikšdama didelį susirūpinimą ypač dėl sunkios Palestinos pabėgėlių Gazos Ruože humanitarinės padėties ir socialinių bei ekonominių sąlygų ir pabrėždama neatidėliotinos humanitarinės pagalbos ir skubių atstatymo veiksmų svarbą,

<…>

1. Apgailestaudama pažymi, kad nei pabėgėlių repatriacija, nei kompensacijų jiems išmokėjimas, numatyti jos [1948 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 194 (III) dėl galutinio susitarimo sudarymo ir Palestinos pabėgėlių grąžinimo į namus principų] 11 punkte, iki šiol neįvyko, todėl Palestinos pabėgėlių padėtis vis dar kelia didelį susirūpinimą, be to, jiems ir toliau reikia teikti pagalbą, kad jie galėtų tenkinti savo pagrindinius sveikatos priežiūros, švietimo ir pragyvenimo poreikius.

<…>

3. Patvirtina būtinybę tęsti [UNRWA] darbą, taip pat jos netrukdomos veiklos ir paslaugų, įskaitant skubios pagalbos, teikimo užtikrinimo svarbą Palestinos pabėgėlių gerovei ir apsaugai bei jų žmogiškojo potencialo vystymuisi ir šio regiono stabilumui tol, kol bus tinkamai išspręstas Palestinos pabėgėlių klausimas.

4. Ragina visus paramos teikėjus toliau dėti daugiau pastangų, kad būtų patenkinti numatomi [UNRWA] poreikiai, be kita ko, atsižvelgiant į padidėjusias išlaidas ir poreikius, atsirandančius dėl konfliktų ir nestabilumo regione bei sunkios socialinės, ekonominės ir humanitarinės padėties, visų pirma okupuotoje Palestinos teritorijoje, ir tuos poreikius, kurie minimi naujausiuose raginimuose ir planuose dėl nepaprastosios padėties, atkūrimo ir atstatymo Gazos Ruože, taip pat regioniniuose planuose, skirtuose Palestinos pabėgėlių Sirijos Arabų Respublikoje ir pabėgėlių, kurie pabėgo į kitas regiono šalis, padėčiai spręsti;

<…>

7. Nusprendžia pratęsti [UNRWA] įgaliojimus iki 2023 m. birželio 30 d., nedarant poveikio [1948 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 194 (III) dėl galutinio susitarimo sudarymo ir Palestinos pabėgėlių grąžinimo į namus principų] 11 straipsnio nuostatoms.“

8

2022 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 77/123 dėl pagalbos Palestinos pabėgėliams UNRWA įgaliojimai buvo pratęsti iki 2026 m. birželio 30 d.

9

Atsižvelgiant į jai priskirtą misiją, UNRWA turi būti laikoma kita Jungtinių Tautų agentūra, išskyrus pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą [JTVPK], teikiančia apsaugą ar paramą, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnį.

10

Direktyvos 2011/95 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą“.

11

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

12

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Faktų ir aplinkybių vertinimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.

2.   1 dalyje nurodyta informacija – prašytojo pareiškimai ir visi jo turimi dokumentai, susiję su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant atitinkamų giminaičių amžių ir biografijos faktus, tapatybe, pilietybe (-ėmis), šalimi (-is) ir vieta (-omis), kurioje (-se) anksčiau gyveno, ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo teikimo priežastimis.

3.   Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>“

13

Tos pačios direktyvos 12 straipsnis „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ suformuluotas taip:

„1.   Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei:

2.   Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

3.   2 dalis taikoma asmenims, kurie kursto ar kitaip dalyvauja vykdant joje nurodytus nusikaltimus ar veiksmus.“

14

Direktyvos 2011/95 15 straipsnyje „Didelė žala“ nurodyta:

„Didelė žala yra:

15

Šios direktyvos 20 straipsnio „Bendrosios taisyklės“ 3 dalyje numatyta:

„Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į specifinę pažeidžiamų asmenų, pvz., nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių, neįgalių asmenų, vyresnio amžiaus asmenų, nėščių moterų, vienišų tėvų su nepilnamečiais vaikais, prekybos žmonėmis aukų, psichikos sutrikimų turinčių asmenų ir asmenų, kurie buvo kankinami, prievartaujami ar patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, padėtį.“

16

Minėtos direktyvos 21 straipsnio „Apsauga nuo grąžinimo“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės laikosi negrąžinimo principo pagal tarptautinius įsipareigojimus.“

17

Direktyvos 2013/32 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

18

Minėtos direktyvos II skyrius „Pagrindiniai principai ir garantijos“ apima jos 6–30 straipsnius. Šios direktyvos 10 straipsnio „Prašymų nagrinėjimo reikalavimai“ 3 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:

<…>“

19

Šios direktyvos 33 straipsnio „Nepriimtini prašymai“ 2 dalies d punkte nustatyta:

„Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

<…>

20

Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ numatyta:

„1.   Kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų [pareiškimų] arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus [pareiškimus] arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine [tvarka], tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai [pareiškimai] arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.

2.   Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95].

