This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document C2006/131/66
Case C-176/06 P: Appeal brought on 5 April 2006 by Stadtwerke Schwäbisch Hall GmbH, Stadtwerke Tübingen GmbH and Stadtwerke Uelzen GmbH against the judgment of the Court of First Instance (Fourth Chamber) delivered on 26 January 2006 in Case T-92/02 Stadtwerke Schwäbisch Hall GmbH, Stadtwerke Tübingen GmbH and Stadtwerke Uelzen GmbH v Commission of the European Communities supported by E.ON Kernkraft GmbH, RWE Power AG, EnBW Energie Baden-Württemberg AG and Hamburgische Electricitäts-Werke AG
Byla C-176/06 P 2006 m. balandžio 5 d. Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimo byloje T-92/02 Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, palaikomą E.On Kernkraft GmbH, RWE Power AG, EnBW Energie Baden-Württemberg AG ir Hamburgische Electricitäts-Werke AG
Byla C-176/06 P 2006 m. balandžio 5 d. Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimo byloje T-92/02 Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, palaikomą E.On Kernkraft GmbH, RWE Power AG, EnBW Energie Baden-Württemberg AG ir Hamburgische Electricitäts-Werke AG
OL C 131, 2006 6 3, p. 35–36
(ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)
|
3.6.2006 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 131/35 |
2006 m. balandžio 5 d.Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimo byloje T-92/02 Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, palaikomą E.On Kernkraft GmbH, RWE Power AG, EnBW Energie Baden-Württemberg AG ir Hamburgische Electricitäts-Werke AG
(Byla C-176/06 P)
(2006/C 131/66)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantės: Stadtwerke Schwäbisch Hall, Stadtwerke Tübingen GmbH ir Stadtwerke Uelzen GmbH, atstovaujamos advokatų D. Foquet ir P. Becker
Kitos proceso šalys: Europos Bendrijų Komisija, E.On Kernkraft GmbH, RWE Power AG, EnBW Energie Baden-Württemberg AG, Hamburgische Electricitäts-Werke AG
Apeliančių reikalavimai
|
— |
Panaikinti 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-92/02) (1). |
|
— |
Jei byloje gali būti priimtas sprendimas, panaikinti 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimą C(2001) 3967 galut. ta apimtimi, kuria Komisija jame konstatuoja, kad atidėjimai, skirti pašalinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančių atominių elektrinių radioaktyvias atliekas ir uždaryti šias elektrines, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. |
|
— |
Jei byloje negali būti priimtas sprendimas, perduoti bylą Pirmosios instancijos teismo pirmajai išplėstinei kolegijai, t. y. teisėjams, kurie buvo paskirti pirmosios instancijos procese, nagrinėti iš naujo. |
|
— |
Priteisti iš Komisijos pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. |
|
— |
Priteisti iš atsakovės apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. |
Papildomai:
|
— |
Atmesti proceso bylą įstojusių šalių prašymą priteisti iš apeliančių pirmųjų Pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. |
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliantės šiuo apeliaciniu skundu skundžia Pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstantį teisėta Komisijos išvadą, kad mokesčių už atidėjimus, skirtus pašalinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančių atominių elektrinių radioaktyvias atliekas ir uždaryti šias atomines elektrinies, atidėjimas negali būti laikomas valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Apeliacinį skundą jos grindžia proceso ir materialinės Bendrijos teisės pažeidimu.
Apeliančių teigimu, Pirmosios instancijos teismas, nepaisant akivaizdžių bylos sunkumų ir ypatingos svarbos, nesant ypatingų aplinkybių, ją iš pirmosios išplėstinės kolegijos perdavė ketvirtajai kolegijai, kurią sudarė trys teisėjai. Šis neturintis pagrindo ir nepateisintas bylos perdavimas mažesnei kolegijai po to, kai keletą metų vyko procesas, pažeidžia ieškovių teisę, kad byla būtų nagrinėjama joms teisėtai paskirto teisėjo.
Apeliantės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neatskyrė reikalavimų, reikalingų valstybės pagalbos egzistavimui, nuo reikalavimų, reikalingų pradėti formalią pagrindinę tikrinimo procedūrą. Kadangi šiuo atveju tikrinant, ar planuojama pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, iškilo rimti sunkumai dėl fakto ir teisės, susiję su valstybės garantijos buvimu, pakankamu įsipareigojimų uždaryti atomines elektrines ir pašalinti radioaktyvias atliekas apibrėžtumu, taip pat su konkrečiomis atidėjimų sumomis, mokesčių lengvatomis ir bendromis uždarymo išlaidomis, Komisija negalėjo apsiriboti tik pirminiu tikrinimu. Priešingai, šioje byloje ji privalėjo pradėti formalų tikrinimo procedūros etapą.
Be to, Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Vokietijos teisės aktų dėl atidėjimų selektyvumo klausimą. Jis neįvertino to, kad mokesčių lengvatos, taikomos atidėjimams atominės energetikos sektoriuje, yra išimtis iš bendros mokesčių sistemos. Tačiau ši išimtis gali būti taikoma tik jei būsimieji įsipareigojimai yra pakankamai aiškiai apibrėžti. Bet taip nėra šiuo atveju: visiškai nepakankamai buvo apibrėžti kriterijai, susiję su uždarymo laiku, uždarymo įsipareigojimais ir nuostatų nesilaikymo teisinėmis pasekmėmis. Tačiau, net jei de jure ir negalima konstatuoti pagalbos selektyvumo, priemonė gali prieštarauti valstybės pagalbą reglamentuojančiai teisei, jei ji yra naudinga tam tikroms įmonėms. Elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimo direktyva reikalauja, kad valstybės narės aktyviai panaikintų diskriminaciją ir konkurencijos apribojimus. Tačiau, priešingai tam, Pirmosios instancijos teismas nenusprendė, kad federalinė vyriausybė buvo įpareigota pakeisti Vokietijos praktiką, susijusią su atidėjimais, kuri, selektyviai remdama atskirus ekonomikos sektorius, tiesiogiai pažeidžia direktyvą ir „naudingo poveikio“ principą.
Galiausiai ieškovės tvirtina, kad ginčijamu sprendimu jos nepagrįstai įpareigojamos padengti į bylą įstojusių šalių bylinėjimosi išlaidas. Kadangi į bylą įstojusios šalys į procesą įstojo labai vėlyvoje jo stadijoje, kai jau buvo pateiktos visos pagrindinės rašytinės pastabos, jų indėlis palaikant atsakovų pusę galėjo būti tik labai nedidelis. Ši situacija nepateisina to, kad ieškovės visiškai padengtų jų bylinėjimosi išlaidas.
(1) OL C 74, p. 15.