30.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 112/1

(1)

Gavusi skundą Komisija 1999 m. liepos 19 d., 1999 m. gruodžio 16 d., 2000 m. rugpjūčio 24 d. ir 2000 m. gruodžio 9 d. laiškais Prancūzijos valdžios institucijų paprašė pateikti paaiškinimus dėl šiame sprendime aptariamų priemonių. Prancūzija Komisijai atsakymus pateikė 1999 m. rugpjūčio 19 d., 2000 m. vasario 24 d. ir 2001 m. sausio 25 d. laiškuose. Komisija su Prancūzijos valdžios atstovais susitiko 2000 m. sausio 26 d., o su Tarpšakinio natūralų saldžiųjų vynų komiteto (TNSVK) atstovais – 2000 m. kovo 31 d.

(2)

Kadangi minėtos priemonės buvo įgyvendintos negavus išankstinio Komisijos sutikimo, jos įrašytos į pagalbos, apie kurią nepranešta, registrą numeriu NN 139/2002.

(3)

2003 m. sausio 21 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl šios pagalbos.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė kitas valstybes nares pateikti pastabas dėl minėtos pagalbos.

(5)

Prancūzijos valdžios institucijos komentarus pateikė 2003 m. birželio 16 d. ir 18 d. laiškuose. Komisija gavo skundo pateikėjo pastabas, kurias Prancūzijos valdžios institucijoms pateikė 2004 m. rugpjūčio 6 d. laišku. Prancūzijos valdžios institucijos atsakė 2004 m. rugsėjo 10 d. laišku.

(6)

1996 m. TNSVK nusprendė parengti vynininkystės perorientavimo projektą, kuriuo siekiama išrovus senus vynuogynus ir plotus užsodinus kokybiškų rūšių vynuogynais pakeisti dalį Rytų Pirėnų (Pyrénées-Orientales) regiono natūralių saldžiųjų vynų produkcijos, taip siekiant išspręsti struktūrinę tokios produkcijos krizę, kuri pasireiškia nuolatiniu rinkos mažėjimu. Pagalbos tikslas – finansuoti kiekybinį vynuogių veislių gerinimą šiame regione. Jos teikimas baigėsi ne vėliau nei 2000 m. rugpjūčio 1 d.

(7)

Įgyvendinant šį perorientavimo projektą (vadinamą Rivesaltes planu) regiono gamintojai galėjo gauti dviejų rūšių pagalbos:

(8)

1996 m. liepos 5 d. Sprendimu 96–1 TNSVK įvedė saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) tarpšakinės organizacijos įmoką, skirtą Rivesaltes ir Grand Roussillon perorientavimo planui finansuoti.

(9)

50 FRF įmoka (3) už hektolitrą vyno, pagaminto Rytų Pirėnų regione, kuriame gaminami atitinkami saldieji vynai, buvo skirta finansuoti išmokas (išmokos už žemės atidėjimą) už plotus, kuriuose 1995 metais augintos Rivesaltes ir Grand Roussillon vynams gaminti skirtos vynuogės ir kuriuose 1996 m. iki 2000 m. (imtinai) vynuogių derlius buvo skirtas stalo ir krašto vynams gaminti. Gautos įmokos priskirtos specialiam fondui.

(10)

Išmokos už žemės atidėjimą faktiškai skirtos gamintojams, įsipareigojusiems penkerius metus nenaudoti Rivesaltes ir Grand Roussillon SKVN. Šių išmokų paskirtis taip pat buvo kompensuoti dėl šių dviejų nuorodų nenaudojimo negautas pajamas. Gaunantieji išmokas neprivalėjo nutraukti gamybos arba sumažinti jos apimties: išmokos buvo tik kompensacija už tai, kad produkcijai netaikoma SKVN. Buvo siekiama greitai sumažinti SKVN vynų pateikimo į rinką potencialą.

(11)

Per metus už hektarą mokama buvo 5 000 FRF dydžio išmoka už žemės atidėjimą. Išmokos už plotą, už kurį skiriama pagalba, mokėjimas buvo nutraukiamas jo perorientavimo metais.

(12)

Komisija nėra gavusi duomenų apie bendrą pagal šią priemonę išmokėtos pagalbos sumą. Nepateikta jokios informacijos apie įplaukas, gautas iš įvestos tarpšakinės organizacijos įmokos, ir apie hektarų, kuriems buvo taikyta ta priemonė, skaičių.

(13)

Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, 1996 m. patvirtintas SKVN Rivesaltes perorientavimo planas buvo skirtas 3 250 hektarams: 1 250 hektarų Muscat de Rivesaltes vynui gaminti skirtų vynuogių; 1 000 hektarų Côtes du Roussillone ir Côtes du Roussillon Villages vynams gaminti skirtų vynuogių (Syrah, Mourvèdre, Roussanne, Marsanne ir Verventino veislių) ir 1 000 hektarų krašto vynams iš Chardonnay, Cabernet, Merlot vynuogių veislių gaminti.

(14)

Šiam planui paremti Prancūzijos valdžios institucijos sutiko skirti 111 mln. FRF finansavimą, suskirstytą taip: 85 mln. FRF finansavimas iš Nacionalinio tarpšakinio vynų biuro ir 26 mln. FRF iš savivaldybių (Langedoko-Rusijono (Languedoc-Roussillon) ir Rytų Pirėnų (Pyrénées-Orientales) regiono generalinės tarybos).

(15)

Iš šios pagalbos buvo planuota skirti 25 000 FRF/ha SKVN Muscat de Rivesaltes ir 40 000 FRF/ha SKVN Côtes du Roussillon Villages perorientuoti į krašto vynus.

(16)

Prancūzijos valdžios institucijų duomenimis faktinės perorientavimo regione išlaidos buvo vertinamos 110 000 FRF/ha. Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad perorientavimo planas iš esmės įvykdytas (2 350 ha iš planuotųjų 3 250 ha).

(17)

Bendra atlikto perorientavimo išlaidų suma, Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, yra 285,5 mln. FRF (39,4 mln. EUR). Valdžios institucijų teigimu, jos iš pradžioje planuotų 111 mln. FRF (16,9 mln. EUR) skyrė 75,250 mln. FRF (11,01 mln. EUR). Pagal Prancūzijos valdžios institucijų pateiktus duomenis, valstybė finansavo 29,11 % (sudėjus visas finansavimo lėšas) visų faktiškai įgyvendinto perorientavimo išlaidų.

(18)

Prancūzijos valdžios institucijos priminė, kad pagal 1987 m. kovo 16 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 822/87 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (4) 9 straipsnį Europos Bendrijų statistikos tarnybai jos kasmet pateikia duomenis apie vynmedžiais apsodintus plotus, suskirstytus pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis (vyno gamybai skirtos rūšys, iš kurių gaminami rūšiniai vynai, pagaminti konkrečiuose regionuose (pkr), ir valgomųjų vynuogių rūšys) bei duomenis apie išrautus ir pasodintus vynuogynus, suskirstytus tokiu pačiu principu pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis. Prancūzijos valdžios institucijos kaip priedą pridėjo pateiktų 1997–1998 prekybos metų lentelių kopijas.

(19)

1997 m. gruodžio 29 d. sprendimu 97–3 TNSVK 1998 m. sausio 1 d. įvedė tarpšakinės organizacijos įmoką saugomos kilmės vietos nuorodų (SKVN) Rivesaltes, Grand Roussillon, Muscat de Rivesaltes bei Banyuls populiarinimo ir reklamavimo veiklai finansuoti.

(20)

Nustatytos tokios sumos (neįskaičiavus mokesčių) už hektolitrą: Banyuls ir Banyuls Grand Cru – 25 FRF/hl, Grand Roussillon –30 FRF/hl, Muscat de Rivesaltes – 50 FRF/hl, Rivesaltes – 30 FRF/hl.

(21)

Šios įmokos buvo paskirstytos taip: Rivesaltes – 25 FRF/hl populiarinimo ir reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Grand Roussillon – 45 FRF/hl populiarinimo ir reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Banyuls – 20 FRF/hl populiarinimo ir reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai;

(22)

1998 m. liepos 10 d. sprendimu 98–1 TNSVK 1998 m. rugsėjo 1 d. įvedė tarpšakinės organizacijos įmoką saugomos kilmės vietos nuorodų (SKVN) Rivesaltes, Grand Roussillon bei Maury populiarinimo ir reklamavimo veiklai finansuoti.

(23)

Nustatyti tokie įmokų dydžiai (neįskaičiavus mokesčių) už hektolitrą: Grand Roussillon – 25 FRF/hl; Maury – 5 FRF/hm; Rivesaltes – 35 FRF/hl;

(24)

Šios įmokos buvo paskirstytos taip: Rivesaltes – 30 FRF/hl populiarinimo ir reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Grand Roussillon – 20 FRF/hl populiarinimo ir reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Maury – 5 FRF/hl veiklai.

(25)

Abi pirmiau minėtos įmokos panaikintos 1999 m. gruodžio 17 d. sprendimu 99–1, kuriuo TNSVK įvedė tarpšakinės organizacijos įmoką saugomos kilmės vietos nuorodų (SKVN) Banyuls, Banyuls Grand Cru, Muscat de Rivesaltes, Rivesaltes, Grand Roussillon ir Maury populiarinimo ir reklamavimo veiklai finansuoti.

(26)

Nustatytos tokios sumos (neįskaičiavus mokesčių) už hektolitrą: Grand Roussillon – 25 FRF/hl; Rivesaltes – 35 FRF/hl; Banyuls ir Banyuls Grand Cru – 25 FRF/hl; Muscat de Rivesaltes – 55 FRF/hl; Maury – 0 FRF/hl;

(27)

Šios įmokos paskirstytos taip: Rivesaltes – 30 FRF/hl populiarinimo bei reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Grand Roussillon – 20 FRF/hl populiarinimo bei reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Muscat de Rivesaltes – 50 FRF/hl populiarinimo bei reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai; Banyuls ir Banyuls Grand Cru – 20 FRF/hl populiarinimo bei reklamos priemonėms ir 5 FRF/hl veiklai;

(28)

Šios įmokos taikymas pratęstas Sprendimu 00–1, padarius tam tikrų pakeitimų. Pradėdama nagrinėjimo procedūrą, Komisija informacijos apie šią tvarką arba jos galiojimo pratęsimą nebuvo gavusi.

(29)

Komisija atkreipė dėmesį į aptariamų įmokų pobūdį, pabrėždama, kad remdamasi 1943 m. balandžio 2 d. Įstatymu Nr. 200, kuriuo įsteigiamas tarpšakinis saugomų kilmės vietų natūralių saldžiųjų ir likerinių vynų komitetas, Prancūzijos Vyriausybė jas patvirtino tiesiogiai. Taigi Vyriausybės patvirtinimas yra būtina sąlyga tokioms įmokoms įvesti. Įstatyme Nr. 200 nustatyta, kad tokios įmokos visiems susijusių verslo šakų nariams tampa privalomos, kai tik jas patvirtina Vyriausybė arba, šiuo konkrečiu atveju, jos komisaras. Iš to darytina išvada, jog tam, kad šios įmokos visiškai įsigaliotų, reikalingas valdžios institucijos sprendimas. Todėl Komisija šiuo nagrinėjimo procedūros etapu mano, kad aptariamu atveju kalbama apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas.

(30)

Prancūzijos pagalbos skyrimo tvarkoje nustatytos išmokos už žemės atidėjimą bendrame rinkų organizavime, t. y. 1980 m. vasario 18 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 456/80 dėl išmokų už laikiną sodinimo apribojimą arba visišką vynuogių auginimo nutraukimą tam tikruose plotuose ir išmokų už naujų vynuogynų nesodinimą (5), numatyta nebuvo. Tame reglamente buvo nustatytos priemokos tik už laikiną arba visišką vynuogių auginimo nutraukimą, vynuogių augintojams mokamos, jei jie priima sprendimą prisidėti prie Bendrijos vynuogių auginimo potencialo mažinimo, ypač išraunant vynuogynus. Kadangi potencialo sumažėjimo nebuvo ir išmokų už vynuogių auginimo nutraukimą neišmokėta, neatrodo, kad pradedant nagrinėjimo procedūrą, priemonė būtų patekusi į ankstesnio bendro vyno rinkos organizavimo, nustatyto Reglamente (EEB) Nr. 822/87, taikymo sritį.

(31)

Pagalba buvo skirta finansiškai padėti augintojams, kurie kaip verslininkai savanoriškai priėmė sprendimą užsiimti grynai komercine veikla, dėl kurios susidarančios išlaidos yra susijusios su ekonominės veiklos vykdymu. Laikantis nuoseklios Komisijos taikomos praktikos ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikos (6), pagalba veiklai pripažįstama pagalba, kuria padengiamos įmonių išlaidos, kurias jos paprastai turėtų padengti pačios, kaip įprasto valdymo ar įprastos veiklos išlaidas. Ši nuostata taip pat išdėstyta Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (7) 3.5 punkte (toliau – žemės ūkio gairės), pagal kurį šiuo atveju yra aptariama pagalba, kuri gali būti nesuderinama su bendro rinkų organizavimo mechanizmais.

(32)

Komisija nustatė, kad pagalba skiriama už hektarą ir už metus, todėl labai susijusi su pagaminto vyno kiekiu. Komisija priminė, kad ji jokiais būdais negali pritarti pagalbai, kuri būtų nesuderinama su bendram rinkų organizavimui taikomomis nuostatomis arba sudarytų kliūtis atitinkamai bendrai organizuojamai rinkai tinkamai veikti. Pradėdama nagrinėjimo procedūrą, ji laikėsi nuomonės, kad išmoka už žemės atidėjimą yra pagalba veiklai ir gali būti nesuderinama su bendro vyno rinkos organizavimo mechanizmais, ir todėl gali būti nesuderinama su galiojančiomis rinkos ir konkurencijos taisyklėmis.

(33)

Perorientavimo išlaidų atveju Reglamento (EEB) Nr. 822/87 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės pagalba vynuogynams sodinti bus uždrausta nuo 1988 m. rugsėjo 1 d., išskyrus pagalbą, atitinkančią kriterijus, leidžiančius pasiekti gamybos apimties mažinimo tikslus arba pagerinti kokybę, nepadidinant gamybos apimčių. Todėl tam tikruose plotuose būtų priimtinos tik kokybę gerinančios ir gamybos apimčių nedidinančios vynuogių veislės.

(34)

1989 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2741/89, nustatančiame kriterijus, taikomus pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 822/87 dėl valstybės pagalbos vynuogynams sodinti (8) 14 straipsnį, nustatyti kriterijai, kuriais remiamasi nagrinėjant valstybės pagalbą atitinkamų vynuogynų sodinimo projektams pagal Sutarties 87, 88 ir 89 straipsnius. Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 2 straipsnyje nustatyta, kad skiriant nacionalinę pagalbą, turi būti tinkamai įrodyta, jog ji atitinka gamybos apimties mažinimo arba kokybės gerinimo, nepadidinant gamybos apimčių, tikslus.

(35)

Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad hektarui ploto vynuogynams sodinti skiriamos pagalbos dydis negali viršyti 30 % faktinių išrovimo ir sodinimo išlaidų. Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, visos perorientavimo išlaidos buvo 258 500 000 FRF, valstybė skyrė 75 250 000 FRF, ir valstybės finansavimo dalis sudarė 29,11 % (sudėjus visas finansavimo lėšas) visų faktiškai įgyvendinto perorientavimo išlaidų. Tačiau Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad apskaičiuojant perorientavimo išlaidas reikia remtis faktine pagalba, skirta už vynmedžiais apsodintą hektarą. Atliekant nagrinėjimo procedūrą nustatyta, kad buvo įtrauktos ne visos bendros perorientavimo laikotarpio apskaičiuotos sumos, todėl nebuvo įtrauktos bendros pagal išlaidų vidurkį hektarui apskaičiuotos sumos. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos tą vidurkį apskaičiavo pagal diferencijuotas perorientavimo priemones.

(36)

Nagrinėjimo procedūros metu Komisijos priėjo prie nuomonės, kad atsižvelgiant į Prancūzijos valdžios institucijų pateikiamas išlaidas už hektarą (110 000 FRF/ha), aptariamoji pagalba turėjo neviršyti 33 000 FRF/ha ir 30 % faktinių kiekvieno konkretaus augintojo patirtų išlaidų. Iš to galima daryti išvadą, kad šios ribos viršijimas arba 30 % faktinių kiekvieno konkretaus augintojo išlaidų viršijimas, galėtų būti laikomas galiojančių taisyklių neatitinkančia pagalba.

(37)

Pagal 1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (9), 10 straipsnyje jai suteiktus įgaliojimus Komisija Prancūzijos valdžios institucijų pareikalavo pateikti išsamią informaciją apie dvi įgyvendintas perorientavimo priemones. Turėjo būti pateikta: duomenys apie valstybės pagalbą už vynuogynais apsodintus plotus gavusių vynuogių augintojų skaičių; duomenys apie apsodintus plotus, pateikiami pagal dirvožemio tipą; plotų, kuriuose prieš juos iš naujo apsodinant buvo išrauti vynuogynai, dalis; rūšiniams vynams, pagamintiems konkrečiuose regionuose (pkr), gaminti tinkamais pripažinta tų plotų dalis; vynuogynais apsodintų plotų paskirtis (vyno gamybai skirtoms, valgomosioms ar džiovinti skirtoms vynuogėms auginti, vynmedžių daigynams arba įskiepiams skirtiems motininiams vynmedžiams ir pan.); naudotos vynuogių veislės; Prancūzijos valdžios institucijų suteikto leidimo, reikalaujamo pradedant naudoti minėtas veisles, įrodymas; gamybos potencialo raida; kita su pagalbos apimtimi susijusi informacija.

(38)

Kai kuriems SKVN populiarinti ir reklamuoti skirtos pagalbos atveju Prancūzijos valdžios institucijos pažymėjo, kad apie TNSVK finansuoti skirtiems parafiskaliniams mokesčiams nustatytą teisinę sistemą Komisijai buvo reguliariai pranešama ir kad Komisija ją išnagrinėjo ir jai pritarė. Komisija iš tikrųjų patvirtino pagal valstybės pagalbos Nr. 184/97 (TNSVK skirta pagalba ir parafiskaliniai mokesčiai) schemą teikiamą valstybės pagalbą (10), finansuojamą parafiskaliniais mokesčiais, skirtais TNSVK populiarinimo ir reklamos išlaidoms bei veiklos išlaidoms dengti iki 2002 m. pabaigos. Tačiau remiantis gauta informacija, TNSVK be parafiskalinio mokesčio, skirto populiarinimo ir reklamos veiklai, kuriam sutikimą Komisija davė, renka dar kitas tokios pat rūšies įmokas. Todėl Komisija, atlikdama nagrinėjimo procedūrą, nusprendė, kad anksčiau jos duotas sutikimas nereiškia automatiško leidimo iš dalies pakeisti arba įvesti kitas priemones, kuriomis būtų papildyta pagalba, kurią skirti suteiktas ankstesnis leidimas.

(39)

Komisija Prancūzijos valdžios institucijų pareikalavo jai pateikti informaciją apie minėtą pagalbos schemą, įtraukiant ir galiojančias nenurodytas schemas bei schemas, apie kurias oficialiai nebuvo pranešta, kad ji galėtų įvertinti jų atitiktį teigiamiems ir neigiamiems reklamos ir populiarinimo srityje taikomiems kriterijams bei nustatytų, ar neviršytas didžiausias leistinas pagalbos dydis. Tokia informacija turėtų padėti nustatyti, koks buvo numanomo pagalbos, kuriai skirti suteiktas leidimas, ir čia aptariamos pagalbos, apie kurią nepranešta, sujungimo poveikis.

(40)

Komisija taip pat nustatė, kad parafiskaliniai mokesčiai pagal jų mechanizmą yra labai artimi tiems mokesčiams, kurių įvedimui Komisija neprieštaravo. Be to, iš teisės aktų, kuriais įvedami aptariami mokesčiai, matyti, kad tie mokesčiai taikomi tik tam tikro konkretaus regiono vyno gamybai. Todėl atliekant nagrinėjimo procedūrą buvo galima daryti išvadą, kad importuotiems produktams minėtas parafiskalinis mokestis buvo netaikomas arba nebuvo taikytas.

(41)

Skundo pateikėjas atsiuntė pastabas, kurios pateikiamos toliau, ir paprašė neatskleisti jo tapatybės. Komisija, išnagrinėjusi pateiktus argumentus, nusprendė, kad tokį prašymą įvykdyti tikslinga.

(42)

Skundo pateikėjo nuomone, išmoka už žemės atidėjimą ir perorientavimo išmoka yra dvi sudėtinės tos pačios pagalbos, kuria siekiama sumažinti konkrečios produkcijos pateikimą į rinką, dalys. Pagalba, skiriama už žemės atidėjimą, ir perorientavimo pagalba turėtų būti vertinamos kartu, siekiant nustatyti jų atitiktį Bendrijos teisei.

(43)

Skundo pateikėjo teigimu, 1996 m. liepos 5 d. Sprendime CIVDN (TNSVK) 96–1 numatytas atskiro Rivesaltes plano administravimo principo nebuvo laikomasi, nes išmoka už žemės atidėjimą buvo finansuojama lėšomis, kurios nebuvo sukauptos vien iš 1996 m. įvestos tarpšakinės organizacijos įmokos lėšų. Todėl daugiau nei 11 mln. FRF išmokai už žemės atidėjimą skirtų lėšų buvo finansuojamos iš nuosavų TNSVK lėšų. Be to, planui finansuoti (įskaitant išmokas už žemės atidėjimą) buvo panaudota dalis populiarinimui ir reklamai skirtų įmokų lėšų.

(44)

Skundo pateikėjo teigimu, Rytų Pirėnų regiono generalinė taryba 2000-ųjų biudžetinių metų pradžioje TNSVK’ui pervedė 2 mln. FRF išmokoms už žemės atidėjimą finansuoti. Be to, minėtoji generalinė taryba savo žurnalo „L ’ accent Catalan“ 2003 m. kovo mėn. numeryje teigė vynuogių augintojams be išmokų už žemės atidėjimą ir perorientavimą pagal Rivesaltes planą tiesiogiai skyrusi dar po 761 EUR, o vėliau po 1 293 EUR už hektarą. Apie šią pagalbą Komisijai nebuvo pranešta.

(45)

Pagalbos populiarinimui ir reklamai klausimu skundo pateikėjas teigia, kad iš TNSVK skirtų parafiskalinių mokesčių gautos lėšos buvo naudojamos jo paties produkcijai reklamuoti, t. y. kai kurių įmonių reklamai, o ne įvairioms SKVN bendrai populiarinti. Teigiama, kad tokią praktiką toliau taiko Tarpšakinis Roussillon vynų komitetas (TRVK), kuris buvo įsteigtas likvidavus TNSVK’ ą. Tokia pagalba gali prieštarauti Bendrijos teisės nuostatoms, nes ja nėra siekiama bendros svarbos tikslų.

(46)

Skundo pateikėjo teigimu, 2001–2002 metais TNSVK prekybininkų reikalavo mokėti parafiskalinius mokesčius, nors jį pakeitusi organizacija TRVK savo ruožtu pradėjo imti įmokas, o tai prieštarauja šalies teisės nuostatoms.

(47)

Prancūzijos valdžios institucijos 2003 m. birželio 16 d. laišku Komisijai pateikė pastabas dėl pastarosios sprendimo pradėti sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl pagalbos, apie kurią pranešta.

(48)

Pirmiausia Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad minėtos schemos galiojimas nebuvo pratęstas ilgesniam, nei iš pradžių nustatytam laikotarpiui, t. y. penkeriems metams skaičiuojant nuo 1996–1997 prekybos metų pradžios. Komisija bet kokiu atveju 2000 m. gruodžio 14 d. ir 2001 m. gruodžio 6 d. laiškais buvo informuota apie TNSVK panaikinimą. Vietoj TNSVK buvo įsteigtas Tarpšakinis Roussillon vynų komitetas (TRVK), kuris neįvedė jokių tokio pobūdžio priemonių.

(49)

Prancūzijos valdžios institucijų aiškinimu priemonė nebuvo skirta vyno gamybos potencialui mažinti, nes pagalbą gaunantys subjektai turėjo įsipareigoti prekiauti vynu, pagamintu iš stalo arba krašto, o ne SKVN turintiems vynams, skirtų vynuogių, išaugintų remiamuose plotuose. Tačiau tokios išmokos neturėtų būti sutapatinamos, kaip tai daro Komisija, su paprasta pagalba veiklai, kuri būtų neteisėtai skirta apyvartinių lėšų problemai spręsti.

(50)

Tikrasis išmokos tikslas buvo kompensuoti pagalbos gavėjams už įsipareigojimą neprekiauti SKVN vynais, pagamintais iš vynuogių, išaugintų remiamuose plotuose. Todėl jų mokėjimas pagalbos gavėjams papildomų pajamų nesuteikia, o tik kompensuoja negautas pajamas.

(51)

Taigi priemonės įgyvendinimo laikotarpiu iš vieno SKVN Rivesaltes hektaro (skaičiuojant pagal didžiausią leidžiamą 40 hl produktyvumą) buvo pagaminama 25 hl natūralaus saldžiojo vyno, kainuojančio 1 140 FRF/hl ir 15 hl stalo arba krašto vyno, kainuojančio 350 FRF/hl, kurio apyvarta buvo nuo 32 250 FRF iki 33 000 FRF/ha. Įgyvendinus žemės atidėjimo priemonę, iš hektaro vynuogių buvo gaunama 50 hl stalo arba krašto vyno (vidurkis departamente), t. y. kurio apyvarta buvo nuo 12 500 FRF iki 17 500 FRF/ha.

(52)

Pritaikius žemės atidėjimo priemonę vidutinis susidaręs skirtumas (gamintojų negautos pajamos) buvo apie 15 000 FRF/ha, iš kurių siekiant tikslumo reikėtų atimti natūraliems saldiesiems vynams (NSV) gaminti naudojamo alkoholio kainą, t. y. 2 000 FRF/25 hl, ir tada nustatomas 13 000 FRF/ha dydžio grynasis skirtumas.

(53)

Net atsižvelgus į tai, kad nuo 1999 m. sumažėjus NSV gamybos kainoms (900 FRF/hl), skirtumas sumažėjo, bet kokiu atveju jis buvo 6 500 FRF/ha [26 000 FRF (apyvarta/ha SKVN) -17 500 FRF (apyvarta/ha stalo arba krašto vynų atveju) -2 000 FRF (alkoholio, skirto gaminti NSV, kaina)].

(54)

Atsižvelgusios į šias aplinkybes Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad išmoka už žemės atidėjimą jokiu būdu negali būti laikoma pagalba veiklai, kuri neva buvo neteisėtai suteikta pagalbos gavėjams ir sudarė papildomas pajamas arba papildė apyvartines lėšas.

(55)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia, kad išmoka už žemės atidėjimą rinkos nesutrikdė ir neigiamo poveikio bendram vyno rinkos organizavimui nepadarė. Taigi, Rytų Pirėnų departamente per 1996–1997 ir 1999–2000 prekybos metus visiškai nebuvo distiliuota pagal privalomąjį distiliavimą nustatytų kiekių. Be to, minėtais prekybos metais prevenciniam distiliavimui pateikti kiekiai rodo, kad stalo ir krašto vynų rinkos veikė įprastai.

(56)

Kaip papildomą argumentą Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia solidarų šios priemonės pobūdį, kuri buvo finansuojama ne iš valstybės biudžeto, bet iš tarpšakinių organizacijų įmokų, kurias moka patys gamintojai.

(57)

Prancūzijos institucijų teigimu, ši priemonė buvo išimtinis priedas prie valstybės teikiamos pagalbos taikant Reglamentą (EEB) Nr. 2741/89 vynuogynams atnaujinti.

(58)

Prancūzijos valdžios institucijos primena, kad apie pagalbos vynuogių veislėms gerinti schemą pirmąjį kartą pranešta 1993 m. (pagalba Nr. 769/93), ta pagalba įtraukta į valstybės pagalbos inventorizacijos sąrašą Nr. FR/XXX/05.00/017. Metinės ataskaitos klausimu Prancūzijos valdžios institucijos teigė, kad Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 8 straipsnyje nustatytą pateikimo reikalavimą valstybės narės gali įgyvendinti, pateikdamos metinį pranešimą pagal Reglamento (EEB) Nr. 822/87 9 straipsnį. Tačiau Reglamento (EEB) Nr. 822/87 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės iki kiekvienų metų rugsėjo 1 d. Komisijai pateikia pranešimą apie vyno gamybos potencialo pokyčius, kuriame nurodomas teritorijoje vynuogėmis apsodintas plotas ir iki gruodžio 1 d. pateikia vyno gamybos potencialo pokyčių ataskaitą.

(59)

Prancūzijos valdžios institucijos primena, kad jos pagal Reglamento (EEB) Nr. 822/87 9 straipsnį Europos Bendrijų statistikos tarnybai kasmet pateikia duomenis apie vynuogynų plotus, suskirstytus pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis (vyno gamybai skirtos rūšys, iš kurių gaminami rūšiniai vynai, pagaminti konkrečiuose regionuose (pkr), ir valgomųjų vynuogių rūšys) bei duomenis apie išrautus ir pasodintus vynuogynus, suskirstytus tokiu pačiu principu pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis. Prancūzijos valdžios institucijos kaip priedą pridėjo pateiktų 1997–1998 prekybos metų lentelių kopijas. Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, joms neturėtų būtų reiškiami priekaištai dėl Reglamento (EEB) Nr. 822/87 reikalavimų nesilaikymo.

(60)

Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, norint tiksliai ir išsamiai išnagrinėti perorientavimui skirtą Rivesaltes planą, reikia atsižvelgti į tai, kad už Muscat de Rivesaltes vynuogynų plotus papildomos pagalbos, plane numatytam perorientavimui, skirta nebuvo. Už juos buvo suteikta tik atnaujinimui skirta pagalba, apskaičiuota pagal nacionalines normas. Vis dėlto į 85 mln. FRF sumą, kurią Prancūzijos valdžios institucijos nurodė ankstesniuose raštuose, įeina 31 mln. FRF valstybės pagalbos už vynuogynų plotų, atitinkančių Muscat vynuogynų plotus, atnaujinimą.

(61)

Pagalbos perorientavimo pagal Rivesaltes planą į krašto vynus ir į Côtes du Roussillon Villages vynus suvestiniai duomenys yra tokie:

(62)

Pagal planą vynuogynams atnaujinti 875 augintojams iš viso buvo išmokėta 36,623 mln. FRF suma, skirta 1 238 ha.

(63)

33 000 FRF/ha suma viršyta 221 atveju, atitinkamas plotas yra 166 ha, o perviršio suma – 0,883 mln. FRF.

(64)

Prancūzijos valdžios institucijos pateikė perorientavimui naudotų vynuogių veislių sąrašą bei nutarimus, kuriais buvo nustatyta metinė pagalbos norma.

(65)

Prancūzijos valdžios institucijos pirmiausia patikslina, kad šios priemonės po 2000 m. gruodžio 31 d. nebebuvo tęsiamos.

(66)

Populiarinimo ir reklamavimo veiklos, finansuojamos iš privalomų savanoriškųjų įmokų (PSĮ), atveju priemonės buvo panašios į parafiskalinio mokesčio lėšomis finansuojamas priemones, apie kurias Komisijai buvo pranešta ir kurioms pastaroji pritarė (pagalba Nr. 230/90 (11) ir Nr. 184/97).

(67)

Taigi iš PSĮ gautos lėšos leido papildomai finansuoti parafiskalinio mokesčio lėšomis finansuojamas priemones. Tuo laiku buvo tikslinga populiarinti šiuos vynus, siekiant jiems rasti naujų rinkų ir atsižvelgiant į padėtį rinkoje, smarkiai paveikusią vietos vyno gamybos ekonomiką.

(68)

Prancūzijos valdžios institucijos šiuo klausimu pažymėjo, kad buvo suteiktas leidimas populiarinimo veiklą finansuoti 100 %. Pagalbos reklamai klausimu Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžia, kad pagalba skirta SKVN produktams reklamuoti ir finansuota parafiskalinių mokesčių ir savanoriškų įmokų lėšomis.

(69)

Komisijai paprašius, Prancūzijos valdžios institucijos jai pateikė reklamos ir populiarinimo kampanijose naudotų priemonių pavyzdžių.

(70)

Prancūzijos valdžios institucijos 2004 m. rugsėjo 10 d. laišku atsakė į trečiųjų šalių pateiktas pastabas. Jos teigia, kad tose pastabose leidžiama suprasti, kad pagalba suteikta nukrypstant nuo pagrindinio tikslo ir suteikiant naudos tik vienai su trečiosiomis šalimis konkuruojančiai įmonei. Prancūzijos valdžios institucijos griežtai atmetė tokius kaltinimus, kuriais neva tiesiogiai kvestionuojamas įvairių susijusių institucijų sąžiningumas, ir paskatino Komisiją į pateiktus argumentus neatsižvelgti.

(71)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje teigiama: „išskyrus tuos atvejus, kai [minėtoje] Sutartyje nustatyta kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(72)

Teikiant pagalbą taikomo Reglamento (EEB) Nr. 822/87 76 straipsnyje nurodyta, kad jei reglamente nenustatyta kitaip, vyno gamybai ir vynininkystės produktų prekybai taikomi Sutarties 92, 93 ir 94 straipsniai (vėliau tapę 87, 88 ir 89 straipsniais).

(73)

Pagalba laikomos bet kokios formos priemonės, kurios gali tiesiogiai arba netiesiogiai būti naudingos įmonėms arba kurios turi būti laikomos jas gaunančių įmonių ekonomine nauda, kurios įmonės normaliomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusios.

(74)

Minėtų įmokų atveju, Komisija pažymi, kad siekiant visiško jų veiksmingumo, jos buvo įvestos priėmus teisės aktą ir iš jų gauti ištekliai buvo panaudoti įgyvendinti valstybės remiamą politiką. Tačiau, nenustatyta, kad pagalbos gavėjai minėtą mokestį privalo sumokėti. Todėl šie mokesčiai neatitinka Teisingumo Teismo praktikoje pasiūlytų kriterijų, kad jiems nebūtų taikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis (12). Todėl Komisija mano, kad šiuo atveju kalbama apie parafiskalinius mokesčius, t. y. valstybės lėšas.