3.   Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų [faktų] arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95], prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.

<…>“

21

Direktyvos 2013/32 46 straipsnio „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ 3 dalyje numatyta:

„Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal [Direktyvą 2011/95], bent [nagrinėjant skundus] pirmosios instancijos teisme.“

22

SN ir jos nepilnametis vaikas LN, abi iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės, 2018 m. liepos mėn. išvyko iš Gazos miesto, paskui iš pradžių 45 dienas gyveno Egipte, vėliau 7 mėnesius – Turkijoje, o dar vėliau neteisėtai kartu su KN – SN vyru ir LN tėvu – per Graikiją atvyko į Bulgariją.

23

2019 m. kovo 22 d. SN ir LN pirmą kartą Bulgarijos institucijoms pateikė pirmą tarptautinės apsaugos prašymą. Šis prašymas buvo grindžiamas neapibrėžta padėtimi Gazos Ruože, tinkamų gyvenimo sąlygų nebuvimu ir beveik nuolatiniu karo stoviu dėl šaudymo iš Izraelio arba dėl tarp „Fatah“ ir „Hamas“ vykstančių konfliktų. Jame taip pat buvo nurodyta, kad KN gyvybei kilo grėsmė dėl nenutrūkstamo jo darbo vietos bombardavimo, kad tokiomis sąlygomis SN negalėjo planuoti gimdyti kitų vaikų ir kad jos namui, esančiame netoli Hamas policijos nuovados, kėlė grėsmę reguliarus raketų leidimas iš Izraelio.

24

Šiame pirmajame prašyme SN ir LN nenurodė, kad yra įregistruotos UNRWA.

25

2019 m. liepos 5 d. sprendimu Darzhavna agentsia za bezhantsite (Valstybinė pabėgėlių agentūra, Bulgarija; toliau – DAB) pirmininkas atmetė šį prašymą, motyvuodamas visų pirma tuo, kad SN ir LN nebuvo priverstos palikti Gazos Ruožo dėl realios kankinimų, nežmoniško ar žeminamo elgesio, mirties bausmės skyrimo ar jos įvykdymo grėsmės arba kitų rimtų grėsmių ir kad grįžus į Gazos Ruožą joms nekiltų tokia grėsmė, be to, padėtis Gazos Ruože negalėjo būti prilyginta ginkluoto konflikto padėčiai, kuri buvo nagrinėjama byloje, kurioje priimtas 2009 m. vasario 17 d. Sprendimas Elgafaji (C-465/07, EU:C:2009:94), ir galiausiai kad SN ir LN galėjo įsikurti pirmojoje saugioje šalyje, t. y. Egipte ar net Turkijoje, ir kad iš tikrųjų Bulgarijoje tik tikėjosi geresnio ekonominio gyvenimo.

26

Išnaudojus turimas teisių gynimo priemones, šis sprendimas tapo galutinis.

27

2020 m. rugpjūčio 21 d. SN ir LN pateikė antrą tarptautinės apsaugos prašymą. Šiame prašyme SN ir LN pateikė 2020 m. rugpjūčio 18 d. UNHCR raštą, patvirtinantį jų registraciją UNRWA, ir rėmėsi Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antru sakiniu, siekdamos ipso facto gauti pabėgėlio statusą.

28

Grįsdamos šį prašymą, SN ir LN pateikė įvairių dokumentų, patvirtinančių kritines sąlygas, kuriomis UNRWA vykdo veiklą Gazos Ruože, ypač nuo tada, kai 2018 m. buvo sustabdytas Jungtinių Amerikos Valstijų kasmetinis finansavimas, dėl kurio sumažėjo jų šeimos iš pradžių gauta parama, todėl jos nepakako žmogaus orumo nežeminančioms gyvenimo sąlygoms užtikrinti. Šiomis aplinkybėmis SN ir LN laikėsi nuomonės, kad UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas joms turi būti laikomas nutrūkusiu.

29

Siekdama paaiškinti savo išvykimą iš Gazos Ruožo ir negalėjimą į jį grįžti, SN nurodė prastėjančią saugumo padėtį regione, jos darbo užmokesčio mokėjimo nutraukimą, darbo nebuvimą ir didelį nedarbo lygį, suprastėjusią padėtį dėl COVID-19 pandemijos, komendanto valandos įvedimą, mokyklų uždarymą ir „Hamas“ nustatytą draudimą gyventojams išeiti iš namų, nuolatinę įtampą tarp „Hamas“ ir Izraelio, taip pat aplinkybę, kad netoli „Hamas“ policijos nuovados esančiam namui, kuriame ji gyveno, kilo grėsmė dėl reguliaraus raketų leidimo iš Izraelio. Be to, per 2014 m. išpuolį šio namo stogas buvo apgriautas, todėl SN ir LN persikėlė gyventi pas SN senelį (tėvo tėvą) ir ten, prieš sugrįždami į šį namą, gyveno beveik dvejus metus. Be to, SN tėvai nuo 2008 m. persikėlė gyventi į Švediją ir ji ketino prie jų prisijungti.

30

2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu DAB nusprendė, kad šis paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas yra priimtinas, nes SN įrodymų dėl registracijos UNRWA pateikimas turi būti laikomas nauja esmine aplinkybe, susijusia su jos asmenine padėtimi ir jos kilmės šalimi.

31

Vis dėlto 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu DAB pirmininko pavaduotojas atmetė minėtą paskesnį prašymą kaip nepagrįstą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad nagrinėjant tokį prašymą nagrinėjamas tik bet kokios naujos informacijos, susijusios su asmenine prašytojo padėtimi arba kilmės šalimi, buvimas, reikšmingumas ir pagrįstumas. Visų pirma, registracija UNRWA nėra nauja reikšminga aplinkybė, susijusi su asmenine SN ir LN padėtimi, nes jos jau naudojosi UNRWA pagalba ir nusprendė jos atsisakyti, kai savo noru išvyko iš šios agentūros veiklos teritorijos. Be to, nėra jokios priežasties manyti, kad grįžusios į šią teritoriją jos vėl negautų šios pagalbos. Galiausiai tvirtinimai, susiję su bendra padėtimi Gazos Ruože, neleido nustatyti, kad grėstų persekiojimas arba mirtis, kas būtų reikšminga suteikiant pabėgėlio statusą. Iš tiesų SN nebuvo priversta išvykti iš savo kilmės šalies ir jai taip pat nebuvo taikomos diskriminacinės priemonės ar kitos nepalankios priemonės, dėl kurių kiltų persekiojimo grėsmė.

32

SN ir LN apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas).

33

Grįsdamos savo skundą, jos tvirtina, pirma, kad 2018 m. kovo 26 d. KN gavo „Hamas“ policijos šaukimą dėl to, kad jis dalyvavo taikiose demonstracijose prieš „Hamas“. Dėl tokio šaukimo KN kilo grėsmė, kad jis bus kankinamas arba bus nužudytas, todėl KN ir jo šeima buvo priversti išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos. Antra, UNRWA teikiamoms pagrindinėms paslaugoms ir humanitarinėms operacijoms kyla pavojus dėl besikartojančio finansinio deficito. Šiomis aplinkybėmis SN šeima gavo tik būtiną pagalbą, kurią sudaro tik maisto produktai. Trečia, SN teigia, kad dėl Izraelio nustatytų apribojimų objektyviai neįmanoma grįžti į Gazos Ruožą. Ketvirta, reikėtų atsižvelgti į geriausius vaiko LN interesus. Penkta, jos teigė, kad 80 % Gazos gyventojų priklauso nuo humanitarinės pagalbos ir jas perkėlus į Gazos Ruožą jos atsidurtų itin sunkioje materialioje padėtyje ir taip būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis.

34

DAB pirmininko pavaduotojas pakartojo, kad pagalba, kurią gavo SN ir LN, nutrūko ne dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nes jos pačios savo noru jos atsisakė išvykdamos iš UNRWA veiklos teritorijos.

35

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad priežastys, dėl kurių SN ir LN išvyko iš Gazos Ruožo, kuris yra vienas iš UNRWA veiklos teritorijos rajonų, yra lemiamos vertinant, ar jų padėtis patenka į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio taikymo sritį.

36

Pirma, šiam teismui kyla klausimas dėl informacijos, į kurią pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalį galima atsižvelgti nagrinėjant paskesnio prašymo pagrįstumą. Šiuo klausimu jis pažymi, kad SN ir LN, grįsdamos paskesnį prašymą, rėmėsi jų registracija UNRWA, ir teigė, kad aplinkybės, kuriomis jau buvo grindžiamas ankstesnis jų prašymas, leidžia daryti išvadą, kad joms UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas nutrūko, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį.

37

Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, pagal kurį paskesni prašymai, kurie nėra grindžiami nauja informacija, yra nepriimtini, neleidžia atsižvelgti į priežastis, dėl kurių SN ir LN paliko Gazos Ruožą.

38

Kita vertus, šis teismas mano, jog tam, kad būtų galima išnagrinėti šias priežastis, atsižvelgiant į naują informaciją, t. y. SN ir LN registracijos UNRWA įrodymą, reikia išaiškinti minėto 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad valstybė narė, nagrinėdama ankstesnį prašymą arba šioje nuostatoje nurodytą „sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine [tvarka]“, išnagrinėtų paskesnį prašymą.

39

Antra, dėl Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio aiškinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad SN ir LN nenurodė persekiojimo grėsmės, bet prašo bendrą padėtį Gazos Ruože įvertinti kaip išvykimo ir negalėjimo grįžti į UNRWA veiklos teritoriją priežastį, o tai leidžia daryti išvadą, kad UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas nutrūko dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių.

