TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1991 m. lapkričio 19 d.(*)

„Darbuotojų apsauga – Valstybės narės atsakomybė“

sujungtose bylose C‑6/90 ir C‑9/90,

dėl pretura di Vicenza (Italija) (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa (Italija) (byla C‑9/90) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose bylose tarp

Andrea Francovich

ir

Italijos Respublikos,

ir tarp

Danila Bonifaci ir kt.

ir

Italijos Respublikos,

dėl EEB sutarties 189 straipsnio trečiosios pastraipos bei 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijos pirmininkai seras Gordon Slynn, R. Joliet, F. A. Schockweiler, F. Grévisse ir P. J. G. Kapteyn, teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, G. C. Rodríguez Iglesias, M. Díez de Velasco ir M. Zuleeg,

generalinis advokatas J. Mischo,

posėdžio sekretorė D. Louterman, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt., atstovaujamų Vicenza advokatų Claudio Mondin, Aldo Campesan ir Alberto dal Ferro,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato Oscar Fiumara,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus B. R. Bot,

–        Jungtinės Karalystės, atstovaujamos J. E. Collins iš Treasury Solicitor’s Department, padedamo QC Richard Plender,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Komisijos teisės tarnybos darbuotojų Giuliano Marenco ir Karen Banks,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

susipažinęs su 1991 m. vasario 27 d. posėdyje Andrea Francovich ir Danila Bonifaci, Italijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės vyriausybės, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Kelno advokato Jochim Sedemund, ir Komisijos pateiktomis žodinėmis pastabomis,

susipažinęs su 1991 m. gegužės 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1989 m. liepos 9 d. ir gruodžio 30 d. Nutartimis, kurias Teisingumo Teismas atitinkamai gavo 1990 m. sausio 8 ir 15 d., pretura di Vicenza (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa (byla C‑9/90) pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė prejudicinius klausimus dėl EEB sutarties 189 straipsnio trečiosios pastraipos ir 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23) išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčus tarp Andrea Francovich, Danila Bonifaci ir kt. (toliau – ieškovai) bei Italijos Respublikos.

3        Direktyva 80/987 siekiama užtikrinti darbuotojams minimalų apsaugos lygį pagal Bendrijos teisę jų darbdaviui tapus nemokiam, nepažeidžiant palankesnių valstybėse narėse galiojančių nuostatų. Ji visų pirma numato konkrečias garantijas dėl neišmokėtų sumų, susijusių su darbo užmokesčiu, patenkinimo.

4        Pagal 11 straipsnį valstybės narės turėjo įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtinti nuostatas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip 1983 m. spalio 23 dieną. Italijos Respublikai šios pareigos nesilaikius, Teisingumo Teismas jos neįvykdymą konstatavo 1989 m. vasario 2 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją (22/87, Rink. p. 143).

5        A. Francovich, pagrindinė šalis byloje C‑6/90, dirbo įmonėje ,,CDNElectronica SnC“ Vincentoje ir už tai nereguliariai gaudavo tik dalį jam priklausančio darbo užmokesčio. Todėl jis pareiškė ieškinį pretura di Vicenza, kuris nurodė įmonei atsakovei sumokėti maždaug 6 milijonus ITL. Per šio sprendimo vykdymo stadiją Tribunali di Vicenza teismo antstolis buvo priverstas parengti protokolą dėl naudos nedavusio turto arešto. Tuomet A. Francovich pareiškė turintis teisę gauti iš Italijos Respublikos Direktyvoje 80/987 numatytas garantijas arba subsidiariai – kompensaciją.

