1.

Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas, Portugalija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Associação Sindical dos Juízes Portugueses (Portugalijos teisėjų profesinė sąjunga, toliau – ASJP) ir Tribunal de Contas (Audito Rūmai, Portugalija) ginčą dėl šio teismo nariams mokamų atlyginimų sumažinimo pagal įstatymą, kuriuo viešajame sektoriuje laikinai sumažintas atlyginimų dydis siekiant kovoti su Portugaliją ištikusios ekonomikos krizės padariniais.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar toks nacionalinės teisės aktas yra suderinamas su teismų nepriklausomumo principu, jo nuomone, kylančiu iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ( 2 ), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ( 3 ) 47 straipsnio ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

3.

Prieš pateikdamas motyvus dėl bylos esmės, kuriais remdamasis manau, kad į pateiktą klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, išnagrinėsiu šioje byloje pateiktus kaltinimus, susijusius su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu ir akivaizdžiu Teisingumo Teismo jurisdikcijos neturėjimu.

4.

Šioje byloje minimi pagrindiniai Sąjungos teisės aktai, kuriais siekiama ištaisyti perviršinį Portugalijos Respublikos deficitą ir suteikti jai finansinę paramą, yra tokie:

5.

2014 m. rugsėjo 12 d. Įstatymo Nr. 75/2014 dėl laikino atlyginimų sumažinimo mechanizmo ir jų atkūrimo sąlygų (Lei n 75/2014 estabelece os mecanismos das reduções remuneratórias temporárias e as condições da sua reversão) ( 11 ) (toliau – Įstatymas Nr. 75/2014) tikslas, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalimi, yra nustatyti atlyginimų mažinimo mechanizmo taikymą viešajame sektoriuje pereinamuoju laikotarpiu ir apibrėžti principus, kurių turi būti laikomasi atkuriant šiuos atlyginimus.

6.

Šio įstatymo 2 straipsnis „Atlyginimo mažinimas“ suformuluotas taip:

„1 –   Sumažinamas bendras mėnesinis atlyginimas, viršijantis 1500 eurų neatskaičius mokesčių, visiems darbuotojams, nurodytiems 9 dalyje, neatsižvelgiant į tai, ar tą dieną jie jau eina pareigas, ar pradeda dirbti eidami bet kokias pareigas po šios datos. Mažinama tokia tvarka:

<…>

9 –   Šis įstatymas taikomas tarnautojams ir toliau nurodytiems asmenims:

<…>

15 –   Šiame straipsnyje nustatyta tvarka yra privaloma, laikoma viršesne už bet kokias kitas priešingas specialiąsias ar išimtines teisės normas ir kolektyvines darbo reglamentavimo priemones ir kolektyvines darbo sutartis, pagal kurias negalima nukrypti nuo šios tvarkos ar ją pakeisti.“

7.

2015 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 159‑A/2015 (Ley no 159‑A/2015 Extinção da redução remuneratória na Administração Pública) dėl atlyginimų sumažinimo viešojo administravimo sektoriuje panaikinimo (toliau – Įstatymas Nr. 159‑A/2015) ( 12 ) laipsniškai nuo 2016 m. sausio 1 d. nutrauktas mažinimo priemonių, nustatytų Įstatymu Nr. 75/2014, taikymas.

8.

Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad „per 2016 metus Įstatyme Nr. 75[/2014] numatytas atlyginimų mažinimas nutraukiamas laipsniškai, kas ketvirtį, toliau nurodyta tvarka:

9.

ASJP, kuri veikia kai kurių savo narių, Tribunal de Contas (Audito Rūmai) teisėjų, vardu, pareikštu specialiu administraciniu skundu siekia, kad būtų panaikinti administraciniai aktai, priimti pagal Įstatymo Nr. 75/2014 2 straipsnį, kuriuo nustatyta pereinamuoju laikotarpiu sumažinti atlyginimus, mokamus šiame straipsnyje išvardytiems asmenims, dirbantiems Portugalijos viešojo administravimo sektoriuje, tarp jų – ir teisėjams ( 13 ). Šios profesinės sąjungos atstovaujami teisėjai taip pat reikalauja įvykdyti sumų, kurios buvo išskaičiuotos iš jų atlyginimų nuo 2014 m. spalio mėn., restituciją, taip pat sumokėti teisės aktuose nustatyto dydžio delspinigius ir pripažinti, kad jie turi teisę gauti savo atlyginimą, netaikant šio sumažinimo.

10.

Savo ieškiniui pagrįsti ASJP nurodo, kad ginčijamomis atlyginimų mažinimo priemonėmis pažeidžiamas „teisėjų nepriklausomumo principas“, įtvirtintas Portugalijos Respublikos Konstitucijos ( 14 ) 203 straipsnyje, taip pat įtvirtintas ESS 19 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 47 straipsnyje.

11.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas) nurodo, jog dėl to, kad išlaidų mažinimo priemonės, konkrečiai pritaikytos mažinant pagrindinėje byloje nagrinėjamus atlyginimus, yra taikomos siekiant pašalinti Portugalijos perviršinį deficitą, reglamentuojant ir kontroliuojant Sąjungos institucijoms, kartu teikiant finansinę paramą, reglamentuojamą Sąjungos teisės aktais, sunku paneigti, kad šių priemonių imtasi remiantis Sąjungos teise arba bent jau kad jos yra Sąjungos kilmės.

12.

Be to, jis nurodo, kad Portugalijos valstybės turima diskrecija įgyvendinant biudžeto politikos gaires, dėl kurių susitarta su Sąjungos institucijomis, neatleidžia jos nuo pareigos pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pagrindinių teisių, tarp kurių yra ir teismų nepriklausomumo principas.