40

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar grįžus į Gazos Ruožą SN ir LN neatsidurtų nepaprastai sunkioje materialinėje padėtyje, kaip tai suprantama pagal 2019 m. kovo 19 d. Sprendimą Jawo (C-163/17, EU:C:2019:218), dėl kurios jos negalės patenkinti savo būtiniausių poreikių, kaip antai maisto, asmens higienos ir gyvenamosios vietos, ir kuri kenks jų fizinei ar psichinei sveikatai arba dėl kurios jos atsidurs su žmogaus orumu nesuderinamoje padėtyje. Jis mano, kad taip pat reikia atsižvelgti į bendrą padėtį Gazos Ruože, vertintiną pagal Chartijos 19 straipsnį, kuriuo įtvirtinamas negrąžinimo principas ir draudžiamas nežmoniškas ir žeminantis elgesys.

41

Tokiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

42

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 40 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antru sakiniu, turi būti aiškinamas taip, kad institucija, priimanti sprendimą dėl paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo pagrįstumo, privalo išnagrinėti šiam prašymui pagrįsti nurodytas faktines aplinkybes, įskaitant atvejus, kai šias faktines aplinkybes jau įvertino institucija, galutinai atmetusi pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą.

43

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio e ir q punktus paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas yra naujas tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas po to, kai dėl ankstesnio prašymo buvo priimtas galutinis sprendimas, t. y. sprendimas, kurio nebegalima apskųsti pagal šios direktyvos V skyrių.

44

Taigi, kaip iš esmės pabrėžia generalinis advokatas išvados 45 punkte, paskesnis prašymas yra tarptautinės apsaugos prašymas, neatsižvelgiant į tokio paskesnio prašymo pateikimo teisinį pagrindą.

45

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pirmasis SN ir LN pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad šiam prašymui pagrįsti pateikta informacija neleido įrodyti, kad SN ir LN išvyko iš Gazos Ruožo bijodamos būti persekiojamos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą.

46

Tik po to, kai sprendimas dėl šio pirmojo prašymo tapo galutinis, SN ir LN pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris turi būti laikomas paskesniu prašymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą.

47

Antra, vėlesnis SN ir LN prašymas 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu buvo pripažintas priimtinu, nes nauja aplinkybė, kuria jis buvo grindžiamas, susijusi su šių iš Palestinos kilusių asmenų be pilietybės registracijos UNRWA įrodymu.

48

Trečia, jeigu įvykdytos paskesnio prašymo priimtinumo sąlygos, šis prašymas turi būti nagrinėjamas iš esmės ir, kaip patikslinta Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalyje, pagal šios direktyvos II skyrių, kuriame įtvirtinti tarptautinės apsaugos prašymams taikomi pagrindiniai principai ir garantijos (žr. 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas), C-216/22, EU:C:2024:122, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalyje nedaroma jokio skirtumo tarp pirmojo tarptautinės apsaugos prašymo ir paskesnio prašymo, kiek tai susiję su informacijos ar faktų, galinčių įrodyti, kad prašytojas atitinka sąlygas būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, pobūdžiu. Visais atvejais šiuos prašymus pagrindžiančios informacijos ir faktų vertinimas turi būti atliekamas pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nauja informacija arba duomenys), C-921/19, EU:C:2021:478, 40 punktą).

50

Šio 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžta reikšminga informacija tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti, kaip antai „prašytojo pareiškimai ir visi jo turimi dokumentai, susiję su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant atitinkamų giminaičių amžių ir biografijos faktus, tapatybe, pilietybe (-ėmis), šalimi (-is) ir vieta (-omis), kurioje (-se) anksčiau gyveno, ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo teikimo priežastimis“.

51

Pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies a ir b punktus reikalaujama vertinti prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su kilmės šalimi sprendimo dėl prašymo priėmimo metu, ir atitinkamus prašytojo pateiktus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas buvo ar gali būti persekiojamas ir ar jam buvo ir gali būti padaryta didelė žala.

52

Be to, kaip iš esmės pabrėžia generalinis advokatas išvados 55 punkte, Direktyvos 2013/32 10 straipsnio, kuris konkrečiai įtvirtintas jos II skyriuje, 3 dalies a punkte numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymai nagrinėjami individualiai, objektyviai ir nešališkai.

53

Darytina išvada, kad institucija, spręsdama dėl paskesnio prašymo pagrįstumo, negali vertinti tik naujos informacijos arba faktų, pateiktų grindžiant jo priimtinumą, bet turi atsižvelgti į visą informaciją, kurią prašytojas pateikė minėtam paskesniam prašymui pagrįsti pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid(Nauja informacija arba duomenys), C-921/19, EU:C:2021:478, 44 punktą).

54

Aplinkybė, kad informacija, kuria grindžiamas paskesnis prašymas, jau buvo įvertinta nagrinėjant ankstesnį tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio buvo priimtas galutiniu tapęs sprendimas atmesti prašymą, netrukdo institucijai, priimančiai sprendimą dėl paskesnio prašymo, iš naujo išnagrinėti tokią informaciją, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios paaiškėjo gavus naują informaciją ir faktus, leidusius laikyti šį prašymą priimtinu, siekiant priimti sprendimą dėl pastarojo prašymo esmės.

55

Iš tiesų būtent paskesnio prašymo priimtinumo nagrinėjimo etape kompetentinga nacionalinė institucija turi tik patikrinti, pirma, ar grindžiant šį prašymą yra informacijos ar faktų, kurie nebuvo išnagrinėti priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo, kuris jau yra galutinis, ir, antra, ar vien dėl šios naujos informacijos ar faktų labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gaus tarptautinės apsaugos gavėjo statusą (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nauja informacija arba duomenys), C-921/19, EU:C:2021:478, 50 punktą). Be to, net nagrinėjant vėlesnio prašymo priimtinumą, ši nauja informacija ar faktai negali būti vertinami visiškai neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis atsirado ši nauja informacija ar faktai, įskaitant atvejį, kai šios aplinkybės nepasikeitė po to, kai buvo galutinai atmestas ankstesnis prašymas.

56

Toks aiškinimas juo labiau taikytinas, kai paskesniam prašymui pagrįsti pateikta nauja informacija nėra paprasta faktinė aplinkybė, bet dėl jos gali būti taikoma teisės norma, kuri skiriasi nuo tos, kuria remdamasi kompetentinga institucija priėmė sprendimą dėl ankstesnio prašymo, kaip antai Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto, susijusio su UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimo nutraukimo atvejais. Tokiomis aplinkybėmis per ankstesnę procedūrą jau išnagrinėta informacija turi būti iš naujo vertinama atsižvelgiant į šio naujo teisinio pagrindo požymius.

57

Galiausiai, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones šiuo klausimu, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalis niekaip nepaneigia minėto aiškinimo. Iš tiesų, kaip pažymi Europos Komisija, ši nuostata taikoma paskesniems prašymams labai specifiniu atveju, kai pagal nacionalinę teisę išimties tvarka leidžiama, kad procedūra, per kurią ankstesnis prašymas buvo galutinai atmestas, būtų atnaujinta dėl to, kad pateiktas paskesnis prašymas.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2013/32 40 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antru sakiniu, turi būti aiškinamas taip, kad institucija, priimanti sprendimą dėl paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo pagrįstumo, privalo išnagrinėti šiam prašymui pagrįsti nurodytas faktines aplinkybes, įskaitant atvejus, kai šias faktines aplinkybes jau įvertino institucija, galutinai atmetusi pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą.

59

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojui, kuris yra iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės, UNRWA teikiama apsauga ar pagalba turi būti laikoma nutrūkusia, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai ši agentūra dėl bet kokios priežasties, įskaitant priežastį, susijusią su bendra padėtimi šiame rajone, kuriame buvo šio prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta, negali jam, prireikus atsižvelgdama į jo pažeidžiamumą, pagal jai patikėtą misiją užtikrinti žmogaus orumo nežeminančių gyvenimo sąlygų, o jis neprivalo įrodyti, kad jis konkrečiai susijęs su šia bendra padėtimi dėl su jo asmenine padėtimi susijusių aplinkybių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, į kurį momentą šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti vertinant, nuo kada UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas turi būti laikomas nutrūkusiu. Be to, šis teismas teiraujasi, ar aplinkybė, kad minėtas asmuo be pilietybės yra nepilnametis vaikas, yra reikšminga atliekant šį įvertinimą.

60

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, „jei jam taikomas Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis, susijęs su apsauga ar parama [pagalba], kurią teikia Jungtinių Tautų organai ar agentūros, išskyrus [UNHCR]“.

61

Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad ji netaikoma asmenims, kurie „šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų [organų ar agentūrų], išskyrus [UNHCR]“, teikiama apsauga ar pagalba.

62

Konkrečiai kalbant, kiekvienas asmuo, kaip antai SN arba LN, kuris įregistruotas UNRWA, gali naudotis šio organo teikiama apsauga ir pagalba, kad būtų užtikrinta jo, kaip pabėgėlio, gerovė (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Dėl šio specifinio pabėgėlio statuso, suteikto palestiniečiams nurodytose Artimųjų Rytų teritorijose, laikantis Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio pirmą pastraipą, UNRWA įregistruotiems asmenims nesuteikiamas pabėgėlio statusas Europos Sąjungoje (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas) (C-294/22, EU:C:2023:733, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Vis dėlto iš Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio, kuris atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio antrą pastraipą, matyti, kad jeigu dėl bet kokios priežasties UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas nutrūksta, o tokių asmenų padėtis nėra galutinai išspręsta pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas, tie asmenys ipso facto gali pasinaudoti Direktyva 2011/95 (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Neginčijama, kad, kaip matyti iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vėlesnių rezoliucijų, UNRWA teikiama apsauga ar pagalba besinaudojančių asmenų padėtis nėra galutinai išspręsta.

