Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52008DC0238

Komisijos komunikatas Europos parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų Komitetui, Regionų Komitetui ir Europos Centriniam Bankui - EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo {SEK(2008) 553}

/* KOM/2008/0238 galutinis */

52008DC0238

Komisijos komunikatas Europos parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų Komitetui, Regionų Komitetui ir Europos Centriniam Bankui - EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo {SEK(2008) 553} /* KOM/2008/0238 galutinis */


[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 7.5.2008

KOM(2008) 238 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR EUROPOS CENTRINIAM BANKUI

EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo

{SEK(2008) 553}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR EUROPOS CENTRINIAM BANKUI

EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo

ISTORINIS žINGSNIS

1998 m. gegužės 2 d. Europos valstybių vadovai priėmė istorinį sprendimą įvesti bendrą valiutą – eurą. 1999 m. sausio 1 d. perėjimas į paskutinį EPS – Ekonominės ir pinigų sąjungos – etapą reiškė ryškų posūkį Europos integracijoje. Nors įvykis iš esmės buvo ekonominis, jis pasiuntė labai stiprų politinį signalą Europos piliečiams ir likusiai pasaulio daliai, kad Europa gali priimti plataus užmojo sprendimus, užtikrinančius bendrą ir klestinčią ateitį žemynui, kuris pernelyg dažnai kentėjo nuo karų ir ekonominio bei politinio nestabilumo. EPS sukūrimas – svarbiausia piniginė reforma nuo Bretton Woods – buvo drąsus ir precedento neturintis žingsnis šiuolaikinėje Europos ekonomikos istorijoje, pakeitęs pasaulio ekonominę aplinką.

Praėjus dešimčiai metų nuo jo atsiradimo, eurą lydi didžiulė sėkmė . Bendra valiuta tapo Europos simboliu, kurį euro zonos piliečiai laiko vienu iš teigiamiausių Europos integracijos rezultatų kartu su laisvu judėjimu ES ir taika Europoje. Vienas iš dviejų žmonių euro zonoje tvirtina, kad ES jam reiškia bendrą valiutą. EPS užtikrino makroekonominį stabilumą ir paskatino tarpvalstybinę prekybą, finansinę integraciją ir investicijas. Eurą naudojančių valstybių skaičius išaugo nuo pradinių vienuolikos iki penkiolikos 2008 m. pradžioje ir numatoma, kad ir toliau didės. EPS yra strategiškai svarbus laimėjimas ES ir visam pasauliui, kuriame Europa suteikė makroekonominio stabilumo, itin reikalingo šiais neramumų finansų rinkose laikais.

Nors euro sėkmė akivaizdi, kai kurių pradinių lūkesčių jis kol kas nepateisino . Gamybos apimties ir ypač produktyvumo augimas buvo mažesnis negu kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių ir sustiprėjo susirūpinimas pajamų ir turto pasiskirstymo sąžiningumu. Be to, keletas svarbių uždavinių, kurie dar nebuvo iškilę arba buvo tik pradėję ryškėti kuriant EPS, dabar tampa neatidėliotini. Globalizacija sparčiai vyksta, o gamtos ištekliai vis labiau senka. Klimato kaita ir gyventojų senėjimo poveikis prisidės prie mūsų valstybių ekonomikos augimo galimybių suvaržymo. Be to, didėjantis pasaulinis disbalansas daro vis didesnį spaudimą euro keitimo kursui ir mūsų finansų sistemų funkcionavimui. Tuo pačiu metu, nors laipsniška euro zonos plėtra suteiks dinamiškumo jos ekonomikai, ji taip pat padidins EPS vidinius skirtumus ir tokiu būdu iškels didesnius reikalavimus jos gebėjimui geriau prisitaikyti.

Šiame komunikate ir pridedamoje ataskaitoje[1] įvertinama pirmojo EPS dešimtmečio patirtis, nustatomi euro zonos tikslai ir uždaviniai ir siūloma politinė EPS darbotvarkė , kurią pasitelkus galima užtikrinti tolesnę EPS sėkmę.

SVARBIAUSI PIRMO DEšIMTMEčIO LAIMėJIMAI

Euro įvedimas reiškė esminius pokyčius jį įsivedusių valstybių narių ir kitų valstybių makroekonominėje aplinkoje . Bendra pinigų politika kartu su nacionaline, bet koordinuojama fiskaline politika paskatino makroekonominį stabilumą. Valiutų kursų svyravimai, kurie periodiškai sukrėsdavo Europos valstybių ekonomiką, liko praeityje. Europos centrinis bankas (ECB), kuris atsako už euro zonos pinigų politiką, greitai įgijo pasitikėjimą. Dėl Stabilumo ir augimo pakto (SAP) pastebimai pagerėjo biudžetinė drausmė. Euro zonos ekonominė ir finansinė integracija buvo kur kas spartesnė negu likusios ES, o jos sugebėjimas atsigauti po išorinių sukrėtimų tapo stipresnis. Apskritai, kaip matyti iš toliau pateiktų pavyzdžių, pažanga padaryta daugelyje sričių.

Pinigų politika įtvirtino ilgalaikius infliacijos lūkesčius, artimus ECB kainų stabilumo apibrėžčiai. Pirmąjį EPS dešimtmetį vidutinė infliacija tebuvo vos didesnė nei 2 % – sumažėjusi nuo 3 % dešimtajame dešimtmetyje ir 8–10 % aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Nominaliosios palūkanų normos po euro įvedimo sumažėjo iki vidutiniškai 5 % nuo 9 % dešimtajame ir 12 % devintajame dešimtmetyje. Realios palūkanų normos EPS nukrito iki tokio lygio, kokio nebuvo keletą dešimtmečių netgi tose valstybėse, kurių ekonomika buvo labai stabili dar iki euro įvedimo. Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu infliacija išaugo – daugiausia dėl kylančių naftos ir pagrindinių produktų kainų, o neramumai finansų rinkose privertė sugriežtinti namų ūkių ir įmonių paskolų sąlygas. Tačiau šiems išoriniams sunkumams atlėgus tikimasi, kad bus grįžta prie mažos infliacijos ir įprastesnių paskolų sąlygų – net jei naftos ir pagrindinių produktų kainų kilimo tendencija gali tęstis, išliekant didelei paklausai sparčiai besivystančiose šalyse.

Fiskaline politika buvo paremtas makroekonominis stabilumas EPS. Pažanga fiskalinio konsolidavimo srityje per paskutinius kelerius metus buvo įspūdinga, ir 2007 m. deficitas sudarė vos 0,6 % BVP, palyginti su vidutiniškai 4 % ir devintajame, ir dešimtajame dešimtmečiuose. 2005 m. įgyvendinus SAP reformą ne tik buvo pagerinta drausmė, bet ir paskatintas tvaresnis perviršinio deficito ištaisymas raginant atsisakyti vienkartinių priemonių. Procikliška fiskalinė politika, nors ir ne visiškai panaikinta, tapo ne tokia įprasta. Dėl to ir dėl netikėtai didelių mokestinių pajamų pastaruosius keletą metų, 2007 m. nė vienoje euro zonos valstybėje deficitas neviršijo 3 %, o bendras euro zonos deficitas (2007 m. sudaręs 0,6 % BVP) buvo mažiausias per kelis dešimtmečius Iš tiesų, dešimtyje iš penkiolikos euro zonos valstybių 2007 m. buvo biudžeto perteklius arba biudžetas buvo beveik subalansuotas.

EPS paskatino ekonominę ir rinkų integraciją. Išnykusi valiutų kurso rizika ir sumažėjusios tarpvalstybinių sandorių išlaidos prisidėjo prie bendrosios rinkos plėtros ir prekių rinkų integracijos. Prekybos srautai euro zonos viduje dabar sudaro trečdalį euro zonos BVP, kai prieš dešimtmetį jie sudarė ketvirtadalį, o iš atliktų skaičiavimų matyti, kad pusė šio padidėjimo gali būti paaiškinta valiutų kurso svyravimo panaikinimu. Dar daugiau – euro zonos tiesioginės užsienio investicijos dabar sudaro trečdalį BVP, palyginti su penktadaliu pradžioje. Iš skaičiavimų matyti, kad iki dviejų trečdalių šio padidėjimo tiesiogiai pagrįsta bendros valiutos įvedimu. Šie pokyčiai savo ruožtu suteikė svarbių masto ekonomijos privalumų, paskatino konkurenciją ir turėjo pastebimo poveikio gamybos produktyvumui. Panašiai, į kapitalo sąnaudas įtrauktos rizikos premijos sumažėjimas paskatino kapitalo formavimą, kuris dabar pasiekė beveik 22 % BVP – tokio lygio nebuvo nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Apskritai skaičiuojama, kad nuo euro įvedimo bendra valiuta šiais įvairiais būdais padėjo pakelti valandos darbo našumą net 5 %.

Euras atliko galingo katalizatoriaus vaidmenį finansų rinkų integracijoje . Tarpbankinės pinigų rinkos euro zonoje yra visiškai integruotos, o tarpvalstybinių tarpbankinių sandorių nuo 1999 m. nuolat daugėja. Sparčiau vyksta tarpvalstybinė bankų konsolidacija, ir šešiolika didžiausių bankų grupių šiuo metu daugiau kaip 25 % savo ES esančio turto laiko už savo valstybės ribų. Atsirado didelė privačiojo sektoriaus obligacijų eurais rinka, kurios bendra metinė emisijų vertė, sudaranti daugiau nei 1 trilijoną eurų, šiuo metu gerokai viršija viešojo sektoriaus emisijų vertę, kuri sudaro maždaug 800 mlrd. EUR. Akcijų rinkos taip pat integravosi greičiau nei kur nors kitur: kitose euro zonos šalyse laikomų akcijų dalis išaugo nuo 20 iki 40 %. Finansų rinkos infrastruktūra patobulėjo, padaryta pažanga tarpvalstybinių didmeninių finansinių paslaugų srityje, o bendra mokėjimo eurais erdvė turi panaikinti nacionalinių ir tarpvalstybinių mažmeninių mokėjimų skirtumus. Tuo pat metu įgyvendinant Finansinių paslaugų veiksmų planą ir dėl Lamfalussy komitetų veiklos pasiekta tam tikra reguliavimo ir priežiūros konvergencija.

EPS pagerino euro zonos gebėjimą atsilaikyti nepalankiomis išorinėmis sąlygomis . Savo pirmąjį dešimtmetį euro zona patyrė keletą išorinių smūgių, susijusių su pasauliniu verslo ciklu – svarbiausias buvo „interneto burbulo“ sprogimas ir po to sekęs nuosmukis JAV šio amžiaus pradžioje. Dėl šių įvykių ekonomikos augimas euro zonoje dešimtmečio pradžioje sulėtėjo, bet poveikis buvo gerokai mažesnis negu panašiomis aplinkybėmis iki bendros valiutos įvedimo. Šiandien dar kartą atrodo, kad euro zona yra apsaugota nuo blogiausių dabartinių pasaulio finansų rinkų neramumų. Gebėjimą atsilaikyti padėjo sustiprinti pagrįsta infliacijos stabilizavimosi tikimybė, pagal Lisabonos strategiją ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui vykdomos reformos ir įgyvendinus SAP reformą griežtesnė biudžetinė drausmė.

EPS davė daug naudos valstybėms narėms, siekiančioms sumažinti atotrūkį. Makroekonominio stabilumo aplinka ir mažos palūkanų normos kartu su sanglaudos politikos bei iš struktūrinių ir Sanglaudos fondų teikiama pagalba sudarė sąlygas sparčiau mažinti atotrūkį; teigiamą patikimos ekonomikos politikos poveikį sustiprino valstybių finansų rinkų raida ir integracija į likusią euro zoną. Todėl nenuostabu, kad dvylika valstybių narių, į ES įstojusių po 2004 m., yra suinteresuotos dalyvauti EPS; trys iš jų jau sėkmingai prisijungė prie euro zonos, o Slovakija pasirengusi prisijungti 2009 m.

Euras įsitvirtino kaip antra tarptautinė pasaulio valiuta. 2004 m. tarptautiniai skolos vertybiniai popieriai eurais pralenkė skolos vertybinius popierius JAV doleriais, o euro zonos bankų paskolų, išduodamų ne euro zonos skolininkams ir denominuotų eurais, dalis šiuo metu sudaro 36 %, palyginti su 45 % paskolų JAV doleriais. Euras yra antra valiuta, kuria aktyviausiai prekiaujama viso pasaulio užsienio valiutų rinkose, ir yra naudojamas daugiau nei trečdalyje visų sandorių užsienio valiuta. Padidėjo oficialus euro naudojimas, o oficialių rezervų eurais dalis pasaulyje padidėjo nuo 18 % 1999 m. iki daugiau nei 25 % 2007 m. Euro kaip prekybos arba atsiskaitymo valiutos vaidmuo taip pat padidėjo; daugiau kaip 50 % euro zonos išorės prekybos sandorių yra vykdomi eurais. Euras tapo labai svarbus ir daugelyje trečiųjų šalių, ypač euro zonos šalyse kandidatėse ir kaimyninėse ES valstybėse, kuriose apie 60 % prekybos sandorių šiuo metu vykdoma eurais.

Euro zona suteikė stabilumo Europos ir pasaulio ekonomikai. Dėl stiprėjančios tarptautinės euro padėties ir euro zonos ekonomikos dydžio ekonominė politika EPS turi vis didesnės įtakos pasaulyje. Euro zona prisideda prie gero pasaulio ekonomikos veikimo – netgi itin neramiu pastarųjų kelių mėnesių laikotarpiu, nes jos išorinė padėtis subalansuota, makroekonominė sistema patikima, o finansų sistema tvirta.

Euro zonoje susiformavo veiksminga ekonominio valdymo struktūra. Nors pagrindinė atsakomybė už ekonominę politiką ir toliau tenka valstybėms, EPS valstybės narės laikosi bendros nuomonės, kad tam, kad EPS veiktų efektyviai, būtini patikimi valstybės finansai bei lanksčios ir integruotos prekių, darbo ir finansų rinkos. 2005 m. įgyvendinus Stabilumo ir augimo pakto reformą nacionalinėms vyriausybėms buvo suteiktas didesnis vaidmuo biudžeto valdymo sistemoje. O atnaujintos Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, kuri yra pagrindinė ES ekonominės politikos koordinavimo priemonė, gairėje Nr. 6 nurodyta, kad valstybės narės turėtų „stiprinti dinamišką ir patikimai veikiančią EPS“. Eurogrupė buvo svarbiausias forumas , kuriame euro zonos finansų ministrai aptarė su bendra valiuta susijusius, už Sutartyje numatytus priežiūros ir koordinavimo uždavinius platesnius klausimus. Kadangi jos neformalus pobūdis skatina atviras diskusijas, Eurogrupė yra puiki priemonė siekiant bendro supratimo ir aiškių pozicijų su euro zona susijusiais makroekonomikos klausimais. Laikui bėgant ji tapo matomesnė ir svarbesnė, ypač nuo tada, kai 2005 m. sausį buvo paskirtas jos pirmas nuolatinis prezidentas. Tarptautiniu lygmeniu bendri euro zonos veiksmai padėjo įgyti didesnę išorinę įtaką; tai rodo Eurogrupės trejeto – Eurogrupės prezidento, ECB prezidento ir už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingo Europos Komisijos nario – dalyvavimas dvišaliuose dialoguose su Kinija ir kitomis valstybėmis bei praėjusių metų daugiašalės konsultacijos dėl pasaulinio disbalanso, kurioms vadovavo TVF.

Visus šiuos teigiamus įvykius vainikavo rekordinių 16 milijonų darbo vietų sukūrimas euro zonoje per pirmąjį EPS dešimtmetį. Nuo bendros valiutos įvedimo užimtumas padidėjo beveik 15 %, o nedarbas sumažėjo iki maždaug 7 % darbo jėgos – tai mažiausias rodiklis per daugiau nei penkiolika metų. Svarbu tai, kad darbo vietų skaičiaus augimas pralenkė kitų brandžios ekonomikos valstybių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, rodiklius. Daugumą šių poslinkių nulėmė ir darbo rinkų, ir socialinės apsaugos sistemų reformos, vykdomos pagal Lisabonos strategiją ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui ir EPS koordinavimo ir priežiūros sistemą, bei darbo užmokesčio augimo ribojima daugumoje euro zonos valstybių. Tai aiškiai rodo, kad Europos darbo jėga gali spręsti naujus uždavinius ir vykdyti būtinus pokyčius, kurie galiausiai lems naujų darbo vietų kūrimą ir spartesnį ekonomikos augimą.

NEĮGYVENDINTI EPS UŽDAVINIAI IR NAUJOS PASAULINĖS TENDENCIJOS

Taigi bendras pirmojo EPS dešimtmečio vaizdas yra labai teigiamas. Tačiau įgyvendinti ne visi lūkesčiai.

Potencialus metinis maždaug 2 % augimas tebėra per mažas . Nors užimtumas smarkiai padidėjo ir nepaisant teigiamo bendros valiutos poveikio produktyvumo augimas sulėtėjo nuo 1½ % dešimtąjį dešimtmetį iki maždaug 1 % šį dešimtmetį. Dėl to euro zonos pajamos vienam gyventojui sustojo ties 70 % Jungtinių Amerikos Valstijų pajamų vienam gyventojui riba. Nors daugumos mažesnių euro zonos valstybių ekonomikai sekėsi ypač gerai, potencialus augimas kai kuriose didžiausiose valstybėse narėse turėjo būti gerokai didesnis.

Be to, valstybėse buvo didelių ir ilgalaikių infliacijos ir vieneto darbo sąnaudų skirtumų . Nuolatiniai euro zonos valstybių narių skirtumai iš dalies paaiškinami kainų ir darbo užmokesčio, kurie nebuvo sklandžiai sureguliuoti pagal produktus, sektorius ir regionus, lankstumo stoka. Dėl to toliau mažėjo konkurencingumas ir susidarė didelis išorinis disbalansas, o tam sureguliuoti EPS reikia daug laiko. Iš esmės užsitęsęs prisitaikymo laikotarpis rodo tai, kad struktūrinės reformos nebuvo tokio plataus užmojo kaip ruošiantis įsivesti eurą. Kaip ir visoje ES, euro zonos prekių rinkos vis dar yra tik iš dalies integruotos, o paslaugos tarpvalstybiniu mastu dar teikiamos nepakankamai.

Kaip tarptautinė valiuta, euras yra labai svarbus privalumas visoms euro zonos narėms ir visai ES. Tačiau aiškios tarptautinės strategijos nebuvimas ir tvirto balso tarptautiniuose forumuose neturėjimas vis labiau globalizuotame pasaulyje euro zonai brangiai kainuoja. Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio besitęsiančio pasaulio ekonomikos disbalanso padariniai jau juntami, nes valiutų kursai labai svyruoja, o finansinio stabilumo priemonės patiria rimtų sunkumų. Sparčiai didėjanti besiformuojančios ekonomikos šalių energijos ir kitų pirminių išteklių paklausa daro spaudimą tiekimui, dėl to smarkiai kyla naftos, maisto ir kitų pagrindinių produktų kainos. Šioje neramioje aplinkoje bendra valiuta teikia apsaugą, kurią pasitelkdama unikalioje padėtyje esanti euro zona gali vaidinti pagrindinį vaidmenį pasaulinėje politinėje arenoje užkertant kelią su šia situacija susijusiai rizikai. Tačiau šiomis galimybėmis pasinaudojama nepakankamai, nes euro zona neturi tinkamai apibrėžtos tarptautinės strategijos ir nėra veiksmingai atstovaujama tarptautiniu mastu.

Galiausiai viešas euro įvaizdis ne visiškai atspindi EPS ekonominę sėkmę. Euras dažnai tampa atpirkimo ožiu, kaltinamu už prastus ekonomikos rezultatus, kurie iš tikrųjų tokie yra dėl netinkamos valstybių ekonominės politikos. Be to, kai kurių valstybių piliečiai mano, kad kainos smarkiai išaugo dėl euro. Iš tiesų, nors įvedant eurą poveikis bendrai infliacijai buvo labai nedidelis, kai kuriuose sektoriuose ir valstybėse pasitaikęs nepateisinamas kainų kėlimas pakenkė ir toliau kenkia euro įvaizdžiui. Tuo pačiu metu nepakankamas ekonominio EPS ramsčio, skirtingai nuo piniginio ramsčio, vystymas taip pat prisidėjo prie nuogąstavimų, kad euro zona nepajėgi spręsti jai iškilusių pagrindinių uždavinių; tokiu būdu euro įvaizdis visuomenėje dar labiau pablogėjo.

Akivaizdu, kad dar laukia svarbūs darbai. Tačiau be to, kad kitą dešimtmetį EPS turės įgyvendinti pradinius lūkesčius, politikos darbotvarkėje atsispindės ir iškilę nauji pasauliniai uždaviniai, kurie dar labiau išryškins pirmiau išvardytus EPS trūkumus.

- Sparčiai vykstant globalizacijai , besiformuojančios ekonomikos valstybės konkuruoja su išsivysčiusios ekonomikos valstybėmis žemesnės kvalifikacijos reikalaujančioje pramonės veikloje ir vis labiau didesnės pridėtinės vertės veikloje. Globalizacija suteikia daug rinkos augimo galimybių, užtikrindama žemesnes kainas ir platesnes pasirinkimo galimybes vartotojams bei didesnį produktyvumą gamintojams. Tačiau ji taip pat kelia didelius reikalavimus euro zonos narių gebėjimui prisitaikyti, nes pramonės šakas, kuriose pastebimas nuosmukis, turės pakeisti naujos veiklos sritys, o moksliniai tyrimai, inovacijos ir žmogiškasis kapitalas tampa dar svarbesniais dinamiškos ekonomikos varikliais. Be to, globalizacija vers euro zoną imtis veiksmingo vaidmens pasaulinio masto ekonominiame ir finansiniame valdyme.

- Veikiamos spartaus pasaulio ekonomikos augimo ir kintančių vartotojų įpročių besiformuojančios ekonomikos valstybėse, kyla maisto ir energijos kainos . Klimato kaita taip pat daro vis didesnį ekonominį poveikį. Šie poslinkiai gali riboti augimą ir kenkti pajamų ir turto pasiskirstymui, nes neproporcingą poveikį gali pajusti skurdžiausieji. Padėtį apsunkina tai, kad klimato kaitos bei maisto ir energijos kainų augimo ribojimo uždaviniai negali būti lengvai įgyvendinti vienu metu. Šios problemos gali turėti skirtingo poveikio euro zonos šalims, todėl dar labiau reikia užtikrinti sklandų prisitaikymą prie sukrėtimų.

- Tuo tarpu euro zonos gyventojai, kaip ir visur kitur, sparčiai senėja . Dėl to padidės iš pensijos gyvenančių gyventojų dalis ir tuo pačiu sumažės ekonomikos augimo galimybės. Prognozuojama, kad per ateinančius keturis dešimtmečius darbingo ir senesnio amžiaus žmonių santykis sumažės perpus; ir nekeičiant politikos tikėtina, kad potencialus gamybos apimties augimas euro zonoje sumažės iki šiek tiek daugiau nei 1 % per metus, palyginti su dabartiniais 2 %. Senėjimas taip pat iškels palyginti didelius reikalavimus valstybės išlaidų naudojimui ir, jei nebus vykdomos pensijų ir sveikatos sistemų reformos, dėl jo per kitus keturis dešimtmečius viešųjų išlaidų dalis BVP padidės maždaug 4 procentiniais punktais. Dėl senėjančios visuomenės kyla rimtų uždavinių euro zonos gebėjimui prisitaikyti ir rizika jos viešųjų finansų tvarumui ir apskritai socialinės gerovės sistemoms.

Šios ilgalaikės tendencijos, kurių poveikis vis labiau juntamas, kels uždavinių, susijusių su visų išsivysčiusios ekonomikos valstybių gebėjimu pasirūpinti augimu, makroekonominiu stabilumu, gebėjimu prisitaikyti, socialinių apsaugos sistemų tvarumu bei pajamų ir turto pasiskirstymu. Tačiau dėl jų kils ypač sunkių politinių uždavinių euro zonai, kurios augimo potencialas palyginti mažas, gebėjimas prisitaikyti silpnas, valstybės įsiskolinimas didelis, o jos valstybių ekonomikos tarpusavio priklausomybė stipri.

TRIJŲ RAMSČIŲ POLITIKOS DARBOTVARKĖ ANTRAJAM DEŠIMTMEČIUI

Pirmojo dešimtmečio EPS patirtis, nors apskritai labai sėkminga, atskleidė nemažai trūkumų, kuriuos būtina šalinti. Ateityje bus būtina sutvirtinti sunkiai pasiektą makroekonominį stabilumą ir kartu (a) didinti potencialų augimą bei išsaugoti ir didinti euro zonos piliečių gerovę; (b) užtikrinti gebėjimą sklandžiai prisitaikyti EPS plečiantis ir priimant naujas nares ir (c) sėkmingai apsaugoti euro zonos interesus pasaulio ekonomikoje. Svarbu, kad visa tai reikės padaryti pasaulinėje aplinkoje, kuri pastebimai pasikeitė nuo euro įvedimo, o jei pastangų nebus dėta, tai dabar kainuos kur kas brangiau.

Šiems uždaviniams spręsti Komisija siūlo trijų ramsčių darbotvarkę :

- Vidaus darbotvarkės tikslas – sustiprinti fiskalinės politikos koordinavimą ir priežiūrą, išplėsti makroekonominę priežiūrą EPS už fiskalinės politikos ribų ir geriau integruoti struktūrinę reformą į bendrą politikos koordinavimą EPS viduje.

- Išorinės darbotvarkės tikslas – sustiprinti euro zonos vaidmenį pasaulinės ekonomikos valdyme.

- Abiems darbotvarkėms reikės veiksmingesnės ekonominio valdymo sistemos.

I. Vidaus politikos darbotvarkė: geresnis koordinavimas ir priežiūra

Gilesnė ir įvairiapusiškesnė priežiūra

Korekcinė Stabilumo ir augimo pakto (SAP) funkcija turėtų ir toliau būti griežtai taikoma, o priežiūra pagal prevencinę SAP funkciją turėtų būti gerinama. Fiskalinės politikos koordinavimas turėtų tinkamiau orientuoti nacionalinio biudžeto vykdymą per visą ciklą, t. y. ir palankiu, ir sunkiu metu. Turėtų būti vykdoma gilesnė biudžeto priežiūra, kad ji apimtų ir dvi pagrindines sritis:

(i) Viešųjų finansų tvarumo užtikrinimas ateities kartų labui. Nacionaliniu lygmeniu priėmus vidutinės trukmės fiskalines struktūras būtų žengtas didelis žingsnis pirmyn siekiant stabilių ir tvarių viešųjų finansų. Kad tokios struktūros būtų veiksmingos, jos turėtų apimti gerai apgalvotas išlaidų taisykles, kurios sudarytų sąlygas automatiniams fiskaliniams stabilizatoriams veikti SAP ribose ir tuo pačiu metu suderintų viešųjų išlaidų sudėtį su struktūriniais ir cikliškais ekonomikos poreikiais. Euro zonos lygmeniu, reikėtų skirti didesnį dėmesį valstybės skolos pokyčių stebėsenai, o vidutinės trukmės biudžeto tikslus reikėtų sugriežtinti, kad jais būtų atsižvelgta į numanomus įsipareigojimus. Be to, ilgalaikės biudžeto prognozės, numatančios visuomenės senėjimo poveikį viešiesiems finansams, gali padėti rengiant nacionalines tvarumo strategijas ir skatinti priemones, skirtas pensijų ir sveikatos sistemų reformai bei užimtumo didinimui.

(ii) Viešųjų finansų kokybės gerinimas. Kitaip tariant, didesnės valstybės lėšų vertės užtikrinimas, orientuojant viešųjų išlaidų ir mokesčių sistemas į augimą palaikančią ir konkurencingumą skatinančią veiklą. Socialinių išlaidų programų reformos, siūlančios geresnę pajamų apsaugą ir tuo pačiu metu stiprinančios paskatas dirbti – lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principas – taip pat labai padėtų stiprinti viešųjų finansų tvarumą bei kokybę ir užtikrintų, kad biudžetai remtų makroekonominį stabilumą.

Tačiau priežiūrą akivaizdžiai reikia išplėsti ir be biudžeto priežiūros taikyti dar ir makroekonominei pusiausvyrai atkurti . Tokie pokyčiai valstybėse narėse kaip einamosios sąskaitos deficito augimas, nuolatiniai infliacijos skirtumai arba nesubalansuoto augimo tendencijos turi būti stebimi, nes dėl plintančio tokių pokyčių poveikio ir didėjančios euro zonos valstybių ekonomikos tarpusavio priklausomybės šie pokyčiai kelia susirūpinimą ne tik konkrečiai valstybei, bet ir visai euro zonai. Iš pirmųjų dešimties EPS metų duomenų matyti, kad, nors rinkos integracija, ypač finansinių paslaugų srityje, yra naudinga visai EPS, nes ji gali padėti sušvelninti makroekonominių neramumų poveikį suteikdama galimybę pasidalyti rizika ir skatindama išteklių perskirstymą, nesant atitinkamos politikos, ji gali ir sustiprinti skirtumus tarp dalyvaujančių valstybių. Nors kai kurie iš šių skirtumų gali būti nedideli – būdingi pusiausvyros atkūrimo procesui ar netgi įprastam prisitaikymui – jie taip pat gali būti žalingi ir atsiradę dėl neefektyvaus prisitaikymo. Tokiu atveju sustiprinta priežiūra padėtų taip paveiktoms valstybėms greitai rasti tinkamus sprendimus, kol skirtumai neįsigalėjo.

Galiausiai platesnė euro zonos šalių kandidačių priežiūra , panaši į siūlomą dabartinėms euro zonos narėms, bus itin svarbi padedant joms pasirengti naudojimosi bendra valiuta uždaviniams. Į daugelį būsimų euro zonos narių įplaukia dideli kapitalo srautai (rodantys nuolatinio greito pajamų augimo lūkesčius) ir jose sparčiai vystosi finansų sektoriai; abu šie veiksniai gali paskatinti kreditavimą (paprastai nuo žemiausio lygio) ir sukelti išorinį disbalansą. Šiuo metu būsimų euro zonos šalių priežiūra vykdoma vertinant jų konvergencijos programas. Tačiau ekonominius pokyčius dar galima politiniu požiūriu stipriau orientuoti ir juos atidžiau prižiūrėti ypač valstybėse, dalyvaujančiose antrojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II) sistemoje, kuri yra ir vienas iš euro įvedimo kriterijų, ir priemonė skatinti tvarią nominaliąją ir realiąją konvergenciją. Tai neturėtų reikšti papildomų suvaržymų nustatymo siekiant patekti į euro zoną.

Priežiūra turi būti pagrįsta esamomis priemonėmis. Pagrindinės fiskalinės politikos priežiūros ir ekonominės politikos koordinavimo priemonės yra aiškiai įtvirtintos Sutartyje ir SAP. Korekcinė SAP funkcija išliks pagrindine priemone, atgrąsančia nuo Sutarties nesilaikymo. Pagal SAP vidutinės trukmės biudžeto strategijos apibrėžiamos ir vertinamos remiantis Tarybos nuomonėmis apie nacionalines stabilumo programas. Sutarties 99 straipsnyje nurodyta, kad „valstybės narės savo ekonominę politiką vertina kaip bendro intereso reikalą“ ir „ją koordinuoja Taryboje“. Lisabonos proceso rekomendacijos, skirtos euro zonai ir konkrečioms valstybėms, yra pagrindinės orientavimo ir priežiūros priemonės. Tačiau dar galima gerinti tokių priemonių naudojimo būdus. Pirmųjų dešimties metų analize patvirtinama būtinybė stiprinti prevencinę SAP dalį ECOFIN tarybos patvirtintu būdu[2], kad būtų paremtas tvarios biudžeto politikos siekis ir sprendžiami platesni klausimai, kurie gali turėti įtakos makroekonominiam valstybės stabilumui ir bendram EPS veikimui. Šios Sutartimi grindžiamos priemonės papildomos laikotarpio vidurio biudžeto peržiūros procesu, kurį kiekvienų metų pavasarį įgyvendina Eurogrupė. Nors iki šiol šiame tarpusavio peržiūros mechanizme daugiausia dėmesio buvo skiriama biudžeto priežiūrai, reikėtų išplėsti jo apimtį, kad Sutartimi grindžiama priežiūra taptų veiksmingesnė.

Geresnis struktūrinės politikos integravimas į koordinavimo procesą

Euro zona itin suinteresuota struktūrinės reformos sėkme. Reformų spartinimas – žinoma, sveikintinas visoje ES – yra būtinas euro zonai. Svarbu tai, kad geresnė rinkos reakcija duos dvigubus dividendus – pamažu skatins gyvenimo standartų augimą ir tuo pačiu metu suteiks galimybę prisitaikyti prie sukrėtimų bei rems makroekonominį stabilumą. Empiriniai mūsų analizės duomenys rodo, kad bendrą valiutą naudojančiose valstybėse vykdomoms struktūrinėms reformoms būdingas didesnis „dauginamasis poveikis“ nei kitur: tai yra struktūrines reformas vykdančios valstybės gali gauti daugiau naudos, o tos, kurios atsilieka, gali sumokėti didesnę kainą už savo neveiklumą. Lisabonos strategijos augimui ir darbo vietų kūrimui, kuri padėjo įtraukti struktūrinę reformą į politikos darbotvarkę, gairėje Nr. 6 dėl euro zonos ir euro zonai skirtose rekomendacijose numatyta, kuo remiantis nustatyti aktualiausias veiklos sritis. Lisabonos strategija suteikia pagrindą vadovauti reformų procesui euro zonoje ir atskirose valstybėse bendradarbiaujant Komisijai ir valstybėms narėms.

Likusių kliūčių prekių rinkų integracijai panaikinimas nepaprastai svarbus, kad euro zona gerai veiktų. Vis dėlto, nors EPS ir bendrosios rinkos programa paskatino atviresnės ir konkurencingesnės ekonomikos kūrimą, mažas produktyvumo augimas ir patekimo į rinką kliūtys, ypač paslaugų srityje, vis dar trukdo veiksmingai prisitaikyti prie kintančių ekonominių sąlygų euro zonoje ir išlaiko spaudimą kainoms. Euro zonos valstybės atsilieka inovacijų ir technologijų sklaidos – svarbių konkurenciją ir produktyvumą stiprinančių veiksnių – srityse. Konkrečiai šiems trūkumams šalinti turėtų būti naudojama bendrosios rinkos peržiūroje pasiūlyta rinkos stebėsenos sistema.

Siekiant padėti prisitaikyti globalizuotoje ekonomikoje ir padidinti augimo galimybes vykstant gyventojų senėjimui, euro zonoje reikia geriau veikiančių darbo rinkų. Didesnis darbo užmokesčio lankstumas, diferenciacija pagal pramonės šakas, profesijas bei regionus ir investicijos į žmogiškąjį kapitalą padeda didinti konkurencingumą ir leidžia sklandžiai perskirstyti išteklius sukrėtimų atveju. Pagal Lisabonos strategiją įvykdyta daug reformų, skirtų pagerinti darbo jėgos panaudojimą, kurios pasiteisino. Tačiau pažanga įvairiose valstybėse buvo nevienoda, todėl kitą dešimtmetį ji turėtų išlikti reformų strategijų pagrindu. Socialinių išlaidų programomis ir aktyvios darbo rinkos politikos reformomis turėtų būti siekiama geresnės pajamų apsaugos ir tuo pačiu skatinama dirbti.

Euro zona gali gauti palyginti didelės naudos iš ES finansinės integracijos skatinimo . Padaryta pastebima pažanga integruojant ES finansų rinkas, tačiau reikia tolesnių pastangų, kad būtų sustiprintas euro zonos finansų rinkų veiksmingumas ir likvidumas. Tai palengvintų ekonominį prisitaikymą dėl pasidalijimo rizika ir vienodesnį bendros pinigų politikos įgyvendinimą visoje euro zonoje. Visų pirma būtinos didesnės pastangos skatinant mažmeninių finansinių paslaugų teikimą tarp valstybių, gerinant įmonių ir vyriausybės obligacijų finansavimo veiksmingumą ir mažinant kelių jurisdikcijų aplinkoje veikiančių finansinių tarpininkų reguliavimo ir priežiūros išlaidas. Atsižvelgiant į bendrą Eurosistemos ir joje dalyvaujančių valstybių narių atsakomybę už finansinio stabilumo išsaugojimą visoje euro zonoje, vis labiau reikia poreikis stiprinti valstybių bendradarbiavimą rengiant krizių prevencijos, valdymo ir sprendimo priemones finansinės integracijos proceso metu. Atsižvelgiant į šiuos konkrečius veiksmingumo ir stabilumo sumetimus ir dabartinių finansinių neramumų pamokas, euro zona turėtų imtis tvirto vaidmens įgyvendinant ES finansinės integracijos planus ir stiprinant ES finansinio stabilumo priemones.

Todėl, siekiant visiškai išnaudoti EPS galimybes, būtina labiau remti reformos tęsimą euro zonoje. Struktūrinės politikos integravimas į euro zonos koordinavimo procesą gali padėti trimis būdais: (a) Rekomendacijos visai euro zonai drauge su konkrečioms valstybėms skirtomis rekomendacijomis pagal Lisabonos strategijos jungtines gaires suteikia pagrindą struktūrinių reformų koordinavimui; reikia organizuoti atidesnę jų įgyvendinimo stebėseną. (b) 2005 m. SAP reforma suteikė galimybę, vertinant vidutinės trukmės biudžeto tikslų vykdymo pažangą, atsižvelgti į struktūrines reformas, kurios, žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, yra brangios, bet suteikia ilgalaikę naudą augimo ir fiskalinio tvarumo požiūriu. Siekiant užtikrinti SAP nustatytų įsipareigojimų laikymąsi, gali būti įdiegtas tarpusavio peržiūros mechanizmas, paremtas analitine struktūra, parengtas pagal Lisabonos strategiją ir valstybių narių ex ante pateiktą informaciją. (c) Norint pasiekti geresnio reformų įgyvendinimo eiliškumo, prioritetas turėtų būti suteiktas finansų rinkų veiklos gerinimui. Tai ne tik turėtų teigiamo poveikio augimui ir prisitaikymui, bet ir padėtų skatinti vykdyti tolesnes struktūrines reformas, parodant jų ilgalaikę naudą ir sudarant sąlygas rasti kapitalo į naujas dėl struktūrinių reformų atsiradusias investavimo galimybes.

II. Išorės politikos darbotvarkė: tarptautinio euro zonos vaidmens didinimas

Tarptautinis euro statusas suteikia pranašumų, atsakomybę ir riziką. Jis padeda plėtoti finansų sektorių Europoje, duoda senjoražo pajamas naudojant eurą kaip rezervinę valiutą, ir mažina valiutų kurso svyravimų riziką, plačiau naudojant eurą kainų nustatymui ir išrašant sąskaitas. Bet vien euro zonos dydis lemia tai, kad politiniai sprendimai ir ekonominiai įvykiai EPS turi įtakos ir kitur, o taip yra ir dėl to, kad pasaulinės finansų rinkos veikia kaip vis stiprėjantis tarptautinis perdavimo kanalas. Ir atsiranda rizika, nes dėl stiprėjančio tarptautinio euro statuso euro zona patiria sukrėtimų, susijusių su portfelio pokyčiais tarp pagrindinių tarptautinių valiutų ir turto kategorijų. Apskritai vis svarbesnė euro kaip tarptautinės valiutos padėtis ir bendra euro zonos ekonomikos jėga pakeitė EPS narių ir jų tarptautinių partnerių žaidimo taisykles.

Todėl euro zona turi parengti tarptautinę strategiją , atitinkančią tarptautinį jos valiutos statusą. Po pirmojo sėkmingo dešimtmečio euro zona, kuri jau dabar teikia stabilumo pagrindą savo kaimynėms, dabar raginama sukurti aiškią ir viską aprėpiančią tarptautinių ekonominių ir finansinių reikalų strategiją. Ji turi imtis aktyvesnio ir įtikinamesnio vaidmens ir daugiašaliuose forumuose, ir dvišaliuose dialoguose su strateginiais partneriais. Ji turi gerinti koordinavimą ir nustatyti bendras pozicijas, ir – kai reikia – bendras užduotis visais šiais klausimais. Ji turi vienu balsu kalbėti apie valiutų kursų politiką ir prisiimti atsakomybę finansinio stabilumo ir makroekonominės priežiūros klausimais. Rizika, kad prasidėjęs pasaulinis disbalansas neproporcingai pakenks euro zonos ir jos narių konkurencingumui, didina šį poreikį.

Veiksmingiausias būdas euro zonai suderinti savo įtaką su ekonomine svarba yra suformuoti bendrą poziciją ir sustiprinti atstovavimą, galiausiai gaunant vieną vietą atitinkamose tarptautinėse finansų institucijose ir forumuose. Tai plataus užmojo tikslas, ir pažanga išorės santykių darbotvarkėje pirmiausia ir labiausiai priklausys nuo veiksmingesnės euro zonos valdymo sistemos. Net jei kitoms valstybėms dažnai atrodo, kad ES ir euro zona yra pernelyg gausiai atstovaujamos tarptautinėse organizacijose (ir vietų skaičiumi, ir balsavimo teisėmis), euro zona vis dar per silpnai dalyvauja tarptautiniuose forumuose, palyginti su jos ekonominiu svoriu. Euro zonos atstovavimo sustiprinimas sutvirtintų jos tarptautinę derybinę galią ir sumažintų ir euro zonos, ir pagrindinių jos partnerių tarptautinio koordinavimo išlaidas. Tai suteiktų labai reikalingų galimybių besiformuojančios ekonomikos valstybėms daugiau dalyvauti tarptautinių finansų institucijų veikloje.

III. Veiksmingo EPS valdymo skatinimas

EPS ekonominio valdymo sistema turi būti tobulinama, kad galėtų reaguoti į euro zonai kylančius uždavinius . Vis dėlto dabartinis atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų ir priemonių, valdančių ekonominės politikos vykdymą ES, apskritai yra veiksmingas. Nežiūrint to, akivaizdus poreikis pritaikyti institucijas ir tvarką, kad būtų galima spręsti atsirandančius politinius uždavinius.

Aktyvus visų ES valstybių narių dalyvavimas ECOFIN taryboje yra labai svarbus siekiant užtikrinti efektyvų EPS veikimą. Nuo pat pradžių ECOFIN taryba buvo ekonominės politikos sprendimų priėmimo forumas Europos Sąjungoje ir, turint omeny didėjantį euro zonos ir ES sutapimą, ji turėtų likti EPS ekonominio valdymo sistemos centru, labiau įtraukdama EPS klausimus į savo veiklą. Ji ypač galėtų siekti nuoseklesnio požiūrio savo pačios kompetencijos srityse – t. y. makroekonominės politikos, finansų rinkų ir mokesčių srityse – kad užtikrintų teigiamą jų sąveiką. Dabartinėje Sutartyje suteikiama daug galimybių visapusiškesniam šių klausimų koordinavimui ir priežiūrai visoje ES. Be to, nors naująja Lisabonos sutartimi, ją ratifikavus, bus sustiprintas euro zonos valstybių finansų ministrų vaidmuo sprendžiant klausimus, kurie turi įtakos EPS veikimui, visos diskusijos šiais klausimais vyks ECOFIN taryboje.

Eurogrupė turėtų toliau būti platforma, skirta gilinti ir plėsti politikos koordinavimą ir priežiūrą EPS. Fiskalinės priežiūros požiūriu biudžeto politikos ex ante koordinavimu remiantis laikotarpio vidurio biudžeto peržiūra turėtų būti siekiama orientuoti fiskalinę politiką viso ciklo metu tokiu būdu siekiant išvengti bet kokių procikliškų tendencijų. Turint omenyje senėjimo problemą, svarbiausia užduotis yra didinti prevencinės SAP funkcijos veiksmingumą skatinant plataus užmojo vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimą. Siekdama išvengti disbalanso ir pernelyg didelių euro zonos valstybių skirtumų, Eurogrupė turėtų keistis nuomonėmis, rengti politikos gaires ir stebėti valstybių narių atitiktį tose srityse, kurios skatina gebėjimą prisitaikyti ir makroekonominį stabilumą. Turėtų būti sustiprintos „tarpusavio peržiūros“ – daugiašalės diskusijos apie svarbius įvykius vienoje ar keliose valstybėse – kad finansų ministrai svarstytų nacionalinius klausimus ir politiką iš euro zonos perspektyvos. Be to, Eurogrupė turėtų skirti didesnį dėmesį Lisabonos rekomendacijų euro zonai stebėsenai, kad būtų padidintas potencialus augimas ir remiantis struktūrinėmis reformomis gerinamas konkurencingumas.

Komisija turėtų vaidinti stiprų remiantį vaidmenį , kad užtikrintų veiksmingą EPS veikimą. Ji raginama skatinti politikos koordinavimą ir įtraukti EPS aspektą į savo politinius pasiūlymus. Ji turėtų gerinti savo fiskalinę ir makroekonominę priežiūrą ir skatinti tolesnę ekonominę ir finansinę integraciją. Vykdydama priežiūros organo funkciją, ji turėtų giliau įvertinti euro zonos ekonominius ir finansinius pokyčius, ypatingą dėmesį skirdama nacionalinės politikos priemonių platesniam poveikiui. Bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis turėtų būti tęsiamas darbas, skirtas cikliškų ir struktūrinių fiskalinių rodiklių tikslumui pagerinti. Tarptautinėje srityje Komisija turi sustiprinti savo vaidmenį tarptautiniuose dialoguose ir forumuose. Apibendrinant Komisija turi remti pastangas gerinti EPS veikimą ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmenimis, prisiimdama Sutartimi jai priskirtus patikimos ekonominės politikos sergėtojos įpareigojimus. Tuo tikslu ji turėtų stengtis kuo geriau panaudoti Sutartimi numatytas priemones.

