1.

Europos Komisija paskelbė pranešimą dėl EB valstybių narių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (2). Šiame neprivalomame akte išdėstyti principai ir taisyklės, kuriuos Europos Komisija taiko valstybės pagalbos srityje. Jame taip pat paaiškinti numatomo Europos Komisijos ir EB valstybių narių teismų bendradarbiavimo būdai.

2.

ELPA priežiūros institucijos (toliau – Institucija) nuomone, minėtas pranešimas yra svarbus EEE. Siekdama išlaikyti vienodas konkurencijos sąlygas ir užtikrinti vienodą EEE valstybės pagalbos taisyklių taikymą visoje Europos ekonominėje erdvėje, Institucija tvirtina šį skyrių, visada atsižvelgdama į ELPA valstybių teismų nepriklausomumą.

3.

Institucija pasiryžusi laikytis griežto požiūrio į neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą. Nors iki šiol asmenų bylinėjimosi nacionaliniuose teismuose reikšmė valstybės pagalbos politikoje buvo palyginti nedidelė, Institucija mano, kad asmenų bylinėjimasis gali būti labai naudingas valstybės pagalbos politikai. Nacionaliniuose teismuose nagrinėjamos bylos suteikia trečiosioms šalims galimybę atkreipti dėmesį į daugelį su valstybės pagalba susijusių klausimų ir tiesiogiai juos išspręsti nacionaliniu lygmeniu. Be to, nacionaliniai teismai ieškovams gali suteikti labai veiksmingų teisės gynimo priemonių, kai pažeidžiamos valstybės pagalbos taisyklės. Tai gali prisidėti prie didesnės drausmės valstybės pagalbos srityje.

4.

Pagrindinis šio skyriaus tikslas – informuoti nacionalinius teismus ir trečiąsias šalis apie teisės gynimo būdus, kuriais galima pasinaudoti, kai pažeidžiamos valstybės pagalbos taisyklės, ir suteikti pagalbą jiems praktiškai taikant šias taisykles. Be to, Institucija siekia plėtoti bendradarbiavimą su nacionaliniais teismais, pateikdama praktiškesnes priemones, kurios padės nacionalinių teismų teisėjams atlikti savo kasdienį darbą.

5.

Šis skyrius pakeičia ELPA priežiūros institucijos valstybės pagalbos gairių skyrių apie nacionalinių teismų ir ELPA priežiūros institucijos bendradarbiavimą valstybės pagalbos srityje (3) ir neprieštarauja jokiam EEE susitarimo ir ELPA teismo teisės aktų nuostatų aiškinimui.

6.

Pirmasis klausimas, su kuriuo susiduria nacionaliniai teismai ir potencialūs ieškovai, – ar atitinkama priemonė faktiškai yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EEE susitarimo 61 straipsnyje.

7.

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „EB valstybių narių, ELPA valstybių arba iš jų valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su šiuo Susitarimu, kai ji daro įtaką Susitariančiųjų Šalių tarpusavio prekybai.“

8.

Valstybės pagalbos sąvoka apima ne vien subsidijas (4)., inter alia, ji taip pat apima mokesčių lengvatas, investicijas naudojant valstybės lėšas, kai jos skiriamos tokiomis aplinkybėmis, kurioms esant privatus investuotojas nebūtų suteikęs paramos (5). Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar valstybės pagalbą tiesiogiai suteikia valstybė, ar viešosios arba privačiosios įstaigos, valstybės įsteigtos arba paskirtos pagalbai administruoti (6). Tačiau kad valstybės skiriama parama būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti palanki tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai (selektyvumas), skirtingai nei bendrosios priemonės, kurioms EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalis netaikoma (7). Be to, pagalba turi iškraipyti konkurenciją, arba dėl jos turi kilti konkurencijos iškraipymo pavojus, ir paveikti EEE susitarimo Susitariančiųjų Šalių tarpusavio prekybą (8).

9.

ELPA teismo ir Europos bendrijos teismų praktikoje (9), taip pat Institucijos ir Europos Komisijos sprendimuose dažnai sprendžiamas klausimas, ar tam tikros priemonės priskiriamos valstybės pagalbai. Be to, Institucija priėmė išsamias gaires dėl daugybės sudėtingų klausimų, tokių kaip privataus investuotojo principo (10) ir privataus kreditoriaus kriterijaus (11) taikymas, aplinkybės, kurioms esant valstybės garantijos turi būti laikomos valstybės pagalba (12), valstybės žemės pardavimo tvarka (13), eksporto kredito draudimas (14), tiesioginis verslo apmokestinimas (15), rizikos kapitalo investicijos (16) ir valstybės pagalba moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai bei naujovių diegimui (17). Be to, į EEE susitarimą įtrauktas Komisijos reglamentas dėl de minimis ribos neviršijančios pagalbos (18). ELPA teismo ir Europos Teisingumo Teismo praktika, Institucijos gairės ir ankstesni sprendimai gali suteikti vertingos pagalbos nacionaliniams teismams ir potencialiems ieškovams dėl valstybės pagalbos sąvokos reikšmės.

10.

Kilus abejonių dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, nacionaliniai teismai gali prašyti Institucijos nuomonės pagal šio skyriaus 2 skirsnį. Tai neapriboja nacionalinio teismo galimybės perduoti bylą ELPA teismui ir prašyti pateikti patariamąją nuomonę pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnį.

11.

Pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį ELPA valstybės negali įgyvendinti valstybės pagalbos priemonių be išankstinio Institucijos leidimo (sustabdymo pareiga):

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą ELPA priežiūros institucija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas. Jeigu Institucija mano, kad tokie ketinimai pagal EEE susitarimo 61 straipsnį yra nesuderinami su EEE susitarimu, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“ (19)

12.

Tačiau yra keletas aplinkybių, kurioms esant valstybės pagalba gali būti teisėtai įgyvendinama be išankstinio Institucijos leidimo.

13.

Nacionaliniame teisme nagrinėjama byla dėl valstybės pagalbos kartais gali būti susijusi su Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymu ir (arba) esama arba patvirtinta pagalbos schema. Spręsdamas dėl tokio reglamento ar schemos taikymo, nacionalinis teismas gali tik nustatyti, ar tenkinamos visos reglamento arba schemos sąlygos. Jeigu taip nėra, jis negali vertinti pagalbos priemonės suderinamumo, nes šis vertinimas priklauso išimtinei Institucijos kompetencijai (23).

14.

Jei nacionaliniam teismui reikia nustatyti, ar priemonė patenka į patvirtintą valstybės pagalbos schemą, jis gali tik patikrinti, ar tenkinamos visos sprendimo dėl patvirtinimo sąlygos. Kai nacionaliniu lygmeniu iškelti klausimai yra susiję su Institucijos sprendimo galiojimu, nacionalinis teismas turėtų laikytis Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnyje nustatytos procedūros (24). Vis dėlto galimybė užginčyti susijusio Institucijos sprendimo galiojimą remiantis patariamąja nuomone prarandama, kai ieškovas neabejotinai galėjo užginčyti sprendimą ELPA teisme pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 36 straipsnį, tačiau to nepadarė (25).

15.

Nacionalinis teismas Institucijos gali prašyti pateikti nuomonę pagal šio skyriaus 2 skirsnį, jeigu jis abejoja dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento taikymo arba esamos ar patvirtintos valstybės pagalbos schemos.

16.

Ir nacionaliniai teismai, ir Institucija atlieka esminius, tačiau skirtingus vaidmenis įgyvendinant valstybės pagalbos taisykles (26).

17.

Pagrindinis Institucijos vaidmuo – įvertinti siūlomų pagalbos priemonių suderinamumą su EEE susitarimo veikimu, remiantis Susitarimo 61 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais kriterijais. Šis suderinamumo vertinimas yra išimtinė Institucijos pareiga, o ji peržiūrėti gali ELPA teismas. Nacionaliniai teismai neturi įgaliojimų paskelbti, kad valstybės pagalbos priemonė yra suderinama su EEE susitarimo 61 straipsnio 2 arba 3 dalimi (27).

18.

Nacionalinio teismo vaidmuo priklauso nuo nagrinėjamos valstybės pagalbos priemonės ir to, ar apie ją buvo tinkamai pranešta Institucijai ir ar ji suteikė leidimą:

19.

Saugodami asmenų interesus, nacionaliniai teismai privalo visiškai atsižvelgti į Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies veiksmingumą ir bei EEE rinkos interesus.

20.

Nacionalinių teismų vaidmuo minėtose situacijose išsamiau aptariamas šio skyriaus 1.2 ir 1.3 skirsniuose.

21.

Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, iš EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos sustabdymo pareigos, kuri atkartota Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje, išplaukia tiesiogiai įgyvendinamos nukentėjusių šalių (kaip antai, pagalbos gavėjo konkurentų) individualios teisės (30). Šios nukentėjusios šalys savo teises gali įgyvendinti pareikšdamos ieškinį pagalbą suteikusiai EB valstybei narei kompetentingame nacionaliniame teisme. Spręsti tokius ieškinius ir taip užtikrinti konkurentų teisių apsaugą pagal EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį yra viena iš svarbiausių nacionalinių teismų funkcijų valstybės pagalbos srityje.

22.

Nacionaliniai ELPA valstybių teismai atlieką tą pačią funkciją. Vis dėlto pagal EEE susitarimo 35 protokolą vidinį EEE teisės poveikį ELPA valstybėse lemia konstitucinė teisė. Pagal 35 protokolą ELPA valstybės privalo užtikrinti, prireikus atskira teisine nuostata, kad įgyvendintų EEE taisyklių ir kitų teisinių nuostatų kolizijos atveju, viršenybę turės įgyvendintos EEE taisyklės. ELPA teismas yra išaiškinęs, kad asmenys ir ūkinės veiklos vykdytojai privalo turėti teisę nacionaliniu lygmeniu siekti pasinaudoti visomis iš EEE teisinių nuostatų kylančiomis teisėmis (31), kaip ir atitinkamos nacionalinės teisinės sistemos suteikiamomis teisėmis, jeigu jos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios (32). Institucijos nuomone, taip pat remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, susijusia su tapačia EB sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostata, Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalis atitinka EEE susitarimo 35 protokole nustatytus numanomus besąlygiškumo ir pakankamo tikslumo kriterijus.

23.

Tai, kad Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys įtrauktas į nacionalines ELPA valstybių teisines sistemas (33), suteikia nukentėjusioms šalims galimybę pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme dėl sustabdymo nuostatos pažeidimo. Todėl nacionalinis teismas turėtų panaudoti visas tinkamas priemones ir teisių gynybos būdus bei taikyti visas susijusias nacionalinės teisės nuostatas, kad įgyvendintų nacionalinę teisę, kuria įteisinamas Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys (34).

24.

Esminį nacionalinių teismų vaidmenį tokiomis aplinkybėmis lemia ir tai, kad Institucijos turimi įgaliojimai apsaugoti konkurentus ir kitas trečiąsias šalis nuo neteisėtos pagalbos yra riboti. Svarbiausia, kad Institucija negali priimti galutinio sprendimo dėl susigrąžinimo vien dėl to, kad apie pagalbą nebuvo pranešta pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (35). Todėl Institucija privalo atlikti visapusišką suderinamumo vertinimą, nepaisant to, ar buvo atsižvelgta į sustabdymo pareigą. (36) Šis vertinimas gali užtrukti, o Institucijos įgaliojimams priimti išankstinius įsakymus dėl pagalbos susigrąžinimo taikomi labai griežti teisiniai reikalavimai (37).

25.

Dėl to nacionaliniams teismams pateikę ieškinius konkurentai ir kitos trečiosios šalys, nukentėję nuo neteisėtos valstybės pagalbos, gali pasinaudoti svarbiomis teisės gynimo priemonėmis. Nacionaliniai teismai gali pritaikyti šias teisės gynimo priemones:

26.

Kiekviena iš šių teisės gynimo priemonių išsamiau aprašyta šio skyriaus 1.2.1–1.2.6 skirsniuose.

27.

Nacionaliniai teismai yra įpareigoti užtikrinti asmenų, nukentėjusių nuo sustabdymo pareigos pažeidimų, teisių apsaugą. Dėl to nacionaliniai teismai privalo pagal nacionalinę teisę nustatyti visas atitinkamas teisines pasekmes pažeidus Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (38). Tačiau nacionalinių teismų pareigos nėra apribotos vien jau išmokėta neteisėta valstybės pagalba. Jos taip pat apima atvejus, kai rengiamasi atlikti neteisėtą išmokėjimą. Nacionaliniai teismai privalo užtikrinti asmenų teisių apsaugą nuo galimo jų nesilaikymo (39). Kai neteisėtą pagalbą rengiamasi išmokėti, nacionalinis teismas yra įpareigotas užkirsti kelią šiam mokėjimui.

28.

Nacionalinių teismų pareiga užkirsti kelią neteisėtos pagalbos išmokėjimui gali atsirasti įvairiais procesiniais atvejais, priklausomai nuo ieškinių, kuriuos galima pareikšti pagal nacionalinę teisę, rūšių. Labai dažnai ieškovas sieks užginčyti nacionalinio akto, kuriuo suteikiama neteisėta valstybės pagalba, galiojimą. Tokiais atvejais logiška, kad nacionalinis teismas, pripažinęs, jog pagalbos skyrimo aktas negalioja dėl to, kad ELPA valstybė pažeidė Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, turės uždrausti atlikti neteisėtą mokėjimą (40).

29.

Nacionalinis teismas, susidūręs su neteisėtai suteikta pagalba, privalo nustatyti visas teisines pasekmes, kurios pagal nacionalinę teisę atsiranda dėl tokios neteisėtos pagalbos. Dėl to nacionalinis teismas iš esmės privalo priimti sprendimą, pagal kurį pagalbos gavėjas turi grąžinti visą neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą (41). Nurodydamas grąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą nacionalinis teismas vykdo savo pareigą užtikrinti individualių ieškovo (kaip antai konkurento) teisių apsaugą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį. Todėl nacionalinio teismo susigrąžinimo pareiga nepriklauso nuo pagalbos priemonės suderinamumo su EEE susitarimo 61 straipsnio 2 arba 3 dalimis.

30.

Kadangi nacionaliniai teismai privalo nurodyti grąžinti visą neteisėtai suteiktą pagalbą, nepaisant jos suderinamumo, nacionaliniame teisme pagalbą galima susigrąžinti greičiau nei padavus skundą Institucijai. Iš tikrųjų nacionalinis teismas, priešingai nei Institucija (42), gali ir privalo tik nustatyti, ar priemonė yra valstybės pagalba ir ar jai taikoma sustabdymo pareiga.

31.

Tačiau nacionalinių teismų susigrąžinimo pareiga nėra absoliuti. Atsižvelgiant į sprendimą SFEI byloje (43), gali būti išimtinių aplinkybių, kurioms esant neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimas būtų netinkamas. Šiuo atveju taikoma teisinė nuostata turėtų būti panaši į pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 14 ir 15 straipsnius taikomą nuostatą (44). Kitaip tariant, aplinkybėmis, kurios nekliudytų Institucijai priimti sprendimo dėl susigrąžinimo, negalima pateisinti to, kad nacionalinis teismas susilaiko ir nenurodo grąžinti visos pagalbos. Principai, kuriuos ELPA teismas taiko šiuo atžvilgiu, yra labai griežti (45). Atsižvelgiant į ELPA teismo ir Europos Teisingumo Teismo požiūrį, neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjas iš principo negali remtis teisėtais lūkesčiais, prieštaraudamas Institucijos vykdomajam raštui dėl susigrąžinimo (46). Taip yra dėl to, kad rūpestingas verslininkas turėjo galimybę patikrinti, ar apie jo gaunamą pagalbą buvo pranešta (47).

32.

Norėdamas pagrįsti, dėl ko nebuvo pareikalauta grąžinti pagalbą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, nacionalinis teismas privalo remtis specifiniu ir konkrečiu faktu, suteikusiu pagalbos gavėjui teisėtų lūkesčių (48). Taip gali būti tuo atveju, jeigu pati Institucija suteikė aiškias garantijas, kad atitinkama priemonė nėra valstybės pagalba arba kad jai netaikoma sustabdymo pareiga (49).

33.

Atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo praktiką (50), nacionalinio teismo pareiga pareikalauti grąžinti visą neteisėtą valstybės pagalbą nustoja egzistuoti, jeigu iki to laiko, kai nacionalinis teismas priima sprendimą, Institucija jau nusprendė, kad pagalba yra suderinama su EEE susitarimo veikimu. Kadangi sustabdymo pareigos tikslas – užtikrinti, kad tik suderinama pagalba gali būti įgyvendinama, šis tikslas negali būti ginčijamas, kai Institucija jau patvirtino jos suderinamumą (51). Todėl nacionalinio teismo pareiga užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį išlieka, kol Institucija vis dar nepriėmė sprendimo, nepaisant to, ar toks procesas vyksta, ar ne (52).

34.

Institucijai priėmus teigiamą sprendimą, nacionalinis teismas pagal EEE teisę nebeturi pareigos reikalauti grąžinti visą pagalbą, susigrąžinimo pareiga gali būti nustatyta nacionalinėje teisėje  (53). Tačiau kai tokia susigrąžinimo pareiga egzistuoja, tai nepažeidžia ELPA valstybės teisės vėliau pakartotinai įgyvendinti pagalbą.

35.

Kai nacionalinis teismas nusprendžia, kad neteisėta pagalba buvo išmokėta pažeidus Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, jis, siekdamas nustatyti susigrąžinamos sumos dydį, privalo kiekybiškai įvertinti pagalbą. ELPA teismo ir Europos bendrijos teismų praktika dėl EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalies ir EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo, Institucijos gairės bei ankstesnių sprendimų praktika turėtų padėti teismui spręsti šį klausimą. Jeigu nacionalinis teismas susiduria su sunkumais apskaičiuodamas pagalbos dydį, jis gali prašyti Institucijos paramos, kaip nustatyta šio skyriaus 2 skirsnyje.

36.

Neteisėtos pagalbos ekonominis pranašumas nėra vien jos nominalioji suma. Be to, pagalbos gavėjas įgyja finansinį pranašumą, atsirandantį dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo. Taip yra dėl to, kad, jei apie pagalbą būtų buvę pranešta Institucijai, išmoka būtų buvusi išmokėta vėliau arba iš viso neišmokėta. Tai būtų įpareigoję pagalbos gavėją skolintis atitinkamas lėšas kapitalo rinkose, be kita ko, taikant rinkoje galiojančias palūkanų normas.

37.

Dėl šio pernelyg ilgo laiko pranašumo, jei susigrąžinti pagalbą nurodo Institucija, pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 2 dalį reikalaujama susigrąžinti ne vien nominaliąją pagalbos sumą, bet ir palūkanas nuo tos dienos, kai neteisėta pagalba buvo perduota pagalbos gavėjui disponuoti, iki dienos, kai ji buvo iš tikrųjų susigrąžinta. Šiuo atveju taikytina palūkanų norma nustatyta 2004 m. liepos 14 d. Institucijos sprendimu Nr. 195/04/COL (54).

38.

Vadovaudamiesi Europos Teisingumo Teismo praktika (55) ir atsižvelgdami į Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies įgyvendinimą, nacionaliniai teismai turėtų nurodyti susigrąžinti finansinį pranašumą, atsiradusį dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo (toliau – neteisėtos palūkanos). Taip yra todėl, kad dėl iš anksto įgyvendintos neteisėtos pagalbos konkurentai, atsižvelgiant į aplinkybes, pagalbos pasekmes konkurencijai pajustų bent jau anksčiau nei turėtų. Todėl pagalbos gavėjui buvo suteiktas per didelis pranašumas (56).

39.

Nacionalinio teismo pareiga pareikalauti grąžinti neteisėtas palūkanas gali atsirasti dviem skirtingais atvejais:

40.

Kad galėtų įvykdyti susigrąžinimo, susijusio su neteisėtomis palūkanomis, įsipareigojimą, nacionaliniai teismai turi nustatyti susigrąžinamų palūkanų dydį. Šiuo atveju taikomi toliau nurodyti principai:

41.

Kilus abejonių, nacionalinis teismas gali prašyti Institucijos pagalbos pagal šio skyriaus 2 skirsnį.

42.

Nacionaliniai teismai taip pat gali tenkinti reikalavimus atlyginti žalą, kurią pagalbos gavėjo konkurentai ir kitos trečiosios šalys patyrė dėl neteisėtos valstybės pagalbos (63). Tokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo paprastai pareiškiami valstybės pagalbą suteikusiai institucijai. Jie pirmiausia yra svarbūs ieškovui, nes, priešingai nei ieškinių, kuriais siekiama vien susigrąžinti pagalbą, atveju, patenkinus ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai kompensuojami ieškovo patirti finansiniai nuostoliai. Akivaizdu, kad tokie ginčai priklauso nuo nacionalinės teisės taisyklių. Todėl Institucija pabrėžia, kad nacionaliniai teismai turėtų panaudoti visas tinkamas priemones ir teisės gynybos būdus bei taikyti visas susijusias nacionalinės teisės nuostatas, kad įgyvendintų nacionalinės teisės aktą, kuriuo įteisinamas Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys, taip pat užtikrinti tuo teisės aktu asmenims ir ūkinės veiklos vykdytojams suteiktų teisių apsaugą.

43.

Nepaisant galimybės reikalauti atlyginti žalą pagal nacionalinę teisę, sustabdymo pareigos pažeidimas iš principo gali būti pagrindas, remiantis ELPA teismo praktika, reikalauti atlyginti žalą (64). ELPA valstybės turi atlyginti nuostolius ir žalą, sukeltą asmenims dėl pareigų tiek pagal antrinės EEE teisės aktus, tiek pagal pagrindinę EEE susitarimo dalį, pažeidimo (65). Tokia atsakomybė atsiranda, kai: i) pažeista teisės taisykle siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra gana sunkus; ir iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybės narės pareigos neatlikimo ir nukentėjusių šalių patirtos žalos (66).

44.

Institucijos nuomone, pirmasis reikalavimas (EEE teisėje nustatyta pareiga, kuria siekiama užtikrinti asmenų teisių apsaugą) tenkinamas, jeigu pažeidžiama Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalis. ELPA teismas yra pripažinęs, kad pažeista teisės taisykle asmenims suteikiama teisių, jeigu atitinkama nuostata yra besąlyginė ir pakankamai tiksli (67). Kaip teigiama 22 punkte, Institucijos manymu, Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalis atitinka šiuos kriterijus.

45.

Gana sunkaus EEE teisės pažeidimo reikalavimas paprastai taip pat bus tenkinamas, jei bus nesilaikoma Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies. ELPA teismo nuomone, tai priklauso nuo to, ar vykdydama teisėkūros įgaliojimus EEE susitarimo Susitariančioji Šalis akivaizdžiai ir rimtai nepaisė savo veiksmų laisvės ribų. Siekiant nustatyti, ar tenkinama ši sąlyga, reikia atsižvelgti į visus situaciją nulemiančius veiksnius. Tai, inter alia, apima: pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą, veiksmų laisvės, kuri lieka nacionalinėms institucijoms pagal tą taisyklę, ribas, ar pažeidimas, taip pat padaryta žala, buvo tyčinis, ar netyčinis; ir ar teisės klaida buvo pateisinama, ar ne (68). Tačiau, atsižvelgiant į Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, ELPA valstybių institucijos negali savo nuožiūra nepranešti apie valstybės pagalbos priemones. Joms iš esmės tenka absoliuti pareiga pranešti apie visas tokias priemones iki tol, kol jos bus įgyvendintos. Nors kartais ELPA teismas atsižvelgia į susijusį EEE teisės pažeidimą, kuris yra pateisinamas (69), esant valstybės pagalbai ELPA valstybių institucijos turėtų gerai žinoti apie šią pareigą ir paprastai negali remtis sustabdymo pareigos nežinojimu. Kilus abejonių ELPA valstybės, siekdamos teisinio tikrumo, Institucijai visuomet gali pranešti apie priemonę (70).

46.

Trečiasis reikalavimas, pagal kurį EEE teisės pažeidimas turėjo sukelti realią ir tikrą finansinę žalą ieškovui, gali būti tenkinamas įvairiais būdais.

47.

Ieškovas dažnai pateiks argumentą, kad pagalba buvo tiesioginė pelno praradimo priežastis. Nagrinėdamas tokį reikalavimą, nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes:

48.

Galimybė reikalauti atlyginti žalą iš esmės yra nepriklausoma nuo jokio tuo pat metu Institucijos atliekamo tyrimo, susijusio su ta pačia pagalbos priemone. Toks vykstantis tyrimas neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (73). Kadangi ieškovas gali įrodyti, kad jis patyrė nuostolių dėl išankstinio pagalbos įgyvendinimo ir konkrečiau – dėl pagalbos gavėjo neteisėto laiko pranašumo, sėkmingo reikalavimo atlyginti žalą galimybė taip pat neatmetama, jeigu Institucija jau patvirtino pagalbą iki nacionaliniam teismui priimant sprendimą (74).

49.

Nacionalinės procesinės taisyklės kartais leidžia nacionaliniam teismui remtis pagrįstomis sąmatomis, siekiant nustatyti faktinę žalos sumą, kuri turi būti priteista ieškovui. Tokiu atveju, ir jeigu laikomasi veiksmingumo principo (75), tokias sąmatas taip pat būtų galima naudoti nagrinėjant reikalavimus atlyginti žalą, kylančius iš Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies. Tai gali būti naudinga priemonė nacionaliniams teismams, kurie susiduria su sunkumais, susijusiais su žalos apskaičiavimu.

50.

Teisinės reikalavimų atlyginti žalą sąlygos pagal EEE teisę ir žalos apskaičiavimo klausimai taip pat gali būti Institucijai skirtų pagalbos prašymų pagal šio skyriaus 2 skirsnį pagrindas.

51.

Kaip nurodyta pirmiau, potencialūs ieškovai turi teisę valstybės pagalbą suteikusiai institucijai pareikšti reikalavimus atlyginti žalą. Tačiau gali būti aplinkybių, dėl kurių ieškovas pageidauja išsiieškoti žalą tiesiogiai iš pagalbos gavėjo.

52.

Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje tiesioginė pareiga valstybės pagalbos gavėjui nenustatyta, todėl EEE teisė nesuteikia pagrindo tokiems reikalavimams (76). Tačiau tai jokiu būdu nepažeidžia sėkmingo ieškinio pagalbos gavėjui dėl žalos atlyginimo galimybės remiantis materialine nacionaline teise. Todėl potencialūs ieškovai privalo remtis nacionalinėmis taisyklėmis, reglamentuojančiomis nesutartinę atsakomybę (77).

53.

Nacionalinių teismų pareiga nustatyti visas būtinas teisines pasekmes pažeidus sustabdymo pareigą nėra apribota jų galutiniais sprendimais. Pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį nacionaliniai teismai taip pat turi taikyti laikinąsias priemones, kai jos yra reikalingos, norint apsaugoti asmenų teises (78) ir Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies veiksmingumą.

54.

Nacionalinių teismų įgaliojimai priimti laikinąsias priemones suinteresuotosioms šalims gali būti ypač svarbūs, kai reikia greitai apsaugoti teises. Nacionaliniai teismai gali greitai reaguoti į neteisėtą valstybės pagalbą, yra arti ir gali taikyti įvairias priemones, todėl jie turi visas galimybes imtis laikinųjų priemonių, kai neteisėta pagalba jau buvo išmokėta arba ją ketinama išmokėti.

55.

Paprasčiausi atvejai yra tada, kai neteisėta pagalba dar nebuvo išmokėta, tačiau esama rizikos, kad tokios išmokos bus padarytos nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme. Tokiais atvejais nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į pareigą užkirsti kelią Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies pažeidimams (79), gali priimti nutartį dėl laikinosios priemonės, draudžiančios neteisėtą išmoką iki klausimas bus išspręstas iš esmės.

56.

Kai neteisėta išmoka jau išmokėta, nacionaliniai teismai, laikydamiesi Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalies, paprastai turi pareikalauti grąžinti visą pagalbą (įskaitant neteisėtas palūkanas). Atsižvelgdamas į veiksmingumo principą (80), nacionalinis teismas negali atidėti sprendimo priėmimo nepagrįstai vilkindamas bylos nagrinėjimą. Toks bylos vilkinimas ne tik turėtų įtakos asmenų teisėms, kurių apsauga užtikrinama Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalimi, bet ir tiesiogiai padidintų dėl neteisėtos pagalbos atsirandančią žalą konkurencijai.

57.

Tačiau, nepaisant šios bendros pareigos, vis dėlto gali būti aplinkybių, kurioms esant nacionalinis teismas uždelsia priimti galutinį sprendimą. Tokiais atvejais, atsižvelgdamas į pareigą užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, nacionalinis teismas privalo panaudoti visas laikinąsias priemones, kurias jis gali taikyti pagal nacionalinę procesinę teisę, kad bent laikinai nutrauktų antikonkurencinį pagalbos poveikį (laikinas susigrąžinimas) (81). Nacionalinės procesinės taisyklės šiuo atžvilgiu turi būti taikomos laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų reikalavimų (82).

58.

Tais atvejais, kai nacionalinio teismo teisėjas, remdamasis ELPA teismo ir Europos bendrijos teismų praktika, taip pat Institucijos praktika, prima facie pagrįstai nusprendžia, kad atitinkama priemonė yra neteisėta valstybės pagalba, greičiausias teisės gynimo būdas, Institucijos nuomone, ir atsižvelgiant į nacionalinę procesinę teisę, bus priimti sprendimą dėl neteisėtos pagalbos ir neteisėtų palūkanų, esančių sąskaitoje, blokavimo iki byla bus išspręsta iš esmės. Galutiniame sprendime nacionalinis teismas tuomet pareikalautų grąžinti blokuotoje sąskaitoje esančias lėšas valstybės pagalbą suteikusiai institucijai, jeigu pagalba būtų pripažinta neteisėta, arba pareikalautų lėšas perduoti pagalbos gavėjui.

59.

Laikinas susigrąžinimas taip pat gali būti labai veiksminga priemonė tais atvejais, kai nacionaliniame teisme byla nagrinėjama tuo pat metu, kai Institucija atlieka tyrimą (83). Institucijos atliekamas tyrimas neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos užtikrinti asmenų teisių apsaugą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (84). Todėl nacionalinis teismas negali tiesiog sustabdyti bylos nagrinėjimo, kol Institucija nepriima sprendimo, ir tuo metu neužtikrinti ieškovo teisių apsaugos pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį. Kai nacionalinis teismas prieš priimdamas galutinį ir neatšaukiamą vykdomąjį raštą dėl susigrąžinimo nori sulaukti Institucijos atliekamo suderinamumo vertinimo rezultatų, jis turėtų priimti atitinkamas laikinąsias priemones. Šiuo atveju tinkama teisės gynimo priemonė yra sprendimas dėl sąskaitos, kurioje yra lėšos, blokavimo. Tais atvejais, kai:

60.

Nacionaliniams teismams gali tekti nagrinėti valstybės pagalbos klausimus ir tais atvejais, kai Institucija jau yra pareikalavusi grąžinti pagalbą. Nors daugiausia atvejų bus susiję su prašymu pripažinti nacionalinį vykdomąjį raštą dėl susigrąžinimo negaliojančiu, trečiosios šalys taip pat gali reikalauti iš nacionalinių institucijų atlyginti žalą dėl neįgyvendinto Institucijos sprendimo dėl susigrąžinimo.

61.

Pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalį ELPA valstybės turi nedelsdamos įgyvendinti sprendimus dėl susigrąžinimo. Susigrąžinimas vyksta pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia skubiai ir veiksmingai įgyvendinti sprendimą dėl susigrąžinimo. Kai nacionalinė procesinė taisyklė neleidžia skubiai ir (arba) veiksmingai atlikti susigrąžinimo, nacionalinis teismas privalo netaikyti šios nuostatos (88).

62.

Vykdomųjų raštų dėl susigrąžinimo, kuriuos išdavė nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti Institucijos sprendimą dėl susigrąžinimo, galiojimas gali būti užginčytas nacionaliniame teisme. Tokių ieškinių nagrinėjimą reglamentuojančios taisyklės yra išsamiai nustatytos ELPA priežiūros institucijos valstybės pagalbos gairių skyriuje apie neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimą (89), kurio pagrindiniai principai trumpai apžvelgiami toliau.

63.

Visų pirma nacionalinio teismo priemonėmis negalima užginčyti pagrindinio Institucijos sprendimo galiojimo, kai ieškovas galėjo šį sprendimą užginčyti tiesiogiai ELPA teisme (90). Tai taip pat reiškia, kad kai pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 36 straipsnį sprendimą buvo galima užginčyti, nacionalinis teismas negali sustabdyti sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo remdamasis pagrindais, susijusiais su Institucijos sprendimo galiojimu (91).

64.

Kai nėra aišku, ar ieškovas gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 36 straipsnį (pavyzdžiui, jei priemonė buvo pagalbos schema, kurios taikymo sritis plati, ir ieškovas gali nesugebėti įrodyti, kad yra konkrečiai su ja susijęs), nacionalinis teismas iš esmės privalo suteikti teisinę apsaugą. Jeigu ieškinys yra susijęs su Institucijos sprendimo galiojimu ir teisėtumu, nacionalinis teisėjas turėtų laikytis Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnyje nustatytos procedūros.

65.

Nustatant laikinąsias priemones tokiomis aplinkybėmis reikia laikytis labai griežtų teisinių sąlygų, Europos Teisingumo Teismo nustatytų Zuckerfabrik  (92) ir Atlanta  (93) bylose: nacionalinis teismas gali sustabdyti vykdomuosius raštus dėl susigrąžinimo tik esant šioms sąlygoms: i) teismas labai abejoja dėl akto galiojimo. Jei ginčijamo akto galiojimas dar nėra nagrinėjamas ELPA teisme, jis turėtų laikytis Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnyje nustatytos procedūros; ii) laikinosios priemonės, siekiant išvengti didelės ir neatitaisomos žalos atsiradimo šių priemonių siekiančiai šaliai, turi būti taikomos skubiai ir iii) teismas turi tinkamai atsižvelgti į EEE interesą. Vertindamas visas šias sąlygas, nacionalinis teismas privalo gerbti visas ELPA teismo nutartis dėl Institucijos sprendimo teisėtumo arba laikinųjų priemonių taikymo EEE lygmeniu (94).

66.

Institucijos nuomone, panašiai kaip ir sustabdymo pareigos pažeidimų atveju, ELPA valstybių institucijoms nesilaikant Institucijos sprendimo dėl susigrąžinimo pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo II dalies 14 straipsnį, gali būti reikalaujama atlyginti žalą, atsižvelgiant į ELPA teismo praktiką (95). Institucijos nuomone, tokių reikalavimų atlyginti žalą nagrinėjimas atitinka pirmiau išdėstytus principus, susijusius su sustabdymo pareigos pažeidimais (96). Taip yra dėl to, kad: i) ELPA valstybės susigrąžinimo pareigos tikslas – užtikrinti tas pačias asmenų teises, kaip ir taikant sustabdymo pareigą, ir ii) Institucijos sprendimai dėl susigrąžinimo nesuteikia nacionalinėms institucijoms jokios veiksmų laisvės; dėl to susigrąžinimo pareigos pažeidimai iš esmės laikomi gana sunkiais. Taigi, ar reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią neįgyvendinus Institucijos sprendimo dėl susigrąžinimo, bus patenkintas, priklausys nuo to, ar ieškovas galės įrodyti, kad dėl pavėluoto susigrąžinimo patyrė tiesioginių nuostolių (97).

67.

Nacionaliniai teismai yra įpareigoti užtikrinti sustabdymo pareigos taikymą ir asmenų teisių apsaugą nuo neteisėtos valstybės pagalbos. Tokiose bylose iš esmės taikomos nacionalinės procesinės taisyklės (98). Tačiau šiomis aplinkybėmis taikant nacionalinę teisę reikia laikytis dviejų esminių sąlygų:

68.

Apskritai nacionaliniai teismai privalo netaikyti nacionalinių procesinių taisyklių, jeigu jas taikant būtų pažeisti 67 punkte išdėstyti principai.

69.

Veiksmingumo principas turi tiesioginį poveikį galimų ieškovų padėčiai nacionaliniuose teismuose pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį. Šiuo atžvilgiu pagal EEE teisę reikalaujama, kad nacionalinėmis taisyklėmis dėl teisinės padėties nebūtų nepažeista teisė į veiksmingą teisminę apsaugą (101). Todėl pagal nacionalines taisykles teisinė padėtis negali būti susijusi tik su pagalbos gavėjo konkurentais (102). Trečiosios šalys, kurios nenukenčia nuo konkurencijos iškraipymo, atsiradusio dėl pagalbos priemonės, taip pat gali turėti pakankamą kitokio pobūdžio teisinį interesą (kaip pripažinta mokesčių bylose) iškelti bylą nacionaliniame teisme (103).

70.

Pirmiau minėta teismų praktika yra visų pirma susijusi su valstybės pagalba atleidimo nuo mokesčių ir kitų finansinių prievolių pavidalu. Tokiais atvejais asmenys, kuriems nebuvo taikyta tokia pat mokesčių mokėjimo išimtis, gali užginčyti savo mokesčių naštą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (104).

71.

Tačiau trečioji šalis, kuri yra mokesčių mokėtoja, gali remtis sustabdymo pareiga, tik jeigu jos mokami mokesčiai yra neteisėtos valstybės pagalbos priemonės sudedamoji dalis (105). Taip yra tuomet, kai pagal atitinkamas nacionalines taisykles mokestinės pajamos yra išimtinai skiriamos neteisėtai valstybės pagalbai finansuoti ir turi tiesioginį poveikį valstybės pagalbos, kuri buvo suteikta pažeidžiant Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį, dydžiui (106).

72.

Jeigu atleidžiama nuo bendrųjų mokesčių, pirmiau minėti kriterijai paprastai nėra tenkinami. Todėl įmonė, privalanti mokėti tokius mokesčius, paprastai negali teigti, kad kitos įmonės atleidimas nuo mokesčių yra neteisėtas pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį (107). Atsižvelgiant į nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo praktiką galima teigti, kad neteisėtos mokesčio mokėjimo išimties taikymas ieškovui nėra tinkamas teisės gynimo būdas pažeidus Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį. Tokia priemone antikonkurencinės neteisėtos pagalbos pasekmės būtų ne panaikintos, bet tik sustiprintos (108).

73.

Veiksmingumo principas taip pat gali turėti įtakos įrodymų rinkimo procesui. Pavyzdžiui, kai dėl įrodinėjimo pareigos, susijusios su konkrečiu ieškiniu, neįmanoma arba pernelyg sunku ieškovui pagrįsti savo ieškinį (pavyzdžiui, jei ieškovas neturi reikalingų dokumentinių įrodymų), nacionalinis teismas turi panaudoti visas pagal nacionalinę procesinę teisę nustatytas priemones, kad suteiktų ieškovui teisę susipažinti su šias įrodymais. Tai gali būti, jei nustatyta pagal nacionalinę teisę, nacionalinio teismo pareiga priimti sprendimą, kuriuo atsakovas arba trečioji šalis įpareigojama leisti ieškovui pasinaudoti reikalingais dokumentais (109).

74.

Pagal EEE susitarimo 3 straipsnį, kuris grindžiamas EB sutarties 10 straipsniu, Susitariančiosios Šalys įpareigojamos imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų su EEE susitarimu susijusių įsipareigojimų vykdymą ir palengvintų bendradarbiavimą pagal jį (110). Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, iš EB sutarties 10 straipsnio galima suprasti, kad Europos Komisija privalo padėti nacionaliniams teismams taikant Bendrijos teisę (111). Savo ruožtu nacionaliniai teismai gali būti įpareigoti padėti Europos Komisijai vykdyti savo užduotis (112). Remdamasi atitinkamu EEE susitarimo 3 straipsniu bei Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 2 straipsniu, Institucija mano, kad ji turi panašią pareigą nuoširdžiai bendradarbiauti su ELPA valstybių teismais.

75.

Atsižvelgdama į pagrindinį vaidmenį, kurį nacionaliniai teismai atlieka įgyvendinant valstybės pagalbos taisykles, Institucija yra įsipareigojusi padėti nacionaliniams teismams, kai jie mano, kad tokia pagalba yra reikalinga sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti. Nors ankstesniame ELPA priežiūros institucijos valstybės pagalbos gairių skyriuje apie nacionalinių teismų ir ELPA priežiūros institucijos bendradarbiavimą valstybės pagalbos srityje (113) jau buvo numatyta galimybė nacionaliniams teismams prašyti Institucijos pagalbos, šia galimybe nacionaliniai teismai nesinaudojo reguliariai. Todėl Institucija mano esanti panašiai įsipareigojusi glaudžiau bendradarbiauti su nacionaliniais teismais, suteikdama praktiškesnius ir vartotojui patogius paramos mechanizmus. Tai darydama, ji remiasi ELPA priežiūros institucijos pranešimu apie ELPA priežiūros institucijos ir ELPA valstybių teismų bendradarbiavimą taikant EEE susitarimo 53 ir 54 straipsnius (114).

76.

Institucija nacionaliniams teismams gali padėti dviem skirtingais būdais:

77.

Teikdama paramą nacionaliniams teismams Institucija privalo atsižvelgti į savo pareigą saugoti profesinę paslaptį ir apsaugoti savo funkcionavimą bei nepriklausomumą (115). Institucija, atlikdama savo pareigą pagal EEE susitarimo 3 straipsnį nacionalinių teismų atžvilgiu, yra įpareigota išlikti nešališka ir objektyvi. Kadangi Institucijos parama nacionaliniams teismams yra dalis jos pareigos ginti viešąjį interesą, Institucija neketina ginti šalių, dalyvaujančių nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme, privačių interesų. Todėl Institucija nė vienos šalies, dalyvaujančios nacionalinėje byloje, neišklausys apie jos paramą nacionaliniam teismui.

78.

Pagal šį skyrių nacionaliniams teismams teikiama parama yra savanoriška ir nepažeidžia nacionalinio teismo galimybės arba pareigos prašyti ELPA teismo pateikti patariamąją nuomonę dėl EEE teisės aiškinimo arba galiojimo pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnį.

79.

Institucijos pareiga padėti nacionaliniams teismams taikant valstybės pagalbos taisykles apima pareigą perduoti nacionaliniams teismams jos turimą susijusią informaciją (116).

80.

Nacionalinis teismas gali, inter alia, prašyti Institucijos pateikti šios rūšies informaciją:

81.

Siekiant užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą su nacionaliniais teismais, informacijos prašymai bus išnagrinėti kuo greičiau. Institucija sieks prašomą informaciją nacionaliniam teismui pateikti per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Kai Institucijai reikia nacionalinio teismo prašyti papildomų paaiškinimų, šis vieno mėnesio terminas prasideda nuo paaiškinimų gavimo momento. Kai Institucija turi konsultuotis su trečiosiomis šalimis, kurias tiesiogiai paveikia informacijos perdavimas, vieno mėnesio terminas prasideda baigus šias konsultacijas. Tai gali būti atvejai, kai, pavyzdžiui, tam tikros rūšies informaciją pateikia privatus asmuo (118) arba kai vienos ELPA valstybės pateiktos informacijos prašo kitos ELPA valstybės teismas.

82.

Perduodama informaciją nacionaliniams teismams ELPA priežiūros institucija turi užtikrinti pagal EEE susitarimo 122 straipsnį ir Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 14 straipsnį fiziniams ir juridiniams asmenims suteikiamas garantijas (119). Pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 14 straipsnį Institucijos pareigūnams ir kitiems tarnautojams neleidžiama atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip profesinę paslaptį. Pagal EEE susitarimo 122 straipsnį reikalaujama, kad Susitariančiųjų Šalių atstovai, delegatai ir ekspertai, taip pat pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip profesinę paslaptį. Tai gali būti konfidenciali informacija ir verslo paslaptys.

83.

Taikant EEE susitarimo 3 ir 122 straipsnius bei Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 14 straipsnį, Institucijai nėra visiškai uždraudžiama nacionaliniams teismams perduoti informacijos, kuri laikoma profesine paslaptimi. Europos bendrijos teismai patvirtino, kad, paisydama lojalaus bendradarbiavimo pareigos, Europos Komisija privalo suteikti nacionaliniam teismui visą informaciją, kurios jis gali prašyti (120). Institucija laikosi tokio pat požiūrio ir mano, kad ši informacija apima ir informaciją, kurią įsipareigota saugoti kaip profesinę paslaptį.

84.

Todėl, ketindama suteikti nacionaliniam teismui informaciją, kurią yra įsipareigota saugoti kaip profesinę paslaptį, Institucija primins teismui savo pareigas pagal EEE susitarimo 122 straipsnį ir Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 14 straipsnį. Ji nacionalinio teismo paklaus, ar jis gali užtikrinti ir ar užtikrins tokios konfidencialios informacijos ir verslo paslapčių apsaugą. Jei nacionalinis teismas negali suteikti tokios garantijos, Institucija neperduos atitinkamos informacijos (121). Tačiau jei nacionalinis teismas suteikė tokią garantiją, Institucija prašomą informaciją perduos.

85.

Esama kitų atvejų, kai Institucija gali neatskleisti informacijos nacionaliniam teismui. Visų pirma Institucija gali atsisakyti perduoti informaciją nacionaliniam teismui, jei toks perdavimas pažeistų EEE susitarimo veikimą. Taip būtų tuo atveju, kai atskleidus informaciją būtų sukeltas pavojus Institucijai pavestų užduočių vykdymui (122) (pvz., informacija, susijusi su Institucijos vidaus sprendimų priėmimo procesu).

86.

Nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į visas susijusias EEE valstybės pagalbos srities taisykles ir galiojančią ELPA teismo praktiką, kai nagrinėjant bylą jam reikia taikyti valstybės pagalbos taisykles. Be to, nacionalinis teismas gali ieškoti informacijos ankstesniuose Institucijos sprendimuose ir paskelbtose gairėse dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo. Tačiau gali būti aplinkybių, kai minėtos priemonės nesuteiks nacionaliniam teismui pakankamos informacijos spręstinais klausimais. Atsižvelgdama į savo pareigas pagal EEE susitarimo 3 straipsnį ir svarbų bei sudėtingą vaidmenį, kurį nacionaliniai teismai atlieka užtikrinant valstybės pagalbos taisyklių laikymąsi, Institucija suteikia nacionaliniams teismams galimybę prašyti jos nuomonės dėl atitinkamų klausimų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių taikymu (123).

87.

Tokios Institucijos nuomonės iš esmės gali būti susijusios su visais ekonominiais, faktiniais arba teisiniais klausimais, kurie kyla bylą nagrinėjant nacionaliniame teisme (124). Akivaizdu, kad kilus klausimams dėl EEE teisės aiškinimo, nacionalinis teismas taip pat gali prašyti ELPA teismo pateikti patariamąją nuomonę pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsnį.

88.

Galimi klausimai, dėl kurių prašoma Institucijos nuomonės, inter alia, gali būti tokie:

89.

Kaip nurodyta 17 punkte, pagalbos priemonės suderinamumo su EEE susitarimo veikimu vertinimas pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 2 ir 3 dalis priklauso išimtinei Institucijos kompetencijai. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos įvertinti pagalbos priemonės suderinamumo. Nors dėl to Institucija negali pateikti nuomonių dėl suderinamumo, tai neužkerta kelio nacionaliniam teismui prašyti procedūrinės informacijos: ar Institucija jau vertina tam tikros pagalbos priemonės suderinamumą (arba ketina tai daryti), ir, jeigu taip, kada tikimasi priimti sprendimą (126).

90.

Nacionaliniam teismui pateikiamoje Institucijos nuomonėje tebus aptariama faktinė informacija arba ekonominis ar teisinis išaiškinimas, kurio prašoma, tačiau nebus aptariamos nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos aplinkybės. Be to, Institucijos nuomonė nacionaliniam teismui nėra teisiškai privaloma.

91.

Kad bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais būtų kuo veiksmingesnis, prašymai Institucijai pateikti nuomonę bus išnagrinėti kuo greičiau. Institucija sieks prašomą nuomonę nacionaliniam teismui pateikti per keturis mėnesius nuo prašymo pateikimo datos. Kai Institucijai reikia prašyti nacionalinio teismo pateikti papildomus paaiškinimus, susijusius su jo prašymu, šis keturių mėnesių terminas prasideda nuo paaiškinimo gavimo momento.

92.

Tačiau šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendra nacionalinių teismų pareiga apsaugoti privačių asmenų teises pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį taip pat taikoma laikotarpiu, kai Institucija rengia prašomą nuomonę. Kaip nurodyta 59 punkte, taip yra dėl to, kad nacionalinių teismų pareiga apsaugoti privačių asmenų teises pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį taikoma nepaisant to, ar Institucijos pareiškimo vis dar laukiama, ar ne (127).

93.

Kaip jau nurodyta šio skyriaus 77 punkte, Institucija neišklausys šalių, prieš pateikdama savo nuomonę nacionaliniam teismui. Institucijai pateikiant nuomonę nacionalinėje byloje laikomasi susijusių nacionalinių procesinių taisyklių, kurios turi užtikrinti Bendrijos teisės bendrųjų principų laikymąsi.

94.

Visus paramos prašymus pagal šio skyriaus 2.1 ir 2.2 skirsnius, taip pat visus kitus kasdienėje veikloje galinčius kilti klausimus apie valstybės pagalbos politiką raštu ar žodžiu nacionaliniai teismai gali pateikti šiuo adresu:

95.

Institucijos metinėje ataskaitoje bus paskelbtas apibendrinimas, kaip vyko pagal šį skyrių numatytas bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais. Savo nuomones ir pastabas Institucija taip pat gali pateikti savo interneto svetainėje.

96.

Šis skyrius parengtas siekiant padėti nacionaliniams teismams taikyti valstybės pagalbos taisykles. Jis nesaisto nacionalinių teismų ir nepažeidžia jų nepriklausomumo. Šis pranešimas neturi įtakos ELPA valstybių ir fizinių bei juridinių asmenų teisėms ir pareigoms pagal EEE teisę.

97.

Šis skyrius pakeičia esamą Institucijos valstybės pagalbos gairių skyrių apie nacionalinių teismų ir ELPA priežiūros institucijos bendradarbiavimą valstybės pagalbos srityje.

98.

Institucija ketina peržiūrėti šį pranešimą per penkerius metus nuo jo priėmimo.