66

Remiantis šiomis įžanginėmis pastabomis, pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys iš esmės atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) 12 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl su šia antrąja nuostata susijusi jurisprudencija yra svarbi aiškinant pirmąją nuostatą (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra patikslinęs, kad vien atitinkamo asmens išvykimas iš UNRWA veiklos teritorijos, neatsižvelgiant į tokio išvykimo priežastį, negali panaikinti pabėgėlio statuso nesuteikimo pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį, todėl vien išvykimas iš šios teritorijos arba savanoriškas sprendimas išvykti iš jos negali būti laikomi UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimo nutraukimu, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokio organo ar agentūros, pavyzdžiui, UNRWA, teikiama apsauga ar pagalba gali nutrūkti ne tik dėl paties organo ar agentūros panaikinimo, bet ir dėl to, kad minėtas organas ar agentūra negali įvykdyti savo misijos (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Kai sprendimas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos grindžiamas nuo atitinkamo asmens valios nepriklausančiais suvaržymais, dėl tokios situacijos galima konstatuoti, kad pagalba, kuri buvo teikiama tokiam asmeniui, nutrūko, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Toks aiškinimas atitinka šia nuostata siekiamą tikslą, be kita ko, užtikrinti Palestinos pabėgėlių apsaugos tęstinumą teikiant veiksmingą apsaugą ar pagalbą, o ne tik garantuojant organo ar agentūros, kuriai pavesta teikti tokią pagalbą ar apsaugą, buvimą, kol jų padėtis bus galutinai išspręsta pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Taigi Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys taikomas, kai, individualiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nustatoma, kad atitinkamas iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės jaučiasi labai nesaugus, o UNRWA, kurios pagalbos jis paprašė, negali užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiai agentūrai patikėtą misiją, todėl šis asmuo be pilietybės yra priverstas išvykti iš šios agentūros veiklos teritorijos dėl aplinkybių, kurių jis negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jo valios (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C-585/16, EU:C:2018:584, 86 punktas; 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Secretary of State for the Home Department (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-349/20, EU:C:2022:151, 50 punktas ir 2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 38 ir 44 punktai).

72

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, pirma, kad sąlyga, susijusi su rimtu pavojumi asmeniniam prašytojo saugumui, reiškia, kad šis prašytojas turi asmeniškai jaustis labai nesaugus atitinkamame UNRWA veiklos teritorijos rajone, tačiau nereikalaujama, kad ši rimto pavojaus asmeniniam prašytojo saugumui situacija turėtų specifinių požymių, kurie būtų asmeniškai būdingi šiam prašytojui, arba susiklostytų dėl jo konkrečios padėties. Dėl UNRWA negalėjimo prašytojui užtikrinti gyvenimo sąlygų, atitinkančių jai patikėtą misiją, reikia pažymėti, kad taip yra tuomet, kai ši agentūra dėl bet kokios priežasties, įskaitant priežastį, susijusią su bendra padėtimi šiame rajone, negali prašytojui užtikrinti būtiniausių žmogaus orumo nežeminančių gyvenimo ir saugumo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-507/19, EU:C:2021:3, 54 punktą).

73

Be to, individualus šių sąlygų vertinimas reiškia, kad turi būti tinkamai atsižvelgta į konkrečią prašytojo padėtį ir jo pažeidžiamumo laipsnį (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Addis, C-517/17, EU:C:2020:579, 54 punktą). Šiuo klausimu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas bet kuriai informacijai, leidžiančiai manyti, kad atitinkamas iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės turi konkrečių esminių poreikių, susijusių su pažeidžiamumo būkle ir, be kita ko, su aplinkybe, kad šis asmuo be pilietybės yra nepilnametis, todėl pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti į geriausius šio vaiko interesus. Šiuo tikslu kompetentinga nacionalinė institucija, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 2011/95 18 konstatuojamosios dalies, turi tinkamai atsižvelgti, be kita ko, į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą bei saugumo ir apsaugos aspektus.

74

Be to, to, kad UNRWA teikiamos apsaugos ar pagalbos paslaugos yra žemesnio lygio, palyginti su paslaugomis, kurias iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės būtų galėjęs gauti, jeigu valstybėje narėje jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, nepakanka, kad būtų galima manyti, kad jis buvo priverstas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2023 m. spalio 5 d. Sprendimo OFPRA (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-294/22, EU:C:2023:733, 45 punktą).

75

Antra, kaip pabrėžė generalinis advokatas išvados 63 punkte, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi individualiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, kad patikrintų ne tik tai, ar prašytojų, turinčių pabėgėlio statusą, išvykimas iš UNRWA veiklos teritorijos pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį gali būti pateisinamas dėl jų nekontroliuojamų ir nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, kurios neleido jiems pasinaudoti UNRWA teikiama apsauga ar pagalba, bet ir tai, ar prašytojai tuo metu, kai kompetentingos administracinės institucijos nagrinėja prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba atitinkamos teisminės institucijos priima sprendimą dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti prašymą suteikti tokį statusą, negali pasinaudoti tokia apsauga ar pagalba dėl atitinkamoje veiklos teritorijoje tariamai prastėjančios situacijos dėl priežasčių, kurių jie negali kontroliuoti ir kurios nepriklauso nuo jų valios (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Secretary of State for the Home Department (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-349/20, EU:C:2022:151, 57 ir 58 punktus).

76

Iš tiesų, viena vertus, klausimą, ar UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas iš Palestinos kilusiam asmeniui be pilietybės nutrūko, kompetentinga administracinė institucija turi vertinti remdamasi individualiu visų reikšmingų aplinkybių vertinimu pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį. Iš Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies a punkto matyti, kad, siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su kilmės šalimi „sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Antra, pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo pakeisti savo nacionalinę teisę taip, kad nagrinėjant šioje nuostatoje nurodytus skundus būtų atliekamas „išsamus ir ex nunc“ nagrinėjimas, o tai reiškia, kad kompetentingas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į visas aplinkybes, leidžiančias iš naujo įvertinti konkretų atvejį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Secretary of State for the Home Department (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-349/20, EU:C:2022:151, 54, 55 ir 61 punktus).

77

Šiuo klausimu taip pat svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 3 dalies b punktą valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (EUAA), UNHCR ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, būtų gauta tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prašytojų kilmės šalyje arba, jei jie yra asmenys be pilietybės, šalyje, kurioje buvo jų įprastinė gyvenamoji vieta.

78

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės, kuris kreipėsi dėl UNRWA pagalbos, patenka į Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio taikymo sritį, jeigu, atlikus individualų ir atnaujintą visų reikšmingų aplinkybių vertinimą, paaiškėja, kad šio atitinkamo asmens be pilietybės, jeigu jis grįžtų į UNRWA veiklos teritorijos rajoną, kuriame buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, asmeniniam saugumui kiltų rimtas pavojus, prireikus atsižvelgiant į jo pažeidžiamumą, o UNRWA dėl kokios nors priežasties, įskaitant bendrą padėtį šiame rajone, minėtam asmeniui be pilietybės negalėtų užtikrinti būtinų žmogaus orumo nežeminančių gyvenimo ir saugumo sąlygų, atsižvelgiant atitinkamai į specifinius poreikius dėl jo pažeidžiamumo.

79

Taigi iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės turi būti laikomas negalinčiu grįžti į UNRWA veiklos teritorijos rajoną, kuriame buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu dėl bet kokios priežasties negalint gauti UNRWA apsaugos ar pagalbos šiam asmeniui be pilietybės kyla realus pavojus patirti gyvenimo sąlygas, kurios jam negarantuotų, kad pagal UNRWA patikėtą misiją jis galės patenkinti savo pagrindinius sveikatos priežiūros, švietimo ir pragyvenimo poreikius, atsižvelgiant į jo konkrečius pagrindinius poreikius, atsirandančius dėl jo priklausymo asmenų grupei, kuriai būdingas pažeidžiamumas, pavyzdžiui, dėl amžiaus.

80

Trečia, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, jog pagrindinėje byloje SN ir LN nenurodė priežasčių, susijusių su jų asmenine padėtimi, kad įrodytų, kad jų atžvilgiu UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas nutrūko, svarbu pažymėti, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, kuriomis grindžiamas šis prašymas, bet taip pat aplinkybes, į kurias valdžios institucija, nusprendusi atmesti šį prašymą, atsižvelgė arba galėjo atsižvelgti, taip pat aplinkybes, susiklosčiusias po šio sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į šios institucijos pareigą pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį aktyviai su prašytoju bendradarbiauti siekiant papildyti ir nustatyti reikšmingą jo prašyme nurodytą informaciją (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C-585/16, EU:C:2018:584, 113 punktą ir 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Secretary of State for the Home Department (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C-349/20, EU:C:2022:151, 64 punktą).

81

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad bendra padėtis Gazoje iš tikrųjų daro poveikį UNRWA gebėjimui teikti pagalbą ir veiksmingą apsaugą šiame rajone esantiems iš Palestinos kilusiems asmenims be pilietybės. Šiomis aplinkybėmis jis, be kita ko, remiasi 2018 m. balandžio 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Gazos Ruože (OL C 390, 2019, p. 108), iš kurios matyti, kad dėl padėties Gazos Ruože šioje teritorijoje „gilėja beprecedentė humanitarinė krizė“, ir 2022 m. kovo mėn. UNHCR nuomone „Dėl grąžinimo į Gazos Ruožą“, kuriame UNHCR nurodo, kad bendros padėties prastėjimas minėtame mieste yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus. Konkrečiai kalbant, atsižvelgdamas į tarptautiniu mastu pripažintų sunkių žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimų ir piktnaudžiavimo jomis požymius, taip pat į nuolatinį nestabilumą šiame rajone, UNHCR paragino valstybes leisti visiems iš Gazos Ruožo bėgantiems civiliams atvykti į jų teritorijas ir laikytis negrąžinimo principo. UNHCR aiškiai pabrėžia, kad padėtis šiame rajone gali būti objektyvi priežastis, pateisinanti palestiniečių pabėgėlių pasitraukimą iš jo, todėl turi būti laikoma, kad UNRWA apsaugos ar pagalbos teikimas jų atžvilgiu nutrūko.

82

Nuo tada, kaip iš esmės pažymi generalinis advokatas išvados 64 punkte, tiek gyvenimo sąlygos Gazos Ruože, tiek UNRWA gebėjimas vykdyti savo misiją beprecedentiškai pablogėjo dėl 2023 m. spalio 7 d. įvykių pasekmių.