Naujojoje Sutartyje, ją ratifikavus, bus suteikta galimybių stiprinti ekonominės politikos koordinavimą ir priežiūrą euro zonoje. Galutinės Sutarties 136 straipsnyje dėl Europos Sąjungos funkcionavimo numatyta galimybė taikyti „specialias priemones, skirtas valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro: sustiprinti jų biudžetinės drausmės koordinavimą ir priežiūrą; ir nustatyti joms taikomas ekonominės politikos gaires, užtikrinant jų suderinamumą su visai Sąjungai priimtomis gairėmis ir jų priežiūra“. Be to, Sutartimi bus sustiprintas Komisijos kaip nepriklausomo „arbitro“ vaidmuo vykdant daugiašalę priežiūrą, 121 straipsniu suteikiant Komisijai galimybę tiesiogiai „įspėti“ valstybę narę, kai jos ekonominė politika neatitinka plačių gairių arba gali kelti pavojų tinkamam EPS veikimui.

EPS valdymo sistema privalo užtikrinti tolesnę sklandžią euro zonos plėtrą . Per kitą dešimtmetį euro zona išsiplės ir apims daugumą dabartinių ES valstybių narių, o tinkamos šio proceso eigos užtikrinimas garantuos veiksmingą euro zonos ekonomikos veikimą ateityje. Dalyvaudamos II VKM, valstybės turėtų pasinaudoti didesnio makroekonominio stabilumo aplinka, kad pasirinktų patikimą makroekonominę ir struktūrinę politiką. Kaip nurodyta Sutartyje, Komisija turėtų reguliariai ir sąžiningai įvertinti konvergencijos proceso pažangos tvarumą. Eurogrupei ir ECOFIN savo ruožtu tenka ypatinga atsakomybė paskatinti pasitikėjimą, tirti ekonominius pokyčius ir teikti būtinas gaires dėl politikos ir reformų, reikalingų būsimų euro zonos narių nominaliaijai ir realiajai konvergencijai.

Taip pat būtina gerinti ES institucijų tarpusavio dialogą ir dialogą su plačiąja visuomene apie EPS. Komisija ypač turėtų plėtoti dialogą ir konsultacijas su Europos Parlamentu bei kitomis Europos ir atskirų valstybių suinteresuotosiomis šalimis. Panašiai Eurogrupė turėtų siekti dialogo su ECB, Europos Parlamentu ir socialiniais partneriais euro zonoje. Visos šios institucijos, pradedant Komisija, turėtų gerinti plačiosios visuomenės informavimą su EPS susijusiais klausimais. Ypač reikia geriau paaiškinti reikšmingus makroekonominius ir mikroekonominius euro privalumus, pavyzdžiui jo, kaip apsauginio skydo, vaidmenį per pastaruosius finansinius neramumus, ir reikšmingą bei naudingą ekonominės politikos indėlį į EPS.

IŠVADA

EPS yra nepaprastai sėkminga. Per dešimtį gyvavimo metų ji užtikrino makroekonominį stabilumą, paskatino ekonominę integraciją Europoje – ypač nuoseklia plėtra – sustiprino savo atsparumą sukrėtimams ir tapo stabilumo garantu regione ir pasaulyje. Dabar, labiau nei kada nors anksčiau vieninga valiuta ir ją grindžianti politikos struktūra yra didelis turtas. Vis dėlto dar yra neišnaudotų EPS galimybių. Dėl viso to kartu su neatidėliotinai spręstinais globalizacijos uždaviniais, nepakankamais gamtos ištekliais, klimato kaita ir gyventojų senėjimu reikia koordinuoti ekonominę politiką, daryti spartesnę pažangą įgyvendinant struktūrines reformas, įgyti didesnį vaidmenį euro zonai pasaulyje ir valstybėms narėms tvirtai įsipareigoti siekti šių tikslų. Tai, kad šių pasaulinių tendencijų poveikis jau dabar juntamas dėl aukštų energijos, maisto ir pagrindinių produktų kainų, finansų srities neramumų ir pasaulio valiutų kursų korekcijomis, tik pabrėžia laiku įgyvendintinų veiksmų svarbą.

Įgyvendinus vidaus ir išorės politikos darbotvarkę ir pagerinus valdymą čia numatytu būdu bus rasta daug sprendimų euro zonai ir pasaulio ekonomikai iškeltiems uždaviniams įgyvendinti. Tai taip pat suteiks daug naudos visoms ES narėms.

- EPS išlieka ES integracijos kertiniu akmeniu. Nors jos tikslai ir laimėjimai daugiausiai ekonominio pobūdžio, EPS niekada nebuvo vien ekonominis projektas. Nuo pat pradžių EPS buvo suvokiama kaip esminis ES integracijos proceso žingsnis. Šis vaidmuo dar labiau sustiprėjo nuo 2004 m. ES išsiplėtus nuo 15 iki 27 valstybių narių, o visos įstojusios ES narės rengiasi euro įvedimui. Prijungimo prie euro zonos perspektyva buvo viena iš svarbiausių varomųjų jėgų toms valstybėms siekiant priartėti prie ES gyvenimo lygio.

- Sklandžiai veikianti EPS yra svarbi visai ES , ypač todėl, kad didžioji dauguma, jei ne visos ES valstybės, galiausiai taps EPS narėmis. Klestinti euro zonos ekonomika prisidės prie visos ES gerovės ir dinamiškumo, o dėl to visuomenė labiau palaikys ES integraciją ir euro zonoje, ir už jos ribų.

- Stipri EPS taip pat skatins ES lyderystę pasaulio ekonomikoje. Sklandžiai funkcionuojanti euro zona paruošia dirvą EPS atlikti rimtą vaidmenį užsienyje ir makroekonomikos sferoje, ir pasaulio finansų priežiūros ir reguliavimo srityje. Jos įrodytas gebėjimas sustiprinti euro zonos vaidmenį užsienyje ir prisiimti įsipareigojimus pasaulio mastu turės papildomos naudos kitoms politikos sritims, kuriose ES siekia pasaulinės lyderystės, pvz., tvariojo vystymosi, pagalbos vystymuisi, prekybos politikos, konkurencijos ir žmogaus teisių srityse.

Šiai išsamiai darbotvarkei įgyvendinti reikia politinės valios ir ryžto. Pati EPS sėkmė rodo, kad politinė iniciatyva ir siekiai gali duoti didelės ekonominės, socialinės ir politinės naudos. Tačiau, kad būtų gauta šios naudos, itin svarbus nuolatinis visų šalių dalyvavimas. Todėl 2008 m. antroje pusėje Komisija paragins pradėti plačias diskusijas šiomis temomis ir sieks plataus sutarimo dėl pagrindinių šios darbotvarkės klausimų su kitomis ES institucijomis, atitinkamomis įstaigomis ir suinteresuotosiomis šalimis. Remdamasi šiomis diskusijomis, Komisija pateiks atitinkamus veiklos pasiūlymus.

[1] SEK(2008) 553 „EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo“.

[2] KOM(2007) 316.

Top