27.1.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 20/5

1)

Ar įmonės, užimančios dominuojančią padėtį, atsisakymas įvykdyti visus jai pateiktus didmenininkių užsakymus, siekiant suvaržyti farmacijos produktų didmenininkių eksportą ir apriboti lygiagrečia prekyba daromą žalą, ipso facto yra piktnaudžiavimas EB 82 straipsnio prasme? Ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kad dėl kainų skirtumų Europos Sąjungoje, atsirandančių dėl valstybės kišimosi arba, kitaip tariant, dėl to, kad farmacijos produktų rinkoje nėra tikros konkurencijos sąlygų, o, atvirkščiai, ši rinka pasižymi dideliu valstybės kišimusi, lygiagreti prekyba yra ypač pelninga didmenininkams? Galiausiai, ar nacionalinis teismas privalo vienodai taikyti Bendrijos konkurencijos teisės normas rinkose, veikiančiose konkurencijos sąlygomis, ir rinkose, kuriose konkurencija iškraipoma dėl valstybės kišimosi?

2)

Jei Teisingumo Teismas nustatytų, kad dėl pirmiau minėtų priežasčių lygiagrečios prekybos ribojimai, kurių imasi dominuojanti įmonė, ne visada yra piktnaudžiavimas, tuomet kaip turėtų būti nustatytas galimas piktnaudžiavimas?

2.1)

Ar vidutinio nacionalinio suvartojimo procentinės dalies viršijimas ir (arba) dominuojančią padėtį užimančios įmonės patirti nuostoliai, palyginti su bendrąja apyvarta ir bendruoju pelnu, yra tinkami kriterijai? Jei atsakymas būtų teigiamas, tuomet kaip reikėtų nustatyti viršytą procentinę dalį ir nuostolius, pastaruosius išreiškiant procentu nuo apyvartos ir bendrojo pelno, kuriuos viršijus nagrinėjami veiksmai būtų laikomi piktnaudžiavimu?

2.2)

Ar galima laikytis požiūrio, pagrįsto interesų palyginimu, ir, jei taip, kokie interesai turi būti palyginti?

Dar konkrečiau kalbant:

2.3)

Į kokius dar kriterijus ar požiūrius būtų galima atsižvelgti pagrindinėje byloje?