Erich Drazdansky 2004 m. balandžio 26 d. pareikštas ieškinys Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

(Byla T-158/04)

(2004/C 217/36)

Bylos kalba bus nustatyta remiantis Darbo reglamento 131 straipsnio 2 dalimi. Ieškinys buvo pateiktas vokiečių kalba

2004 m. balandžio 26 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas Erich Drazdansky, gyvenančio Wiener Neustadt (Austrija), atstovaujamo advokato A. Leeb, ieškinys Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui).

The Koncentrate Manufacturing Company of Ireland, taip pat veikianti pavadinimu Seven-Up International, įsteigta Hamiltone (Bermudų salos), buvo kita proceso apeliacinėje taryboje šalis.

Pareiškėjas Pirmosios instancijos teismo prašo:

Teisiniai pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pareiškėjas pateikė Tarnybai paraišką žodinio prekių ženklo „UUP'S“ registracijai 32 klasės prekėms (paraiškos Nr. 001 968 676). Žodinio Bendrijos ir Ispanijos prekių ženklo „UP“, naudojamo 30 ir 32 klasių prekėms, savininkė The Koncentrate Manufacturing Company of Ireland pareiškė protestą dėl šio ženklo registracijos.

2003 m. liepos 31 d. sprendimu, įteiktu telefaksu 2003 m. rugpjūčio 1 d., protestų skyrius patenkino protestą. 2003 m. spalio 1 d. laišku, kurį Tarnyba gavo 2003 m. spalio 7 d., pareiškėjas apskundė šį sprendimą. 2003 m. spalio 23 d. laišku protestų skyriaus sekretorius pranešė pareiškėjui, kad skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą, ir pasiūlė jam pateikti savo pastabas šiuo klausimu. Po to pareiškėjas pateikė prašymą dėl restitutio in integrum.

2004 m. kovo 3 d. sprendimu antroji apeliacinė taryba atmetė šį pareiškėjo prašymą ir skundą.

Pareiškėjas teigia, kad skundas buvo pasirašytas jo atstovo paskutinę termino dieną ir padėtas tarp kito pašto, kuris turėjo būti siunčiamas telefaksu. Tačiau sumokėjus apeliacijos mokestį, už paštą atsakingas darbuotojas skundą klaidingai priskyrė ne prie telefaksu, o prie registruotu paštu siunčiamų dokumentų.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamame sprendime Tarnyba neteisingai pritaikė restitutio in integrum reglamentuojančias 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo nuostatas. Teisingai pritaikius šias nuostatas, Tarnyba turėjo prieiti prie išvadas, kad nagrinėjamoje byloje buvo įvykdytos restitutio in integrum sąlygos, kadangi nebuvo padaryta organizacinių klaidų, galinčių užkirsti kelią pareiškėjo teisių atkūrimui, ir pagal analogiją reikėjo taikyti 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių nuostatas dėl pavėluoto mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje įvyko nedidelis neapdairumas, kuriam nebuvo įmanoma užkirsti kelio ekonominiu požiūriu protingomis organizacinėmis priemonėmis. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad kita apeliacinio proceso šalis nepatirs dėl to jokių nepatogumų.