13.

Šiuo klausimu jis pažymi, kad iš Europos teisės sistemos kylančių teisių veiksmingą teisminę apsaugą visų pirma užtikrina nacionaliniai teismai (ESS 19 straipsnio 1 ir 2 dalys), kurie ją turi įgyvendinti nešališkai ir nepriklausomai, nes tokia teisė Europos piliečiams suteikta pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį. Jo teigimu, visi požymiai rodo, kad teismų nepriklausomumas taip pat užtikrinamas nustatant įvairias su jų narių statusu susijusias garantijas, įskaitant atlyginimus, būtent dėl to ginčijamas vienašališkas ir tęstinis ieškovės pagrindinėje byloje atstovaujamų asmenų atlyginimų sumažinimas.

14.

Taigi 2016 m. sausio 7 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. vasario 5 d., Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar, atsižvelgiant į reikalavimus ištaisyti perviršinio biudžeto deficito padėtį ir į Europos Sąjungos teisės aktais reglamentuojamos finansinės pagalbos poreikį, teisėjų nepriklausomumo principas, nustatytas ESS 19 straipsnio 1 dalies 2 pastraipoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos Portugalijos teisėjams taikomos atlyginimų mažinimo priemonės, nes jas vienašališkai ir nuolat nustato kitos suverenios valdžios institucijos, kaip numatyta Įstatymo Nr. 75[/2014] 2 straipsnyje?“

15.

Pastabas raštu pateikė ASJP, Portugalijos vyriausybė ir Komisija. 2017 m. vasario 13 d. posėdyje buvo atstovaujama Portugalijos vyriausybei ir Komisijai.

16.

Prieš pareikšdamas savo poziciją dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmės, norėčiau pažymėti, kad šioje byloje buvo iškelti du procedūriniai prieštaravimai. Vienas iš jų susijęs su šio prašymo nepriimtinumu, o kitas – su Teisingumo Teismo jurisdikcijos neturėjimu. Kalbant apie šių prieštaravimų pateikimo tvarką, pažymėtina, kad iš esmės pirmiausia reikėtų patikrinti Teisingumo Teismo jurisdikciją. Vis dėlto man atrodo, kad šioje išvadoje pirmiausia reikėtų išnagrinėti prašymo priimtinumą, nes jis kelia mažiau sudėtingų klausimų nei Teisingumo Teismo jurisdikcijos nagrinėjimas, be to, šis nagrinėjimas susijęs su nuostatomis, kurias prašoma išaiškinti, o tada pateiksiu ir prašymo esmės analizę.

17.

Portugalijos vyriausybė ir Komisija pateikė dviejų rūšių kaltinimus, kurie gali paveikti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Pirmasis susijęs su netiksliais sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvais, o antrasis – su tuo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos ginčijamos nacionalinės priemonės tuo metu, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, jau buvo panaikintos.

18.

Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose Komisija pirmiausia teigia, kad sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi trūkumų, be kita ko, nes juo nepatikslinama, kokia Teisingumo Teismo jurisprudencija yra reikšminga aiškinant prejudiciniame klausime nurodytas Sąjungos teisės nuostatas ir kokios yra šių nuostatų pasirinkimo priežastys ( 15 ), ir kad tuo remiantis Teisingumo Teismas turėtų pripažinti, jog neturi jurisdikcijos atsakyti į šį klausimą.

19.

Vis dėlto manau, kad tokie kaltinimai dėl sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio labiau gali paveikti sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, o ne Teisingumo Teismo jurisdikciją ( 16 ).

20.

Kaip nurodo Komisija, svarbu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašymą suformuluotų aiškiai ir tiksliai, nes tai yra vienintelis dokumentas, kuris yra proceso Teisingumo Teisme pagrindas tiek šiam teismui, tiek šios bylos dalyviams ( 17 ). Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis. Visų pirma būtina, kad nacionaliniai teismai pačiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir paaiškintų ne tik priežastis, dėl kurių jis pasirinko Sąjungos teisės nuostatas, kurias jis prašo išaiškinti, bet ir kokį ryšį šios nuostatos turi su bylai taikytinais nacionalinės teisės aktais ( 18 ).

21.

Tačiau šioje byloje sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuotas labai glaustai, be kita ko, dviem pagrindiniais aspektais, todėl galima kelti klausimą dėl jame pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

22.

Pirma, kalbant apie ginčijamų nacionalinių priemonių ryšį su nuostatomis, kurias prašoma išaiškinti prejudiciniu klausimu, t. y. ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas to nepaaiškina, nes jis tiesiog nurodo, kad, jo nuomone, iš šių nuostatų kyla bendrasis teismų nepriklausomumo principas, kuris galėjo būti pažeistas šiomis priemonėmis ( 19 ), tačiau šiuo klausimu nepateikia tikslios informacijos.

23.

Antra, prejudiciniame klausime nurodyta „Teisingumo Teismo jurisprudencija“, iš kurios taip pat kyla šis teismų nepriklausomumo principas, tačiau sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose nepaminėta jokio šiuo klausimu priimto Teisingumo Teismo sprendimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik nurodo „įvairius sprendimus“, kuriuos Teisingumo Teismas yra priėmęs dėl sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, kuriuose buvo atsižvelgta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumą, tačiau jis necituoja nė vieno sprendimo, kuris, jo nuomone, būtų reikšmingas. Kadangi nėra pateikta tinkamos informacijos, manau, nereikia priimti sprendimo dėl šio pateikto klausimo aspekto.

24.

Nepaisant nurodytų sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą trūkumų, man atrodo, kad, atsižvelgiant į visą šiame sprendime pateiktą informaciją, dėl kurios buvo diskutuojama, Teisingumo Teismui vis dėlto pakankamai paaiškintos aplinkybės, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl galimo ESS 19 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio išaiškinimo ir taigi naudingai atsakyti į pateiktą klausimą ( 20 ).

25.

Savo rašytinėse pastabose Portugalijos vyriausybė teigė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes nuo tada, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, jis nebeturi prasmės dėl to, kad Portugalijos vidaus teisinėje sistemoje buvo padaryti teisės aktų pakeitimai, dėl kurių 2016 m. pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės, susijusios su atlyginimais, buvo laipsniškai ir visiškai atkurtos. Iš to ji daro išvadą, kad Teisingumo Teismui nebereikia atsakyti į pateiktą klausimą, nes jis tapo hipotetinis ( 21 ).

26.

Per posėdį ši vyriausybė patvirtino, kad pagal Įstatymą Nr. 159‑A/2015 viešojo administravimo sektoriaus darbuotojų atlyginimų sumažinimas Įstatymu Nr. 75/2014 buvo visiškai panaikintas laipsniškai per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki spalio 1 d. ( 22 ), tačiau netaikant jo atgaline data. Iš to darytina išvada, kad ieškovės pagrindinėje byloje įgaliotinių nurodyti nuostoliai, patirti sumažinus jų atlyginimus nuo 2014 m. spalio mėn., atsirado anksčiau ir buvo patiriami iki 2016 m. spalio 1 d., t. y. dienos, kai visų viešajame sektoriuje dirbančių asmenų, kuriems buvo taikomas minėtas sumažinimas, atlyginimai buvo visiškai atkurti iki įprasto dydžio.

27.

Tačiau Portugalijos vyriausybė nurodo, kad prejudicinis klausimas yra susijęs su teismų nepriklausomumo pažeidimu, tariamai dėl Įstatymo Nr. 75/2014, tačiau kreipimosi į Teisingumo Teismą dieną, t. y. 2016 m. vasario 5 d., ši galima problema jau buvo išspręsta, nes šio įstatymo pasekmės buvo panaikintos Įstatymu Nr. 159‑A/2015, kuris buvo priimtas 2015 m. gruodžio 30 d. ir įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d. Jis pridūrė, kad Įstatymo Nr. 75/2014 pasekmės iki jo panaikinimo, kurias nurodė ASJP, buvo tik turtinio pobūdžio, o šis klausimas, jos nuomone, nėra prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas.

28.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis atsakingas už savo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 23 ).

29.

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir iš jo bendros struktūros matyti, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra leidžia daryti prielaidą, jog byla nagrinėjama nacionaliniuose teismuose ir joje jie turi priimti sprendimą, kuriame galėtų būti atsižvelgta į prejudicinį sprendimą ( 24 ). Taigi, kadangi tada, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, pagrindinė byla jau buvo netekusi prasmės, jis pripažino prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu ( 25 ), o tai, kad nėra reikalo priimti sprendimo, iš esmės pripažįstama tik tais atvejais, kai nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme įvyko reikšmingas įvykis ( 26 ).

30.

Visų pirma Teisingumo Teismas atsisako priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jeigu nacionalinės nuostatos, kurios iš pradžių buvo taikomos pagrindinei bylai, panaikinamos arba nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai ( 27 ). Tačiau tai, kad nacionalinės teisės aktas netrukus bus pakeistas, pripažinta aplinkybe, neturinčia reikšmės prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui, jeigu iš jame pateiktos informacijos matyti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimus turi lemiamą reikšmę sprendžiant pagrindinę bylą ( 28 ).

31.

Šioje byloje manau, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos nėra akivaizdžiai aišku, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku ar kad iškelta problema yra hipotetinė.

32.

Iš tiesų, priešingai, nei teigia Portugalijos vyriausybė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo byla susijusi ne su pačiu teismų nepriklausomumu, o teismų nepriklausomumo principu remtasi tik kaip teisiniu pagrindu, kad būtų panaikinti tariamai neteisėti administraciniai aktai, pagal kuriuos buvo sumažinti asmenų, kuriems atstovauja AJSP, atlyginimai, ir kad būtų grąžintos sumos, kurios buvo nepagrįstai išskaičiuotos iš jų atlyginimo pagal Įstatymą Nr. 75/2014.

33.

Be to, kadangi Įstatymu Nr. 159‑A/2015, kuriuo pakeistas minėtas įstatymas, ginčijami sumažinimai nebuvo visiškai panaikinti nei atgaline data, nei bus panaikinti artimiausiu metu, atrodo, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną ( 29 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dar privalėjo priimti sprendimą dėl šio ieškinio dalyko ir mano, jog gali būti, kad nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais buvo pažeista Sąjungos teisė, todėl Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą yra būtinas.

34.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

35.

Savo ieškiniui pagrindinėje byloje pagrįsti ieškovė pagrindinėje byloje remiasi ginčijamų administracinių aktų neteisėtumu, motyvuodama tuo, kad nacionalinės teisės aktas, kuris jais įgyvendinamas, t. y. Įstatymas Nr. 75/2014, neatitinka Sąjungos teisės, nes prieštarauja „teismų nepriklausomumo principui“, kuris, kaip nurodo ši šalis, kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakartoja šį požiūrį į minėtas nuostatas ne tik prejudicinio klausimo tekste, bet ir nurodydamas motyvus, kuriais jis yra grindžiamas.

36.

Manau, siekiant priimti sprendimą dėl Portugalijos vyriausybės ir Komisijos pateiktų jurisdikcijos nebuvimu grindžiamų prieštaravimų, analizė ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos požiūriu turėtų būti atskira nuo analizės, susijusios su Chartijos 47 straipsniu, nes, manau, skiriasi kriterijai, lemiantys šių nuostatų taikytinumą, taigi ir Teisingumo Teismo galimybę juos aiškinti.

37.

Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose Portugalijos vyriausybė ir Komisija aiškiai nenurodė priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas galėtų neturėti jurisdikcijos, jų teigimu, priimti sprendimo dėl ESS 19 straipsnio išaiškinimo, vertinamo atskirai. Iš tiesų jos pateikė daug argumentų siekdamos pagrįsti mintį, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai nėra Sąjungos teisės įgyvendinimo priemonė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, ir todėl nereikia aiškinti Chartijos 47 straipsnio, be to, man atrodo, jos siūlo vadovautis panašiais motyvais ir dėl ESS 19 straipsnio ( 30 ).

38.

Tačiau manau, kad šiuo atveju negalimas nei platus aiškinimas, nei analogija, atsižvelgiant į specifinę ESS 19 straipsnio formuluotę, kuri skiriasi nuo Chartijos 51 straipsnio 1 dalies formuluotės, prie kurios sugrįšiu vėliau ( 31 ), tačiau jau dabar priminsiu, kad pagal šią nuostatą Chartijos taikymo sritis apribojama tomis priemonėmis, kurių valstybės narės imasi siekdamos įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatas.

39.

Iš anksto nenulemiant bylos esmės analizės, kai reikės nustatyti ESS 19 straipsnio turinį ir taikymo sritį ( 32 ), šiuo etapu reikia nustatyti, ar šioje byloje Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti šį straipsnį, dėl galimo jo nuostatų, konkrečiau – jo 1 dalies antros pastraipos taikytinumo tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje.

40.

Kaip nurodyta toje antroje pastraipoje, „valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ ( 33 ). Būtent pastarasis aspektas, būdingas šiai nuostatai, man atrodo lemiamas vertinant, ar Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl jos išaiškinimo šioje byloje.

41.

Manau, iš valstybių narių reikalaujama veiksmingos teisminės apsaugos, reiškiančios galimybę pasinaudoti tinkamomis teisių gynimo priemonėmis, kuriomis teisės subjektai turi galėti pasinaudoti pagal minėtą pastraipą, jeigu nacionaliniai teismai gali vykdyti savo teisminę veiklą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, taigi kaip Sąjungos teismai. Mano nuomone, taip gali būti kalbant apie teismus, kuriems taikomi pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, nes jiems gali tekti nagrinėti bylas, patenkančias į Sąjungos teisės taikymo sritį, o šiose bylose būtina užtikrinti galimybę pasinaudoti tokiomis teisių gynimo priemonėmis.

42.

Manau, šios išvados pakanka teiginiui, kad Teisingumo Teismas šioje byloje turi jurisdikciją aiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Dabar reikia įrodyti, kad jis turi jurisdikciją aiškinti Chartijos 47 straipsnį, kaip to prašoma, nes nurodyti pastarosios nuostatos taikymo kriterijai skiriasi nuo minėtam 19 straipsniui nurodytų taikymo kriterijų, nors konkretus rezultatas pagal vienus ir kitus kriterijus gali būti toks pat.

43.

Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisinėje sistemoje užtikrinamos teisės, tarp jų – Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta „teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“, turi būti taikomos visose Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, tačiau negali peržengti šių situacijų ribų ( 34 ). Taigi Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jo nuostatos yra skirtos valstybėms narėms tais atvejais, „kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su šia sąvoka ( 35 ). ESS 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Chartija turi privalomą pobūdį, ir jos 51 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Europos Sąjungos kompetencijos, kuri yra apibrėžta Sutartyse. Todėl, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo, ir Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos ( 36 ).

44.

Šioje byloje ir Portugalijos vyriausybė, ir Komisija teigia, kad sąlygos, kuriomis remiantis galima konstatuoti, kad Įstatymo Nr. 75/2014 2 straipsnyje numatytų priemonių nustatymas ir taikymas Portugalijos Respublikoje yra Sąjungos teisės įgyvendinimo atvejis, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, nėra įvykdytos ir kad Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi jurisdikcijos aiškinti Chartijos 47 straipsnio.

45.

Primenu, kad Teisingumo Teismas pripažino akivaizdžiai neturintis jurisdikcijos iš esmės atsakyti į ankstesnius prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos taip pat buvo pateikę Portugalijos teismai, motyvuodamas tuo, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvo pateikta jokios konkrečios informacijos, kuri leistų teigti, kad tose bylose nagrinėtomis nacionalinėmis priemonėmis, analogiškomis taikytinoms šioje pagrindinėje byloje ( 37 ), buvo siekiama įgyvendinti Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal minėtą 51 straipsnį ( 38 ). Tačiau, skirtingai nei tose kitose bylose, nurodomas Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas šiuo atveju nėra akivaizdus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tikslesnę informaciją apie tokio įgyvendinimo buvimą šioje byloje, nors ši informacija ir yra gana glausta.

46.

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Įstatymo Nr. 75/2014 2 straipsnyje numatytos atlyginimų mažinimo priemonės buvo pateisinamos privalomais biudžeto konsolidavimo tikslais, ir tada jis pateikia Sąjungos teisės aktų, susijusių su Portugalijos valstybės perviršinio deficito būkle ir su jos gauta finansine parama, sąrašą ( 39 ). Tik nėra lengva nustatyti motyvus, dėl kurių šis teismas mano, kad tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių ir vienos ar kitos Sąjungos teisės nuostatos yra ryšys, nes jis šiuo klausimu pateikia mažai informacijos ( 40 ).

47.

Taigi sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, prie kokių norminių teisės aktų, atsižvelgiant į tuo metu taikytinas Sąjungos teisės nuostatas, buvo priskiriamos ginčijamos nacionalinės priemonės. Visų pirma jame aiškiai nepažymimas Portugalijos vyriausybės per posėdį akcentuotas skirtumas tarp, viena vertus, etapo, kai Portugalijos valstybei buvo taikomos Sąjungos teisės normos, susijusios su perviršinio deficito ištaisymu, ir, kita vertus, etapo, kai buvo taikoma prievolių, kylančių dėl Sąjungos finansinės paramos skyrimo, sistema.

48.

Tačiau, kaip generalinis advokatas Y. Bot pažymėjo byloje, kuri taip pat buvo susijusi su griežtomis biudžeto drausmės priemonėmis, kurių valstybė narė ėmėsi atsižvelgdama į Europos bendrijai priimtus įsipareigojimus, siekiant nustatyti, ar Chartijos nuostatos taikytinos, atsižvelgiant į jos 51 straipsnį ( 41 ), reikia atsižvelgti ne tik į nurodytų nacionalinių nuostatų formuluotę, bet ir į Sąjungos teisės aktų, kuriuose nustatyti šie įsipareigojimai, turinį. Šiuo klausimu jis, manau, teisingai pridūrė, kad neturi reikšmės tai, ar šiais aktais atitinkamai valstybei paliekama diskrecija nuspręsti dėl priemonių, kurios yra geriausios, kad šių įsipareigojimų būtų laikomasi, kadangi bylai reikšmingomis nuostatomis siekiama pakankamai išsamių ir tikslių tikslų, kad jos būtų laikomos bylai konkrečiai taikomais Sąjungos teisės aktais ( 42 ), o ne paprastomis rekomendacijomis, kurias Taryba priėmė remdamasi SESV 126 straipsniu valstybėms narėms, kurių valdžios sektoriaus deficitas laikomas perviršiniu.

49.

Šioje byloje siekdamas apibrėžti nurodytą ryšį tarp Įstatymo Nr. 75/2014 ir Sąjungos teisės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesiremia šio įstatymo tekstu. Iš tiesų šiame tekste nėra nuorodos į jokį Sąjungos teisės aktą, priešingai nei įstatymo projekto, kuriuo remiantis šis įstatymas priimtas, motyvuojamojoje dalyje, kurioje nustatytas ryšys su įsipareigojimais, kylančiais iš Sąjungos teisės biudžeto srityje ( 43 ).

50.

Tačiau šis teismas, kaip ir ASJP, be kita ko, remiasi 2011 m. gegužės mėn. Portugalijos valstybės sudarytu ekonominio ir finansinio koregavimo susitarimu ( 44 ) ir galiausiai 2012 m. liepos 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2012/409 dėl Sąjungos finansinės pagalbos suteikimo Portugalijai ir 2013 m. birželio 18 d. Tarybos rekomendacija dėl perviršinio valdžios sektoriaus deficito ištaisymo Portugalijoje.

51.

Šiuo klausimu primenu, kad Sąjungos institucijų priimta rekomendacija savo pobūdžiu yra neprivalomas aktas, priešingai, nei sprendimas ( 45 ). Be to, panašiai kaip Portugalijos vyriausybė ( 46 ) ir Komisija, manau, kad minėtoje rekomendacijoje, kuri visų pirma grindžiama SESV 126 straipsnio 7 dalimi, nebuvo nustatyti pakankamai konkretūs ir tikslūs tikslai, kuriais remiantis būtų galima manyti, kad Portugalijos valstybė, ja remdamasi, turėtų įgyvendinti Sąjungos teisės reikalavimus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį.

52.

Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą Įgyvendinimo sprendimą 2012/409, pažymėtina, kad jis buvo pakeistas 2014 m. balandžio 23 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2014/234, tad jis buvo taikomas ratione temporis tuo metu, kai buvo imtasi ginčijamų priemonių pagal Įstatymą Nr. 75/2014, priimtą 2014 m. rugsėjo 12 d. Pastarojo sprendimo 1 straipsniu buvo iš dalies pakeistas Įgyvendinimo sprendimas 2011/344, kuriame iš pradžių buvo numatytos Sąjungos finansinės paramos teikimo Portugalijai sąlygos ( 47 ), įgyvendinant Reglamentą Nr. 407/2010. Tačiau iš minėto straipsnio 2 dalies matyti, kad Portugalijos valstybė 2014 m., „laikydamasi susitarimo memorandumo sąlygų“, turėjo imtis konkrečių, o ne vien bendrų priemonių ( 48 ), be kita ko, kad pagal„2015 m. konsolidavimo strategij[ą]“„per 2014 metus Vyriausybė sukur[tų] vieną darbo užmokesčio skalę, kuria siekiama racionalizuoti darbo užmokesčio politiką ir užtikrinti jos nuoseklumą visų kategorijų karjerai viešajame sektoriuje“ ( 49 ). Žinoma, diskrecija, kurią ši valstybė narė turėjo, įgyvendindama savo įgaliojimus biudžeto srityje, kad nustatytų tikslias ekonominio koregavimo priemones, kurios, jos nuomone, yra tinkamiausios šitaip nustatytiems tiksliems tikslams pasiekti, negali leisti suabejoti šia analize ( 50 ).

53.

Nors gali kilti didelių abejonių dėl to, kad šiuo klausimu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą mažai kas paaiškinta, esu linkęs manyti, kad Įstatymo Nr. 75/2014 2 straipsnyje numatytų pagrindinėje byloje nagrinėjamų viešojo sektoriaus atlyginimų mažinimo priemonių nustatymas reiškia Sąjungos teisės nuostatų įgyvendinimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat ir tiek, kiek jis susijęs su Chartijos 47 straipsniu.

54.

Savo pretenzijoms pagrįsti ASJP teigia, kad teisėjų teisinio statuso negalima painioti su statutiniais teisės aktais, taikomais valstybės tarnautojams apskritai, kurių situacija gali būti nestabili. Nurodydama, be kita ko ( 51 ), Europos teisėjų statuso chartiją ( 52 ), priimtą globojant Europos Tarybai, ji teigia, kad vietos teisėjų atlyginimų stabilumas, taip pat tinkamo jų dydžio nustatymas siekiant apsaugoti teismus nuo kišimosi siekiant paveikti jų sprendimus, gali užtikrinti, be kita ko, nepriklausomumo ir nešališkumo principų laikymąsi, o jie yra teisėjo veiklos garantijos. Ji teigia, kad teismų nepriklausomumo principas, visų pirma finansiniu požiūriu, kylantis iš ESS 19 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio, draudžia atlyginimų mažinimo aktus, kuriuos vienašališkai priima valstybės narės vykdomoji ir teisėkūros valdžia ir kurie nagrinėjami pagrindinėje byloje.

55.

Kartu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, ar egzistuoja bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį valstybių narių valdžios institucijos privalo gerbti nacionalinių teismų nepriklausomumą, konkrečiai, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, išlaikyti jų atlyginimą pastovaus ir pakankamo dydžio, kad jie galėtų laisvai įgyvendinti savo funkcijas.

56.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šis principas ir minėtos pasekmės kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio ( 53 ), nuostatų, kurias, mano nuomone, Teisingumo Teismas turi aiškinti atskirai ( 54 ), jeigu jis manytų turįs jurisdikciją priimti sprendimą šiuo dvejopu klausimu ( 55 ). O aš, kaip Portugalijos vyriausybė ir Komisija, dėl pirmiau nurodytų motyvų nepritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dėl esmės išreikštai nuomonei.

57.

Siekdami pagrįsti teiginį, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas, nustatantis teismų nepriklausomumą ir draudžiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamas priemones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir ASJP nurodo, kad valstybėse narėse posėdžiaujantys teismai funkciniu požiūriu taip pat yra ir Sąjungos teismai, nes jie pirmiausia užtikrina veiksmingą iš Sąjungos teisinės sistemos, be kita ko, pagal minėtą nuostatą kylančių teisių teisinę apsaugą.

58.

ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ ( 56 ), ir kad už tokių ieškinių nagrinėjimą atsakingi nacionalinių teismų teisėjai padeda užtikrinti šią apsaugą. Tačiau, norint išaiškinti šios nuostatos tekstą, jį reikia išanalizuoti atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą.

59.

Šiuo klausimu pažymiu, kad ESS 19 straipsnis yra šios Sutarties III antraštinėje dalyje „Nuostatos dėl institucijų“, kurioje yra bendrosios normos, kuriose nustatomos sąlygos, kuriomis kiekviena Sąjungos institucija, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nurodytas minėtame 19 straipsnyje, turi veikti pagal jai suteiktus įgaliojimus.

60.

Be to, atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1–3 dalyse esančias nuostatas, vertinant jas visas kartu, man atrodo, kad minėta sąvoka „veiksminga teisminė apsauga“ glaudžiai susieta su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kurio sudėtis ir įgaliojimai reglamentuoti šiose trijose dalyse, funkcijų įgyvendinimu. Visų pirma 1 dalies pirmoje pastraipoje šiai institucijai, kurią sudaro ir Teisingumo Teismas, ir Bendrasis Teismas, suteikiama užduotis užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės ( 57 ), patikslinus, kad šioje pastraipoje nurodyta „bendrosios jurisdikcijos taisyklė“ turi išimčių ( 58 ).

61.

Iš jurisprudencijos aišku, kad tos pačios 1 dalies antroje pastraipoje siekiama pakartoti valstybėms narėms tenkantį įpareigojimą nustatyti „teisminės gynybos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą“ ( 59 ). Taigi toje antroje pastraipoje nacionaliniai teismai tiesiogiai nenurodyti, tačiau ja siekiama užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų galimybių apginti savo teises, kad kiekvienas teisės subjektas turėtų teisę pasinaudoti šia apsauga visose srityse, kuriose taikytina Sąjungos teisė. Šis reikalavimas susijęs su tuo, kad Sąjungos teisinės sistemos laikymosi teisminę kontrolę užtikrina ne tik Sąjungos teismai, bet ir tai daroma bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais, pagal abi minėtos dalies pastraipas ( 60 ).

62.

Teisingumo Teismas patikslino, kad ši pareiga taip pat kyla iš Chartijos 47 straipsnio, kai valstybės narės priima priemones, įgyvendinančias Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 61 ). Iš tiesų šio 47 straipsnio pirmoje pastraipoje aiškiai numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą jame nurodytomis sąlygomis, užtikrinama kiekvienam asmeniui, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos. Nenorėdamas dabar aiškinti pastarojo straipsnio ir jo galimo poveikio pagrindinės bylos aplinkybėmis ( 62 ), pažymiu, kad minėto 47 straipsnio tikslas ir turinys skiriasi nuo ESS 19 straipsnio tikslo ir turinio.

63.

Dėl ESS 19 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi, laikydamasi, be kita ko, iš ESS 19 straipsnio antros pastraipos kylančių reikalavimų, paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų pagal Sąjungos teisę teisės subjektams suteiktų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles ( 63 ). Man atrodo, šios pastraipos, kurioje numatyta valstybių narių pareiga nustatyti teisių gynimo priemones, kurios leistų veiksmingai apsaugoti šias teises, tikslas pirmiausia yra procedūrinio pobūdžio.

64.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kaip ir Portugalijos vyriausybė, laikausi nuomonės ( 64 ), kad sąvokos „veiksminga teisminė apsauga“, kaip ji suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, negalima painioti su sąvoka „teismų nepriklausomumo principas“, kuris prejudiciniame klausime paminėtas kaip tariamai kylantis iš šios nuostatos ( 65 ).

65.

Be to, esamas skirtumas tarp teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, kuri turi būti prieinama valstybių narių teisės subjektams dėl tinkamų teisių gynimo priemonių, ir teisės, kad bylą nagrinėtų visiškai nepriklausomas vietos teismas, kuris taip pat pripažįstamas šių teisės subjektų interesais, man atrodo akivaizdus ir iš Chartijos 47 straipsnio pavadinimo, ir iš jo teksto, kuriame šios dvi teisės atskiriamos ( 66 ). Be to, šis skirtumas aiškiai išreikštas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ( 67 ), nes jos 13 straipsnyje numatyta teisė į „efektyvią teisinę gynybą“ nacionalinėje instancijoje, o „teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“, kuri visų pirma apima teisę, „kad jo byla būtų nagrinėjama <…> nepriklausomo <…> teismo“, nustatyta jos 6 straipsnyje ( 68 ), nors abu šie straipsniai akivaizdžiai turi esminių ryšių ( 69 ). Prie šių aspektų dar sugrįšiu aiškindamas Chartijos 47 straipsnį ( 70 ).

66.

Manau, valstybių narių pareiga numatyti ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytą „teisių gynimo priemonių“ sistemą susijusi tik su teise į „veiksmingą teisminę apsaugą“, kaip tai matyti iš šios nuostatos teksto, bet ne su teise į teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame teisme, kurios turinys yra iš esmės kitoks.

67.

Todėl laikausi nuomonės, jog minėtą antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad joje nėra įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį turi būti užtikrinamas visose valstybių narių jurisdikcijose posėdžiaujančių teismų nepriklausomumas.

68.

Subsidiariai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad teismų nepriklausomumo principas kyla tiesiogiai iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje esančio veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimo, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad bet kuriuo atveju nei šios nuostatos, nei šio principo ( 71 ) negalima suprasti kaip draudžiančių nacionalines atlyginimų mažinimo priemones, kurias skundžia ieškovė pagrindinėje byloje, nes jos taikomos teisėjams ne konkrečiai, o kaip tik bendrai ( 72 ) ir jos taikomos didelei pareigas valstybės tarnyboje einančių asmenų grupei ( 73 ).

69.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir ASJP nurodo, kad pagal Chartijos 47 straipsnį valstybių narių teismai turi nepriklausomai ir nešališkai įgyvendinti veiksmingą Europos teisinėje sistemoje piliečiams suteiktų teisių teisinę apsaugą ir kad vienašališkas pagrindinėje byloje nagrinėjamų atlyginimų sumažinimas galėtų pakenkti atitinkamų teismų nepriklausomumui.

70.

Šiuo klausimu primenu, kad, kaip neseniai nurodė generalinis advokatas M. Wathelet ( 74 ), Chartijos 47 straipsnio pavadinimas ( 75 ) ir tekstas rodo, kad šiuo dokumentu, viena vertus, pripažįstama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kuri taip pat įtvirtinta EŽTK 13 straipsnyje, ir, kita vertus, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, apimanti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, įtvirtintą EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje.

71.

Kadangi šio 47 straipsnio turinys buvo tiesiogiai paremtas šiomis EŽTK nuostatomis ( 76 ), pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jį reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į susijusius su ja išaiškinimus, bet ir į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ( 77 ) jurisprudenciją, todėl šiuo 47 straipsniu užtikrinamos teisės turi tokią pat prasmę ir aprėptį kaip ir tos, kurios suteikiamos EŽTK, tačiau tai nekliudo Sąjungos teisėje suteikti platesnės apsaugos. Nuo pat pradžių buvo pažymima ( 78 ), kad Chartijos 47 straipsniu suteikiama tokia apsauga, kurios materialinė taikymo sritis yra platesnė nei atitinkamų EŽTK straipsnių suteikiamos apsaugos ( 79 ).

72.

Atsižvelgiant į jurisprudenciją, susijusią su EŽTK ir jos protokolais ( 80 ), man atrodo, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas „teismų nepriklausomumo principas“ kyla iš „[kiekvieno asmens] teisės, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką <…> išnagrinėtų <…> nepriklausomas ir nešališkas teismas“, kaip tai matyti iš Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos ( 81 ), ir iš „teisės į veiksmingą <…> gynybą teisme“, kuri numatyta šio straipsnio pirmoje pastraipoje ( 82 ).

73.

Iš tiesų ir minėtas teismas, ir ASJP teigia, kad pagal teismų nepriklausomumo principą galėtų būti „draudžiamos atlyginimų mažinimo priemonės, taikomos Portugalijos teisėjams, jeigu jas vienašališkai nustatė kita suvereni valdžia arba organai ir jei jos yra tęstinės“ ( 83 ).

74.

Tačiau EŽTT nuosekliai konstatuoja, kad „nepriklausomo teismo“ garantija, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ( 84 ), reikalauja, kad teismai būtų nepriklausomi ne tik pagal įstatymą ( 85 ), bet ir įgyvendindami savo funkcijas. Ši sąvoka atskleidžia vidinį teismų valdžios aspektą ( 86 ), kuris šioje byloje nėra reikšmingas, ir išorinį jos aspektą, pagal kurį teismai turi galėti dirbti neveikiami bylos šalių ( 87 ) ar kitų valstybės valdžios institucijų ( 88 ), ir manau, kad tai yra vienintelis ASJP nurodomas aspektas. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas laikėsi panašaus požiūrio, apibrėždamas kriterijus, kuriais remiantis galima apibūdinti nacionalinio teismo nepriklausomumą ( 89 ).

75.

Kalbant konkrečiau apie teismo narių nepriklausomumą jų atlyginimo požiūriu, EŽTT jau yra pripažinęs šių dviejų elementų sąveiką, nuspręsdamas, kad „jeigu valstybė per nustatytą laiką neišmoka teisėjams užmokesčio, tai nesuderinama su būtinybe užtikrinti, kad jie galėtų savo teismines funkcijas atlikti nepriklausomai ir nešališkai, be jokio išorinio spaudimo, kuriuo siekiama paveikti jų sprendimus ir elgesį“, šiomis aplinkybėmis pabrėždamas „labai jautrų teisėjų nepriklausomumo klausimo pobūdį“ ( 90 ).

76.

Ši analizė grindžiama įvairiais Europos Tarybos dokumentais, kuriuose gvildenami šie rūpestį keliantys klausimai. Iš tiesų Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6 straipsnyje neprivalomai nurodyta, kad teisėjų atlyginimo dydis turi būti nustatytas taip, kad nekiltų pavojus atsirasti spaudimui, kuris gali paveikti jų nepriklausomumą, nors šis dydis gali skirtis atsižvelgiant į teisėją ir objektyvius veiksnius, pavyzdžiui, atliekamas profesines užduotis ( 91 ). Be to, Ministrų Komiteto rekomendacijose ( 92 ) nurodyta, kad „teisėjų atlyginimas turi atitikti jų vaidmenį ir pareigas ir būti pakankamo dydžio, kad jie nepatirtų jokio išorinio spaudimo, kuriuo siekiama paveikti jų sprendimus“, ir kad „nustatomos specialiai teisėjams skirtos teisės aktų nuostatos, skirtos apsisaugoti nuo jų atlyginimų mažinimo“ ( 93 ).

77.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, laikausi nuomonės, kad kiekvieno asmens teisė į tai, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, apima būtinybę, kad šio teismo narių nepriklausomumas būtų užtikrinamas išmokant jiems pakankamai didelį ir vienodą atlyginimą, atsižvelgiant į jų einamas pareigas, siekiant juos apsaugoti nuo pavojaus, kad galimas kišimasis ar spaudimas iš išorės pakenks jų priimamų sprendimų nešališkumui.

78.

Tačiau, nors teisėjo atlyginimo suma turi atitikti jų einamų viešųjų pareigų svarbą, vis dėlto ši suma neturėtų būti atitrūkusi nuo ekonominės ir socialinės tikrovės, be kita ko, vidutinio pragyvenimo lygio valstybėje, kurioje suinteresuotieji asmenys vykdo profesinę veiklą ( 94 ). Be to, manau, dėl protingo jų pajamų pastovumo reikalaujama, kad laikui bėgant jos nesikeistų taip, kad kiltų grėsmė jų priimamų sprendimų nepriklausomumui, tačiau tai nereiškia, kad jos turi būti nekintamos.

79.

Kalbant konkrečiau, reikia pasakyti, kad jeigu šalį ištinka didelė ekonomikos krizė, kaip antai tokia, kuri įvyko laikotarpiu iki pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinių priemonių priėmimo ( 95 ), teismų nepriklausomumo principo negalima suprasti kaip tokio, kuris užkerta kelia keisti teisėjų atlyginimus, net jei akivaizdu, kad tai darant turi būti paisoma pagrįstų proporcijų, kad teisėjai nebūtų pažeidžiami dėl spaudimo, kuris gali būti jiems daromas. Iš tiesų, kaip teigia Portugalijos vyriausybė, reikia surasti teisingą pusiausvyrą tarp bendro visos visuomenės intereso ir teisėjų, kuriems yra pavesta užtikrinti, kad būtų gerbiamos teisės subjektams suteiktos teisės, konkretaus intereso.

80.

Be to, kaip jau pažymėjau ( 96 ), pritardamas Portugalijos vyriausybei ( 97 ) ir Komisijai, nagrinėjamos mažinimo priemonės buvo taikomos ne tik vietos teisėjams, bet ir daugeliui kitų asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje. Kadangi teisėjai nebuvo nurodyti nei išimtinai, nei konkrečiai, negalima teigti, kad prejudiciniame klausime nurodytos „kitos suverenios valdžios institucijos“ siekė destabilizuoti pačią teismų valdžią, juo labiau kad pagal Įstatymo Nr. 75/2014 2 straipsnį ir vykdomosios, ir teisėkūros valdžios atstovams buvo taikomos lygiai tos pačios griežto taupymo priemonės.

81.

Todėl manau, jog Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios ginčijamos pagrindinėje byloje, jeigu jomis nepažeidžiamas šiame straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas.

82.

Jeigu šis straipsnis būtų aiškinamas priešingai, tuomet, tenka apgailestauti, valstybės narės prarastų galimybę ištikus didelei ekonomikos krizei atlikti būtinus valstybės tarnybos sistemoje (plačiąja prasme) dirbančių asmenų atlyginimo dydžio pakeitimus, jei toks pakeitimas būtų taikomas ne vien teisėjams ir nebūtų neproporcingas.

83.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Supremo Tribunal Administrativo (Vyriausiasis administracinis teismas, Portugalija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiamos bendrai viešojo administravimo sektoriuje taikomos atlyginimų mažinimo priemonės, kurios pagal tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, taikomos teisėjams.