3.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 54/1

I–VII

1–15

1–5

6–7

8–11

12–15

16–43

16–20

21–43

22–23

24–25

26–28

29–34

35–37

38–41

42–43

44–58

44–45

46–58

48–49

50–56

57–58

59–89

60–73

62–66

67–71

72–73

74–83

82–83

84–85

86–89

90–100

90–97

98–100

101–106

I.

Poreikis užbaigti bendros rinkos kūrimo procesą ir sudaryti palankias sąlygas gyvulių prekybai iš esmės pareikalavo iš Bendrijos nustatyti bendrą prevencijos ir kovos priemonių su snukio ir nagų liga politiką. Nuo 1992 m. Bendrija paskatino visose valstybėse narėse atsisakyti galvijų profilaktinės vakcinacijos nuo šios ligos ir, siekdama sustabdyti viruso patekimą ir jo plitimą Bendrijos teritorijoje, pasiūlė kompleksinę prevencijos ir kovos priemonių su snukio ir nagų liga sistemą. Epizootijos atveju, užkrėsti gyvūnai turėjo būti paskersti, skerdiena sunaikinta, pastatai ir įranga dezinfekuoti. Visus valstybių narių patirtus nuostolius turėjo iš dalies atlyginti EŽŪOGF Garantijų skyriuje įsteigtas nepaprastosios padėties veterinarijos srityje fondas.

II.

Dėl 2001 m. krizės valstybės narės nepaprastosios padėties veterinarijos srityje fondo paprašė 1 616 milijonų EUR kompensacijos. Šios išlaidos ir epizootijos mastai buvo Audito rūmų atliekamo audito priežastis. Buvo siekiama trijų tikslų: įsitikinti, visų pirma, jog buvo tinkamai peržiūrėtas Komisijos ligų likvidavimo strategija paremtas tyrimo metodas, jog strategija buvo efektyviai įgyvendinta, ir jog valstybių narių nuostolių atlyginimo sistema, kompensuojant gyvulių augintojų išlaidas ir jų gyvulių skerdimo išlaidas, buvo adekvati, operatyvi ir nediskriminacinė. Įvertindama tai, jog ankstesnių epizootijos atvejų pamokos galėjo būti naudingos prevencijos ir kovos su snukio ir nagų liga strategijai, Audito rūmai išnagrinėjo Komisijos veiksmus prieš krizę, krizės metu ir po krizės.

III.

Šioje ataskaitoje pabrėžiama, jog iki 2001 m. krizės Komisija neperžiūrėjo savo strategijos, neatkreipė dėmesio į rizikos faktorių kitimą.

IV.

Be to, iki 2001 m. Komisija neatliko išsamaus vertinimo ir kontrolės, todėl nebuvo laiku ištaisyti prevencijos ir kovos priemonių trūkumai, – apsaugos pasienyje, gyvūnų pašarų, nepaprastosios padėties planų, avių identifikavimo, valstybes nares siejančios kompiuterinės gyvūnų judėjimo sistemos (ANIMO). Parlamentas kritikavo (1) Komisiją, nes ji netikrino nepaprastosios padėties planų valstybėse narėse prieš krizę, tačiau teigiamai įvertino Komisijos veiksmus krizės metu. Iš tiesų, krizės metu Komisija greitai nustatė kovos priemonių ir jų taikymo trūkumus valstybėse narėse dėl veterinarų skaičiaus, pranešimo apie ligą ir skubaus gyvulių skerdimo, bet buvo jau per vėlu juos ištaisyti. Audito Rūmai ypač atkreipė dėmesį į kovos priemonių efektyvumą, kai gyvulių augintojai turėjo nedelsiant pranešti apie ligą ir laikytis gyvūnų judėjimo apribojimų.

V.

Audito metu buvo pastebėta, jog Bendrijos finansinė sistema galėtų būti efektyvesnė. Kompensacijos, kurias valstybės narės skyrė gyvulių augintojams vis dar nėra aiškiai nustatytos Bendrijoje, nors buvo mokamas finansinis 60 % išlaidų įnašas, pripažintas kaip atitinkantis Komisijos reikalavimus. Kadangi Bendrijoje nebuvo nustatyta tikslesnė tvarka, valstybės narės galėjo taikyti įvairias sistemas, todėl Bendrijos gyvulių augintojai gavo skirtingas kompensacijas.

VI.

Tada buvo peržiūrėti Bendrijos teisės aktai ir ištaisyta daug trūkumų. Tačiau finansinės taisyklės nebuvo peržiūrėtos, ir Bendrijos priemonės dėl pranešimo apie ligą, ūkių priežiūrą, skubų gyvulių skerdimą vis dar minimalios. Jų taikymas valstybėse narėse gali pasirodyti nepakankamas sustabdyti būsimos epidemijos plitimą, ir Bendrija vėl turėtų atlyginti nuostolius.

VII.

Audito Rūmai rekomenduoja Komisijai, išskyrus krizės laikotarpį, peržiūrėti strategijos tyrimo ir vertinimo metodus. Jie pataria išnagrinėti būdus, kurių pagalba būtų galima įtraukti gyvulių augintojus į kontrolės sistemą, juos paskatinti skubiai pranešti apie ligą ir laikytis gyvūnų judėjimo apribojimų. Galiausiai, jie siūlo Komisijai ištirti epizootijai taikomas finansines taisykles ir, kiek įmanoma, sumažinti finansinę riziką Bendrijos biudžetui.

1.

Snukio ir nagų liga yra žmogui nepavojinga gyvūnų liga, tačiau šia liga lengvai užsikrečia kanopiniai gyvūnai. Menkai išsivysčiusiose šalyse ji gali beveik per vieną naktį sunaikinti visas maisto atsargas ir gyvulių augintojų pragyvenimo šaltinį, nes ja užsikrečia daug kanopinių gyvūnų, tarp kurių galvijai, kiaulės, avys. Virusas gali būti perduotas tiesioginio kontakto tarp gyvūnų būdu ir per gyvūnų pašarą, taip pat netiesioginio kontakto būdu, virusui įvairiai plintant: ant automobilių, sunkvežimių, asmenų ir netgi oru, pernešant vėjui. Tarp suaugusių užsikrėtusių gyvūnų mirtingumo procentas yra mažas. Net jei didžioji dalis gyvūnų pasveiksta per tris ar keturias savaites, liga jiems stipriai pakenkia: jauniklių augimas sulėtėja, savaiminio nėštumo nutrūkimo atvejų daugėja, o pieno produkcija stipriai ir nuolat mažėja. Ligos neapimtos šalys privalo įgyvendinti saugos priemones, kad apsisaugotų nuo viruso ir išvengtų embargo gyvūnų produktams.

2.

Buvo numatyta iki 1993 m. sausio užbaigti Bendrijos vidaus rinkos kūrimo procesą. Taigi, turėjo būti baigtas derinti laisvas gyvulių ir žemės ūkio produktų judėjimas, kuris yra pagrindinis bendro rinkų organizavimo elementas, gyvulių ir gyvulinių produktų mainų taisyklės. Tam taip pat reikėjo įvesti bendrą prevencijos ir kovos su snukio ir nagų liga politiką. Todėl ataskaitoje apie valstybių narių politiką kovos su snukio ir nagų liga srityje (2) Komisija 1989 m. nurodė, kad kai kurios valstybės nevykdančios profilaktinės savo galvijų vakcinacijos (3), galėjo taikyti apribojimus gyvulių mainams su Bendrijos partneriais, vykdančiais šią vakcinaciją. Šie apribojimai grindžiami tuo, kad paskiepyti gyvuliai, neturintys klinikinių ligos požymių, galėjo būti viruso nešiotojai.

3.

Kad būtų panaikintos veterinarinės ir panašios kliūtys mainų gyvuliais ir gyvulių produktais Bendrijos viduje plėtrai, Komisija atsižvelgė į Tarptautinio epizootijų biuro (TEB) (4) nustatytas sveikatos taisykles, taikytinas tarptautinei prekybai gyvuliais ir jų produktais. Snukio ir nagų ligos epizootijos atveju šiose taisyklėse numatyta daug greičiau grįžti prie laisvos prekybos, jei buvo atliktas vienas skerdimas (trys mėnesiai), taip pat kai buvo atlikta bet kokia vakcinacija (nuo 12 iki 24 mėnesių).

4.

Dėl šių prekybos aspektų toje pačioje Komisijos ataskaitoje daroma išvada, kad strategija, kurioje pasisakoma už vakcinacijos netaikymą, yra tinkamesnė už profilaktinės vakcinacijos strategiją. Todėl Bendrijos lygmeniu visiško likvidavimo strategija 1990 m. buvo papildyta (5) profilaktinės vakcinacijos draudimu ir draudimu į Bendrijos teritoriją importuoti skiepytus gyvulius. Vis dėlto dar buvo įmanoma taikyti vakcinaciją, bet tik skubiu atveju, kai buvo patvirtintas snukio ir nagų ligos atvejis ir buvo grėsmė, kad liga išplis.

5.

Priėmus šią naują strategiją, Sąjungoje dar buvo nemažai ligos protrūkių: 1993 m. Italijoje (57 protrūkiai), 1994, 1996 ir 2000 m. Graikijoje (atitinkamai 95, 39 ir 14 protrūkių). Epidemijos kilo gretimose teritorijose (Albanijoje, Makedonijoje, Kosove, Alžyre, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Turkijoje ir Irane). Be to, 2001 m. vasario 21 d. Jungtinę Karalystę sukrėtė precedento neturinti dešimties mėnesių krizė. Buvo nustatyti 2 034 infekcijos protrūkiai, išplitę 10 124 ūkiuose ir nustatyta, kad paskersta apie keturi milijonai gyvulių (6). Be to, dar buvo paskersta daugiau kaip du milijonai gyvulių dėl jų gerovės problemų, kurios kilo juos izoliavus ūkiuose ir apribojus judėjimo laisvę (7). Snukio ir nagų liga negalėjo būti sulaikyta Jungtinėje Karalystėje ir 2001 m. kovo 13 d. išplito į Prancūziją (du protrūkiai), 2001 m. kovo 20 d. – į Airiją (vienas protrūkis) ir kovo 21 dieną – į Nyderlandus (26 protrūkiai). Jungtinė Karalystė turėjo gyvulius skersti iki 2001 m. rugsėjo. 2002 m. sausį ji atgavo snukio ir nagų ligos neapimtos, vakcinacijos nevykdančios šalies statusą, ir tai jai leido vėl pradėti prekybą.

6.

Kompleksinės kontrolės ir prevencijos priemonės yra skirtos sumažinti virusų atsiradimo ir plitimo riziką Bendrijos teritorijoje (žr. 1 langelį). Šios prevencijos ir kovos priemonės yra numatytos Bendrijos direktyvose (8). Valstybės narės yra atsakingos už šių direktyvų taisyklių įsigaliojimą ir jų taikymą. Atitinkamai Komisija yra įpareigota kontroliuoti, ar valstybės narės įgyvendina Bendrijos nurodymus. Be to, Komisija remia trečiųjų šalių pastangas kontroliuoti ir likviduoti epizootijas. Bendrijos veterinarijos išlaidas tiesiogiai tvarko ir kontroliuoja Komisijos Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas (9).

Prevencijos sistema remiasi bendradarbiavimu su tarptautinėmis organizacijomis ir reikšminga parama kaimyninių šalių kovai su šia liga, veterinarinėmis, zootechninėmis ir sanitarinėmis gyvulių auginimo ir mėsos kontrolėmis Sąjungoje ir pasienio kontrolės postuose, valstybių narių nepaprastosios padėties planų, kuriuose numatomos būtinos priemonės kovai su galima krize, parengimu, gyvulių identifikavimo ir atsekamumo sistemomis. Kontrolės sistema remiasi skubiais pranešimais apie ligą, gyvulių ir žmonių judėjimo apribojimu, epidemiologiniais tyrimais, siekiant identifikuoti įtariamus gyvulius, valstybių narių nepaprastosios padėties planų taikymu ir būtinų skerdimų atlikimu bei po to atliekamu gyvulių sunaikinimu ir užkrėstų vietų bei įrangos dezinfekavimu.

7.

Po 2001 m. krizės Komisija pateikė direktyvos pasiūlymą, iš dalies keičiantį kovos su snukio ir nagų liga sistemą (10). 2003 m. rugsėjo 29 d. Taryba direktyvą priėmė (11).

8.

1990 m. Taryba nustatė sąlygas, taikomas finansiniam Bendrijos įnašui padengiant kai kurias sunkių infekcinių gyvulių ligų, įskaitant snukio ir nagų ligą, likvidavimo išlaidas (12). Bendrija turi būtinai finansiškai prisidėti, jei valstybės narės įgyvendino numatytas Bendrijos priemones, ir ši parama teikiama nuostolių atlyginimo forma, padengiant 60 % išlaidų, kuriuos patyrė valstybės narės, kompensuojant gyvulių augintojų išlaidas, jų gyvulių skerdimo išlaidas bei pastatų ir įrangos dezinfekavimo išlaidas. Ji įrašyta į biudžeto eilutę (13), pavadintą „Skubios pagalbos veterinarijos srityje bei kitų gyvulių ligų, keliančių riziką visuomenės sveikatai, fondas“ (14).

9.

Priėmus naują strategiją, fondo asignavimai įvairioms ligoms 1999 m. padidėjo keturis kartus, vėliau 2000 m. išaugo dvigubai ir pasiekė bendrą 978,1 milijonų EUR sumą 2001, 2002 ir 2003 biudžetiniais metais (15), o pagrindinė to priežastis buvo 2001 m. snukio ir nagų ligos krizė. Vien tik 2001 m. krizės bendra išlaidų suma, kurią valstybės narės deklaravo išleidusios gyvulių skerdimui, jų sunaikinimui, ūkių ir įrangos dezinfekavimui, pasiekė apie 2 693,4 milijonus EUR, iš kurių 1 616 milijonų EUR buvo pareikalauta iš Bendrijos nuostoliams atlyginti. Suma deklaruota vien tik skerdimams kompensuoti padidėjo iki 1 775,1 milijonų EUR, iš kurių nuostolių atlyginimui buvo pareikalauta 1 065,2 milijonų EUR. Ši suma nurodyta lentelėje.

Lentelė

Valstybių narių pateiktos paraiškos dėl kompensavimo, susijusios su jų kompensacinėmis išlaidomis už paskerstus gyvulius

10.

Remdamasi šiais pagalbos suteikimo sprendimais (17), susijusiais su snukio ir nagų liga, Komisija valstybėms narėms leido išmokas, kurių suma sudarė 433,5 (18) milijonus EUR skerdimo išlaidoms ir 32,1 milijonus EUR kitoms išlaidoms. Iš viso 2003 m. gruodžio 31 d. Bendrijos kompensacijų išmokos sudaro 465,6 milijono EUR (žr. 1 diagramą).

11.

Komisija dar nebaigė tikrinti valstybių narių išlaidų ir pradėjo mokėti likusias šių išlaidų kompensacijų dalis 2001 metams, išskyrus Prancūzijai ir Airijai. Todėl nebuvo panaudoti 48 % biudžeto asignavimų, skirtų skubios pagalbos veterinarijos srityje fondui 2001–2003 biudžetiniams metams (žr. 2 diagramą).

12.

Po kiaulių maro ir galvijų spongiforminės encefalopatijos krizių, Audito Rūmai patikrino Bendrijos kovos su šiomis gyvulių ligomis priemones (23).

13.

Dėl snukio ir nagų ligos krizės masto ir naštos biudžetui Audito Rūmai nusprendė atlikti naują auditą, kurio tikslas būtų nustatyti ar:

14.

Atsakydami į šiuos klausimus, Audito Rūmai teigiamai įvertino Komisijos veiklą tyrimo metodo, priežiūros, kaip valstybės narės įgyvendina Bendrijos priemones, bei jos galimų pasiūlymų Bendrijos taisyklių pritaikymui atžvilgiu. Įvertindami tai, jog ankstesnių epizootijos atvejų pamokos galėjo būti naudingos prevencijos ir kovos su snukio ir nagų liga strategijai, Audito Rūmai visų pirma išnagrinėjo Komisijos veiksmus prieš krizę ir krizės metu. Paskui Audito Rūmai išnagrinėjo nuostolių atlyginimo sistemą, ypač ankstesnių rekomendacijų atžvilgiu. Šis tyrimas apsiribojo gyvulių skerdimo nuostolių atlyginimo išlaidomis (24). Galiausiai Audito Rūmai įvertino, kaip Komisija pasimokė iš 2001 m. krizės.

15.

Auditai buvo atliekami Komisijoje ir snukio ir nagų ligos apimtose valstybėse narėse (Prancūzijoje, Airijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje) (25). Patikrinimai daugiausia buvo atliekami kompetentingose veterinarijos ir sveikatos klausimais žemės ūkio ministerijose ir jų regioninėse tarnybose (26). Šioje ataskaitoje buvo atsižvelgta į aplankytų instancijų bei Europos Parlamento, Tarptautinės konferencijos „Snukio ir nagų ligos prevencija ir kontrolė“ darbus ir kitus viešuosius tyrimus, atliktus valstybėse narėse (27).

16.

Jau minėtoje (žr. 2 dalį) 1989 m. ataskaitoje (28) Komisija išnagrinėjo įvairių strateginių veiklos krypčių, kurių laikėsi valstybės narės, kovodamos su snukio ir nagų liga (profilaktinės vakcinacijos politikos ar skerdimo rizikos atveju politikos), sąnaudų ir pelno santykį, siekdama nustatyti strategiją, kurios reikės laikytis Bendrijos lygmenyje. Ji įvertino snukio ir nagų ligos Bendrijoje atsiradimo riziką, priklausomai nuo to, kuri iš dviejų politikų būtų taikoma nuo 1992 m., bei abiejų jų ekonomines pasekmes. Trims skirtingo masto krizės scenarijams, Komisija numatė sąnaudas dešimties metų laikotarpiui (1993–2002 m.). Politikai, kai vakcinacija netaikoma, Komisija nurodė tarpinį scenarijų su 20 protrūkių ir 13 epizootijų atvejų. Numatomos sąnaudos per tą patį laikotarpį padidėjo iki 35 milijonų EUR. Atitinkamai optimistinio scenarijaus sąnaudos buvo įvertintos 0,3 milijonais EUR, pesimistinio – 955 milijonais EUR.

17.

Beje, 1989 m. ataskaitoje daugiausia dėmesio kreipta į prekybos aspektus, žemės ūkio ir biudžeto sąnaudas ir pelną, neatsižvelgiant į plačiausio masto socialines ir aplinkos apsaugos sąnaudas.

18.

Iki 2001 m. Sąjungoje kilusios epizootijos Komisijai nemanė, kad būtina patikrinti, ar Bendrijos priemonės yra tinkamos. Viena vertus, trijų epizootijų metu kilo dvidešimt protrūkių (didžiausias įmanomas Komisijos scenarijuje numatytas skaičius), tačiau, kita vertus, per aštuonerius metus buvo tik keturios krizės (palyginus su to paties scenarijaus trylika krizių per dešimtį metų). Priešingai, nuo 1993 m. kai kurios rizikos, sudarančios palankias sąlygas virusui plisti, padidėjo: suaktyvėjo gyvulių judėjimas (29) įgyvendinant bendrą rinką, sumažėjo skerdyklų skaičius (30), tai paskatino gyvulių telkimąsi, vadinasi, ir gyvulių užsikrėtimo riziką, o bandų tankumas ūkiuose, ypač avių, ožkų ir kiaulių, išaugo (31). Nuo 1998 m. vasario FAO (32) atkreipė 33 valstybių kovos su snukio ir nagų liga komisijos narių dėmesį į tai, kad „gyvulių gabenimas ilgus atstumus ir didėjantis gyvulių tankumas galėtų bet kurią akimirką Europoje sukelti naujas niokojančias epizootijas“ (33).

19.

Be to, 1997–1998 m. kiaulių maro epidemija daug kainavo Bendrijai (34), valstybėms narėms ir gyvulių augintojams. Dėl šios patirties pati Komisija snukio ir nagų ligos kontrolės priemones, numatytas Direktyvoje 85/511/EEB, įvertino kaip nepakankamas (35). Remdamosi ekspertų nuomonėmis, Komisijos tarnybos pradėjo direktyvos persvarstymą, bet 2001 m. vasario 20 d. Jungtinėje Karalystėje kilusi epizootija nutraukė jų darbus.

20.

Komisija nuo strategijos priėmimo 1990 m. neatliko jokio jos išsamaus vertinimo. Beje, Komisija kas trejus metus nepateikė Tarybai ir Parlamentui ataskaitos dėl Sprendimo 90/424/EEB, kuriame numatyti Bendrijos veiksmai likviduojant ligą ir šiam tikslui skirta finansinė pagalba, įgyvendinimo sąlygų (36). Ji taip pat neperžiūrėjo Generalinio žemės ūkio direktorato 1992 m. atlikto valstybių narių veterinarijos tarnybų tyrimo. Šio tyrimo peržiūra būtų leidusi Komisijai patikrinti, ar tarnybų būklė buvo pakankama sėkmingai įgyvendinti strategiją (žr. 48–49 dalis).

21.

Esant įprastai situacijai, Komisijos priežiūra veterinarijos ir sveikatos srityje dažniausiai vykdoma dviem būdais: pirma, Briuselyje įsikūrusios Komisijos tarnybos tikrina direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę, antra, Dublino Maisto ir veterinarijos biuro (37) inspektoriai vietoje atlieka patikrinimus. Per laikotarpį iki 2001 m. krizės, pasak Audito rūmų, šie teisės aktais numatyti patikrinimai turėjo būti labiausiai sukoncentruoti į esmines prevencijos ir kovos su snukio ir nagų liga priemones, apibrėžtas Bendrijos direktyvose, ir į jų integravimą į valstybių narių nacionalinę teisę. Į šias priemones įeina:

22.

Komisija daugmaž periodiškai tikrina formalų valstybių narių atliekamą Bendrijos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę per nustatytą laikotarpį. O atitikties patikrinimai nėra periodiškai atliekami. Iš tiesų tai atliekama tik Maisto ir veterinarijos biuro inspektorių patikrinimo valstybėse narėse metu (38) arba trečiosioms šalims pateikus skundus. Taigi direktyvų perkėlimo neatitikties rizika yra didelė ir ji vis dar gali egzistuoti.

23.

Komisija valstybėms narėms dėl direktyvų neperkėlimo laiku nusiuntė daug įspėjimų. Kai buvo pranešta apie priimtas nacionalines priemones, bylas Komisija baigė, nepatikrinus priemonių tinkamumo. Taigi Komisija nepradėjo nė vieno pažeidimo tyrimo dėl priemonių netinkamumo. Direktyvą dėl gyvulių, ypač avių, identifikavimo valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę iki 1995 m. sausio 1 d., Komisija nusiuntė valstybėms narėms įspėjimus dėl to, kad 1993–1996 m. laikotarpiu jos nepranešė apie nacionalines priemones. 1994–1997 m., po to kai valstybėse narėse Bendrijos teisė buvo formaliai perkelta, ji uždarė bylas neatlikusi tinkamų patikrinimų. Tačiau per 2001 m. krizę Maisto ir veterinarijos biuras visose snukio ir nagų ligos apimtose valstybėse (išskyrus Nyderlandus) atskleidė rimtų šios direktyvos nuostatų pažeidimų, ir tai turėjo neigiamų pasekmių 2001 m. plintant epidemijai (žr. 35 dalį).

24.

Maisto ir veterinarijos biuras prieš krizę atliko daug valstybių narių pasienio kontrolės postų veterinarinių ir sanitarinių patikrinimų, kad būtų kontroliuojama, jog tik Bendrijos reikalavimus gyvulių sveikatos ir maisto saugos srityje atitinkantys produktai patektų per pasienio kontrolės postus į Bendrijos teritoriją. Valstybės narės santykinai greitai ėmėsi Maisto ir veterinarijos biuro nustatytų priemonių situacijai pagerinti, pavyzdžiui, darbuotojų skaičiaus veterinarijos srityje padidinimo ir veterinarinių kontrolių sustiprinimo, pastatų ir įrangos higienos gerinimo, įvežtų siuntų registravimo sistemų, veterinarinių pažymų bei registrų tobulinimo, kad būtų panaikintas laikinas pasienio kontrolės postų leidimų išdavimo nutraukimas, kurį inicijuoja Komisija, jei nustato, kad yra trūkumų.

25.

Vis dėlto, jei visiškai apsisaugoti nuo išorinių užkrato šaltinių krizės metu ir neįmanoma, Bendrijos teisės aktuose buvo daug trūkumų susijusių su kontrole pasienyje, ypač kai kalbama apie keleivių gabenamus maisto produktus ir galimybes sandėliuoti produktus, neatitinkančius Bendrijos reikalavimų, laisvosiose ekonominėse zonose (žr. 91 dalies a punktą). Komisija prieš krizę pasiūlė apriboti importą į Bendrijos teritoriją leidžiant įvežti tik tuos gyvulinės kilmės produktus, kurie atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, susijusius su gyvulių sveikata, bet šis pasiūlymas priimtas tik 2002 metais (39). Tik po 2002 m. lapkričio krizės Komisija pasiūlė sugriežtinti importuojamų gyvulinės kilmės produktų asmeniniam naudojimui kontrolę. Šis sprendimas priimtas 2002 m. gruodį (40).

26.

Maisto ir veterinarijos biuras per vėlai atliko gyvulių pašarų patikrinimus, dalis jų buvo atlikta po krizės. Maisto ir veterinarijos biuras atkreipė dėmesį į valstybių narių vykdomos pašarams naudojamų atliekų perdirbimo kontrolės trūkumus. Taigi, buvo atskleista rizika, kylanti dėl tokių pašarų, bet iš dalies tai buvo padaryta tik po krizės.

27.

Tačiau jau 1997–1998 m. rizika, susijusi su šiais pašarais pasitvirtino, Vokietijoje kilus kiaulių marui, po to, kai kiaulėms buvo duodama riebaluoto vandens ir virtuvinių atliekų, kurios nebuvo užtektinai perdirbtos ir neatitiko Bendrijos teisės aktų. Vėliau kai kurios valstybės narės (Prancūzija ir Nyderlandai) savo teritorijoje prieš 2001 m. snukio ir nagų ligos krizę uždraudė net ir perdirbtų virtuvinių atliekų naudojimą, o kitos valstybės narės (Vokietija ir Jungtinė Karalystė) to nepadarė. Bendrijos 2001 m. vasarį perdirbtų virtuvinių atliekų naudojimas kiaulių ėdalui ir toliau buvo teisėtas (41), nepaisant Komisijos pasiūlymų.

28.

Jungtinėje Karalystėje gyvulių augintojui buvo leidžiama naudoti virtuvines atliekas kiaulėms šerti su vienintele sąlyga, kad atliekos turi būti perdirbtos. Gyvulių augintojas surinkdavo virtuvines atliekas iš netoliese esančių restoranų, viešbučių, mokyklų, kareivinių, laikydavo jas netoli savo ūkio, o paskui perveždavo prie dviejų perdirbimo pastatų prie pat ūkio. Perdirbtos virtuvinės atliekos būdavo duodamos kiaulėms. Tačiau kilus krizei ministerijos atlikti patikrinimai atskleidė, kad ėdalo bakuose buvo likę ir netinkamų atliekų. Tai aiškiai rodė, kad virtuvinės atliekos buvo nepakankamai perdirbtos (42). Tiksli išplitusio visoje Azijoje O tipo viruso kilmė negalėjo būti tiksliai nustatyta. Viruso patekimas per pasienio kontrolės postus dažniausiai būdavo paneigiamas, ir įtarimai (43) krito ant nelegalių produktų krovinių, kurie buvo įforminami kaip ne maisto produktai ir parduodami urmu restoranams arba valgykloms.

29.

1990 m. Taryba (44) pareikalavo iš valstybių narių sudaryti nepaprastosios padėties planus, kuriuose būtų nustatyta, kokios priemonės būtų įgyvendinamos, jei kiltų snukio ir nagų ligos protrūkis. Pagal šiuos planus turi būti leidžiama patekti į gamyklą, apžiūrėti įrenginius, darbuotojus ir kitas atitinkamas medžiagas ir greitai bei veiksmingai likviduoti protrūkį. Komisija turėjo pateikti kriterijus, kuriais remiantis būtų sudaromi šie planai, juos išnagrinėti, kad nustatytų,ar remiantis tokiais planais įmanoma pasiekti užsibrėžtų tikslų, ir valstybei narei pasiūlyti padaryti atitinkamus pakeitimus. Beje, Taryba numatė, kad, atsižvelgiant į padėties raidą, planai gali būti keičiami arba pildomi ir vėliau.

30.

1991 m. Komisija nustatė minimalius kriterijus, kuriuos turėjo atitikti valstybių narių nepaprastosios padėties planai (45). Šiais kriterijais buvo siekiama užtikrinti, kad nepaprastosios padėties planai suteiktų galimybę greitai imtis visų būtinų priemonių snukio ir nagų ligos atveju, užtikrinti greitą ir veiksmingą šios ligos likvidavimą. Nors Komisija iš valstybių narių pareikalavo parengti organizacinius pagrindus krizei kontroliuoti, tai yra, parengti krizės valdymo centrus, vietinius ligos kontrolės centrus ir kontroliuojančius darbuotojus, Audito Rūmai nustatė, kad Komisija nereikalavo kai kurios svarbios informacijos ir sąlygų ligos kontrolei bei veiksmingam finansiniam ir administraciniam organizavimui. Nebuvo reikalaujama:

31.

Nuo 1991 m. Komisija šių kriterijų neperžiūrėjo. 1993–1995 m. ji priėmė valstybių narių planus. Tačiau tam Komisija apsiribojo dokumentų analize ir neatliko tyrimo vietoje, kad patikrintų išdėstytų priemonių realumą. Priešingai nei nurodytame 33 dalies Komisijos atsakyme, 1995 m. gairės nepaprastosios padėties programų rengimui (46) apsiribojo prašymu valstybėms narėms turėti veterinarijos tarnybas, galinčias bet kuriuo metu kontroliuoti iki 10 infekcijos protrūkių ir neprašė numatyti šių paslaugų išplėtimo priklausomai nuo epidemiologinės situacijos. Beje, pirmieji Komisijos (Maisto ir veterinarijos biuro) atlikti šių planų patikrinimai vietoje snukio ir nagų ligos apimtose valstybėse narėse buvo atlikti tik 2001 m. pabaigoje ir 2002 veiklos metais po krizės. Parlamentas taip pat atskleidė, kad Komisija iki krizės „per pageidautiną laiką nepatikrino valstybių narių perspėjimo planų“. Be to, jis patikslino, kad „išskyrus patikrinimus atliktus perspėjimo planams patvirtinti, nei Jungtinės Karalystės, nei Nyderlandų, nei Prancūzijos planų vykdymas nebuvo patikrinti, kol 2001 m. neprasidėjo epidemija“ (47).

32.

Taigi, valstybių narių planai, nors ir patvirtinti Komisijos, nebuvo pritaikyti didelio masto, precedentų neturinčiai ir sunkiai numatomai krizei. Iš tiesų, buvo nepakankamai pasirengta pesimistiniam scenarijui, nebuvo užtektinai numatytas nei būtinų kovos priemonių spartus didinimas, nei būtinas administracinis ir finansinis organizavimas.

33.

Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Komisijai pateiktas planas nebuvo iš pagrindų peržiūrėtas nuo jo priėmimo 1991 m. Laikantis Komisijos gairių, pesimistinis scenarijus jame numatytas nebuvo (48) ir netgi nacionaliniame plane, kurio pavyzdžiu sudaryti vietiniai planai, šis scenarijus apėmė tik dešimt vienu metu kilusių protrūkių (49) ir nenumatė procedūrų, skirtų greitai padidinti būtinus išteklius skerdimų ir likvidavimų atvejais, įgyvendinimo. Nebuvo nurodyta skubaus vertintojų samdymo sistema ir bendri jų atlyginimo principai. Planas nebuvo išplatintas gyvulių augintojams ar jų atstovams. Prancūzijoje planas leido sėkmingai kontroliuoti du protrūkius, kilusius vienu metu, bet nebuvo pesimistiškesnio scenarijaus būtinų priemonių greito didėjimo. Airijos nepaprastosios padėties plane buvo numatytos priemonės vienu metu kilus dešimčiai protrūkių. Tik Nyderlandai, pasimokę iš kiaulių maro krizės, numatė spartų priemonių, būtinų 26 čia kilusių protrūkių kontrolei, didinimą, imdamiesi skubios vakcinacijos, vos paaiškėjus, kad turimų išteklių neužteks skubiam gyvulių skerdimui.

34.

Komisijos vidaus auditas atskleidė, kad Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas, kuris nuolat susiduria su krizėmis gyvulių sektoriuje, parengė sunormintus ir standartizuotus įprastinės eigos metodus, kurie buvo įvertinti kaip veiksmingi, tačiau raštiškai jis šios darbo metodikos nedokumentavo. Beje, krizės valdymui skirta įranga ir vadovėliais nebuvo galima naudotis. Nors Komisija krizės metu veikė greitai (žr. 44 dalį), Audito Rūmai mano, kad geras Komisijos pasirengimas, ypač kai kalbama apie piniginio kompensavimo valstybėms narėms tvarką (žr. 74–81 dalis), būtų leidęs išvengti kai kurių problemų, su kuriomis buvo susidurta per 2001 m. krizę.

35.