(75)

Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką pagalba pripažįstamos įvairių formų intervencijos, kuriomis sumažinamos paprastai įmonės biudžetui tenkančios išlaidos, ir kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine prasme, turi tokias pačias savybes ir daro tokį patį poveikį (13).

(76)

Pagalbos egzistavimas arba pagalbos pobūdis turi būti nustatomi pagal potencialius Rivesaltes plano naudos gavėjus bei pagal Tarpšakinių organizacijų įmokos kai kurioms SKVN populiarinti ir reklamuoti bei finansuoti. Nagrinėjamuoju atveju skirta pagalba suteikė naudos kai kurioms įmonėms, nes ji buvo skirta tik SKVN vynų gamintojams, vykdantiems veiklą konkrečiuose regionuose.

(77)

Siekiant nustatyti, ar pagalbai taikytina Sutarties 87 straipsnio 1 dalis, paskiausiai reikia nustatyti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį valstybių narių prekybiniams mainams.

(78)

Teismas nustatė, kad jei valstybės narės suteikiama pagalba sustiprina vienos rūšies įmonių prekybos Bendrijos vidaus rinkoje pozicijas kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu, turi būti laikoma, kad ši pagalba daro poveikį minėtai prekybai (14).

(79)

Tai, kad vyno sektoriuje tarp valstybių narių vyksta prekybiniai mainai, įrodė, kad BRO šioje srityje realiai egzistuoja.

(80)

Toliau pateikiamoje lentelėje kaip pavyzdys pateikiami duomenys apie Prancūzijos ir kitų valstybių narių prekybos vyno produktais apimtis per dvejus minėtus peorientavimo Prancūzijoje metus.

(81)

Todėl suteikta pagalba gali daryti poveikį valstybių narių prekybiniams mainams ir iškreipti konkurenciją arba kelti pavojų ją iškreipti, nes ji kai kuriems tos valstybės produktams sudaro palankesnes sąlygas kitų valstybių narių produktų sąskaita. Vyno sektorius Bendrijoje iš tikrųjų yra labai atviras konkurencijai, todėl jis labai reaguoja į vienoje ar kitoje valstybėje suteikiamą pagalbą.

(82)

Komisija, atsižvelgusi į pirmiau pateiktus paaiškinimus, mano, kad pagalbos priemonės įmonėms, gaminančioms SKVN vynus, tam tikrame konkrečiame regione yra iš valstybės lėšų finansuojama pagalba, kurios kitos įmonės gauti negali, o sudarydama palankesnes sąlygas kai kurioms įmonėms ar produktams, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, nes tos pagalbos priemonės gali daryti poveikį valstybių narių prekybiniams mainams. Todėl pagalba pripažįstama Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama pagalba.

(83)

Tačiau 87 straipsnyje yra numatytos tam tikros nuostatos, nukrypstančios nuo bendrojo principo dėl valstybės pagalbos nesuderinamumo su Sutartimi, nors kai kurios jų šiuo atveju akivaizdžiai netaikytinos, ypač minėto straipsnio 2 dalyje nustatytos nuostatos. Tačiau šiomis nuostatomis Prancūzijos valdžios institucijos nesiremia.

(84)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nurodytos leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti griežtai taikomos nagrinėjant visas regioninės arba sektorinės paskirties pagalbos programas arba nagrinėjant individualius bendrųjų pagalbos schemų taikymo atvejus. Tokia pagalba gali būti skiriama tik tokiais atvejais, kai Komisija gali konstatuoti, kad ji reikalinga vienam iš atitinkamų tikslų įgyvendinti. Suteikti galimybę taikyti minėtas leidžiančias nukrypti nuostatas pagalbai, kuriai jos netaikytinos, reiškia sudaryti sąlygas daryti poveikį valstybių narių prekybiniams mainams ir iškreipti konkurenciją, nepagrindžiant to Bendrijos intereso požiūriu, ir dėl to kai kurių valstybių narių ūkio subjektams suteikti teisiškai nepagrįstos naudos.

(85)

Komisijos nuomone, aptariama pagalba nėra skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte. Pagalba taip pat nėra skirta visai Europai svarbiems projektams skatinti arba kurios nors valstybės narės dideliems ekonomikos sutrikimams pašalinti, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punkte. Pagalba taip pat nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte.

(86)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatoma, kad pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui, gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai. Tam, kad pagalbai būtų taikoma pirmiau nurodyta nukrypti leidžianti nuostata, pagalba turi būti skirta, kad būtų prisidėta prie atitinkamo sektoriaus vystymo.

(87)

Komisija konstatuoja, kad Prancūzijos valdžios institucijos jai nepranešė apie tvarką, pagal kurią ketinama teikti aptariamą pagalbą, kaip tai reikalaujama Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje. Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, įgyvendinta prieštaraujant Sutarties 93 straipsnio 3 daliai. Valstybėms narėms keliamas reikalavimas pranešti apie valstybės pagalbą nustatytas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (15) 1 straipsnio c punkte.

(88)

Kadangi Prancūzijos suteiktoje pagalboje yra valstybės pagalbos požymių ir kadangi apie naują pagalbą Komisijai nebuvo pranešta, tokia pagalba pagal Sutarties nuostatas yra neteisėta.

(89)

Pagal žemės ūkio gairių 23.3 punktą ir Komisijos komunikatą dėl taisyklių, taikytinų neteisėtos valstybės pagalbos įvertinimui, nustatymo (16), pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta laikoma pagalba turi būti įvertinta laikantis pagalbos skyrimo metu galiojančių taisyklių ir gairių.

(90)

Žemės ūkio gairės taikomos nuo 2000 m. sausio 1 d. Todėl po šios datos skirta pagalba turi būti vertinama pagal tas gaires. Tačiau iki šios datos skirta pagalba turi būti vertinama pagal nuostatas ir tvarką, galiojusias iki 2000 m. sausio 1 d.

(91)

Žemės ūkio gairių 3.2 punkte nustatyta, kad nors sektoriams, kuriems taikomas BRO, Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai visiškai taikomi, bet jų taikymas yra reguliuojamas atitinkamų reglamentų. Kitaip tariant, valstybė narė turi teikti pirmenybę reglamento dėl konkretaus rinkos sektoriaus organizavimo nuostatoms (17), o ne 87–89 straipsnių nuostatoms. Komisija taip pat privalo išnagrinėti, ar pagalba netrukdo sklandžiai veikti atitinkamoms rinkoms ir nėra nesuderinama su bendrąja rinka.

(92)

Rivesaltes plane numatyta pagalba buvo skiriama nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2000 m. liepos 31 d., t. y. prieš įsigaliojant 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo. Kadangi tai yra priemonės, patenkančios į bendros vyno rinkos organizavimo taikymo sritį, jas reikia nagrinėti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų, t. y. Reglamento (EEB) Nr. 822/87.

(93)

Kai kuriems SKVN populiarinti ir reklamuoti skirtų pagalbos priemonių, kurios, Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, po 2000 m. gruodžio 31 d. nebebuvo tęsiamos, atitiktis reikalavimams turi būti patikrinta pagal Bendrijos valstybės pagalbos produktų, išvardytų EB sutarties I priede, gaires ir tam tikrų I priede neišvardytų produktų, reklamai (18), kurių 70 punkte nurodyta, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta laikoma pagalba turi būti įvertinta laikantis pagalbos skyrimo metu galiojančių taisyklių ir gairių.

(94)

Komisija turi išnagrinėti parafiskalinio mokesčio lėšomis finansuojamą pagalbą, priemones, kurioms pagalba suteikta, ir pačios pagalbos finansavimo taisykles.

(95)

Išmoka už žemės atidėjimą buvo finansuojama iš tarpšakinės organizacijos įmokų, kurias privalomai įvedė valstybė, lėšų, siekiant perorientuoti vynininkystės sektorių. Išmokos buvo skirtos kompensuoti gamintojų, įsipareigojusių nebesinaudoti Rivesaltes SKVN ir perorientuoti vyno gamybą į stalo ir krašto vynų gamybą, patirtus nuostolius.

(96)

Tačiau tokios išmokos už žemė atidėjimą, kokios numatytos Prancūzijos pagalbos schemoje, BRO, o tiksliau Reglamente (EEB) Nr. 456/80, numatytos nebuvo. Tame reglamente buvo nustatytos išmokos tik už laikiną arba visišką vynuogių auginimo nutraukimą, vynuogių augintojams mokamos, jei jie priima sprendimą prisidėti prie Bendrijos vynuogių auginimo potencialo mažinimo, ypač išraunant vynuogynus.

(97)

Komisija konstatuoja, kad Prancūzijoje taikomos priemonės tikslas nebuvo sumažinti vyno gamybos apimtis, o tik laikytis reikalavimo nesinaudoti Rivesaltes SKVN. Todėl, kadangi potencialas nesumažėjo ir išmokų už vynuogių auginimo nutraukimą neišmokėta, priemonė nepateka į ankstesnio bendro vyno rinkos organizavimo taikymo sritį.

(98)

Nors, atrodo, kad Reglamentas (EEB) Nr. 456/80 neturėtų būti taikomas, nes gamyba nenutraukta, priemonę reikia nagrinėti atsižvelgiant į kitas horizontaliąsias valstybės pagalbą reglamentuojančias nuostatas. Reglamento (EEB) Nr. 456/80 17 straipsnyje iš tikrųjų patikslinama, kad to reglamento nuostatos nedraudžia teikti nacionaliniuose teisės aktuose numatytos pagalbos, skirtos įgyvendinti tiems patiems kaip reglamente numatytiems tikslams, su sąlyga, kad ta pagalba bus išnagrinėta pagal Sutarties 92, 93 ir 94 straipsnius (vėliau tapusius 87, 88 ir 89 straipsniais).

(99)

Aptariamoji priemonė nebuvo skirta gamybai nutraukti. Todėl jos negalima prilyginti priemonei, kuria siekiama Reglamente (EEB) Nr. 456/80 nustatus tikslų, t. y. vyno gamybos potencialo mažinimo.

(100)

Pačių Prancūzijos valdžios institucijų aiškinimu priemonė nebuvo skirta vyno gamybos potencialui mažinti, nes pagalbą gaunantys subjektai turėjo įsipareigoti prekiauti vynu, pagamintu iš stalo arba krašto, o ne SKVN turintiems vynams, skirtų vynuogių, išaugintų remiamuose plotuose.

(101)

Prancūzijos valdžios institucijos patikslina, kad išmokos tikslas buvo kompensuoti pagalbos gavėjams už įsipareigojimą neprekiauti SKVN vynais, pagamintais iš vynuogių, išaugintų plotuose, už kuriuos mokama išmoka. Todėl, jų teigimu, jų mokėjimas pagalbos gavėjams nesuteikia papildomų pajamų, o tik kompensuoja negautas pajamas. Tačiau tokia išmoka neturėtų būti sutapatinama su paprasta pagalba veiklai, kuri būtų neteisėtai skirta apyvartinių lėšų problemai spręsti.

(102)

Tačiau priešingai nei teigia Prancūzijos valdžios institucijos, Komisija mano, kad pagalba buvo skirta finansiškai padėti augintojams, kurie kaip verslininkai priėmė sprendimą užsiimti grynai komercine veikla, dėl kurios susidarančios išlaidos yra susijusios su ekonominės veiklos vykdymu. Taigi, valstybės kompensuojamos negautos pajamos, kurias laisvu apsisprendimu prisiima ekonominės veiklos vykdytojai, yra valstybės pagalba, kuri sušvelnina ekonomines tokių veiksmų pasekmes.

(103)

Laikantis nuoseklios Komisijos praktikos, taikytos iki 2000 m. sausio 1 d., kai buvo priimtos žemės ūkio gairės, ir Teisingumo Teismo praktikos (19), pagalba veiklai laikoma pagalba, kuria padengiamos įmonių išlaidos, kurias jos paprastai turėtų padengti pačios, kaip įprasto valdymo ar įprastos veiklos išlaidas. Teismas primena, kad pagal įprastinę teismo praktiką pagalba veiklai negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, taikant Sutarties 87 straipsnio 3 punkto c punktą, nes ji dėl savo pobūdžio gali neigiamai paveikti prekybinius mainus ir prieštarauti bendram interesui.

(104)

Ši nuostata taip pat yra išdėstyta žemės ūkio gairių 3.5 punkte, pagal ją gamintojų finansinei padėčiai gerinti skirtos ir niekaip sektoriaus plėtros neskatinančios vienašalės valstybės pagalbos priemonės, ypač tos, kurios grindžiamos tik kaina, kiekiu, gamybos vienetu arba gamybos priemonių vienetu, yra laikomos su bendrąja rinka nesuderinama pagalba veiklos išlaidoms kompensuoti. Minėtame 3.5 punkte taip pat nurodoma, kad tokiu atveju pagalba gali būti nesuderinama su bendro rinkų organizavimo mechanizmais.

(105)

Komisija pažymi, kad pagalba buvo skirta už hektarą ir už metus, kai gamyba buvo tęsiama, todėl yra labai susijusi su pagaminto vyno kiekiu.

(106)

Todėl Komisija mano, kad išmoka už žemės atidėjimą yra pagalba veiklai ir gali būti nesuderinama su bendro vyno rinkos organizavimo mechanizmais ir todėl būti nesuderinama su galiojančiomis rinkos bei konkurencijos taisyklėmis.

(107)

Reglamento (EEB) Nr. 822/87 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės pagalba vynuogynams sodinti bus uždrausta nuo 1988 m. rugsėjo 1 d., išskyrus pagalbą, atitinkančią kriterijus, leidžiančius pasiekti gamybos apimties mažinimo tikslų arba pagerinti kokybę, nepadidinant gamybos apimčių.

(108)

Tarybos reglamente (EEB) Nr. 822/87 nustatyti kriterijai, kuriais remiamasi nagrinėjant valstybės pagalbą vynuogynų sodinimo projektams, atitinkantiems Sutarties 87, 88 ir 89 straipsnių reikalavimus.

(109)

Minėto reglamento 2 straipsnyje nustatyta, kad teikiant nacionalinę pagalbą turi būti tinkamai įrodyta, kad pagalba atitinka gamybos apimties mažinimo tikslą, nustatytą Reglamento (EEB) Nr. 822/87 14 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, arba kokybės gerinimo, nepadidinant gamybos apimčių, tikslą.

(110)

Minėto reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad turi būti sodinamos toje teritorijoje labai derlingomis nelaikomos ir kokybę gerinančiomis pripažįstamos veislės, tam turi būti suteiktas specialus nacionalinių institucijų leidimas pagal pagalbos atitinkamai sričiai projektą.

(111)

Prancūzijos valdžios institucijos priminė, kad pagal Reglamento (EEB) Nr. 822/87 9 straipsnį Europos Bendrijų statistikos tarnybai jos kasmet pateikia duomenis apie vynuogynų plotus, suskirstytus pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis (vyno gamybai skirtos rūšys, iš kurių gaminami rūšiniai vynai, pagaminti konkrečiuose regionuose (pkr), ir valgomųjų vynuogių rūšys) bei duomenis apie išrautus ir pasodintus vynuogynus, suskirstytus tokiu pačiu principu pagal teritorinius departamentus ir auginamų vynuogių rūšis. Prancūzijos valdžios institucijos kaip priedą pridėjo pateiktų 1997–1998 prekybos metų lentelių kopijas.

(112)

Komisija iš Prancūzijos valdžios institucijų tikrai gavo duomenis apie perorientavimui naudotas vynuogių veisles, kurie jai leido nustatyti, kad sąlygų, nurodytų 107–110 konstatuojamose dalyse, buvo laikomasi. Tie duomenys jau anksčiau leido Komisijai nustatyti, kad tokios veislės atitinka pagalbos skyrimo metu galiojusiuose Bendrijos teisės aktuose nustatytus kriterijus.

(113)

Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagalba už vynuogynais apsodintą hektarą negali viršyti 30 % faktinių išrovimo ir sodinimo išlaidų. Išlaidas, į kurias buvo atsižvelgiama skiriant pagalbą, kiekviename regione buvo galima nustatyti kaip vienodo dydžio sumas, atsižvelgus į geomorfologines savybes.

(114)

Pagal pirmuosius Prancūzijos valdžios institucijų pateiktus duomenis, valstybė finansavo 29,11 % (sudėjus visas finansavimo lėšas) visų faktiškai įgyvendinto perorientavimo išlaidų. Todėl Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, bendra pagalbos suma neviršijo didžiausios Bendrijos teisės aktuose nustatytos ribos, t. y. 30 %.

(115)

Reglamento (EEB) Nr. 2741/89 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad apskaičiuojant perorientavimo išlaidas reikia remtis faktine pagalba, skirta už vynuogynais apsodintą hektarą. Buvo įtrauktos ne visos bendros perorientavimo laikotarpio apskaičiuotos sumos, todėl nebuvo įtrauktos bendros pagal išlaidų vidurkį hektarui apskaičiuotos sumos.

(116)

Komisijos nuomone, atsižvelgiant į Prancūzijos valdžios institucijų pateikiamas išlaidas už hektarą (110 000 FRF/ha), aptariamoji pagalba turėjo neviršyti 33 000 FRF/ha ir 30 % faktinių kiekvieno konkretaus augintojo patirtų išlaidų.

(117)

Iš naujų Prancūzijos valdžios institucijų pateiktų duomenų galima spręsti, kad pagal planą vynuogynams atnaujinti 875 augintojams iš viso buvo išmokėta 36,623 mln. FRF suma, skirta už 1 238 ha. 33 000 FRF/ha suma viršyta 221 atveju, atitinkamas plotas yra 166 ha, o viršijanti suma – 883 000 FRF.

(118)

Komisija daro išvadą, kad šios ribos viršijimas ir (arba) 30 % faktinių kiekvieno konkretaus augintojo išlaidų viršijimas, galėtų būti pripažįstamas kaip galiojančių taisyklių neatitinkanti pagalba.

(119)

Komisija patvirtino pagal valstybės pagalbos Nr. 184/97 (TNSVK skirta pagalba ir parafiskaliniai mokesčiai) schemą teikiamą valstybės pagalbą, finansuojamą parafiskaliniais mokesčiais, skirtais TNSVK populiarinimo ir reklamos išlaidoms bei veiklos išlaidoms dengti iki 2002 m. pabaigos. Pirminę schemą Komisija kaip valstybės pagalbą Nr. 230/90 patvirtino 1990 m. Komisija tada priėjo prie išvados, kad pagalba kolektyviniam populiarinimui, kuriuo siekiama pagerinti ir sustiprinti natūralių saldžiųjų vynų įvaizdį vartotojų akyse ir išplėsti prekybą, buvo skirta laikantis nacionalinių teisės aktų nuostatų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio produktų ir kai kurių EEB sutarties I priede, išskyrus žuvininkystės produktus (20), neišvardytų produktų reklamai. Tačiau Komisija mano, kad administracinės TNSVK išlaidos neturi būti laikomos pagalba.

(120)

Komisija nusprendė, kad anksčiau jos duotas sutikimas valstybės pagalbai Nr. 184/97 nereiškia automatiško leidimo iš dalies pakeisti arba įvesti kitas priemones, kuriomis būtų papildyta pagalba, kurią skirti suteiktas ankstesnis leidimas.

(121)

Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad populiarinimo ir reklamavimo veiklos, finansuojamos iš privalomų savanoriškųjų įmokų (PSĮ), atveju priemonės buvo panašios į parafiskalinio mokesčio lėšomis finansuojamas priemones, apie kurias Komisijai buvo pranešta ir kurioms pastaroji pritarė. Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, tai buvo išimtinai bendro priemonės biudžeto padidinimas.

(122)

Kadangi skiriant šią pagalbą buvo pritaikytos tokios pat sąlygos, Komisija, atsižvelgdama į savo sprendimą dėl valstybės pagalbos Nr. 184/97, gali daryti išvadą, kad pagalba kai kurioms SKVN populiarinti ir reklamuoti, finansuojama naujosiomis įmokų lėšomis, suderinama su galiojančiomis konkurencijos taisyklėmis.

(123)

Komisija atsižvelgė į trečiųjų šalių pateiktas pastabas dėl priemonių finansavimo, kuriuo neva pažeistos reklamai skirtai pagalbai taikomos konkurencijos taisyklės, nes tos priemonės, jų nuomone, buvo skirtos atskiroms įmonėms. Tačiau iš kartu pateikiamų dokumentų matyti, kad tos priemonės yra populiarinimo priemonės, prilyginamos techninei pagalbai, kurios gavėjais gali būti vynuogių augintojai.

(124)

Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (21), Komisija paprastai laikosi nuomonės, kad valstybės pagalbos finansavimas per privalomus mokesčius gali turėti įtakos pagalbai, darydamas apsaugomąjį poveikį, viršijantį pagalbos tiesiogine prasme ribas. Aptariamos įmokos iš tiesų yra privalomi mokesčiai. Remdamasi ta pačia Teismo praktika, Komisija mano, kad parama negali būti finansuojama parafiskaliniais mokesčiais, kurie taikomi ir produktams, įvežamiems iš kitų valstybių narių.

(125)

Komisija jau anksčiau priėjo prie išvados, nagrinėdama valstybės pagalbą Nr. 184/97, kad Prancūzijos valdžios įvesta tvarka nebuvo taikoma importuojamai produkcijai.

(126)

Iš teisės aktų, kuriais įvedami aptariami parafiskaliniai mokesčiai, matyti, kad tie mokesčiai taikomi tik Rytų Pirėnų regiono natūralių saldžiųjų SKVN vynų gamybai. Išmoka už žemės atidėjimą buvo finansuojama iš įmokų, kurios buvo renkamos tik už regiono vynų produkciją, kuriai taikoma priemonė, t. y. nebuvo renkama už importuojamą produkciją.

(127)

Todėl galima daryti išvadą, kad importuotiems produktams minėtas parafiskalinis mokestis buvo netaikomas arba nebuvo taikytas.

(128)

Prancūzijos valstybės pagalba, teikta išmokų už žemės atidėjimą Prancūzijos vyno gamintojams, įsipareigojusiems nenaudoti Rivesaltes ir Grand Roussillon SKVN nuo 1996 m. iki 2000 m. derliaus (imtinai), forma, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(129)

Prancūzijos valstybės pagalba, nuo 1996 m. iki 2000 m. derliaus (imtinai) teikta SKVN Rivesaltes perorientavimo plano įgyvendinimo forma ir viršijanti kiekvieno konkretaus augintojo 30 % faktinių išlaidų ir (arba) didžiausią leidžiamą 5 030,82 EUR/ha (33 000 FRF/ha) ribą, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(130)

Prancūzijos valstybės pagalba, teikta nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.Rivesaltes, Grand Roussillon, Muscat de Rivesaltes ir Banyuls SKVN populiarinimo ir reklamavimo priemonių forma, yra suderinama su bendrąją rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

(131)

Apie aptariamąsias priemones Komisijai nebuvo pranešta, kaip tai numatyta Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje, todėl jos laikomos neteisėta pagalba pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą.

(132)

Komisija apgailestauja, kad Prancūzija skyrė minėtą pagalbą pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(133)

Pagalbos, pradėtos teikti nesulaukus galutinio Komisijos sprendimo, atveju reikia pabrėžti, kad atsižvelgiant į privalomas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles, kurias Teisingumo Teismas 1973 m. birželio 19 d. sprendime dėl bylos Nr. 77/72 Carmine Capolongo prieš Azienda Agricola Maya  (22), 1973 m. gruodžio 11 d. sprendime dėl bylos Nr. 120/73, Gebrueder Lorenz GmbH prieš Vokietiją (23) ir 1977 m. kovo 22 d. sprendime dėl bylos Nr. 78/76 Steinicke ir Weinlig prieš Vokietiją (24) pripažino tiesioginio poveikio taisyklėmis, neteisėtai suteiktos pagalbos a posteriori atitaisyti negalima (1991 m. lapkričio 21 d. byloje Nr. C-354/90, Nacionalinė išorės prekybos maisto produktais federacija ir kiti prieš Prancūziją (25), priimtas sprendimas).

(134)

Teisingumo Teismas primina, kad tais atvejais, kai pagalbos priemonę pradedama įgyvendinti, neįvykdžius prievolės pranešti apie jos finansavimą, nacionalinės teisminės institucijos iš principo privalo pareikalauti sugrąžinti šiai pagalbai finansuoti specialiai įvestus mokesčius ir įmokas. Teismas taip pat primena, kad nacionaliniai teismai privalo apginti besibylinėjančiųjų teises dėl galimo nacionalinių valdžios institucijų nežinojimo apie draudimą įgyvendinti pagalbą, nustatytą Sutarties 88 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, ir turintį tiesioginių padarinių. Toks nežinojimas, kuriuo gali remtis besibylinėjantieji ir kurį konstatuoja nacionaliniai teismai, pastaruosius turi priversti padaryti išvadas, vadovaujantis savo nacionaline teise, tiek dėl teisės aktų, pagal kuriuos įgyvendinama atitinkama pagalbos priemonė, galiojimo, tiek dėl suteiktos finansinės paramos išieškojimo (26).

(135)

Neteisėtos pagalbos nesuderinamumo su bendrąja rinka atveju Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Šis išieškojimas yra būtinas siekiant atstatyti ankstesnę padėtį, panaikinus visą finansinę naudą, kuria neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjas galėjo nepagrįstai naudotis nuo šios pagalbos suteikimo dienos.

(136)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išieškomą pagalbą sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos.

(137)

Pagalba turi būti kompensuojama laikantis Prancūzijos įstatymuose nustatytų procedūrų. Sumas sudaro palūkanos, apskaičiuotinos nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki jos faktinio kompensavimo dienos. Jos apskaičiuojamos remiantis Komisijos nustatyta orientacine norma pagal orientacinės ir diskonto normos nustatymo metodą (27).

(138)

Komisija neturi informacijos apie bendrą išmokų už žemės atidėjimą sumą, nes nežino įplaukų sumų ir hektarų, už kuriuos skirtos išmokos, skaičiaus. Komisija pabrėždama, kad tai nedaro jokio poveikio jos išvadoms, atsižvelgia į trečiųjų šalių pastabas, anot kurių, Prancūzijos valdžios institucijos finansavo išmokas už žemės atidėjimą ir skyrė papildomą valstybės pagalbą, apie tai nepranešusi. Komisijos turimais duomenimis valstybės pagalbos, skirtos finansuoti pagalbą perorientavimui, suma buvo 11,01 mln. EUR.

(139)

Šis sprendimas nedaro poveikio išvadoms, kurias Komisija, prireikus, padarys dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) plano,

30.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 112/14

(1)

2004 m. spalio 15 d. raštu, užregistruotu 2004 m. spalio 25 d., Komisijai buvo pateiktas skundas dėl įtariamos neteisėtos pagalbos, skirtos Frucona Košice, a.s. Skundo pateikėjas atsiuntė papildomą informaciją 2005 m. vasario 3 d. Susitikimas su skundo pateikėju įvyko 2005 m. gegužės 24 d.

(2)

Komisija, remdamasi skundėjo pateikta informacija, 2004 m. gruodžio 6 d. raštiškai pareikalavo, kad Slovakija ją informuotų apie ginčytiną priemonę. Slovakija atsakė 2005 m. sausio 4 d. raštu, užregistruotu ir gautu 2005 m. sausio 17 d., kuriame informavo Komisiją dėl galimos neteisėtos pagalbos, skirtos Frucona Košice, a.s. ir kreipėsi į Komisiją prašydama šią pagalbą patvirtinti kaip sanavimo pagalbą finansinius sunkumus patiriančiai bendrovei. Slovakija pateikė papildomą informaciją 2005 m. sausio 24 d. raštu, užregistruotu 2005 m. sausio 28 d. Komisija raštiškai pareikalavo papildomos informacijos 2005 m. vasario 9 d. Slovakija atsakė 2005 m. kovo 4 d. raštu, užregistruotu 2005 m. kovo 10 d. Susitikimas su Slovakijos pareigūnais įvyko 2005 m. gegužės 12 d.

(3)

2005 m. liepos 5 d. raštu Komisija informavo Slovakiją apie priimtą sprendimą pradėti procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį minėtai pagalbai ištirti.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl minėtos priemonės.

(5)

Slovakijos institucijos pateikė savo pastabas 2005 m. spalio 10 d. raštu, užregistruotu 2005 m. spalio 17 d. Komisija gavo pastabas iš vienos suinteresuotosios šalies (gavėjo) 2005 m. spalio 24 d. raštu, užregistruotu 2005 m. spalio 25 d. Šias pastabas Komisija persiuntė Slovakijai, suteikdama jai galimybę pateikti pastabas; Slovakija pateikė pastabas 2005 m. gruodžio 16 d. raštu, užregistruotu 2005 m. gruodžio 20 d. Susitikimas su gavėju, kurio metu jis turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę aptariamu klausimu, įvyko 2006 m. kovo 28 d. Slovakija pateikė papildomą informaciją 2006 m. gegužės 5 d. raštu, užregistruotu 2006 m. gegužės 8 d.

(6)

Finansinės pagalbos gavėjas yra Frucona Košice, a.s. (toliau „gavėjas“), kuri sprendimo dėl pagalbos pateikimo metu gamino spiritą ir alkoholinius gėrimus, nealkoholinius gėrimus, konservuotus vaisius ir daržoves bei actą. Šiuo metu gavėjas negamina spirito ir alkoholinių gėrimų. Tačiau gavėjas yra aktyvus spirito ir alkoholinių gėrimų didmeninės prekybos srityje. Bendrovė yra regione, kuris priklauso remtiniems regionams pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą.

(7)

Sprendimo dėl pagalbos priėmimo metu bendrovėje dirbo apie 200 asmenų. Savo pastabose dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, gavėjas pateikė Komisijai savo apyvartos duomenis (įskaitant akcizo mokestį ir PVM), kurie yra pateikti lentelėje.

1 lentelė

Apyvarta įvairiuose gamybos segmentuose, įskaitant akcizo mokestį ir PVM (SKK)

(8)

Šie duomenys smarkiai skiriasi nuo duomenų, kuriuos Komisija gavo iš Slovakijos institucijų ir kurie buvo nurodyti sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą (5). Reaguodamos į gavėjo pastabas, pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Slovakijos institucijos neabejojo pirmiau pateiktų duomenų tikslumu. Anot Slovakijos institucijų, gavėjas atitinka vidutinių įmonių apibrėžimą.

(9)

Ginčytina priemonė yra mokesčių inspekcijos Košice IV (toliau – „mokesčių inspekcija“) mokestinio įsiskolinimo nurašymas pagal vadinamąjį susitarimą su kreditoriais. Šią procedūrą reglamentuoja Aktas Nr. 328/91 „Bankroto ir susitarimo su kreditoriais aktas“ (toliau – „bankroto aktas“).

(10)

Susitarimas su kreditoriais (toliau – „susitarimas“ arba „susitarimo procedūra“) yra teismo prižiūrima procedūra, kurios esmė, kaip ir bankroto procedūros, yra nemokių bendrovių finansinės padėties sutvarkymas (6). Bankroto procedūros atveju bendrovė nustoja egzistuoti, o jos turtas arba parduodamas naujam savininkui, arba bendrovė yra likviduojama. Tuo tarpu susitarimo procedūros metu įsiskolinusi bendrovė tęsia savo veiklą nesikeičiant savininkui.

(11)

Susitarimo procedūrą inicijuoja įsiskolinusi bendrovė. Jos tikslas – įsiskolinusios bendrovės ir jos kreditorių susitarimas (toliau – „susitarimas“), kuriuo remiantis skolininkė grąžina dalį įsiskolinimo kreditoriams, o likusi dalis nurašoma. Šį susitarimą turi patvirtinti prižiūrintysis teismas.

(12)

Kreditoriai, kurių gautinos sumos yra garantuotos, pavyzdžiui, įkeitimo teise, veikia kaip atskiri kreditoriai. Tam, kad susitarimo pasiūlymui būtų pritarta, visi atskiri kreditoriai turi vieningai už jį balsuoti, tuo tarpu kitiems kreditoriams užtenka kvalifikuotos balsų daugumos. Atskiri kreditoriai balsuoja atskirai ir turi teisę vetuoti pasiūlymą.

(13)

Atskiri kreditoriai taip pat turi privilegijuotą padėtį bankroto procedūros atveju. Pajamos nuo garantuoto turto pardavimo bankroto atveju turi padengti tiktai atskirų kreditorių gautinas sumas. Jeigu pajamos nuo pardavimo neleidžia padengti atskirų kreditorių visų gautinų sumų, likusios dalys pridedamos prie antros grupės, t. y. prie likusių kreditorių gautinų sumų. Antrojoje grupėje kreditorių gautinos sumos patenkinamos proporcingai.

(14)

Pagal bankroto aktą bendrovė, siekianti susitarimo su kreditoriais, turi prižiūrinčiajam teismui pateikti sąrašą, kuriame bus nurodytos bendrovės reorganizavimo priemonės ir veiklos finansavimo priemonės, kai bus pasiektas susitarimas.

(15)

Pagal Aktą Nr. 511/92 dėl Mokesčių ir įmokų administravimo ir Pasikeitimų vietinių finansinių įstaigų sistemoje (toliau – „mokesčių administravimo aktas“) bendrovė turi galimybę kreiptis į mokesčių inspekciją, prašydama atidėti mokesčių mokėjimus. Atidedama suma apmokestinama procentiniu mokesčiu, o atidedamas įsiskolinimas turi būti garantuotas.

(16)

Mokesčių administravimo aktas taip pat reglamentuoja mokesčių išieškojimo procedūrą, kurios metu padengiamos valstybės gautinos sumos, parduodant nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą arba visą įmonę.

(17)

Nuo 2002 m. lapkričio iki 2003 m. lapkričio gavėjas pasinaudojo savo teise pagal mokesčių administravimo aktą atidėti įsipareigojimą mokėti spirito akcizo mokestį (7). Atidėto mokesčio suma pasiekė 477 015 759 SKK (12,6 mln. EUR). Prieš pritardama sprendimui atidėti mokesčių mokėjimą, kaip yra numatyta pagal aktą, mokesčių inspekcija, remdamasi įstatymu, garantavo visas savo gautinas sumas gavėjo aktyvais. Remdamosi gavėjo finansine atskaitomybe, Slovakijos institucijos pareiškė, kad šios garantijos vertė buvo 397 476 726 SKK (10,5 mln. EUR). Tačiau gavėjas tvirtina, kad šios garantijos vertė, nustatyta ekspertų 2003 m. pabaigoje, buvo 193 940 000 SKK (5 mln. EUR). Tokia, anot gavėjo, yra apdrausto turto vertė (kilnojamasis turtas, nekilnojamasis turtas, gautinos sumos), nustatyta pagal ekspertų nurodytas kainas.

(18)

2004 m. sausio 1 d. buvo pakeistas mokesčių administravimo aktas: galimybė reikalauti, kad mokesčių mokėjimas būtų atidėtas, apribota iki vieno karto per metus. Gavėjas pasinaudojo šia galimybe, atidėdamas 2003 m. gruodžio mėnesio mokesčius, kurie turėjo būti sumokėti 2004 m. sausio mėnesį. Tačiau gavėjas negalėjo sumokėti arba atidėti 2004 m. sausio mėnesio akcizo mokesčio, kurį turėjo sumokėti 2004 m. vasario 25 d. Todėl gavėjas pagal bankroto aktą tapo nemokia bendrove. Taip pat jis neteko licencijos spiritui gaminti ir perdirbti.

(19)

2004 m. kovo 8 d. gavėjas kreipėsi į kompetentingą apygardos teismą su pasiūlymu dėl susitarimo procedūros. Apygardos teismas, nustatęs, kad visi teisėti reikalavimai tokiam susitarimui buvo įvykdyti, leido pradėti susitarimo procedūrą 2004 m. balandžio 29 d. sprendimu. 2004 m. liepos 9 d. susitikimo metu kreditoriai balsavo už gavėjo pasiūlytą susitarimo procedūrą. Susitarimas buvo patvirtintas 2004 m. liepos 14 d. prižiūrinčiojo apygardos teismo sprendimu.

(20)

2004 m. rugpjūčio mėnesį mokesčių inspekcija pateikė teismui apeliaciją dėl teismo sprendimo, patvirtinančio susitarimo procedūrą. Aukščiausiasis teismas 2004 m. spalio 25 d. sprendimu nustatė, kad apeliacija nebus patenkinta ir paskelbė, kad apygardos teismo sprendimas, pritariantis kreditorių susitarimui, galioja ir yra vykdomas nuo 2004 m. liepos 23 d. Vėliaus generalinis prokuroras pateikė neeilinę apeliaciją dėl apygardos teismo sprendimo. Procedūra iki šiol vyksta Aukščiausiajame teisme.

(21)

Kreditoriai, įskaitant mokesčių inspekciją, sudarė su gavėju tokį susitarimą: 35 % skolos gavėjas grąžins per mėnesį nuo kreditorių susitarimo priėmimo įsigaliojimo, likusius 65 % kreditoriai nurašys. Dėl to visi kreditoriai buvo traktuojami vienodai. Lentelėje yra pateikti duomenys dėl konkrečių sumų individualiems kreditoriams.

2 lentelė

Gavėjo skolos iki ir po susitarimo procedūros [SKK]

(22)

Mokesčių inspekcijos gautinos sumos, įtrauktos į susitarimo procedūrą, buvo 640 793 831 SKK (16,86 mln. EUR), į šias sumas įėjo neapmokėti akcizo mokesčiai už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės iki 2004 m. kovo mėn., PVM už laikotarpį nuo 2004 m. sausio iki 2004 m. balandžio mėn., taip pat priskaičiuotos baudos ir palūkanos. Mokesčių inspekcija nurašė 416 515 990 SKK (11 mln. EUR). Po susitarimo mokesčių inspekcija gavo 224 277 841 SKK (5,86 mln. EUR).

(23)

Mokesčių inspekcija susitarimo procedūros metu veikė kaip atskiras kreditorius ir kaip atskiras kreditorius nepriklausomai balsavo už susitarimą. Mokesčių inspekcijos padėtis buvo privilegijuota, nes kai kurios jos gautinos sumos, įtrauktos į susitarimą, buvo garantuotos atsižvelgiant į gavėjo mokesčių skolos atidėjimą 2002 m. ir 2003 m. (žr. 17 punktą). Visi kiti kreditoriai balsavo už pasiūlytą susitarimą. Jų gautinos sumos buvo niekaip neapsaugotos bendros komercinės gautinos sumos.

(24)

Savo pasiūlyme dėl susitarimo, pagal bankroto akto reikalavimus, gavėjas aprašė reorganizavimo, susijusio su gamyba, platinimu ir darbuotojais (įskaitant perteklinės darbo jėgos atleidimą), priemones.

(25)

Organizacijos ir darbo jėgos srityse gavėjas planavo šias reorganizavimo priemones: sukūrimas universalios produkcijos grupės, kuri užsiimtų visais gamybos darbais; transportavimo keitimas, atsisakant žemiausios likutinės vertės transporto priemonių; komercinės veiklos reorganizavimas. Kartu su šiomis priemonėmis turi būti vykdomas etatų mažinimas 50 darbuotojų per 2004 m. kovo – gegužės mėnesius. Likę 50 darbuotojų tuo laikotarpiu turėjo dirbti už 60 % atlyginimą.

(26)

Dėl gamybos ir techninės sričių, gavėjas pareiškė, kad, kadangi bendrovė prarado licenciją spirito gamybai, atitinkama gamybos įranga bus nuomojama nuo 2004 m. balandžio mėnesio. Gavėjas planavo sumažinti arba sustabdyti nepelningų nealkoholinių gėrimų gamybą ir pareiškė, kad kiekvieno naujo produkto šioje kategorijoje pristatymas bus kruopščiai analizuojamas jo gamybos naudingumo atžvilgiu.

(27)

Toliau gavėjas nurodo šias priemones: išlaidų restruktūrizavimas dėl mažesnių gamybos sąnaudų, kadangi buvo sustabdyta spirito gamyba bei atsisakyta bendrovės transporto dalies; taip pat senos įrangos pardavimas į metalo laužą.

(28)

Gavėjas taip pat planavo parduoti administracines patalpas, parduotuvę ir poilsio patalpas bei užsiminė apie galimybę parduoti arba išnuomoti acto gamybos įrangą. Slovakijos institucijos savo pastabose dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą patvirtino, kad administracinės patalpos, parduotuvė ir poilsio patalpos dar nėra parduotos.

(29)

Gavėjas planavo intensyvų savo atsarginės pagamintos produkcijos pardavimą (10).

(30)

Pagal šį pasiūlymą, gavėjas turėjo finansuoti susitarimą savo lėšomis (atsargų pardavimas) (suma turėjo būti [mažiau negu 150] mln. SKK) bei išorinio finansavimo forma (komercinio banko paskola) (100 mln. SKK). Pagal informaciją, pateiktą gavėjo, pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, neapmokėta skola buvo padengta pajamomis, atsiradusiomis dėl naujų akcijų emisijos (21 mln. SKK; 0,56 mln. EUR), pajamomis nuo atsargų pardavimo ([mažiau negu 150] mln. SKK; [mažiau negu 3,9] mln. EUR) ir paskola iš bendrovės Old Herold, s.r.o. ([70–130] mln. SKK; [1,8–3,4] mln. EUR). Old Herold, s.r.o. faktūrų apmokėjimo terminas buvo 40 dienų, kuris, anot gavėjo, buvo ilgas terminas, turint omenyje gavėjo kritinę finansinę padėtį. Šis ilgesnis terminas leido gavėjui sukaupti reikalingą sumą.

(31)

Slovakijos institucijos informavo Komisiją, kad, pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, likusi gavėjo skola mokesčių inspekcijai, siekianti 224 277 841 SKK, buvo sumokėta 2004 m. gruodžio 17 d. Slovakijos institucijos patvirtino, kad iki Europos Komisijos procedūros pabaigos jos sustabdė skolų nurašymą, nustatytą susitarimo procedūroje.

(32)

Savo sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija suabejojo, kad ginčytinas mokesčių nurašymas nėra valstybės pagalba. Komisija laikėsi nuomonės, kad mokesčių institucijos veiksmai susitarimo procedūros metu neatitiko rinkos ekonomikos kreditoriui taikomų reikalavimų. Komisijos nuomone mokesčių inspekcijos teisminė padėtis skyrėsi nuo kitų kreditorių padėties, kadangi jos gautinos sumos buvo garantuotos ir ji galėjo inicijuoti mokesčių išieškojimo procedūrą. Komisija suabejojo, kad susitarimo procedūros rezultatai buvo palankiausi valstybei, palyginti su galimais bankroto procedūros arba mokesčių išieškojimo procedūros rezultatais.

(33)

Komisija toliau suabejojo dėl ginčytinos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Iš pradžių jai kilo abejonių, kad pagalba suderinama kaip sanavimo pagalba, kaip teigė Slovakijos institucijos. Sanavimo pagalba gali būti tik likvidumo parama, suteikiama paskolos garantijos arba paskolos forma. Tačiau priemonė, apie kurią kalbama, yra skolos nurašymas, atitinkantis negrąžintiną dovanojimą. Be to, suteikiant pagalbą, nebuvo reikalaujama, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių po sanavimo pagalbos priemonės patvirtinimo gavėjas turi pristatyti restruktūrizavimo planą arba likvidavimo planą arba visiškai kompensuoti pagalbą.

(34)

Toliau Komisija apsvarstė ginčytinos priemonės suderinamumą su restruktūrizavimo pagalbos apibrėžimu ir suabejojo, kad dvi pagrindinės sąlygos buvo įvykdytos: egzistuoja restruktūrizavimo planas, užtikrinantis ilgalaikio gyvybingumo atkūrimą per atitinkamą laikotarpį ir nustatyta pagalbos suma, kuri atitinka reikalingą minimumą.

(35)

Be informacijos apie faktinę padėtį, nurodytos II dalyje, gavėjas pateikė šias pastabas.

(36)

Gavėjas teigia, kad 2004 m. pradžioje kilę finansiniai sunkumai buvo susiję su akto dėl mokesčių administravimo pakeitimu, pagal kurį galimybė atidėti mokesčių mokėjimą yra suteikiama tik kartą per metus. Tai buvo svarbus pakeitimas gavėjo atžvilgiu, kadangi, anot jo, jis buvo linkęs pasikliauti šia galimybe ankstesniais metais.

(37)

Iš esmės, iš pradžių gavėjas tvirtino, kad Komisija neturi teisinės galios tikrinti ginčytiną priemonę, nes priemonė buvo pradėta vykdyti prieš įstojimą ir nebuvo taikoma po įstojimo. Priemonę pradėta taikyti prieš įstojimą, kadangi susitarimo procedūra prasidėjo 2004 m. kovo 8 d. ir, anot gavėjo, patvirtinta teismo 2004 m. balandžio 29 d., t. y. prieš Slovakijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą. Be to, mokesčių inspekcija tariamai pritarė siūlomam susitarimui dar prieš susitarimo procedūros pradžią, pirmiau vykusių derybų metu. Susitikimas su Slovakijos Respublikos Centrine mokesčių inspekcija įvyko 2003 m. gruodžio mėnesį ir 2004 m. vasario 3 d. mokesčių inspekcija nusiuntė gavėjui raštą, kuriuo tariamai patvirtino susitarimo procedūrą.

(38)

Toliau gavėjas teigė, kad jeigu Komisija mano esanti kompetentinga veikti aptariamuoju klausimu, ginčytina priemonė nelaikoma valstybės pagalba, nes yra įvykdytas rinkos ekonomikos kreditoriaus principas.

(39)

Visų pirma, gavėjas tvirtina, kad susitarimo procedūros ir mokesčių išieškojimo procedūros lyginimas yra klaidingas, kadangi pirmosios pradžia pašalina arba sustabdo antrąją. Todėl mokesčių inspekcija negalėjo pasirinkti mokesčių išieškojimo. Be to, gavėjas teigia, kad jeigu jis savanoriškai neinicijuotų susitarimo procedūros, po kelių savaičių arba mėnesių jis būtų priverstas pradėti bankroto procedūrą arba susitarimo procedūrą, pagal bankroto atveju taikomus įstatymus.

(40)

Antra, gavėjas tvirtina, kad valstybės sprendimas vengti bankroto ir išieškoti mokesčius per susitarimo procedūrą reiškė rinkos ekonomikos kreditoriui taikomų reikalavimų patenkinimą. Gavėjas pateikia dviejų auditorių ir vieno bankroto procedūros administratoriaus patvirtinimus, kad mokesčių inspekcija susitarimo procedūros metu, palyginti su bankroto procedūra, laimės daugiau ir per trumpesnį laikotarpį. Gavėjas taip pat pateikia kitus faktorius ir statistinius duomenis, iš kurių matyti, kad bankroto procedūra Slovakijoje tęsiasi vidutiniškai 3–7 metus, ir sudaro galimybę susigrąžinti labai ribotą dalį nuo aktyvų pardavimo (11).

(41)

Gavėjas savo analizėje rėmėsi audito bendrovės EKORDA 2004 m. liepos 7 d. ataskaita, kurią tariamai turėjo mokesčių inspekcija iki kreditorių balsavimo 2004 m. liepos 9 d. Tačiau gavėjas nepateikė jokių įrodymų, kad taip iš tikrųjų buvo.

(42)

Pagal bendrovės EKORDA ataskaitą, pajamos, pardavus aktyvus bankroto atveju, geriausiu atveju būtų 204 mln. SKK (5,3 mln. EUR), o atskaičius įvairius mokesčius, kurie sudarytų 45 mln. SKK, tik 159 mln. SKK (4,2 mln. EUR). Gavėjas pats koregavo mokesčių sumą (36 mln. SKK) ir pasiekė sumą 168 mln. SKK (4,4 mln. EUR). Netgi jeigu mokesčių inspekcija, būdama vieninteliu atskiru kreditoriumi ir stambiausiu kreditoriumi, gautų didžiausią dalį šių pajamų, ji būtų mažesnė už pajamas, gautas po susitarimo.

(43)

Rezultatui pasiekti bendrovė EKORDA kaip pagrindą panaudojo 2004 m. kovo 31 d. finansinę vertę, kurią sudarė įstatinis kapitalas, atsargos, grynieji pinigai, pataisytos trumpalaikės gautinos sumos, nurodant, kad jos yra nekompensuojamos ir mažos vertės. Bendrovė EKORDA pakeitė gavėjo aktyvų nominaliąją vertę pagal vadinamąjį likvidavimo veiksnį kiekvienam aktyvų komponentui, parduodant juos bankroto procedūros atveju (45 % įstatiniam turtui, 20 % atsargoms ir trumpalaikėms gautinoms sumoms, 100 % gryniesiems).

(44)

Bendrovė EKORDA nurodo pajamas už gavėjo veiklą (12), taip pat užimtumo tendenciją regione ir maisto pramonės vystymą Slovakijoje kaip labai reikšmingus veiksnius darančius poveikį sprendimui išsaugoti gavėjo veiklą.

(45)

Gavėjas taip pat nurodo kitas dvi ataskaitas. Auditorė Marta Kochova padarė išvadą, kad didžiausios įplaukos pardavus aktyvus, kurios vis dėlto nebuvo įvertintos, būtų 100 mln. SKK (2,6 mln. EUR), arba, atskaičius mokesčius, kurie sudarytų 22 mln. SKK, tik 78 mln. SKK (2 mln. EUR). Daugiau informacijos apie šią ataskaitą nebuvo pateikta. Bankroto procedūros administratorė Holovačova tariamai nustatė, kad, jos nuomone, susitarimo procedūra, palyginti su bankroto procedūra, yra daug palankesnė kreditoriams. Vienas iš aspektų yra tai, kad kreditorius yra suinteresuotas, kad skolininkas tęstų savo komercinę veiklą (įplaukos ateityje iš prekybos ir mokesčių).

(46)

Trečia, gavėjas tvirtina, kad būtina atsižvelgti į ilgalaikius veiksnius, kaip, pavyzdžiui, mokestinės įplaukos ateityje. Teismo praktika, atskirianti socialinius ir politinius aspektus nuo rinkos ekonomikos kreditoriams taikomų reikalavimų testo (13), tariamai netaikoma, kai valstybės valdžia atsižvelgia į ateities mokestines įplaukas. Anot gavėjo, šiuo atveju valstybės valdžia prilyginama rinkos ekonomikos kreditoriui, kuris yra tiekėjas, suinteresuotas kliento išlikimu. Toliau gavėjas pažymi jurisdikciją, susijusią su investuotojo principais rinkos ekonomikoje.

(47)

Pagal gavėjo išvadą, kreditorius atitinka rinkos ekonomikos kreditoriui taikomus reikalavimus ir ginčytina priemonė nėra valstybės pagalba.

(48)

Tačiau, jeigu Komisija nuspręstų kitaip, gavėjas teigia, kad ginčytina priemonė yra suderinama kaip restruktūrizavimo pagalba. Jis teigia, kad, prieš pritariant susitarimui, mokesčių inspekcija patikrino gavėjo verslo plano pajėgumą ilgalaikio gyvybingumo atkūrimo atžvilgiu. Anot gavėjo, oficialaus restruktūrizavimo plano nebuvimas yra nereikšmingas Komisijos ex post vertinimo atveju, nes Komisija dabar gali įsitikinti, ar gavėjas iš tikrųjų atkūrė gyvybingumą. Tačiau gavėjas mano, kad ex ante vertinimo atveju detalus restruktūrizavimo planas yra būtinas. Toliau jis trumpai aprašo restruktūrizavimo priemones, kurių buvo imtasi: nuosavo kapitalo padidinimas, darbuotojų atleidimai, atsargų pardavimas. Gavėjas laikosi nuomonės, kad spirito ir alkoholinių gėrimų gamybos sustabdymas ir gamybos technikos nuoma bendrovei Old Herold, s.r.o. iš tikrųjų buvo viena iš restruktūrizavimo priemonių. Nors iš pradžių gamybos sustabdymas įvyko dėl licencijos netekimo, po susitarimo gavėjas nepateikė prašymo naujai licencijai gauti.

(49)

Anot gavėjo, taip buvo įvykdytas reikalavimas, kad jo įmoka, skirta restruktūrizavimui, būtų iš tikrųjų reikšminga.

(50)

Galiausiai gavėjas tvirtina, kad, taikant gaires restruktūrizavimo pagalbai, būtina atsižvelgti į tai, kad jis yra aktyvus remtiname regione ir taip pat yra vienas iš stambiausių regiono darbdavių.

(51)

Slovakijos institucijos, prasidėjus oficialiai tyrimo procedūrai, pateikė pastabas dėl faktinės padėties, kurios jau buvo minėtos II dalyje.

(52)

Slovakijos institucijos patvirtino, kad mokesčių inspekcija balsavimo dėl susitarimo procedūros metu neatsižvelgė į valstybės pagalbos aspektą. Mokesčių inspekcija nelaikė susitarimo valstybės pagalbos forma, todėl nebuvo reikalaujama, kad gavėjas pateiktų restruktūrizavimo planą, kuris skirtųsi nuo teismui pateikto verslo plano, pagal teisės aktus, kurie taikomi įmonės nemokumo atveju.

(53)

Atsižvelgdamos į gavėjo pateiktas pastabas, Slovakijos institucijos pateikė šias pastabas.

(54)

Slovakijos institucijos šiuo metu neatsižvelgtų į gavėjo pastabas dėl bankroto procedūros vidutinės trukmės ir vidutinės galimų pajamų sumos nuo aktyvų pardavimo bankroto procedūros atveju. Jų manymų, atsižvelgiant į nedidelį kreditorių skaičių ir buvimą aktyvų, kurių likvidavimo vertė yra pozityvi ir kuri viršija sumą, sumokėtą valstybei po susitarimo, bankroto procedūra būtų užbaigta per trumpesnį laiko tarpą nei įprasta ir mokesčių inspekcijos pajamos būtų didesnės nei susitarimo atveju. Slovakijos mokesčių institucijos atliko bendrovės tyrimą 2005 m. birželio 21 d. ir išsiaiškino, kad 2004 m. birželio 17 d. gavėjas turėjo 161,3 mln. SKK grynais, 62,8 mln. SKK gautinų sumų forma, 84 mln. SKK vertės spirito ir alkoholinių gėrimų atsargų ir ilgalaikio turto, kurio finansinė vertė siekė 200 mln. SKK.

(55)

Slovakijos institucijos pareiškė, kad mokesčių išieškojimo procedūros vykdymas iš tikrųjų buvo alternatyva mokesčių inspekcijai. Jos patvirtina, kad mokesčių inspekcija turėjo galimybę inicijuoti mokesčių išieškojimo procedūrą prieš prasidedant susitarimo procedūrai, kaip ir tuo atveju, jeigu teismas būtų atsisakęs patvirtinti susitarimą (nes mokesčių inspekcija, kaip atskiras kreditorius, nebūtų jai pritarusi).

(56)

Slovakijos institucijos nesutinka su gavėjo tvirtinimais, kad jo finansiniai sunkumai prasidėjo dėl mokesčių administravimo akto pakeitimo. Anot Slovakijos institucijų, finansiniai sunkumai gavėjui kilo dėl finansinės strategijos, kai netiesioginiai mokesčiai buvo panaudojami savo verslui. Vietoj to gavėjas turėjo tiesiog surinkti mokesčius iš savo klientų ir perduoti juos į valstybės biudžetą.

(57)

Slovakijos institucijos nesutinka, kad susitikimas su Slovakijos Respublikos Centrine mokesčių inspekcija 2003 m. gruodžio mėnesį įrodo išankstinį mokesčių valdybos pritarimą susitarimo procedūrai. Jos pateikė 2004 m. liepos 6 d. raštą, kurį Centrinė mokesčių inspekcija adresavo sau pavaldžiai mokesčių inspekcijai, ir kuriame Slovakijos Respublikos Centrinė mokesčių inspekcija nurodė mokesčių inspekcijai nepritarti gavėjo siūlomai susitarimo procedūrai, nes ši procedūra yra nenaudinga valstybei. Šiame rašte yra nuoroda į kitą raštą, bendresnio pobūdžio, kurį 2004 m. sausio 15 d. finansų ministras atsiuntė sau pavaldžiai Centrinei mokesčių inspekcijai. Finansų ministras nurodė nepritarti tokiems pasiūlymams dėl susitarimo su kreditoriais, kurie reikštų mokestinių gautinų sumų nurašymą, kurį atlieka mokesčių inspekcijos. Toliau Slovakijos institucijos išaiškino 2004 m. vasario 3 d. raštą, kurį nurodė gavėjas (žr. 37 punktą), kaip akivaizdžiai prieštaraujantį susitarimui ties 35 % lygiu.

(58)

Slovakijos institucijos teigia, kad gavėjas nesumokėjo akcizo mokesčių, per atidėtą numatytą laikotarpį nuo 2001 m. sausio iki 2004 m. kovo ir jo įsipareigojimas mokėti mokesčius buvo nuolat atidedamas.

(59)

Anot Slovakijos institucijų, dviejuose pateiktuose auditorių įvertinimuose (žr. 41 ir 45 punktus) yra esminių skirtumų, todėl abejojama abiejų šių įvertinimų patikimumu. Ypatingai abejotinas yra gavėjo trumpalaikio turto likvidavimo veiksnys, kurį nustatė bendrovė EKORDA. Šis veiksnys turėtų sudaryti daugiau nei 20 %.

(60)

Galiausiai, anot Slovakijos institucijų, gavėjas neparengė vykdomo restruktūrizavimo plano, o priemonės, siūlomos pagal susitarimo procedūrą, negali būti laikomos restruktūrizavimo priemonėmis.

(61)

Kadangi dalis šiuo metu vykstančio proceso įvyko prieš Slovakijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą, Komisija visų pirma turėjo nuspręsti, ar ji yra kompetentinga veikti svarstant aptariamąją priemonę.

(62)

Priemonės, kurios buvo įgyvendintos prieš įstojimą ir nėra taikomos po įstojimo, negali būti tiriamos Komisijos nei pagal vadinamąją laikinojo mechanizmo procedūrą, reglamentuojama Stojimo sutarties IV priedo 3 punkte, nei pagal procedūrą, apibrėžtą EB sutarties 88 straipsnyje. Nei pagal Stojimo, nei pagal EB sutartį Komisija nėra įpareigojama arba iš jos nėra reikalaujama tikrinti šias priemones.

(63)

Kita vertus, priemonės, įgyvendintos po įstojimo, pagal EB sutartį aiškiai atitinka Komisijos kompetencijos ribas. Siekiant nustatyti momentą, kada buvo įgyvendintos konkrečios priemonės, tinkamu kriterijumi laikomas juridiškai įpareigojantis aktas, pagal kurį kompetentinga valstybės valdžia suteikia pagalbą (14).

(64)

Šiuo atveju gavėjas teigė, kad ginčytinos priemonės buvo įgyvendinamos iki įstojimo į Europos Sąjungą ir nėra taikomos po įstojimo (žr. 37 punktą).

(65)

Komisija negali priimti gavėjo pateiktų argumentų. Pasiūlymą pradėti susitarimo procedūrą pateikia ne pagalbą teikianti institucija, o gavėjas. Teismo sprendimas pradėti susitarimo procedūrą taip pat nėra pagalbą teikiančios institucijos veiksmas. Šis sprendimas tik leido gavėjui ir jo kreditoriams tęsti derybas dėl susitarimo, tačiau akivaizdžiai nebuvo pati pagalba. Nėra įrodymų, kad Slovakijos Respublikos Centrinė mokesčių inspekcija pritarė aptariamai priemonei 2003 m. gruodžio mėnesį vykusio susitikimo metu. Atvirkščiai, Slovakijos institucijos atmetė bet kokį laikiną sutikimą. 2004 m. vasario 3 d. rašte atvirai pareiškiamas nepritarimas susitarimo ties su 35 % lygmeniu pasiūlymui.

(66)

Kompetentingos institucijos sprendimas nurašyti dalį jo gautinų sumų buvo priimtas 2004 m. liepos 9 d., kai mokesčių inspekcija pritarė gavėjo pasiūlytam susitarimui.

(67)

Atsižvelgiant į tai, klausimas, ar priemonė yra pritaikoma po įstojimo, netenka prasmės.

(68)

Todėl Komisija daro išvadą, kad ji yra kompetentinga vertinti aptariamąją priemonę pagal EB sutarties 88 straipsnį.

(69)

EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(70)

Skolos nurašymas, atliekamas viešosios institucijos, pvz., mokesčių inspekcijos, yra valstybinių išteklių naudojimas. Priemonė, kuri suteikia privilegiją vienai individualiai įmonei, yra atrankinė priemonė.

(71)

Iki įvykių, dėl kurių buvo pradėta bankroto procedūra, gavėjas veikė spirito ir alkoholinių gėrimų, nealkoholinių gėrimų ir konservuotų vaisių ir daržovių gamybos rinkoje. 2003 m. gavėjas užėmė trečią vietą spirito ir alkoholinių gėrimų gamybos srityje Slovakijoje. Nuo 2004 m. kovo mėnesio, praradęs licenciją spirito ir alkoholinių gėrimų gamybai, gavėjas yra aktyvus kito gamintojo – bendrovės Old Herold, s.r.o. – gaminamo spirito ir alkoholinių gėrimų didmeninės prekybos srityje. Old Herold, s.r.o. produkcija gaminama naudojant gavėjo nuomojamą gamybos įrangą. Visos sritys, kuriose gavėjas buvo aktyvus iki susitarimo procedūros ir yra aktyvus šiuo metu, priklauso valstybių narių tarpusavio prekybai.

(72)

Savo sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija išreiškė abejones, ar ginčytina priemonė neiškraipė konkurencijos arba negalėjo jos iškraipyt, suteikdama pranašumą, kurio gavėjas nebūtų galėjęs įgyti įprastomis rinkos sąlygomis. Kitaip tariant, Komisija abejoja, kad valstybė gavėjo atžvilgiu pasielgė kaip rinkos ekonomikos kreditorius.

(73)

Paaiškėjo, kad pagal susitarimą buvo nustatytos vienodos sąlygos dėl skolos suderinimo tiek privatiems kreditoriams, tiek mokesčių inspekcijai. Per nustatytą laikotarpį kreditoriams turėjo būti išmokėti 35 % skolos, ką gavėjas iš tikrųjų atliko. Likusieji 65 % buvo nurašyti.

(74)

Tačiau prieš kreditorių susitarimą mokesčių inspekcijos padėtis buvo žymiai palankesnė negu kitų kreditorių padėtis tiek teisiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Todėl turi būti išsamiai išnagrinėta, ar mokesčių inspekcija pasielgė kaip tikras rinkos ekonomikos kreditorius ir pasinaudojo visomis įmanomomis priemonėmis, kad atgautų kuo didesnę gautinų sumų dalį.

(75)

Siekdama nustatyti, ar buvo įvykdyti rinkos ekonomikos kreditoriams keliami reikalavimai, Komisija turi nustatyti, ar mokesčių inspekcija, pritardama gavėjo pasiūlyto susitarimo sąlygoms, gavo daugiau palyginti su tuo, ką galėtų gauti bankroto procedūros arba mokesčių išieškojimo procedūros atveju.

(76)

Trumpai tariant, Slovakijos Respublika teigia, kad, jos manymu, aptariama priemonė yra valstybės pagalba. Ji pripažįsta, kad susitarimo metu klausimas dėl valstybės pagalbos tiesiog nebuvo aptariamas. Gavėjas tvirtina, kad priemonė nėra pagalba ir pateikia pirmiau minėtus dokumentus, ypatingai dviejų auditorių ataskaitas.

(77)

Remdamasi gavėjo ir Slovakijos Respublikos pateiktais dokumentais Komisija nustatė šiuos faktus apie gavėjo finansinę padėtį atitinkamais metais, pakankamus tam, kad galėtų būti taikomas rinkos ekonomikos kreditoriaus reikalavimų testas. Komisija negali patikrinti nei duomenų, kuriuos gavėjas pateikė savo finansinėje ataskaitoje 2004 m. kovo 31 d., nei duomenų, kuriuos pateikė Slovakijos institucijos 2004 m. birželio 17 d. Tačiau Komisija neturi pagrindo abejoti kurių nors duomenų teisingumu.

3 lentelė

Gavėjo finansinė padėtis 2003–2004 m. [mln. SKK]

(78)

Iš pradžių Komisija ištirs gavėjo pateiktus įrodymus, patvirtinančius jo nuomonę, kad bankroto procedūra būtų mažiau naudinga mokesčių inspekcijai negu susitarimo procedūra. Kadangi nei Slovakijos institucijos, nei gavėjas nėra pateikę jokių skaičiavimų, susijusių su mokesčių išieškojimo procedūra, Komisija ištirs, kiek mokesčių inspekcija būtų surinkusi mokesčių išieškojimo procedūros atveju. Galiausiai Komisija ištirs netiesioginius įrodymus, kuriuos pateikė Slovakijos institucijos ir gavėjas.

(79)

Komisija mano, kad bendrovės EKORDA ataskaita nėra patikimas pagrindas, kuriuo galima būtų remtis, lyginant pasiūlytą susitarimo procedūrą su galima bankroto procedūra. Slovakijos institucijos pritaria šioms abejonėms.

(80)

Iš pradžių Komisija pažymi, kad savo 2004 m. liepos 7 d. ataskaitoje (tik dvi dienos prieš kreditorių susitikimą) EKORDA rėmėsi gavėjo aktyvų padėties skaičiavimais, atliktais 2004 m. kovo 31 d. 3 lentelėje pateikti duomenys parodo, kad gavėjo įvairių aktyvų lygis nuo 2004 m. kovo 31 d. pastebimai kito. Visų pirma, buvo parduota didelė atsargų dalis, todėl padidėjo grynųjų suma. Šie pokyčiai yra labai svarbūs, taikant bendrovės EKORDA likvidavimo veiksnius, varijuojančius nuo 20 % atsargoms ir trumpalaikėms gautinoms sumoms iki 100 % gryniesiems. Darant prielaidą, kad bendrovės EKORDA pristatyti likvidavimo veiksniai yra teisingi ir naudojant bendrovės EKORDA metodologiją, toliau lentelėje pateikti duomenys rodo, kaip skirtųsi bendrovės EKORDA skaičiavimo rezultatai, jeigu jie būtų grindžiami 2004 m. balandžio 28 d. ir 2004 m. birželio 17 d. duomenimis, t. y. vis vien prieš kreditorių susitikimą 2004 m. liepos 9 d. Šie duomenys taip pat rodo, kad likvidavimo veiksniai, pateikti bendrovės EKORDA, neatitinka tikrovės.

4 lentelė

Galimų pajamų palyginimas pardavus gavėjo aktyvus bankrutavimo procedūros atveju [mln. SKK]

(81)

Reikia paminėti, kad verslo plane, kurį gavėjas pateikė teismui, 2004 m. kovo – gegužės mėn. buvo numatomas atsargų pardavimas už [mažiau negu 150] mln. SKK sumą. Todėl bendrovė EKORDA turėjo atsižvelgti į tai, kad gavėjo aktyvai smarkiai pasikeis po 2004 m. kovo 31 d. Tačiau bendrovė EKORDA į tai neatsižvelgė.

(82)

Jeigu EKORDA atsižvelgtų į gavėjo aktyvų finansinę vertę po 2004 m. balandžio 28 d., jį prieitų išvadą, kad pajamos, gautos bankroto atveju būtų didesnės (238 mln. SKK; 6,3 mln. EUR), negu gavėjas siūlo susitarime (225 mln. SKK; 5,93 mln. EUR (26). Tokia išvada būtų dar tvirtesnė, jeigu analizė būtų atlikta 2004 m. birželio mėnesį (275 mln. SKK; 7,2 mln. EUR), laiku, tinkamu tam, kad mokesčių inspekcija pasinaudotų savo veto teise ir atmestų pasiūlymą –, tai reikštų susitarimo procedūros pabaigą. Dar kartą pažymėtina, kad rezultatai buvo gauti taikant bendrovės EKORDA prielaidas ir metodologiją.

(83)

Tačiau Komisija negali pritarti bendrovės EKORDA taikytai metodologijai, ir jos analizės prielaidos negali būti vertinamos kaip patikimos. Šią išvadą sustiprina Slovakijos institucijų išreikštos abejonės, išdėstytos 55 ir 60 punktuose.

(84)

Visų pirma, savo ataskaitoje bendrovė EKORDA nepaaiškina, kaip ji nustatė tris likvidavimo veiksnius. Slovakijos institucijos mano, kad atsargų likvidavimo veiksnys turi būti didesnis negu 20 %.

(85)

Komisija nustatė, kad gavėjas 2004 m. buvo pajėgus pasiekti [mažiau negu 150] mln. SKK sumą nuo atsargų išpardavimo (žr. 30 punktą). Tai yra daugiau kaip [40–50] % atsargų finansinės vertės, kuria rėmėsi EKORDA savo vertinimuose. Tai reikšmingai patvirtina teiginį, kad 20 % likvidavimo veiksnys yra per žemas. 2004 m. balanso pokytis atsargų atžvilgiu patvirtina šią išvadą. Be to, gavėjas savo verslo plane pats numatė pajamas nuo atsargų išpardavimo 2004 m. kovo – gegužės mėn., kurios siektų [mažiau negu 110] mln. SKK (žr. 30 punktą). Bendrovė EKORDA nepaisė šitų skaičiavimų. Galiausiai, gavėjo veiklos pobūdis leidžia manyti, kad atsargos buvo gaminamos kaip galutinis produktas, kurį nėra sudėtinga parduoti tiesiogiai platintojams arba vartotojams, bet ne kaip pusiau užbaigtas produktas, kuris reikalauja tolesnio apdirbimo.

(86)

Bendrovė EKORDA taip pat panaudojo dvigubą pataisymą, susijusį su trumpalaikėmis komercinėmis gautinomis sumomis. Pirmiausiai, ji pakoregavo jų finansinę vertę per 40 % (finansinė vertė buvo 166 mln. SKK, o vertė, kurią EKORDA panaudojo savo skaičiavimuose buvo 98 mln. SKK) ir paskui panaudojo žemą likvidavimo veiksnį – 20 %. Tokia metodologija yra ginčytina. Galima koreguoti gautinų sumų finansinę vertę, siekiant pavaizduoti jų tikrąją vertę tam tikru metu. Tačiau EKORDA nepaaiškino, kodėl pajamos bankrutavimo (likvidavimo) metu sudarytų tik penktadalį (20 mln. SKK) to, ką pats gavėjas numatė gauti iš savo skolininkų (98 mln. SKK).

(87)

Ilgalaikio turto likvidavimo veiksnys, lygus 45 %, irgi atrodo pernelyg žemas. Pasak gavėjo, jo aktyvų, įkeistų mokesčių institucijai, vertė yra 194 mln. SKK (27). Ši vertė, pasak gavėjo, išreiškiama kainomis, nustatytomis nepriklausomų ekspertų 2003 m. pabaigoje – 2004 m. pradžioje. Komisijos manymu, dažniausiai tokia „ekspertų nustatyta kaina“ turi atitikti bendrą aktyvų kainą, už kurią įmanoma aktyvus parduoti tam tikru laikotarpiu. Bendrovė EKORDA nepateikė paaiškinimų, kodėl pajamos pardavus ilgalaikį turtą bankrutavimo atveju sudarytų tik 45 % jų finansinės vertės, kuri siekė 205 mln. SKK (28), tuo tarpu gavėjas vertina savo aktyvus žymiai didesne suma.

(88)

Reaguodama į gavėjo tvirtinimus, kad būtų sudėtinga rasti pirkėją, nes didesnė dalis užstatytos technikos buvo sukurta tik spirito ir alkoholinių gėrimų gamybai, taip pat nealkoholinių gėrimų ir konservuotų produktų gamybai, Komisija pateikė dvi pastabas. Visų pirma, pažymima, kad įkeisto nekilnojamojo turto „ekspertų nustatyta kaina“ buvo 105 mln. SKK, kuri yra didesnė už bendrą pajamų sumą, nustatytą bendrovės EKORDA (92 mln. SKK). Antra, faktinė bendrovės plėtra rodo, kad kai kuri gamybos technika greitai rado savo vartotoją, Old Herold, s.r.o., kai tik gavėjas prarado licenciją spirito ir alkoholinių gėrimų gamybai. Todėl atrodo, kad šia technika buvo neišvengiamai suinteresuotas bendrovės konkurentas.

(89)

Abejoti bendrovės EKORDA ataskaitos patikimumu taip pat verčia ir susijusių su bankroto procedūra mokesčių, kurie būtų išskaičiuoti iš bendros pajamų sumos pardavus aktyvus, skaičiavimo metodas. Nors bendrovė EKORDA apskaičiavo 45 mln. SKK sumą, reikalingą mokesčiams, gavėjas savo skaičiavimuose pateikia 36 mln. SKK sumą, o auditorės Kochovos skaičiavimais ši suma siektų daugiausiai 22 mln. SKK. Šie svyravimai verčia abejoti bendrovės EKORDA mokesčių skaičiavimo tikslumu, todėl abejonių kelia ir jos nurodyta pajamų suma bankroto procedūros atveju. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad turint omenyje gavėjo padėtį 2004 m. birželio 17 d., net jeigu mokesčių suma siektų 36 mln. SKK, pajamos bankroto procedūros atveju būtų didesnės nei pasiūlyto susitarimo atveju gautos pajamos.

(90)

Galiausiai Komisija pažymi, kad Slovakijos institucijos nepritarė gavėjo tvirtinimui, kad mokesčių inspekcija turėjo bendrovės EKORDA ataskaitą prieš kreditorių susitikimą 2004 m. liepos 9 d.

(91)

Dėl Kochovos ataskaitos, Komisija negali jos įvertinti, nes neturi ataskaitos kopijos. Iš pateiktos informacijos neaišku, kada ir kokiu tikslu ši ataskaita buvo parengta ir kokiomis prielaidomis bei duomenimis ji buvo pagrįsta. Tačiau Komisija pastebėjo, kad šios auditorės išvados smarkiai skiriasi nuo išvadų, padarytų bendrovės EKORDA. Bankroto administratorės Holovačovos ataskaitoje tik apibendrintai tvirtinama, kad kreditorių atžvilgiu susitarimo procedūra yra naudingesnė nei bankroto procedūra. Komisijos nuomone šios dvi ataskaitos nei patvirtina, nei paneigia gavėjo tvirtinimus, kad kreditorius atitinka rinkos ekonomikos kreditoriaus reikalavimus.

(92)

Remdamasi turimais įrodymais, Komisija daro išvadas, kad pardavus aktyvus bankroto procedūros atveju gavėjo kreditoriai veikiausiai gautų daugiau pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių inspekcija, įeinanti į pirmąją grupę kaip atskiras kreditorius, gautų didžiausią dalį pelno ir be to gautų didžiausią dalį pelno, paskirstyto antrojoje grupėje (dėl didesnių gautinų sumų palyginti su kitais kreditoriais), Komisija daro išvadą, kad bankrutavimo atveju beveik visos pajamos atitektų mokesčių inspekcijai.

(93)

Mokesčių inspekcija, kitaip negu privatūs kreditoriai, turėjo teisę savo iniciatyva pradėti mokesčių išieškojimą parduodama nekilnojamąjį turtą, stakles ir įrenginius ar visą bendrovę. Komisijos manymu, gavėjo tvirtinimas, kad susitarimo procedūra apsaugos bendrovę nuo mokesčių išieškojimo procedūros, neturi reikšmės. Kaip patvirtino Slovakijos institucijos, mokesčių išieškojimo procedūra iš tikrųjų buvo alternatyva mokesčių inspekcijai, tiek prieš pradedant susitarimo procedūrą, tiek mokesčių inspekcijai vetavus pasiūlytą susitarimą. Todėl ši galimybė turi būti vertinama taikant rinkos ekonomikos kreditorių reikalavimus. Gavėjas nelygina pasiūlyto susitarimo su galimais mokesčių išieškojimo rezultatais.

(94)

Savo analizėje Komisija remiasi duomenimis, pateiktais gavėjo ir Slovakijos institucijų. Todėl reikėtų paminėti, kad Slovakijos institucijos patvirtino, kad garantija mokesčių institucijai prilygsta 397 mln. SKK sumai, kaip ir buvo minėta sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Tokia suma buvo gauta iš gavėjo finansinių ataskaitų. Savo ruožtu gavėjas tvirtina, kad pagal „ekspertų nustatytą kainą“ įkeistų aktyvų vertė prilygsta 194 mln. SKK sumai (žr. 17 punktą). Kadangi Komisija neturi nustatinėti, kurie duomenys yra teisingi, ji gali padaryti šias išvadas.

(95)

Pirma, garantija buvo kompensacija už atidėtą gavėjo mokesčių skolą, reikalaujamą pagal mokesčių administravimo aktą. Jeigu iš tikrųjų gavėjo aktyvų vertė prilygsta tik pusei garantijos vertės, kaip tvirtinama gavėjo pristatytoje ekspertų ataskaitoje, reiškia, kad valstybės reikalaujamos garantijos šių mokėjimo atidėjimų atveju nebuvo pakankamos. Šiomis aplinkybėmis tai, kad mokesčių inspekcija leido atidėti mokesčių mokėjimą tarp 2002 m. lapkričio mėn. ir 2003 m. lapkričio mėn., bendra suma 477 mln. SKK neatitiko rinkos ekonomikos kreditorių testo reikalavimų. Kadangi šie mokesčių atidėjimai buvo įgyvendinami iki Slovakijos įstojimo į Europos Sąjungą ir nėra įgyvendinami po įstojimo, Komisija nėra kompetentinga vertinti šių priemonių suderinamumą su bendrąja rinka. Taip pat nėra būtina, kad Komisija spręstų, ar šios priemonės iš tikrųjų nepriklauso valstybės pagalbos sričiai. Tačiau, jeigu anksčiau buvę mokesčių mokėjimų atidėjimai buvo valstybės pagalba, negalima vadovautis rinkos ekonomikos kreditoriaus principu, jeigu tokiu būdu atidėta skola yra vėliau (iš dalies) nurašoma.

(96)

Antra, netgi jeigu skaičiuojant įplaukas už mokesčių išieškojimą būtų panaudoti gavėjo pateikti mažesni skaičiai, rinkos ekonomikos kreditorius, jeigu turėtų galimybę, teiktų pirmenybę mokesčių išieškojimo procedūrai, o ne susitarimo procedūrai.

(97)

Mokesčių išieškojimo procedūros metu mokesčių inspekcija gali tiesiogiai parduoti skolininko aktyvus (gautinas sumas ir kitus trumpalaikius aktyvus, kilnojamąjį turtą, nekilnojamąjį turtą). Tuo metu, kai mokesčių inspekcija pritarė susitarimo procedūrai, gavėjo atsargų vertė siekė 84 mln. SKK, išieškomos gautinos sumos – 63 mln. SKK, grynieji – 161 mln. SKK (žr. 54 punktą). Pažymėtina, kad pačių trumpalaikių aktyvų vertė (308 mln. SKK; 8,1 mln. EUR) viršytų pajamų, gautų susitarimo metu, vertę (225 mln. SKK; 5,93 mln. EUR). Net jeigu visos gautinos sumos būtų išskaičiuotos (29), likusių trumpalaikių aktyvų vertė (245 mln. SKK; 6,4 mln. EUR) vis tiek viršytų pajamas, gautas po susitarimo procedūros. Be to, gavėjas turėjo ir kitus, ilgalaikius aktyvus, kurių vertė siektų mažiausiai 194 mln. SKK.

(98)

Mokesčių išieškojimo procedūros metu būtų išvengta kai kurių administracinių mokesčių, kuriuos reikia mokėti bankroto procedūros metu. Tikėtina, kad ši procedūra, tiesiogiai inicijuojama ir kontroliuojama mokesčių inspekcijos, vyktų greičiau.

(99)

Todėl Komisija daro išvadą, kad atliekant mokesčių išieškojimo procedūrą pelnas būtų didesnis nei susitarimo procedūros atveju.

(100)

Komisija atkreipia dėmesį į Slovakijos institucijų pateiktą raštą, kurį savo pavaldiniui, atitinkamos mokesčių inspekcijos vadovui, atsiuntė Slovakijos Respublikos Centrinės mokesčių inspekcijos vadovas (žr. 57 punktą). Šis raštas yra aiškus įrodymas, kad Slovakijos Respublikos Centrinė mokesčių inspekcija (kuri anksčiau turėjo tiesioginių kontaktų su gavėju) prieštaravo pasiūlytam susitarimui ir aiškiai nurodė vietinei mokesčių inspekcijai nebalsuoti už susitarimą. Rašte nurodyta, kad tokio sprendimo priežastis yra susitarimo „nenaudingumas“ valstybei.

(101)

Taip pat Slovakijos institucijos nurodė, kad mokesčių inspekcijos 2004 m. pradžioje iš Finansų ministerijos gavo nurodymą nepritarti jokiems susitarimams, kuriuose yra siūloma nurašyti mokesčių inspekcijų (30) gautinas sumas. Šis nurodymas susijęs su 2004 m. sausio 1 d.„Akto dėl mokesčių administravimo“ pakeitimais ir papildymais, kuriais buvo siekiama stiprinti mokesčių mokėjimo drausmę.

(102)

Toliau Komisija pažymi, kad mokesčių inspekcija apskundė sprendimą dėl susitarimo procedūros jau 2004 m. rugpjūčio 2 d., t. y. nepraėjus nei mėnesiui po pritarimo susitarimui.

(103)

Gavėjas teigė, kad mokesčių inspekcija pritarė susitarimui dar prieš gavėjui pradėjus procedūrą. Komisijos požiūriu, gavėjo pateikti įrodymai liudija visiškai priešingai. 2004 m. vasario 3 d. savo rašte gavėjui mokesčių inspekcijos vadovas rašo, kad nors iš esmės jis nėra prieš susitarimo procedūrą, jis nesutinka su gavėjo siūlymu susitarti dėl tik 35 % nuo visos skolos sumos grąžinimo.

(104)

Remdamasi šiuo įrodymu Komisija daro išvadą, kad Slovakijos institucijos nepritarė gavėjo pasiūlytam susitarimui, ir taip pat buvo nusiteikusios priešiškai dar prieš susitarimo procedūros pradžią 2004 m. kovo 8 d., prieš kreditorių balsavimą 2004 m. liepos 9 d., taip pat teismui patvirtinus susitarimą.

(105)

Gavėjas tvirtino, kad turėtų būti atsižvelgiama į ilgalaikes pasekmes, tokias kaip mokesčių mokėjimas valstybei (žr. 46 punktą).

(106)

Pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad rinkos ekonomikos kreditoriams taikomų reikalavimų testas skiriasi nuo rinkos ekonomikos investuotojams taikomų reikalavimų testo. Rinkos ekonomikos investuotojas pats gali spręsti, ar jam užmegzti ryšį su bendrovę ir vadovautis ilgalaike strategija, nukreipta gauti tinkamas pajamas iš savo investicijos (31). Tuo tarpu „rinkos ekonomikos kreditorius“, kuris jau komerciškai arba teisiškai susijęs su bankrutavusia bendrove, sieks atgauti bendrovei skolintas sumas (32) pačiomis palankiausiomis sąlygomis, atsižvelgiant į grąžinimo lygį ir laiką. Todėl hipotetinio rinkos ekonomikos kreditoriaus ir hipotetinio rinkos ekonomikos investuotojo motyvacija yra skirtinga. Dėl šios priežasties jurisprudencija nustatė skirtingus reikalavimų testus dviems skirtingoms situacijoms.

(107)

Antra, taikant analogiją su kreditoriumi – tiekėju, svarbu pabrėžti, kad jo gautinų sumų pobūdis ir valstybės gautinų sumų pobūdis yra iš esmės skirtingi. Kadangi tiekėjo santykiai su bankrutavusia bendrove grindžiami sutartimi, tiekėjas gali iš tikrųjų nukentėti praradęs verslo partnerį. Jeigu bankrutavusi bendrovė likviduojama arba parduodama, tiekėjas turės surasti naują klientą arba tartis su nauju savininku. Rizika didėja, kuomet jo priklausomybė nuo bankrutavusios įmonės yra didelė. Toks kreditorius nuolat galvos apie ateitį. Tuo tarpu valstybės ryšiai su bankrutavusia bendrove yra grindžiami valstybės teise, todėl nepriklauso nuo šalių pageidavimų. Kiekvienas naujas savininkas, perėmęs likviduojamos įmonės turtą, automatiškai įsipareigoja mokėti mokesčius. Be to, valstybė niekada nebūna priklausoma nuo vieno mokesčių mokėtojo. Svarbiausias argumentas yra tai, kad rinkdama mokesčius valstybė nesiekia pelno ir neturi komercinių tikslų. Todėl pateikta analogija neturi pagrindo.

(108)

Komisija daro išvadą, kad valstybės padėtis šiuo atveju negali būti lyginama su hipotetinio rinkos ekonomikos investuotojo padėtimi arba hipotetinio rinkos ekonomikos priklausomo kreditoriaus padėtimi. Todėl, taikant rinkos ekonomikos kreditoriaus principą, neturi būti atsižvelgiama į mokesčių praradimą ateityje.

(109)

Galiausiai, peržiūrėjus gavėjo pateiktus sumokėtų mokesčių duomenis pažymėtina, kad didžiausią gavėjo sumokėtų mokesčių dalį nuo 1995 m. sudarė netiesioginiai mokesčiai (akcizo mokestis ir PVM). Kadangi šiuos mokesčius galiausiai sumoka vartotojai, gavėjo likvidavimas neturėtų įtakos jų pasirinkimui ir vartotojai toliau pirktų apmokestinamus gaminius (šiuo atveju daugiausiai spiritą ir alkoholinius gėrimus) iš kitų gamintojų. Todėl gavėjo argumentas dėl ateityje prarandamų mokesčių neturi realios prasmės.

(110)

Remdamasi pateiktais įrodymais, Komisija daro išvadą, kad šiuo metu rinkos ekonomikos kreditoriaus testo reikalavimai nevykdomi ir kad valstybė suteikė gavėjui pirmenybę, kurios jis neturėtų galimybės gauti rinkos sąlygomis.

(111)

Todėl Komisija daro išvadą, kad aptariama priemonė atitinka valstybės pagalbą pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(112)

Gavėjui suteiktos valstybės pagalbos vertė prilygsta sumai, kurią mokesčių inspekcija nurašė susitarimo procedūros metu, t. y. 416 515 990 SKK.

(113)

Pirminis priemonės tikslas yra padėti bendrovei, patekusiai į sudėtingą padėtį. Tokiu atveju taikoma leidžianti nukrypti nuostata pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, kuris leidžia suteikti valstybės pagalbą, skirtą tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui, o taip pat turi būti įvykdytos atitinkamos sąlygos.

(114)

Atsižvelgdama į gavėjo gamybos portfelį, Komisija vertino, ar šiuo atveju yra taikomos specialios taisyklės, skirtos žemės ūkio sektoriui. Remdamasi Slovakijos institucijų pateikta informacija apie gavėjo apyvartą, Komisija savo sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą priėjo prie išvados, kad didžiausia dalis gavėjo gaminamos produkcijos nėra gaminiai, apibrėžti EB sutarties I priede, ir todėl yra taikomos bendrosios valstybės pagalbos taisyklės.

(115)

Gavėjas, pareikšdamas savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, pareiškė pretenzijas dėl apyvartos duomenų, kuriuos prieš tai pateikė Slovakijos institucijos (žr. 1 lentelę), tačiau neprieštaravo Komisijos sprendimui pagrįsti savo įvertinimus pagal bendras valstybės pagalbos taisykles. Komisija, netikrindama gavėjo pateiktų duomenų tikslumo (33), patikrino, ar jos pirmiau padarytos išvados yra aktualios atsižvelgiant į naujus duomenis. Komisija padarė išvadą, kad didžiausią dalį gavėjo apyvartos sudaro gaminiai, nepatenkantys į EB sutarties I priedo taikymo sritį. Todėl turi būti taikomos ne sektorinės, o bendrosios valstybės pagalbos taisyklės.

(116)

Sanavimo ir restruktūrizavimo pagalbą sunkumus patiriančioms bendrovėms šiuo metu reglamentuoja Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (34), („naujosios gairės“). Šios gairės pakeitė anksčiau galiojusį tekstą, priimtą 1999 m. (35) („1999 m. gairės“).

(117)

Pagal pereinamąsias naujųjų gairių nuostatas, naujosios gairės bus taikomos siekiant įvertinti bet kokią sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbą, suteiktą be Komisijos leidimo (neteisėta pagalba), jeigu dalis ar visa pagalba buvo suteikta po 2004 m. spalio 1 d., kuomet naujosios gairės buvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (104 punktas). Tačiau jeigu pagalba buvo neteisėtai suteikta iki 2004 m. spalio 1 d., patikrinimas vykdomas remiantis gairėmis, taikomomis pagalbos suteikimo metu (104 punktas).

(118)

Komisija pažymi, kad mokesčių inspekcija patvirtino susitarimą 2004 m. liepos 9 d., patvirtinimas įsigaliojo 2004 m. liepos 23 d. Taigi, pagalba buvo neteisėtai suteikta prieš 2004 m. spalio 1 d. Todėl yra taikomos 1999 m. gairės, kurios galiojo pagalbos suteikimo metu.

(119)

Komisija priėjo išvadą, kad gavėjas yra vidutinė įmonė pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (36).

(120)

Pagal 1999 m. gairių 5 dalies c punktą įmonė laikoma sunkumus patiriančia įmone, kai pagal nacionalinius įstatymus jai gali būti iškelta kolektyvinė byla dėl nemokumo.

(121)

Gavėjas dalyvavo susitarimo procedūroje, kurią pagal bankrutavimo akto apibrėžimą galima taikyti nemokioms įmonėms. Todėl gavėjas turi teisę gauti sanavimo pagalbą arba restruktūrizavimo pagalbą.

(122)

Ginčytina priemonė iš pradžių Slovakijos institucijų buvo aprašyta kaip sanavimo pagalba. Remdamasi 1999 m. gairėmis Komisija išreiškė abejones dėl pagalbos ir sanavimo pagalbos apibrėžimų suderinamumo dėl priežasčių, nurodytų III dalyje.

(123)

Nei Slovakijos institucijos, nei gavėjas nepateikė jokių savo pastabų dėl šių abejonių. Komisijai nebuvo pateikti jokie nauji faktai, susiję su šia problema.

(124)

Kadangi nurodytos abejonės nebuvo išsklaidytos, Komisija priėjo išvadą, kad pagalba pagal 1999 m. gaires neatitinka sanavimo pagalbos apibrėžimo.

(125)

Komisija išreiškė abejonę, kad pagalba atitiko restruktūrizavimo pagalbos apibrėžimą pagal 1999 m. gaires dėl priežasčių, nurodytų III dalyje.

(126)

Komisija nurodo, kad Slovakijos institucijos, kurių pareiga yra įrodyti, kad valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, nepateikė jokių naujų faktų, patvirtinančių šią išvadą. Komisija atitinkamai atsižvelgė į gavėjo pateiktas pastabas.

(127)

Pagal 1999 m. gaires restruktūrizavimo pagalbos suteikimas turi būti susijęs ir sąlygojamas realizuojamo ir vientiso restruktūrizavimo plano dėl įmonės ilgalaikio gyvybingumo atkūrimo. Valstybė narė atsako už tokį planą, kuriam turi pritarti Komisija. Įmonės nesugebėjimas įgyvendinti planą vertinamas kaip piktnaudžiavimas pagalba.

(128)

Restruktūrizavimo planas turi suteikti gavėjui galimybę atkurti ilgalaikį gyvybingumą per atitinkamą laikotarpį ir pagal realias prielaidas, susijusias su darbingumo sąlygomis ateityje. Tokiame plane turėtų būti išdėstytos aplinkybės, dėl kurių bendrovė patiria sunkumus, ir pateikiamos atitinkamos priemonės, kurios padėtų įveikti patiriamus sunkumus. Restruktūrizavimo priemonės negali būti apribotos finansine pagalba, skirta skoloms ir nuostoliams kompensuoti, nenustatant priežasčių, kurios sąlygojo šiuos sunkumus.

(129)

Bendrovėms, esančioms remtinuose regionuose, o taip pat mažoms ir vidutinėms įmonėms pagal 1999 m. gaires nustatomos sąlygos pagalbai gauti gali būti ne tokios griežtos, kalbant apie kompensacijos priemonių įvedimą ir monitoringo ataskaitų turinį. Tačiau dėl šių aplinkybių tokios bendrovės neatleidžiamos nuo būtinumo sudaryti restruktūrizavimo planą, o valstybės narės – nuo įsipareigojimo suteikti restruktūrizavimo pagalbą tik jei įgyvendintas restruktūrizavimo planas.

(130)

Prasidėjus oficialiai tyrimo procedūrai, Slovakijos institucijos patvirtino, kad verslo planą, kurį gavėjas turėjo sudaryti pagal susitarimo procedūros pradžios sąlygą, išnagrinėjo tik atitinkamas teismas, t. y. ne institucija, teikianti pagalbą, ir kad nei teismas, nei mokesčių inspekcija nestebėjo, kaip planas yra įgyvendinamas.

(131)

Gavėjas, priešingai negu teigiama, pareiškė, kad mokesčių inspekcija išnagrinėjo verslo plano gebėjimą atnaujinti ilgalaikį gyvybingumą dar prieš pritarimą susitarimui, tačiau savo pareiškimo nepagrindė jokiais įrodymais.

(132)

Gavėjo teigimu, restruktūrizavimo plano nebuvimas Komisijai atliekant ex post pagalbos įvertinimą, nėra svarbus, kadangi Komisija jau gali pati įsitikinti, ar gavėjas tapo tikrai gyvybingas. Anot gavėjo, pateikti oficialų restruktūrizavimo planą gali būti reikalaujama tik tada, kai įvertinimas atliekamas ex ante ir tik tokių įvertinimų atveju galima taikyti 1999 m. gaires.

(133)

Tokie argumentai nėra teisingi. 1999 m. gairės taikomos siekiant įvertinti suderinamumą tiek paskelbtos, tiek neteisėtos pagalbos atveju. Vertinimui taikoma sąlyga, kad restruktūrizavimo pagalba visada teikiama remiantis įgyvendinamu restruktūrizavimo planu. Komisija turi atlikti įvertinimą pagalbos suteikimo metu, remdamasi turima informacija.

(134)

Darytina išvada, kad mokesčių inspekcija, kaip pagalbą suteikianti institucija, neturėjo galimybės įvertinti restruktūrizavimo planą ir atlikti gautinų sumų nurašymą plano įgyvendinimui, kuris būtų tinkamai prižiūrimas. Iš to išplaukia, kad nebuvo įvykdyta pirma formali sąlyga, kuri yra taikoma ir įvertinimo ex post atveju.

(135)

Kalbant apie verslo plano turinį, Slovakijos institucijos nepateikė jokių įrodymų, kurie išsklaidytų Komisijos abejones dėl to, ar pateiktas planas iš tikrųjų yra restruktūrizavimo planas, kokio reikalaujama pagal 1999 m. metų gaires.

(136)

Komisija ir toliau yra nuomonės, kurią pateikė sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Pateiktas verslo planas yra planas, kuriame nagrinėjama tik aktuali gavėjo problema, susijusi su didėjančia skola valstybei. Šiame plane neanalizuojamos aplinkybės, dėl kurių gavėjas patyrė sunkumus, taip pat neanalizuojama nei bendrovės finansinė padėtis tuo metu, nei jos finansinės perspektyvos. Kadangi nebuvo tokios analizės, gavėjas nepasiūlė konkrečių priemonių įveikti priežastis, dėl kurių kilo sunkumų. Vienintelė išsamiai aprašyta priemonė yra siūlomas finansinis restruktūrizavimas susitariant su kreditoriais.

(137)

Plane visiškai nėra paminėtas gavėjo nuosavojo kapitalo padidinimas, kurį gavėjas nurodė kaip vieną iš restruktūrizavimo priemonių. Jokie duomenys dokumente nepatvirtina to, kad bendrovės Hydree Slovakija kapitalo padidinimas turėtų būti laikomas priemone, užtikrinančia, kad gavėjas ilgalaikiu laikotarpiu nekartos savo strategijos finansuoti gamybą PVM ir akcizo mokesčio skola, dėl kurios ji patiria sunkumų. Slovakijos institucijos patvirtino, kad kapitalo padidinimas visiškai nesumažino finansinių problemų pasikartojimo rizikos. Šios abejonės sustiprėja atsižvelgiant į tai, kad kapitalo padidinimas sudarė 21 mln. SKK sumą, o restruktūrizavimo skola yra 644 mln. SKK.

(138)

Pats kapitalo padidinimas neįrodo rinkos pasitikėjimo gavėjo ilgalaikio gyvybingumo atkūrimu. Komisija pastebi, kad gavėjas, nepaisant jo aktyvių pastangų, nesugebėjo gauti privataus banko paskolos.

(139)

Komisija toliau nurodo, kad gamybos įrangos nuoma gavėjo konkurentui, bendrovei Old Herold s.r.o., buvo akivaizdžiai priverstinio pobūdžio dėl fakto, kad gavėjas prarado licenciją spirito ir alkoholinių gėrimų gamybai, o ne dėl to, kad minėta gamyba nuostolinga ir todėl buvo reikalingas restruktūrizavimas. Tiesa, pats gavėjas galėjo pateikti prašymą išduoti jam naują licenciją po susitarimo procedūros, bet jis tokio prašymo nepateikė. Vis dėlto Komisija pastebi, kad gavėjas ir toliau parduoda bendrovės Old Herold produkciją, pagamintą gavėjo įranga ir pažymėtą gavėjo ženklu, ir netgi planuoja padidinti šiuos pardavimus. Tai nurodyta kasmetinėje 2004 m. balandžio 29 d. – 2004 m. gruodžio 30 d. laikotarpio ataskaitoje. Todėl gamybos įrangos nuoma negali būti vertinama kaip restruktūrizavimo priemonė, kadangi, remiantis visais surinktais įrodymais, šios gamybos dalies restruktūrizuoti nereikėjo.

(140)

Kitos verslo plane pasiūlytos priemonės neišsklaidė Komisijos abejonių. Šios priemonės yra tiesiog veikla, vykdoma užsiimant įprasta komercine veikla, o ne restruktūrizavimo priemonės (senų automobilių arba įrenginių pardavimas). Abi pasiūlytos struktūrinės priemonės (nepelningos nealkoholinių gėrimų gamybos nutraukimas ir kai kurio nekilnojamojo turto pardavimas) buvo aprašytos labai neaiškiai, nenurodant konkrečių gaminių ir laikotarpių. Slovakijos institucijos patvirtino, kad nekilnojamasis turtas, skirtas pardavimui (administracinės patalpos, parduotuvė ir poilsio patalpos), nebuvo parduotas iki 2005 m. spalio 10 d., t. y. kad ši planuota priemonė nebuvo įgyvendinta taip, kaip apie ją buvo pranešama.

(141)

Komisija dėl oficialaus restruktūrizavimo plano ir realios sunkumų analizės nebuvimo, taip pat dėl nenustatytų priemonių spręsti šias problemas ir neapibrėžtų rinkos sąlygų ir perspektyvų, priėjo išvadą, kad gavėjo pateiktas verslo planas nėra tikras restruktūrizavimo planas, kuris atitiktų 1999 m. gairių reikalavimus (37). Todėl Komisijos abejonės dėl gavėjo gyvybingumo atkūrimo nebuvo išsklaidytos.

(142)

Komisijos išvada, kad dėl realaus restruktūrizavimo plano nebuvimo jos abejonės dėl ilgalaikio gyvybingumo neišsklaidytos, leidžia daryti išvadą, kad ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka. Nepaisant to, Komisija dar išnagrinės kitą svarbų kriterijų, nustatytą 1999 m. gairėse, t. y. ar pagalbos suma yra tik reikalingas minimumas.

(143)

Pagal 1999 m. gairių 40 punktą, pagalbos suma ir intensyvumas turi būti apriboti iki minimumo, kuris suteiktų galimybę atlikti restruktūrizavimą, atsižvelgiant į gavėjo turimus finansinius išteklius. Gavėjas turėtų iš savo finansavimo šaltinių padaryti reikšmingą įnašą, skirtą restruktūrizavimui.

(144)

Restruktūrizavimo išlaidos sudarė 644 591 440 SKK (16,96 mln. EUR).Tai yra restruktūrizavimo skolų bendra suma susitarimo procedūros atveju. Gavėjas sumokėjo 35 % šios sumos, t. y. 225 607 028 SKK (5,93 mln. EUR).

(145)

Slovakijos institucijos nepateikė tolesnių paaiškinimų dėl abejonių, kurias šioje byloje išreiškė Komisija. Gavėjas paaiškino, kaip finansavo po susitarimo procedūros likusios skolos mokėjimą (žr. 30 punktą). Pasak gavėjo, jo įnašas buvo ([mažiau negu 300]) mln. SKK ([mažiau negu 7,9]) mln. EUR).

(146)

Pirma, Komisija nurodo, kad gavėjo turimi šaltiniai viršijo skolos, likusios po susitarimo procedūros, sumą. Tai reiškia, kad suteikta pagalba nebuvo apribota iki reikalingo minimumo.

(147)

Tačiau, svarbiausia yra tai, kad Komisija priėjo išvadą, jog bendrovės Old Herold suteiktas kreditas neatitinka gavėjo nuosavos įmokos sąlygų pagal 1999 m. gaires. Mokėtinos sumos yra nuolatinis įmonės finansavimo šaltinis. Tai yra trumpalaikės paskolos, kurias būtina apmokėti. Bendrovė turi galimybę turėti papildomus šaltinius restruktūrizavimui tik tuo atveju, jeigu teikėjai įsipareigoja suteikti ilgesnį apmokėjimo laikotarpį, negu yra bendrai priimta. Toks atidėjimas yra ženklas, kad rinkoje tikima bendrovės gyvybingumo atkūrimu.

(148)

Gavėjas niekaip neįrodė, kad, atidėdama mokėjimą, bendrovė Old Herold pastebimai viršytų bendrą komercinę praktiką tarp gavėjo ir jo teikėjų. 40 dienų apmokėjimo terminą galima laikyti bendra praktika, ypatingai atsižvelgiant į faktą, kad jis buvo nustatytas gavėjui po susitarimo procedūros. Todėl gavėjas jau neturėjo finansinių sunkumų. Pagrindinis susitarimo procedūros tikslas ir buvo padėti gavėjui įveikti finansinius sunkumus.

(149)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad šio ilgesnio apmokėjimo termino negalima vertinti kaip restruktūrizavimui skirto įnašo iš išorinių šaltinių.

(150)

Be šio atidėjimo nuosavas gavėjo įnašas pagal 1999 m. gaires yra [mažiau negu 170] mln. SKK ([mažiau negu 4,5] mln. EUR), taigi atitinka [mažiau negu 27] % restruktūrizavimo išlaidų.

(151)

1999 m. gairėse nebuvo jokių nustatytų kraštutinių dydžių, kuomet gavėjo nuosavas įnašas laikomas reikšmingu.

(152)

Atsižvelgdama į Komisijos 1999 m. gairių taikymo praktiką, o taip pat Komisijos požiūrį į atitinkamą kriterijų vystymąsi, kuris lėmė ribinių sumų įvedimą naujose gairėse (38), Komisija mano, kad gavėjo įnašas lygus [mažiau kaip 27] % yra pakankamai mažas. Toks įnašas galėtų būti priimtinas pagal 1999 m. gaires tik tuo atveju, jeigu būtų įvykdyti visi kiti reikalavimai, reikalingi pritarti pagalbai. Po to Komisija atsižvelgtų į tai, ar gavėjas, pavyzdžiui, veikia remtiname regione, iki kokio lygio finansavimo šaltiniai atspindi rinkos pasitikėjimą, į, be paties gavėjo ir jo akcininkų, bendrovės gyvybingumą ilgalaikiu laikotarpiu, arba į kitas šio atvejo ypatybes.

(153)

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių Komisija negali sutikti, kad gavėjo įnašas buvo reikšmingas. Komisija padarė išvadą, kad jos abejonės dėl gavėjo nuosavo įnašo reikšmingumo ir pagalbos suteikimo minimaliausia reikalinga suma nebuvo išsklaidytos.

(154)

Komisija padarė išvadą, kad pagalba nesuderinama su bendrąja rinka nei kaip sanavimo pagalba, nei kaip restruktūrizavimo pagalba. Be to, šis atvejis neatitinka jokios leidžiančios nukrypti nuostatos, apibrėžtos EB sutartyje.

(155)

Komisija padarė išvadą, kad Slovakijos Respublika neteisėtai suteikė mokesčių skolos nurašymą Frucona Košice, a.s. ir pažeidė EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka pagal jokias EB sutartyje nustatytas leidžiančias nukrypti nuostatas.

(156)

Nepaisant to, kad mokesčių inspekcija sustabdė mokesčių nurašymo įgyvendinimą iki šios procedūros pabaigos, Komisija padarė išvadą, kad gavėjui tuo momentu buvo naudinga, kad mokesčių inspekcija nusprendė atsisakyti savo gautinų sumų dalies ir tokiu būdu suteikė gavėjui pagalbą. Tuo momentu įsigaliojo 2004 m. liepos 23 d. susitarimas su kreditoriais. Gavėjo nauda konkurentų atžvilgiu buvo ta, kad mokesčių inspekcija nesiekė išieškoti iš jos mokesčių.

(157)

Kad padėtis ex ante būtų atnaujinta, valstybės pagalba turi būti išieškota,

30.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 112/32

(1)

Pagal EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį ir Valstybės pagalbos laivų statybai bendrąsias nuostatas (1) (toliau – Bendrosios nuostatos) Vokietija 2005 m. spalio 19 d. raštu (užregistruotu Komisijoje tą pačią dieną) Komisijai pranešė apie savo ketinimą įmonei Detlef Hegemann Rolandwerft GmbH & Co. KG (toliau – Rolandwerft) suteikti regioninę pagalbą. 2005 m. lapkričio 16 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos, kurią Vokietija pateikė 2005 m. gruodžio 23 d. raštu (užregistruotu tą pačią dieną). 2006 m. sausio 18 d. rašte Vokietija (užregistruotame tą pačią dieną) pakeitė pagalbą, apie kurią buvo pranešta.

(2)

2006 m. vasario 22 d. raštu Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Komisija paprašė Vokietiją ir kitas suinteresuotąsias šalis pareikšti pastabas. Laivų statybos ir jūrų technikos asociacija (Verband für Schiffbau und Meerestechnik) pareiškė savo nuomonę 2006 m. birželio 28 d. rašte (užregistruotame tą pačią dieną). Pagalbos gavėja pareiškė savo nuomonę 2006 m. birželio 30 d. rašte (užregistruotame 2006 m. liepos 7 d.).

(3)

Pastabos perduotos Vokietijai 2006 m. liepos 17 d. raštu. Vokietijos atsakymas Komisijai pateiktas 2006 m. rugpjūčio 11 d. raštu (užregistruotu tą pačią dieną).

(4)

Vokietija pateikė atsakymą į oficialios tyrimo procedūros pradžią 2006 m. balandžio 6 d. raštu (užregistruotu tą pačią dieną). Buvo pateikti priedai, pridėti prie 2006 m. balandžio 11 d. rašto (užregistruoto 2006 m. balandžio 12 d.). 2006 m. rugpjūčio 17 d. Komisija paprašė papildomos informacijos, kurią Vokietija pateikė 2006 m. rugsėjo 14 d. rašte (užregistruotame 2006 m. rugsėjo 15 d.). Vokietija pateikė Komisijai papildomą informaciją 2006 m. lapkričio 20 d. raštu (užregistruotu tą pačią dieną). 2006 m. lapkričio 22 d. įvyko susitikimas su Vokietijos ir laivų statyklos Rolandwerft atstovais. Po šio susitikimo Vokietija Komisijai 2006 m. lapkričio 24 d. rašte (užregistruotame tą pačią dieną) pateikė papildomą informaciją.

(5)

Pagalbą gaunanti įmonė yra Rolandwerft laivų statykla. Ši laivų statykla yra Žemutinėje Saksonijoje, Berne Vėzermaršo rajone (Vokietija), remtiname regione pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą. Laivų statykla yra prie Vėzerio upės, kuri įteka į Šiaurės jūrą. Ji priklauso Hegemann įmonių grupei ir yra didelė įmonė, kuri, vadovaujantis Komisijos rekomendacija dėl labai mažų bei mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (2) nepriskiriama mažosioms arba vidutinėms įmonėms.

(6)

Rolandwerft stato jūrų laivus. Pagrindinis verslas yra sutelktas į nedidelių konteinervežių (Feeder vessels) (mažiausių konteinerių laivų klasė) statybą. Be to, laivų statykla stato specialius laivus, pvz. Ro-Ro arba Lo-Lo laivus ir automobilių gabenimo laivus. 1999 m. Rolandwerft reagavo į paklausos pokyčius rinkoje ir pradėjo statyti didesnius laivus, kurių ilgis siekė iki […] (3) m, svoris – iki […] t, o krovumas – iki 850 TEU. Kad būtų galima statyti didesnius laivus, reikėjo įvykdyti laivų statyklos pritaikymo investicinę programą, kurioje, inter alia, buvo numatyta patobulinti laivų keltuvą. Be to, buvo numatyta pailginti įrengimo krantinę, tačiau šį projektą dėl ekonominių priežasčių teko atidėti. Rolandwerft užsiima ir laivų remontu. Remontas atliekamas tiek sausumoje, tiek vandenyje.

(7)

Pirmiausia 3 ceche konstruojamos laivų sekcijos, o lauko statybos aikštelėje iš sekcijų surenkami didesni laivų moduliai. Parengtos laivų dalys gabenamos per išorinę statybos aikštelę į 1 laivų statybos cechą, kur jos jungiamos ir statomas naujas laivas. Parengti naujų laivų korpusai gabenami prie laivų keltuvo ir juo nuleidžiami į vandenį. Toliau laivai įrengiami prie įrengimo krantinės, pritaikytos laivams, kurių ilgis yra iki 140 m. Įrangos komponentai keliami 50 tonų keliamosios galios krantinės kranu ir 8 tonų keliamosios galios statybiniu kranu, kurie transportuojami krantinės krano bėgiais.

(8)

Nuo praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios Rolandwerft vienu metu stato po du laivus (išskyrus laikus, kai būdavo nedidelė paklausa). Anksčiau šie abu (tuomet trumpesni) laivai buvo švartuojami tiesiogiai prie krantinės. Kai 1999 m. Rolandwerft pradėjo statyti didesnius laivus, krantinės ilgio nebeužteko. Tačiau dėl finansinių priežasčių Rolandwerft ne iš karto pailgino krantinę, o laikinai lygiagrečiai švartuodavo antrąjį laivą prie pirmojo laivo, prišvartuoto prie krantinės (toliau – lygiagrečioji prieplauka). Kiekvienam laivui, kuris buvo rengiamas lygiagrečiojoje prieplaukoje, Rolandwerft kaskart apie […] kartus […] laikotarpiui turėdavo nuomotis papildomą savaeigį kraną ir […] atitinkamai […] mažesnį plaukiojantį kraną.

(9)

Tačiau pasirodė, kad laivų įrengimas ir remontas lygiagrečioje prieplaukoje yra sudėtingas, brangus ir neekonomiškas. Be to, padidėdavo nelaimingų atsitikimų rizika.

(10)

Pagalba skirta skatinti investicijas penkiose skirtingose laivų statyklos srityse, būtent investicijas į 1 ir 3 cechus, krantinę, automatinio suvirinimo mašinas ir papildomos krantinės statybą. Didžioji dalis investicijų jau yra įgyvendintos. Pagalbos paprašyta prieš investicijų pradžią.

(11)

Remiantis Vokietijos duomenimis, investicijos padės sukurti Rolandwerft 35 darbo vietas. Dalis gamybos darbų anksčiau buvo atiduodama plieno įmonei […], kuri gamino Rolandwerft skirtas laivų priekinės dalies sekcijas. Investicijos leidžia Rolandwerft vėl įtraukti laivų priekinės dalies sekcijų gamybą į statyklos gamybos procesą.

(12)

Investicijos į 1 cechą yra skirtos pailginti jį 55 m. Kaip buvo pranešta Komisijai, šiuo metu didžioji dalis laivų statybos darbų atliekama po atviru dangumi. Įgyvendinus investicinį projektą būtų galima beveik visus darbus atlikti ceche.

(13)

3 ceche yra sekcijų konstravimo įrenginiai. Iš pradžių cecho vartai buvo tik 17,4 m pločio, nors Rolandwerft statomi laivai paprastai yra 22,2 m pločio. Todėl sekcijų nebuvo įmanoma konstruoti montavimui būtina kryptimi – jos turėjo būti konstruojamos skersai cecho, kad vėliau jas būtų galima išgabenti per vartus. Paskui savaeigiai kranai turėdavo pasukti sekcijas 90o kampu, kad jas būtų galima prijungti prie gretimų sekcijų. Šis procesas ilgas ir brangus. Dėl per siaurų cecho vartų buvo ribojamas ir sekcijų gylis, todėl Rolandwerft buvo priversta gaminti daugiau sekcijų, negu paprastai būtų reikalinga. Padėtis būtų pagerėjusi tik paplatinus cecho vartus. Ši projekto dalis buvo įgyvendinta 2004 m.

(14)

Kita investicinio projekto dalis, įgyvendinta 2004 m., buvo skirta pailginti cechą šiaurės vakarų kryptimi. Šioje cecho dalyje sekcijos suvirinamos į modulius. Pailginus cechą, suvirinimo darbus dabar galima atlikti ceche, t. y. neatsižvelgiant į oro sąlygas. Krano bėgiai buvo pratęsti į naująją sekcijų konstravimo cecho dalį.

(15)

Pavienės sekcijos konstruojamos ant kilblokų platformų, kuriomis sekcijos ir transportuojamos. Kadangi Rolandwerft, įgyvendinusi 1999 m. investicijas, pradėjo statyti didesnius laivus, remiantis Vokietijos duomenimis, senoji kilblokų platformų sistema nebeatitiko statyklos reikalavimų. Be to, sekcijos prieš suvirinimą turi būti tiksliai sustatytos viena prie kitos. Prieš įgyvendinant investicijas, šiam darbui būdavo naudojamas savaeigis kranas, tačiau tuomet darbas ilgai trukdavo ir susidarydavo daug išlaidų. Todėl 2004 m. laivų statykla investavo į modernias hidraulines kilblokų platformas ir sustatyti sekcijas tapo daug lengviau.

(16)

Kitas investicinis projektas, parengtas 2005 m. rugpjūčio mėn., yra susijęs su ketinimu pailginti 3 cechą pietryčių kryptimi ir taip pat yra skirtas tam, kad nebereikėtų atlikti darbo po atviru dangumi.

(17)

Į šį investicinį projektą įtrauktas ir projektas 96 m pailginti esamos krantinės krano bėgius. Ši krantinė yra 200 m ilgio. Prieš pailginant bėgius, kraną buvo galima panaudoti tik įrengiant maždaug pusę laivo. Kitai laivo pusei įrengti Rolandwerft turėdavo naudoti […] savaeigius kranus. Krano bėgiai buvo pailginti tiek, kad kranu būtų galima įrengti laivus per visą jų ilgį. Ši investicija taip pat buvo įgyvendinta 2004 m.

(18)

2004 m. taip pat buvo investuota į modernias automatinio suvirinimo mašinas, kuriomis buvo galima automatiškai ir greičiau atlikti būtinus suvirinimo darbus.

(19)

Į 2005–2006 m. investicinę programą yra įtraukta papildomos įrengimo krantinės statyba; tam esama krantinė turi būti pailginta apie 180 m. Įrengimo krantinės statybai būtinos, inter alia, šios priemonės: žemkase iškasti upės dugną, paaukštinti krantą ir prisijungti prie gatvių bei kelių tinklo. Be to, krano bėgiai turi būti pailginti dar 150 m, turi būti įsigytas ir parengtas naudoti papildomas 35 tonų keliamosios galios kranas bei užtikrintas kuro ir energijos tiekimas. Su šia investicine programa susiję darbai buvo pradėti 2005 m. rugpjūčio mėn.

(20)

Šio investicinio projekto atsiradimą lėmė sprendimas nuo 1999 m. statyti didesnius laivus. Tuo metu laivų statykla jau investavo į papildomą laivų keltuvo įrangą, kad statyklos įrenginiai būtų pritaikyti didesniems laivams. Kaip teigė pagalbos gavėja, investicijos į krantinę buvo atidėtos iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, turimos finansinės lėšos buvo labiau reikalingos taip pat Hegemann grupei priklausančiai Peene laivų statyklai, kurioje tuo metu vyko didelė restruktūrizacija. Dėl sumažėjusios paklausos laivų rinkoje (šis procesas truko kelerius metus), nebuvo papildomų lėšų, kuriomis būtų buvę galima baigti įgyvendinti investicines priemones Rolandwerft. Antra, šias investicijas buvo galima atidėti todėl, kad buvo techniškai įmanoma įrengti ir remontuoti du vienas šalia kito esančius laivus (net jei šis procesas buvo nelabai ekonomiškas).

(21)

Kita investicinio projekto teikiama nauda yra ta, kad naujoji krantinė laivų statyklai ateityje leis dalyvauti konkursuose statyti ir remontuoti karinio jūrų laivyno laivus. Dėl rizikos, susijusios su dviejų lygiagrečiai sustatytų laivų įrengimu vienu metu, iki šiol buvo atmetamos Rolandwerft paraiškos statyti ir remontuoti Vokietijos karinio jūrų laivyno laivus. Dėl šios rizikos Vokietijos karinis jūrų laivynas atsisakydavo teikti užsakymus Rolandwerft, nors Rolandwerft yra priskiriama toms laivų statykloms, kurios iš principo gali teikti paraiškas tokiems užsakymams.

(22)

Projekto išlaidos siekia iš viso 13 mln. EUR. Šias išlaidas galima paskirstyti taip (žr. lentelę):

(23)

Vokietija ketina Rolandwerft suteikti 1,56 mln. EUR valstybės pagalbą. Remtinos išlaidos apskaičiuojamos pagal visas 13 mln. EUR projekto išlaidas; pagalbos intensyvumas atitinkamai siekia 12 %. Pagalba teikiama remiantis patvirtinta regioninės pagalbos schema (4). Pagalbos paprašyta prieš investicijų pradžią.

(24)

Žemutinės Saksonijos federacinė žemė skiria pagalbą per NBank Hannover banką.

(25)

Oficialioji tyrimo procedūra buvo pradėta, nes Komisija abejojo, ar pagalba yra suderinama su Bendrosiomis nuostatomis. Komisija abejojo, ar investicijos į naują įrengimo krantinę gali būti laikomos investicijomis į turimus įrenginius.

(26)

Be to, Komisija būgštavo, kad Rolandwerft investicijos gali taip padidinti laivų statyklos gamybos pajėgumus, kad jie taptų nesuderinami su Bendrosiomis nuostatomis ir bendrąja rinka.

(27)

Komisija gavo pagalbos gavėjos Rolandwerft ir Laivų statybos ir jūrų technikos asociacijos pastabas.

(28)

Kaip teigė pagalbos gavėja, dėl investicinio projekto nepadidės laivų statyklos statybos pajėgumai. Pagalbos gavėja nurodė, kad didinant našumą bet kuriuo atveju padidės ir turimų atitinkamų įrenginių pajėgumai. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad bendri laivų statyklos pajėgumai irgi padidėtų. Nors Rolandwerft atveju investicijos padėtų padidinti našumą, tačiau dėl to nepadidėtų bendri laivų statyklos pajėgumai. Padidėjusį našumą absorbuos padidinta vidaus gamybinė veikla, kuri anksčiau buvo atliekama kitose įmonėse. Todėl gamybos apimtys CGT (kompensuotuoju bruto tonažu) nepadidės.

(29)

Pagalbos gavėja pateikė per pastaruosius metus pastatytų laivų apžvalgą ir laivų statyklos užsakymų registracijos žurnalus. 2004 m. Rolandwerft pastatė […] laivus, o tai atitinka apie […] CGT. 2006 m. planuojama pastatyti […] laivus, kurių talpa siektų […] CGT. 2007 ir 2008 m. siekiama kasmetinės […] CGT gamybos apimties.

(30)

Pagalbos gavėja teigia, kad laivų statykla praeityje kartais pirkdavo sekcijas arba visus laivų korpusus be antstatų iš trečiųjų įmonių. Tačiau Rolandwerft gamybos apimties negalima padidinti net iš tiekėjų superkant laivų korpusus be antstatų ir sekcijas, nes laivo įrengimas visada reikalauja laiko, o turimi įrenginiai neleidžia veiksmingai įrengti daugiau laivų. Todėl turimuose laivų statybos cechuose, pavyzdžiui, vienu metu galima statyti tik po vieną laivą. Laivo statymas iš atskirų elementų 1 laivų statybos ceche trunka maždaug […] savaičių, statant vieną laivą.

(31)

Pagalbos gavėja pateikė informaciją apie laivų statyklos gamybos procesą. Remiantis šia informacija, laivų statykla jau dirba visu krūviu ir įgyvendinus investicinį projektą nėra galimybių statyti daugiau laivų. Laivų statyklos bendri pajėgumai apsiriboja maždaug […] – […] CGT, kuriuos dar prieš įgyvendinant investicinį projektą buvo galima pasiekti perduodant dalį darbų subrangovams.

(32)

Pagalbos gavėja teigia, kad investicinis projektas leis laivų statyklai dalyvauti konkursuose statyti, remontuoti ir rekonstruoti karinio jūrų laivyno laivus. Iki šiol laivų statykla neturėjo tokios galimybės, nes būtų reikėję darbus atlikti lygiagrečiojoje prieplaukoje. Todėl gamybos apimtis (skaičiuojant CGT) sumažėtų, palyginti su dabartiniu lygiu, nes karinio jūrų laivyno laivams taikomi kitokie reikalavimai negu prekybos laivams. Galiausiai pagalbos gavėja teigia, jog net jei Komisija nepritaria Vokietijos nuomonei, kad pagal Bendrąsias nuostatas nedraudžiama teikti investicinę pagalbą projektams, susijusiems su gamybos didinimu, šis faktas nėra svarbus vertinant pagalbos Rolandwerft suderinamumą su bendrąja rinka, nes nėra didinami pajėgumai.

(33)

Be to, pagalbos gavėja teigia, kad investicijos yra susijusios tik su turimais įrenginiais. Ypač investicijų į krantinės pailginimą, kad du laivai galėtų būti įrengiami tiesiogiai nuo krantinės, atveju kalbama ne apie naujo įrenginio statymą. Jau dabar laivų statykla turi dvi lygiagrečiai viena prie kitos esančias prieplaukas laivams įrengti. Pagalbos gavėja pabrėžia, kad lygiagrečioji prieplauka yra susijusi su didesne rizika, todėl karinis jūrų laivynas atsisako teikti užsakymus Rolandwerft. Planuojamą investiciją sudaro turimos krantinės rekonstrukcija, kad būtų padidintas jos našumas. Pagalbos gavėja pateikia informacijos apie tai, kiek savaičių per metus buvo naudojama lygiagrečioji prieplauka ir kaip ji bus naudojama ateityje.

(34)

Be to, pagalbos gavėja teigia, kad pailginti krano bėgiai ir įrengtas naujas kranas, pritaikytas pailgintai krantinei, yra skirti tam, kad būtų nutrauktas neveiksmingas, brangus savaeigių kranų ir plaukiojančių kranų, kurie šiuo metu naudojami įrengiant laivus lygiagrečiojoje prieplaukoje, naudojimas. Įrengiant antrąjį laivą tiesiogiai nuo prieplaukos (tai būtų įmanoma įgyvendinus investicinį projektą) padidėtų ekonominis veiksmingumas ir našumas.

(35)

Vokietijos laivų statybos ir jūrų technikos asociacija (toliau – asociacija) mano, kad Komisijos abejonės dėl galimo pajėgumų didinimo negali būti grindžiamos Bendrosiomis nuostatomis. Taip pat šių abejonių nepateisina dabartinė rinkos situacija, o planuojama pagalba neiškraipytų konkurencijos.

(36)

Asociacija teigia, kad pastaraisiais metais pasikeitė Bendrijos politikos kryptis valstybės pagalbos laivų statybai srityje. Bendrosiose nuostatose nėra jokių išlygų, kurios draustų teikti investicinę pagalbą pajėgumams didinti. Asociacija mano, kad tokios išlygos nebelaikomos tikslingomis. Be to, asociacija teigia, kad Bendrosiose nuostatose pateiktų konkrečiam sektoriui skirtų nurodymų buvo atsisakyta kiek įmanoma anksčiau. Pajėgumų klausimas minimas tik kalbant apie pagalbą įmonių uždarymui. Kitas pagalbos rūšis, pavyzdžiui, restruktūrizavimo pagalbą, reglamentuoja bendrosios valstybės pagalbos nuostatos.

(37)

Asociacija taip pat teigia, kad formalus aiškinimas prieštarauja LeaderSHIP 2015 iniciatyvos nuostatoms, kurios sudaro Lisabonos strategijos dalį. Europos ekonomikos konkurencingumas ir našumas turi būti didinami investicijomis į mokslinius tyrimus, plėtrą ir naujoves, todėl būtinos investicijos į modernius gamybos įrenginius. Jei valstybės investicinė pagalba neprisidėtų prie pajėgumų didinimo, šis faktas prieštarautų LeaderSHIP 2015 iniciatyvos tikslui, ypač tikslui užtikrinti ir išplėtoti užimamą padėtį tam tikruose rinkos segmentuose. Vienas iš tokių rinkos segmentų yra mažųjų ir vidutinių konteinerių laivų statybos rinka, kurioje Europa kaip ir anksčiau užima pirmąsias vietas, palyginti su Korėjos Respublika ir Kinija.

(38)

Asociacijos nuomone, planuojamos investicijos neiškraipys konkurencijos. Šiuo metu nėra perteklinių pajėgumų, nes pasaulio laivų statybos rinka išgyvena pakilimą. Paklausa jau kurį laiką yra gana didelė, nors 2008–2009 m. tikimasi nedidelio paklausos sumažėjimo. Nuolat augant pasaulio prekybai, intensyvėja ir jūrų transportas. Ši tendencija ypač pastebima gabenant pramonės prekes konteinerių laivais. Auga didesnių laivų, kurių TEU siekia nuo 5 000 iki 8 000, ir kurie negali įplaukti į mažesnius uostus, paklausa. Todėl sykiu didėja ir mažesnių konteinervežių, kurie vėliau paskirsto konteinerius, paklausa. Rolandwerft gali statyti laivus, kurių dydis siekia iki 900 TEU.

(39)

Remiantis asociacijos pateikta informacija, nedideli konteinervežiai sudaro svarbų Vokietijos laivų statyklų veiklos segmentą. Tačiau pagrindinės konkurentės – Kinijos laivų statyklos – akivaizdžiai pirmauja šioje rinkoje, nes jos gauna 42,5 % visame pasaulyje teikiamų užsakymų. Vokietija užima rinkoje antrą vietą – ji gauna 26,8 % užsakymų.

(40)

Laivų iki 900 TEU rinkos segmente, asociacijos teigimu, yra labai mažai konkurentų iš Europos, ir jie yra dažniausiai įsikūrę Vokietijoje bei Nyderlanduose. Asociacija įžvelgia šio rinkos segmento didelę augimo galimybę. Kadangi Kinijos laivų statyklos siūlo savo laivus už nedidelę kainą, Vokietijos ir Europos laivų statyklos užimamą rinkos dalį galės išlaikyti tik tuo atveju, jei užtikrins aukštą kokybę ir nuolat didins našumą.

(41)

Asociacija taip pat pabrėžia, kad Kinija ir Vietnamas toliau didina savo laivų statybos pajėgumus ir kartu užimamą rinkos dalį. Tai rodo, kad konkurencija laivų statybos sektoriuje vyksta ne tiek Europos, kiek pasauliniu mastu.

(42)

Pastabose dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios Vokietija nurodo, kad Bendrųjų nuostatų 26 konstatuojamojoje dalyje nėra pateikiama jokių sąlygų dėl pajėgumų. Be to, 26 konstatuojamojoje dalyje nėra pateikiama jokių nurodymų, pagal kuriuos investicinė pagalba projektams, kurie didindami našumą sykiu padidintų ir pajėgumus, būtų traktuojama kaip neleistina. Vokietija taip pat pabrėžia, kad laivų statybos pramonės našumo didinimas yra vienas pagrindinių Bendrijos politikos tikslų šiame ekonomikos sektoriuje. LeaderSHIP 2015 iniciatyva siekiama pagerinti Europos laivų statyklų konkurencinę padėtį ir pašalinti žalą, kurią Europos laivų statybos pramonei daro subsidijos, skiriamos laivų statybai Azijoje. Vokietijos nuomone, šį tikslą galima pasiekti tik padidinus našumą.

(43)

Vokietija taip pat mano, jog negalima vadovautis Bendrųjų nuostatų 3 konstatuojamąja dalimi teigiant, kad vertinant pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka reikėtų atsižvelgti į investicinio projekto poveikį pajėgumams. Laivų statybos sektoriaus nebeveikia Bendrųjų nuostatų 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyti veiksniai, nes šis sektorius šiuo metu pasižymi užsakymų gausa, didelėmis kainomis ir pajėgumų stoka.

(44)

Vokietija taip pat pabrėžia, kad Europos laivų statybos pramonės rinkos dalis per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo, o Japonija, Korėjos Respublika ir Kinija padidino savo rinkos dalis pasinaudodamos valstybės subsidijomis. Šis subsidijavimas yra nurodytas Bendrųjų nuostatų 3 konstatuojamosios dalies c punkte kaip vienas iš veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti. Todėl Europos laivų statyklos turėtų dėti visas pastangas, kad didėtų jų našumas.

(45)

Vokietijos nuomone, bet koks našumo padidėjimas lemia, kad bus pagaminta daugiau produkcijos. Todėl, remiantis Bendrosiomis nuostatomis, našumo didinimas negali reikšti, kad tas pats kiekis bus pagamintas su mažesniu įnašu, t. y. su mažiau sąnaudų. Toliau Vokietija atkreipia dėmesį į regioninės pagalbos tikslą: ji turi prisidėti prie regiono ekonominės plėtros ir darbo vietų kūrimo. Vadinasi, dėl padidinto našumo negali sumažėti darbo vietų skaičius.

(46)

Atsižvelgdama į rinkos situaciją, Vokietija teigia, kad gabenama vis daugiau krovinių ir konteinerių laivų segmente pastebima tendencija naudoti didesnius laivus. Jau dabar yra laivų, kurių krovumas siekia 5 000 TEU, o naujausiose prognozėse kalbama apie laivus, kurių krovumas sieks 8 000 TEU. Kadangi tokie dideli laivai galėtų įplaukti tik į nedaugelį uostų, vis tiek reikės mažesnių laivų, kurie toliau paskirstytų jų krovinį. Todėl esama nedidelių konteinervežių, kurių krovumas sudaro 850 TEU (tokius stato Rolandwerft), paklausa tikrai nemažės.

(47)

Be to, Vokietija išsamiau paaiškina investicinį projektą ir prideda vaizdinę medžiagą, skirtą iliustruoti priemones ir laivų statyklos būklę.

(48)

Pailginus 1 cechą, laivų statykla galės visą laivą pastatyti ceche, o šiuo metu tai neįmanoma. Dabartines gamybos zonas uždengus stogu, darbas būtų našesnis ir veiksmingesnis.

(49)

Vokietija taip pat paaiškina, kad prie krantinės prišvartuotas laivas šiuo metu užima tik du trečdalius krantinės ilgio. Nenaudojama krantinės pietinė dalis bus pailginta. Tai nebus „naujų įrenginių“ statyba, kaip apibrėžta Bendrosiose nuostatose. Kai tik bus pailginta krantinė, joje bus pastatytas kranas, kuris pakeis šiuo metu naudojamą savaeigį kraną.

(50)

Vokietija atkreipia dėmesį, kad lygiagrečioji prieplauka 2003–2005 m. buvo naudojama […] per metus (įskaitant tiekimą). Vokietija dar kartą patvirtina, kad lygiagrečioji prieplauka bus perkelta prie naujos krantinės. Naujoji krantinė bus per metus naudojama maždaug tiek pat kartų, kiek buvo naudojama lygiagrečioji prieplauka pastaraisiais metais. Be to, Vokietija teigia, kad laivo įrengimas antrojoje prieplaukoje būtų susijęs su didesne rizika, nes būtinas plaukiojantis kranas turėtų būti nuplukdytas į Vėzerio upės vidurį. Todėl ateityje krantinės antrojoje prieplaukoje laivai nebebus įrengiami.

(51)

Vokietijos nuomone, įrengimo krantinės pailginimas, dėl kurio būtų galima nuo krantinės įrengti du laivus, nėra priskirtinas naujų įrenginių statybai. Kalbama tik apie nedidelį jau esančios krantinės pailginimą. Net be investicinio projekto ši krantinė jau yra ilgesnė už nedidelį konteinervežį, todėl laivų statykla vis tiek galėtų vienu metu įrengti du trumpesnius laivus.

(52)

Todėl Vokietija argumentuoja, kad Rolandwerft jau turi dvi įrengimo vietas, net jei antroji įrengimo vieta yra vadinamojoje „antroje eilėje“. Kadangi antrojo laivo nepasiekia krantinės kranai, turi būti naudojami savaeigiai kranai arba plaukiojantys kranai. Pailginus krantinę, darbas taptų akivaizdžiai veiksmingesnis, nes laivą būtų galima įrengti tiesiai nuo krantinės. Vokietija taip pat pabrėžia, kad Vokietijos karinis jūrų laivynas dėl Rolandwerft atliekamo laivų įrengimo antroje eilėje atsisako teikti užsakymus Rolandwerft.

(53)

Vokietija teigia, jog antrosios prieplaukos perkėlimas prie pailgintos esamos krantinės nereiškia, kad statomas naujas įrenginys – šis perkėlimas laikomas priemone padidinti abiejų prieplaukų našumą, nes dėl šios priemonės prieplaukos bus sustatytos nebe lygiagrečiai, o viena už kitos. Naujasis kranas, kuris bus pastatytas naujojoje prieplaukoje, pakeis šiuo metu naudojamus savaeigius kranus ir plaukiojančius kranus. Naudojant naująjį kraną, darbas bus našesnis.

(54)

Vokietija pabrėžia, kad ši priemonė yra būtina todėl, kad laivo įrengimas antroje eilėje ilgai trunka ir yra neveiksmingas. Be to, projektas suteikia Rolandwerft galimybę dalyvauti konkursuose remontuoti ir rekonstruoti Vokietijos karinio jūrų laivyno laivus.

(55)

Be to, Vokietija paaiškina, kad Rolandwerft iš pradžių statė mažesnius konteinervežius, kurie abu vienu metu galėjo būti švartuojami prie krantinės. Tačiau rinkoje vis labiau didėjo platesnių ir ilgesnių konteinervežių paklausa, todėl du didesni laivai jau nebetilpo vienu metu prie krantinės. Įrengdama ir remontuodama laivus, laivų statykla pradėjo švartuoti antrąjį laivą prie pirmojo, kuris buvo tiesiogiai švartuojamas prie krantinės. Todėl krantinės pailginimas tėra įrengimo įrenginio pritaikymas prie ilgesnių laivų.

(56)

Vokietija teigia, kad Rolandwerft ankstesniais metais kartais bendradarbiaudavo su Peene laivų statykla ir įrengdavo šioje laivų statykloje parengtus laivų korpusus be antstato. Tačiau pastaruoju metu Rolandwerft statė tik tokius laivus, kurie buvo nuo pradžios iki galo sukonstruoti Rolandwerft. Vokietija paaiškina, kad nebus galima atlikti daugiau remonto darbų tol, kol bus išlaikyta dabartinė naujų laivų statybos apimtis. Dalis remonto darbų yra atliekama sausumoje. Todėl jiems reikia išorinės statybos aikštelės, kuri jau yra naudojama naujų laivų statybai.

(57)

Vokietija taip pat teigia, kad naujasis kranas bus naudojamas ne tik prie naujosios krantinės, bet ir bus skirtas pagerinti krovos darbus senojoje krantinėje; tai padidins didžiausią senosios krantinės keliamąją galią.

(58)

Vokietija atkreipia dėmesį į tai, kad asociacija pritaria jos nuomonei. Vokietija mano, kad asociacijos nuomonė yra labai svarbi, nes ji atstovauja politiniams ir ekonominiams Vokietijos laivybos pramonės, Vokietijos laivų statyklų ir jų tiekėjų interesams. Be to, asociacija, kaip įvairių interesų grupių atstovė, gauna naujausią rinkos informaciją. Jei asociacija daro išvadą, kad planuojama pagalba Rolandwerft nepadarys žalos Vokietijos laivų statybos pramonei, Komisija turėtų atsižvelgti į šią išvadą. Vokietija taip pat pabrėžia, kad Komisija negavo jokių neigiamų, pagalbos skyrimui prieštaraujančių pastabų.

(59)

Atsižvelgdama į pagalbos gavėjos pastabas, Vokietija pabrėžia, jog Rolandwerft teigia, kad investicinis projektas neprisidės prie pajėgumų didinimo. Vokietija patvirtina, kad ji laiko šį klausimą nesvarbiu vertinant pagalbos suderinamumą.

(60)

Pagal EB sutarties 87 straipsnį, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo nusistovėjusią praktiką, įtakos prekybai kriterijus yra įvykdytas, jei pagalbą gaunanti įmonė užsiima ekonomine veikla, kuri yra prekybos tarp valstybių narių objektas.

(61)

Dotaciją teikia Žemutinės Saksonijos federacinė žemė, todėl ji priskirtina valstybės dotacijai. Dotacija suteikia Rolandwerft pranašumą, kuris rinkos sąlygomis jai negalėtų būti suteiktas. Rolandwerft stato jūrų laivus. Kadangi tais laivais prekiaujama, ši priemonė gali iškraipyti konkurenciją ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl ši dotacija yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, ir ją reikia atitinkamai įvertinti.

(62)

EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatomos išimtys bendrajam draudimui taikyti pagalbą EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

(63)

Siekdama įvertinti pagalbą laivų statybai, Komisija parengė Bendrąsias nuostatas, kuriose pateikiami specialūs nurodymai dėl pagalbos, teikiamos laivų statybos pramonei, nurodoma, ar laivų statybos sektoriaus ypatybės reikalauja specialių priemonių ir kokiu mastu. Kaip apibrėžta šiose Bendrosiose nuostatose, sąvoka „laivų statyba“ reiškia savaeigių komercinių jūros laivų statybą Bendrijoje. „Laivų remontas“ – tai savaeigių komercinių jūros laivų remontas arba atnaujinimas Bendrijoje. Rolandwerft vykdoma veikla patenka į šių apibrėžčių taikymo sritį, todėl ginčijamą pagalbą reikia vertinti atsižvelgiant į Bendrąsias nuostatas. Rolandwerft nestato žvejybinių laivų Bendrijai. Pagal gaires dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai patikrinimo (5) negalima teikti pagalbos laivų statykloms, skirtos statyti Bendrijos žvejybinius laivus.

(64)

Bendrųjų nuostatų 26 konstatuojamoje dalyje teigiama, kad „Regioninė pagalba laivų statybai, laivų remontui arba laivų techniniam pertvarkymui gali būti laikoma atitinkančia bendrosios rinkos reikalavimus, tik jei ji suteikiama veikiančioms statykloms atnaujinti bei modernizuoti ir neturi būti susijusi su minėtų statyklų finansiniu restruktūrizavimu, turint tikslą padidinti esamų įrenginių našumą“.

(65)

Pagalbos intensyvumas neturi viršyti 12,5 % arba taikomos regioninės pagalbos ribos dydžio pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, tačiau taikytinas yra mažesnis dydis. Šiuo atveju turi būti taikoma didžiausia 12,5 % riba. Be to, pagalba turi apsiriboti remtinomis išlaidomis pagal taikomų nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (6) apibrėžtį.

(66)

Šios investicinės priemonės yra skirtos racionalizuoti Rolandwerft gamybos procesą, t. y. papildomai pagerinti įrenginius ir uždengti stogu darbo zoną, kuri prieš tai buvo po atviru dangumi. Todėl šias priemones galima traktuoti kaip investicijas į esamos laivų statyklos modernizavimą arba atnaujinimą.

(67)

Dalis projekto yra susijusi su 1 cecho pailginimu ir 3 cecho pailginimu šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimis. Komisija mano, kad šis laivų statybos cechų pailginimas yra susijęs su jau turimais įrenginiais. Projektas de facto nėra skirtas statyti papildomą laivų statybos cechą. Šis pailginimas yra skirtas tik tam, kad laivų statybos darbai, kurie iki šiol buvo atliekami po atviru dangumi, nuo šiol būtų atliekami ceche.

(68)

Kitos investicijos į 3 cechą, susijusios su krano bėgių pailginimu, ir investicijos į cecho vartų platinimą bei kilblokų platformų modernizavimą taip pat yra laikytinos investicijomis į jau turimus įrenginius. Be to, Komisija mano, kad investicijos į krantinės krano bėgių pailginimą ir investicijos į modernias automatinio suvirinimo mašinas taip pat laikytinos investicijomis į esamus įrenginius. Šią nuomonę Komisija jau pareiškė sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(69)

Komisija mano, kad investicijos yra skirtos tam, kad būtų didinamas turimų įrenginių našumas. Pailginus cechus, padidės našumas, nes tuomet darbus bus galima atlikti neatsižvelgiant į oro sąlygas. Paplatinus 3 cecho vartus, akivaizdžiai sumažės sąnaudos, nes nebereikės pasukti sekcijų ir bus galima konstruoti gilesnes sekcijas. Tas pats taikoma ir krano bėgių pailginimui iki 3 cecho bei krantinės krano bėgių pailginimui (nes nebereikės naudoti […] savaeigių kranų), hidraulinių kilblokų platformų įsigijimui (nes nebereikės rankiniu būdu sustatyti atskirų sekcijų panaudojant savaeigius kranus) ir automatinio suvirinimo mašinų įsigijimui (bus sugaištama mažiau laiko ir susidarys mažiau sąnaudų negu suvirinant rankiniu būdu).

(70)

Nors investiciniai projektai darys akivaizdų poveikį našumui, jų poveikis pajėgumams bus nedidelis, nes nebus statoma naujų įrenginių, o pajėgumų didėjimas tebus tam tikrų esamų įrenginių našumo didinimo pasekmė. Pagalbos gavėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad padidinus našumą nepadidės laivų statyklos pajėgumai (skaičiuojant CGT), nes padidėjusį įrenginių našumą absorbuos padidėjusi gamyba laivų statykloje, nes į jos veiklą bus įtraukti iki šiol kitų įmonių atliekami darbai. Todėl Komisija mano, kad pajėgumai nebus neproporcingai padidinti.

(71)

Todėl Komisija daro išvadą, kad (22) konstatuojamosios dalies lentelės 1–6 priemonės gali būti traktuojamos kaip investicijos į esamos laivų statyklos modernizavimą arba atnaujinimą, skirtos padidinti esamų įrenginių našumą. Su šiomis investicijomis susijusios 8 360 000 EUR išlaidos yra laikytinos remtinomis išlaidomis.

(72)

(22) konstatuojamosios dalies lentelės 7 ir 8 priemonės yra susijusios su papildomos krantinės statyba ir naujo krano įsigijimu. Komisija mano, kad šios investicijos gali būti laikomos modernizavimo ir atnaujinimo priemonėmis dėl dviejų priežasčių. Pirma, Rolandwerft, dar prieš sudarydama investicijų projektą, vienu metu įrengdavo ir remontuodavo du laivus, nes vieną laivą ji švartuodavo lygiagrečiai su kitu laivu, prišvartuotu prie krantinės. Šis darbo metodas buvo neveiksmingas ir brangus. Įgyvendinusi investicijas, Rolandwerft galėtų du laivus tiesiogiai švartuoti prie krantinės ir įrengti abu laivus geresnėmis sąlygomis. Antra, šios investicijos yra priskiriamos paskutinėms iš kelių investicijų, kurios buvo pradėtos įgyvendinti 1999 m. siekiant pritaikyti laivų statyklą didesniems laivams statyti. Laivų statykla pertvarkė savo gamybą, nes gerokai mažesnių konteinervežių paklausa sumažėjo, o šiuo metu Rolandwerft statomų nedidelių konteinervežių paklausa padidėjo. Komisija mano, kad gamybos pritaikymas prie rinkos paklausos gali būti traktuojamas kaip modernizavimas.

(73)

Investicijomis taip pat siekiama padidinti turimų įrenginių našumą. Laivus prie ankstesnės krantinės bus galima įrengti ekonomiškiau, nes laivai nebebus statomi vienas šalia kito ir nebereikės persikelti per pirmąjį laivą norint pasiekti antrąjį laivą. Galima manyti, kad nauja krantinė nėra tik anksčiau egzistavusio įrenginio perkėlimas į kitą vietą, todėl Komisija mano, kad pastatyta nauja įrengimo krantinė padės didinti pirmosios krantinės našumą.

(74)

Antrasis kranas, kuris bus įrengtas pailgintoje krantinėje, taip pat prisidės prie pirmosios krantinės našumo didinimo. Abiejų kranų bendra keliamoji galia siekia 85 tonas, palyginti su ankstesne didžiausia 50 tonų keliamąja galia. Todėl krantinės kranai gali kelti tokius krovinius, kuriems kelti anksčiau buvo naudojamas plaukiojantis kranas. Įgyvendinus investicijas, plaukiojančio krano tereikės montuojant laivo variklį. Visus kitus krovinius bus galima kelti abiem pailgintoje krantinėje esančiais kranais. Antra, pirmasis kranas bus dažnai naudojamas darbams mažesnėje, greta už krantinės esančioje išorės statybos aikštelėje. Gavus ir įgyvendinus investicijas, bus galima panaudoti antrąjį kraną tuo metu, kai pirmasis kranas bus reikalingas darbams toje išorės statybos aikštelėje atlikti. Todėl tokiais atvejais nebus nutraukiami laivų įrengimo darbai.

(75)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad investicijomis siekiama padidinti esamų laivų statyklos įrenginių našumą.

(76)

Komisija mano, kad investicijos neprisidės prie to, kad būtų neproporcingai padidinti pajėgumai.

(77)

Įžangoje Komisija konstatuoja, kad Rolandwerft jau daugiau kaip 15 metų kaskart vienu metu įrengia po du laivus. Laivų įrengimas antroje eilėje buvo numatytas kaip laikina priemonė, kol bus įgyvendintos investicijos į krantinę. Remiantis Vokietijos duomenimis, faktas, kad ši laikina priemonė buvo išlaikyta taip ilgai, yra sietinas su ypatinga situacija rinkoje ir ypatingomis laivų statykloje susiklosčiusiomis sąlygomis. Laivų statyklos savininkė Hegemann grupė nusprendė turimas lėšas pirmiausia investuoti į Peene laivų statyklą. 2005 m. pasibaigus Peene restruktūrizacijos projektui ir dėl atgijusios rinkos Hegemann galėjo baigti Rolandwerft modernizavimo projektą. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad laivų statykla per pastaruosius 15 metų (su pertrūkiais, kai paklausa būdavo mažesnė) nuolat vienu metu įrengdavo po du laivus, Komisija nemano, jog yra pagrįstas teiginys, kad Rolandwerft, prieš įgyvendindama investicijas, turėjo pajėgumų įrengti tik vieną laivą.

(78)

Techniniu požiūriu trūkumai pirminiuose darbo etapuose, t. y. laivų statybos cechuose ir išorinės statybos aikštelėje, trukdė Rolandwerft didinti statomų naujų laivų skaičių ir plėsti remonto darbų apimtį. Cechai ir išorės statybos aikštelės naudojami maksimaliai, todėl neįmanoma didinti potencialios gamybos. Kalbant apie laivų statyklos atliekamą remontą, Vokietija paaiškino, kad apie 50 % kiekvieno remonto darbų užsakymo turėtų būti atliekama sausumoje, t. y. išorės statybos aikštelėje, tačiau jos pajėgumai jau yra išnaudoti naujų laivų statybai. Todėl papildomą remontą galima atlikti tik nestatant naujo laivo, o ne vienu metu. Tie patys argumentai taikomi laivų techniniam pertvarkymui. Kadangi investicijos nėra susijusios su trūkumų šalinimu, naujų laivų statybos ir remonto bei techninio pertvarkymo pajėgumai negali padidėti. Be to, būtina pabrėžti, kad šie su įrenginiais susiję trūkumai negali būti pašalinti be didelių sąnaudų, nes tam turėtų būti sudvejintas visas gamybos procesas.

(79)

Be to, Komisija ištyrė, ar naujoji krantinė prisidėtų prie to, kad padidėtų laivų statyklos pajėgumai įrengiant kitų įmonių sukonstruotus laivų korpusus be antstatų. Tačiau ir šiuo atveju tam sutrukdytų laivų statybos cechų stoka. Rolandwerft pastatyti nauji laivai iš pradžių yra preliminariai įrengiami laivų statybos cechuose, o kitų įmonių sukonstruoti laivų korpusai be antstatų yra beveik visiškai tušti, todėl jiems įrengti reikia daug darbo. Norint įrengti laivų korpusus be antstatų, krantinėje būtini techniniai įrenginiai, kurie paprastai yra reikalingi cechuose statant naujus laivus. Jei laivų statybos cechai ir jiems priklausantys įrenginiai dirba visu krūviu, tie įrenginiai negali tuo pačiu metu būti panaudoti laivų korpusams be antstatų įrengti. Todėl Rolandwerft negali plėsti savo veiklos kitų įmonių pastatytų laivų korpusų be antstatų įrengimo srityje ir tuo pačiu metu išlaikyti dabartinį aukštą naujų laivų statybos ir remonto lygį.

(80)

Vokietija taip pat paaiškino, kad šiuo metu laivų korpusai be antstatų nėra nei įrengiami, nei planuojama juos įrengti. Dabartiniu metu, kai yra didelė paklausa, labai neįtikėtina, kad būtų imamasi tokios veiklos, nes potencialių laivų korpusų be antstatų tiekėjų produktai yra užsakomi keleriems metams į priekį, todėl Rolandwerft negalėtų rinkoje įsigyti reikalaujamos aukštos kokybės paruoštų laivų korpusų be antstatų. Šią informaciją patvirtina faktinė Rolandwerft veikla pastaraisiais metais, per kuriuos laivų statykla papildomai neįrengdavo paruoštų laivų korpusų be antstatų, nors tai buvo teoriškai įmanoma panaudojant lygiagrečiąją prieplauką. Be to, Vokietija teigė, kad jei laivų paklausa rinkoje sumažėtų ir tiekėjai turėtų daugiau nepanaudotų pajėgumų, laivų korpusų be antstatų būtų galima įsigyti rinkoje, todėl galima spėti, kad tokiu atveju ir Rolandwerft gautų mažiau užsakymų. Tokiu atveju Rolandwerft taupumo sumetimais greičiau panaudotų savo pajėgumus laivų korpusų statybai, o ne imtųsi įrengti paruoštus laivų korpusus be antstatų. Net jei laivų statykla ir įrengtų paruoštus laivų korpusus be antstatų, ji tai darytų užuot stačiusi naujus laivus, o ne vienu metu.

(81)

Komisija konstatuoja, kad net jei investicijos hipotetiškai padėtų nesunkiai padidinti pajėgumus įrengiant kitų įmonių pastatytus laivų korpusus be antstatų, toks padidėjimas dėl minėtų techninių priežasčių būtų minimalus. Kadangi pasiektas našumo padidėjimas, kuris iš esmės susidaro sutaupius sąnaudas nebenaudojant išsinuomotų kranų, būtų nemažas, šioks toks pajėgumų padidėjimas, susidarantis kartais įrengiant laivų korpusus be antstatų, nebūtų traktuojamas kaip neproporcingas.

(82)

Be to, Komisija konstatuoja, kad Rolandwerft, siekdama pagrįsti savo teiginius, kad nesiekiama padidinti pajėgumų, pasisiūlė įsipareigoti penkerius metus nedidinti naujosios krantinės darbo krūvio. Šiame Vokietijos pateiktame įsipareigojime numatoma, kad laivų statykla penkerių metų laikotarpiui nuo investicijų į naują krantinę pabaigos apribos savo veiklą naujojoje krantinėje naujų laivų statybos, paruoštų laivų korpusų be antstatų įrengimo ir remonto bei techninio pertvarkymo srityje iki […] per metus. Naujosios krantinės naudojimas tik per […] atitinka laivų statyklos kitų metų veiklos planą, kuris buvo pateiktas Komisijai. Be to, Rolandwerft įsipareigojo per tą patį laikotarpį nestatyti laivų antrojoje eilėje. Komisija konstatuoja, kad šių įsipareigojimų negalima traktuoti kaip įrodymo, kad investicijos neprisidės prie pajėgumų didinimo. Tačiau ji šį įsipareigojimą laiko papildomu įrodymu, kad pagalbos gavėjos pateikti techniniai, praktiniai ir ekonominiai argumentai yra pagrįsti bei investicijomis siekiama didinti ne pajėgumus, o našumą.

(83)

Todėl Komisija mano, kad investicijos į naują krantinę ir naujo krano įsigijimą laikytinos priemone esamai statyklai atnaujinti bei modernizuoti, turint tikslą padidinti esamų įrenginių našumą. Investicija neprisideda prie neproporcingo pajėgumų didinimo. Todėl Komisija mano, kad naujos krantinės statyba ir naujo krano įsigijimas atitinka Bendrosiose nuostatose nurodytas sąlygas regioninei investicinei pagalbai teikti. Todėl 4 640 000 EUR investicijos yra remtinos.

(84)

Komisija daro išvadą, kad planuojama regioninė pagalba Rolandwerft, būtent 12 % nuo 13 000 000 EUR sumos, t. y. 1 560 000 EUR, atitinka Bendrosiose nuostatose nurodytas sąlygas regioninei pagalbai teikti. Todėl planuojama pagalba atitinka visas sąlygas, kad būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka,

30.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 112/41

(1)

2004 m. vasario 19 d. raštu (D/51178) Komisija Prancūzijos valdžios institucijų paprašė pateikti informaciją, susijusią su tam tikroms Biudžeto ministro patvirtintoms įmonėms taikoma fiskaline išperkamosios nuomos sistema, sukurta 1998 m. liepos 2 d. Įstatymo Nr. 98–546 dėl įvairių ekonominio ir finansinio pobūdžio nuostatų 77 straipsniu (2). 2004 m. kovo 18 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos paprašė pratęsti terminą, kuris joms buvo nurodytas informacijai pateikti. 2004 m. gegužės 3 d. rašte (A/33117) Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai minėtą informaciją. 2004 m. liepos 6 d. raštu (D/54933) Komisija Prancūzijos valdžios institucijų paprašė pateikti papildomos informacijos, kurią gavo 2004 m. rugpjūčio 2 d. (A/36007).

(2)

2004 m. gruodžio 14 d. raštu (D/205909) Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą. Šis sprendimas paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (3). Šiame sprendime Komisija pakvietė Prancūziją ir suinteresuotąsias šalis per nustatytą terminą pateikti savo pastabas.

(3)

2005 m. sausio 6 d. raštu (A/30266), vėliau – 2005 m. vasario 4 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijos paprašė pratęsti šį terminą; Komisija šiuos prašymus patenkino atitinkamai 2005 m. sausio 11 d. (D/50220) ir 2005 m. vasario 16 d. (D/51190) raštais.

(4)

2005 m. kovo 15 d. Komisija gavo (A/32251) Prancūzijos valdžios institucijų pastabas. Per nustatytą terminą Komisijai pateiktos ir šešiolikos suinteresuotųjų šalių pastabos, kurios 2005 m. birželio 9 d. (D/54454) buvo perduotos Prancūzijos valdžios institucijoms.

(5)

2005 m. liepos 7 d. raštu (A/35587) Prancūzijos valdžios institucijos paprašė Komisijos pratęsti terminą, kuris joms buvo nurodytas atsakymams į suinteresuotųjų šalių pastabas pateikti. Komisija šį prašymą patenkino ir Prancūzijos valdžios institucijos 2005 m. liepos 20 d. rašte (A/35981) galiausiai pateikė jai savo atsakymus.

(6)

2006 m. kovo 2 d. (A/31655) Prancūzijos valdžios institucijos e. paštu Komisijai perdavė papildomų pastabų dėl aptariamos sistemos.

(7)

Pagal Bendrojo mokesčių kodekso (toliau – BMK) 39 C straipsnio pirmąją pastraipą išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis bet kuria kita forma, amortizacija vyksta įprastu naudojimosi juo laiku.

(8)

Įstatymo Nr. 98-546 77 straipsniu į BMK įtraukiamos dvi nuostatos, kuriomis siekiama kovoti su ūkinių bendrijų ir ekonominių interesų grupių (toliau – EIG) (4) vengimu mokėti mokesčius atliekant kilnojamojo turto finansavimo operacijas.

(9)

BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyta, kad EIG išnuomoto turto apmokestinama amortizacija negali būti didesnė nei jų gaunamos nuomos suma, atėmus kitus mokesčius, taikomus nuomojamam turtui.

(10)

Iš tikrųjų dėl amortizacijos su mažėjančia norma ir finansinių išlaidų, kurios paprastai yra didžiausios pirmaisiais naudojimosi turtu metais, šio laikotarpio EIG rezultatams būdingas didelis deficitas; teigiami jie tampa tik antrajame etape, kai gaunama nuoma viršija bendras išlaidas (įskaitant amortizaciją ir finansines išlaidas). EIG galioja ūkinių bendrijų taisyklės, todėl nuostoliai, kuriuos ji patiria pirmaisiais savo veiklos metais, mažina apmokestinamą pelną, kurį šios grupės nariai gauna, vykdydami savo įprastą veiklą. Taigi BMK 39 C straipsnyje nustatyta amortizacijos riba norima kovoti su piktnaudžiavimu tokiu finansavimu, kuriuo siekiama mokesčių mokėjimo optimizavimo.

(11)

Vis dėlto į BMK įtraukta nuo šio apribojimo leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią sukuriama tam tikroms įmonėms naudinga amortizavimo sistema. BMK 39 CA straipsnyje nustatyta, kad BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta riba netaikoma EIG atliekamam kilnojamojo turto, kurį galima amortizuoti mažiausiai per aštuonerius metus taikant mažėjančią normą (5), finansavimui, jei tam, kad ši operacija būtų atlikta, Biudžeto ministras iš anksto duoda leidimą.

(12)

Tam, kad būtų gautas šis leidimas, turi būti įvykdyti keli reikalavimai, t. y. reikia, kad:

(13)

Paprastai EIG (kurią dažniausiai sudaro finansų įstaigos) įsigyja finansuotiną turtą rinkos kaina ir pagal išperkamosios nuomos sutartį išnuomoja jį naudotojui. Naudotojo mokama nuoma ir pirkimo kaina baigiantis sutarčiai leidžia EIG padengti savo pačios finansavimą, įskaitant palūkanas ir kapitalą.

(14)

Ministro pritarimas leidžia ne tik panaikinti amortizacijos ribą (6), bet ir vienu punktu padidinti amortizacijos su mažėjančia norma koeficientą, paprastai taikomą atitinkamam turtui. Be to, EIG perparduodant turtą naudotojui po to, kai praeina du trečdaliai įprasto naudojimosi turtu laiko, gautas pelnas neapmokestinamas.

(15)

Dėl reikalavimo, kad investicija būtų svarbi ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu (7) Prancūzijos valdžios institucijos pažymėjo, kad nėra gairių, pagal kurias būtų galima įvertinti šią svarbą, ir kad tyrimas atliekamas atsižvelgiant į netiesioginę investicijos įtaką darbo rinkos sričiai, konkurencijos sąlygoms ir veiklos vystymuisi atitinkamoje ekonominėje zonoje, ypač prisidėjimui prie gamybos, valdymo ar sprendimų priėmimo centro plėtros ar sukūrimo, kita vertus, į šios investicijos įnašą didinant saugumą ir gerinant aplinkos apsaugą.

(16)

Kalbant apie tai, kad turto naudotojui turi būti perleista mažiausiai du trečdaliai mokestinės naudos, gautos gavus Biudžeto ministro leidimą (8), iš MBK 39 CA straipsnio matyti, kad tai įvykdoma sumažinus nuomą arba pirkimo kainą. Be to, tikslus mokestinės naudos, kurią EIG turi perleisti naudotojui, dydis turi būti nustatytas Biudžeto ministrui suteikiant leidimą.

(17)

Prancūzijos valdžios institucijos Komisijos prašymu pateikė visų paprašiusiųjų Biudžeto ministro leidimo, taip pat faktinių aptariamos pagalbos sistemos naudotojų sąrašą, suskirstytą pagal veiklos sritis:

(18)

Šiuo klausimu Prancūzijos valdžios institucijos pažymėjo, kad iš 56 prašymų, kurie nebuvo patenkinti, 21 atsiimtas, 13 prašymų nagrinėjimas nutrauktas kaip neturintis pagrindo ir 22 atmesti. Dėl pastarųjų 22 prašymų Prancūzijos valdžios institucijos patikslino, kad 15 jų buvo susiję su jūrų transporto sričiai priklausančio turto finansavimo operacija ir 7 – su oro transporto sričiai priklausančio turto finansavimu.

(19)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pažymėjo, kad leidimo suteikimo procedūros, atliekamos vadovaujantis BMK 39 CA straipsniu, nuo 2004 m. gruodžio 14 d., t. y. nuo tos dienos, kai gavo pranešimą apie Komisijos sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, buvo sustabdytos.

(20)

Savo 2004 m. gruodžio 14 d. sprendime Komisija buvo tos nuomonės, kad investuotojams, fiskalinių ekonominių interesų grupių nariams, ir EIG finansuojamo turto naudotojams taikant BMK 39 CA straipsnį suteikta naudos. Dėl aptariamos priemonės laikymo atrankine Komisija pažymėjo, kad Biudžeto ministras gali savo nuožiūra vertinti leidimo suteikimo sąlygas ir pagal subjektyvius kriterijus atrinkti tuos, kurie gali naudotis aptariamos pagalbos sistema. Kita vertus, BMK 39 CA straipsnyje nustatyta mokesčių sistema yra pagalbos priemonė, naudinga iš esmės transporto sektoriui. Todėl į tai atsižvelgdama Komisija buvo tos nuomonės, kad aptariama priemonė negali būti pateisinama Prancūzijos mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra. Komisijos manymu, aptariama nauda taip pat nulemia valstybinių išteklių panaudojimą, konkurencijos iškraipymą ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(21)

Be to, dėl aptariamos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka Komisija tame tyrimo etape buvo tos nuomonės, kad šiomis aplinkybėmis nėra taikytina nė viena iš Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalies leidžiančių nukrypti nuostatų. Neatrodė, kad aptariama mokesčių sistema atitiktų reikalavimus, nustatytus valstybės pagalbos srityje priimtose Bendrijos gairėse ir rekomendacijose. Taigi ji atrodė nesuderinama su bendrąja rinka.

(22)

Todėl Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl aptariamos sistemos laikymo valstybės pagalba ir dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.

(23)

Savo pastabose Prancūzijos valdžios institucijos pirmiausia teigia, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema nėra valstybės pagalba. Iš tikrųjų ji tėra techninė bendrosios teisės normų taikymo priemonė, suteikianti galimybę valstybės institucijoms kontroliuoti atitinkamą finansavimo būdą, o ne nukrypimas nuo bendrosios teisės normų. Atskaitomos amortizacijos apribojimu, nustatytu BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje, siekiama sutrukdyti tam, kad šis finansavimo mechanizmas būtų panaudotas mokesčių mokėjimo optimizavimo tikslais, jei manoma, kad vengta mokėti mokesčių. BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema taip pat siekiama kovoti su vengimu mokėti mokesčius. Tačiau investicijos į sunkiąją įrangą, susijusią su šia nuostata, atsiperka tik po santykinai ilgo laiko, todėl išperkamosios nuomos pasitelkimas tokiu atveju reiškia ne tik mokesčių mokėjimo optimizavimo siekį, bet ir ekonominę būtinybę.

(24)

Į tai atsižvelgdamos Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad visuma reikalavimų, nustatytų norint gauti Biudžeto ministro leidimą, leidžia a priori vykdyti išnuomotos su teise pirkti įrangos finansavimo operacijų kontrolę ir nušalinti nuo pasinaudojimo šia mokesčių sistema bet kurį finansavimą, kuriuo iš esmės siekiama mokesčių mokėjimo optimizavimo.

(25)

Tai ypač taikytina reikalavimui, pagal kurį investicija turi būti svarbi ekonominiu ir socialiniu, ypač užimtumo, atžvilgiu; kad šis reikalavimas būtų patenkintas, reikia, jog prašymas suteikti leidimą būtų paremtas įsipareigojimu sukurti darbo vietų. Šiuo klausimu Prancūzijos valdžios institucijos patikslina, kad sukurtos darbo vietos turi būti išlaikytos minimaliu turto eksploatavimo laikotarpiu, t. y. kol trunka turto nuomos ar naudojimosi juo sutartis, kitaip tariant, mažiausiai aštuonerius metus. Jų teigimu, sukurtos darbo vietos turi leisti akivaizdžiai padidinti leidimo prašančios bendrovės darbuotojų skaičių ir turi būti tiesiogiai susijusios su investicija.

(26)

Šiuo klausimu Prancūzijos valdžios institucijos patikslina, kad kai kurie prašymai suteikti leidimą atmesti, nes juose pateiktas finansavimo projektas nebuvo svarbus ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu. Tai rodo dviejų tipų situacijos. Pirmuoju atveju nebuvo numatytas tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu atžvilgiu pakankamas darbo vietų ar darbuotojų skaičius, kad būtų sustiprintas arba įkurtas sprendimų priėmimo ir valdymo centras. Antruoju atveju projektas, pagal kurį prašymo pateikėjo finansinė padėtis būtų galėjusi leisti jam pasinaudoti kitais finansavimo būdais, nebuvo skatinamojo pobūdžio.

(27)

Reikalavimas, susijęs su didžiosios dalies mokestinės naudos, kurią gauna EIG nariai pagal BMK 39 CA straipsnį, perleidimu turto naudotojui taip pat leidžia kovoti su mokesčių mokėjimo optimizavimu, nušalinant nuo šios priemonės operacijas, kuriomis būtų siekiama tik grynųjų pajamų.

(28)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad taip sukurtas kontrolės mechanizmas nėra absoliutus. Šiuo atveju jos remiasi Prancūzijos Konstitucinės tarybos praktika, pagal kurią leidimas, numatytas BMK 39 CA straipsnyje, nėra absoliutus, jis tik suteikia Biudžeto ministrui įgaliojimus įsitikinti, kad atitinkama operacija atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus (9).

(29)

Bet kuriuo atveju mokestinė nauda, susijusi su amortizacijos sumos atskaitymu, prilygintina ne mokestinių pajamų praradimui, o kitokiam apmokestinimo bazės paskirstymui laike. Be to, tikslios pelno dalies, kurią pasilieka investuotojai, EIG nariai, nustatymas prilygintinas atlyginimui, kurio dydis priklauso nuo rinkos sąlygų ir nuo įprastų komercinių derybų.

(30)

Dėl Komisijos teiginio apie aptariamos mokesčių sistemos atrankinį pobūdį Prancūzijos valdžios institucijos pateikia keletą argumentų.

(31)

Pirma, minėta sistema yra bendro pobūdžio priemonė, galinti sietis ir su pramonės, ir su transporto sektoriumi. Kaip pramoninio turto, kurį galima amortizuoti taikant mažėjančią normą mažiausiai per aštuonerius metus, pavyzdį Prancūzijos valdžios institucijos pateikia popieriaus masės perdirbimo įrangą, angliavandenilių atsargų talpyklas, spausdinimo mašinas ir šaldymo agregatus. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad kai kurios transporto priemonės, pavyzdžiui, sunkvežimiai ir autobusai, dėl trumpesnio amortizacijos laikotarpio neįtrauktos į šios priemonės taikymo sritį. Taigi amortizuojamas bet kuris turtas, investicijoms į kurį atsipirkti reikia gana ilgo laiko.

(32)

Antra, tai, kad ši sistema didžiausią naudą teikia transporto priemonėms, iš tikrųjų lemia pokyčiai, nepriklausantys nuo Prancūzijos valstybės institucijų valios, t. y. pramonės įmonių finansinės padėties vystymasis ir investuotojų dėmesys transporto priemonėms. Iš tikrųjų transporto priemonės yra labai patrauklus turtas investuotojams, kurie, norėdami mažiau rizikuoti, renkasi tokį turtą, dėl kurio būtų galima lengvai derėtis, jei naudotojas susidurtų su sunkumais.

(33)

Trečia, aptariama sistema nėra palanki Prancūzijos įmonėms, nes pilietybė nėra svarbus veiksnys norint tapti EIG nariu. Užsienio investuotojas, ypač finansų įstaiga, taip pat gali pasinaudoti minėta sistema ir jos suteikiama galimybe gauti grynųjų pajamų, nepaisant to, kur jis moka mokesčius.

(34)

Bet kuriuo atveju, darant prielaidą, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra nukrypimas nuo bendrosios teisės normų, jos taikymo sritis ir trukmė būtų neapibrėžtos ir ji būtų pagrįsta objektyviais ir horizontaliais kriterijais, kuriais vadovaujamasi kovojant su vengimu mokėti mokesčius. Taigi jos nebūtų galima laikyti valstybės pagalba, kaip ir mokesčių sistemos, kuri aptariama 1996 m. kovo 13 d. Komisijos sprendime 96/369/EB dėl fiskalinės pagalbos, susijusios su amortizacija, skirtos Vokietijos oro transporto bendrovėms (10).

(35)

Be to, dėl pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimo Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad pajamų, kurias EIG nariai gauna dėl pelno neapmokestinimo, taip pat turi būti mažiausiai du trečdaliai grąžinta galutiniam turto naudotojui. Jos teigia, kad šis neapmokestinimas laikantis tam tikrų sąlygų pateisinamas Prancūzijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra. Jis būtinas siekiant užtikrinti, kad, turto pirmalaikio perleidimo atveju, būtų išlaikyta mokestinė nauda, gaunama atskaičius amortizaciją pagal bendrojoje teisėje apibrėžtas sąlygas. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad šis neapmokestinimas nuo 2007 m. sausio 1 d. atitiks bendrosios teisės normas. Iš tikrųjų nuo tos dienos pelnui, gautam už daugiau kaip dvejus metus turėtų akcijų perleidimą, šis mokestis nebus taikomas, išskyrus išlaidų ir mokesčių dalį, lygią 5 % grynojo pelno, į kurį atsižvelgiama nustatant apmokestinamąją sumą. Atsižvelgiant į EIG ir naudotojų sutarčių, pagal kurias leidžiama naudotis turtu, sudarymo datą, pirmalaikis turto perleidimas galimas tik po 2007 m. sausio 1 d., nes jį galima perleisti tik po to, kai bus praėję du trečdaliai minėtoms sutartims vykdyti skirto laiko. Taigi EIG nariams šis mokestis nebus taikomas pagal bendrosios teisės normas.

(36)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pažymi, kad pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimas nėra automatiškas. Viena iš neapmokestinimo sąlygų yra ta, kad faktinis turto naudotojas turi įrodyti, jog, atsižvelgdamas į šio turto kainą, negali jo įsigyti tiesiogiai, nesutrikdydamas savo finansinės pusiausvyros. Bet pagal Nacionalinio susirinkimo Finansų komiteto pranešėjo 1998 m. kovo 25 d. pranešimą ši sąlyga bus įtraukta į mokesčių nuolaidai, taikomai įsigyjant bendros laivų nuosavybės akcijų, panaikintai 1998 m. Finansų įstatymu, alternatyvių mechanizmų įgyvendinimo perspektyvą.

(37)

Dėl aptariamos mokesčių sistemos suderinamumo su bendrąja rinka Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad, jei daroma prielaida, jog ši sistema yra valstybės pagalba, ji neprieštarauja Sutarties 87 straipsnio 3 daliai, nes ji skatina tam tikrą veiklą, bet netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Iš tikrųjų BMK 39 CA straipsnyje nustatyta priemonė nesuteikia naudos nacionaliniams ūkio subjektams, pakenkdama kitų valstybių narių ūkio subjektams ir nėra naudingesnė nei kitose valstybėse narėse galiojančios sistemos.

(38)

Prancūzijos valdžios institucijos šiuo klausimu atsižvelgia į ypatingą jūrų transporto, kurio ūkio subjektai yra pagrindiniai aptariamos sistemos naudotojai, padėtį. Jos konstatuoja, kad ši sistema yra priemonė, kuri pagal pasekmes tolygi bendrosios laivų nuosavybės sistemai – susijusiai su Prancūzijoje registruotų laivų finansavimu, – apie kurią buvo pranešta Komisijai ir kurią ji patvirtino, remdamasi Sutarties 87 straipsnio 3 dalimi (11). Bendrosios laivų nuosavybės sistema 1998 m. buvo panaikinta, nes sudarė per daug išlaidų biudžetui. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pažymi, kad, būtent atsižvelgdama į tokias aplinkybes, kai prekybos laivų, įregistruotų Prancūzijoje, skaičius nedidėja, ir norėdama sumažinti fiskalines išlaidas, įstatymų leidėjas nusprendė pritaikyti fiskalinę išperkamąją nuomą. BMK 39 CA straipsnio įsigaliojimas lėmė ne Prancūzijos jūrų sektoriaus išaugimą, o laivyno, plaukiojančio su Prancūzijos vėliava, sustiprėjimą ir atsinaujinimą. Tačiau tuo pat metu kitų valstybių narių laivynai išaugo tiek vienetų skaičiaus, tiek tonažo atžvilgiu. Taigi minėtos sistemos įsigaliojimas nepadarė žalos kitų valstybių narių jūrų sektoriaus plėtrai.

(39)

Be to, BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema puikiai atitinka į Bendrijos valstybės pagalbos jūrų transportui gaires (toliau – 1997 m. Bendrijos gairės) ir Komisijos komunikatą C(2004) 43 – Bendrijos rekomendacijas dėl valstybės pagalbos jūrų transportui (toliau – 2004 m. Bendrijos rekomendacijos) (12). Ji ypač prisideda prie Bendrijos laivynų konkurencingumo pasaulinėje rinkoje skatinimo, prie darbo vietų išlaikymo Bendrijoje tiek laivuose, tiek sausumoje, prie Bendrijos jūrinės patirties išsaugojimo ir prie jūrinių įgūdžių lavinimo (minėtų Bendrijos rekomendacijų 2.2 punktas). Be to, ji veiksmingai prisideda prie saugumo didinimo ir aplinkos apsaugos gerinimo leisdama atnaujinti laivyną. Kalbėdamos konkrečiau apie jūrininkų darbo vietų ir aukštos kvalifikacijos specialistų darbo vietų sausumoje išsaugojimą Prancūzijos valdžios institucijos primena, kad, norint gauti Biudžeto ministro leidimą, viena iš sąlygų yra ta, kad Europos Sąjungos teritorijoje reikia turėti strateginį sprendimų priėmimo centrą, susijusį su jūrų veiklos ir laivų valdymu. Taigi ne tik darbo vietoms, susijusioms su tiesioginiu jūrų transporto valdymu, bet ir tos, kurios siejasi su susijusia veikla, pavyzdžiui, su draudimu, finansų maklerio paslaugomis ir finansavimu, netiesiogiai gali būti taikoma aptariama mokesčių sistema.

(40)

Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad nei 1997 m. Bendrijos gairėse (13), nei 2004 m. Bendrijos rekomendacijose (14) nenurodomas aiškus ryšys tarp pagalbos, būtinos norint išsaugoti ir plėtoti jūrų transportą, ir sukurtų darbo vietų skaičiaus. Be to, iš 2004 m. Bendrijos rekomendacijų aišku, kad „dabartinėje situacijoje nematyti jokių požymių, kad tarp valstybių narių būtų iškraipyta konkurencija taip, kad tai prieštarautų bendram interesui“ ir kad „priemonės, kurių imtasi, pasirodė esančios pozityvios siekiant išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistų darbo vietas […]“ (3.1 punktas).

(41)

Galiausiai dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo šiuo atveju: Prancūzijos valdžios institucijos remiasi 2001 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimu 2002/15/EB dėl valstybės pagalbos, Prancūzijos skirtos bendrovei „Bretagne Angleterre Irlande“ („BAI“ arba „Brittany Ferries“) (15), kuriame nagrinėjama aptariama sistema.

(42)

Prancūzijos valdžios institucijos taip pat remiasi savo 1998 m. kovo 17 d. raštu (A/32232) Komisijai, kuriame praneša apie BMK 39 C antrosios pastraipos ir 39 CA straipsnių įtraukimą. Jos teigia, kad nepaisant šio rašto, taip pat įvairių Komisijos nagrinėtų bylų (16), kuriose buvo minimas BMK 39 straipsnis, dėl šios sistemos per šešerius metus nuo jos įsigaliojimo dienos nebuvo pradėta jokia procedūra.

(43)

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Komisija tylėjo, turėta teisėtų lūkesčių dėl BMK 39 CA straipsnio suderinamumo su bendrąja rinka, prieštaraujančio bet kokiam galimam reikalavimui išieškoti iš atitinkamų įmonių suteiktą pagalbą.

(44)

Šešiolika suinteresuotųjų šalių per nurodytą terminą pateikė savo pastabas Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalį. Suinteresuotųjų šalių sąrašas pridedamas prie šio sprendimo.

(45)

Pirma, ar aptariama sistema laikytina valstybės pagalba, dauguma suinteresuotųjų šalių nepritaria Komisijos pozicijai šiuo klausimu.

(46)

Pavyzdžiui, „Caisse Nationale des Caisses d'Epargne et de Prévoyance“ (toliau – „CNCE“), „Calyon Corporate and Investement Bank“ (toliau – „Calyon“) ir „BNP Paribas“ (toliau – „BNP“) nuomone, BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema nėra valstybės pagalba; ji sukuria bendrosios teisės normų, susijusių su tam tikro turto amortizacija, taikymo kontrolės sistemą. BMK 39 C straipsnio antrosios pastraipos ir 39 CA straipsnių deriniu siekiama kovoti su pernelyg dideliu mokestinių pajamų praradimu, apie kurį liudija parlamento darbai, atlikti iki Įstatymo Nr. 98–546 priėmimo (Finansų komiteto 1998 m. kovo 25 d. ataskaita Nacionaliniam susirinkimui).

(47)

Savo ruožtu „Société Générale“ (toliau – „SG“), „BNP“ ir „Brittany Ferries“ teigia, kad BMK 39 CA straipsniu nesukuriama nuo bendrosios teisės nukrypstanti mokesčių sistema; jis reiškia grįžimą prie bendrosios teisės, susijusios su amortizacija. Taigi kalbama apie bendro pobūdžio sistemą. Pasak „SG“, ekonominė nauda, susidaranti dėl mokesčio atidėjimo taikant BMK 39 CA straipsnį, turi būti lyginama su bendrosios teisės nuostatomis amortizacijos srityje, o ne su apribojančia, nuo bendrosios teisės nukrypstančia sistema, nustatyta BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje. Be to, aptariama sistema yra atvira visiems ūkio subjektams, veikiantiems Prancūzijos teritorijoje, ir BMK 39 CA straipsnis nėra skirtas jokiam atskiram ekonomikos sektoriui. Todėl pranašumas dėl šio straipsnio taikymo nėra suteikiamas vien tik Prancūzijos prekiniam jūrų laivynui ir Prancūzijos banko įstaigoms.

(48)

Be to, EIG narių tapatybė nėra kriterijus, kuriuo remiantis suteikiamas leidimas, ir aptariamoje sistemoje nėra jokių apribojimų EIG nariams, mokantiems mokesčius. Todėl, pasak šių suinteresuotųjų šalių, nėra pagrindo manyti, kad BMK 39 C ir 39 CA straipsnių nuostatomis EIG nariams suteikiama atrankinė mokestinė lengvata.

(49)

Be to, BMK 39 CA straipsnyje numatytas leidimas nėra suteikiamas laisva nuožiūra. Priešingai, pasak „Gaz de France“ ir „BNP“, ministro leidimas suteikiamas laikantis objektyvių ir nediskriminacinių reikalavimų. Šiuo klausimu „BNP“ primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką (17) Komisija turi įrodyti, kad taikant atskiras priemones su ūkio subjektais elgtasi laisva nuožiūra. Iš tikrųjų dėl administracijai suteiktos vertinimo laisvės gali tekti konstatuoti, kad priemonė yra atrankinio pobūdžio, bet tik tuo atveju, jei kalbama apie atskirą priemonę, o ne apie bendrą sistemą, kuria ta priemonė remiasi. Šiuo klausimu primintina, kad mokesčių administracija negali primesti įstatymuose nenustatytų reikalavimų. Tačiau šiuo atveju įstatyme aiškiai nustatyta, kokie kriterijai taikytini siekiant įvertinti, ar investicija „svarbi ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu“. „BNP“, „CNCE“ ir „Calyon“ šiuo atžvilgiu remiasi Prancūzijos valdžios institucijų minėtu Konstitucinės tarybos sprendimu (18). Šiaip ar taip atsisakius suteikti leidimą administraciniam teismui gali būti pateiktas ieškinys dėl įgaliojimų viršijimo; teismas priima sprendimą, atsižvelgdamas į šio atsisakymo motyvus.

(50)

„Calyon“ ir „BNP“ manymu, aptariamos sistemos atrankinį pobūdį lemia rinkos praktika ir transporto aktyvų savybės (tam tikros ilgalaikės pridėtinės vertės ir likvidumo garantijos), o ne BMK 39 CA straipsnio turinys. Iš tikrųjų transporto aktyvai pasižymi savybėmis, leidžiančiomis įgyvendinti ilgalaikį finansavimą. Be to, net jei BMK 39 CA straipsnyje nebūtų nustatytas reikalavimas dėl išankstinio leidimo, kurį turi duoti už biudžetą atsakingas ministras, šia sistema naudotųsi tie patys, kurie ja naudojasi dabar.

(51)

Be to, pasak „BNP“, BMK 39 CA straipsnio taikymo sąlygos pateisinamos Prancūzijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra, nes tam tikruose veiklos sektoriuose reikalingos didelės investicijos.

(52)

„CNCE“ taip pat teigia, kad finansinė nauda, analogiška tai, kuri gaunama taikant BMK 39 CA straipsnį, gali būti gaunama įgyvendinant bendrosios teisės nuostatas. Iš tikrųjų BMK 39 CA straipsnio specifiškumas fiskalinių pasekmių masto atžvilgiu nelemia faktinių skirtumų, palyginti su amortizacija susijusiomis bendrosios teisės normomis. Pasak „CNCE“, šis specifiškumas – tai nauda, gaunama vienu punktu padidinus amortizacijos su mažėjančia norma koeficientą, ir galimybė pasinaudoti pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimu. Vis dėlto „BNP“ pripažįsta, kad valstybė apskaičiuoja 39 CA straipsnio taikymo biudžetines išlaidas, remdamasi BMK 39 C straipsnio antrąja pastraipa.

(53)

Naudą, gaunamą vienu punktu padidinus amortizacijos koeficientą, atsveria tai, kad nustatytas nuostolis pagal BMK 39 CA straipsnį gali būti išskaitytas iš ne daugiau kaip ketvirtadalio bendrosios teisės įmonėms nustatyto apmokestinamo pelno, kurį kiekvienas EIG narys gauna iš savo veiklos. Be to, šia mokestine lengvata siekiama atsverti specifinius suvaržymus ar apribojimus, reikalingus leidimui gauti. „BNP“ šiuo klausimu patikslina, kad nauda, kurią gauna EIG dėl to, kad vienu punktu padidinamas amortizacijos koeficientas, yra sąlyginė ir palyginti nedidelė. Bet kuriuo atveju ji negali suteikti kokio nors konkurencinio pranašumo. Šiuo atžvilgiu „Air France“ nurodo, kad dėl finansavimo pagal aptariamą sistemą, palyginti su finansavimu tiesioginio skolinimosi būdu, sutaupoma 6–10 % orlaivio kainos. Ši bendrovė taip pat teigia, kad nuomininko sutaupytos lėšos visiškai prilygintinos finansinei naudai, kurią galima gauti pagal kitas fiskalines sistemas.

(54)

Dėl pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimo „CNCE“ pažymi, kad galimybę to prašyti suteikia Prancūzijos mokesčių sistemos struktūra, todėl tai neturi būti laikoma valstybės pagalba. Neapmokestinimas ekonomiškai pagrįstas, todėl būtinas arba funkcionalus atsižvelgiant į sistemos veiksmingumą. Pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimo pateisinamas būtinybe išlaikyti grynąsias pajamas, gaunamas pagal BMK 39 CA straipsnio 1 dalį. Pasak „Calyon“, laivų atveju pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimo leidžia laivų savininkui atsidurti panašioje padėtyje, kokioje jis būtų atsidūręs, jei būtų tiesiogiai pirkęs laivą ir jei būtų pakankamai pajėgus finansiškai, kad išskaičiuotų iš mokesčių amortizaciją. Pasak „BNP“, pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimu siekiama, kad nebūtų ginčijama nauda, susijusi su mokesčių atidėjimu, jei naudotojas pirma laiko pasinaudotų pirkimo teise. „SG“ savo ruožtu nurodo, kad pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimas tėra atsvara specifiniams suvaržymams, susijusiems su aptariama mokesčių sistema, pvz., draudimui perleisti nuomotojo dalis, nebent naudotojas pats specialiai to paprašytų. Bet naudotojui padidintos eksploatacinės išlaidos atsvertų šį neapmokestinimą.

(55)

Pasak „Brittany Ferries“, pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimas, numatytas BMK 39 CA straipsnyje, nėra palankesnis už tą, kurį lems bendrosios teisės nuostatos (išskyrus 5 % lygią išlaidų ir mokesčių dalį), taikytinos nuo 2007 m.

(56)

„Air France“ teigia, kad lėšos, sutaupomos naudojantis šia mokesčių sistema, prilygintinoms toms, kurios gaunamos naudojantis kitais pasaulyje priimtais finansavimo būdais su fiskalinius svertais. Be to, operacijas, finansuojamas pagal BMK 39 CA straipsnį, lydi kompensacijos, galinčios sumažinti šios sistemos teikiamą naudą. „Air France“ taip pat pažymi, kad tam tikrais atvejais EIG gali susitarti su nuomininku, kad pastarasis prisiims fiskalinę riziką ir apmokės susijusias išlaidas; tai labai sumažintų ekonomiją, kurią gali gauti naudotojai.

(57)

Galiausiai keletas suinteresuotųjų šalių, tarp jų „Compagnie Méridionale de navigation“, teigia, kad aptariama sistema laivų savininkams nustatoma daug suvaržymų, kurie reiškia valstybės reikalaujamą atsvarą dėl leidimo. Pavyzdžiui, nauda, gaunama naudojantis šia mokesčių sistema, atsveria papildomas laivų, plaukiojančių su Prancūzijos vėliava, valdymo išlaidas, susidarančias daugiausia dėl Prancūzijos įgulų išlaikymo, išliekančio vienam brangiausių Europoje. Šiuo klausimu „Fouquet Sacop“ pažymi, kad ši sistema ją paskatino pasirinkti spartesnį vystymąsi su Prancūzijos laivais, nes suvaržymus ir papildomas išlaidas, susijusias su laivais, plaukiojančiais su Prancūzijos vėliava, atsveria aptariama mokesčių sistema. „CMA CGM“, „Broström Tankers“, „Pétro Marine“ ir „Louis Dreyfus Armateurs“ savo ruožtu tvirtina, kad, nepasinaudojusios šia sistema, jos nebūtų galėjusios užtikrinti savo investicijų į laivus su Prancūzijos vėliava ir prisidėti prie Bendrijos laivyno vystymosi. „Bourbon Maritime“ pažymi, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema leidžia išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus, užtikrinančius tiesioginį jūrų transporto valdymą, taip pat susijusią veiklą, ir veiksmingai prisideda prie saugumo didinimo ir aplinkos apsaugos gerinimo.

(58)

Antra, dėl Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, susijusios su poveikiu valstybių narių prekybai, daugelis suinteresuotųjų šalių pažymi, kad EIG nariai ir atitinkamo turto naudotojai gali būti užsienio ūkio subjektai arba jų pavaldžiosios įmonės Prancūzijoje. Be to, aptariama sistema nėra palankesnė už tas, kurios egzistuoja kitose valstybėse narėse. Šiuo klausimu „SG“ patikslina, kad tarp jos klientų, prašiusių Biudžeto ministro leidimo, prancūzai sudaro mažumą.

(59)

Trečia, dėl aptariamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka „CNCE“ pažymi, kad jūrų operatoriams suteikti leidimai atitinka 1997 m. ir 2004 m. Bendrijos gairių (19) dvasią. Taigi aptariama priemonė yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, aiškinamą atsižvelgiant į minėtose Bendrijos gairėse išdėstytus principus.

(60)

„Brittany Ferries“ teigia, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, nes šia nuostata siekiama tik ištaisyti „rinkos defektus“ investicijų į sunkiąją įrangą finansavimo srityje. Be to, dauguma suinteresuotųjų šalių pabrėžia, kad kitos valstybės narės į tai reagavo priimdamos panašias nuostatas.

(61)

Ketvirta, dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo šiuo atveju dauguma suinteresuotųjų šalių – besinaudojančių aptariama sistema – teigia, kad jos visada buvo įsitikinusios, jog aptariama priemonė nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Taigi šiuo atveju minėto principo taikymas prieštarautų lėšų išieškojimui.

(62)

Šiuo klausimu „SG“ nurodo, kad pagal ankstesnę nei aptariama sistemą dėl amortizacijos susidaręs ūkinių bendrijų deficitas būdavo visas priskiriamas šių bendrijų dalininkų fiskaliniams rezultatams. Bet Komisija niekada nėra teigusi, kad ši bendrosios teisės sistema gali būti valstybės pagalba.

(63)

Taip pat pabrėžiama, kad Komisija šešerius metus delsė įsikišti. Pasak „Calyon“, atrodo, kad Komisijai buvo žinoma apie keletą pagal BMK 39 CA straipsnį atliktų turto finansavimo operacijų, bet ji niekada nekėlė klausimo dėl jų teisėtumo Sutarties 87 straipsnio atžvilgiu (20). Šiuo klausimu „CNCE“ teigia, kad laikas, praėjęs nuo tos dienos, kai Komisija sužinojo apie pagalbą iki oficialios tyrimo procedūros pradžios dienos yra pernelyg ilgas; „Calyon“ vadina šį laiką nepagrįstu. Be to, Komisija išimties tvarka jau yra pripažinusi, kad gavėjo lūkesčiai buvo teisėti, šiam nesutikus grąžinti pagalbos, kai nuo tos dienos, kai Komisija sužinojo apie priemonę, iki tos dienos, kai ji priėmė savo galutinį sprendimą, buvo praėję maždaug treji metai (21).

(64)

Kai kurios suinteresuotosios šalys taip pat pažymi, kad Komisija yra patvirtinusi bendrosios laivų nuosavybės sistemą – palankesnę mokesčių atžvilgiu nei aptariama – ir kad šia aplinkybe buvo grįsti teisėti lūkesčiai, kad aptariama sistema yra teisėta. Beje, pasak „CNCE“, kad gavėjai įgytų teisėtų lūkesčių, reikia, jog Komisija būtų pasisakiusi apie tokią pat sistemą. Tokie lūkesčiai gali atsirasti ir dėl analogiškos sistemos patvirtinimo. Savo 2001 m. gegužės 8 d. sprendime (22) Komisija patvirtino analogišką sistemą. „CNCE“ ir „SG“ taip pat remiasi keliomis panašiomis sistemomis, kurias patvirtino Komisija (23), bei Teisingumo Teismo sprendimu byloje RSV prieš Komisiją (24).

(65)

„Brittany Ferries“ mano, kad 2001 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimas (25) lėmė jos teisėtų lūkesčių, kad aptariama sistema nėra valstybės pagalba, atsiradimą.

(66)

„CNCE“ taip pat pažymi, kad Prancūzija priėmė Įstatymą Nr. 98–546 maždaug po trijų mėnesių, kai apie jį pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai. Per du mėnesius nuo šio pranešimo Komisija neatsakė, todėl aptariama priemonė pagal Lorenz sprendimą laikytina priklausančia esamai pagalbos sistemai (26).

(67)

Be to, vykstant oficialiai tyrimo procedūrai Komisijai pastabas pateikė dvi suinteresuotosios šalys, paprašiusios likti neįvardytos.

(68)

Pirmoji jų, per nustatytą terminą pateikusi Komisijai savo pastabas, teigia, kad aptariama sistema yra neteisėta. Ji prašo Komisiją išplėsti dabartinės administracinės procedūros taikymo sritį, kad ji apimtų ir bendrosios laivų nuosavybės sistemą. Ji, kaip ir Komisija, nusprendusi pradėti oficialią tyrimo procedūrą, mano, kad aptariama sistema yra atrankinė, nes sudaro palankias sąlygas Prancūzijos laivų savininkams ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ypač susisiekimo per Lamanšo sąsiaurį rinkoje. Šiuo klausimu ji teigia, kad šiuo atveju aptariama sistema, pakeitusi bendrosios laivų nuosavybės sistemą, įdiegta siekiant patenkinti Prancūzijos jūrų pramonės poreikius; tai matyti iš 1998 m. kovo 25 d. Finansų komiteto ataskaitos.

(69)

Be to, sudarydama palankias sąlygas Prancūzijos operatoriams ši mokesčių sistema prisideda prie perteklinio pajėgumo didinimo susisiekimo per Lamanšo sąsiaurį rinkoje, leisdama įsigyti naujus laivus finansinių išteklių neturintiems sektoriaus operatoriams. Be to, konkurencijos iškraipymą, susidariusį taikant šią sistemą, patvirtina tai, kad bendrovės „Sea France“ ir „Brittany Ferries“, naudodamosi šiuo fiskaliniu mechanizmu, įsigijo laivų. Šių bendrovių pajėgumas įsigijus naujų laivų labai išaugo.

(70)

Antroji suinteresuotoji šalis, pageidavusi likti neįvardyta, savo pastabose nurodo preferencinį konkurentų atžvilgiu statusą, kuriuo naudojasi Prancūzijos operatoriai, tarp kurių pirmiausia „Brittany Ferries“, dėl to, kad jų laivai finansuojami pagal aptariamą sistemą. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad „Brittany Ferries“ išlaiko susisiekimo per Lamanšo sąsiaurį pozicijas ir susisiekimo tarp Prancūzijos ir Airijos pozicijas, nors šiems maršrutams būdingos nepalankios konkurencijos sąlygos, dėl kurių, beje, iš rinkos pasitraukė „P&O“.

(71)

Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, daugumos trečiųjų suinteresuotųjų šalių pastabos patvirtina jų poziciją dėl aptariamos sistemos vertinimo, ypač tai, kad:

(72)

Dėl abiejų suinteresuotųjų šalių, kurios nebuvo įvardytos, pastabų Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad jos pagrįstos neteisingais arba netiksliais duomenimis.

(73)

Į argumentą, pagal kurį pranašumas, suteiktas „Brittany Ferries“ naudojantis BMK nustatyta mokesčių sistema, netiesiogiai lėmė „P&O“ pasitraukimą iš vakarinės ir centrinės Lamanšo dalies, Prancūzijos valdžios institucijos atsako, kad šia sistema pasinaudojo tik du „Brittany Ferries“ laivai ir kad jos laivo „Mont St Michel“ finansavimui pagal šią sistemą buvo pritarta 2001 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimu (27).

(74)

Nagrinėdamos šį klausimą už konkurenciją atsakingos Jungtinės Karalystės institucijos atliko išsamų tyrimą dėl minėto operatoriaus pasitraukimo iš rinkos. Tačiau jų išvadose neužsimenama apie galimą konkurencijos iškraipymą, kaip šio operatoriaus pasitraukimo iš rinkos priežastį. Be to, tam tikrų operatorių apyvarta mažėjo dėl nuolat didėjančios konkurencijos su pigių skrydžių bendrovėmis, o ne dėl to, kad kiti laivų savininkai pradėjo eksploatuoti naujus laivus.

(75)

Dėl vienos šių suinteresuotųjų šalių pageidavimo, kad Komisijos tyrimas apimtų ir bendrosios laivų nuosavybės sistemą, Prancūzijos valdžios institucijos primena, kad 1996 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendime ši sistema pripažinta suderinama su Sutarties taisyklėmis.

(76)

Galiausiai pajėgumas susisiekimo per Lamanšo sąsiaurį rinkoje išaugo ne dėl to, kad bendrovės pasinaudojo fiskalinių EIG sistema. Apie tai kalbant reikėtų atsižvelgti į naujus rinkos dalyvius, pradėjusius savo veiklą maršrutuose, kuriuose anksčiau veikė tradiciniai operatoriai. Šiuo atžvilgiu Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pažymi, kad dėl Eurotunelio 2000–2003 m. dvigubai padidėjo krovinių pervežimo pajėgumas ir kad „P&O“ perpirko operatoriaus „Stena-Line“ dalis bei modernizavo savo laivus.

(77)

Atlikusi oficialią tyrimo procedūrą, pradėtą pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalį, ir atsižvelgusi į argumentus, kuriuos šiuo atžvilgiu pateikė Prancūzijos valdžios institucijos, Komisija mano, kad mokesčių sistema, nustatyta BMK 39 CA straipsnyje, yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(78)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(79)

Nacionalinę priemonę pripažįstant valstybės pagalba turi būti įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos: 1) aptariama priemonė teikia naudą iš valstybinių išteklių, 2) ši nauda yra atrankinė ir 3) aptariama priemonė iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti ir gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (28).

(80)

Reikia išdėstyti priežastis, leidžiančias manyti, kad aprašyta BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema atitinka visas šias sąlygas.

(81)

Primintina, kad pagal BMK 39 C straipsnio pirmąją pastraipą išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis bet kuria kita forma, amortizacija vyksta per įprastą naudojimosi laiką.

(82)

BMK 39 C straipsnio antroji pastraipa ir 39 CA straipsnis yra susiję su amortizacijos taisyklėmis, taikytinomis išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis, finansavimui, ypač EIG atliekamam finansavimui. Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, šios dvi nuostatos buvo įtrauktos siekiant kovoti su piktnaudžiavimu šiuo finansavimo būdu.

(83)

Prancūzijos valdžios institucijos ir suinteresuotosios šalys teigia, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema atitinka grįžimą prie bendrosios teisės amortizacijos atskaitymo srityje, t. y. prie minėto kodekso 39 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos ir 39 C straipsnio pirmosios pastraipos nuostatų ir todėl nėra valstybės pagalba. BMK 39 C straipsnio antroji pastraipa yra nuo šių straipsnių leidžianti nukrypti nuostata.

(84)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymas nustatomas atsižvelgiant į tai, ar tam tikroje teisinėje sistemoje valstybinė priemonė gali palaikyti „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, palyginti su kitomis, kurios minėtos sistemos siekiamo tikslo atžvilgiu atsidurtų panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje (29).

(85)

Todėl siekiant nustatyti, kas pagal teismo praktiką, susijusią su valstybės pagalbos sąvoka, sudaro naudą atitinkamoje teisinėje sistemoje, reikia nustatyti orientacinę taisyklę arba bendrą taikytiną sistemą, kuria remiantis bus lyginama ši nauda (30). Be to, Teisingumo Teismas šiuo klausimu nusprendė, kad orientacinio pagrindo nustatymas dar svarbesnis nagrinėjant fiskalines priemones, nes pats naudos buvimas gali būti nustatytas tik vadinamojo „normalaus“ apmokestinimo, t. y. mokesčio normos, galiojančios tam tikroje geografinėje zonoje, atžvilgiu (31).

(86)

Bet šiuo atveju siekiant nustatyti šią orientacinę taisyklę, atsižvelgiant į išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis, amortizacijos sistemą, reikia atsižvelgti tik į su tokio turto finansavimu, kurį atlieka ūkinės bendrijos, tokios kaip EIG, susijusias nuostatas. Jei tokių nuostatų nėra, faktinė ir teisinė situacijos, į kurias atsižvelgiama siekiant nustatyti naudos buvimą, nėra lygintinos nei EIG narių, nei aptariamo turto naudotojų atžvilgiu.

(87)

Šiuo atveju taikytina orientacinė taisyklė, susijusi su atskaitomos amortizacijos nustatymu, yra šios amortizacijos principo apribojimas EIG finansuojamam turtui, numatytas BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje (32). Tai nėra BMK 39 C straipsnio pirmoji pastraipa, nes ši nuostata netaikoma finansavimo operacijai, kurią atlieka EIG, t. y. struktūros, jungiančios kelis teisinius subjektus, paprastai finansų institucijas, kurios dalijasi su šia operacija susijusią riziką, kitaip nei tada, kai finansavimo operaciją atlieka viena finansinė institucija, viena prisiimdama atitinkamą riziką. Be to, šiuo klausimu pažymėtina, kad, kitaip nei tais atvejais, kai naudojami finansavimo būdai nepasitelkiant EIG, tokios fiskaliniu atžvilgiu skaidrios struktūros atliekama finansavimo operacija sudaro sąlygas mokesčių mokėjimo optimizavimui, nes dėl nuostolių, kuriuos EIG patiria pirmaisiais savo veiklos metais, mažėja apmokestinamas pelnas, kurį šios grupės nariai gauna vykdydami einamąją veiklą.

(88)

Todėl Komisija mano, kad Prancūzijos valdžios institucijos ir kai kurios suinteresuotosios šalys nepagrįstai teigia, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema reiškia grįžimą prie bendrosios teisės, susijusios su amortizacija, ir kad šio kodekso 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyta orientacinė sistema, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinama mokestinė nauda, gaunama taikant 39 CA straipsnį. Be to, svarbu pažymėti, kad BMK 39 CA straipsnyje specialiai numatyta, jog atitinkama mokestinė nauda apskaičiuojama pagal patikslintų teigiamų arba neigiamų verčių, susijusių atitinkamai su papildomu mokesčių sumažinimu arba jų mokėjimu, likutį, palyginti su tomis vertėmis, kurios būtų gautos taikant šio straipsnio antrosios pastraipos nuostatas.

(89)

Dėl naudos, gaunamos taikant BMK 39 CA straipsnį, reikia konstatuoti, kad tik EIG nariai (33), finansuojantys kilnojamąjį turtą, kurio amortizacijos trukmė yra mažiausiai aštuoneri metai, gali pasinaudoti mokestine nauda, gaunama taikant BMK 39 CA straipsnį, t. y. 1) nuo atskaitomos amortizacijos principo ribojimo leidžiančia nukrypti nuostata, 2) amortizacijos koeficiento padidinimu vienu punktu ir 3) galimu pelno, gauto perleidus turtą, neapmokestinimu.

(90)

Viena vertus, dėl atskaitomos amortizacijos apribojimo panaikinimo taikant BMK 39 CA straipsnį primintina, kad kiekvienas EIG narys per turto nuvertinimo laikotarpį, kuriuo EIG rezultatai yra deficitiniai, gali, proporcingai savo turimoms teisėms, išskaičiuoti EIG deficitą iš savo apmokestinamo pelno. Šiuo atveju neatsižvelgiama į amortizacijos apribojimą, nustatytą BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje.

(91)

Taigi BMK 39 CA straipsnio leidžiančios nukrypti nuostatos taikymas leidžia kiekvienam EIG nariui deficitiniu laikotarpiu sumažinti bazę, kuri paprastai būtų taikoma pagal BMK 39 C straipsnio antrąją pastraipą. Iš tikrųjų tai, kad amortizacijos suma neapribojama gaunamos nuomos suma, atėmus kitus mokesčius, taikomus išnuomotam turtui, leidžia padidinti amortizacijos sumą pirmaisiais deficitiniais metais. Ta aplinkybė, kad pagal BMK 39 CA straipsnį šis deficitas atskaitomas iš ne daugiau kaip ketvirtadalio bendrosios teisės įmonėms nustatyto apmokestinamo pelno, kurį kiekvienas EIG narys gauna iš likusios savo veiklos, žinoma, gali apriboti šios naudos buvimą, bet ne jį paneigti.

(92)

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad mokesčio ekonomiją, taip gautą per pirmuosius finansavimo operacijos metus, atsveria papildomi mokesčiai, mokami nuo tada, kai EIG, mokėtinai nuomai viršijant metinę amortizaciją, pradeda gauti pelną. Tačiau Komisija mano, kad nauda suteikiama atidedant mokesčio mokėjimą ir atitinka per visą amortizacijos laikotarpį sumokėtų mokesčių patikslintų verčių likutį, atsižvelgiant į taikytų palūkanų normą.

(93)

Be to, šią analizę patvirtina Senato ataskaita Nr. 413 (34), nes joje nurodyta, kad „pirmaisiais eksploatacijos metais taip dalininkų gauta mokesčio ekonomija atsveriama papildomais mokesčiais, kurie mokami vėliau, kai finansavimo struktūra gauna pelną“. Tačiau, remiantis ataskaita, laiko atotrūkis leidžia gauti grynųjų pajamų, kurios atitinka skirtumą tarp patikslintų mokesčio ekonomijos, gautos pirmaisiais ataskaitiniais metais, verčių ir papildomų mokesčių mokėjimų paskutiniais metais. Komisija taip pat nurodo, kad 1999 m. birželio 17 d. Fiskalinėje instrukcijoje Nr. 120 (35) nurodyta, jog fiskalinė nauda, gaunama taikant BMK 39 CA straipsnį, leidžia susidaryti mokesčių ekonomijai.

(94)

Taigi atrodo, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema siekiama leisti EIG nariams pasinaudoti nauda, suteikiama mokesčių atidėjimo forma.

(95)

Šiuo klausimu argumentas, pagal kurį naudotojai, dėl kurių EIG negauna leidimo, numatyto BMK 39 CA straipsnyje, naudoja kitus finansavimo būdus, siekdami išvengti minėto kodekso 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyto apmokestinamos amortizacijos apribojimo, ir todėl jų padėtis nėra blogesnė, palyginti su tais, dėl kurių EIG gauna leidimą, yra nepriimtinas. Iš tikrųjų pirmiausia svarbu priminti, kad, kai kalbama apie pagalbos sistemą, Komisija gali tirti tik bendrus aptariamos sistemos požymius, nenagrinėdama kiekvieno atskiro taikymo atvejo (36). Be to, toks argumentas verčia atsižvelgti į atskiras situacijas, kurios skiriasi faktiniu bei teisiniu atžvilgiu (37) ir, be to, yra hipotetinės.

(96)

Galiausiai negalima atmesti to, kad naudotojai, negalintys pasinaudoti BMK 39 CA straipsnio nuostatomis, gali nepajėgti pasinaudoti alternatyviais finansavimo būdais. Taip ypač galėtų būti tuo atveju, jei bankas, atsižvelgdamas į atitinkamos įmonės finansinę padėtį, nuspręstų vienas neprisiimti su finansavimo operacija (išperkamoji nuoma, sudaryta tik jos vardu) susijusios rizikos arba jei dėl priežasčių, susijusių su balanso struktūra arba su naudotojų finansavimo pajėgumu, paaiškėtų, kad kiti finansavimo būdai neįmanomi (tiesioginė investicija, atliekama paėmus paskolą arba iš savų lėšų). Bet kuriuo atveju, netgi tarus, kad šie naudotojai iš tikrųjų gali pasinaudoti alternatyviu finansavimo būdu ir šiomis aplinkybėmis pasiekti, kad jiems nebūtų taikomas amortizacijos apribojimas, vis tiek tai reiškia, kad reikia atsisakyti palankesnio pradinio sprendimo dėl antrojo pasirinkimo, kuris neišvengiamai yra ne toks palankus, ir kad jie negali pasinaudoti mokesčių sistema, taikoma EIG turto išperkamajai nuomai (dėl BMK 39 CA straipsnyje nustatyto perleidimo įpareigojimo).

(97)

Kita vertus, EIG nariams ne tik panaikinamas atskaitomos amortizacijos apribojimas; jiems gali būti vienu punktu padidintas amortizacijos su mažėjančia norma koeficientas ir, priešlaikinio turto perdavimo naudotojui atveju bei įvykdžius tam tikrus reikalavimus, būti atleisti nuo pelno, gauto perleidus turtą, apmokestinimo (38).

(98)

Šis padidintas koeficientas ir šis galimas atleidimas nuo pelno apmokestinimo perparduodant turtą naudotojui sudaro naudą, kurią EIG nariai gauna pagal BMK 39 CA straipsnį ir kurios jie negautų, jei būtų taikomas orientacinis fiskalinis pagrindas, t. y. minėto kodekso 39 C straipsnio antroji pastraipa. Bet kuriuo atveju dėl šios dvigubos naudos BMK 39 CA straipsnis negali reikšti grįžimo prie bendrosios teisės, susijusios su amortizacija, minėtos Prancūzijos valdžios institucijų, nes šio kodekso 39 C straipsnio pirmojoje pastraipoje visai nenumatytos tokios mokestinės lengvatos.

(99)

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotina, kad argumentas, pagal kurį nuo 2007 m. nuo pelno mokesčio perparduodant turtą bus atleidžiama pagal bendrąją teisę, bet kuriuo atveju yra klaidingas, nes šios naudos buvimas turi būti vertinamas pagal galiojantį teisinį pagrindą, o ne atsižvelgiant į būsimą teisinę padėtį (39). Be to, šalys neteigia, kad iš dalies pakeitus taikomą teisinį pagrindą dingtų anksčiau suteikta nauda.

(100)

Dėl to, kad taikant aptariamą sistemą gaunama nauda iš valstybinių išteklių reikėtų priminti, kad valstybės pagalbos sąvoka platesnė nei subsidijų, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačias subsidijas, bet ir priemones, kuriomis įvairiais būdais sumažinamos įmonei paprastai tenkančios mokestinės prievolės, kurios, nors ir nebūdamos subsidijos siaurąja šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir poveikio (40). Dėl to nors taikant priemonę, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo paprastai mokėtino mokesčio, joms jį sumažina arba atideda jo mokėjimą, nėra naudojami valstybiniai ištekliai, šioms įmonėms sudaroma palankesnė padėtis nei kitiems mokesčių mokėtojams, ir ši priemonė yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį (41). Todėl nors iš BMK 39 CA straipsnio išplaukiančios priemonės nėra susijusios su valstybinių išteklių naudojimu, negalima neigti, kad dėl jų prarandamos mokestinės pajamos ir todėl tai yra valstybės finansavimas.

(101)

Todėl Komisija mano, kad EIG nariai gauna naudos mokesčių ekonomijos (ribos panaikinimas ir amortizacijos koeficientas) ir turto priešlaikinio perleidimo, atliekamo laikantis tam tikrų reikalavimų, atleidimo nuo mokesčio forma; ši tai finansuojama iš Prancūzijos valstybės biudžeto.

(102)

Galiausiai dėl EIG narių: atsižvelgdama į tai, kad jie atitinkamo turto naudotojui turi perleisti mažiausiai du trečdalius visos mokestinės naudos, gautos taikant BMK 39 CA straipsnį, Komisija mano, kad jų gaunama nauda siekia daugiausia trečdalį visos šios naudos. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad EIG paprastai būna finansų įmonės.

(103)

Kalbant apie atitinkamo turto naudotojus: visos mokestinės naudos, kurią gauna EIG nariai, dalies perleidimas pagal ginčijamą nuostatą konkrečiai pasireiškia jų nuomos mokesčio arba pirkimo kainos sumažinimu. Dėl šios naudotojams perleistos naudos sumažėja mokesčiai, paprastai mokami atliekant išperkamosios nuomos operacijas. Perleidžiama mažiausiai du trečdaliai naudos, kurią EIG nariai gauna iš valstybinių išteklių, todėl reikia manyti, kad taikant šią priemonę naudotojai gauna valstybės pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnį, sudarančią mažiausiai du trečdalius visos naudos.

(104)

Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos ir kai kurios suinteresuotosios šalys tvirtina, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta mokesčių sistema yra bendroji Prancūzijos mokesčių teisės priemonė. Taigi reikia išnagrinėti, ar visa nauda, kurią gauna EIG nariai ir naudotojai, yra atrankinio pobūdžio.

(105)

Pirmiausia primintina, kad valstybinės priemonės specifiškumas, t. y. jos atrankinis pobūdis, yra vienas valstybės pagalbos pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį požymių. Todėl svarbu nustatyti, ar aptariama mokesčių sistema suteikia išimtinės naudos tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams (42).

(106)

Iš esmės mokestinė priemonė, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba, skiriasi nuo bendrosios mokestinės priemonės tuo, kad teisiškai ar faktiškai jos gavėjų skaičius yra ribotas. Taigi, kad priemonę būtų galima laikyti valstybės pagalba, įmonės, kurioms ji skirta, turi priklausyti kategorijai, kuriai būdingas teisiškas ar faktiškas aptariamoje priemonėje nustatyto kriterijaus taikymas (43).

(107)

Šiuo atveju BMK 39 CA straipsnis taikomas tik kilnojamajam turtui, amortizuojamam mažiausiai per aštuonerius metus taikant mažėjančios vertės metodą, įgytam naujam, išskyrus laivus, kurie gali būti naudoti. Be to, Senato ataskaitoje Nr. 413 (44) pažymima, kad „[…] sistemos tikslas kaip tik ir yra skatinti dideles investicijas siūlant itin palankų fiskalinį svertą“.

(108)

Taigi mokestinė lengvata, gaunama taikant šią nuostatą, dėl įpareigojimo perleisti mažiausiai du trečdalius visos mokestinės naudos, kurią gauna EIG nariai, de jure suteikiama išimtinai tokį turtą finansuojančių EIG nariams (45) ir šio turto naudotojams. O investuotojai – EIG nariai – kurie nefinansuoja BMK 39 CA straipsnyje minimo turto ir turto, kurio amortizacijos trukmė trumpesnė nei aštuoneri metai, naudotojai šios mokestinės lengvatos teikiamos naudos gauti negali.

(109)

Šiuo atžvilgiu netgi tarus, kad turto naudotojai, negalintys pasinaudoti BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema, gali mėginti pasinaudoti kokia nors fiskalinei EIG alternatyvia finansavimo forma, šis finansavimo būdas jiems lieka neprieinamas.

(110)

Be to, atsižvelgiant į atitinkamo turto amortizacijos trukmę, nustatytą BMK 39 CA straipsnyje, ši nuostata de facto iš esmės naudinga įmonėms, veikiančioms transporto – ypač jūrų ir oro – sektoriuje, taip pat EIG, finansuojančioms su šiuo sektoriumi susijusį turtą.

(111)

Šiuo atžvilgiu iš Prancūzijos valdžios institucijų pateiktos informacijos matyti, kad 182 iš 189 prašymų suteikti leidimą, pateiktų taikant BMK 39 CA straipsnį, buvo susiję su transporto sektoriumi. Be to, remiantis šiais duomenimis, vien tik su jūrų sektoriumi yra susiję 75 % pateiktų prašymų ir 82 % prašymų, kurie buvo patenkinti (žr. 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktą lentelę).

(112)

Kita vertus, šios sistemos, nukrypstančios nuo amortizacijos apribojimo, taikomo EIG finansuojamam turtui, įdiegimas iš esmės buvo grindžiamas įstatymų leidėjo noru palaikyti transporto, ypač jūrų, sektorių.

(113)

Tai matyti iš kelių dalykų.

(114)

Pirma, iš reikalavimus pagal BMK 39 CA straipsnį atitinkančio turto Fiskalinėje instrukcijoje Nr. 120 (46) minimi tik laivai. Taigi numatyta, kad vienintelis naudotas turtas, kuriam gali būti taikoma BMK 39 CA straipsnyje nustatyta mokesčių sistema, yra laivai. Dėl leidimo suteikimo procedūros: taip pat yra numatyta, kad su laivais susiję prašymai suteikti leidimą turi būti pateikti prieš laivų užsakymą, nes jie amortizuojami nuo jų pastatymo dienos (47).

(115)

Antra, iš parengiamųjų darbų Įstatymui Nr. 98–546 priimti, konkrečiai iš Senato ataskaitos Nr. 413 (48), matyti, kad anksčiau galiojusi mokesčių sistema taikyta visiems ekonomikos sektoriams, o BMK 39 CA straipsnis taikomas „tik sunkiajai įrangai (lėktuvams, greitiesiems traukiniams, laivams ir t. t.)“. Kalbant apie jūrų sektorių, minėtoje ataskaitoje kritikuojama tai, kad palyginti su bendrosios laivų nuosavybės sistema, aptariama sistema nėra pakankamai palanki investicijų į šį sektorių skatinimui. Joje taip pat pažymima, kad BMK 39 CA straipsnio nuostata, kurioje turto priešlaikinio perleidimo naudotojui atveju numatytas atleidimas nuo pelno apmokestinimo, įtraukta motyvuojant tuo, kad aptariama sistema yra ne tokia palanki investicijoms į jūros sektorių. Šiuo atžvilgiu Prancūzijos institucijos savo 2004 m. gegužės 3 d. pastabose taip pat teigia, kad būtent atsižvelgiant į aplinkybes, kai siekta padidinti Prancūzijoje įregistruotų prekybos laivų skaičių ir sumažinti mokestines išlaidas, be amortizacijos apmokestinimo atidėjimo numatyta ir tai, kad EIG tam tikromis sąlygomis gali būti atleista nuo pelno, gauto perleidus turtą, apmokestinimo.

(116)

Trečia, Bendrojoje ataskaitoje Nr. 66 apie 1999 m. finansų įstatymo projektą (49) teigiama, kad „Įstatymas Nr. 98–546 […] leido sukurti naują mokesčių sistemą, skatinančią investicijas į jūrų sektorių“. Joje taip pat pažymima, kad nors BMK 39 CA straipsnyje nustatyta palanki finansavimo išperkamosios nuomos būdu sistema taikoma ne tik laivams, iš tikrųjų ji iš esmės buvo sukurta jiems.

(117)

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra atrankinio pobūdžio, nes palaiko tam tikrus ūkio subjektus, veikiančius transporto ir finansų sektoriuose. Ši sistema taikoma ne visiems ūkio subjektams, todėl negali būti laikoma bendrąja mokesčių politikos priemone.

(118)

Prancūzijos valdžios institucijų pateikti argumentai šio vertinimo negali paneigti.

(119)

Pirma, Prancūzijos valdžios institucijų argumentas, kad aptariama mokestinė priemonė gali būti susijusi su daugeliu sektorių, negali būti priimtas. Iš tikrųjų nepaisant to, kad aptariama mokestinė priemonė yra susijusi tik su tam tikru turtu, negalima pripažinti, kad dėl labai mažo prašymų leisti finansuoti su kitais nei transporto sektorius susijusį turtą skaičiaus (50) gali kilti abejonių dėl aptariamos sistemos specifiškumo. Be to, šiuo atžvilgiu jau yra nuspręsta, kad tos aplinkybės, jog įmonių, galinčių siekti pasinaudoti priemone, skaičius yra labai didelis ar jog tos įmonės priklauso skirtingiems veiklos sektoriams, nepakanka, kad būtų paneigtas jos atrankinis pobūdis (51).

(120)

Antra, kitaip nei teigia Prancūzijos valdžios institucijos, argumentas, pagal kurį kitose valstybėse narėse galioja lygiavertės mokestinės priemonės, yra netinkamas siekiant pateisinti BMK 39 CA straipsnio sistemos buvimą. Iš tikrųjų visose valstybėse narėse ar tik kai kuriose iš jų taikomų mokesčių taisyklių lyginamoji analizė neišvengiamai iškraipytų nuostatų dėl valstybės pagalbos kontrolės paskirtį. Nesant Bendrijos lygiu suderintų valstybių narių mokesčių nuostatų, ši analizė iš esmės reikštų, kad būtų lyginamos skirtingos faktinės ir teisinės situacijos, atsiradusios dėl valstybių narių įstatymų ar teisės aktų skirtumų (52). Be to, jau yra nuspręsta, kad dėl aplinkybės, jog valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su sąlygomis, vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, šios priemonės nepraranda pagalbos pobūdžio (53). Taip pat ta aplinkybė, kad konkurentai iš kitų valstybių narių naudojasi panašiomis mokestinėmis priemonėmis, nors ir neteisėtomis, negali savo nuožiūra teikti minėtus leidimus (54).

(121)

Trečia, Prancūzija ir suinteresuotosios šalys teigia, kad neatrankinį aptariamos sistemos pobūdį patvirtina tai, jog Prancūzijos valdžios institucijos neturi diskrecinės valdžios, kuria galėtų disponuoti atitinkamo pritarimo tikslais.

(122)

Komisija primena, kad pagal teismų praktiką net tos priemonės, kurios iš pirmo žvilgsnio taikomos visoms įmonėms, gali turėti tam tikrą atrankinį pobūdį ir todėl būti laikomos skirtomis palaikyti tam tikroms įmonėms ar tam tikrai gamybai. Taip ypač yra tuo atveju, kai administracija, kuriai paskirta taikyti bendrąją taisyklę, gali savo nuožiūra taikyti teisės aktą (55).

(123)

Šiuo atveju pirmiausia primintina, kad aptariama mokestinė nuostata gali būti naudinga tik tam tikro turto naudotojams bei jį finansuojantiems EIG nariams ir iš esmės de facto sudaro palankias sąlygas tik transporto ir finansų sektoriams, todėl specifiškumo sąlyga jau yra įvykdyta. Iš tikrųjų kituose finansavimo projektuose, susijusiuose su kitų nei transporto sektorius turtu ir (arba) turtu, kurio amortizacijos trukmė trumpesnė nei aštuoneri metai, galėtų būti pateiktos garantijos, kuriomis būtų nušalintas mokesčių mokėjimo optimizavimo siekis. Todėl, atsižvelgiant į ribotą šios mokesčių sistemos taikymo sritį, siekiant nustatyti, ar ginčijama priemonė yra atrankinio pobūdžio, nebūtina nustatyti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, gali savo nuožiūra taikyti minėtą priemonę (56).

(124)

Šiaip ar taip Prancūzijos valdžios institucijos, paklaustos apie tai, kokiu tikslu jos tikrina, ar investicija svarbi ekonominiu ir socialiniu, ypač užimtumo, atžvilgiu (57), nurodė, kad svarba vertinama taikant 6 kriterijus, tarp jų ir tokį, pagal kurį atsižvelgiama į „investicijos pasekmes zonos, kurioje ji bus įgyvendinama ir kurioje veikia naudotojas, ekonominei aplinkai“.

(125)

Nepaisant teisėto tokio tikslo pobūdžio, reikia pažymėti, kad tarp šios investicijai taikomos sąlygos, susijusios su ekonomine svarba, ir įstatymų leidėjo tikslo, kad investicijai įgyvendinti būtinas išankstinis ministro leidimas, nėra ryšio. Iš tikrųjų leidimo suteikimo sąlygos turi leisti nustatyti, kad EIG naudojantis finansavimo būdu nesiekiama mokesčių mokėjimo optimizavimo. Tačiau investicijai taikoma ekonominės svarbos sąlyga negali užkirsti kelio tokiam optimizavimui. Tokiomis finansavimo operacijomis, nepaisant atitinkamo turto amortizacijos laikotarpio, gali nebūti siekiama mokesčių mokėjimo optimizavimo, bet jos gali būti nesvarbios ekonominiu ir socialiniu, ypač užimtumo, atžvilgiu.

(126)

Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia vėl remtis Senato ataskaita Nr. 413 (58), iš kurios matyti, kad ekonominės ir socialinės svarbos sąlyga – tai „būdas skatinti prekių gamybą Prancūzijos teritorijoje arba finansavimą Prancūzijos naudotojų naudai“. Be to, šioje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad leidimo suteikimo procedūra administracijai suteikiama pernelyg didelė vertinimo laisvė.

(127)

Taigi tai, kad investicijai taikoma ekonominės svarbos sąlyga, neatitinka siekiamo tikslo, Komisijos manymu, dar labiau padidina nacionalinių valdžios institucijų laisvę ją vertinant.

(128)

Dėl vertinimo laisvės, kuria Prancūzijos valdžios institucijos naudojasi, suteikdamos leidimus, konstatuotina, kad Prancūzijos valdžios institucijų ir kai kurių suinteresuotųjų šalių minėtas 1987 m. gruodžio 30 d. Konstitucinės tarybos sprendimas (59) šiomis aplinkybėmis netinka. Toje byloje buvo nagrinėjama mokesčių sistema, pagal kurią numatoma galimybė naujam juridiniam asmeniui, įsteigtam susijungus dviem bendrovėms, ribotam laikotarpiui perimti visą susiliejusių bendrovių deficitą arba jo dalį ir, gavus už biudžetą atsakingo ministro leidimą bei laikantis šio leidimo suteikimo sąlygų, dalinio kapitalo įnešimo į grupės bendrovę atveju leidžiama prieš susijungimą neatskaitytą deficitą atskaityti iš vėliau gauto pelno. Konstitucinės taryba turėjo nuspręsti, ar ši leidimo suteikimo procedūra neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsniui, pagal kurį apibrėžti mokestinės lengvatos taikymo sritį patikima įstatymų leidėjui. Atsižvelgdama į šias aplinkybes Konstitucinė taryba nusprendė, kad aptariama nuostata neleidžia įstatymų leidėjui perduoti ministrui savo įgaliojimų mokesčių srityje ir kad jam suteikiama tik teisė užtikrinti, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo tikslą nesudaryti galimybių išvengti mokesčių mokėjimo, kad būtų laikomasi įstatyme nustatytų sąlygų. Šiame sprendime Konstitucinė taryba turėjo nuspręsti, ar įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios mokesčių srityje neviršija savo kompetencijų, o visai ne dėl to, ar ministras turi vertinimo laisvę, priimdamas atskiras priemones, būtinas įstatymui įgyvendinti.

(129)

Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad nacionalinių teismų praktika negali paneigti Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

(130)

Ketvirta, dėl argumento, pagal kurį nacionalinės valdžios institucijos neturi absoliučios vertinimo laisvės, nes jų sprendimą galima apskųsti nacionaliniam teismui siekiant užginčyti motyvus, pateisinančius atsisakymą suteikti leidimą, primintina, kad siekiant nustatyti, jog priemonė nėra bendroji, nebūtina tikrinti, ar mokesčių administracija veikė savo nuožiūra. Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad minėta administracija turi tam tikrą vertinimo laisvę, kuri leidžia jai keisti aptariamos mokestinės lengvatos suteikimo sąlygas atsižvelgiant į jai vertinti pateiktų investicinių projektų požymius (60). Be to, nuspręsta, kad skolų atidėjimas, leidžiamas atliekant teisminę procedūrą vadovaujantis taikoma nacionaline teise, yra atrankinio pobūdžio, nes ne savaime išplaukia iš įstatymo taikymo, o yra nulemtas laisvo atitinkamų viešųjų institucijų pasirinkimo. Bendrijų Teismas šiuo klausimu priminė, kad pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba vertinama atsižvelgiant ne į jos teikimo priežastis ar tikslus, o į pasekmes (61). Tačiau šiuo atveju ta aplinkybė, kad sprendimai nesuteikti leidimo gali būti apskųsti nacionaliniam teismui a fortiori negali paneigti to, kad nacionalinėms valdžios institucijoms suteikta vertinimo laisvė teikiant ministro leidimus.

(131)

Galiausiai Komisija mano, kad Prancūzijos valdžios institucijų teiginys, jog EIG narių ir naudotojų pilietybei neteikiama reikšmės, juo labiau negali paneigti BMK 39 CA straipsnyje nustatytos sistemos atrankinio pobūdžio (62), nes Senato ataskaitoje Nr. 413 (63) pažymima, kad investicijai taikoma ekonominės ir socialinės sąlyga interesais, – tai „būdas skatinti tam tikrų prekių gamybą Prancūzijos teritorijoje arba finansavimą Prancūzijos naudotojų naudai“.

(132)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra atrankinio pobūdžio.

(133)

Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad BMK 39 C straipsnio antrosios pastraipos nuostata kartu su 39 CA straipsnio nuostata a priori yra kontrolės priemonė, kuria disponuoja mokesčių administracija, siekdama kovoti su vengimu mokėti mokesčius piktnaudžiaujant kilnojamojo turto finansavimo operacijomis, kurias atlieka fiskaliniu požiūriu skaidrios struktūros, tokios kaip EIG. Prancūzijos valdžios institucijos yra tos nuomonės, kad todėl BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra pateisinama Prancūzijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra. Šiuo atžvilgiu jos patikslina, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema „pagrįsta objektyviais ir horizontaliais kovos su vengimu mokėti mokesčius kriterijais“.

(134)

Iš tikrųjų valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, kuriomis įmonės diferencijuojamos dėl mokesčių sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ir struktūros. Teikiant mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra pagrįstą argumentą turi būti atsižvelgiama į konkrečios mokestinės priemonės derėjimą su bendra mokesčių sistemos vidaus logika. Tačiau mokestinės diferenciacijos negali diktuoti paprasčiausiai bendrieji tikslai ir uždaviniai, kurių valstybė siekia, priimdama atitinkamas priemones (64).

(135)

Šiuo atveju Komisija mano, kad BMK 39 C straipsnio antrąja pastraipa, apribojančia atskaitomos amortizacijos sumą, iš tikrųjų siekiama kovoti su piktnaudžiavimu fiskaliniu požiūriu skaidriomis struktūromis siekiant gauti mokestinės naudos atliekant išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis, finansavimo operacijas. Šis tikslas yra būtinas ir racionalus siekiant užtikrinti su išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis, amortizacija susijusios mokesčių sistemos veiksmingumą ir todėl turi būti laikomas neatsiejamu nuo minėtos sistemos (65).

(136)

Tačiau BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema negali būti pateisinama Prancūzijoje galiojančios išnuomoto turto arba turto, kuriuo leidžiama naudotis, amortizacijos sistemos pobūdžiu ir struktūra. Iš tikrųjų, nors nuo amortizacijos principo apribojimo, nustatyto BMK 39 C straipsnio antrojoje pastraipoje, leidžiančios nukrypti nuostatos yra priimtinos, jos turėtų būti pagrįstos tik tokiomis sąlygomis, kurių įvykdymas galėtų sutrukdyti siekiant mokesčių mokėjimo optimizavimo naudotis minėto turto finansavimu, kurį atlieka fiskaliniu požiūriu skaidrios struktūros, tokios kaip EIG.

(137)

Tačiau aptariamos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo srities apribojimas turto, amortizuojamo mažiausiai per aštuonerius metus, finansavimu, nei pats, nei kartu su kitomis pritarimo sąlygomis, negali būti pateisinamas Prancūzijos valdžios institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu. Beje, vykstant šiai administracinei procedūrai jos nepateikė jokio paaiškinimo dėl to, kodėl, atsižvelgiant į tikslą kovoti su vengimu mokėti mokesčius, buvo nuspręsta šią leidžiančią nukrypti nuostatą taikyti tik per tokį laiką amortizuojamam turtui.

(138)

Kita vertus, kaip buvo konstatuota, viena iš ministro leidimo suteikimo sąlygų, pagal kurią investicija turi būti svarbi ekonominiu ir socialiniu, ypač užimtumo, atžvilgiu, nacionalinėms valdžios institucijoms palieka vertinimo laisvę. Be to, ši sąlyga nesusijusi su tikslu, kurio siekia Prancūzija, kovodama su vengimu mokėti mokesčius. Bet kuriuo atveju toks socialinis tikslas pats nėra tokio pobūdžio, kad leistų nelaikyti aptariamos sistemos pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, nes pagal šį straipsnį valstybės pagalba vertinama atsižvelgiant ne į jos teikimo priežastis ar tikslus, o į pasekmes (66). Beje, jau anksčiau nuspręsta, kad Sutarties 87 straipsnio 1 dalis nebūtų veiksminga, jei dėl priežasčių, susijusių su darbo vietų sukūrimu ar išlaikymu, konkrečių priemonių būtų galima nelaikyti valstybės pagalba, nes pagalba dažniausiai ir suteikiama siekiant sukurti ar išlaikyti darbo vietas (67).

(139)

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos valdžios institucijos taip pat teigia, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta mokesčių sistema leido atnaujinti ir sustiprinti jūrų laivyną. „Air France“ irgi tvirtina, kad ši sistema sudaro sąlygas atnaujinti jos laivyną; ji privalėjo tai padaryti iš dalies pasikeitus aplinkosaugos standartams. Tačiau šie argumentai patvirtina Komisijos vertinimą dėl atrankinio minėtos sistemos pobūdžio; be to, negalima pripažinti, kad dėl ekonominės ar pramoninės politikos tikslų siekimo atrankinei priemonei galima netaikyti Sutarties 87 straipsnio 1 dalies (68). Beje, panašiomis aplinkybėmis yra nuspręsta, kad palūkanų, skaičiuojamų už paskolas, suteikiamas fiziniams asmenims, MVĮ, viešosioms teritorinėms institucijoms ir viešąsias paslaugas teikiančioms vietos institucijoms transporto priemonėms pirkti arba nuomoti pagal išperkamosios nuomos sutartį, subsidijavimo sistemos negalima pateisinti ta aplinkybe, kad šia priemone siekta atnaujinti pramoninių transporto priemonių parką Ispanijoje aplinkos apsaugos ir kelių eismo saugumo pagerinimo tikslais (69).

(140)

Visi su visuomenės interesais susiję tikslai, kurių aptariama sistema galėta siekti arba prie jų prisidėti, t. y. užimtumas, atitinkamų laivų ar orlaivių atnaujinimas arba sutvirtinimas, nors ir teisėti, negali būti pateisinami atitinkamos mokesčių sistemos pobūdžiu bei struktūra ir netgi neturi reikšmės vertinant, ar priemonę galima laikyti valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(141)

Komisija taip pat mano, kad pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį nesvarbu, jog BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra ne tokia palanki naudotojams nei buvusi bendrosios laivų nuosavybės sistema, nes aptariamą sistemą Komisija turi vertinti jos taikymo metu (70).

(142)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija mano, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema nėra pateisinama atitinkamos mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra, todėl jos atrankinis pobūdis negali būti paneigtas.

(143)

Kaip nustatyta, BMK 39 CA straipsnyje nustatyta mokesčių sistema naudojasi ūkio subjektai, veikiantys transporto ir pramonės sektoriuose, ir su šiais sektoriais susijusį turtą finansuojančių EIG, kurios paprastai yra finansų institucijos, nariai. Visi šie ūkio subjektai veikia minėtų sektorių Bendrijos rinkose.

(144)

Šiuo atžvilgiu primintina, kad tokia pagalba, kai siekiama atleisti įmonę nuo išlaidų, kurias ji paprastai patirtų dėl einamosios eksploatacijos arba savo įprastinės veiklos, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (71). Nuspręsta, kad bet kuri pagalba įmonei, vykdančiai veiklą Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (72).

(145)

Šiuo atveju, atsižvelgdama į aptariamų sektorių pobūdį ir jų tarptautinę dimensiją, Komisija mano, kad aptariama pagalba sustiprina šių sektorių operatorių, dalyvaujančių nacionalinėje ir Bendrijos prekyboje, padėtį.

(146)

Antai besinaudojančiųjų aptariama sistema padėtis yra palankesnė nei jų nacionalinių konkurentų (73) ir konkurentų iš kitų valstybių narių, kurie negali pasinaudoti šia sistema dėl to, kad jie nefinansuoja arba nenaudoja šios sistemos reikalavimus atitinkančio turto arba dėl to, kad jie nėra apmokestinti Prancūzijoje.

(147)

Dėl pastarojo aspekto: nors iš tikrųjų formaliai žiūrint nėra jokių teisinių kliūčių, kurios trukdytų kitų nei Prancūzija valstybių narių ūkio subjektams finansuoti BMK 39 CA straipsnyje minimą turtą arba juo naudotis, negalima paneigti, kad praktiškai aptariama sistema sudaro palankias sąlygas Prancūzijoje apmokestinamiems ūkio subjektams. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad visos suinteresuotosios šalys, besinaudojančios aptariama sistema, kurios pateikė pastabas pagal oficialią tyrimo procedūrą, yra pagal Prancūzijos įstatymus įregistruotos bendrovės. Taip pat primintina, kad kalbėdamos apie sektorių, labiausiai susijusį su aptariama mokesčių sistema, t. y. apie jūrų transporto sektorių, Prancūzijos valdžios institucijos pačios tvirtino, kad priimant šią sistemą buvo siekiama padidinti Prancūzijoje įregistruotų prekybos laivų skaičių ir sumažinti mokestines išlaidas. Galiausiai šiuo atžvilgiu primintina, kad Senato ataskaitoje Nr. 143 (74) pažymima, jog ši sistema – tai „būdas skatinti tam tikrų prekių gamybą Prancūzijos teritorijoje arba finansavimą Prancūzijos naudotojų naudai“.

(148)

Todėl, nematydama pagrindo pradėti atitinkamų rinkų realios padėties ekonominį tyrimą (75) ir atsižvelgdama į tai, kad Prancūzijos įdiegta mokesčių sistema sustiprina ja besinaudojančių ūkio subjektų padėtį, palyginti su kitais ūkio subjektais, konkuruojančiais vykstant prekybai Bendrijos viduje, Komisija mano, kad ši sistema daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją tarp šių subjektų.

(149)

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad BMK 39 CA straipsnyje nustatyta sistema yra pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(150)

Konstatuota, kad mokestinę naudą, gaunamą taikant BMK 39 CA straipsnį, sudaro atskaitomos amortizacijos apribojimo panaikinimas, amortizacijos koeficiento padidinimas vienu punktu ir, galiausiai, galimas atleidimas nuo pelno apmokestinimo perparduodant turtą.

(151)

Kiekvienai išperkamosios nuomos operacijai tenkantis pagalbos dydis atitinka skirtumą tarp per visą amortizacijos laikotarpį sumokėtų mokesčių patikslintų verčių, atsižvelgiant į amortizacijos koeficiento padidinimą vienu punktu, ir tų, kurios būtų gautos taikant BMK 39 C straipsnio antrosios pastraipos nuostatas; prie šio skirtumo reikėtų pridėti sumą, kuri galėtų susidaryti atleidus nuo pelno apmokestinimo perparduodant turtą (76). Šis dydis kiekvienai išperkamosios nuomos operacijai nustatomas laikantis Fiskalinės instrukcijos Nr. 120 (77) 46 ir 47 dalyse nustatytos tvarkos siekiant, kad naudotojui būtų perleista visos naudos dalis.

(152)

Kalbant apie tikslų visos naudos, gautos taikant BMK 39 CA straipsnį, paskirstymą, EIG nariai – tiesioginiai pagalbos gavėjai – turi perleisti mažiausiai du trečdalius šios naudos atitinkamo turto naudotojui. Tačiau su kiekviena išperkamosios nuomos operacija susijęs tikslus naudotojui perleistinos naudos dydis pagal BMK 39 CA straipsnio nuostatas yra apibrėžiamas ministrui suteikiant leidimą.

(153)

Pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį valstybė narė turi pranešti apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol šioje procedūroje nepriimamas galutinis sprendimas.

(154)

Šiuo atveju Prancūzijos valdžios institucijos 1998 m. kovo 17 d. raštu (A/32232) pranešė Komisijai apie tai, kad įdiegta priemonė, pagal kurią ribojama išnuomoto turto amortizacija siekiant, kad būtų užkirstas kelias šiuo mechanizmu naudotis tik mokesčių mokėjimo optimizavimo tikslais ir nustatoma išimtis šiam apribojimui. Šiame rašte Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad ši sistema neatrodo esanti valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį turi būti iš anksto pranešta Komisijai.