6        Byloje C‑9/90 Danila Bonifaci ir kitos 33 darbuotojos pareiškė ieškinį pretura di Bassano del Grappa, nurodydamos, kad jos, kaip samdomos darbuotojos, dirbo įmonėje Gaia Confezioni Srl, kuriai 1985 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtas bankrotas. Nutraukiant darbo santykius, įsiskolinimas ieškovėms siekė daugiau nei 253 milijonų ITL, kurie buvo patvirtinti kaip bankrutuojančios įmonės skola. Praėjus penkeriems metams po bankroto, joms nieko nebuvo sumokėta, o įmonės administratorius pranešė, kad net dalinis turto paskirstymas jų naudai buvo visiškai neįmanomas. Todėl ieškovės pradėjo teisminį procesą prieš Italijos Respubliką, prašydamos, kad, atsižvelgiant į šios pareigą ne vėliau kaip iki 1983 m. spalio 23 dienos įgyvendinti Direktyvą 80/987, jai būtų nurodyta bent už tris paskutinius mėnesius sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sumokėti kompensaciją.

7        Tokiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai Teisingumo Teismui pateikė tokius abiejose bylose tapačius klausimus:

„1.       Ar pagal galiojančią Bendrijos teisę privatus asmuo, kuriam pakenkė tai, kad valstybė narė neįgyvendino Direktyvos 80/987 – šį neįgyvendinimą Teisingumo Teismas konstatavo sprendimu, – gali reikalauti, jog ši valstybė įvykdytų tas direktyvos nuostatas, kurios yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, tiesiogiai remdamasis Bendrijos teisės aktais prieš įsipareigojimų nevykdžiusią valstybę narę tam, kad gautų garantijas, kurias ši valstybė turėjo užtikrinti, ir bet kokiu atveju reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl nuostatų, kurioms tokia teisė netaikoma?

2.       Ar Direktyvos 80/987 3 ir 4 straipsnių nuostatos, kartu paėmus, turi būti aiškinamos taip, kad jei valstybė nepasinaudojo galimybe nustatyti 4 straipsnyje numatytus apribojimus, ji privalo apmokėti darbuotojų reikalavimus taip, kaip numatyta 3 straipsnyje?

3.       Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, prašoma, kad Teisingumo Teismas nustatytų, kokia yra minimali garantija, kurią pagal Direktyvą 80/987 valstybė privalo užtikrinti teisę į ją turinčiam darbuotojui, kad jam priklausanti darbo užmokesčio dalis būtų laikoma direktyvos vykdymu.“

8        Išsamesnį pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, proceso eigos, taip pat Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų išdėstymą galima rasti teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

9        Pirmasis nacionalinių teismų pateiktas klausimas kelia dvi problemas, kurias reikia aptarti atskirai. Jis susijęs, pirma, su direktyvos nuostatų, kurios apibrėžia darbuotojų teises, tiesioginiu veikimu ir, antra, su valstybės atsakomybės už padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo buvimu ir jos apimtimi.

 Dėl direktyvos nuostatų, kurios apibrėžia darbuotojų teises, tiesioginio veikimo

10      Pirmąja pirmojo klausimo, kurį pateikė nacionaliniai teismai, dalimi siekiama sužinoti, ar direktyvos nuostatos, kurios apibrėžia darbuotojų teises, turi būti aiškinamos taip, kad suinteresuotieji asmenys gali remtis šiomis teisėmis prieš valstybę nacionaliniuose teismuose, jei per nustatytą terminą nepriimamos direktyvą įgyvendinančios priemonės.

11      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė, kuri per nustatytą terminą nepriėmė direktyvoje nustatytų įgyvendinimo priemonių, negali prieš privačius asmenis remtis tuo, kad neįvykdė direktyvoje nustatytų įsipareigojimų. Taigi visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, jomis galima remtis, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės, ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą, arba tuo atveju, jei jos apibrėžia teises, kuriomis privatūs asmenys gali remtis prieš valstybę (1982 m. sausio 19 d. Sprendimo Becker 24 ir 25 punktai, 8/81, Rink. p. 53).

12      Todėl būtina išsiaiškinti, ar Direktyvos 80/987 nuostatos, kurios apibrėžia darbuotojų teises, yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios. Šis vertinimas turi apimti tris aspektus, t. y. reikia nustatyti asmenis, turinčius teisę gauti jose numatytą garantiją, šios garantijos turinį ir galiausiai asmenį, kuris privalo suteikti tokią garantiją. Šiuo atžvilgiu būtent kyla klausimas, ar valstybė gali būti laikoma privalančia suteikti tokią garantiją remiantis tuo, kad ji per nurodytą laikotarpį nesiėmė būtinų perkėlimo priemonių.

13      Visų pirma, kiek tai susiję su asmens, turinčio teisę į tokias garantijas, nustatymu, reikia pažymėti, kad pagal 1 straipsnio 1 dalį direktyva taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams. Pastaroji nuostata nustato atvejus, kada darbdavys laikomas nemokiu. 2 straipsnio 2 dalis dėl ,,darbuotojo“ ir ,,darbdavio“ sąvokų apibrėžimo nurodo nacionalinę teisę. Galiausiai 1 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės gali išimties tvarka ir esant tam tikroms sąlygoms netaikyti šios direktyvos kai kurių jos priede išvardytų kategorijų darbuotojams.

14      Šios nuostatos yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, kad nacionalinis teismas galėtų nustatyti, ar asmuo turi būti laikomas tokiu, kuriam taikoma ši direktyva. Iš tikrųjų nacionaliniam teismui reikia tik patikrinti, ar suinteresuotasis asmuo yra darbuotojas pagal nacionalinius įstatymus, ir ar jam, atsižvelgiant į direktyvos 1 straipsnio 2 dalį bei I priedą, ši direktyva yra taikoma (dėl direktyvos netaikymo būtinų sąlygų žr. 1989 m. vasario 2 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 22/87, 18–23 punktus ir 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑35/88, 11–26 punktus, Rink. I‑3917, I‑5409, I‑3931), ir tuomet įsitikinti, ar tai yra vienas iš tos direktyvos 2 straipsnyje numatytų nemokumo atvejų.

15      Kalbant apie garantijos turinį, 3 straipsnis numato, kad turi būti užtikrinta, jog bus patenkinti reikalavimai, kylantys dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir susiję su darbo užmokesčiu už laikotarpį iki valstybės narės nustatytos datos, kurią ji gali pasirinkti iš trijų galimų: a) darbdavio nemokumo pradžios data; b) pranešimo atitinkamam darbuotojui apie jo atleidimą iš darbo dėl darbdavio nemokumo data; c) darbdavio nemokumo pradžios data arba data, kai su atitinkamu darbuotoju nutraukiama darbo sutartis ar darbo santykiai dėl darbdavio nemokumo.

16      Atsižvelgdama į šį pasirinkimą, valstybė pagal 4 straipsnio 1 ir 2 dalis turi teisę mokėjimo įsipareigojimą apriboti atitinkamai trijų mėnesių arba aštuonių savaičių laikotarpiu, apskaičiuotu pagal minėtame straipsnyje pateiktas tikslias taisykles. Galiausiai 4 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybės narės gali nustatyti aukščiausią įsipareigojimų apmokėti ribą, siekdamos išvengti mokėjimų, neatitinkančių direktyvos socialinio tikslo. Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos apie metodus, taikomus šiai aukščiausiai ribai nustatyti, praneša Komisijai. Be to, 10 straipsnis numato, kad direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti, ypač panaikinti arba apriboti mokėjimo įsipareigojimą esant tam tikroms aplinkybėms.

17      Taigi direktyvos 3 straipsnis palieka valstybei narei teisę rinktis nustatant datą, nuo kurios turi būti užtikrintas reikalavimų apmokėjimas. Tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (žr. 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimą FNV, 71/85, Rink. p. 3855; 1987 m. kovo 23 d. Sprendimo McDermottirCotter, 286/85, Rink. p. 1453, 15 punktas), valstybės teisė rinktis iš daugybės galimų priemonių direktyvoje numatytam rezultatui pasiekti neatima iš privačių asmenų galimybės nacionaliniuose teismuose remtis savo teisėmis, kurių turinį galima pakankamai aiškiai nustatyti vien iš direktyvos nuostatų.

18      Šiuo atveju rezultatas, kurio reikalauja aptariama direktyva, yra garantija, kad bus patenkinti darbuotojų reikalavimai darbdavio nemokumo atveju. Tai, kad 3 straipsnis ir 4 straipsnio 1 ir 2 dalys suteikia valstybėms narėms tam tikrą diskreciją dėl tokios garantijos nustatymo metodų ir jos dydžio apribojimo, neturi poveikio aiškiam ir besąlygiškam rezultato pobūdžiui.

19      Iš tikrųjų, kaip nurodė Komisija ir ieškovai, yra įmanoma nustatyti minimalią direktyvoje numatytą garantiją remiantis ta data, kurią pasirinkus garantijų institucijos įsipareigojimai mažiausi. Ta data yra darbdavio nemokumo pradžios data, nes abi kitos datos, t. y. pranešimo atitinkamam darbuotojui apie jo atleidimą iš darbo data ir darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimo data, pagal 3 straipsnyje išdėstytas sąlygas būtinai yra vėlesnės nei nemokumo pradžia ir dėl to nustato ilgesnį laikotarpį, už kurį reikia užtikrinti reikalavimų apmokėjimą.

20      Dėl 4 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės apriboti šią garantiją reikia pastebėti, kad tokia galimybė neužkerta kelio tam, jog būtų galima nustatyti minimalią garantiją. Iš tiesų iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad valstybės narės gali darbuotojams teikiamas garantijas apriboti tam tikrais, ankstesniais nei 3 straipsnyje nurodyta data, laikotarpiais. Tie laikotarpiai nustatomi vadovaujantis kiekviena iš 3 straipsnyje numatytų datų taip, kad bet kuriuo atveju galima nustatyti, kokiu mastu valstybė narė galėtų sumažinti direktyvoje numatytą garantiją, atsižvelgiant į datą, kurią ji būtų pasirinkusi, jei būtų perkėlusi tą direktyvą.

21      Kalbant apie 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybės narės gali nustatyti aukščiausią įsipareigojimų apmokėti ribą, siekiant išvengti mokėjimų, neatitinkančių šios direktyvos socialinio tikslo, ir 10 straipsnį, nurodantį, kad direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti, reikia pažymėti, kad valstybė narė, neįvykdžiui įsipareigojimų perkelti direktyvą, negali panaikinti tų teisių, kurias direktyva suteikia privatiems asmenims, remdamasi galimybe apriboti garantijos sumą, kuria ji būtų galėjusi pasinaudoti, jeigu būtų priėmusi priemones, būtinas direktyvai įgyvendinti (dėl analogiškos galimybės, susijusios su piktnaudžiavimo mokesčių srityje prevencija, žr. 1982 m. sausio 19 d. Sprendimo Becker 34 punktą, 8/81, Rink.  p. 53).

22      Taigi reikia konstatuoti, kad aptariamos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios garantijos turinio atžvilgiu.

23      Galiausiai, kalbant apie privalančio suteikti garantiją asmens nustatymą, direktyvos 5 straipsnis numato:

„Valstybės narės išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles nustato pagal šiuos principus:

a)       institucijų turtas turi būti atskirtas nuo darbdavio apyvartinio kapitalo ir jam negali būti taikomi procesiniai veiksmai dėl nemokumo;

b)       darbdaviai prisideda prie garantijų institucijų finansavimo, išskyrus jeigu jas finansuoja tik valdžios institucijos;

c)       garantijų institucijų įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų finansavimo įsipareigojimai.“

24      Buvo pareikšta: kadangi direktyva numato galimybę, kad garantijų institucijas finansuotų vien valdžios institucijos, būtų nepriimtina, kad valstybė narė galėtų trukdyti direktyvos veikimui teigdama, jog būtų galėjusi dalį ar visą jai tenkančios finansinės naštos perkelti kitiems asmenims.

25      Toks argumentas negali būti priimtas. Iš direktyvos nuostatų matyti, kad valstybė narė įpareigojama sukurti tinkamą institucinę garantijų sistemą. Pagal 5 straipsnį ji turi didelę diskreciją garantijų institucijų organizavimui, veikimui ir finansavimui. Reikia pažymėti, kad aplinkybė, kuria remiasi Komisija, jog direktyva kaip vieną iš galimybių numato, kad tokia sistema gali būti finansuojama vien valdžios institucijų, negali reikšti, jog valstybė gali būti nurodyta kaip asmuo, privalantis patenkinti neapmokėtus reikalavimus. Mokėjimo isipareigojimą turi garantijų institucijos, ir tik naudodamasi savo įgaliojimu sukurti garantijų sistemą valstybė gali numatyti, kad garantijų institucijas finansuos vien valstybės institucijos. Tokiu atveju valstybė prisiima įsipareigojimą, kuris iš principo yra ne jos.

26      Iš to matyti, jog net jei aptariamos direktyvos nuostatos yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, kiek tai susiję su asmenimis, turinčiais teisę į garantiją, ir garantijos turiniu, šių elementų nepakanka, kad privatūs asmenys galėtų remtis tomis nuostatomis nacionaliniuose teismuose. Iš tikrųjų šios nuostatos nenurodo asmens, kuris privalo suteikti garantiją, o valstybė negali būti laikoma privalančia ją suteikti vien dėl to, kad ji per nustatytą terminą nesiėmė perkėlimo priemonių.

27      Taigi į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti taip: Direktyvos 80/987 nuostatos, kurios apibrėžia darbuotojų teises, turi būti aiškinamos taip, kad suinteresuotieji asmenys negali šiomis teisėmis remtis prieš valstybę nacionaliniuose teismuose, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės.

 Valstybės atsakomybė už padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo

28      Antrąja pirmo klausimo dalimi nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar valstybė narė privalo atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl to, kad nebuvo perkelta Direktyva 80/987.

29      Be to, nacionalinis teismas kelia klausimą dėl valstybės atsakomybės už padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo ir masto.

30      Šis klausimas turi būti apsvarstytas atsižvelgiant į bendrą Sutarties sistemą ir jos pagrindinius principus.

 a) Dėl valstybės atsakomybės principo

31      Pirmiausia reikia priminti, kad EEB sutartis nustatė savą teisės sistemą, kuri integruota į valstybių narių teisės sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Šios teisės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Bendrijos teisė ne tik nustato pareigas privatiems asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas suteikia, bet ir dėl pareigų, kurias Sutartis aiškiai apibrėžtu būdu nustato ir privatiems asmenims, ir valstybėms narėms, ir Bendrijos institucijoms (žr. 1963 m. vasario 5 d. Sprendimą Van Gend en Loos, 26/62, Rink. p. 3; ir 1964 m. liepos 15 d. Sprendimą Costa, 6/64, Rink. p. 1141).

32      Be to, ne kartą buvo konstatuota, kad nacionaliniai teismai, įgalioti savo jurisdikcijos ribose taikyti Bendrijos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visapusį šių nuostatų veikimą ir apsaugoti teises, kurias jos suteikia privatiems asmenims (žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal 16 punktą, 106/77, Rink. p. 629; ir 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame 19 punktą C‑213/89, Rink. p. I‑2433).

33      Visapusis Bendrijos normų veiksmingumas būtų pažeistas, o jų suteikiamų teisių apsauga susilpninta, jeigu privatūs asmenys negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės pažeidžiamos dėl Bendrijos teisės pažeidimo, kuris priskiriamas valstybei narei.

34      Galimybė gauti žalos atlyginimą iš valstybės narės ypač reikalinga tada, kai, o taip yra ir šiuo atveju, visapusis Bendrijos taisyklių veikimas priklauso nuo tos valstybės veiksmų, ir todėl, neatlikus tokių veiksmų, privatūs asmenys negali nacionaliniuose teismuose remtis teisėmis, kurias jiems pripažįsta Bendrijos teisė.

35      Iš to matyti, kad valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis.

36      Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Sutarties 5 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes (dėl analogiškų EAPB sutarties 86 straipsnio nuostatų žr. 1960 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Humblet, 6/60, Rink. p. 1125).

37      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrijos teisė nustato principą, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti žalą, privačių asmenų patirtą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, kurie joms priskiriami.

 Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

38      Taigi, nors Bendrijos teisė nustato valstybės atsakomybę, sąlygos, kurioms esant ta atsakomybė suteikia teisę į žalos atlyginimą, priklauso nuo Bendrijos teisės pažeidimo, kuriuo buvo padaryta žala, pobūdžio.

39      Jei, kaip ir šiuo atveju, valstybė narė nesilaiko pareigos pagal Sutarties 189 straipsnio trečiąją pastraipą imtis visų priemonių direktyvoje numatytam rezultatui pasiekti, visapusis šios Bendrijos teisės normos veiksmingumas reikalauja teisės į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos.

40      Pirmoji šių sąlygų yra ta, kad direktyvos siekiamas rezultatas turi apimti teisių privatiems asmenims suteikimą. Antroji sąlyga – šių teisių turinį turi būti įmanoma identifikuoti remiantis direktyvos nuostatomis. Galiausiai trečioji sąlyga – tarp valstybės pareigos nesilaikymo ir padarytos žalos turi būti priežastinis ryšys.

41      Šių sąlygų pakanka, kad atsirastų privačių asmenų teisė gauti žalos atlyginimą, t. y. teisė, kurios pagrindas tiesiogiai įtvirtintas Bendrijos teisėje.

42      Taikydama šias sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės. Iš tikrųjų, nesant Bendrijos teisės aktų, kiekvienos valstybės narės vidinėje teisės sistemoje turi būti paskiriami kompetentingi teismai ir nustatomos išsamios procedūrinės ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės kylančioms asmenų teisėms visapusiškai užtikrinti, taisyklės (žr. 1976 m. sausio 22 d. Sprendimą Russo, 60/75, Rink. p. 45; 1976 m. vasario 16 d. Sprendimą Rewe, 33/76, Rink. p. 1989 ir 1981 m. liepos 7 d. Sprendimą Rewe, 158/80, Rink. p. 1805).

43      Be to, reikia pažymėti, kad įvairiais nacionalinės teisės aktais nustatytos materialinės ir procedūrinės žalos atlyginimo sąlygos neturi būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su nacionaline teise grindžiamais reikalavimais, ir neturi būti tokios, kad dėl to būtų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (žr. su panašiu mokesčių, surinktų pažeidžiant Bendrijos teisę, grąžinimo klausimu susijusį 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą SanGiorgio, 199/82, Rink. p. 3595).

44      Šiuo atveju Teisingumo Teismas savo sprendimu konstatavo, kad valstybė narė, per nustatytą terminą neperkėlusi Direktyvos 80/987, pažeidė Bendrijos teisę. Šia direktyva siekiamas rezultatas apima ir tai, kad darbuotojams turi būti suteikta teisė į garantiją, jog bus patenkinti jų reikalavimai, susiję su darbo užmokesčiu. Iš pirmojo klausimo pirmos dalies nagrinėjimo matyti, kad šios teisės turinys gali būti nustatytas remiantis direktyvos nuostatomis.

45      Tokiomis sąlygomis nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise dėl atsakomybės, privalo užtikrinti darbuotojų teisę gauti atlyginimą už žalą, padarytą jiems dėl to, kad direktyva nebuvo perkelta.

46      Taigi nacionaliniams teismams reikia atsakyti taip: valstybė narė privalo atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl to, kad nebuvo perkelta Direktyva 80/987.

 Antrasis ir trečiasis klausimas

47      Atsižvelgiant į nacionalinio teismo pateikto pirmojo klausimo atsakymą, nebereikia priimti sprendimo dėl antrojo ir trečiojo klausimų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

48      Italijos, Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybių ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1989 m. liepos 9 d. ir 1989 m. gruodžio 30 d. nutarimais pateikė atitinkamai pretura di Vicenza (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa (byla C‑9/90), nusprendžia:

1.      Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo nuostatos, apibrėžiančios darbuotojų teises, turi būti aiškinamos taip, kad suinteresuotieji asmenys negali remtis šiomis teisėmis prieš valstybę nacionaliniuose teismuose, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos direktyvos įgyvendinimo priemonės.

2.      Valstybė narė turi atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl to, kad nebuvo perkelta Direktyva 80/987.

Paskelbta 1991 m. lapkričio 19 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: italų.