83

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į šio sprendimo 77 punkte nurodytą informaciją, turi nustatyti, ar dėl kokios nors priežasties, įskaitant bendrą padėtį Gazos Ruože, UNRWA jokiam iš Palestinos kilusiam asmeniui be pilietybės, pateikusiam prašymą suteikti pagalbą ir gyvenančiam šiame rajone, negali užtikrinti būtinų žmogaus orumą nežeminančių gyvenimo ir saugumo sąlygų.

84

Taip, be kita ko, būtų tuo atveju, jei nagrinėjamame UNRWA veiklos teritorijos rajone bet koks iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės, neatsižvelgiant į jo valią ir asmeninį pasirinkimą, atsidurtų nepaprastai sunkioje materialinėje padėtyje, dėl kurios jis negalėtų patenkinti būtiniausių poreikių, kaip antai maisto, asmens higienos ir gyvenamosios vietos, ir kuri kenktų jo fizinei ar psichinei sveikatai arba dėl kurios jis atsidurtų su žmogaus orumu, taigi ir su Chartijos 4 straipsniu, nesuderinamoje padėtyje (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo JawoC‑163/17, EU:C:2019:218, 92 punktą).

85

Galiausiai, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad, atsižvelgiant į jo sprendimo priėmimo metu Gazos Ruože vyrausiančias bendrąsias gyvenimo sąlygas, UNRWA šiame veiklos teritorijos rajone teikiama apsauga ar pagalba turi būti laikoma nutrūkusia SN arba LN atžvilgiu, jis dar turėtų tęsti individualų jų prašymų nagrinėjimą, kad nustatytų, ar SN arba LN taikomas kuris nors iš Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 ir 3 dalyse nurodytų nesuteikimo pagrindų.

86

Jei taip nėra, šiems iš Palestinos kilusiems asmenims be pilietybės savaime turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C-364/11, EU:C:2012:826, 81 punktą).

87

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojui, kuris yra iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės, UNRWA teikiama apsauga ar pagalba turi būti laikoma nutrūkusia, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai, pirma, ši agentūra dėl bet kokios priežasties, įskaitant priežastį, susijusią su bendra padėtimi šiame rajone, kuriame buvo šio prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta, negali jam, prireikus atsižvelgiant į jo pažeidžiamumą, užtikrinti jai patikėtą misiją atitinkančių žmogaus orumo nežeminančių gyvenimo sąlygų, o jis neprivalo įrodyti, kad jam dėl šios bendros padėties kyla konkreti grėsmė atsižvelgiant į su jo asmenine padėtimi susijusias aplinkybes, ir, antra, atitinkamas iš Palestinos kilęs asmuo be pilietybės, grįžęs į minėtą rajoną, tam tikrais atvejais jaustųsi labai nesaugus dėl savo pažeidžiamumo – administracinės ir teisminės institucijos privalo atlikti individualų kiekvieno šia nuostata grindžiamo tarptautinės apsaugos prašymo vertinimą, kurį atliekant atitinkamo asmens amžius gali būti svarbus veiksnys. Pirmiausiai, turi būti laikoma, kad UNRWA teikiama pagalba ar apsauga nutrūko, kai dėl kokių nors priežasčių ši agentūra jokiam iš Palestinos kilusiam asmeniui be pilietybės, gyvenančiam šios agentūros veiklos teritorijos rajone, kuriame yra šio prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta, nebegali užtikrinti būtinų žmogaus orumo nežeminančių gyvenimo arba saugumo sąlygų. Vertinimas, ar UNRWA apsauga arba pagalba turi būti laikoma nutraukta, turi būti atliekamas atsižvelgiant į momentą, kai minėtas asmuo be pilietybės išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos rajono, kuriame buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, arba į momentą, kai kompetentingos administracinės institucijos priima sprendimą dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo, arba į momentą, kai kompetentingas teismas priima sprendimą dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti šį prašymą.

88

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje esančią frazę „tie asmenys ipso facto turi teisę pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis lengvatomis“ reikia aiškinti taip, kad, pirma, ipso facto turėtų būti laikoma, kad atitinkamiems asmenims, jeigu jie turi būti grąžinti į vieną iš UNRWA veiklos teritorijos rajonų ir šiame rajone jiems kiltų grėsmė patirti nežmonišką ir žeminamą elgesį, taikomas draudimas grąžinti, numatytas Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Chartijos 19 straipsniu, ir taikomas Direktyvos 2011/95 15 straipsnio b punktas, susijęs su papildomos apsaugos suteikimu, arba, antra, šiems asmenims ipso facto turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, neatsižvelgiant į su šiuo asmeniu susijusias aplinkybes, reikšmingas suteikiant papildomą apsaugą.

89

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme nenurodė priežasčių, dėl kurių prašo išaiškinti šias Sąjungos teisės nuostatas, ir ryšio, kuris, kaip jis mano, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Vinal, C‑820/21, EU:C:2023:667, 98 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), reikia konstatuoti, kad ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas.

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: