2006 m. kovo 7 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką

(Byla C-132/06)

(2006/C 108/18)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa ir M. Afonso

Atsakovė: Italijos Respublika

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Komisija primena, kad egzistuoja Bendrijos teisės aktų leidėjo valstybėms narėms nustatyta dviguba pereiga ne tik priimti visus nacionalinės teisės aktus, būtinus įgyvendinti Šeštąją PVM direktyvą, tačiau ir administracines priemones, būtinas užtikrinti, kad PVM mokėtojai laikytųsi minėtoje Šeštojoje direktyvoje nustatytų pareigų, pirmiausia — sumokėti mokestį, mokėtiną dėl per atitinkamą laikotarpį sudarytų apmokestinamųjų sandorių. Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytas PVM derinimas neturėtų prasmės ir jokios praktinės naudos, jei nacionalinis mokesčių administratorius neprivalėtų atlikti veiksmingo patikrinimo, skirto užtikrinti, „kad mokestis būtų renkamas vienodai visose valstybėse narėse“, kaip tai numatyta Šeštosios direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje.

Italijos Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose nustatytos taisyklės labai viršija valstybėms narėms Bendrijos teisės aktų leidėjo suteiktos diskrecijos ribas. Iš tikrųjų, užuot naudojusi šią diskreciją mokesčių patikrinimo efektyvumui padidinti, Italijos valstybė minėtu įstatymu nustatė tikrą bendrą, nediferencijuotą ir prevencinį bet kokio patikrinimo PVM srityje atsisakymą ir taip tiesiogiai pažeidė Šeštosios direktyvos 22 straipsnio nuostatas, todėl ir 2 straipsnyje nustatytą pareigą apmokestinti visus apmokestinamuosius sandorius. Italijos teisės aktų leidėjas nustatė galimybę keletą mokestinių laikotarpių visiškai neatlikti galimo mokesčių patikrinimo visiems PVM mokėtojams, priklausantiems jo mokestinei kompetencijai. Mokesčių mokėtojui tokia didelė lengvata gali būti suteikta mokant nustatytą sumą, kuri visiškai neatitinka PVM, kuris turėjo būti sumokėtas atsižvelgiant į prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo, apmokestinamojo asmens įvykdyto per atitinkamą mokestinį laikotarpį, kainą.

Toks radikalus mokestinės skolos, apskaičiuotos pagal įprastas PVM taisykles, ir sumos, sumokėtinos norint naudotis „condono tombale“, „atskyrimas“ yra ypač matomas, kai apmokestinamasis asmuo nepateikė mokesčio deklaracijos. Mokesčių mokėtojas už kiekvienus mokestinius metus gali atsiskaityti, sumokėdamas 1 500 EUR (kai moka fizinis asmuo) arba 3 000 EUR (kai moka bendrovė). Toks visiškai jokio ryšio su įvykdytų (ir nedeklaruotų) apmokestinamųjų sandorių mokestine baze nebuvimas apibūdina „condono tombale“ mechanizmą, kuris įgyvendinamas pateikiant papildomą deklaraciją. Mokesčių mokėtojo, kuris naudojasi šiuo mechanizmu, mokėtina mokesčio suma apskaičiuojama pagal PVM, kuris turėjo būti sumokėtas už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą per kiekvienus mokestinius metus (arba pirkimo PVM, netinkamai atskaitytą per tą patį laikotarpį), taikomą procentinį (2 %) tarifą.

Šis bendras ir prevencinis bet kokio mokestinio patikrinimo atsisakymas gali rimtai iškraipyti bendros PVM sistemos gerą veikimą. Ypač jis gali iškraipyti fiskalinio neutralumo principą, kuris renkant PVM draudžia skirtingai vertinti ūkio subjektus, vykdančius tas pačias operacijas. Iš tikrųjų bet kokia išimtis iš PVM efektyvaus taikymo ir surinkimo taisyklės laikoma, pirma, didele žala tiek Italijos, tik kitų valstybių narių įmonėms, kurios mokėjo pridėtinės vertės mokestį pagal įprastą sistemą, ir, antra, dideliu „sąžiningos konkurencijos“ bendroje rinkoje principo, įtvirtinto Šeštosios direktyvos 4 konstatuojamoje dalyje, pažeidimu.

(1)  OL L 145, p. 1.