–

L. Craeynest, C. Lopez Devaux, F. Mertens, S. Vandermeulen, K. De Schepper ir Clientearth VZW, atstovaujamų advocaten T. Malfait ir A. Croes,

–

Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir Brussels Instituut voor Milieubeheer, atstovaujamų advocaten G. Verhelst ir B. Van Weerdt, avocat I.‑S. Brouhns,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. A. M. de Ree,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Manhaeve ir K. Petersen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas, pirma, dėl ESS 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamų su SESV 288 straipsnio trečia pastraipa, ir, antra, dėl 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, 2008, p. 1) 6, 7, 13, 23 straipsnių ir III priedo išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Lies Craeynest, Cristina Lopez Devaux, Frédéric Mertens, Stefan Vandermeulen, Karin De Schepper ir ClientEarth VZW ginčą su Briuselio Hoofdstedelijk Gewest (Briuselio sostinės regionas, Belgija) ir Brussels Instituut voor Milieubeheer (Briuselio aplinkosaugos valdymo institutas, Belgija) dėl įpareigojimo parengti Briuselio (Belgija) zonos oro kokybės planą ir įrengti mėginių ėmimo vietas, kurių teisėtai reikalaujama oro kokybės stebėjimo tikslais.

3

Direktyvos 2008/50 2, 5–7 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Direktyvos 2008/50 1 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva nustato priemones, kuriomis siekiama:

<…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2008/50 4 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės nustato zonas ir aglomeracijas visoje savo teritorijoje. Oro kokybė vertinama ir valdoma visose zonose ir aglomeracijose.“

7

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vertinant sieros dioksido, azoto dioksido ir azoto oksidų, kietųjų dalelių (KD10 ir KD2,5), švino, benzeno ir anglies monoksido kiekį, taikomos viršutinė ir apatinė vertinimo ribos, nustatytos II priedo A skirsnyje.

Kiekviena zona ir aglomeracija klasifikuojamos pagal tas vertinimo ribas.“

8

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Vertinimo kriterijai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės visose savo zonose ir aglomeracijose vertina aplinkos oro kokybę dėl 5 straipsnyje nurodytų teršalų, taikydamos šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse ir III priede nustatytus kriterijus.

2.   Visose zonose ir aglomeracijose, kuriose 1 dalyje nurodytų teršalų lygis viršija tiems teršalams nustatytą viršutinę vertinimo ribą, aplinkos oro kokybė vertinama atliekant fiksuotus matavimus. Tie fiksuoti matavimai gali būti papildyti modeliavimo metodais ir (arba) indikatoriniais matavimais, kurie suteiktų tinkamos informacijos apie aplinkos oro kokybės geografinį pasiskirstymą.

3.   Visose zonose ir aglomeracijose, kuriose 1 dalyje nurodytų teršalų lygis yra žemesnis už tiems teršalams nustatytą viršutinę vertinimo ribą, vertinant aplinkos oro kokybę galima derinti fiksuotus matavimus ir modeliavimo metodus ir (arba) indikatorinius matavimus.

4.   Visose zonose ir aglomeracijose, kuriose 1 dalyje nurodytų teršalų lygis yra žemesnis už tiems teršalams nustatytą apatinę vertinimo ribą, vertinant aplinkos oro kokybę pakanka naudoti modeliavimo arba objektyvaus vertinimo metodus arba šiuos metodus kartu.

<…>“

9

Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje „Mėginių ėmimo vietos“ nurodyta:

„1.   Mėginių ėmimo vietos sieros dioksido, azoto dioksido ir azoto oksidų, kietųjų dalelių (KD10 ir KD2,5), švino, benzeno ir anglies monoksido matavimui aplinkos ore išdėstomos taikant III priede išvardytus kriterijus.

2.   Kiekvienoje zonoje arba aglomeracijoje, kur fiksuoti matavimai yra vienintelis oro kokybės vertinimo informacijos šaltinis, kiekvieno atitinkamo teršalo mėginių ėmimo vietų skaičius yra ne mažesnis už mažiausią V priedo A skirsnyje nustatytą mėginių ėmimo vietų skaičių.

3.   Zonose ir aglomeracijose, kuriose informacija, gauta iš fiksuotų matavimų mėginių ėmimo vietų, papildoma modeliavimo ir (arba) indikatorinių matavimų informacija, bendras mėginių ėmimo vietų skaičius, nustatytas V priedo A skirsnyje, gali būti sumažintas iki 50 %, jei laikomasi šių sąlygų:

Į modeliavimo ir (arba) indikatorinio matavimo rezultatus atsižvelgiama vertinant oro kokybę pagal ribines [siektinas] vertes.

