11.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 143/1

1.

Prejudicinio sprendimo priėmimo sistema yra pagrindinis Europos Sąjungos teisės mechanizmas, skirtas suteikti nacionaliniams teismams priemonę užtikrinti vieningą šios teisės aiškinimą ir taikymą visose valstybėse narėse.

2.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos sutarties išaiškinimo bei antrinės teisės aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokia bendroji kompetencija jam yra suteikta EB sutarties 234 straipsniu ir kai kuriais konkrečiais atvejais — kitais teisės aktais.

3.

Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra grindžiama Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimu, kurio efektyvumo užtikrinimui verta pateikti toliau išdėstytus patarimus nacionaliniams teismams.

4.

Šiais neprivalomojo pobūdžio praktiniais patarimais siekiama pateikti nacionaliniams teismams patarimus, susijusius su galimybe pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir, reikalui esant, padėti jiems suformuluoti ir išdėstyti Teisingumo Teismui pateikiamus klausimus.

5.

Pagal prejudicinio sprendimo procedūrą Teisingumo Teismas aiškina Bendrijos teisės nuostatas arba sprendžia dėl jų galiojimo, o ne taiko šias nuostatas pagrindinėje byloje nagrinėjamai faktinei situacijai, kas priklauso nacionaliniam teismui. Teisingumo Teismas nepriima sprendimo dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių ar dėl nacionalinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

6.

Teisingumo Teismas priima sprendimus dėl Bendrijos teisės išaiškinimo ar galiojimo stengdamasis pateikti pagrindinės bylos išsprendimui naudingą atsakymą, tačiau prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pats turi jį pritaikyti, prireikus, netaikydamas atitinkamos nacionalinės teisės normos.

7.

Pagal EB sutarties 234 straipsnį ir EAEB sutarties 150 straipsnį bet kuris valstybės narės teismas tiek, kiek jam priklauso spręsti pagal teisminę sprendimo priėmimo procedūrą, paprastai gali pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Teismo sąvoką Teisingumo Teismas aiškina kaip savarankišką Bendrijos teisės sąvoką.

8.

Tačiau pagal EB sutarties 68 straipsnį dėl institucijų aktų, priimtų EB sutarties trečiosios dalies IV antraštinės dalies srityje (vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys), ypač teismų kompetencijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo srityse, prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali pateikti tik teismas, kurio sprendimai toliau teismine tvarka neskundžiami.

9.

Taip pat pagal Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl institucijų aktų, priimtų policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, gali pateikti teismai tik tų valstybių narių, kurios pripažino Teisingumo Teismo kompetenciją, atskirai nustatydamos, ar į Teisingumo Teismą gali kreiptis visi teismai, ar tik tie, kurių sprendimai toliau teismine tvarka neskundžiami.

10.

Nėra būtina, kad klausimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iškeltų bylos šalys; nacionalinis teismas jį gali pateikti ex officio.

11.

Kiekvienas suinteresuotas teismas gali pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl Bendrijos teisės normos išaiškinimo, jei mano, jog tai yra būtina sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti.

12.

Tačiau teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiami teismine tvarka, iš principo privalo perduoti Teisingumo Teismui tokį klausimą, nebent atitinkama teisės norma jau buvo Teisingumo Teismo išaiškinta (ir galimos naujos aplinkybės nekelia pagrįstų abejonių dėl galimybės taikyti šią praktiką) arba kai teisingas Bendrijos nuostatos aiškinimas yra akivaizdus.

13.

Todėl nacionalinis teismas, kurio sprendimai gali būti apskundžiami teismine tvarka, gali, ypač jei mano, kad tai Teisingumo Teismo praktikoje pakankamai išaiškinta, pats nuspręsti dėl teisingo Bendrijos teisės išaiškinimo ir taikymo jo nustatytai faktinei situacijai. Tačiau prašymas dėl prejudicinio sprendimo gali būti ypač naudingas tam tikroje proceso stadijoje, jei jis yra susijęs su nauju klausimu dėl išaiškinimo, kuris yra visuotinai svarbus Bendrijos teisės vieningam taikymui visoje Europos Sąjungoje, arba jei esama Teisingumo Teismo praktika netaikytina naujoms faktinėms aplinkybėms.

14.

Nurodyti, kodėl prašomas išaiškinimas yra būtinas sprendimo priėmimui, turi nacionalinis teismas.

15.

Nors nacionaliniai teismai gali atmesti šalių pateiktus argumentus dėl teisės akto negaliojimo, tik Teisingumo Teismas gali pripažinti negaliojančiu Bendrijos teisės aktą.

16.

Todėl kiekvienas nacionalinis teismas, kilus abejonėms dėl Bendrijos teisės akto galiojimo, privalo pateikti klausimą Teisingumo Teismui, nurodydamas priežastis, dėl kurių, jo manymu, Bendrijos teisės aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu.

17.

Tačiau rimtai abejodamas dėl Bendrijos teisės akto, kuriuo grindžiamas nacionalinės teisės aktas, galiojimo, nacionalinis teismas gali išimtiniais atvejais laikinai sustabdyti pastarojo taikymą arba savo nuožiūra imtis bet kokių kitų laikinųjų apsaugos priemonių. Tuomet jis privalo pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl Bendrijos teisės akto galiojimo, nurodydamas priežastis, dėl kurių, jo manymu, šis teisės aktas negalioja.

18.

Į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nacionalinis teismas gali kreiptis, nustatęs, kad sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti reikia nuspręsti dėl vieno ar kelių išaiškinimo ar galiojimo klausimų; geriausiai įvertinti, kurioje proceso stadijoje reikėtų pateikti tokį klausimą, gali jis pats.

19.

Vis dėlto pageidautina, kad sprendimas pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo būtų priimtas toje proceso stadijoje, kai prašymą pateikiantis teismas gali apibūdinti faktines ir teisines problemos aplinkybes, kad Teisingumo Teismas turėtų visą informaciją, būtiną prireikus patikrinti, ar pagrindinėje byloje yra taikytina Bendrijos teisė. Siekiant geresnio teisingumo vykdymo prejudicinį klausimą taip pat gali būti naudinga suformuluoti išklausius bylos šalis.

20.

Sprendimas, kuriuo nacionalinis teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, gali būti bet kokios formos, kurią nacionalinė proceso teisė leidžia priimti klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad šis dokumentas yra proceso Teisingumo Teisme pagrindas ir Teisingumo Teismas turėtų turėti informaciją, kuri leistų pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą. Be to, suinteresuotiems asmenims, turintiems teisę pateikti Teisingumo Teismui pastabas, t. y. valstybėms narėms ir institucijoms, pranešama tik apie patį prašymą dėl prejudicinio sprendimo ir tik jis yra verčiamas į kitas kalbas.

21.

Dėl to, kad jis bus verčiamas, prašymas turėtų būti surašytas paprastai, aiškiai, tiksliai ir be nereikalingų elementų.

22.

Ne didesnės kaip dešimties puslapių apimties paprastai pakanka, kad būtų tinkamai išdėstytos prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybes. Sprendimas pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo turi būti lakoniškas, bet pakankamai išsamus ir jame turi būti pateikta visa reikšminga informacija, kad Teisingumo Teismas bei suinteresuoti asmenys, turintys teisę pateikti pastabas, galėtų lengvai suprasti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes. Konkrečiai, sprendime priimti prašymą dėl prejudicinio sprendimo turi būti:

Kad būtų lengviau skaityti ir daryti nuorodas, pageidautina, kad sprendimo pateikti prašymą punktai arba pastraipos būtų numeruotos.

23.

Be to, prašymą pateikiantis teismas gali, jei mano turįs galimybių, glaustai nurodyti savo nuomonę dėl galimo atsakymo į prejudicinius klausimus.

24.

Prejudicinį klausimą ar klausimus reikėtų nurodyti atskiroje ir aiškiai išskirtoje sprendimo pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo dalyje, paprastai jo pradžioje arba pabaigoje. Jie turi būti suprantami neskaitant prašymo motyvų, kurie vis tik sudaro tinkamam įvertinimui būtiną kontekstą.

25.

Prašymo dėl prejudicinio sprendimo pateikimas sustabdo bylos nagrinėjimą nacionaliniame teisme iki bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas.

26.

Tačiau nacionalinis teismas išlaiko teisę imtis laikinųjų apsaugos priemonių, ypač prašymo priimti sprendimą dėl galiojimo atveju (žr. 17 punktą).

27.

Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra nemokama ir Teisingumo Teismas nesprendžia pagrindinės bylos šalių bylinėjimosi išlaidų klausimo; šį klausimą priklauso spręsti nacionaliniam teismui.

28.

Jei viena iš šalių stokoja pajamų ir nacionalinės nuostatos tai leidžia, prašymą pateikiantis teismas gali paskirti šiai šaliai teisinę pagalbą padengti išlaidas, pavyzdžiui, atstovavimo, patiriamas nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme. Tokią teisinę pagalbą gali skirti ir Teisingumo Teismas.

29.

Nacionalinis teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą kartu su atitinkamais dokumentais (pavyzdžiui, bylos medžiagą arba jos kopiją) privalo išsiųsti tiesiogiai Teisingumo Teismui registruotu laišku (adresu: „Greffe de la Cour de Justice des Communautés européenes, L-2925 Luxembourg“, tel.: (+352) 430 31).

30.

Iki paskelbiant Teisingumo Teismo sprendimą sekretoriatas informuoja atitinkamą nacionalinį teismą apie bylos eigą, siųsdamas jam procesinių dokumentų kopijas.

31.

Teisingumo Teismas priimtą sprendimą siunčia nacionaliniam teismui. Teisingumo Teismas būtų dėkingas, jei nacionalinis teismas jį informuotų apie šio sprendimo taikymą pagrindinėje byloje ir, esant galimybei, atsiųstų joje priimtą galutinį sprendimą.