–

GV, atstovaujamos advokato P. R. Mbonyumutwa,

–

Caisse nationale d’assurance pension, atstovaujamo advokatų A. Charton ir M. Thewes,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18, 45 ir 48 straipsnių bei 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1), iš dalies pakeisto 2016 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/589 (OL L 107, 2016, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 492/2011), 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Prancūzijos pilietės GV ir Caisse nationale d’assurance pension (Nacionalinis pensijų draudimo fondas, Liuksemburgas; toliau – NPDF) ginčą dėl pastarojo atsisakymo skirti GV maitintojo netekimo pensiją mirus jos partneriui.

3

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2013 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1372/2013 (OL L 346, 2013, p. 27) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies e punkte numatyta, kad Reglamentas Nr. 883/2004 taikomas socialinės apsaugos teisės aktams, susijusiems su maitintojo netekimo išmokomis.

4

Šio reglamento 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

5

Minėto reglamento 5 straipsnio „Vienodas požiūris į išmokas, pajamas, faktus ir įvykius“ b punkte numatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip ir atsižvelgiant į nustatytas specialias įgyvendinimo nuostatas, taikomos šios nuostatos:

<…>

6

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai.“

7

2016 m. birželio 24 d. Tarybos reglamente (ES) 2016/1104, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje (OL L 183, 2016, p. 30), partneriams leidžiama nustatyti ar pakeisti savo registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę.

8

Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimams.

Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administravimo klausimams.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>

<…>“

9

Code de la sécurité sociale (Socialinės apsaugos kodeksas) 195 straipsnyje numatyta:

„Nepažeidžiant visų kitų nustatytų sąlygų, teisę į maitintojo netekimo pensiją turi sutuoktinis arba partneris, kaip tai suprantama pagal loi du 9 juillet 2004 relative aux effets légaux de certains partenariats [(2004 m. liepos 9 d. Įstatymas dėl tam tikrų partnerysčių teisinių pasekmių; Mémorial A 2004, p. 2020)] 2 straipsnį, mirus senatvės ar invalidumo pensijos gavėjui, turinčiam teisę gauti senatvės ar invalidumo pensiją pagal šią knygą, arba apdraustajam, <…> jeigu jis mirties momentu yra sukaupęs bent dvylikos mėnesių draudimo stažą pagal 171, 173 ir 173a straipsnius per paskutinius trejus metus iki draudiminio įvykio. <…> Tačiau šio stažo nereikalaujama, jei apdraustasis miršta dėl bet kokio pobūdžio nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos, pripažintos pagal šio kodekso nuostatas, per draudimo laikotarpį.“

10

Šio kodekso 196 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sutuoktinio ar partnerio maitintojo netekimo pensija pagal 2004 m. liepos 9 d. Įstatymo dėl tam tikrų partnerysčių teisinių pasekmių 2 straipsnį nemokama:

2.   Tačiau 1 dalis netaikoma, jei įvykdoma bent viena iš šių sąlygų:

11

2004 m. liepos 9 d. Įstatymo dėl tam tikrų partnerysčių teisinių pasekmių, iš dalies pakeisto 2010 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu (Mémorial A 2010, p. 2190) (toliau – 2004 m. liepos 9 d. įstatymas), 2 straipsnyje nustatyta:

„Pagal šį įstatymą partnerystė suprantama kaip bendras dviejų skirtingos arba tos pačios lyties asmenų, toliau vadinamų partneriais, kurie gyvena kaip pora ir kurie pateikė deklaraciją pagal šio įstatymo 3 straipsnį, gyvenimas.“

12

Šio įstatymo 3 straipsnyje numatyta:

„Partneriai, norintys deklaruoti partnerystę, asmeniškai ir kartu raštu deklaruoja savo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos savivaldybės civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojui savo partnerystę ir susitarimą dėl jų partnerystės turtinių pasekmių, jei toks susitarimas tarp jų yra sudarytas.

Civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojas patikrina, ar abi šalys atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas, ir, jei taip, išduoda abiem partneriams pažymą, kurioje nurodyta, kad jų partnerystė yra deklaruota.

Jei asmens gimimo liudijimas yra išduotas arba įregistruotas Liuksemburge, kiekvieno partnerio gimimo liudijimo paraštėje nurodoma partnerystės deklaracija.

Civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojo prašymu pareiškimas, jei reikia, nurodant susitarimą, per tris darbo dienas perduodamas Generalinei prokuratūrai saugoti civilinės būklės aktų registre ir atlikti įrašą nouveau code de procédure civile [(Naujojo civilinio proceso kodekso)] 1126 ir paskesniuose straipsniuose nurodytoje byloje.

Registruota partnerystė šalims įsigalioja nuo tos dienos, kai deklaraciją gauna civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojas, kuris nustato konkrečią jo datą. Trečiųjų šalių atžvilgiu ji visiškai galioja tik nuo deklaracijos įrašymo į civilinės būklės aktų registrą dienos.

Didžiosios Hercogystės reglamente gali būti nustatytas deklaracijos bei jos pridėtinų dokumentų turinys ir formalūs reikalavimai.“

13

Minėto įstatymo 4 straipsnyje numatyta:

„3 straipsnyje numatytą deklaraciją gali pateikti dvi šalys, kurios:

Šio straipsnio 4 punktas taikomas tik trečiųjų šalių piliečiams.“

14

To paties įstatymo 4‑1 straipsnyje numatyta:

„Užsienyje partnerystę įregistravę partneriai gali pateikti prašymą Generalinei prokuratūrai dėl įregistravimo civilinės būklės aktų registre ir Naujojo civilinio proceso kodekso 1126 ir paskesniuose straipsniuose numatytoje byloje, jeigu partnerystės sudarymo dieną abi šalys atitiko 4 straipsnyje numatytas sąlygas.

Didžiosios Hercogystės reglamente gali būti nustatyti prašymo ir prie jo pridėtinų dokumentų formalūs reikalavimai.“

15

Naujojo civilinio proceso kodekso 1126 straipsnyje numatyta:

„Generalinė prokuratūra atsakinga už aktų ir teismo sprendimų išrašų, kurie turi būti saugomi civilinės būklės aktų registre, saugojimą.

<…>“

16

Šio kodekso 1127 straipsnyje nustatyta:

„Civilinės būklės aktų registre saugomi aktai ir teismo sprendimai skelbiami įrašant į mechaninę ar kompiuterinę laikmeną saugomo asmens vardu. Šiame įraše nurodomas numeris, kuriuo dokumentas ar teismo sprendimas buvo įrašytas į pirmesnio straipsnio antroje pastraipoje numatytą registrą.

<…>“

17

Minėto kodekso 1129 straipsnyje nustatyta:

„Civilinės būklės aktų registre saugomų įrašų kopijos gali būti išduotos kiekvienam prašymą pateikusiam asmeniui. Kai rinkmenoje nurodomas pašalinimas iš registro, civilinės būklės aktų registre saugomų ištraukų kopijos gali būti išduodamos tik gavus valstybės generalinio prokuroro leidimą.“

18

Kasatorė ir jos partneris, kurie abu yra Prancūzijoje gyvenantys šios šalies piliečiai, 2015 m. gruodžio 22 d.Tribunal d’instance de Metz (Meco pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) tinkamai registravo bendrą deklaraciją dėl civilinės solidarumo sutarties (PACS). Jie abu buvo pagal darbo sutartį Liuksemburge dirbantys asmenys.

19

Kasatorės pagrindinėje byloje partneris mirė 2016 m. spalio 24 d. dėl nelaimingo atsitikimo darbe. 2016 m. gruodžio 8 d. kasatorė pateikė NPDF prašymą skirti maitintojo netekimo pensiją.

20

2017 m. lapkričio 27 d. šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo: kadangi Prancūzijoje įregistruota PACS nebuvo įrašyta į Liuksemburgo civilinės būklės aktų registrą abiem susitariančiosioms šalims esant gyvoms, ja negalima remtis prieš trečiuosius asmenis.

21

2020 m. kovo 18 d. sprendimu Conseil arbitral de la sécurité sociale (Socialinės apsaugos arbitražo taryba, Liuksemburgas) atmetė kasatorės pagrindinėje byloje skundą dėl 2017 m. lapkričio 27 d. NPDF sprendimo neskirti maitintojo netekimo pensijos.

22

2020 m. birželio 25 d. sprendimu Conseil supérieur de la sécurité sociale (Aukščiausioji socialinės apsaugos taryba, Liuksemburgas) patvirtino šį sprendimą.

23

Kasatorė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas, Liuksemburgas). Grįsdama šį kasacinį skundą ji remiasi, be kita ko, SESV 18 ir 45 straipsnių, susijusių atitinkamai su diskriminacijos dėl pilietybės draudimu ir laisvu darbuotojų judėjimu, ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

24

2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė, kad Liuksemburgo teisės aktuose nėra tiesioginės Liuksemburgo partnerių ir partnerių, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai, diskriminacijos, neatsižvelgiant į tai, ar partnerystė buvo sudaryta Liuksemburge, ar užsienyje.

25

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimos netiesioginės diskriminacijos, nes 2004 m. liepos 9 d. įstatymo 4‑1 straipsnyje partneriams, jau įregistravusiems partnerystę kitoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga ją įregistruoti ir Liuksemburgo civilinės būklės aktų registre, siekiant, be kita ko, gauti maitintojo netekimo pensiją, labiausiai paveikia pasienio darbuotojus, t. y. darbuotojus, kurie savo profesinę veiklą vykdo Liuksemburge, tačiau gyvena kaimyninėse šalyse.

26

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Europos Sąjungos teisę, visų pirma SESV 18, 45 ir 48 straipsnius ir [Reglamento Nr. 492/2011] 7 straipsnio 2 dalį, draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai <…>[S]socialinės apsaugos kodekso 195 straipsnis ir [2004 m. liepos 9 d. įstatymo] 3, 4 ir 4‑1 straipsniai, pagal kurias našliu likusiam partneriui, teisėtai sudariusiam partnerystę, įregistruotą kilmės valstybėje narėje, maitintojo netekimo pensijai, skiriamai dėl to, kad miręs partneris priimančiojoje valstybėje narėje vykdė profesinę veiklą, gauti keliama sąlyga, kad partnerystė būtų įregistruota tos priimančiosios valstybės tvarkomame registre, siekiant patikrinti, ar įvykdytos pagal šios valstybės narės įstatymus reikalaujamos esminės sąlygos, kad partnerystė būtų pripažinta ir visapusiškai galiotų trečiųjų šalių atžvilgiu, kai maitintojo netekimo pensiją skiriant našliu likusiam partneriui, partnerystę sudariusiam priimančiojoje valstybėje narėje, keliama vienintelė sąlyga, kad partnerystė joje būtų sudaryta teisėtai ir būtų įregistruota?“

27

Visų pirma reikia pažymėti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime daro nuorodą į SESV 18 ir 48 straipsnius, jie nėra reikšmingi pagrindinei bylai.

28

Iš tiesų, kalbant apie SESV 18 straipsnį, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ši Sutarties nuostata savarankiškai taikoma tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, dėl kurių Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių. Nediskriminavimo principas darbuotojų judėjimo laisvės srityje buvo įtvirtintas SESV 45 straipsnyje ir Reglamente Nr. 492/2011 (šiuo klausimu žr. 1989 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Graikija, 305/87, EU:C:1989:218, 12 ir 13 punktus ir 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Prete, C‑367/11, EU:C:2012:668, 18 ir 19 punktus).

29

Dėl SESV 48 straipsnio pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog šia nuostata nesiekiama įtvirtinti tiesiogiai veikiančios teisės normos; ji yra teisinis pagrindas, leidžiantis socialinės apsaugos srityje imtis priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Casteels, C‑379/09, EU:C:2011:131, 14 punktą). Tokios priemonės šiuo metu įtvirtintos Reglamente Nr. 883/2004.

30

Taigi reikia konstatuoti, kad vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos priimančiosios valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad našliu likusiam partneriui, teisėtai sudariusiam partnerystę, įregistruotą kitoje valstybėje narėje, maitintojo netekimo išmoka, mokama dėl mirusio partnerio profesinės veiklos vykdymo pirmoje valstybėje narėje, skiriama su sąlyga, kad partnerystė prieš tai būtų registruota minėtos valstybės registre.

31

Dėl SESV 45 straipsnio ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio aiškinimo reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal šiose nuostatose įtvirtintą vienodo požiūrio taisyklę draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pats rezultatas (šiuo klausimu žr. 1974 m. vasario 12 d. Sprendimo Sotgiu, 152/73, EU:C:1974:13, 11 punktą ir 2019 m. kovo 13 d. Sprendimo Gemeinsamer Betriebsrat EurothermenResort Bad Schallerbach, C‑437/17, EU:C:2019:193, 18 punktą).

32

Šioje srityje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, nors nacionalinės teisės norma taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, ji laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti kitos valstybės narės pilietybę turinčius darbuotojus nei nacionalinius darbuotojus, o dėl to ypač pirmieji gali patekti į nepalankią padėtį, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo O’Flynn, C‑237/94, EU:C:1996:206, 20 punktą ir 2019 m. kovo 13 d. Sprendimo Gemeinsamer Betriebsrat EurothermenResort Bad Schallerbach, C‑437/17, EU:C:2019:193, 19 punktą).

33

Nagrinėjamu atveju taikomose Liuksemburgo teisės nuostatose, kiek tai susiję su kitoje valstybėje narėje pagal atitinkamas šios valstybės teisės normas sudaryta ir įregistruota partneryste, nustatyta sąlyga, kuri netaikoma Liuksemburge sudarytai partnerystei.

34

Iš tiesų NPDF taikė 2004 m. liepos 9 d. įstatymo 4‑1 straipsnį ir reikalavo, kad partnerystė, jau įregistruota kitoje valstybėje narėje, taip pat būtų įrašyta į Liuksemburgo civilinės būklės aktų registrą, o tai reiškia, kad partneriai turi pateikti atitinkamą prašymą Liuksemburgo generalinei prokuratūrai. Žinoma, Liuksemburge sudaryta ir deklaruota partnerystė taip pat įrašoma į Liuksemburgo civilinės būklės aktų registrą, tačiau pagal šio įstatymo 3 straipsnį toks įrašas atliekamas „civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojo iniciatyva“. Taigi šis įrašymas atliekamas automatiškai ir civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojo, kuriam deklaruojama partnerystė, iniciatyva. Taigi, kadangi šios teisės nuostatos gali sudaryti nepalankesnes sąlygas kitų valstybių narių piliečiams, jais įtvirtinamas skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas pilietybe.

35

Taigi reikia patikrinti, ar šis nevienodas požiūris yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas.

36

Šiuo klausimu, pirma, matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas Liuksemburgo teisės nuostatas leidžiama šios valstybės narės valdžios institucijoms patikrinti, ar laikomasi Socialinės apsaugos kodekse nustatytų materialinių sąlygų tam, kad partneriui būtų skirta maitintojo netekimo pensija, ir užtikrina galimybę remtis partneryste prieš trečiuosius asmenis. Valstybė narė turi teisę įsitikinti, kad maitintojo netekimo pensija, finansuojama iš valstybės lėšų ir mokama likusiam partneriui dėl kito partnerio mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, būtų mokama tik asmeniui, kuris gali įrodyti, kad buvo mirusio darbuotojo partneris.

37

Be to, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinės teisės aktai laikytini tinkamais nustatytam tikslui įgyvendinti, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 55 punktą ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo A, C‑716/17, EU:C:2019:598, 24 punktą).

38

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje neginčijamas Liuksemburgo socialinės apsaugos kodekse nustatytų esminių sąlygų laikymasis tam, kad našliu likęs partneris galėtų gauti maitintojo netekimo pensiją dėl savo partnerio mirties. NPDF motyvavo atsisakymą skirti kasatorei pagrindinėje byloje tokią pensiją vien dėl to, kad partnerystė, kuri ją siejo su partneriu, nebuvo įrašyta į Liuksemburgo civilinės būklės aktų registrą.

39

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad kitose valstybėse narėse sudarytų partnerysčių įrašymas į Liuksemburgo civilinės būklės aktų registrą yra ne pareiga, o tik galimybė. 2004 m. liepos 9 d. įstatymo 4‑1 straipsnyje nustatyta, kad partneriai gali pateikti Generalinei prokuratūrai prašymą įtraukti į sąrašą. Tačiau, kaip savo pastabose pažymėjo Europos Komisija, kadangi toks įrašymas nėra privalomas, jis negali būti nuosekliai laikomas būtinu formalumu tikrinant, ar kitoje valstybėje narėje įregistruota partnerystė atitinka 2004 m. liepos 9 d. įstatyme nustatytus esminius reikalavimus, ir užtikrinti galimybę ja remtis prieš trečiuosius asmenis.

40

Bet kuriuo atveju atsisakymu skirti maitintojo netekimo pensiją dėl to, kad partnerystė, kuria grindžiamas prašymas skirti pensiją, Liuksemburge nebuvo įregistruota, viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti, ir taip pažeidžiamas šio sprendimo 32 punkte primintas proporcingumo principas.

41

Iš tiesų, pirma, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, valstybės narės, kurioje buvo sudaryta partnerystė, kompetentingos institucijos parengto oficialaus dokumento pateikimo pakanka, kad būtų užtikrinta galimybė remtis šia partneryste kitos valstybės narės institucijose, atsakingose už maitintojo netekimo išmokos mokėjimą, nebent tam tikri požymiai leistų kelti klausimą dėl šio dokumento tikslumo (pagal analogiją žr. 1997 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Dafeki, C‑336/94, EU:C:1997:579, 19 punktą). Tokiu atveju bet kokios galimos pastarosios valstybės narės valdžios institucijų abejonės galėtų būti pašalintos pateikus institucijoms, įregistravusioms minėtą partnerystę, prašymą pateikti informaciją, kad įsitikintų jos autentiškumu.

42

Antra, kadangi taikomuose nacionalinės teisės aktuose nėra sąlygos dėl nagrinėjamos partnerystės registracijos termino, niekas nedraudžia, kad šis įrašymas, kurį reikia skirti nuo valstybės, kurioje partnerystė buvo sudaryta, kompetentingų institucijų atlikto šios partnerystės įregistravimo, būtų atliktas tuo metu, kai prašoma skirti maitintojo netekimo pensiją, o tai taip pat leistų pasiekti šiais teisės aktais siekiamą tikslą. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinėje byloje buvo pasinaudota šia galimybe.

43

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos priimančiosios valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad našliu likusiam partneriui, teisėtai sudariusiam partnerystę, įregistruotą kitoje valstybėje narėje, maitintojo netekimo išmoka, mokama dėl mirusio partnerio profesinės veiklos vykdymo pirmoje valstybėje narėje, skiriama su sąlyga, kad partnerystė prieš tai būtų registruota minėtos valstybės registre.

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnis ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje, iš dalies pakeisto 2016 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/589, 7 straipsnis

turi būti aiškinami taip, kad

pagal juos draudžiamos priimančiosios valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad našliu likusiam partneriui, teisėtai sudariusiam partnerystę, įregistruotą kitoje valstybėje narėje, maitintojo netekimo išmoka, mokama dėl mirusio partnerio profesinės veiklos vykdymo pirmoje valstybėje narėje, skiriama su sąlyga, kad partnerystė prieš tai būtų registruota minėtos valstybės registre.