4.   Mėginių ėmimo vietų parinkimo kriterijų taikymą valstybėse narėse prižiūri Komisija tam, kad palengvintų suderintą šių kriterijų taikymą visoje Europos Sąjungoje.“

10

Direktyvos 2008/50 13 straipsnio „Ribinės vertės ir pavojaus slenksčiai žmonių sveikatai apsaugoti“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad visose jų zonose ir aglomeracijose sieros dioksido, KD10, švino ir anglies monoksido lygiai aplinkos ore neviršytų XI priede nustatytų ribinių verčių.

XI priede nustatytos azoto dioksido ir benzeno ribinės vertės negali būti viršijamos nuo tame priede nustatytų datų.

Šių reikalavimų laikymasis vertinamas pagal III priedą.

<…>“

11

Šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad remiantis XIV priedo A skirsniu nustatytas 2015 m. vidutinio poveikio rodiklis neviršytų to paties priedo C skirsnyje nustatyto įsipareigojimo dėl poveikio koncentracijos.

<…>

4.   Kiekviena valstybė narė pagal III priedą užtikrina, kad mėginių ėmimo vietų, kuriomis remiasi vidutinio KD2,5 poveikio rodiklis, pasiskirstymas ir skaičius tinkamai atspindėtų poveikį visiems gyventojams. Mėginių ėmimo vietų skaičius yra ne mažesnis[,] negu nustatyta taikant V priedo B skirsnį.“

12

Direktyvos 2008/50 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai tam tikrose zonose arba aglomeracijose teršalų lygis aplinkos ore kiekvienu atveju viršija ribinę arba siektiną vertę bei atitinkamą leistiną nukrypimo dydį, valstybės narės užtikrina, kad toms zonoms ir aglomeracijoms būtų parengti oro kokybės planai, kad būtų pasiektos atitinkamos XI ir XIV prieduose nustatytos ribinės vertės arba siektinos vertės.

Jeigu viršijamos tos ribinės vertės, kurių pasiekimo terminas jau baigėsi, oro kokybės planuose išdėstomos atitinkamos priemonės, kad šios vertės būtų viršijamos kuo trumpesnį laikotarpį. Į oro kokybės planus papildomai gali būti įtrauktos specialiosios priemonės, kurias taikant siekiama apsaugoti pažeidžiamų gyventojų, įskaitant vaikus, grupes.

Į šiuos oro kokybės planuos įtraukiama bent XV priedo A skirsnyje nurodyta informacija, ir gali būti įtrauktos priemonės pagal 24 straipsnį. Šie planai perduodami Komisijai nedelsiant, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tų metų, kuriais buvo užregistruotas pirmas taršos lygio viršijimas, pabaigos.

<…>“

13

Direktyvos 2008/50 III priede reglamentuojamas „[a]plinkos oro kokybės vertinimas ir aplinkos ore esančio sieros dioksido, azoto dioksido ir azoto oksidų, kietųjų dalelių (KD10 ir KD2,5), švino, benzeno ir anglies monoksido matavimų mėginių ėmimo vietų išdėstymas“. A skirsnio „Bendrieji duomenys“ 1 dalyje numatyta:

„Aplinkos oro kokybė vertinama visose zonose ir aglomeracijose laikantis šių kriterijų:

14

Šios direktyvos III priedo B skirsnio „Mėginių ėmimo vietų išdėstymas makroskalėje“ 1 dalyje „Žmonių sveikatos apsauga“ numatyta:

<…>

<…>“

15

Direktyvos 2008/50 III priedo C skirsnyje numatyti mėginių ėmimo vietų išdėstymo mikroskalėje kriterijai, pvz., atstumas tarp mėginių ėmiklio zondo ir žemės, jų vieta atsižvelgiant į gatves ir sankryžas, kiti techniniai reikalavimai.

16

Šios direktyvos III priedo D skirsnyje „Vietų atrankos dokumentai ir vietų atrankos patikrinimas“ nustatyta:

„Klasifikavimo etapu mėginių ėmimo vietų atrankos tvarka turėtų būti visiškai pagrįsta dokumentais, tokiais kaip aplinkos teritorijos topografinės nuotraukos ir detalusis planas. Vietos turėtų būti reguliariai tikrinamos pakartotinai pateikiant dokumentus, kad būtų galima įsitikinti, jog atrankos kriterijai tebegalioja.“

17

Minėtos direktyvos V priede numatyti „[a]plinkos ore esančio sieros dioksido, azoto dioksido ir azoto oksidų, kietųjų dalelių (KD10 ir KD2,5), švino, benzeno ir anglies monoksido koncentracijos fiksuotų matavimų mėginių ėmimo vietų mažiausio skaičiaus nustatymo kriterijai“. Šio priedo A skirsnyje konkrečiai nurodyta:

„Azoto dioksidui, kietosioms dalelėms, benzenui ir anglies monoksidui: turi būti mažiausiai viena foninė miesto monitoringo stotis ir viena eismo taršą matuojanti stotis, jeigu dėl to nepadidėja mėginių ėmimo vietų skaičius. Šiems teršalams bendras foninių miesto stočių skaičius ir bendras eismo taršą matuojančių stočių skaičius valstybėje narėje, kurio reikalaujama pagal A skirsnio 1 punktą, nesiskiria daugiau nei veiksniu 2 [nei du kartus]. Išlaikomos mėginių ėmimo vietos, kuriose KD10 ribinė vertė buvo viršyta per paskutinius trejus metus, nebent dėl ypatingų aplinkybių, ypač erdvinės plėtros, būtų būtina jas keisti.“

18

Šios direktyvos XI priedo antraštė yra „Žmonių sveikatos apsaugos ribinės vertės“. B skirsnyje nustatytos kiekvieno teršalo ribinės vertės, atsižvelgiant į per skirtingus laikotarpius išmatuoto aplinkos ore teršalo koncentraciją. Kiek tai susiję su azoto dioksidu, šiame priede, be kita ko, numatyta:

19

Direktyvos 2008/50 XV priede nustatyta „[i]nformacija, kuri turi būti įtraukta į vietos, regioninius arba nacionalinius oro kokybės planus, skirtus pagerinti aplinkos oro kokybę“. Prie šio priedo A skirsnyje nurodytos „[i]nformacij[os], kuri turi būti pateikta pagal 23 straipsnį (Oro kokybės planai)“, paminėta „[p]er didelės taršos vieta“, kuri apima informaciją apie regioną, miestą ir „matavimo stot[į] (žemėlap[į], geografin[es] koordinat[es])“. Be to, prie pateiktinos bendros informacijos yra nurodytas „užteršto ploto (km2) dydis ir taršos poveikį jaučiančių gyventojų kiekis“.

20

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Briuselio sostinės regionas yra zonoje, kurioje vertinama ir valdoma oro kokybė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/50 4 straipsnį. Oro kokybė minėtoje zonoje stebima pasitelkiant mėginių ėmimo vietas. Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) teigimu, pagal Direktyvos 2008/50 7 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos III priedo B skirsnio 1 dalies a punktu, mėginių ėmimo vietos turi būti išdėstomos taip, kad būtų galima, be kita ko, pateikti informaciją apie „zonose ir aglomeracijose esančias teritorijas, kuriose yra didžiausia“ šioje direktyvoje nurodytų „teršalų koncentracija“.

21

Tarp ieškovų pagrindinėje byloje yra keturi Briuselio sostinės regiono gyventojai, susirūpinę dėl savo aplinkos oro kokybės. Penktoji ieškovė pagrindinėje byloje – pagal Anglijos teisę įsteigta ne pelno asociacija, kurios veiklos centras yra Belgijoje. Šios asociacijos tikslas, be kita ko, yra skatinti aplinkos apsaugą.

22

2016 m. rugsėjo 21 d. pateiktu ieškiniu ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad šis nustatytų, jog Briuselio sostinės regione nebuvo laikomasi pirmiau minėto reikalavimo, ir įpareigotų Briuselio sostinės regioną įrengti mėginių ėmimo vietas tinkamose vietose, pavyzdžiui, konkrečioje gatvėje ar sankryžoje.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Direktyvoje 2008/50 nustatytas taisykles, susijusias su „zonose ir aglomeracijose esančių teritorijų, kuriose yra didžiausia teršalų koncentracija“, nustatymu ar ribų nustatymu, kompetentingoms institucijoms suteikiama diskrecija. Todėl nėra aišku, ar teismas galėtų patikrinti, ar tinkamai įrengtos mėginių ėmimo vietos, ir prireikus nurodyti šioms institucijoms įrengti tokias vietas tose teritorijose, kurias ji pati nustatytų.

24

Ieškovai pagrindinėje byloje mano, kad Direktyvoje 2008/50 nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta azoto dioksido ribinė vertė Briuselio sostinės regione realiai viršijama. Dėl šios priežasties kompetentingos institucijos turi parengti oro kokybės planą, kaip numatyta šios direktyvos 23 straipsnyje.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, jei viršijamos Direktyvoje 2008/50 nustatytos ribinės vertės, pagal šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi parengti oro kokybės planą, kuriame būtų nustatytos tinkamos priemonės, užtikrinančios, kad šios vertės būtų viršijamos kuo trumpesnį laikotarpį. Kaip matyti iš 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ClientEarth (C‑404/13, EU:C:2014:2382), dėl šio įpareigojimo laikymosi galėtų būti atliekama teisminė peržiūra, o bylą nagrinėjantis teismas galėtų nurodyti kompetentingoms institucijoms parengti tokį planą.

26

Šis teismas taip pat pažymi, kad šalys pagrindinėje byloje neginčija skirtingose Briuselio sostinės regiono mėginių ėmimo vietose išmatuotų verčių. Tačiau jos nesutaria dėl Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies, pagal kurią azoto dioksido koncentracija ore neturi viršyti 40 μg/m3 metinio vidurkio „visose“ valstybės narės „zonose ir aglomeracijose“, aiškinimo.

27

Šios nuostatos formuluotės nepadeda atsakyti į klausimą, ar Briuselio sostinės regione iš tiesų buvo viršyta ribinė vertė. Žinoma, Briuselio sostinės regione 40 μg/m3 azoto dioksido ribinė vertė buvo viršyta skirtingose mėginių ėmimo vietose. Tačiau ten azoto dioksido koncentracija būtų mažesnė už 40 μg/m3 metinį vidurkį, jei ji būtų nustatyta remiantis tik verčių, išmatuotų visose regione esančiose mėginių ėmimo vietose, vidurkiu.

28

Ieškovai pagrindinėje byloje mano, kad iš Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog ribinės vertės negali būti viršijamos nė vienoje zonos teritorijoje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnį. Briuselio sostinės regionas ir Briuselio aplinkosaugos valdymo institutas, atvirkščiai, teigia, kad oro kokybės vertinimas turi būti atliekamas visoje zonoje ar aglomeracijoje.

29

Šiomis aplinkybėmis Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ESS 4 straipsnio 3 dalis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejamos su SESV 288 straipsnio trečia pastraipa, taip pat Direktyvos 2008/50 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis asmenų, kuriems šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų ribinių verčių viršijimas turėjo tiesioginį poveikį, prašymą, privalo patikrinti, ar mėginių ėmimo vietos konkrečioje zonoje buvo įrengtos pagal minėtos direktyvos III priedo B skirsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus, ir, jei taip nėra, taikyti nacionalinėms institucijoms visas būtinas priemones, pavyzdžiui, duoti nurodymą, kad mėginių ėmimo vietos būtų įrengtos laikantis šių kriterijų.

31

Pagal suformuotą jurisprudenciją valstybių narių teismai, vadovaudamiesi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, turi užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą. Taip pat pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti (2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ClientEarth, C‑404/13, EU:C:2014:2382, 52 punktas).

32

Be to, kaip ne kartą yra priminęs Teisingumo Teismas, būtų nesuderinama su direktyvos privalomuoju pobūdžiu, kuris jai pripažįstamas pagal SESV 288 straipsnį, tai, kad iš principo atmetama suinteresuotųjų asmenų galimybė remtis joje nustatyta pareiga. Šis teiginys visų pirma taikomas direktyvai, kurios tikslas – reguliuoti ir mažinti oro taršą ir kuria dėl to siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą (2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Janecek, C‑237/07, EU:C:2008:447, 37 punktas ir 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ClientEarth, C‑404/13, EU:C:2014:2382, 55 punktas).

33

Kaip savo išvados 53 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, Direktyvoje 2008/50 nustatytomis taisyklėmis dėl aplinkos oro kokybės konkrečiau apibrėžiami Sąjungos įsipareigojimai aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos srityje, kylantys, be kita ko, iš ESS 3 straipsnio 3 dalies ir SESV 191 straipsnio 1 ir 2 dalių; pagal pastarąją dalį Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio, atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę, visų pirma ši politika yra grindžiama atsargumo principu ir principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų (2017 m. liepos 13 d. Sprendimas Túrkevei Tejtermelő Kft., C‑129/16, EU:C:2017:547).

34

Visų pirma tuo atveju, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas direktyvoje valstybėms narėms nustato tam tikro elgesio pareigą, tokio akto veiksmingumas susilpnėtų, jeigu piliečiai negalėtų juo remtis nacionaliniuose teismuose ir atsižvelgti į šį aktą kaip į Sąjungos teisės sudedamąją dalį, tikrindami, ar nacionalinis teisės aktų leidėjas, naudodamasis suteikta galimybe pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir priemones, neviršijo direktyvoje nustatytos diskrecijos (1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C‑72/95, EU:C:1996:404, 56 punktas).

35

Direktyvoje 2008/50 yra numatytos išsamios taisyklės, susijusios su mėginių ėmimo vietų, leidžiančių išmatuoti oro kokybę valstybių narių pagal šios direktyvos 4 straipsnį nustatytose zonose ir aglomeracijose, naudojimu ir išdėstymu.

36

Direktyvos 2008/50 6 straipsnyje yra numatyti įvairūs techniniai metodai, kuriuos valstybės narės turi taikyti vertindamos oro kokybę zonose ir aglomeracijose. Pagal šio 6 straipsnio 2–4 dalis visose zonose ir aglomeracijose, kuriose šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytų teršalų lygis viršija šios direktyvos II priedo A skirsnyje nustatytą viršutinę vertinimo ribą, aplinkos oro kokybė vertinama atliekant fiksuotus matavimus, kurie gali būti papildyti modeliavimo metodais ir indikatoriniais matavimais. Esant žemesniam viršutinės vertinimo ribos lygiui, leidžiama derinti, pirma, fiksuotus matavimus ir, antra, modeliavimo metodus ir indikatorinius matavimus. Tik tais atvejais, kai teršalų lygis nesiekia apatinės vertinimo ribos, taip pat nustatytos Direktyvos 2008/50 II priedo A skirsnyje, oro kokybę galima stebėti taikant tik modeliavimo arba objektyvaus vertinimo metodus.

37

Direktyvos 2008/50 7 straipsnyje kalbama apie mėginių ėmimo vietų išdėstymą ir mažiausią vietų skaičių. Pagal šio straipsnio 1 dalį mėginių ėmimo vietos sieros dioksido, azoto dioksido ir azoto oksidų, kietųjų dalelių (KD10 ir KD2,5), švino, benzeno ir anglies monoksido matavimui aplinkos ore išdėstomos taikant šios direktyvos III priede išvardytus kriterijus.

38

Šio priedo B skirsnyje yra nustatyti mėginių ėmimo vietų „išdėstymo makroskalėje“ kriterijai. Iš 1 dalies a punkto matyti, kad mėginių, tiriamų siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, ėmimo vietos išdėstomos taip, kad jose būtų galima gauti duomenis apie oro kokybę, pirma, zonose ir aglomeracijose esančiose teritorijose, kuriose yra didžiausia nagrinėjamų teršalų koncentracija, galinti daryti tiesioginį arba netiesioginį poveikį gyventojams ilgesnį laiką nei ribinių verčių vidurkinimo laikotarpis, ir, antra, kitose zonų ir aglomeracijų teritorijose, kurios yra laikomos tipinėmis pagal poveikį visiems gyventojams. Minėto priedo B skirsnio 1 dalies f punkte patikslinta, kad, jei įmanoma, mėginių ėmimo vietos taip pat yra tipinės panašių vietovių, nesančių jų kaimynystėje, vietos.

39

Taigi pagal Direktyvos 2008/50 III priedo B skirsnio 1 dalies a ir f punktus reikalaujama, kad mėginių ėmimo vietose būtų gaunami reprezentatyvūs duomenys apie zonoje arba aglomeracijoje esančias teritorijas, kurioms būdingas tam tikras taršos lygis.

40

Iš šios direktyvos III priedo B skirsnio 1 dalies b punkto matyti, kad, pirma, mėginių ėmimo vietos išdėstomos vengiant matavimų labai mažoje „mikroaplinkoje“, esančioje tokių vietų kaimynystėje, ir, antra, kiek įmanoma, oro mėginiai turi atspindėti oro kokybę tam tikro dydžio teritorijoje. Pagal šią nuostatą reikalaujama, kad mėginiai leistų atspindėti oro kokybę ne mažesnėje kaip 100 m ilgio gatvės atkarpoje eismo vietų atveju ir bent 250 m × 250 m plote pramoninių vietų atveju.

41

Be to, pagal Direktyvos 2008/50 V priede, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse, numatytas taisykles leidžiama nustatyti mažiausią mėginių ėmimo vietų zonoje ar aglomeracijoje skaičių, taip pat vietų, skirtų foninei taršai matuoti, ir vietų, skirtų eismo taršai matuoti, santykį.

42

Kai kuriose Direktyvos 2008/50 nuostatose, minėtose pirmesniuose šio sprendimo punktuose, numatyti aiškūs, tikslūs ir besąlygiški įpareigojimai, tad asmenys gali jais remtis prieš valstybę.

43

Toks įpareigojimas, be kita ko, yra įrengti mėginių ėmimo vietas taip, kad jos suteiktų informacijos apie labiausiai užterštų teritorijų taršą, kaip numatyta Direktyvos 2008/50 III priedo B skirsnio 1 dalies a punkto pirmoje įtraukoje, arba įpareigojimas įrengti bent minimalų mėginių ėmimo vietų skaičių, nustatytą šios direktyvos V priede. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar laikomasi šių įpareigojimų.

44

Iš tiesų, atsižvelgiant į vietos padėtį zonoje ar aglomeracijoje, kelios teritorijos gali atitikti Direktyvos 2008/50 III priedo B skirsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus. Todėl kompetentingos nacionalinės institucijos, įgyvendindamos turimą diskreciją, privalo parinkti, kur konkrečiai išdėstyti mėginių ėmimo vietas.

45

Vis dėlto tokia turima diskrecija jokiu būdu nereiškia, kad šių institucijų priimti sprendimai šioje srityje negali būti peržiūrimi teismine tvarka, ypač siekiant patikrinti, ar jos neviršijo minėtai diskrecijai įgyvendinti nustatytų ribų (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C‑72/95, EU:C:1996:404, 59 punktą ir 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Janecek, C‑237/07, EU:C:2008:447, 46 punktą).

46

Be to, nepaisant to, kad nėra Sąjungos teisės normų, susijusių su ieškinių pareiškimo nacionaliniuose teismuose tvarka, ir siekiant nustatyti pagal Sąjungos teisės aktą priimtų nacionalinių sprendimų teisminės peržiūros intensyvumą, reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės akto tikslą ir stengtis nepažeisti jo veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo HI, C‑92/00, EU:C:2002:379, 59 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Croce Amica One Italia, C‑440/13, EU:C:2014:2435, 40 punktą).

47

Kalbant apie Direktyvą 2008/50, mėginių ėmimo vietų išdėstymas yra pagrindinis dalykas jos numatytoje oro kokybės vertinimo ir gerinimo sistemoje, ypač kai taršos lygis viršija 5 ir 6 straipsniuose nurodytą viršutinę vertinimo ribą. Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 36 punkte, tokiu atveju pagal Direktyvos 2008/50 6 straipsnio 2 dalį mėginių ėmimo vietos yra pagrindinė priemonė vertinant oro kokybę.

48

Matavimai, gauti pasitelkiant šias mėginių ėmimo vietas, leidžia valstybėms narėms, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalį, užtikrinti, kad visose jų zonose ir aglomeracijose šioje direktyvoje nurodyti teršalų lygiai neviršytų XI priede nustatytų ribinių verčių. Jei šios ribinės vertės viršijamos jau pasibaigus jų pasiekimo terminui, pagal minėtos direktyvos 23 straipsnio 1 dalį atitinkama valstybė narė turi parengti oro kokybės planą, atitinkantį tam tikrus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Janecek, C‑237/07, EU:C:2008:447, 35 ir 42 punktus ir 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ClientEarth, C‑404/13, EU:C:2014:2382, 25 ir 40 punktus).

49

Tuo remiantis darytina išvada, kad būtų pažeistas pats Direktyvos 2008/50 tikslas, jei mėginių ėmimo vietos konkrečioje zonoje arba aglomeracijoje nebūtų įrengtos pagal joje numatytus kriterijus.

50

Ši rizika taip pat gali kilti, kai kompetentingos nacionalinės institucijos, neviršydamos Direktyva 2008/50 joms suteiktos diskrecijos, nesiekia užtikrinti šios direktyvos veiksmingumo. Taigi visų pirma tuo atveju, jei įvairiose vietose atliekami matavimai iš esmės gali suteikti informacijos apie labiausiai užterštas teritorijas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos III priedo B skirsnio 1 dalies a punkto pirmą įtrauką, kompetentingos nacionalinės institucijos privalo pasirinkti mėginių ėmimo vietas taip, kad būtų sumažinta nepastebėto ribinių verčių viršijimo rizika.

51

Šiomis aplinkybėmis šios institucijos turi pagrįsti savo sprendimus patikimais moksliniais duomenimis ir, kaip matyti iš Direktyvos 2008/50 III priedo D skirsnio, parengti išsamius dokumentus, kuriuose nurodyti elementai, pagrindžiantys visų monitoringo vietų buveinės pasirinkimą. Šie dokumentai turi būti reguliariai atnaujinami, kad būtų galima patikrinti, ar atrankos kriterijai tebegalioja.

52

Taigi, net jei parenkant mėginių ėmimo vietas reikia atlikti techninius ir sudėtingus vertinimus, kompetentingų nacionalinių institucijų diskreciją riboja uždaviniai ir tikslai, kurių siekiama šiuo klausimu reikšmingomis teisės normomis.

53

Be to, jei asmeniui suteikiama teisė prašyti teismo patikrinti, ar nacionalinės teisės aktu ir jo taikymu neviršydamos Direktyvoje 2008/50 numatytos diskrecijos parenkant mėginių ėmimo vietų išdėstymą, šiuo tikslu pagal nacionalinę teisę paskirtas teismas taip pat turi kompetenciją prieš atitinkamą nacionalinę instituciją imtis visų būtinų priemonių, pavyzdžiui, duoti nurodymus, siekdamas užtikrinti, kad tos mėginių ėmimo vietos būtų išdėstytos pagal šioje direktyvoje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Janecek, C‑237/07, EU:C:2008:447, 38 ir 39 punktus, taip pat 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ClientEarth, C‑404/13, EU:C:2014:2382, 55, 56 ir 58 punktus).

54

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nesant šį klausimą reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės akto, kaip antai iš Direktyvos 2008/50, kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, procesines taisykles. Vis dėlto nustatytos taisyklės neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų būtų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistemos suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo East Sussex County Council, C‑71/14, EU:C:2015:656, 52 punktą ir 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 42 punktą). Dėl pastarojo principo reikėtų priminti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės apsaugos principas (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 31 punktą ir 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Puškár, C‑73/16, EU:C:2017:725, 59 punktą).

55

Šioje byloje Teisingumo Teismo posėdyje buvo konstatuota ir neginčyta, jog nacionaliniai teismai, kompetentingi patikrinti mėginių ėmimo vietų išdėstymą, pagal atitinkamas Belgijos teisės normas turi įgaliojimus duoti nurodymus nacionalinėms institucijoms. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi pasinaudoti tokiais įgaliojimais nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis.

56

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad ESS 4 straipsnio 3 dalis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejamos su SESV 288 straipsnio trečia pastraipa, taip pat Direktyvos 2008/50 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis asmenų, kuriems šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų ribinių verčių viršijimas turėjo tiesioginį poveikį, prašymą, privalo patikrinti, ar mėginių ėmimo vietos konkrečioje zonoje buvo įrengtos pagal minėtos direktyvos III priedo B skirsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus, ir, jei taip nėra, taikyti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms visas būtinas priemones, pavyzdžiui, duoti nurodymus (jeigu tai numatyta nacionalinėje teisėje), kad mėginių ėmimo vietos būtų įrengtos laikantis šių kriterijų.

57

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad, norint konstatuoti, jog per vienų kalendorinių metų vidurkinimo laikotarpį buvo viršyta direktyvos XI priede nustatyta ribinė vertė, pakanka, kad taršos lygis, viršijantis šią ribinę vertę, būtų išmatuotas vienoje mėginių ėmimo vietoje, ar vis dėlto būtina, kad toks taršos lygis būtų nustatytas iš matavimų, atliktų visose mėginių ėmimo vietose konkrečioje zonoje ar aglomeracijoje, rezultatų vidurkio.

58

Šio sprendimo 48 punkte nurodyta, kad pagal Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad visose jų zonose ir aglomeracijose šioje direktyvoje nurodyti teršalų lygiai neviršytų direktyvos XI priede nustatytų ribinių verčių. Jei šios ribinės vertės viršijamos jau pasibaigus jų pasiekimo terminui, pagal minėtos direktyvos 23 straipsnio 1 dalį atitinkama valstybė narė turi parengti oro kokybės planą.

59

Kaip savo išvados 72–75 punktuose nurodė generalinė advokatė, Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies formuluotė neleidžia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą antrąjį klausimą. Ta pati išvada darytina dėl direktyvos 23 straipsnio 1 dalies.

60

Kai lingvistiškai aiškinant Sąjungos teisės nuostatą negalima nustatyti tikslios reikšmės, ji turi būti aiškinama vadovaujantis atitinkamų teisės aktų bendra struktūra ir tikslu (2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Koppers Denmark, C‑49/17, EU:C:2018:395, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Iš Direktyvos 2008/50 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos matyti, kad valstybės narės turi įvertinti atitiktį ribinėms vertėms pagal šios direktyvos III priede nustatytus reikalavimus ir kriterijus. Kaip nurodyta šio priedo A skirsnio 1 dalyje, šio priedo B ir C skirsniai susiję su mėginių ėmimo vietų išdėstymu, taip pat juose pateikiamos gairės, kaip įgyvendinti kitus Direktyvoje 2008/50 numatytus oro kokybės vertinimo metodus.

62

Šiuo klausimu šio sprendimo 39 punkte pažymėta, kad pagal Direktyvos 2008/50 III priedo B skirsnio 1 dalies a ir f punktus reikalaujama, kad mėginių ėmimo vietose būtų gauti reprezentatyvūs duomenys apie zonoje arba aglomeracijoje esančias teritorijas, kurioms būdingas tam tikras taršos lygis. Todėl tokia Sąjungos teisės aktų leidėjo sukurta sistema siekiama sudaryti sąlygas kompetentingoms institucijoms ne tik sužinoti oro taršos lygį toje teritorijoje, kurioje yra mėginių ėmimo vieta, bet ir nustatyti taršos lygį kitose panašiose teritorijose. Kaip matyti iš Direktyvos 2008/50 14 konstatuojamosios dalies, šis tikslas pasiekiamas, be kita ko, taikant modeliavimo metodus.

63

Tuo remiantis, darytina išvada, kad nustatytas verčių, išmatuotų visose mėginių ėmimo vietose tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje, vidurkis nesuteikia naudingos informacijos apie teršalų poveikį gyventojams. Visų pirma iš tokio vidurkio negalima nustatyti poveikio visiems gyventojams lygio, nes šis įvertinamas mėginių ėmimo vietose, specialiai įrengtose šiuo tikslu pagal Direktyvos 2008/50 III priedo B skirsnio 1 dalies a punkto antrą įtrauką.

64

Direktyvos 2008/50 15 straipsnis, siejamas su 2 straipsnio 20 ir 23 punktais, taip pat šios direktyvos XIV priedo A skirsnis patvirtina šį vertinimą. Iš tiesų pagal 15 straipsnį valstybės narės nustato vidutinio KD2,5 poveikio rodiklį. Šis rodiklis nėra grindžiamas vidutiniu taršos lygiu, išmatuotu visose mėginių ėmimo vietose, esančiose zonoje arba aglomeracijoje, bet yra paremtas vertėmis, kurios gautos tik iš tų vietų, kur matuojama foninė miesto tarša, ir kurios pagal 15 straipsnio 4 dalį turi atspindėti KD2,5 poveikio visiems gyventojams lygį pagal Direktyvos 2008/50 III priedą.

65

Be to, Direktyvos 2008/50 23 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad į oro kokybės planus įtraukiama bent šios direktyvos XV priedo A skirsnyje nurodyta informacija. Pagal šio XV priedo A skirsnio 1 dalį oro kokybės planuose turi būti nurodyta vieta, kurioje buvo išmatuota, kad ribinės vertės viršijamos, įskaitant atitinkamą (atitinkamas) mėginių ėmimo vietą (vietas).

66

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2008/50 bendros struktūros matyti, kad, valstybėms narėms vertinant, ar laikomasi šios direktyvos XI priede nustatytų ribinių verčių, itin svarbus taršos lygis, išmatuotas atskirai kiekvienoje mėginių ėmimo vietoje.

67

Šį Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina šios direktyvos tikslas. Kaip matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio, šia direktyva siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, ir šiuo tikslu joje numatytos kovos su teršalų išmetimu jų atsiradimo vietoje priemonės. Vadovaujantis šiuo tikslu reikia nustatyti faktinę oro taršą, kuri daro poveikį gyventojams ar jų daliai, ir užtikrinti, kad būtų imamasi tinkamų priemonių, skirtų kovai su tokios taršos šaltiniais. Todėl tam, kad kiltų pareiga parengti oro kokybės planą pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnio 1 dalį, pakanka, jog ribinė vertė būtų viršyta tik vienoje mėginių ėmimo vietoje.

68

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad, norint konstatuoti, jog per vienų kalendorinių metų vidurkinimo laikotarpį buvo viršyta direktyvos XI priede nustatyta ribinė vertė, pakanka, kad taršos lygis, viršijantis šią ribinę vertę, būtų išmatuotas vienoje mėginių ėmimo vietoje.

69

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: