1

Savo ieškinyje Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad priimdama mezőgazdasági és élelmiszeripari termékek vonatkozásában a beszállítókkal szemben alkalmazott tisztességtelen forgalmazói magatartás tilalmáról szóló 2009. évi XCV. törvény (2009 m. Įstatymas XCV, kuriuo draudžiama nesąžininga prekybos praktika, turinti neigiamą poveikį žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjams; toliau – Įstatymas Nr. XCV) 3 straipsnio 2 dalies u punktą ir taip apribodama žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo kainų nustatymo sąlygas Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 34 straipsnį ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013, p. 671).

2

Reglamento Nr. 1308/2013 172 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„atsižvelgiant į specifinius žemės ūkio sektoriaus ypatumus ir į šio sektorius priklausomumą nuo gero visos maisto tiekimo grandinės veikimo, įskaitant veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą visų susijusių sektorių atžvilgiu visoje maisto tiekimo grandinėje, kuriai gali būti būdinga itin didelė koncentracija, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konkurencijos taisyklių taikymui, kaip nustatyta [SESV] 42 straipsnyje.“

3

Šio reglamento 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Su produktais, kuriems taikomas Sąjungos prekybos standartas, susijusias papildomas nacionalinės teisės nuostatas valstybės narės gali priimti ar toliau taikyti tik jei tos nuostatos atitinka Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma laisvo prekių judėjimo principą, ir su sąlyga, kad laikomasi [1998 m. birželio 22 d.] Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, [nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337)].“

4

2009 m. Įstatymo Nr. XCV 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama užtikrinti, kad žemės ūkio ir maisto produktais prekiaujantys subjektai ir jų tiekėjai laikytųsi sąžiningos prekybos politikos.

5

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje kalbama apie, pirma, įmones, gaminančias, perdirbančias arba parduodančias neperdirbtus žemės ūkio ir maisto produktus ir, antra, įmones, parduodančias šiuos produktus galutiniams vartotojams. Pastaroji kategorija apima visus mažmenininkus, neatsižvelgiant į jų dydį, taigi taikoma ir didiesiems prekybos centrams, ir mažoms parduotuvėms, prekiaujančioms žemės ūkio ir maisto produktais.

6

To įstatymo 3 straipsnio 2 dalies u punkte numatyta:

„Nesąžininga prekybos praktika laikoma:

<…>

7

2015 m. sausio 12 d. Komisija išsiuntė raštą Vengrijos valdžios institucijoms, siekdama gauti informacijos apie 2009 m. Įstatymo Nr. XCV 3 straipsnio 2 dalies u punktą (toliau – nagrinėjama priemonė). Vengrija į šį raštą atsakė 2015 m. kovo 23 d.

8

Manydama, kad reikia papildomos informacijos, 2015 m. liepos 7 d. Komisija išsiuntė Vengrijai prašymą jos pateikti; ši valstybė narė atsakė 2015 m. liepos 22 d.

9

2017 m. vasario 16 d. Komisija išsiuntė Vengrijai oficialų pranešimą, jame išreiškė abejonių dėl tam tikrų 2009 m. Įstatymo Nr. XCV nuostatų suderinamumo su Reglamentu Nr. 1308/2013 ir SESV 34 straipsniu.

10

2017 m. birželio 7 d. Vengrija atsakė į šį oficialų pranešimą, neigdama įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo kaltinama.

11

2018 m. kovo 9 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, joje laikėsi tos pačios pozicijos kaip ir oficialiame pranešime. Ji paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis priemonių, kurių reikia, kad į ją būtų atsižvelgta. Vengrija į šią nuomonę atsakė 2018 m. gegužės 11 d., pakartodama savo poziciją, kad jos teisės aktai atitinka Sąjungos teisę.

12

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, ji pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo.

13

Grįsdama savo ieškinį Komisija tvirtina, kad nagrinėjama priemonė nesuderinama su Reglamentu Nr. 1308/2013 ir SESV 34 straipsniu. Pirmiausia reikia išnagrinėti prieštaravimą, grindžiamą šio reglamento pažeidimu, paskui – prieštaravimą, grindžiamą SESV 34 straipsnio pažeidimu.

14

Komisija primena, kad nagrinėjamoje priemonėje iš esmės numatyta, kad tam tikros šalies kilmės žemės ūkio ir maisto produktų mažmeninė pardavimo kaina turi apimti tokią pačią pelno maržą, kokia taikoma identiškiems produktams, kilusiems iš kitos šalies, todėl pagal ją draudžiama nustatyti skirtingas maržas identiškiems produktams, kilusiems iš skirtingų šalių, o sąvoka „identiški produktai“ apibrėžta nurodant produkto sudėtį ir organoleptines savybes (toliau – identiški produktai).

15

Ši institucija pažymi, kad nors valstybės narės iš esmės išlaiko kompetenciją priimti tam tikras priemones, kurios nenumatytos Reglamente Nr. 1308/2013, vis dėlto tokios priemonės neturi nukrypti nuo šio reglamento ar jį pažeisti arba kliudyti tinkamam jo veikimui.

16

Šiuo aspektu Komisija primena, kad, viena vertus, nesant kainų nustatymo mechanizmo, laisvas pardavimo kainų nustatymas remiantis laisva konkurencija yra įtrauktas į Reglamentą Nr. 1308/2013 ir yra laisvo prekių judėjimo veiksmingos konkurencijos sąlygomis principo išraiška. Kita vertus, ji teigia, kad bet koks bendras rinkos organizavimas (toliau – BRO) yra grindžiamas atviros rinkos, į kurią visi gamintojai gali laisvai patekti veiksmingos konkurencijos sąlygomis, principu.

17

Šiuo atveju Komisija mano, kad, pirma, nagrinėjama priemone kliudoma įgyvendinti Reglamentą Nr. 1308/2013, nes ji prieštarauja laisvo žemės ūkio produktų pardavimo kainų nustatymo remiantis sąžininga konkurencija principui ir, antra, pelno marža yra sudėtinė mažmeninės kainos nustatymo dalis. Šiuo aspektu ji tvirtina, kad nuostata, kuria, kaip šiuo atveju, draudžiama nustatyti skirtingas pelno maržas parduodant identiškus produktus mažmeninėje prekyboje, užkerta kelią importuojamiems produktams patekti į tam tikrą nacionalinę rinką taikant patrauklias mažmenines pardavimo kainas.

18

Nors Komisija pripažįsta, kad tikslas uždrausti nesąžiningą prekybos praktiką gali būti bendrojo intereso tikslas, kuriam netaikomos BRO taisyklės, ji primena, kad šiam tikslui pasiekti priimtos ribojamosios priemonės vis dėlto turi būti proporcingos.

19

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad nagrinėjama priemonė nėra nei tinkama užtikrinti, kad būtų įgyvendintas siekiamas tikslas, nei proporcinga minėtam tikslui – užtikrinti sąžiningo komercinio elgesio laikymąsi ir pagerinti gamintojų padėtį maisto grandinėje.

20

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad, viena vertus, skirtingų maržų nustatymas, jos nuomone, nėra nesąžininga prekybos praktika. Kita vertus, ji mano, kad nagrinėjama priemone labai apribojama mažmenininkų laisvė nustatyti maržas, nors naudojimasis šia laisve negali būti laikomas lygiaverčiu pardavimui mažesne nei pirkimo kaina, o ši praktika gali būti ribojama nepažeidžiant Sąjungos teisės.

21

Be to, nagrinėjama priemonė nėra tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, nes mažmeninės prekybos pelno maržų nustatymas visiškai negarantuoja, kad tiekėjai iš to gaus naudos.

22

Komisijos manymu, ši priemonė bet kuriuo atveju viršija tai, kas būtina nustatytam tikslui pasiekti, ir praktiškai yra diskriminuojanti, nes daro didesnį neigiamą poveikį importuojamoms prekėms.

23

Savo ruožtu Vengrija teigia, kad nagrinėjama priemone siekiama užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas nacionaliniams žemės ūkio ir maisto produktams ir iš kitų valstybių narių kilusiems produktams. Ji primena, kad 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/633 dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje (OL L 111, 2019, p. 59) valstybėms narėms aiškiai leidžiama toliau taikyti priemones, susijusias su veikla rinkoje, kuriai ši direktyva netaikoma, jeigu jos suderinamos su vidaus rinkos veikimo taisyklėmis. Taigi ši valstybė narė mano, kad nagrinėjama priemonė, kuria, siekiant užtikrinti, kad atitinkami produktai galėtų konkuruoti nacionalinėje rinkoje remiantis jų ekonominiu efektyvumu, draudžiama mažmenininkams diskriminuojant nustatyti pardavimo kainą remiantis produktų kilmės šalimi, atitinka Reglamentą Nr. 1308/2013.

24

Vengrija nurodo, kad 2009 m. Įstatymas Nr. XCV buvo priimtas aplinkybėmis, kai tiekėjai buvo ekonomiškai priklausomi nuo didelių parduotuvių ir pažeidžiami, o tai lėmė jų derybinės padėties asimetriją ir lėmė nesąžiningą praktiką rinkoje. Ši valstybė narė tvirtina, kad prieš įsigaliojant šiam įstatymui mažmenininkai galėjo primesti tiekėjams jų produktų pardavimo sąlygas ir kad praktiškai jie reikalavo, kad tiekėjai padengtų papildomas išlaidas arba vykdytų mažmenininkų jiems nustatytus ad hoc reikalavimus, ir taip piktnaudžiavo. Vengrijos manymu, šiuo įstatymu siekiama apsaugoti tiekėjus nuo mažmenininkų, kurie, piktnaudžiaudami didesne derybų galia, vykdo sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje žalą darančius veiksmus, už kuriuos vis dėlto negali būti baudžiama pagal konkurencijos teisę.

25

Vengrija tvirtina, kad sąvoka „identiškas produktas“ apima pagrindinius maisto produktus, kurie yra homogeniški ir vieni nuo kitų negali būti atskirti pagal sudėtį ir skonį. Nagrinėjama priemonė susijusi tik su visomis savo savybėmis identiškais produktais, todėl paprastai ji susijusi su mažesnės kainos kategorijos ir mažiau perdirbtais pagrindiniais maisto produktais, o ne su vadinamais „žinomaisiais“ produktais. Vengrija tvirtina: kadangi šie produktai identiški, vartotojų preferencijos yra ne tokios svarbios, o produktų kainų skirtumas gali būti lemiamas vartotojams renkantis. Kadangi, kiek tai susiję su šiais produktais, konkurencija pagrįsta jų kaina, ši valstybė narė mano, kad nagrinėjama priemonė leidžia užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

26

Be to, Vengrija mano, kad minėta priemone užkertamas kelias tam, kad konkurencijai žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjų rinkoje darytų įtaką mažmenininkui būdingi veiksniai, įskaitant subjektyvų palankumą, kurį jis gali turėti tam tikram tiekėjui arba jo parduodamiems produktams.

27

Vis dėlto ši valstybė narė pabrėžia, jog tiekėjas ir mažmenininkas gali visiškai laisvai nustatyti produktų pirkimo kainą dėl to, kad nagrinėjama priemone užkertamas kelias konkurencijos iškraipymams, nes ja šiam mažmenininkui draudžiama taikant didesnę pelno maržą dirbtinai padidinti kainą, vartotojo mokamą už produktą, kurį mažmenininkas perka mažesne nei identiško produkto kaina.

28

Be to, ši valstybė narė pabrėžia, kad nagrinėjama priemonė neriboja atitinkamų produktų pardavimo už specialią reklaminės akcijos kainą.

29

Dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo su Reglamentu Nr. 1308/2013 Vengrija pažymi, kad Komisija nenurodo konkrečios šio reglamento nuostatos, kuri buvo pažeista.

30

Vengrija teigia, kad nagrinėjama priemonė išsaugo kainų nustatymo laisvę mažmenininkams perkant žemės ūkio ir maisto produktus, todėl ji nepažeidžia suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią nacionalinės priemonės, kurios kenkia konkurenciniams santykiams, neleisdamos daliai gamintojų ar importuotojų gauti naudos iš mažesnės savikainos siūlant patrauklesnes mažmeninio pardavimo kainas, prieštarauja Sąjungos teisei. Ši valstybė narė priduria, kad principas, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 1308/2013, susijęs ne su kainų nustatymu, bet su laisvo prekių judėjimo garantija, todėl nagrinėjama priemonė, kuria siekiama užtikrinti konkurencijos veiksmingumą, nepažeidžia šio reglamento.

31

Šiuo klausimu Vengrija pažymi, kad formaliai nagrinėjama priemonė taikoma prekybos grandinės pabaigoje, t. y. mažmenininko ir vartotojo santykių stadijoje, tačiau ji turi poveikį tiekėjo ir mažmenininko santykiams, todėl grindžiama ta pačia idėja kaip ir Direktyva 2019/633. Ši valstybė narė tvirtina, kad ši priemonė yra tinkama nurodytam tikslui pasiekti, nes ja apsaugomi gamintojai, užkertant kelią tam, kad jų produktų konkurencingumą vartotojų atžvilgiu galėtų neutralizuoti diskriminacinis mažmenininko kainų nustatymo metodas.

32

Vengrija priduria, kad šia priemone nepanaikinama mažmenininkų pasirinkimo laisvė, nes jie išlaiko galimybę mažinti kainas, pateikdami naujus produktus rinkai, ir naudoti rinkodaros priemones, grindžiamas kainų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu, su sąlyga, kad produktams taikomų kainų maržos išsilygina per šešis mėnesius.

33

Galiausiai Vengrija mano, jog Komisija neįrodė, pirma, kad nagrinėjama priemonė skiria iš kitų valstybių narių importuotų produktų prekybą nuo nacionalinių prekių prekybos, ir, antra, kad pagrindinių produktų atveju vartotojų pasirinkimui lemiamą reikšmę turi produkto kaina. Šiuo klausimu ši valstybė narė mano, kad Komisijos argumentai, jog minėta priemonė yra netiesiogiai diskriminuojanti, nes yra nepalanki importuojamiems produktams, grindžiami samprotavimais, kad vartotojai paprastai teikia pirmenybę nacionaliniams produktams, prie kurių jau yra įpratę, tačiau neparodo, kodėl šie samprotavimai gali būti taikomi produktams, kurie identiški savo sudėtimi ir organoleptinėmis savybėmis.

34

Visų pirma reikia konstatuoti, kad įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką, kuri pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies d punktą priskirta pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, pastarosios turi teisėkūros įgaliojimus ir, kaip matyti iš SESV 2 straipsnio 2 dalies, gali naudotis kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savąja (2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kai yra priimtas reglamentas dėl BRO konkrečioje srityje, valstybės narės privalo nesiimti priemonių, galinčių nukrypti nuo tokio organizavimo arba jam pakenkti. Su BRO taip pat nesuderinamos teisės normos, trukdančios jam gerai veikti, net jeigu atitinkama sritis šiuo organizavimu nėra išsamiai reglamentuojama (2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad nors Komisija remiasi ne konkrečios Reglamento Nr. 1308/2013 nuostatos, o viso šio reglamento pažeidimu, vis dėlto, nesant kainų nustatymo mechanizmo, laisvas pardavimo kainų nustatymas laisvos konkurencijos pagrindu yra šio reglamento sudedamoji dalis ir laisvo prekių judėjimo veiksmingos konkurencijos sąlygomis principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Vis dėlto BRO nekliudo valstybėms narėms taikyti nacionalinės teisės normų, kuriomis siekiama kito bendrojo intereso tikslo, nei siekiama šiuo BRO, net jeigu tos normos gali turėti įtakos vidaus rinkos veikimui atitinkamame sektoriuje, su sąlyga, kad jos yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 30 ir 56 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

38

Šiuo atveju, remiantis 2009 m. Įstatymo Nr. XCV 2 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjama priemone draudžiama, kiek tai susiję su žemės ūkio ir maisto produktais, patenkančiais į jos taikymo sritį, diskriminuojant nustatyti galutiniam vartotojui parduodamų identiškų produktų kainas, atsižvelgiant į produktų kilmės šalį.

39

Kadangi nagrinėjama priemone draudžiama taikyti skirtingas pelno maržas mažmeninėje prekyboje identiškais produktais, kilusiais iš skirtingų valstybių narių, ji turi įtakos mažmenininkų vartotojams parduodamų žemės ūkio ir maisto produktų kainų nustatymui, todėl riboja šių produktų mažmeninių kainų nustatymo laisvę.

40

Iš tiesų, kaip iš esmės teigia Komisija, ši priemonė riboja mažmenininkų laisvę nustatyti savo pelno maržas, užkirsdama kelią jiems parduoti identiškus produktus, kilusius iš skirtingų šalių, taikant didesnę ar mažesnę pelno maržą, ir taip gauti pelną taikant arba mažesnes tam tikrų žemės ūkio ir maisto produktų, identiškų kitiems produktams, pirkimo kainas, arba mažesnes pelno maržas siekiant kompensuoti nepalankią konkurencinę padėtį, kurią lemia didesnės tokių produktų pirkimo kainos.

41

Šios išvados negali paneigti Vengrijos argumentas, kad pagal nagrinėjamą priemonę nėra draudžiami reklaminiai pardavimai. Iš tiesų, kaip iš esmės pažymėjo Komisija, ši priemonė atima iš mažmenininkų galimybę taikyti produktų, kuriuos jie nori padaryti matomus, visų pirma naujai į rinką pateikiamų produktų, pardavimų už reklaminės akcijos kainą metodą. Kaip savo išvados 83 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tam tikromis aplinkybėmis mažmenininkui gali prireikti taikyti kainų strategiją, kad būtų skatinami ilgalaikiai naujo į rinką pateikiamo produkto pardavimai.

42

Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjama priemonė prieštarauja laisvo pardavimo kainų nustatymo laisvos konkurencijos pagrindu principui, kuris, kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkto, yra Reglamento Nr. 1308/2013 sudedamoji dalis, todėl ji gali pažeisti šį reglamentą.

43

Nagrinėjamu atveju Vengrija teigia, kad ši priemonė pateisinama kova su nesąžininga prekybos praktika, nes užkerta kelią tam, kad mažmenininkai, savo nuožiūra nustatydami pelno maržas, teiktų pirmenybę tam tikriems produktams ir taip dalyvautų gamintojų tarpusavio konkurencijoje. Ši valstybė narė mano, kad toks elgesys laikytinas nesąžininga prekybos praktika, kuria kenkiama žemės ūkio ir maisto produktų gamintojų, turinčių galėti pasiūlyti savo produktus sąžiningos konkurencijos sąlygomis (o tai reiškia, kad mažmenininkai jos neturi iškraipyti), interesams.

44

Vengrija neįrodė, kad pagal Sąjungos teisę teisėta aplinkybė, jog mažmenininkas taiko skirtingas pelno maržas identiškiems produktams, kuriuos tiekia skirtingi tiekėjai, įsteigti skirtingose valstybėse narėse, yra nesąžininga prekybos praktika.

45

Iš tiesų mažmenininko pasirinkimą taikyti skirtingą pelno maržą identiškiems žemės ūkio ir maisto produktams gali lemti įvairūs komerciniai motyvai, pavyzdžiui, naujų produktų reklama, kiek tai susiję su jų kilme, arba naujų klientų pritraukimas taikant mažesnes mažmenines kainas.

46

Taigi Vengrijos pateiktam nagrinėjamos priemonės pateisinimui negalima pritarti.

47

Visų pirma, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės proporcingumo nagrinėjimu, jį atliekant ypač būtina atsižvelgti į bendros žemės ūkio politikos tikslus, taip pat į gerą BRO veikimą, o tai reiškia, kad reikia palyginti šiuos tikslus ir tikslą, kurio siekiama minėta priemone, t. y. kovoti su nesąžininga prekybos praktika (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Be to, dėl klausimo, ar nagrinėjama priemonė yra tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinės teisės aktai yra tinkami siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑377/17, EU:C:2019:562, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija, ši priemonė, kuri įgyvendinama galutiniame žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės etape, t. y. parduodant vartotojams, nesustiprina gamintojų ar tiekėjų, kuriuos Vengrijos teisės aktų leidėjas laiko silpnesnėmis šalimis, kai jie parduoda savo produktus mažmenininkams, derybinės galios.

50

Taigi minėta priemonė nedraudžia žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams konkuruoti kainomis naudojant kitus veiksmus nei praktika, draudžiama pagal nagrinėjamą priemonę, kurie gali būti laikomi nesąžininga prekybos praktika, pavyzdžiui, nustatyti, kad šie produktai mažmenininkui parduodami už kainą, lygią savikainai arba ribinėms gamybos sąnaudoms, neatsižvelgiant į gamybos metodų veiksmingumą, kurį skatino Vengrijos teisės aktų leidėjas.

51

Be to, kadangi pagal nagrinėjamą priemonę reikalaujama tik to, kad identiškiems produktams, kilusiems iš skirtingų šalių, būtų taikoma identiška pelno marža, ja nedraudžiama mažmenininkams taikyti skirtingos pelno maržos identiškiems produktams, kilusiems iš tos pačios šalies, taip pakenkiant pačiam šios priemonės nuoseklumui, nes tokiu atveju negali būti pasiektas šios priemonės tikslas.

52

Tokiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad nagrinėjama priemonė yra tinkama nuosekliai ir sistemingai siekiant kovoti su nesąžininga prekybos praktika.

53

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama nagrinėjamą priemonę ir taip apribodama žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo kainų nustatymo sąlygas Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamentą Nr. 1308/2013.

54

Remiantis tuo, kas išdėstyta, nagrinėjamos priemonės nereikia nagrinėti atsižvelgiant į SESV 34 straipsnį.

55

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Vengrijos bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: