1.

Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 ir 47 straipsnių ir Direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ), 1, 2, 6, 9, 16 ir 17 straipsnių išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant vieno tarnautojo ir Austrijos administracinės institucijos, kuriai jis pavaldus, ginčą dėl pastarosios sprendimo, priimto pagal federacinę tarnautojų darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą, nustatytą Austrijoje 2015 m., siekiant panaikinti diskriminaciją dėl amžiaus, po to, kai buvo priimtas Sprendimas Schmitzer ( 3 ).

3.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo visų pirma klausia, ar laikantis tvarkos, pagal kurią valstybės tarnyboje jau dirbantys tarnautojai iš ankstesnės darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemos perkeliami į naująją sistemą, išlieka diskriminacija dėl amžiaus, kuri draudžiama pagal Sąjungos teisę, pirmiausia atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsnius, siejamus su Chartijos 21 straipsniu. Mano nuomone, dėl priežasčių, kurias išdėstysiu šioje išvadoje, taip ir yra.

4.

Be to, atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir Chartijos 47 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl aptariamos nacionalinės teisės normos atitikties Sąjungos teisei, nes, šio teismo teigimu, šia norma atitinkama diskriminacija panaikinama tik deklaratyviai, o ne iš tikrųjų, ir neleidžiama pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą. Mano nuomone, šie argumentai neturi reikšmės sprendžiant minėtą ginčą.

5.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę, būtent pagal Direktyvos 2000/78 17 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį, draudžiama atitinkama teisės norma. Jei taip, šis teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad ankstesnio teisės akto nuostatos, panaikintos atgaline data, vis dėlto ir toliau būtų taikomos, siekiant ištaisyti su naujaisiais teisės aktais susijusius trūkumus. Mano nuomone, į šiuos du klausimus reikia atsakyti nevienareikšmiškai, remiantis veikiau šios direktyvos 16 straipsniu.

6.

Pabrėžtina, kad ši byla glaudžiai susijusi su byla Österreichischer Gewerkschaftsbund (C‑24/17), kurioje teikiu atskirą, bet tos pačios dienos, kaip šioje byloje, išvadą ( 4 ).

7.

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodyta, kad jos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl <...> amžiaus <...> užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

8.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 dalyje nurodyta, jog „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad „dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“. Šio straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta, kad „tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu“.

9.

Minėtos direktyvos 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad, „nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o [ir kad] šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Minėto 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje patikslinama, kad „toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti <...> minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų <...>“.

10.

Minėtos direktyvos 9 straipsnio „Teisių apsauga“ 1 dalyje nurodyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūrą, net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams“.

11.

Direktyvos 2000/78 16 straipsnio „Laikymasis“ a punkte nustatyta, jog „valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad <...> būtų panaikinti visi įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie prieštarauja vienodo požiūrio principui“.

12.

Šios direktyvos 17 straipsnyje „Sankcijos“ numatyta, kad „valstybės narės, sankcijoms, taikytinoms už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, nustato taisykles [nustato sankcijų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, taikymo tvarką] ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios <...>“.

13.

Tarnautojų priskyrimą prie darbo užmokesčio pakopos ir jų perkėlimą iš esmės kas dvejus metus į aukštesnę pakopą reglamentuoja Gehaltsgesetz 1956 ( 5 ) (1956 m. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio įstatymas, toliau – 1956 m. GehG), kelis kartus iš dalies pakeistas, pirmiausia atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus nagrinėjant bylas, susijusias su šios srities Austrijos teisės nuostatomis.

14.

Po Sprendimo Hütter ( 6 ) priėmimo 1956 m. GehG buvo iš dalies pakeistas federaliniu įstatymu, paskelbtu 2010 m. rugpjūčio 30 d. ( 7 ) (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1956 m. GehG, toliau – 2010 m. GehG).

15.

2010 m. GehG 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia atskaitos data“ ir kad „jei šiame straipsnyje toliau nenustatyta kitaip, dėl perkėlimo į antrąją kiekvienos tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopą būtinas penkerių metų laikotarpis, o dėl perkėlimo į kitas pakopas – dvejų metų laikotarpis“.

16.

2010 m. GehG 12 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad „perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data nustatoma, laikantis 4–8 dalyse nurodytų apribojimų, prie įdarbinimo dienos pridedant toliau nurodytus laikotarpius po birželio 30 d. tų metų, kuriais po priėmimo į pirmąją mokymosi mokykloje pakopą buvo ar būtų buvę prasimokyti devyneri metai <...>“.

17.

Priėmus Sprendimą Schmitzer ( 8 ), 1956 m. GehG 8 ir 12 straipsnių turinys dar kartą buvo iš dalies pakeistas 2015 m. vasario 11 d. paskelbtu federaliniu įstatymu ( 9 ) (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1956 m. GehG, toliau – 2015 m. GehG) , nustatant taikymą atgaline data.

18.

Be to, siekiant atitikties Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) sprendimui ( 10 ), 2016 m. gruodžio 6 d. paskelbtu federaliniu įstatymu ( 11 ) vėl buvo iš dalies pakeistas 1956 m. GehG (šiuo įstatymu iš dalies pakeistas 1956 m. GehG, toliau – 2016 m. GehG, ir kartu su 2015 m. GehG, toliau – iš dalies pakeistas GehG), kiek tai susiję su 2015 m. GehG 8 ir 12 straipsnių įsigaliojimu.

19.

2015 m. GehG 8 straipsnio „Priskyrimas prie darbo užmokesčio pakopos ir perkėlimas į aukštesnę pakopą“ 1 dalyje nustatyta, kad „priskyrimą prie darbo užmokesčio pakopos ir perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia tarnybos stažas“.

20.

2015 m. GehG 12 straipsnyje „Tarnybos stažas“ nurodyta:

„1.   Tarnybos stažas apima valstybės tarnyboje išdirbtų laikotarpių, būtinų perkelti į aukštesnę pakopą, trukmę ir įskaitytinų ankstesnių laikotarpių trukmę.

2.   Kaip ankstesni laikotarpiai į tarnybos stažą turi būti įskaitomi laikotarpiai, kuriais:

1) asmuo dirbo saistomas darbo santykių su Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės narės, Turkijos Respublikos arba Šveicarijos Konfederacijos vietos valdžios institucija arba savivaldybių asociacija;

2) asmuo dirbo saistomas darbo santykių su Europos Sąjungos institucija arba tarpvalstybine institucija, kuriai Austrij[os Respublika] priklauso;

3) tarnautojas arba tarnautoja pagal Heeresversorgungsgesetz (Ginkluotųjų pajėgų socialinės apsaugos įstatymas) turėjo teisę į nukentėjusiųjų pensiją <...> ir

4) asmuo vykdė šią veiklą: <...> atliko privalomąją pradinę karo tarnybą <...>, įgijo karinį išsilavinimą <...>, atliko civilinę tarnybą <...>, atliko privalomąją karo tarnybą <...>.

3.   Be 2 dalyje nurodytų laikotarpių, kaip ankstesni laikotarpiai gali turi būti įskaitomi ne daugiau kaip iš viso 10 metų susijusios profesinės veiklos vykdymo arba susijusios administracinės stažuotės atlikimo laikotarpių. <...>“

21.

Iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnio „Esamų darbo santykių perkėlimas“ 1–9 dalyse nustatyta:

„1.   Visi prie 169d straipsnyje nurodytų tarnautojų ir darbo užmokesčio kategorijų priskirti tarnautojai ir tarnautojos, 2015 m. vasario 11 d. dirbantys valstybės tarnyboje, vadovaujantis tolesnėmis nuostatomis į šiuo federaliniu įstatymu sukurtą naują darbo užmokesčio sistemą perkeliami remiantis tik jų ligšioliniu darbo užmokesčiu. Tarnautojai ir tarnautojos remiantis jų ligšioliniu darbo užmokesčiu pirmiausia priskiriami prie naujos darbo užmokesčio sistemos tam tikros darbo užmokesčio pakopos, kurioje taikomas ligšiolinis darbo užmokestis. <…>

2.   Tarnautojas ar tarnautoja į naują darbo užmokesčio sistemą perkeliamas ar perkeliama bendrai nustatant jo ar jos tarnybos stažą. Nustatant bendrai lemiamą reikšmę turi perkėlimo suma. Perkėlimo suma yra visas darbo užmokestis (neatsižvelgiant į galimą perkėlimą į aukštesnę pakopą išimties tvarka), kuris buvo taikytas apskaičiuojant tarnautojo ar tarnautojos mėnesinį atlyginimą už 2015 m. vasario mėn. (perkėlimo mėnuo). <...>

2a.   Perkėlimo suma laikomas bazinis darbo užmokesčio dydis, taikomas toje darbo užmokesčio pakopoje, kuri faktiškai turėjo lemiamą reikšmę už perkėlimo mėnesį išmokėtam darbo užmokesčiui (priskyrimas pagal algalapį). Darbo užmokesčio pagrindo ar dydžio teisėtumas nevertinamas. Apskaičiuojant perkėlimo sumą į vėlesnį išmokėto darbo užmokesčio patikslinimą turi būti atsižvelgiama tik tiek, kiek

<…>

2c.   2a ir 2b dalimis į Austrijos teisę, į federalinės valstybės tarnybos teisės aktų, skirtų federaliniams tarnautojams ir mokytojams, sritį, perkeliami <…> [D]irektyvos 2000/78 <…> 2 ir 6 straipsniai, kaip jie išaiškinti <…> [S]prendime [Specht ir kt. ( 12 )]. Taigi tarnautojų, įdarbintų iki įsigaliojant 2015 m. Federalinių tarnautojų darbo užmokesčio reformai, perkėlimo sąlygos yra nustatytos naujoje darbo užmokesčio sistemoje ir numatyta, viena vertus, kad darbo užmokesčio pakopa, prie kurios jie dabar priskiriami, nustatoma remiantis vien pagal ankstesnę darbo užmokesčio sistemą gautu darbo užmokesčiu, nors taikant pastarąją sistemą tarnautojai buvo diskriminuojami dėl amžiaus, ir, kita vertus, kad tolesnis perkėlimas į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą dabar grindžiamas vien nuo 2015 m. Federalinių tarnautojų darbo užmokesčio reformos įsigaliojimo įgyta profesine patirtimi.

3.   Perkelto tarnautojo ar perkeltos tarnautojos tarnybos stažas nustatomas remiantis laikotarpiu, būtinu tam, kad tarnautoją būtų galima perkelti iš pirmosios darbo užmokesčio pakopos (nuo pirmosios dienos) į tą tos pačios tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopą, pagal kurią 2015 m. vasario 12 d. buvo taikoma artimiausia už perkėlimo sumą mažesnė darbo užmokesčio suma. Jei perkėlimo suma sutampa su mažiausia tos pačios tarnautojų kategorijos darbo užmokesčio pakopoje taikoma suma, lemiamą reikšmę turi ši darbo užmokesčio pakopa. Visos lyginamosios sumos suapvalinamos iki artimiausio sveikojo euro skaičiaus.

<...>

6.   <...> Jei tarnautojo naujojo darbo užmokesčio suma yra mažesnė už perkėlimo sumą, jam mokama užtikrinimo priemoka, lygi šių sumų skirtumui, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant senatvės pensiją <...>, kol jis pasiekia darbo užmokesčio pakopą, kurioje nustatytas už perkėlimo sumą didesnis darbo užmokestis. Lyginant sumas atsižvelgiama į galimas priemokas už tarnybos stažą ar perkėlimus į aukštesnę pakopą išimties tvarka.

<...>

9.   Siekiant apsaugoti lūkesčius, susijusius su perkėlimu į aukštesnę pakopą, perkėlimu į aukštesnę pakopą išimties tvarka ar priemoka už tarnybos stažą pagal ankstesnę darbo užmokesčio sistemą, tarnautojui mokėtina užtikrinimo priemoka, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant senatvės pensiją <...>, kai jis pasiekia tarpinę pakopą <...>.“

22.

Pagal 2016 m. GehG 175 straipsnio 79 dalies 3 punktą „įsigalioja federalinio įstatymo, paskelbto BGBl. I, Nr. 32/2015, redakcijos <...> 8 ir 12 straipsniai su antraštėmis – 1956 m. vasario 1 d; nė viena ankstesnė iki 2015 m. vasario 11 d. paskelbta šių nuostatų redakcija nebegali būti taikoma vykstančiuose ir būsimuose procesuose <...>“.

23.

Martin Leitner iki 2015 m. vasario mėn. buvo taikoma ankstesnė Austrijos tarnautojų darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistema, paskui pagal Austrijos teisės aktų leidėjo nustatytą naująją sistemą jis buvo priskirtas prie kitos pakopos.

24.

2015 m. sausio 27 d. jis Landespolizeidirektion Tirol (Tirolio federalinės žemės policijos direkcija, Austrija, toliau – regioninė direkcija) pateikė prašymą nustatyti naują perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą ir atitinkamą poziciją darbo užmokesčio lentelėje, taip pat prireikus sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį, atsižvelgiant į iki 18 metų įgytą profesinę patirtį.

25.

2015 m. balandžio 30 d. regioninė direkcija atmetė M. Leitner prašymą kaip nepriimtiną, nurodžiusi, kad teisės aktų leidėjas, 2015 m. pradžioje iš dalies pakeitęs 1956 m. GehG ( 13 ), panaikino visas iki tol galiojusias nuostatas, susijusias su perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data, patikslindamas, kad iki tol galiojusios atitinkamos nuostatos atgaline data taip pat nebetaikomos vykstančiuose ar būsimuose procesuose.

26.

M. Leitner pateikė skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), tvirtindamas, kad šis sprendimas dėl atmetimo prieštarauja Teisingumo Teismo išaiškintoms su nediskriminavimu susijusioms Sąjungos teisės nuostatoms ( 14 ). 2016 m. lapkričio 7 d. minėtas nacionalinis teismas panaikino apskųstą sprendimą ir nurodė regioninei direkcijai dėl nagrinėjamo prašymo priimti sprendimą iš esmės.

27.

2017 m. sausio 9 d. regioninė direkcija priėmė naują sprendimą dėl šio prašymo ir jį atmetė, teigdama, kad M. Leitner negali remtis teisėmis pagal ankstesnę darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą, nes po minėto dalinio įstatymo pakeitimo ši sistema nebetaikoma jokiame procese.

28.

2017 m. vasario 8 d. M. Leitner tam pačiam teismui pateikė skundą dėl šio sprendimo, siekdamas, kad jo priskyrimas prie darbo užmokesčio pakopos ir su tuo susijęs darbo užmokestis būtų nustatyti tenkinant jo 2015 m. sausio 27 d. prašymą.

29.

Šiomis aplinkybėmis 2017 m. birželio 30 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. liepos 3 d., Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė M. Leitner, Austrijos vyriausybė ir Europos Komisija.

31.

2018 m. birželio 14 d. išsiųstuose laiškuose Teisingumo Teismas paprašė paaiškinimų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė, taip pat uždavė klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta raštu ir į kurį M. Leitner, Austrijos vyriausybė ir Komisija atsakė.

32.

Per 2018 m. rugsėjo 12 d. posėdį tos pačios šalys ir suinteresuotieji asmenys pateikė žodines pastabas.

33.

Ši byla susijusi su naujaisiais Austrijos teisės aktais dėl tvarkos, pagal kurią turi būti atsižvelgiama į profesinę patirtį, įgytą iki priėmimo į valstybės tarnybą, priskiriant prie darbo užmokesčio pakopos ir perkeliant į aukštesnę pakopą. Ši darbo užmokesčio sistema, nustatyta 2015 m. pradžioje iš dalies pakeitus 1956 m. GehG, yra analogiška darbo užmokesčio sistemai, tuo pačiu metu nustatytai valstybės tarnyboje pagal sutartį dirbantiems tarnautojams ( 17 ).

34.

Pagal naująją sistemą tarnautojo priskyrimą prie darbo užmokesčio pakopos ir jo perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia nebe „atskaitos data“ (sutartinis atskaitos taškas), o „tarnybos stažas“ ( 18 ). Apskaičiuojant darbo stažą be esamoje valstybės tarnyboje išdirbtų laikotarpių atsižvelgiama į laikotarpių, išdirbtų iki pradedant eiti tarnautojo pareigas, trukmę, jei pastarieji aiškiai laikomi įskaitytinais, be to, atsižvelgiama nevienodai, pagal tai, pas kokį darbdavį išdirbti šie laikotarpiai: įskaitomi visi ankstesni laikotarpiai, kurie išdirbti nurodytose valstybės institucijose, bet ne daugiau kaip iš viso dešimt metų kitais atvejais ( 19 ).

35.

Tarnautojai, dirbę valstybės tarnyboje iki įvykdant reformą ( 20 ), kuri taikoma atgaline data ( 21 ), perkeliami į naująją darbo užmokesčio sistemą ir perskiriami prie atitinkamos pakopos laikantis tokios apibendrintos tvarkos ( 22 ). Pirmiausia visi atitinkami tarnautojai priskiriami prie tam tikros šios naujosios sistemos pakopos remiantis jų ankstesniu darbo užmokesčiu. Paskui bendrai nustatomas jų tarnybos stažas atsižvelgiant į „perkėlimo sumą“, atitinkančią bazinį darbo užmokestį, taikomą toje darbo užmokesčio pakopoje, kuri faktiškai turėjo lemiamą reikšmę darbdavio už 2015 m. vasario mėnesį, vadinamąjį „perkėlimo mėnesį“, išmokėtam darbo užmokesčiui, be to, darbo užmokesčio teisėtumas gali būti vertinamas tik jei padaryta faktinio pobūdžio ir akivaizdžių klaidų ( 23 ).

36.

Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) pateiktais klausimais Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, ar, kaip teigia M. Leitner, taikant aptariamus naujuosius teisės aktus tęsiasi Sąjungos teisei prieštaraujanti ir Sprendime Schmitzer ( 24 ) nurodyta diskriminacija dėl amžiaus, ar, kaip tvirtina atsakovė pagrindinėje byloje, taip nėra. Grįsdamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas patikslina, kad Austrijos aukščiausių teisminių institucijų nuomonės šiuo klausimu skiriasi ( 25 ).

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma abejoja, ar su Sąjungos teise suderinama tvarka, kurios laikantis tarnautojai iš ankstesnės darbo užmokesčio sistemos perkeliami į naująją, kiek tai susiję, viena vertus, būtent su pasirinktu „perkėlimo sumos“ modeliu ir, kita vertus, su vien deklaratyviu diskriminacijos panaikinimu (B skirsnis). Be to, jam kyla klausimas, pirma, ar Sąjungos teisei, pirmiausia Direktyvos 2000/78 17 straipsniui ir Chartijos 47 straipsniui, prieštarauja tai, kad nustatant „perkėlimo sumą“ tarnautojai neturi galimybės remtis šia direktyva, ir, antra, jei taip, ar, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą, siekiant, kad perkėlimas į naująją sistemą vyktų be diskriminacijos, reikia taikyti panaikintąją sistemą (C skirsnis).

38.

Atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis ir ketvirtasis klausimai yra glaudžiai susiję, jie, mano nuomone, nagrinėtini kartu, nors į juos pateiktini atskiri atsakymai.

39.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę, pirmiausia Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsnius, siejamus su Chartijos 21 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią diskriminuojanti darbo užmokesčio sistema pakeičiama nauja sistema, kai visi esami tarnautojai perkeliami į naująją sistemą ( 26 ) taip, kad jie pirmą kartą priskiriami prie atitinkamos pakopos remiantis už tam tikrą mėnesį išmokėtu darbo užmokesčiu, apskaičiuotu pagal ankstesnę sistemą ( 27 ). Iškart pažymėtina, kad iš formuluotės, vartojamos klausimo pabaigoje ( 28 ), aiškiai matyti, jog šis teismas a priori mano, kad taikant aptariamą teisės normą anksčiau buvusi diskriminacija išlieka ( 29 ).

40.

Šiuo klausimu M. Leitner teigia, kad pagal pagrindinėje byloje ginčijamus teisės aktus valstybės tarnyboje jau dirbantys tarnautojai perskiriami prie darbo užmokesčio pakopos remiantis 2015 m. vasario mėn. išmokėtu darbo užmokesčiu, kuris nustatytas diskriminuojant, todėl ankstesnės darbo užmokesčio sistemos nulemta diskriminacija dėl amžiaus atsižvelgiant į šią sąsają išlieka ( 30 ), ir kad motyvai, nurodyti siekiant pateisinti šiuos teisės aktus, neatitinka Sąjungos teisės. Austrijos vyriausybė neneigia, kad taip ankstesnės sistemos nulemtos diskriminacijos pasekmės gali išlikti, tačiau tvirtina, kad nustatyta minėtų tarnautojų perkėlimo į naująją darbo užmokesčio sistemą tvarka yra ne tik pateisinama atsižvelgiant į teisėtus tikslus, bet ir tinkama bei būtina jiems pasiekti. Priešingai, Komisija mano, kad tokie teisės aktai nesuderinami su Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsniuose nustatytais reikalavimais, nes pagal šiuos aktus išlieka skirtingas požiūris dėl amžiaus, kuris nėra tinkamai pagrįstas. Dėl toliau nurodytų priežasčių taip pat pritariu šiai nuomonei.

41.

Visų pirma dėl nuostatų, nurodytų šiame prejudiciniame klausime, pažymėtina, kad draudimas diskriminuoti dėl amžiaus yra įtvirtintas Chartijos 21 straipsnyje ir sukonkretintas Direktyvoje 2000/78, bet nagrinėjant tokią bylą, kaip pagrindinė byla, šis klausimas spręstinas atsižvelgiant į šią direktyvą, nes aptariamos nacionalinės priemonės patenka į jos taikymo sritį ( 31 ). Be to, kadangi nei Direktyvos 2000/78 tikslas, nei pagal ją draudžiami diskriminacijos veiksniai, apibrėžti jos 1 straipsnyje, šioje byloje tiesiogiai nėra nagrinėjami, mano manymu, nebūtina, kad Teisingumo Teismas išaiškintų šią nuostatą.

42.

Taip pat dėl kaltinimų, susijusių su pagrindinėje byloje aptariamais nacionalinės teisės aktais, manau, kad jie ginčijami dėl tvarkos, kurią taikant tarnautojai, jau dirbę valstybės tarnyboje įvykdant 2015 m. reformą, perkeliami iš diskriminuojančia laikomos ( 32 ) ankstesnės darbo užmokesčio sistemos į naująją sistemą. Kitaip tariant, prieš įvertinant, ar aptariamos nuostatos yra objektyviai ir tinkamai pateisinamos, todėl joms netaikomas Direktyvoje 2000/78 nustatytas draudimas, reikia nustatyti, ar šios nuostatos gali lemti diskriminacijos dėl amžiaus, kuri buvo vykdoma taikant ankstesnę sistemą, išlikimą.

43.

Pirma, kalbant apie diskriminacijos dėl amžiaus buvimą, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija yra tada, kai su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu, be kita ko, dėl amžiaus.

44.

Be to, primintina, kad Sprendime Schmitzer ( 33 ), į kurį atsižvelgiant įvykdyta aptariama reforma ( 34 ), Teisingumo Teismas pripažino, kad iki šios reformos priimtuose Austrijos teisės aktuose įtvirtintas tiesiogiai amžiumi grindžiamas skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, ir kad šis požiūris nėra tinkamai pateisinamas teisėtais tikslais, todėl jam taikytinas minėto 2 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytas draudimas.

45.

Taip pat Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad kai perkeliant tam tikros kategorijos asmenis į naują darbo užmokesčio sistemą atsižvelgiama išimtinai į su amžiumi susijusį kriterijų, perimtą iš ankstesnės sistemos, tokios nacionalinės nuostatos, įsigaliojus naujajai sistemai, gali toliau lemti skirtingą požiūrį dėl amžiaus ( 35 ).

46.

Nagrinėjamu atveju iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnyboje dirbantys tarnautojai perkeliami „remiantis tik jų ligšioliniu darbo užmokesčiu“ ( 36 ), kuris pats buvo pagrįstas amžiumi. Taigi taikant šias nuostatas išlieka diskriminacinė situacija, kai tarnautojai, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, gauna mažesnį darbo užmokestį nei kiti tarnautojai, nors jų situacijos panašios, vien dėl amžiaus, kurio jie buvo, kai įgijo profesinę patirtį ankstesniais įskaitytinais laikotarpiais.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat laikosi tokio požiūrio. Beje, Austrijos vyriausybė, atsižvelgdama į minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pripažįsta, kad taikant naujosios darbo užmokesčio sistemos nuostatas gali išlikti diskriminaciniai ankstesnės sistemos padariniai ( 37 ). Be to, Komisija pažymi, jog iš nacionalinės teisės aktų parengiamųjų dokumentų matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai pasirinko tokias pasekmes lemiantį metodą ( 38 ).

48.

Taigi, mano manymu, neginčijama, kad taikant tokius teisės aktus, kaip aptariami pagrindinėje byloje, išlieka diskriminacinė padėtis, t. y. skirtingas požiūris, grindžiamas tiesiogiai amžiumi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, Teisingumo Teismo konstatuotas Sprendime Schmitzer ( 39 ). Taigi diskriminacija, vykdyta iki aptariamos reformos, tęsis, ir ne paprasčiausiai laikinai, o ilgai ar net visą laiką ( 40 ).

49.

Antra, dėl galimo taip išliekančio skirtingo požiūrio pateisinimo primintina, kad pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnį galima išvengti tiesioginės diskriminacijos kvalifikavimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnį, taigi ir netaikyti dėl to draudimo, jei skirtingą požiūrį dėl amžiaus „pagal nacionalinę teisę <...> objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas“, tokio pobūdžio, kaip šiame straipsnyje išvardyti, tikslai ( 41 ) ir jei „šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.

50.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, nors galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar ir kiek aptariamas nacionalinės teisės aktas atitinka šiuos reikalavimus, Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingus atsakymus nacionaliniam teismui, yra kompetentingas pateikti pagrindinės bylos medžiaga ir jam pateiktomis pastabomis grindžiamas gaires, kurios padėtų nacionaliniam teismui priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje ( 42 ).

51.

Dėl tikslų, kuriais būtų galima pateisinti aptariamų teisės aktų turinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 43 ) ir Austrijos vyriausybė pažymi, kad vykdant 2015 m. reformą nustatyta tvarka buvo siekiama, viena vertus, išvengti pernelyg didelių sunkumų, su kuriais būtų susidurta perkeliant į naująją sistemą kiekvieną iš daugybės atitinkamų tarnautojų ( 44 ), kita vertus, – kad valstybei netektų patirti papildomų išlaidų, ir galiausiai – kad labai nesumažėtų šių tarnautojų darbo užmokestis.

52.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad galimais administraciniais sunkumais ir finansine našta iš esmės negalima pagrįsti įsipareigojimų, kylančių iš Direktyvoje 2000/78 nustatyto draudimo diskriminuoti dėl amžiaus nevykdymo. Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad neturėtų būti reikalaujama nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, siekiant individualiai nustatyti ankstesnius patirties laikotarpius, nes atitinkamos sistemos administravimas turi likti techniniu ir ekonominiu požiūriu tvarus ( 45 ).

53.

Be to, neginčijama, kad aiškus Austrijos teisės aktų leidėjo noras ( 46 ), tam tikrai asmenų kategorijai suteikti garantiją, kad dėl perkėlimo į naująją darbo užmokesčio sistemą jis nepatirs finansinių nuostolių, taigi atsižvelgti į šių asmenų įgytas teises ir apsaugoti jų teisėtus lūkesčius, reiškia teisėtą užimtumo politikos ir darbo rinkos tikslą ( 47 ), kuriuo pereinamuoju laikotarpiu galima pateisinti ankstesnių darbo užmokesčių, taigi ir amžiaus kriterijumi grindžiamos diskriminacinės sistemos, išlikimą ( 48 ).

54.

Kadangi pagrindinėje byloje aptariamais teisės aktais iš tikrųjų siekiama teisėto tikslo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnį, toliau reikia išsiaiškinti, ar priemonės, kurių šiuo tikslu imtasi, yra tinkamos ir būtinos jam pasiekti, kaip nurodyta šioje nuostatoje.

55.

Dėl tokių nuostatų tinkamumo, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, labai abejoju, ar su 2015 m. reforma susijusi ginčijama priemonė, t. y. visų esamų tarnautojų perkėlimas „remiantis tik jų darbo užmokesčiu, apskaičiuojamu pagal ankstesnę sistemą“ ( 49 ), gali būti laikoma tinkama siekiant apsaugoti visų su šia nuostata susijusių asmenų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius.

56.

Iš tikrųjų iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad Austrijos teisės aktų leidėjas priėmė įvairias priemones, siekdamas, kad dėl minėtos reformos labai nesumažėtų visų šių asmenų darbo užmokestis, neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnė sistema jiems buvo palanki, ar ne ( 50 ). Vis dėlto vien tai, kad, be ginčijamos priemonės, grindžiamos anksčiau gautu darbo užmokesčiu, reikėjo priimti ir tokias pereinamojo laikotarpio priemones, leidžia daryti prielaidą, kad vien ši priemonė, taigi ši priemonė savaime, negali apsaugoti suinteresuotųjų asmenų įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių.

57.

Be to, dėl tokių nuostatų, kaip aptariamosios pagrindinėje byloje, būtinumo manau, kad 2015 m. priimta priemone viršijama tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti. Kaip pažymi Komisija ( 51 ) ir nors Austrijos vyriausybė mano kitaip, buvo galima priimti kitokių rūšių priemones, mažiau pažeidžiančias asmenis, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki ( 52 ), siekiant apsaugoti visų atitinkamų tarnautojų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius ( 53 ), ir dėl to naujoji sistema, mano nuomone, nebūtų tapusi techniniu ir ekonominiu požiūriu netvari ( 54 ).

58.

Tokia išvada, mano nuomone, darytina pirmiausia atsižvelgiant į neapribotą naujosios priemonės taikymo trukmę, neleidžiančią, kad tarnautojams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, mokamas darbo užmokestis laipsniškai artėtų prie palankiau vertinamiems tarnautojams mokamo darbo užmokesčio, todėl pirmiesiems per vidutinės trukmės ar netgi trumpą laikotarpį, bet kuriuo atveju – per numatytos trukmės laikotarpį, būtų suteiktos tokios pačios privilegijos, kokias turi antrieji ( 55 ).

59.

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aptariamu tikslu negalima pateisinti priemonės, kurią taikant, kaip nagrinėjamu atveju, galutinai išlieka skirtingas požiūris dėl amžiaus, kurį diskriminacinės sistemos reforma siekiama panaikinti. Tokia priemonė, net jei gali užtikrinti pagal ankstesnę sistemą privilegijuotų tarnautojų įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugą, negali nustatyti nediskriminacinės sistemos pagal ankstesnę sistemą diskriminuojamiems tarnautojams ( 56 ).

60.

Galiausiai reikia patikslinti, kad Austrijos vyriausybės argumentas, pagal kurį Gewerkschaft Öffentlicher Dienst (valstybės tarnautojų profesinė sąjunga, Austrija) pritarė aptariama reforma nustatytai tvarkai, negali paneigti pirma atliktos analizės. Iš tikrųjų socialiniai partneriai, kaip ir valstybės narės, turi veikti laikydamiesi iš Direktyvos 2000/78 kylančių įpareigojimų ( 57 ), net jei šių partnerių vaidmuo nustatant tam tikras taisykles gali būti pagrindinis ( 58 ).

61.

Taigi manau, kad nors valstybės narės ir socialiniai partneriai turi didelę diskreciją ne tik pasirinkti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti ( 59 ), Austrijos teisės aktų leidėjas negalėjo pagrįstai laikyti tinkamomis ir būtinomis tokių nacionalinių nuostatų, kaip iš dalies pakeisto GehG 169c straipsnis.

62.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, kad Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama pagrindinėje byloje aptariamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka, pagal kurią valstybės tarnyboje dirbantys tarnautojai perkeliami iš ankstesnės diskriminacinės darbo užmokesčio sistemos į naująją sistemą.

63.

Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsniai, siejami su Chartijos 21 straipsniu (šios visos nuostatos paminėtos jau pirmajame klausime) ir Chartijos 47 straipsniu (nuostata minima ir kitame klausime ( 60 )), kliudo atsižvelgti į kategoriškus nacionalinės teisės aktų leidėjo teiginius, pagal kuriuos aptariama reforma tinkamai panaikinama anksčiau taikytos sistemos nulemta diskriminacija. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad Chartijos 47 straipsnis paminėtas siekiant, kad Teisingumo Teismas nustatytų, be kita ko, ar teisės aktų leidėjas, vykdydamas šią reformą, pažeidė šiame straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

64.

Iškart norėčiau patikslinti, kad sutelksiu dėmesį į Chartijos 47 straipsnio išaiškinimą, atsižvelgdamas į pirma išdėstytus argumentus ( 61 ), kiek tai susiję su kitomis šiame klausime minimomis nuostatomis, siekiant taikyti jas kartu su šiuo straipsniu.

65.

Prieš tai dėl aplinkybės, kad Austrijos teisės aktų leidėjas „deklaratyviai“ teigia, jog diskriminacija dėl amžiaus panaikinta, teisinio vertinimo pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad pasirinktoji tvarka šios diskriminacijos nepanaikina taikant priemones, kurios leistų iš tikrųjų ją panaikinti, bet mėginama tai padaryti atgaline data paprasčiausiais pareiškimais ( 62 ), kuriems prieštarauja ankstesnės ir naujosios sistemų palyginimas, iš kurio matyti, kad perkėlimas laikytinas aptariamos diskriminacijos „lygiagrečiu poslinkiu“ iš ankstesnės sistemos į naująją.

66.

M. Leitner nepateikė konkrečių pastabų dėl to, ar, atsižvelgiant į minėtas Sąjungos teisės nuostatas, priimtina, kad nacionalinės teisės aktuose tik deklaruojama, jog panaikinama draudžiama diskriminacija, o praktiškai ji lieka nepakitusi.

67.

Austrijos vyriausybė pažymi, kad svarbiausia nustatyti ne tai, ar diskriminacija panaikinta – kaip nurodoma – tik deklaratyviai, o tai, ar taikomos nuostatos atitinka Sąjungos teisę, kuo abejojama pateikiant šiuos prejudicinius klausimus. Komisija taip pat mano, kad nacionalinės teisės aktuose pateikti teiginiai, kuriuos mini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, niekaip nekeičia to, jog būtina patikrinti, ar šie teisės aktai praktiškai taikomi laikantis Sąjungos teisės

68.

Iš esmės pritariu jų požiūriui, nes primintina, kad vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai Teisingumo Teismas turi pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, leidžiančias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pačiam įvertinti nacionalinės teisės aktų suderinamumą su Sąjungos teisės nuostatomis, įskaitant Chartijos nuostatas ( 63 ), ir, mano manymu, neatsižvelgiant į galimus nacionalinės teisės aktų leidėjo pareiškimus dėl šio suderinamumo.

69.

Dėl galimo nesuderinamumo su Chartijos 47 straipsniu ( 64 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal naująją tarnautojų darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą „perkėlimo sumai“, nustatytai pagal ankstesnę sistemą, gali būti taikoma tik ribota kontrolė ( 65 ). Jam kyla klausimas, ar šiomis nacionalinėmis nuostatomis nėra panaikinamas bet kurio ieškinio, pareikšto dėl netinkamo priskyrimo prie darbo užmokesčio pakopos, kurio nebūtų lėmusi paprasčiausia duomenų įvesties klaida, veiksmingumas ( 66 ).

70.

M. Leitner tvirtina, kad pagal Chartijos 47 straipsnį draudžiamos nuostatos, kaip antai priimtos įgyvendinus aptariamą reformą, pagal kurias į ankstesnę darbo užmokesčio sistemą, kuri pripažinta diskriminacine, nebegali būti atsižvelgiama tiek vykstančiuose, tiek būsimuose procesuose ( 67 ). Komisija šiuo klausimu nuomonės nepareiškė. Priešingai, Austrijos vyriausybė teigia, kad tokios nacionalinės nuostatos atitinka minėtame 47 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Dėl toliau nurodytų priežasčių pritariu šiai nuomonei.

71.

Visų pirma, mano manymu, neginčijama, kad ši byla susijusi su atveju, kai valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl federalinis teisės aktų leidėjas turėjo atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises, pirmiausia į asmenų teisę į jiems pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių veiksmingą teisminę gynybą ( 68 ). Be to, pažymėtina, kad tokia gynyba aiškiai numatyta ir Direktyvoje 2000/78 ( 69 ), kurios perkėlimas aiškiai paminėtas aptariamuose teisės aktuose ( 70 ).

72.

Taip pat primintina, kad kiekviena valstybė narė šioje srityje turi tam tikrą savarankiškumą, leidžiantį jai nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių atitinkamų asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pateikimo procesines taisykles, su sąlyga, kad nustatant šias taisykles būtų atsižvelgiama į du apribojimus, nustatytus pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, t. y. į lygiavertiškumo principą ir į veiksmingumo principą ( 71 ). Kaip minėta, iš Chartijos 47 straipsnio kylantys reikalavimai, kuriuos išaiškino Teisingumo Teismas, yra ir apibrėžti, ir priklausantys nuo daugybės veiksnių, be to, matyti, jog teisė į veiksmingą teisminę gynybą nereiškia, kad kompetentingi nacionaliniai teismai bet kuriomis aplinkybėmis turi pakeisti skundžiamus sprendimus, kiek tai susiję su visomis aplinkybėmis, kuriomis pastarieji grindžiami ( 72 ).

73.

Be to, dėl Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 73 ) 13 straipsnio sąsajų reikia atsižvelgti į su pastarąja nuostata susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ( 74 ). Taigi iš šios jurisprudencijos matyti, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi leisti teisių subjektams remtis minėtoje konvencijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, be to, pagal šią teisę valstybėms narėms tenka pareiga, kurios apimtis skiriasi atsižvelgiant į ieškovo pateikto kaltinimo pobūdį, ir ieškinio veiksmingumas nepriklauso nuo aiškumo, kad bus priimtas suinteresuotajam asmeniui palankus sprendimas ( 75 ).

74.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal Austrijos naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą „perkėlimo sumos“, turinčios lemiamos reikšmės perkeliant atitinkamus tarnautojus ( 76 ), materialinės kontrolės, kurią gali atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai, apimtis yra apribota ( 77 ). Iš tikrųjų ši kontrolė gali būti susijusi tik su netikslumais, atsiradusiais dėl klaidų, padarytų įvedant atitinkamus duomenis ( 78 ), o ne su galimu neteisingu darbo užmokesčio, kuriuo grindžiama minėta suma, apskaičiavimu remiantis ankstesne darbo užmokesčio sistema.

75.

Vis dėlto, kaip pažymi Austrijos vyriausybė, visi asmenys, susiję su ginčijama reforma – t. y. valstybės tarnyboje dirbantys tarnautojai, neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnė sistema jiems buvo palanki ar ne, gali naudotis teisių gynimo priemonėmis, leidžiančiomis jiems pasiekti, kad būtų patikrintas sistemos, pagal kurią jie perkelti į naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą, teisėtumas ( 79 ). Ši teisminė aptariamų teisės normų kontrolė gali būti vykdoma pirmiausia atsižvelgiant į Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, taigi gali būti nustatytas galimas reformos nesuderinamumas su šiais reikalavimais. Beje, skundas kuris buvo pateiktas pagrindinėje byloje ir kuris lėmė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, įrodo, kad esama tokių teisių gynimo priemonių ir kad tokios priemonės veiksmingos. Taigi suinteresuotieji asmenys, siekdami įgyvendinti pagal Sąjungos teisę turimas teises, gali kreiptis į Austrijos teismus tokiomis sąlygomis, kurios, mano manymu, yra suderinamos su minėtu pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, turiniu ir, kalbant konkrečiau, leidžia pasiekti, kad būtų vykdomi pagal Direktyvą 2000/78 tenkantys įpareigojimai.

76.

Taigi į ketvirtąjį klausimą siūlau atsakyti, jog Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės nuostatos, kaip nurodytos šiame klausime.

77.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytą glaudžią Teisingumo Teismui pateiktų antrojo ir trečiojo klausimų sąsają, į juos, manau, atsakytina kartu.

78.

Antruoju klausimu Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, ar „Direktyvos 2000/78 <...> 17 straipsnį ir <...> [C]artijos 47straipsnį“ ( 80 ) reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiami tokie teisės aktai, kaip aptariami pagrindinėje byloje.

79.

Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar, atsižvelgiant ir į vieną, ir į kitą iš minėtų nuostatų, taip pat į Sprendimą Schmitzer ( 81 ), priimtina, kad pagal nacionalinės teisės aktus valstybės tarnyboje dirbantys tarnautojai negali remtis šios direktyvos 2 straipsniu, siejamu su jos 9 ir 16 straipsniais, kai prašo „nustatyti jų poziciją darbo užmokesčio lentelėje, remdamiesi [minėtu 2 straipsniu], iki perkėlimo į naują darbo užmokesčio sistemą“, nes šiuose teisės aktuose nurodyta, kad nuostatos, susijusios su ankstesne sistema, atgaline data nebetaikomos.

80.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai to nepažymi, mano manymu, logiška manyti, kad šiame klausime nurodytus probleminius aspektus reikia nagrinėti tik tuo atveju, jei atsakydamas į pirmąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas, kaip siūlau, nuspręstų, kad aptariami teisės aktai neatitinka iš Direktyvos 2000/78 2 ir 6 straipsnių kylančių reikalavimų.

81.

Dėl prašomo Chartijos 47 straipsnio išaiškinimo pateikiu nuorodą į su šia problema susijusias pastabas, išdėstytas nagrinėjant ketvirtąjį klausimą ( 82 ), kuris taip pat susijęs su šiuo 47 straipsniu, bet grindžiamas aiškesniais ir, mano nuomone, tinkamesniais argumentais nei dėl antrojo klausimo pateikti argumentai, nes pagrindinis pastarojo klausimo dalykas – minėtos Direktyvos 2000/78 nuostatos.

82.

Dėl Direktyvos 2000/78 17 straipsnio išaiškinimo, mano manymu, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal šį straipsnį turi būti išmokėta piniginė kompensacija ( 83 ) valstybės tarnyboje jau dirbantiems tarnautojams, kurie pagal ankstesnę darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą buvo diskriminuojami dėl amžiaus, atsižvelgiant į ankstesnius Teisingumo Teismo sprendimus ( 84 ). Atsakydamas į prašymą pateikti paaiškinimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, jog remdamasis Sprendimu Schmitzer ( 85 ) daro išvadą, kad toks tarnautojas „turi turėti galimybę, remdamasis šios direktyvos 2 straipsniu, ginčyti teisės aktų diskriminacinius padarinius, kad šie būtų panaikinti, neatsižvelgiant į piniginę kompensaciją, kuri tuo pagrindu jam priklauso iš anksčiau“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria manantis, kad Austrijos teisės aktų leidėjas nepakankamai atsižvelgė į minėtame 17 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes priėmė priemones, susijusias tik su fiskaliniu neutralumu, o ne priemones, galinčias panaikinti diskriminaciją dėl amžiaus.

83.

M. Leiter, aiškiai nenurodydamas Direktyvos 2000/78 17 straipsnio, teigia, kad iki to laiko, kai Sąjungos teisė bus pradėta įgyvendinti tinkamai, asmenims, į kuriuos požiūris yra nepalankus, turi būti suteiktos tokios pačios privilegijos kaip ir asmenims, į kuriuos požiūris palankesnis. Austrijos vyriausybė, priešingai, tvirtina, kad atlikdamas pagrindinėje byloje aptariamą reformą Austrijos teisės aktų leidėjas įvykdė pagal Direktyvos 2000/78 16 straipsnį nustatytus įpareigojimus. Savo ruožtu Komisija, pastabose aiškiai nurodžiusi šios direktyvos 17 straipsnį ir būdama tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju gali būti mokama piniginė kompensacija, galiausiai siūlo atsakyti, kad, nesant šią direktyvą atitinkančios sistemos, tarnautojams, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki, turi būti suteiktos tokios pačios privilegijos kaip tos, kuriomis galėjo naudotis pagal šią sistemą palankiau vertinti tarnautojai, kiek tai susiję ne tik su laikotarpių, išdirbtų iki 18 metų, įskaitymu, bet ir su perkėlimu į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą.

84.

Iš esmės pritariu galutiniam Komisijos pasiūlymui, tačiau manau, kad Direktyvos 2000/78 17 straipsnis, kuris minimas šiame prejudiciniame klausime ir siejamas su kitomis šios direktyvos nuostatomis, nėra tinkamas teisinis pagrindas siekiant nuspręsti, ar tokiomis aplinkybėmis reikia diskriminuojamiems asmenims skirti piniginę kompensaciją ( 86 ).

85.

Iš tikrųjų pažymėtina, kad minėtas 17 straipsnis, susijęs su sankcijomis, kurias valstybės narės turi taikyti pažeidėjams nacionalinių nuostatų, priimtų siekiant perkelti šią direktyvą, pažeidimo atveju ( 87 ), neapima nagrinėjamo atvejo, kai kyla klausimas, kaip valstybė narė galbūt turi panaikinti ( 88 ) diskriminaciją, nulemtą ne šių nacionalinių nuostatų pažeidimo, už kurį turi būti skirta atitinkama sankcija ( 89 ), o to, kad pačiomis šiomis nacionalinėmis nuostatomis nesilaikoma Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų.

86.

Manau, kad šiuo atveju tinkamiau remtis Direktyvos 2000/78 16 straipsnio nuostatomis, susijusiomis su valstybėms narėms tenkančia pareiga iš dalies pakeisti nacionalinės teisės normas, kad būtų užtikrinta atitiktis nediskriminavimo principui – kaip ne kartą yra daręs Teisingumo Teismas, ir dar visai neseniai – panašiomis aplinkybėmis, kai dėl diskriminacijos pakeičiama nacionalinė darbo užmokesčio sistema ( 90 ). Taigi siūlau atsakyti į šį klausimą atsižvelgiant į šios direktyvos 16 straipsnio nuostatas ( 91 ).

87.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors pagal minėtą 16 straipsnį valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktai atitiktų Sąjungos teisę, vis dėlto pagal šį straipsnį joms paliekama laisvė pačioms iš įvairių priemonių, tinkamų draudžiamai diskriminacijai panaikinti, pasirinktį tokią, kuri, kaip jos mano, tam labiausiai tinka. Pagal šią jurisprudenciją diskriminacijos dėl amžiaus, kaip antai aptariamos pagrindinėje byloje, panaikinimas nebūtinai reiškia, kad darbuotojui, kuris patyrė diskriminaciją taikant ankstesnę sistemą, automatiškai turi būti suteikiama teisė atgaline data gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį jis būtų gavęs, jei nebūtų buvęs diskriminuotas, ir faktiškai gauto darbo užmokesčio ar būsimo didesnio darbo užmokesčio. Taip yra tik jei (ir tik kol) nacionalinės teisės aktų leidėjas nepriima vienodą požiūrį atkuriančių priemonių. Iš tikrųjų tokiu atveju lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tokias pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai, t. y. taikoma sistema, kuri, nesant teisingo Sąjungos teisės taikymo, lieka vienintelė tinkama atskaitos sistema ( 92 ).

88.

Taigi aptariami teisės aktai, mano nuomone, atitinka pastarąjį atvejį, nes dėl priežasčių, nurodytų nagrinėjant pirmąjį prejudicinį klausimą ( 93 ), manau, kad Austrijos teisės aktų leidėjo priimtos priemonės siekiant valstybės tarnyboje dirbančius tarnautojus perkelti į naująją darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistemą neleidžia atkurti vienodo požiūrio į tarnautojus, kuriems ankstesnė sistema buvo nepalanki ( 94 ). Kadangi taikant naujuosius teisės aktus išlieka ankstesnių teisės aktų diskriminacinių padarinių ( 95 ), pagal vienodo požiūrio principą šiems asmenims reikia suteikti tokias pačias privilegijas, kokiomis naudojosi tarnautojai, kuriems ankstesnė sistema buvo palanki, kiek tai susiję tiek su laikotarpiais, išdirbtais iki sukankant 18 metų, tiek su perkėlimu į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą ( 96 ). Kalbant konkrečiau, minėtą jurisprudenciją suprantu taip, kad siekiant atkurti vienodą požiūrį gali netgi reikėti skirti tarnautojams piniginę kompensaciją, jei vienodas požiūris į juos kaip galima greičiau ( 97 ) neatkuriamas kokiu nors kitu būdu, tinkamu užtikrinti padėties suvienodinimą, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teisę.

89.

Būtent taip, mano nuomone, reikia aiškinti Direktyvos 2000/78 16 straipsnį, siekiant naudingai atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.

90.

Visų pirma pabrėžtina, kad trečiasis klausimas pateiktas tuo atveju, jei Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą.

91.

Trečiuoju klausimu šis teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, kiek Sąjungos teisės viršenybės principo ( 98 ) taikymas galėtų leisti panaikinti pagrindinėje byloje aptariamų teisės aktų nesuderinamumą su Sąjungos teise, kurį lemia pirmiausia neatitiktis Direktyvos 2000/78 17 straipsnio, nurodyto pirmesniame klausime, nuostatoms. Vis dėlto primenu, kad, siekdamas pateikti naudingą atsakymą, siūlau performuluoti antrąjį klausimą ir verčiau remtis šios direktyvos 16 straipsniu ( 99 ).

92.

Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą atgaline data panaikintos ( 100 ) ankstesnės darbo užmokesčio sistemos nuostatos vis dėlto ir toliau turėtų būti taikomos tarnautojams, kurie vykstant reformai jau dirbo valstybės tarnyboje, tam, kad jie atgaline data be diskriminacijos būtų įtraukti į ankstesnę sistemą, paskui be diskriminacijos perkelti į naująją darbo užmokesčio sistemą.

93.

M. Leitner dėl trečiojo klausimo nuomonės nepareiškė. Austrijos vyriausybė mano, kad šio klausimo nagrinėti nereikia, nes, esant suderinamumui su Sąjungos teise, į antrąjį klausimą atsakytina neigiamai, tačiau ji pateikia papildomų pastabų, remdamasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su viršenybės principu ( 101 ). Komisijos manymu, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakytina kartu, nes jais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar, remiantis arba Sąjungos teisės viršenybės principu, arba Direktyvos 2000/78 17 straipsniu, reikia tarnautojams, kuriems diskriminacine pripažinta ankstesnė sistema buvo nepalanki, skirti piniginę kompensaciją.

94.

Savo ruožtu manau, kad Sąjungos teisės viršenybės principo laikymasis, kalbant apie pagal šią teisę draudžiamos diskriminacijos panaikinimą, jau gali būti užtikrintas taikant su Direktyvos 2000/78 16 straipsnio išaiškinimu susijusią jurisprudenciją, nurodytą nagrinėjant antrąjį prejudicinį klausimą, iš kurios matyti, kad asmenims, kuriems ankstesnė diskriminacinė sistema buvo nepalanki, turi būti suteiktos tokios pačios privilegijos kaip ir asmenims, kuriems ši sistema buvo palanki ( 102 ). Iš tikrųjų, mano manymu, Sąjungos teisės viršenybės principas sukonkretintas Direktyvos 2000/78 nuostatomis šios direktyvos taikymo srityje ir pirmiausia jos 16 straipsnyje nustatytais įpareigojimais. Taigi esu tos nuomonės, kad atskirai į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia. Vis dėlto siekdamas išsamumo pateiksiu tolesnes pastabas.

95.

Esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusi nagrinėjamu atveju, kai skundas pateiktas dėl valstybės narės administracinės institucijos, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, jei nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, negali nacionalinės teisės aktų aiškinti ir taikyti taip, kad jie atitiktų Direktyvą 2000/78 ir kad tai nebūtų contra legem, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą jis turi netaikyti Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų neatitinkančių teisės aktų ( 103 ). Nagrinėjamu atveju pagal minėtą principą, siekiant užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, reikia netaikyti ankstesnės darbo užmokesčio sistemos nuostatų, neatitinkančių iš šios direktyvos kylančių įpareigojimų, pirmiausia atsižvelgiant į draudimą diskriminuoti dėl amžiaus.

96.

Austrijos vyriausybė papildomose pastabose pažymi, kad tam reikia netaikyti taisyklės, pagal kurią tarnautojai į šią sistemą turi būti perkelti bendrai ( 104 ), taigi kiekvieno tarnautojo, jau dirbančio valstybės tarnyboje, tarnybos stažą reikia nustatyti atskirai, perskaičiuojant ankstesnius jo profesinės veiklos laikotarpius ir pagal tai priskiriant jį prie atitinkamos pakopos darbo užmokesčio lentelėje ( 105 ).

97.

Manau, kad nacionalinis teismas turi diskreciją nustatyti šiomis aplinkybėmis įgyvendintinas priemones, su sąlyga, kad jos leistų iš tikrųjų panaikinti pagrindinėje byloje aptariamą diskriminaciją dėl amžiaus. Mano nuomone, tinkamiausia būtų neatsižvelgti į tai, kas pagal atitinkamus teisės aktus lemia šios diskriminacijos išlikimą, t. y. netaikyti priemonės, pagal kurią perkėlimas atliekamas remiantis darbo užmokesčiu, nustatytu pagal ankstesnę diskriminuojančia pripažintą darbo užmokesčio sistemą. Paskui reikėtų nustatyti, kokiomis privilegijomis galėjo naudotis tarnautojai, kuriems ši sistema buvo palanki, tam, kad būtų galima taikyti tokias pačias privilegijas pagal šią sistemą diskriminuotiems tarnautojams, kaip nurodžiau aiškindamas Direktyvos 2000/78 16 straipsnį ( 106 ).

98.

Patikslintina, kad, priešingai, nei būtų galima spręsti iš trečiojo prejudicinio klausimo, vadovavimasis su viršenybės principu susijusia jurisprudencija, mano manymu, neturi lemti ankstesnės darbo užmokesčio sistemos taikymo savotiškai „atgaivinus“ atgaline data panaikintas nuostatas ( 107 ). Iš tikrųjų Sąjungos teisės viršenybės principo laikymasis nereiškia, kad nacionalinis teismas privalo taikyti teisės aktus, kurie buvo panaikinti valstybės narės teisės aktų leidėjo valia. Be to, ankstesnėje sistemoje yra nuostatų, kurias Teisingumo Teismas pripažino lemiančiomis diskriminaciją dėl amžiaus ( 108 ), taigi pati ši sistema negali būti taikoma kaip tik siekiant panaikinti šią diskriminaciją.

99.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus: