Osman Ocalan, atstovaujančio Kurdistano darbininkų partiją (Kurdistan Worker's Party) (PKK), ir Serif Vanly, atstovaujančio Kurdistano nacionalinį kongresą (Kurdistan National Congress) (KNK), 2005 m. gegužės 18 d. pateiktas apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2005 m. vasario 15 d. nutarties byloje T-229/02 Kurdistano darbininkų partija (Kurdistan Worker's Party) (PKK) ir Kurdistano nacionalinis kongresas (Kurdistan National Congress) (KNK) prieš Europos Sąjungos Tarybą, palaikomą Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Europos Bendrijų Komisijos

(Byla C-229/05 P)

(2005/C 243/04)

Proceso kalba: anglų

2005 m. gegužės 18 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo gautas Osman Ocalan, atstovaujančio Kurdistano darbininkų partiją (Kurdistan Worker's Party) (PKK), ir Serif Vanly, atstovaujančio Kurdistano nacionalinį kongresą (Kurdistan National Congress) (KNK), įsteigtų Briuselyje (Belgija), atstovaujamų barrister M. Muller ir barrister E. Grieves, padedamų solicitor J. G. Pierce, apeliacinis skundas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) 2005 m. vasario 15 d. nutarties byloje T-229/02 (1) Kurdistano darbininkų partija (Kurdistan Worker's Party) (PKK) ir Kurdistano nacionalinis kongresas (Kurdistan National Congress) (KNK) prieš Europos Sąjungos Tarybą, palaikomą Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Europos Bendrijų Komisijos.

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmasis apeliantas skundžia nutartį remdamasis šiais motyvais:

Tvirtinama, kad nutartis klaidinga, kadangi Pirmosios instancijos teismas jau pripažino, kad pirmasis ieškovas egzistavo ir kad jis turėjo reikiamą veiksnumą pradėti procesą, paskirti atstovus ir pateikti atsikirtimus. Remiantis dokumentais, pirmojo ieškovo atstovo įgaliojimai pilnai atitiko šiuos įgaliojimus reglamentuojančio Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 44 straipsnį. Šių įgaliojimų neginčijo nei atsakovas, nei Pirmosios instancijos teismas, kai jis siuntė ieškinį atsakovui, remdamasis įprastinėm taisyklėm dėl atstovo įgaliojimų patvirtinimo.

Atsakovo atsikirtimas dėl veiksnumo, tvirtinant, kad PKK buvo likviduojama, prieštarauja darbo reglamento 114 straipsnio 1 daliai (buvęs 91 straipsnis), kadangi tai yra susiję su ieškinio esme. Trumpai tariant, atsikirtimas neturėjo būti svarstytas ar nagrinėtas ieškinio priimtinumo nagrinėjimo stadijoje.

Taip pat, Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl veiksnumo, priimta atsižvelgiant į pirmojo apelianto argumento dėl likvidavimo aiškinimą, yra de facto neteisėta nutartis dėl esmės, kuri negalėjo būti priimta šioje proceso stadijoje. Tokia nutartis prieštarauja Pirmosios instancijos teismo nuostatai, kad „PKK realus egzistavimas“ buvo klausimas dėl esmės, todėl nesvarstytinas ieškinio priimtinumo nagrinėjimo stadijoje.

Pirmosios instancijos teismo pirmojo ieškovo argumento dėl likvidavimo vertinimas yra bet kokiu atveju netinkamas. Atidžiai skaitant Ocalan pareiškimą matyti, kad PKK nebuvo likviduota galutinai, įskaitant ir gynimąsi nuo paskelbimo neteisėta.

Net jei Pirmosios instancijos teismas buvo teisus vertindamas pirmojo apelianto argumentus remdamasis tvirtinimu, kad organizacija buvo visiškai likviduota, reikia pripažinti, kad teisė reikalauti, įskaitant ir teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę ginčijant paskelbimą neteisėta, kaip klausimas dėl esmės nebuvo aptartas šioje stadijoje.

Reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismo kriterijai taikyti dėl priimtinumo, įskaitant „veiksnumą“ ir vertinimas, paremtas „tiesioginiu ir konkrečiu ryšiu“ yra per griežti bylose, susijusiose su pagrindinėmis laisvėmis. Būtent, siauri ir apribojantys kriterijai, kuriuos taikė Pirmosios instancijos teismas pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 6, 13 ir 34 straipsnius ir susijusią teismų praktiką dėl teisės pareikšti ieškinį.

Todėl, nekalbant apie taikytinus kriterijus, kadangi teismas ieškovo argumentus visiškai neatsižvelgė, o nuspendė vien remiantis pirminiu ieškovo argumentų vertinimu, buvo pažeistos pagrindinės teisės, o tai yra neleistina, neproporcinga ir priešingai prigimtinių teisių taisyklėms.

Antrasis apeliantas teigia, kad:

Pirmosios instancijos teismas klydo taikydamas priimtinumo kriterijus ir remdamasis prielaida, kad PKK daugiau nebeegzistuoja, ir nagrinėjęs iš esmės, o ne sprendęs dėl ieškinio priimtinumo.

(1)  OL L 143, 2005 6 11, p. 34