Bendrijos lygmens galvijų identifikavimo ir individualaus registravimo sistema yra būtina (50). Tačiau Audito Rūmai nustatė, kad ši sistema neužtikrina galvijų, pervežamų iš vienos Bendrijos vietos į kitą arba už jos ribų, atsekamumo. Galvijų judėjimą sudaro 3 milijonai galvijų per metus (apytiksliai 4 % bandos). Be to, šios sistemos įgyvendinimas valstybėse narėse dar turi trūkumų (51). Avių, kurias daugiausia apėmė 2001 m. krizė, ir kiaulių identifikavimas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio buvo privalomas tik jų siuntoms (52). Maisto ir veterinarijos biuras krizės metu atskleidė, kad siuntų identifikavimo sistema buvo blogai taikoma trijose iš keturių snukio ir nagų ligos apimtų valstybių narių (53).

36.

Įtartinų gyvulių atsekamumą apsunkino ir todėl jų skerdimą vėlino tai, kad Bendrijos teisės aktuose nebuvo reikalaujama individualaus avių identifikavimo ir tai, kad jų siuntų identifikavimas turėjo trūkumų. Jungtinėje Karalystėje nebuvo paskerstos reikiamos avys, ir tai prisidėjo prie viruso plitimo rizikos.

37.

Be to, Bendrijos teisės aktai (54), leidžiantys valstybėms narėms neįtraukti į būtiną savo teritorijos ūkių, turinčių gyvulių, sąrašą (šis sąrašas turi būti sudaromas ir atnaujinamas) mažų ūkių, kuriuose yra daugiausia trys avys ar ožkos, už kurias gyvulių augintojai neprašo priemokų. Taip Nyderlanduose kompetentinga institucija per krizę atskleidė, kad 18 000 mažų ūkių ar fizinių asmenų, turinčių labai mažai gyvulių, nebuvo nei užregistruoti, nei žinomi, o dėl to kyla papildoma rizika laiku neatsekti visų gyvulių, kurie turi būti paskersti. Tokią pačią problemą atskleidė Maisto ir veterinarijos biuras Prancūzijoje.

38.

1990 m. Bendrijos teisės aktai (55) numatė kompiuterinę tarpusavio susisiekimo tarp veterinarijos įstaigų sistemą, kad būtų lengviau keistis informacija apie gyvulių judėjimą tarp kompetentingų kilmės regionų institucijų ir kompetentingų paskirties valstybės narės institucijų. Ši sistema vadinasi ANIMO (56). 1991 m. Komisija parengė šia sistema perduodamą pranešimo modelį (57).

39.

Prieš 2001 m. krizę Maisto ir veterinarijos biuras atskleidė, kad ANIMO pranešimuose nebuvo nurodyta tranzito taškų, kuriais naudojamasi gabenant gyvulius iš eksportuojančios valstybės narės į paskirties valstybę narę. Kilmės ūkis taip pat nebuvo įrašytas į pranešimo modelį. Audito Rūmai taip pat konstatavo šios sistemos trūkumus savo specialiojoje ataskaitoje dėl kiaulių maro (58). Nepaisant to, kad Maisto ir veterinarijos biuras ir Audito Rūmai siūlė taisyti šios srities nuostatus, Komisija nepasiūlė keisti su ANIMO sistema susijusių nuostatų.

40.

Per 2001 m. krizę, patvirtinus pirmą protrūkį Jungtinėje Karalystėje, kitos valstybės narės turėjo surasti avis, importuotas iš šios šalies per praėjusį mėnesį, kad jų, kaip galimų viruso nešiotojų, priežiūra būtų sustiprinta. Buvo nepaprastai svarbu žinoti gyvulių kilmės ūkį ir tranzito taškus, tačiau ANIMO sistemos pranešimuose vis dar nebuvo šios pagrindinės informacijos.

41.

Dėl šių dviejų trūkumų vėlavo įtariamų užsikrėtus gyvulių buvimo vietos nustatymas ir gyvulių skerdimas per 2001 m. krizę (žr. 2 langelį). Nyderlandų žemės ūkio ministerija pareiškė, kad privalomas tranzito taškų įrašymas būtų leidęs daug veiksmingiau kovoti su liga, ypač per pradinį kritinį krizės etapą.

Per krizę Jungtinės Karalystės valdžios institucijos susidūrė su sunkumais, kai norėjo surasti avių, išvežtų į kitas valstybes nares, kilmės ūkius ir nustatyti, ar šios avys buvo iš užkrėsto ūkio, nes ši informacija nebuvo nurodyta ANIMO sistemos pranešimuose. Šį ryšį jos galėjo nustatyti tik po 6–16 dienų laikotarpio, kai buvo patvirtinta, jog kilmės ūkiai yra užkrėsti. Todėl jos negalėjo laiku įspėti avis importavusių valstybių narių apie atsiradusią užsikrėtimo riziką. Kadangi trūko informacijos, paskirties šalys turėjo vykdyti prevencinius visų iš Jungtinės Karalystės įvežtų avių, kurias šios šalys galėjo identifikuoti, skerdimus, nes nebuvo kaip atskirti įtariamas avis nuo kitų. Avių atsekamumo trūkumas akivaizdžiai sukėlė Prancūzijos kompetentingoms institucijoms sunkumų stengiantis surasti Prancūzijos ūkius, kuriuose galiausiai atsidūrė Iš Jungtinės Karalystės importuotos avys. Beje, ministerija nebuvo tikra, kad buvo paskerstos visos importuotos avys, taigi užsikrėtimo rizika galėjo išlikti. Nyderlanduose dėl to, kad ANIMO sistemos pranešimuose nebuvo pažymėta tranzito taškų, iš Airijos atvežti gyvuliai buvo surasti tik po dienos. Tačiau pervežant šiuos gyvūnus buvo sustota vietoje, esančioje šalia Prancūzijos (Mayenne) ūkio, o praėjus trims savaitėms nuo sergančių Jungtinės Karalystės avių įvežimo, šiame ūkyje nustatytas ligos protrūkis. Dokumentams rasti sugaištas laikas vėlino apsaugos priemones.

42.

Kad būtų apribota epizootijos plitimo rizika, Direktyvoje 85/511/EEB reikalaujama nedelsiant apriboti gyvulių judėjimą aplink užkrėstą ūkį nustatytose mažiausiai 10 km spindulio apsaugos ir priežiūros zonose. Šios Jungtinės Karalystės įgyvendintos priemonės buvo nepakankamos, kad galėtų vienos sulaikyti epizootijos plitimą, nes užkratas buvo labai išplitęs dar prieš nustatant pirmąjį protrūkį.

43.

Jungtinė Karalystė uždraudė gyvulių judėjimą visoje savo teritorijoje tik praėjus trims dienoms nuo oficialaus epidemijos patvirtinimo. Komisija remdamasi Direktyvos 90/425/EEB 10 straipsnio 4 dalimi, priėmė Sprendimą 2001/190/EB, draudžiantį gyvulių judėjimą kitose nei Jungtinė Karalystė valstybėse narėse. Pagal Valstybės audito biuro ataskaitą nuo pirmojo protrūkio patvirtinimo iki gyvulių judėjimo uždraudimo Jungtinėje Karalystėje, liga būtų išplitusi daugiau kaip 62 ūkiuose, esančiuose kitose septyniose grafystėse (59), o epidemijos mastas bei jos išlaidos, kaip įvertino universiteto epidemiologijos specialistai, būtų didesni daugiau nei dvigubai negu tuo atveju, jei apribojimai būtų priimti ligos patvirtinimo dieną (60).

44.

Krizės metu Komisijos tarnybos dirbo visas 24 valandas per parą. Komisija sugebėjo veiksmingai imtis būtinų skubių priemonių, pranešdama apie ligą valstybėms narėms, vykdydama priežiūrą, įskaitant importuotų avių skerdimą iki krizės pradžios, rinkų uždarymo ir pan. Krizės metu Komisija priėmė daug veterinarijos srities sprendimų, kurie valstybių narių buvo įvertinti kaip priimti laiku ir tinkami.

45.

Palyginus Maisto ir veterinarijos biuro atliktų patikrinimų ir krizių datas, paaiškėja, kad Maisto ir veterinarijos biurui pačios krizės metu pavyko atlikti patikrinimus tinkamu laiku, nors ir teko kitus numatytus patikrinimus perkelti vėlesniam laikui. Per krizę procedūros buvo atliekamos greičiau negu įprasta, ir Maisto ir veterinarijos biuro ataskaitos buvo parengtos po dviejų mėnesių, atsižvelgus į kitų Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinio direktorato tarnybų pastabas bei valstybių narių atsakymus.

46.

Tačiau Maisto ir veterinarijos biuro atskleisti kai kurie kovos priemonių trūkumai Jungtinėje Karalystėje – labiausiai krizės apimtoje šalyje – negalėjo būti laiku ištaisyti, nes dėl jų reikėjo, kad Komisija ir valstybės narės šias priemones keistų iš esmės. Į šiuos trūkumus verta atkreipti dėmesį, nes jie galėtų būti aktualūs ir kitoms valstybėms narėms. Svarbiausi trūkumai yra šie:

47.

Audito Rūmai savo audito metu atskleidė panašius į Maisto ir veterinarijos biuro nustatytus trūkumus. Jie išdėstyti toliau.

48.

Savo 1989 m. ataskaitoje Komisija teigė (62), kad profilaktinės vakcinacijos atsisakymo sėkmė priklausė nuo to, ar bus veiksminga valstybinė veterinarinė priežiūros sistema. Tačiau, nors Taryba nustatė nemažai ligos tikrinimo priemonių, tinkamų Bendrijos finansavimui, joks Bendrijos finansavimas nėra numatytas ne endeminių veterinarinių ligų tikrinimui, vadinasi, ir snukio ir nagų ligai. Po 2001 m. krizės, kuri atskleidė bendrą valstybinių veterinarijos tarnybų darbuotojų skaičiaus sumažėjimą, Europos Parlamentas (63) ir 2001 m. gruodžio tarptautinė konferencija (64) iškėlė klausimą dėl epidemiologinės bandų priežiūros ir jos finansavimo, kaip veiksmingos ligos prevencijos priemonės. Į šį klausimą, iš tiesų susijusį su visomis epizootijomis, Bendrijoje dar nerasta atsakymo.

49.

Kambrijoje – regione, kuris buvo labiausiai apimtas snukio ir nagų ligos ir kuriame buvo keturi milijonai avių, daugiau kaip 880 000 galvijų ir 170 000 kiaulių – valstybės veterinarų skaičius sumažėjo nuo 27 veterinarų 1967 m. iki tik devynių 2001 metais (65). Statistika (66) rodo, kad Jungtinėje Karalystėje buvo po 9,5 valstybės veterinarus kiekvienam milijonui gyvulių (galvijų, avių ir kiaulių), o kitose valstybėse narėse veterinarų skaičiaus vidurkis milijonui gyvulių buvo daugiau kaip 20. Kadangi valstybės veterinarų Jungtinėje Karalystėje mažėjo, o papildomų veterinarų kvietimas vėlavo (67), kovos priemonių su epidemija veiksmingumas labai sumažėjo. Valstybės audito biuras nustatė (68), kad iki 2001 m. balandžio valstybės veterinarų, dirbančių Jungtinėje Karalystėje, skaičius didėjo lėčiau už ligos protrūkius. Todėl buvo vėluojama atlikti skerdimus, aprašytus 57–58 dalyse ir 3 langelyje.

50.

Kad liga būtų greitai likviduota, svarbiausia yra nedelsiant apie ją pranešti. Bendrijos teisės aktai numato, kad gyvulių augintojas praneša apie ligą kontroliuojančiai institucijai, o valstybė narė apie ją praneša Komisijai. Dėl pirmojo pranešimo Direktyvoje 85/511/EEB nustatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad apie įtarimą dėl snukio ir nagų ligos ar jos realų buvimą būtų nedelsiant pranešta.

51.

Paradoksalu, kad nors Bendrijos kovos su snukio ir nagų liga sėkmė daugiausia priklauso nuo pačių gyvulių augintojų, nes jie pirmieji gali nustatyti fizinę savo galvijų būklę ir pranešti apie ligas, Bendrijos teisės aktai nenustatė, jog valstybės narės turi įtraukti gyvulių augintojus į kovą su liga, konsultuoti nepaprastosios padėties planų klausimais, informuoti apie įvairių epizootijų pobūdį ir priemones, kurias reikia nedelsiant įgyvendinti, juos įpareigoti ar bet kokiais kitais būdais skatinti skubiai pranešti apie ligą.

52.

2001 m. gyvulių augintojas, kurio ūkis po išsamaus epidemiologinio nacionalinės kontrolinės laboratorijos ekspertų tyrimo įvertintas kaip epizootijos šaltinis, neinformavo kompetentingos Jungtinės Karalystės institucijos apie savo gyvulių užsikrėtimą. Maždaug po mėnesio nuo ligos pasirodymo, ji aptikta kitame regione, nors vėliau nustatyta, kad tada jau buvo 57 užkrėsti ūkiai (69). Per tą laiką (nuo 2001 m. vasario 1 d. iki 2001 m. vasario 21 d.) į kitas valstybes nares buvo eksportuoti 49 796 gyvuliai ir taip padidinta epizootijos išplitimo rizika už Jungtinės Karalystės sienų.

53.

Per krizę buvo labai svarbu, jog valstybės narės pranešimas Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie ligą jas kuo greičiau pasiektų, kad būtų galima imtis būtinų atsargumo priemonių. Beje, šis būtinas valstybės narės pranešimas Komisijai ir kitoms valstybėms narėms yra privalomas (70). Tačiau pirmojo protrūkio atveju reikalaujamam pranešimui skirtos net 24 valandos po ligos patvirtinimo, gauto remiantis iš gyvulių paimtų bandinių tyrimu, atliktu specialioje nacionalinėje laboratorijoje. Taigi šios 24 valandos gali prisidėti prie laiko, būtino atlikti tyrimams, nors jau ir yra gautas mokslinis patvirtinimas.

54.

Kad būtų kompensuotas šis trūkumas, Taryba (71) suteikė Komisijai galimybę įdiegti perspėjimo sistemą, leidžiančią epizootijos apimtai valstybei narei greitai pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie kilusį snukio ir nagų ligos protrūkį. Vasario 2 d., praėjus penkioms valandoms po to, kai nacionalinė kontrolės laboratorija oficialiai patvirtino ligą, Jungtinė Karalystė, laikydamasi Bendrijos teisės aktų nuostatų, pranešė apie pirmąjį protrūkį Komisijai ir taip parodė, kad 24 valandų laikotarpis galėtų būti sutrumpintas, atsižvelgiant į šiuolaikines komunikacijų priemones. Tada Komisija nedelsdama apie tai informavo kitų valstybių narių veterinarijos tarnybas ir kitą dieną uždraudė eksportą iš Jungtinės Karalystės. Bet per tą laiką, kol dar nebuvo realiai įgyvendintas eksporto draudimas, vasario 21 d. 17 val. buvo eksportuota maždaug 287 kiaulės iš Šiaurės Airijos į Airijos Respubliką.

55.

Lygiai taip pat, kaip svarbu pranešti apie ligą, svarbu, kad ir gyvulių augintojai laikytųsi gyvulių judėjimo apribojimų tam, kad snukio ir nagų liga neišplistų. Valstybės narės jų teritorijoje nustatė šių nuostatų pažeidimų ir patraukė taisykles pažeidusius gyvulių augintojus atsakomybėn.

56.

Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje gyvulių augintojai, nepranešę apie ligą ar nesilaikę gyvulių judėjimo apribojimo priemonių, buvo paduoti į atitinkamus šių valstybių narių teismus ir nubausti baudomis. Šie gyvulių augintojai turėjo teisę į visą jiems skirtą kompensaciją, kadangi Bendrijos teisės aktai nenumatė nuostatų dėl išmokų suteikimo tik tuomet, kai laikomasi esminių ligos kontrolės priemonių, pavyzdžiui, pranešus apie ligą ar laikantis judėjimo apribojimų (72). Todėl valstybės narės galėjo reikalauti iš Komisijos gyvulių augintojams sumokėtų sumų (žr. 77 dalį).

57.

Norėdamos turėti teisę į Bendrijos kompensaciją, valstybės narės turi pagal Direktyvos 85/511/EEB nuostatas nedelsdamos skersti užsikrėtusius gyvulius iškart po to, kai liga oficialiai patvirtinama. Skubus skerdimas yra labai svarbus, norint išvengti viruso plitimo.

58.

Tačiau antrinių ligos protrūkių atveju Bendrijos teisės aktai leidžia, bet nereikalauja, kad valstybės narės epizootijos plitimo atveju skerstų gyvulius iškart po to, kai klinikinius ligos požymius aptinka oficialus veterinaras. Juose taip pat nereikalaujama skersti gyvulių, kol nenustatyta jų vertė ir nebaigtos atitinkamos administracinės procedūros. Vadinasi, skerdimų greitis priklausė nuo valstybių narių taikomos praktikos ir turimų veterinarų (žr. 3 langelį), o tai padidino epizootijos plitimo riziką.

Jungtinėje Karalystėje kompetentinga institucija, laikydamasi Bendrijos teisės aktų, laukė, kol laboratorija patvirtins infekciją, kad galėtų skersti pirmojo ligos protrūkio gyvulius. Per tą laiką kilo dar trys protrūkiai. Pirmųjų šimto protrūkių metu laikotarpiai tarp užsikrėtimo patvirtinimo ir skerdimo daugeliu atvejų buvo ilgesni kaip dvidešimt keturios valandos, o kai kada pasiekė septynias dienas. Tada Jungtinė Karalystė atliko skerdimus remdamasi klinikiniais infekcijos požymiais. 78 % šių atvejų veterinarų diagnozę vėlesni tyrimai patvirtino (žr. Valstybės audito biuro 38 lentelę, p. 63). Priešingai, kitose valstybėse narėse skerdimai protrūkių atveju buvo atliekami vos kilus įtarimui, nelaukiant galutinio laboratorijos tyrimo rezultato. Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Airijoje buvo atliekami prevenciniai skerdimai, ypač avių, importuotų iš Jungtinės Karalystės. Jungtinėje Karalystėje gyvulių skerdimas buvo atliekamas po vertinimo ir gavus gyvulių augintojo sutikimą, todėl užkrėstų gyvulių skerdimas vėlavo. Priešingai, Prancūzijoje gyvulio vertė buvo nustatoma po paskerdimo, kad nebūtų vilkinamas epizootijos likvidavimas.

59.

Audito Rūmai ir sprendžiančios institucijos prieš krizę Komisijai pateikė rekomendacijos, kurių kai kurios sutapo su Maisto ir veterinarijos biuro teiginiais, minėtais 46 dalyje. Finansų srityje Komisija nepasinaudojo rekomendacijomis, kurias Audito Rūmai pateikė dar 1996 m., bei sprendžiančių institucijų rekomendacijomis, pateiktomis kiaulių marui ir galvijų spongiforminei encefalopatijai, kad jas pritaikytų snukio ir nagų ligai (žr. 4 langelį).

Patikslinti taisykles ir procedūras, susijusias su valstybių narių teise į išlaidų padengimą ir kompensacijas, kurios turi būti sumokėtos gyvulių augintojams (Specialioji ataskaita Nr. 1/2000, 80 dalis): atsakydama į 1995 m. Audito Rūmų metinę ataskaitą Komisija įsipareigojo pateikti valstybėms narėms direktyvas dėl nuostolių atlyginimo procedūrų ir kompensacijų skaičiavimo; ji to neįvykdė. Nustatyti pastovias bendro finansavimo procentines dalis, taikomas veterinarinėms priemonėms, ir paramos rinkai priemones (Specialioji ataskaita Nr. 1/2000, 79 dalis): Komisija įsipareigojo tai padaryti kiaulių maro atveju; tačiau bendro finansavimo procentinės dalys vis dar yra skirtingos ir priklauso nuo gyvulių ligų pobūdžio. Pateikti Tarybai pasiūlymą pataisyti teisės aktus, kad būtų padidintas intensyviosios kiaulininkystės ūkių savininkų įnašas kovos priemonėms (Specialioji ataskaita Nr. 1/2000, 81 dalis): Komisija atliko kitų finansavimo formų lyginamąjį tyrimą, bet neprisidėjo prie sistemų, skirtų gyvulių augintojų įnašams snukio ir nagų ligai.

60.

Teisės aktais (73) Komisijai nustatyta užduotis imtis būtinų įgyvendinimo priemonių, susijusių su konkrečiu finansiniu Bendrijos įnašu snukio ir nagų ligai likviduoti. Teisės aktai numato, kad Bendrija kompensuos valstybių narių išlaidas, jei ji gyvulių augintojams suteikė „tinkamas kompensacijas“, tačiau juose nepatikslinta, ką tai reiškia. 2000 m. gruodį Tarybos (74) sprendimu Komisija tapo viena pati, atsakinga už tiesioginį šių išlaidų tvarkymą. Paradoksalu, kad, nors Komisija įsipareigojo pateikti direktyvas dėl gyvulių augintojų valstybėse narėse nuostolių atlyginimo sistemų, ji mano tam nesanti kompetentinga teisiniu atžvilgiu. Taigi, teisės aktai yra neužbaigti, nes Komisija nepateikė šių direktyvų. Remdamasi dabartiniais teisės aktais, Komisija apsiriboja valstybių narių išlaidų tinkamumo, siekiant gauti Bendrijos kompensaciją, nustatymu, nenustatydama kompensacijų, kurios turi būti sumokėtos valstybių narių gyvulių augintojams, apskaičiavimo taisyklių.

61.

Kita vertus, būtiniems galvijų, sergančių spongiformine encefalopatija, skerdimams (75) Komisija nustatė kompensacijų, kurias valstybės narės turi sumokėti gyvulių augintojams, ribas (76). Joms leidžiama už kiekvieną gyvulį sumokėti objektyvią einamąją rinkos kainą, nustatytą remiantis individualaus ir objektyvaus vertinimo sistema, patvirtinta valstybių narių. Net jei negalima pasakyti, kad šia sistema siekiama suderintos, teisingos ir ekonomiškos kompensavimo sistemos, ji visgi yra geriau nei valstybių narių savo gyvulių augintojams mokamų kompensacijų apibrėžimo nebuvimas, būdingas snukio ir nagų ligai. Iš tiesų kompensacijų mokėjimo taisyklių nebuvimas leido atsirasti nenuoseklumui ir nelygybei mokant gyvulių augintojams kompensacijas priklausomai nuo geografinės vietos ir (arba) pasirinkto skerdimo būdo, kurie aprašomi toliau.

62.

Tiesioginių gyvulių augintojų nuostolių kompensacija, t. y. bendroji paskerstų gyvulių vertė, nebuvo nustatyta iš anksto (išskyrus Nyderlandus), todėl valstybės narės turėjo ją nustatyti per krizę, neturėdamos reikalingos su kainomis susijusios informacijos, nes rinkos buvo uždarytos. Didžioji dalis valstybių narių sudarė kainų skales, kad jomis remtųsi oficialūs vertintojai, įpareigoti vertinti gyvulius, tačiau jos nenurodė, kad skalėje pateikiamos aukščiausios galimos vertės. Trūko kai kurių gyvulių kategorijų kainų nuorodų.

63.

Trys valstybės narės (Airija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė) nekompensavo eksploatavimo nuostolių (77) ir paliko žemdirbius be išteklių mažiausiai tris savaites po gyvulių paskerdimo ir visiško jų ūkių dezinfekavimo. Priešingai, Prancūzijoje šiuos nuostolius gyvulių augintojams kompensavo Prancūzijos valdžios institucijos, kurios nusprendė, kad „tinkama kompensacija“ gyvulių augintojams turėjo būti teikiama dėl visų nuostolių (gyvulių ir pajamų). Tačiau Komisija nesutiko, kad Bendrija juos atlygintų.

64.

Valstybės narės su vertintojais sudarė įvairias sutartis, o vertintojams duodamos instrukcijos kai kuriais atvejais buvo nepakankamos. Kadangi Komisija nepateikė valstybėms narėms nurodymų dėl galvijų vertės nustatymo, vertintojai, nustatydami galvijų vertę, nenaudojo Galvijų identifikavimo ir registravimo sistemos (78), kurioje yra svarbūs duomenys, susiję su gyvulių verte (veisle, amžiumi, lytimi), ir taip jiems buvo palikta didelė vertinimo laisvė. Identifikuojant galvijus nebuvo pildomi blankai, nebuvo užfiksuota, kad vyresnieji vertintojai ar ministerija patikrino įvertinimus.

65.

Valstybių narių priimtos sistemos pateikiamos 5 langelyje.

Jungtinė Karalystė, Airija ir Nyderlandai pasirinko nuostolių atlyginimo sistemą, paremtą gyvulių verte, į kurią neįtraukti eksploatavimo nuostoliai, o Prancūzija šiuos nuostolius įtraukė, ir jie sudaro papildomai apie 30 % gyvulių vertės. Jungtinės Karalystės sistema svyravo tarp gyvulių vertės nustatymo, atliekamo tik vertintojų, ir mišrios sistemos, kai ūkininkai galėjo pasirinkti arba vertinimą pagal kainų skalę, arba vertintojų vertinimą. Šioje standartinėje kainų skalėje nebuvo nurodytos nei visų gyvulių kategorijų kainos, nei aukščiausia vertė. Kai įvertintos sumos labai stipriai išaugo, buvo nustota naudoti standartinę skalę. Vertintojams nebuvo pateikta tikslių gairių, o dėl labai netikslių nurodymų dėl priemokų už gyvulius, kurios būtų pridėtos prie kompensuojamos sumos, įtraukimo, veikla vyko skirtingai. Airijoje kompetentinga institucija parengė visų galvijų kategorijų tikslių kainų mėnesinį sąrašą. Tačiau kompetentingos institucijos nustatyta avių kainų skalė avims buvo nepilna ir nenumatė didžiausios vertės. Nyderlanduose referencinių kainų skalė, kurią iš anksto nustatė kompetentinga institucija ir vertinimo procedūros, kurių turėjo būti laikomasi ir kurios jau buvo numatytos nepaprastosios padėties planuose, prisidėjo prie tikslesnio ir vienodesnio gyvulių vertės nustatymo. Prancūzijoje tarifų skalė buvo nustatyta avims, bet nepakankamos nacionalinės taisyklės kitoms gyvulių kategorijoms leido prefektūroms pasirinkti įvairias sistemas.

66.

Kadangi Bendrijos taisyklės nebuvo patikslintos, valstybių narių įgyvendintų sistemų kompensacijos gyvulių augintojams buvo nevienodos. Valstybės audito biuras, taip pat Komisija ir Audito Rūmai Jungtinėje Karalystėje atskleidė per didelę vertinimu nustatytą gyvulių vertę palyginus su jų verte krizės pradžioje. Bendra 4,2 milijonų EUR papildomų išmokų suma buvo suteikta daliai gyvulių augintojų pagal pradinį gyvulių vertinimą (Prancūzija, Airija, Jungtinė Karalystė). Kitais atvejais kompensacijos buvo sumažintos (Nyderlandai). Gyvulių augintojams sumokėtų kompensacijų už galvijus ir avis vidurkiai Jungtinėje Karalystėje buvo pastebimai didesni nei kitose valstybėse narėse, o Prancūzijoje buvo didesni kompensacijų už kiaules vidurkiai (žr. 6 langelį ir 3 diagramą).

Jungtinėje Karalystėje buvo išmokėtos per didelės kompensacijos: Valstybės audito biuras nustatė, kad standartizuota kainų skalė, naudota tam tikrą krizės laikotarpį gyvulių vertinimui, rėmėsi aukščiausiomis, prieš pat krizės pradžią galiojusiomis kainomis. Sutartis sudaryta su vertintojais, siejo atlyginimą su gyvulių vertės nustatymu, todėl nuo šios sutarties buvo neatsiejama rizika, kad per smarkiai išaugs nustatomos vertės, vadinasi, ir išmokamos kompensacijos. Komisija suskaičiavo, kad už galvijus išmokėtos kompensacijos vidutiniškai buvo daugiau kaip du kartus didesnės už jų vertę, už avis – daugiau nei du su puse karto, o kiaules – beveik du kartus; iš viso pervertinimas sudarė 811,7 milijono EUR kompetentingų institucijų deklaruotos sumos. Komisija įvertino, kad Prancūzijoje gyvulių pervertinimas, kurio pagrindinės priežastys buvo eksploatavimo nuostolių įtraukimas į kompensavimą ir per didelės nustatytos kiaulių vertės, sudarė 1,1 milijono deklaruotos sumos. Papildomos sumos Airijoje (0,5 milijono EUR) ir Jungtinėje Karalystėje (1,7 milijono EUR) buvo išmokėtos žemdirbiams, padavusiems skundą, bet vis dėlto nebuvo peržiūrėtos ir sumažintos išmokėtos kompensacijos, kai kompetentinga institucija nusprendė, kad įvertinimai buvo per aukšti. Prancūzijoje tarifų skalė, pataisyta juos padidinant, ir tai sudėjus kartu su skerdienos sunaikinimo kompensacijomis, sudarė papildomai beveik 2 milijonus EUR. Nyderlanduose ministerija nusprendė sumažinti užsikrėtusių gyvulių kompensacijas 50 % jų vertės. Taigi gyvulių augintojas už tos pačios fermos užkrėstus gyvūnus gavo 50 % jų vertės, o už kitus gyvulius – 100 % jų vertės. Iš anksto nustatyta kainų skalė buvo vertinimo pagrindas.

67.

Praėjus penkiems mėnesiams po snukio ir nagų ligos krizės pradžios, kai valstybės narės jau teikė kompensacijas, Komisija parengė nukrypstantį nuo nuostatų reglamentą (79) dėl valstybių narių Bendrijos priemokų už gyvulius ir už kiekvieną paskerstą gyvulį mokėjimo (80) taikant rinkos palaikymo priemones. Šis reglamentas leido valstybėms narėms išmokėti minėtas priemokas gyvulių augintojams šalia snukio ir nagų ligos kompensacijų, net gyvulių augintojams nesilaikant gyvulių laikymo ūkiuose sąlygų, kurios įprastomis aplinkybėmis yra būtinos kontrolei (gyvulių identifikavimui ir skaičiavimui).

68.

Vis dėlto Komisija, rengdama šį nuo nuostatų nukrypstantį reglamentą, neatsižvelgė į įprastomis aplinkybėmis vyraujančią pardavimo praktiką, ypač Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kai į gyvulių pardavimo sumą įtraukiamos priemokos už gyvulius, kurios dar turi būti sumokėtos ir kurias gaus jį įsigijęs pirkėjas. Iš tikrųjų, remdamiesi įprastine pardavimo praktika ir atsižvelgdami į tai, kad į tinkamą kompensaciją turi įeiti priemokų, kurios dar turi būti sumokėtos gyvulių augintojams, suma, vertintojai Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje jas įtraukė į gyvulių vertinimą snukio ir nagų ligos atvejais. Tačiau Komisija, nors ir neatsižvelgė į šią praktiką, bet neuždraudė valstybėms narėms vėliau išmokėti priemokų už gyvulius tuo atveju, kai šios priemokos buvo iš anksto įtrauktos į snukio ir nagų ligos kompensacijas.

69.

Valstybės narės po to, kai suteikė gyvulių augintojams snukio ir nagų ligos kompensacijas, įgyvendindamos nuo nuostatų nukrypstantį reglamentą, ėmėsi dar nesumokėtų priemokų už gyvulius mokėjimo. Kadangi Airija ir Jungtinė Karalystė jau įtraukė kai kurių šių priemokų sumą į snukio ir nagų ligos kompensaciją, jau išmokėtą gyvulių augintojams, gali būti, kad kai kurie jų gavo dvigubą priemokų sumą.

70.

Iš tiesų, gyvulių vertinimo blankuose buvo pateikiama tik bendra suma, atskirai nenurodant priemokų ir tikrosios gyvulių vertės, todėl kiekvienam tikrintojui buvo sunku tiksliai įvertinti, kiek buvo dvigubų išmokų. Vis dėlto, remdamiesi faktu, kad vertintojai gavo nurodymus įtraukti priemokų sumą į gyvulių vertinimus ir kad šį įtraukimą kai kurie jų tiesiogiai patvirtino, Audito Rūmai galėjo nustatyti, kad priemokos už gyvulius (81), išmokėtos Jungtinėje Karalystėje, kurios dubliuojasi su priemokomis, įtrauktomis į snukio ir nagų ligos kompensacijas, galėjo pasiekti apie 10 milijonų svarų sterlingų (daugiau kaip 16 milijonų EUR) (82).

71.

Airijoje Audito Rūmai taip pat nustatė, kad priemokos už galvijus buvo sumokėtos papildomai prie kompensacijų, tačiau jų sumos buvo mažesnės (83). Prancūzijoje vienos prefektūros įtraukė priemokas už galvijus į kompensacijas, kitos – ne. O Nyderlandų Žemės ūkio ministerija pranešė Audito Rūmams, kad ji jokių priemokų į snukio ir nagų ligos kompensacijas neįtraukė.

72.

Prie rinkos palaikymo priemonių priskiriamas galvijų skerdimo priemokų išmokėjimas yra numatytas Tarybos reglamente (84), kuriame reikalaujama pateikti skerdyklos pažymą, patvirtinančią, kad gyvulys buvo paskerstas. Tačiau reglamente nepatikslinamas skerdimo pobūdis, tai yra, ar paskersta žmonių vartojimui (EŽUOGF Garantijų skyrius – rinkos palaikymas) ar sanitariniais tikslais (EŽUOGF Garantijų skyrius – veterinarija). Interpretuojant nuostatas, buvo galima šalia snukio ir nagų ligos kompensacijos išmokėti ir skerdimo priemoką, bet tik labai nedidelei daliai gyvulių augintojų, kurių užkrėsti gyvuliai buvo paskersti skerdyklose. Taip buvo sukuriama nelygybė gyvulių augintojų atžvilgiu valstybėse narėse, priklausomai nuo atlikto skerdimo vietos.

73.

Komisijai klausimų šia tema uždavė viena valstybių narių, bet ji neišsprendė šios problemos ir neatsakė, kaip turi būti interpretuojamos nuostatos, kol 2002 m. liepos 30 d. baigėsi teisės aktų nustatytas 2001 metų skerdimo priemokų mokėjimo terminas. Todėl valstybės narės priėmė skirtingus sprendimus, ir dėl to gyvulių augintojai gavo skirtingas kompensacijas. Nyderlandai, kur didžioji dalis skerdimų buvo atlikta skerdyklose, šalia snukio ir nagų ligos kompensacijų gyvulių augintojams nemokėjo skerdimo priemokų ir taip sutaupė apie 3,5 milijonus EUR Bendrijos biudžeto pinigų. Airijoje, kur taip pat dalis skerdimų buvo atlikta skerdyklose, priešingai, priemokos buvo išmokėtos, bet jos buvo atsiimtos po Audito Rūmų vizito. Jungtinėje Karalystėje priemokos nebuvo išmokėtos, kad būtų išvengta galimo dubliavimosi su snukio ir nagų ligos kompensacijomis, į kurias šios priemokos jau buvo įskaičiuotos. Prancūzijoje šio klausimo nekilo, nes užkrėsti gyvuliai nebuvo paskersti skerdyklose, taigi nebuvo išmokėtos ir priemokos.

74.

Pagal Sprendimą 90/424/EEB Komisija yra įpareigota kartu su Veterinarijos nuolatiniu komitetu (85) nustatyti Bendrijos finansinio įnašo padengiant valstybių narių išlaidas, suteikimo taisykles. Be to, Komisija yra įpareigota kartu su tuo pačiu komitetu apibrėžti papildomas priemones, kurios būtų būtinos likviduoti ligai ir su ja susijusiam Bendrijos finansiniam įnašui.

75.

Komisija iki krizės nepasiūlė Bendrijos finansinio įnašo suteikimo taisyklių, nepaisant jos ankstesnio įsipareigojimo „pateikti valstybėms narėms direktyvas ir dėl procedūrų, ir dėl kompensacijų skaičiavimo, atsižvelgiant į tai, kad Bendrija bendrai finansuos veterinarines priemones“ (žr. 4 langelį), prisiimto atsakant į Audito Rūmų 1995 m. metinę ataskaitą. Komisija taip pat tiksliai nenurodė, kokią įrodančią informaciją valstybės narės turėjo išsaugoti, kad Bendrija galėtų padengti jų išlaidas, taip pati iš savęs atimdama svarbias pačios atliekamo patikrinimo priemones.

76.

Valstybėms narėms Komisija po šešių mėnesių nuo krizės pradžios pranešė (86), kad ji atlygins tik tą gyvulių kompensacijos „vertę, kokios jis buvo prieš užsikrėsdamas“, nors visos suinteresuotos valstybės narės, remdamosi skirtingais metodais (žr. 62–66 dalis), jau buvo išmokėjusios didžiąją dalį kompensacijų gyvulių augintojams. Ji taip pat nenurodė, nei kaip ši vertė bus nustatyta, nei kokiais dokumentais remiantis.

77.

Kadangi nebuvo Komisijos nurodymų, valstybių narių kompensacijų atlyginimo prašymuose buvo ir kompensacijos išmokėtos gyvulių augintojams, kurie nesilaikė nacionalinių nuostatų dėl direktyvų, susijusių su pranešimu ir judėjimo apribojimais, įgyvendinimo nuostatų (apie 972 876 EUR Jungtinei Karalystei ir 58 769 EUR Prancūzijai – žr. 56 dalį).

78.

Kadangi nebuvo Komisijos gairių dėl patikrinimų, kuriuos turėjo atlikti valstybės narės, ir įrodančios informacijos, kurią reikėjo išsaugoti, vietoje patikrinti kompensacijų gavėjų dokumentai buvo nepakankami: daugeliu atvejų trūko skerdimo pažymėjimų, tarpusavio tikrinimas tarp nacionalinėse bazėse identifikuotų galvijų skaičiaus ir paskerstų galvijų skaičiaus nebuvo atliktas arba atskleidė daug neatitikimų daugelyje tikrintų valstybių narių. Net jei daugelis šių trūkumų gali būti priskiriami krizės mastui, išsamesni nepaprastosios padėties planai (žr. 30–32 dalis) ir tikslesni Komisijos kriterijai būtų galėję juos sumažinti. Kitoms gyvulių kategorijoms, kurios nebuvo užregistruotos, nes Bendrijos teisės aktai individualų registravimą numato tik galvijams (87), nebuvo galima gauti garantijos dėl deklaruoto skaičiaus patikimumo.

79.

Po krizės Komisija patikslino tinkamumo gauti kompensacijas kriterijus, nurodytus savo Sprendime 90/424/EEB, bei būtinus dokumentus Bendrijos kompensacijoms gauti (žr. 7 langelį). Kaip nurodo pati Komisija, atsakydama į šią dalį, ji nuo 1990 m. nedaug pakeitė Sprendime 90/424/EEB nurodytas tinkamumo gauti kompensacijas taisykles. Šis sprendimas nėra pakankamai tikslus ir gali būti įvairiai interpretuojamas.

Prevenciniai skerdimai, atlikti valstybėse narėse, kurios importavo avis iš Jungtinės Karalystės likus mėnesiui iki krizės; šie skerdimai Prancūzijoje buvo kompensuoti, nepaisant to, kad nebuvo Komisijos sprendimo dėl nuostolių atlyginimo. Daliniai prevenciniai skerdimai, atliekami aplink židinius Airijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje (3 km skerdimo zona Kambrijoje, kurios visų išlaidų suma sudarė 112,3 milijonus EUR); Komisija priėmė sprendimus dėl nuostolių atlyginimo: 2002 m. liepą – Prancūzijai, 2003 m. gruodį – Jungtinei Karalystei ir Airijai, o šiuo metu, kai rašoma ši ataskaita, baigiamas sprendimas Nyderlandams. Prevenciniai skerdimai atliekami valstybėse narėse, kuriose nekilo ligos protrūkių (Belgija, Vokietija, Ispanija ir Portugalija); sprendimą Komisija priėmė tik 2003 m. rugpjūtį, tai yra po krizės praėjus beveik dvejiems metams (88) .Sprendimai dėl papildomų išlaidų finansavimo, patikslinantys, kokią informaciją reikia pateikti Komisijai (veterinarų, sunaikinimo, dezinfekavimo išlaidos): sprendimai priimti tik 2003 m. (89).

80.

Bendrijos įnašas padengiant valstybių narių išlaidas gaunamas, jei valstybės narės nedelsdamos įgyvendino Bendrijos priemones: ūkių izoliavimas vos kilus įtarimui ir visų gyvulių paskerdimas, sunaikinimas ir valymas bei dezinfekavimas iškart po oficialaus ligos patvirtinimo (90). Tačiau finansinėse ataskaitose, kurių reikalauja Komisija savo sprendimuose dėl finansinės pagalbos suteikimo valstybėms narėms, kad būtų nustatyta, kiek reikia kompensuoti, buvo tik dalis informacijos, būtinos vertinant išlaidų tinkamumą būti kompensuotoms, kuri buvo apibrėžta Tarybos sprendime 90/424/EEB (91).

81.

Valstybės narės nuostolių atlyginimo prašymus daug kartų taisė. Jų prašymai buvo skirtingi ir juose vis dar buvo daug klaidų, todėl Komisijos tarnybos turėjo pratęsti tikrinimus ir dėl šios priežasties buvo užlaikomi galutiniai nuostolių atlyginimai.

82.

Dėl skirtingų valstybių narių priimtų kompensavimo sistemų (žr. 62–73 dalis) ir pakeitimų nuostolių atlyginimo prašymuose, pateiktuose valstybių narių, Komisijai pasirodė sudėtinga nuostolių atlyginimo prašymuose nustatyti tinkamą kompensuoti kiekvieno gyvulio ar bent jau kiekvienos gyvulių kategorijos vertę. Be kita ko, nebuvo ir garantijų dėl tikslaus paskerstų gyvulių skaičiaus.

83.

Todėl iki 2003 m. spalio 1 d., tai yra, praėjus daugiau kaip dvejiems metams po epizootijos pabaigos, nei Airija, nei Nyderlandai, nei Jungtinė Karalystė nebuvo gavusios jokių Bendrijos kompensacijų, kai gyvulių augintojams kompensacijos paprastai buvo išmokėtos per tris mėnesius po 2001 m. atliktų skerdimų.

84.

Tarybos Sprendimas 90/424/EEB nustato, kad Bendrijos finansinį įnašą sudaro 60 % išlaidų, kurias galima kompensuoti, kurias valstybė narė patyrė (žr. lentelę) kovai su snukio ir nagų liga.

85.

Tvarkymą ir specifines taisykles, susijusius su nuostolių atlyginimo koeficientu ir kompensacijomis, kurios turi būti išmokėtos gyvulių augintojams rengia Žemės ūkio generalinis direktoratas ir Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas: Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas tvarko kompensacijas, susijusias su daugeliu gyvulių ligų, išskyrus kompensacijas už galvijus, paskerstus dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos (GSE), kurias ir toliau tvarko Žemės ūkio generalinis direktoratas. Net jei nuostolių atlyginimo norma, naudojama Žemės ūkio generalinio direktorato ir Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinio direktorato, buvo nustatyta kiaulių sektoriui, tai nebuvo padaryta snukio ir nagų ligai ir GSE: snukio ir nagų ligai ji yra 60 %, o GSE – 70 %. Kitoms gyvulių ligoms, įskaitant ir kiaulių marą, ji yra 50 %. Vadinasi, nuostolių atlyginimo koeficientas toms pačioms gyvulių kategorijoms yra skirtingas ir priklauso nuo ligos, kuri yra skerdimo priežastis. Audito rūmai negalėjo rasti priežasties, kodėl šie koeficientai galiojantys nuo 1996 m. yra skirtingi.

86.

Atsakydama į specialiąją Audito Rūmų ataskaitą dėl kiaulių maro (92), Komisija pripažino, kad „gamintojai turėtų daugiau prisidėti prie gyvulių ligų likvidavimo išlaidų“ ir rengėsi „išnagrinėti galimybes padėti valstybėms narėms įgyvendinti šias schemas keičiant su tuo susijusius Bendrijos teisės aktus“. Tokios pagalbos Komisija nepasiūlė nei dėl kiaulių maro, nei dėl snukio ir nagų ligos.

87.

Niekas iš gyvulių augintojų (susidūrę su epizootija ar ne) neprisideda prie Bendrijos išlaidų likvidavimo, nors dalis jų, tai yra, gyvulių augintojai, kurie neturėjo taikyti nei judėjimo apribojimo priemonių, nei skerdimų, galėjo turėti naudos dėl kainų kilimo, kaip rodo universiteto tyrimas, atliktas Airijos žemės ūkio ministerijos užsakymu (93). Tyrimas šios žemės ūkio srities 2001 m. pelną Airijoje įvertino 107 milijonais EUR, kurie gauti daugiausia dėl padidėjusių eksporto į Jungtinę Karalystę apimties ir eksportuojamų prekių kainų.

88.

Bet nepriklausomai nuo Komisijos, kai kuriose valstybėse narėse buvo imtasi iniciatyvos. Jos ėmėsi arba viešasis sektorius, arba gyvulių augintojai iš dalies tam, kad būtų sumažintos arba papildytos nacionalinės likvidavimo išlaidos. Nyderlanduose po kiaulių maro krizės buvo sukurtas gyvulių sveikatos fondas, kuris epidemijos atveju turėjo mokėti kompensacijas. Šis fondas buvo finansuojamas iš trijų šaltinių: gyvulių augintojų, Europos biudžeto (esant reikalui) ir Nyderlandų žemės ūkio biudžeto. Didžiausią dalį įneša gyvulių augintojai. Jungtinėje Karalystėje šiuo metu tyrinėjama panaši sistema. Prancūzijoje gyvulių augintojai, priklausantys sanitarinės apsaugos draugijoms (pranc. groupements de défense sanitaire), savanoriškai kuria išlyginimo fondus, skirtus krizės atveju kompensuoti tuos jų narių nuostolius, patirtus dėl gyvulių judėjimo priemonių apribojimo, kurių neatlygina Bendrija (94).

89.

Tai dėmesio vertos įvairios iniciatyvos, kurios šiuo metu plėtojamos valstybėse narėse. Tačiau yra rizika, kad, kol nėra Bendrijos taisyklių, iniciatyvos sukurs nelygybę gyvulių augintojų atžvilgiu. Be to, jei kai kuriomis iš šių iniciatyvų galima pasiekti, kad būtų sumažintas valstybių narių įnašas į ligų kontrolės sistemą, nė viena jų neužtikrina, kad Bendrijos išlaidos gali būti sumažintos.

90.

2002 m. gruodį Komisija pateikė naują direktyvos pasiūlymą. Ją Taryba priėmė 2003 m. rugsėjį (95). Direktyvoje yra svarbių Direktyvos 85/511/EEB nepakankamų priemonių pakeitimų, būtent:

91.

Tuo pačiu metu priimtos papildomos priemonės, kurios turėtų sustiprinti prevencines ir kovos priemones:

92.

Vis dėlto iki šiol priimtos priemonės nepakankamai atsižvelgė į kai kuriuos aspektus ir jos vis dar yra minimalios šiais atžvilgiais:

93.

Beje, kaip ir dėl kiaulių maro (104) Komisija neperžiūrėjo atsižvelgdama į esamą situaciją savo pradinio tyrimo, nors daugelį seniau trūkusių duomenų po 2001 m. krizės dabar galima turėti (105). Tyrimo, lyginančio Bendrijos strategijos naudojant skubią vakcinaciją ir leidžiant vartoti paskiepytų gyvulių mėsą Europos teritorijoje, išlaidas ir naudą, duomenys nebuvo atnaujinti, nepaisant Tarptautinio epizootijų biuro (žr. 3 dalį) padarytų pakeitimų, susijusių su terminais, nurodančiais, kada po epizootijos galima vėl pradėti prekybą.

94.

Iš tiesų, 2002 m. Tarptautinis epizootijų biuras nuo dvylikos iki šešių mėnesių sumažino terminą, po kurio galima vėl pradėti prekybą, jei per krizę buvo atliekama vakcinacija. Taip prekybos atžvilgiu vakcinacija buvo priartinta prie skerdimo netaikant vakcinacijos, kurio terminas buvo tik trys mėnesiai. Šis aspektas yra svarbus, nes Bendrijos lygmeniu vykdomos politikos pokytis skubiai vakcinacijai suteikia svarbesnę vietą nei anksčiau.

95.

Audito metu Audito Rūmai nustatė, kad daug šalių, iš jų ir tos, kurios sudarė veterinarines sutartis su Bendrija, toliau neįsileido ES eksporto po to, kai buvo atgautas ligos neapimtos zonos statusas (106).

96.

Bet Komisija nenustatė, kiek Bendrijai kainuos eksporto draudimai. Gali būti, kad šie draudimai taps dar rimtesni dėl skubios vakcinacijos Europos Sąjungoje, nes trečiosios šalys gali sunkiau priimti eksportą iš zonų, kuriose atliekama vakcinacija.

97.

Beje, Komisija vis dar neperžiūrėjo atsižvelgdama į dabartinę situaciją savo valstybių narių veterinarijos tarnybų tyrimo. Nepaisydama Parlamento rekomendacijų (107) dėl valstybių narių reguliarių patikrinimų ūkiuose įgyvendinimo ir tarptautinės konferencijos rekomendacijų, Komisija iki šiol nepateikė pasiūlymo skatinančio valstybes nares įdiegti tokią sistemą.

98.

2002 m. balandžio mėn. memorandume (108) Tarybai vadovaujanti Ispanija išdėstė, kad žemės ūkio draudimo programos gyvulininkystės sektoriuje galėtų būti išeitis jomis pakeičiant dabartinius mechanizmus, kuriuos padengia skubios pagalbos fondas. Atsižvelgdama į šį memorandumą ir ankstesnes Audito Rūmų ir sprendžiančių institucijų rekomendacijas (žr. 59 dalį ir 4 langelį), Komisija 2003 m. sausį užsakė draudimų, skirtų padengti riziką, susijusią su gyvulių ligomis, tyrimą.

99.

Atskleisdamas dabartinės sistemos nenuoseklumus, tyrimas aiškiai rodo, kad visose valstybėse narėse reikia įdiegti finansavimo sistemas, tvarkomas pačių žemdirbių, kurie prisidėtų finansiškai ir taip būtų skatinami dalyvauti kontroliuojant ligą. Netiesioginiams nuostoliams (eksploatavimo nuostoliams) kompensuoti tyrime pasiūlyta sukurti savanorišką draudimų sistemą tarp gyvulių augintojų, savotišką savišalpos draudimo fondą (angl. mutual fund).

100.

Kadangi šio tyrimo rezultatai yra neseni (2003 m. gegužė), Komisija dar nepasiūlė taisyti dabartinės sistemos, taip pat nenustatė finansinio įnašo valstybių narių išlaidoms suteikimo tvarkos.

101.

Dėl poreikio užbaigti bendros rinkos kūrimą Bendrija uždraudė profilaktinę gyvulių vakcinaciją nuo snukio ir nagų ligos. Tada šis pasirinkimas buvo grindžiamas prekybiniais sumetimais ir leido manyti, kad už tai bus turima prevencinė ir kovos su liga sistema, leidžianti greitai atgauti ligos neapimtos zonos statusą. Tam Bendrija įgyvendino prevencines ir kovos priemones, iš tiesų atsižvelgiančias į riziką, susijusią su laisvu gyvulių ir gyvulių produktų judėjimu, ir kuriomis siekiama apriboti ir viruso patekimą, ir jo plitimą Bendrijos teritorijoje (žr. 6 dalį).

102.

Iš esmės tokios priemonės negali būti tikrai veiksmingos bet kokiomis aplinkybėmis, bet todėl, kad Komisija tinkamu laiku neatliko išsamaus vertinimo ir tikrinimo, kai kurie priemonių trūkumai bei valstybių narių atliekamo jų įgyvendinimo trūkumai negalėjo būti ištaisyti laiku. Iš tiesų iki 2001 m. krizės Bendrijos teisės aktų trūkumai nebuvo ištaisyti, nepaisant tam tikrų Komisijos pasiūlymų, pateiktų iki krizės (žr. 18–43 dalis). Per 2001 m. krizę susidūrusi su didelio masto epizootija, Komisija greitai nustatė prevencijos ir kovos priemonių bei jų taikymo kai kuriose valstybėse narėse trūkumus, o tiksliau trūkumus, susijusius su mažu valstybės veterinarų skaičiumi, pranešimu apie ligą ir skerdimais. Bet buvo neįmanoma jų skubiai ištaisyti (žr. 48–58 dalis). Šie trūkumai tik sustiprino finansinę 2001 m. epizootijos naštą. Beje, pagal Tarptautinio epizootijų biuro gyvūnų sveikatos kodeksą valstybė narė vienuolika mėnesių oficialiai negalėjo gauti ligos neapimtos zonos statuso, o Sąjunga tokioje situacijoje buvo iš tiesų daugiau kaip metus, nes trečiosios šalys draudė jos eksportą.

103.

Auditas atskleidė, kad kovos priemonių efektyvumas labai priklausė nuo to, ar gyvulių augintojai skubiai pranešdavo apie ligą ir laikėsi judėjimo apribojimų.

104.

Audito Rūmai pastebi, kad finansavimo sistema galėtų būti efektyvesnė: kompensacijų ir nuostolių atlyginimo apimtis nėra tinkamai apibrėžta, kai kurioms valstybėms narėms vis dar neatlyginti nuostoliai, o gyvulių augintojai gavo skirtingas kompensacijas, kurios priklausė nuo jų ūkio vietos ar skerdimo būdo (žr. 60–73 dalis). Vėluota tiksliai nurodyti taisykles ir procedūras, kurių turi laikytis valstybės narės, kad jų išlaidas kompensuotų Bendrija (žr. 74–83 dalis). Po Komisijos patikrinimų, išmokos Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai buvo atitinkamai sumažintos 58,1 % ir 2,7 %, tai yra, atitinkamai 573,2 milijono EUR ir 0,1 milijono EUR.

105.

Nuo tada Taryba ir Komisija ištaisė dalį teisės aktų trūkumų (žr. 90–91 dalis). Priimti tekstai rodo, kad Komisija iš krizės pasimokė ir vis dar mokosi. Tačiau kai kurių trūkumų vis dar yra ir jie kelia pavojų Bendrijos ligų prevencijos ir kontrolės efektyvumui. Tai ypač susiję su priežiūros programomis, pranešimu apie snukio ir nagų ligą bei skerdimų spartą (žr. 92 dalį). Žinoma, nuo šiol Bendrijos teisės aktuose reikalaujama, kad valstybės narės įgyvendintų nuobaudas, jei pažeidžiamos nacionalinės nuostatos, kurių imtasi įgyvendinant Bendrijos direktyvas. Deja, juose nenumatomos iniciatyvos, skatinančios gyvulių augintojus aktyviai prisidėti prie ligos prevencijos ir kontrolės. Visų pirma gyvulių augintojai neprisideda prie Bendrijos finansavimo, skirto prevencijos ir kovos priemonėms. Be to, finansavimo sistema vis dar nebuvo persvarstyta. Nepaisant šių trūkumų, dabartinės priemonės suteikia galimybę pradėti nuostolių atlyginimą valstybėms narėms, bet Bendrijos biudžetui tokiu atveju gresia nemaži finansiniai sunkumai.

106.

Remdamiesi teiginiais, Audito Rūmai rekomenduoja:

—

Airijai: 2001 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimas 2001/646/EB (OL L 228, 2001 8 24, p. 24),

—

Prancūzijai: 2001 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos sprendimas 2001/653/EB (OL L 230, 2001 8 28, p. 12),

—

Nyderlandams: 2001 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos sprendimas 2001/652/EB (OL L 230, 2001 8 28, p. 8),

—

Jungtinei Karalystei: 2001 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos sprendimas 2001/654/EB (OL L 230, 2001 8 28, p. 16).