Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. liepos 29 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Prašomų perduoti asmenų perdavimas išduodančiosioms teisminėms institucijoms – Pagrindinių teisių paisymas – Sisteminiai ar bendrieji trūkumai, susiję su išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumu – Trūkumai dėl teisėjų priesaikos įrodymo nebuvimo – Nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimas – Kalinimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje – Vykdančiosios teisminės institucijos vertinimas – Vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį – Atsisakymo pasekmės kitos valstybės narės vykdančiajai teisminei institucijai “

Byloje C‑318/24 PPU (Breian)(i)

dėl Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2024 m. balandžio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl

P.P.R.,

dalyvaujant

Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Direcţia Naţională Anticorupţie – Serviciul Teritorial Braşov,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, penktosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas M. K. Lenaerts, teisėjai Z. Csehi, I. Jarukaitis ir D. Gratsias (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2024 m. birželio 24 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        P.P.R., atstovaujamo avukat J. Azzopardi ir avocate M. Laïchi,

–        Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Direcţia Naţională Anticorupţie – Serviciul Teritorial Braşov, atstovaujamos M. Voineag,

–        Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos M. Chicu, E. Gane ir A. Rotăreanu,

–        Airijos, atstovaujamos BL G. Mullan,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard ir B. Dourthe,

–        Maltos vyriausybės, atstovaujamos A. Buhagiar,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Biolan, H. Leupold ir J. Vondung,

susipažinęs su 2024 m. liepos 11 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį      

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 4 straipsnio 3 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnio ir 47 straipsnio antros pastraipos ir 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas vykstant procedūrai dėl Europos arešto orderio, kurį dėl P.P.R. išdavė Curtea de Apel Braşov – Biroul executări penale (Brašovo apeliacinis teismas – Baudžiamojo vykdymo tarnyba, Rumunija), vykdymo.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos (Interpolas) statuto, kurį 1956 m. birželio 13 d. Vienoje per 25-ąją sesiją priėmė Interpolo generalinė asamblėja, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2023 m. per 91-ąją sesiją (toliau – Interpolo statutas), 2 straipsnio a punkte numatyta, kad Interpolas siekia, be kita ko, „užtikrinti ir skatinti kuo platesnę visų kriminalinės policijos institucijų tarpusavio pagalbą laikantis įvairiose šalyse taikomų įstatymų ir vadovaujantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija“.

4        Interpolo statuto 5 straipsnyje nurodyta, kad Commission de contrôle des fichiers d’Interpol (CFF) (Interpolo bylų kontrolės komisija) yra sudėtinė Interpolo dalis.

5        Pagal Interpolo statuto 36 straipsnio 1 ir 3 dalis, CCF yra nepriklausomas organas, kuriam pavesta užtikrinti, kad Interpolo atliekamas asmens duomenų tvarkymas atitiktų taikomas taisykles, be to, jis turi priimti sprendimus dėl šiuo klausimu pateiktų skundų.

6        CCF turi savo statutą, kuriame tiksliau apibrėžiamos komisijos užduotys ir kompetencija. Remiantis šio statuto 3 straipsnio 1 dalies c punktu, ji gali, be kita ko, nurodyti iš Interpolo informacinės sistemos pašalinti asmens duomenis.

 Pagrindų sprendimas 2002/584

7        Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.      Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.      Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.      Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

8        Šio Pagrindų sprendimo 3 straipsnyje „Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai“ nustatyta:

„Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau –„vykdančioji teisminė institucija“) atsisako vykdyti Europos arešto orderį šiais atvejais:

1)      jei nusikalstamai veikai, kurios pagrindu yra išduotas arešto orderis, vykdančiojoje valstybėje narėje taikoma amnestija, kai persekiojimas už tokios nusikalstamos veikos padarymą priklausė tos valstybės jurisdikcijai pagal jos baudžiamąją teisę;

2)      jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką, jei paskyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba atliekama, arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus;

3)      jei asmeniui, kuriam taikomas Europos arešto orderis, dėl jo amžiaus pagal vykdančiosios valstybės teisę negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už veiką, kurios pagrindu yra išduotas arešto orderis.“

9        Minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnyje „Europos arešto orderio turinys ir forma“ numatyta:

„1.      Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede:

a)      prašomo perduoti asmens tapatybė ir pilietybė;

b)      išduodančiosios teisminės institucijos pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai bei elektroninio pašto adresas;

c)      vykdytino teismo sprendimo įrodymas, arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai;

d)      nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinė kvalifikacija, ypač atsižvelgiant į 2 straipsnį;

e)      aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, ypač laikas, vieta, prašomo perduoti asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnis;

f)      skirta bausmė, jei yra priimtas galutinis teismo sprendimas, arba pagal išduodančiosios valstybės narės teisę skirtinų už tokią nusikalstamą veiką bausmių ribos;

g)      jei įmanoma, kitos nusikalstamos veikos aplinkybės.

2.      Europos arešto orderis turi būti išverstas į vykdančiosios valstybės narės valstybinę kalbą arba vieną iš vykdančiosios valstybės narės valstybinių kalbų. Kiekviena valstybė narė, priimdama šį pamatinį sprendimą, arba vėliau kuriuo nors metu [Europos Sąjungos] Tarybos Generaliniam sekretoriatui deponuojamame pareiškime gali pareikšti, kad ji priima vertimus į vieną ar kelias kitas [Europos Sąjungos] institucijų oficialiąsias kalbas.“

10      Šio pagrindų sprendimo 15 straipsnyje „Perdavimo sprendimas“ nurodyta:

„1.      Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.      Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją <...>.

3.      Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

11      Pagrindų sprendimo 2002/584 19 straipsnyje „Asmens išklausymas iki sprendimo priėmimo“ numatyta:

„1.      Teisminė institucija prašomą perduoti asmenį išklauso kartu su jam padedančiu asmeniu, paskirtu pagal prašančio perduoti teismo valstybės narės įstatymus.

2.      Prašomas perduoti asmuo išklausomas pagal vykdančiosios valstybės įstatymus, laikantis išduodančiosios ir vykdančiosios teisminių institucijų abipusio susitarimo nustatytų sąlygų.

3.      Kompetentinga vykdančioji teisminė institucija, siekdama užtikrinti tinkamą šio straipsnio ir nustatytų reikalavimų taikymą, gali paskirti kurią nors kitą savo valstybės narės teisminę instituciją dalyvauti prašomo perduoti asmens išklausyme.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      2020 m. gruodžio 17 d. Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija)  dėl P.P.R. išdavė Europos arešto orderį, kad būtų vykdoma laisvės atėmimo bausmė, kurią jam paskyrė šio teismo Baudžiamųjų bylų skyrius 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, kuris tapo galutinis paskelbus 2020 m. gruodžio 17 d. Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas) sprendimą.

13      Priėmus galutinį 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą dėl nuosprendžio palikimo galioti, Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) Baudžiamojo vykdymo tarnyba tą pačią dieną dėl P.P.R. išdavė Europos arešto orderį, kad būtų įvykdyta jam paskirta bausmė.

14      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2022 m. birželio 28 d. P.P.R. buvo sulaikytas Paryžiuje (Prancūzija) ir buvo pradėta jo perdavimo procedūra. Ši procedūra buvo užbaigta 2023 m. lapkričio 29 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) sprendimu, kuris tapo galutinis ir kuriuo jis atsisakė vykdyti Rumunijos institucijų dėl P.P.R. išduotą Europos arešto orderį.

15      Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, cour d’appel de Paris šį neigiamą sprendimą grindė pavojumi, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame ir nešališkame, pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme. Tas teismas manė, kad, pirma, esama sisteminių ir bendrųjų trūkumų, darančių poveikį Rumunijos teisminei valdžiai, nes neaišku, kur saugomi teisėjų priesaikos protokolai, todėl kyla abejonių dėl šios valstybės narės teismų sudėties teisėtumo. Antra, tokie sisteminiai trūkumai turi įtakos prieš P.P.R. pradėtam baudžiamajam procesui Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas), nes nebegalima rasti vieno iš trijų teisėjų, priklausiusių bylą nagrinėjusiai kolegijai, priesaikos protokolo, o kita šios kolegijos teisėja buvo davusi tik prokurorės priesaiką, nors iš taikytinų Rumunijos teisės nuostatų aiškiai neišplaukia, kad ją skiriant į teisėjo pareigas būtų reikėję duoti naują priesaiką.

16      Be to, cour d’appel de Paris taip pat atsižvelgė į CCF skundų kolegijos sprendimą, priimtą per 2023 m. sausio 30 d.–vasario 3 d. vykusią 123-iąją sesiją (CCF/123/R1358.21), kuriuo ji nurodė iš Interpolo duomenų bazės pašalinti įrašą apie tarptautinę P.P.R. paiešką motyvuodama tuo, kad to asmens duomenys neatitiko Interpolo asmens duomenų tvarkymo taisyklių. Cour d’appel de Paris laikėsi nuomonės, kad šis sprendimas atskleidžia didelį susirūpinimą dėl politinių aspektų buvimo bendrame kontekste ir dėl žmogaus teisių principų paisymo Rumunijoje dėl P.P.R. vykdomame procese.

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad remiantis dėl P.P.R. išduotu Europos areštu orderiu šis asmuo 2024 m. balandžio 29 d. buvo sulaikytas Maltoje. Tą pačią dieną Maltos vykdančioji teisminė institucija paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pateikti papildomos informacijos ir nurodė, kad P.P.R. remiasi šio sprendimo 14 punkte paminėtu cour d’appel de Paris sprendimu.

18      Tokiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 15 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, kad galutinis teismo sprendimas, kuriuo vykdančioji teisminė institucija atsisako perduoti prašomą perduoti asmenį, turi res judicata galią kitos valstybės narės kitai vykdančiajai teisminei institucijai, ar turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama (pakartotinai) pateikti prašymą perduoti asmenį pagal tą patį Europos arešto orderį, jeigu išnyko aplinkybės, trukdžiusios įvykdyti ankstesnį Europos arešto orderį, arba jeigu sprendimas atsisakyti vykdyti tokį Europos arešto orderį neatitiktų Sąjungos teisės, su sąlyga, kad vykdant naują Europos arešto orderį nebūtų pažeista Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, o pakartotinis prašymas perduoti asmenį būtų proporcingas, atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 išaiškinimą [2023 m. sausio 31 d. Sprendimas Puig Gordi ir kt. (C‑158/21, 141 punktas ir rezoliucinės dalies 5 punktas)]?

2.      Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 1 straipsnio 3 dalis, siejama su [Chartijos] 47 straipsnio antra pastraipa, gali būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti [bausmės vykdymo tikslais išduoto] Europos arešto orderio, kai vykdant pareigos gerbti žmogaus teises kontrolę per Europos arešto orderio vykdymo procedūras, kiek tai susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje numatytą pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimą, buvo konstatuota apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo teisėjų kolegijos narių priesaikos davimo pažeidimų, bet jie nekelia abejonių dėl kitų valdžios institucijų kišimosi į teisėjų skyrimo procesą?

3.      Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 1 straipsnio 3 dalis, siejama su [Chartijos] 47 straipsnio antra pastraipa, gali būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teigia, kad jį perdavus išduodančiajai valstybei narei būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vien [CFF] sprendimo, kuriame tiesiogiai kalbama apie šio asmens padėtį, savaime nepakanka, kad vykdančioji teisminė institucija atsisakytų vykdyti šį Europos arešto orderį? Ar, atvirkščiai, minėta teisminė institucija gali atsižvelgti į tokį sprendimą, be kitų veiksnių, siekdama įvertinti, ar yra sisteminių ar bendrųjų šios valstybės narės teismų sistemos veikimo trūkumų arba objektyviai identifikuojamos asmenų grupės, kuriai priklauso šis asmuo, teisminės gynybos trūkumų?

4.      Ar [Pagrindų sprendimas 2002/584] gali būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama pakartotinai pateikti prašymo perduoti prašomą asmenį remiantis tuo pačiu Europos arešto orderiu, kurį iš pradžių atsisakė vykdyti vienos valstybės narės vykdantysis teismas, kitos valstybės narės vykdančiajam teismui, jeigu išduodančioji teisminė institucija pati konstatuoja, kad ankstesnis sprendimas atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį neatitiko Sąjungos teisės, atsižvelgiant į jau esamą Teisingumo Teismo jurisprudenciją arba tik dėl to, kad Teisingumo Teismui buvo pateiktas prejudicinis klausimas dėl toje byloje taikytinos Sąjungos teisės išaiškinimo?

5.      Ar pagal [Pagrindų sprendimo 2002/584] 1 straipsnio 2 dalyje numatytą tarpusavio pripažinimo principą ir ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytus tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principus, siejamus su būtinybe užtikrinti veiksmingą procese dalyvaujančių asmenų teisių teisminę gynybą, visa tai siejant ir su Pagrindų sprendimo 2002/584 15 ir 19 straipsniais, išduodančiosios valstybės narės teisminėms institucijoms (išduodančiajam teismui [kuriam atstovauja] tiesioginis atstovas, arba, pakviestoms minėto teismo, kitoms teisminėms institucijoms, kaip antai ryšių palaikymo teisėjui, nacionaliniam nariui [Europos Sąjungos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūroje (Eurojustas)] arba išduodančiosios valstybės narės prokurorui) leidžiama tiesiogiai dalyvauti formuluojant prašymus, teikiant įrodymus ir dalyvaujant teismo diskusijose per vykdančiosios teisminės institucijos vykdomas teismines procedūras dėl Europos arešto orderio vykdymo, taip pat pasinaudoti teisių gynimo priemone apskundžiant sprendimą atsisakyti perduoti asmenį – su sąlyga, kad bus numatyta teisių gynimo priemonė, ir tokiu atveju paisant vykdančiosios valstybės narės vidaus teisės nuostatų – remiantis lygiavertiškumo principu ir jo laikantis?

6.      Ar ESS 17 straipsnio 1 dalis, susijusi su [Europos] Komisijos uždaviniais, remiantis [Pagrindų sprendimu 2002/584] gali būti aiškinama taip, kad Komisijos užduotys remti bendruosius Sąjungos interesus imantis atitinkamų iniciatyvų šiuo tikslu ir užduotys, kuriomis siekiama užtikrinti Sąjungos teisės taikymo kontrolę, gali būti įgyvendinamos vykdant Europos arešto orderį, taip pat Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos prašymu, kai ši institucija mano, jog vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymu vykdyti Europos arešto orderį rimtai pažeidžiami tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principai, kad Komisija visiškai nepriklausomai imtųsi, kaip pati mano, būtinų priemonių šioms užduotims įvykdyti?“

19      2024 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismas nusiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašymą pateikti paaiškinimų dėl procedūros, per kurią jis jam pateikė prejudicinį prašymą, pobūdžio, dėl šios procedūros dalyko ir sprendimų, kuriuos jis galėtų priimti po minėtos procedūros, turinio. Nacionalinis teismas į šį prašymą atsakė 2024 m. gegužės 22 d. Atsakyme jis, be kita ko, nurodė, kad 2024 m. gegužės 20 d. kompetentingas Maltos teismas, kaip Europos arešto orderį, išduotą dėl P.P.R., vykdanti teisminė institucija, nusprendė neperduoti P.P.R. Rumunijos institucijoms, nes vadovavosi nuostata, kad jo turima informacija apie kalinimo sąlygas Rumunijoje jam nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad perdavus P.P.R. Rumunijos institucijoms jo atžvilgiu bus paisoma baudimo ir nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimo, numatyto Chartijos 4 straipsnyje.

20      Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, prie tokios išvados Maltos vykdančioji teisminė institucija priėjo atsižvelgusi į, viena vertus, Rumunijos kalinimo įstaigų administracijos interneto svetainėje prieinamą informaciją ir, kita vertus, aplinkybę, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo patvirtinimas dėl kompetentingų Rumunijos institucijų garantijų, kad P.P.R dėl kalinimo sąlygų nepatirs nežmoniško ar žeminamo elgesio, atitinkamo pranešimo Maltos vykdančiajai teisminei institucijai vertime į anglų kalbą buvo išreikštas žodžiu „approved“, o ne žodžiu „endorsed“, pavartotu 2019 m. spalio 15 d. Sprendimo Dorobantu (C‑128/18, EU:C:2019:857) versijos anglų kalba 68 punkte.

21      Tokiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas) pateikė Teisingumo Teismui septintą prejudicinį klausimą:

„Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 1 straipsnio 3 dalis, siejama su [Chartijos] 4 straipsniu dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio uždraudimo, turi būti aiškinama taip, kad vertindama kalinimo sąlygas išduodančiojoje valstybėje narėje vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, remdamasi informacija, kuri nebuvo pateikta išduodančiajai teisminei institucijai ir dėl kurios pastaroji neturėjo galimybės pateikti papildomos informacijos, kaip tai suprantama pagal [Pagrindų sprendimo 2002/584] 15 straipsnio 2 ir 3 dalis, be to, vykdančioji teisminė institucija negali taikyti aukštesnių standartų, nei numatyta Chartijoje, konkrečiai nepaaiškinusi, kokiomis taisyklėmis remiasi, be kita ko, kiek tai susiję su reikalavimais dėl kalinimo, pavyzdžiui, „konkretaus bausmės vykdymo plano“ sudarymu, „konkrečių bausmės vykdymo tvarkos nustatymo kriterijų“ nustatymu ir nediskriminavimo garantijomis dėl „ypač unikalios ir subtilios situacijos“?“

 Dėl prašymo taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą

22      Nacionalinis teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnio pirmoje pastraipoje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

23      Grįsdamas prašymą jis iš esmės nurodė, kad P.P.R. laisvė šiuo metu suvaržyta Maltoje taikant Rumunijos institucijų išduoto Europos arešto orderio vykdymo procedūrą ir kad jo sulaikymo klausimas priklauso nuo pagrindinės bylos baigties, turint omenyje tai, kad vykdančiojoje Maltos teisminėje institucijoje jis rėmėsi cour d’appel de Paris atsisakymu vykdyti Rumunijos institucijų išduotą Europos arešto orderį.

24      Pagal procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalį prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuriame pateikiamas vienas ar keli klausimai, susiję su SESV trečiosios dalies V antraštinėje dalyje, skirtoje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, nurodytomis sritimis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka Teisingumo Teismo iniciatyva gali būti nagrinėjamas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, kaip tai suprantama pagal šio procedūros reglamento trečios antraštinės dalies trečią skyrių, apimantį minėto procedūros reglamento 107–114 straipsnius.

25      Pirmiausia pažymėtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas, be kita ko, dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo. Todėl jam gali būti taikoma Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra.

26      Antra, dėl skubos sąlygos pažymėtina, kad ji tenkinama, be kita ko, kai asmens, kurio situacija nagrinėjama pagrindinėje byloje, laisvė tuo metu atimta ir tolesnis jo laikymas suimto priklauso nuo pagrindinės bylos baigties; atitinkamo asmens padėtį reikia vertinti tuo momentu, kai nagrinėjamas prašymas taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (2024 m. gegužės 14 d. Sprendimo Stachev, C‑15/24 PPU, EU:C:2024:399, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Nagrinėjamu atveju prejudicinį prašymą pateikė ne teismas, kuris kaip pagrindinėje byloje Europos arešto orderį vykdanti teisminė institucija galiausiai turi priimti sprendimą dėl asmens, dėl kurio išduotas šis orderis, perdavimo, o tą orderį išdavusi teisminė institucija.

28      Vis dėlto, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino atsakydamas į šio sprendimo 19 punkte minėtą prašymą pateikti paaiškinimų, jis, atsižvelgdamas į atsakymus į pateiktus klausimus, galėtų atšaukti dėl P.P.R išduotą Europos arešto orderį. Kadangi P.P.R sulaikytas tik pagal minėtą arešto orderį, orderį atšaukus jis iš karto atgautų laisvę.

29      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo penktoji kolegija, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinės advokatės nuomone, 2024 m. gegužės 15 d. nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą ir jį nagrinėti pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

30      Kaip pažymėta šio sprendimo 27 punkte, prejudicinį prašymą pateikė Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija; pagal šį arešto orderį P.P.R laikomas suimtas Maltoje. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad prejudicinio prašymo tikslas, be kita ko, padėti jam išsiaiškinti, ar jis gali išduoti naują Europos arešto orderį dėl P.P.R. arba ar jis privalo atšaukti dėl šio asmens jau išduotą Europos arešto orderį tuo atveju, jeigu iš Teisingumo Teismo atsakymo išplauktų, kad atsisakymas vykdyti pirmesnį arešto orderį neatitinka Sąjungos teisės.

31      Šie argumentai pateisina to teismo, kaip išduodančiosios teisminės institucijos, galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Europos arešto orderio vykdymo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 53 punktą).

32      Vykstant su Europos arešto orderiu susijusiai procedūrai, pagrindines teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė. Taigi, kadangi išdavus tokį orderį prašomas perduoti asmuo gali būti suimtas, siekdama užtikrinti šias teises išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad išsiaiškintų, ar privalo palikti galioti arba atšaukti Europos arešto orderį arba ar gali išduoti tokį orderį (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33      Tai reiškia, kaip generalinė advokatė iš esmės pažymėjo išvados 24–26 punktuose, kad visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas ir nedaro poveikio galimybei vertinti kiekvieną užduotą klausimą.

 Dėl pirmojo klausimo

34      Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės vykdančioji institucija privalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai kitos valstybės narės vykdančioji institucija prieš tai atsisakė vykdyti šį orderį motyvuodama tuo, kad perdavus atitinkamą asmenį galėtų būti pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

35      Pirmojo klausimo antra dalimi šis teismas siekia išsiaiškinti, ar tokiomis pačiomis aplinkybėmis šios nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudžiančios išduodančiajai teisminei institucijai palikti galioti nagrinėjamą Europos arešto orderį.

36      Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad tiek valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas, tiek tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė vadovautųsi nuostata, jog – išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių – visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šios teisės pripažintų pagrindinių teisių (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 93 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37      Pagal suformuotą jurisprudenciją esant pavojui, kad bus pažeistos Sąjungos teisėje pripažintos pagrindinės teisės, vykdančioji teisminė institucija, tinkamai išnagrinėjusi situaciją, gali išimties tvarka nevykdyti Europos arešto orderio, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 72 punktą).

38      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos šiuo klausimu matyti, kad jeigu vykdančioji teisminė institucija, turinti priimti sprendimą dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimo, turi įrodymų, kad yra realus pavojus, jog dėl išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuojančių sisteminių ar bendrųjų teismų sistemos veikimo trūkumų gali būti pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ji turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar, atsižvelgiant į šio asmens asmeninę padėtį, nusikalstamos veikos, dėl kurios jis persekiojimas, pobūdį ir Europos arešto orderio išdavimo faktines aplinkybes, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog perdavus asmenį šiai valstybei narei kils toks pavojus (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 97 punktas).

39      Vis dėlto jokioje Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatoje nenumatyta valstybės narės vykdančiosios institucijos galimybė ar pareiga atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį vien dėl to, kad kitos valstybės narės vykdančioji institucija atsisakė jį vykdyti, pačiai prieš tai nepatikrinus, ar yra jo neįvykdymą pateisinantis pagrindas (pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Sofiyska gradska prokuratura (Paeiliui išduoti arešto orderiai), C‑71/21, EU:C:2023:668, 51 punktą).

40      Konkrečiai kalbant, valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, net jeigu pagal nacionalinę teisę jis turi res judicata galią, negali būti prilygintas „galutiniam teismo sprendimui“, kaip jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktą, nes tik pastarasis gali užkirsti kelią baudžiamajam persekiojimui dėl tų pačių veikų ir to paties asmens išduodančiojoje valstybėje arba bet kurioje kitoje valstybėje narėje (pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Sofiyska gradska prokuratura (Paeiliui išduoti arešto orderiai), C‑71/21, EU:C:2023:668, 52 punktą).

41      Galutinis teismo sprendimas dėl tos pačios veikos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalį, laikomas priimtu dėl prašomo perduoti asmens tais atvejais, kai baudžiamasis persekiojimas po baudžiamojo proceso yra negalimas arba kai valstybės narės teisminės institucijos yra priėmusios sprendimą, kuriuo kaltinamasis buvo galutinai išteisintas dėl veikų, kuriomis buvo kaltinamas (2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 45 punktas).

42      Tačiau prašymo perduoti asmenį nagrinėjimas nereiškia, kad vykdančioji valstybė vykdo prašomo perduoti asmens baudžiamąjį persekiojimą, ir neapima bylos nagrinėjimo iš esmės (2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Sofiyska gradska prokuratura (Paeiliui išduoti arešto orderiai), C‑71/21, EU:C:2023:668, 54 punktas).

43      Iš to išplaukia, kad valstybės narės vykdančioji institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio vien dėl to, kad kitos valstybės narės vykdančioji institucija atsisakė jį vykdyti, pati nepatikrinusi, ar yra nevykdymo pagrindas (pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Sofiyska gradska prokuratura (Paeiliui išduoti arešto orderiai), C‑71/21, EU:C:2023:668, 61 punktą).

44      Nors iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tarpusavio pripažinimo principas, kaip antai įgyvendinamas Pagrindų sprendimu 2002/584, netaikomas sprendimams nevykdyti Europos arešto orderių, vis dėlto būtina patikslinti, kokių pasekmių valstybės narės vykdančiajai institucijai gali turėti aplinkybė, kad kitos valstybės narės vykdančioji institucija prieš tai atsisakė vykdyti tokį arešto orderį dėl pavojaus, kad gali būti pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą įsteigtame teisme.

45      Remiantis šio sprendimo 34 punkte priminta jurisprudencija, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą kiekviena valstybė narė privalo vadovautis nuostata, kad, išskyrus išimtines aplinkybes, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių.

46      Nagrinėjamu atveju, kaip generalinė advokatė iš esmės nurodė išvados 37–44 punktuose, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą reikalaujama, kad tuo atveju, kai kitoje valstybėje narėje priimamas sprendimas nevykdyti arešto orderio dėl Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo pavojaus, valstybės narės vykdančioji institucija, kuriai pateiktas naujas prašymas perduoti atitinkamą asmenį, turi tinkamai atsižvelgti į motyvus, kuriais grindžiamas minėtas sprendimas, pati tikrindama, ar yra nevykdymo pagrindas (pagal analogiją žr. 2024 m. birželio 18 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą poveikis), C‑753/22, EU:C:2024:524, 80 punktą).

47      Tai, kas išdėstyta, mutatis mutandis taikoma išduodančiajai teisminei institucijai, kurios Europos arešto orderis nebuvo įvykdytas dėl pavojaus, kad gali būti pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

48      Jokioje Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatoje neatmetama išduodančiosios institucijos galimybė neatsiimti prašymo perduoti asmenį pagal Europos arešto orderį, kai valstybės narės vykdančioji institucija atsisako jį vykdyti.

49      Taigi, nors vien tai, kad yra priimtas valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, nereiškia, kad šį arešto orderį išdavusi teisminė institucija privalo jį atšaukti, vis dėlto jis turi paskatinti šios institucijos budrumą (pagal analogiją žr. 2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Sofiyska gradska prokuratura (Paeiliui išduoti arešto orderiai), C‑71/21, EU:C:2023:668, 55 punktą).

50      2023 m. sausio 31 d. Sprendime Puig Gordi ir kt. (C‑158/21, EU:C:2023:57) Teisingumo Teismo buvo klausiama dėl galimybės paeiliui išduoti kelis Europos arešto orderius panašiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. To sprendimo 139–143 punktuose Teisingumo Teismo išdėstyti principai pagal analogiją taikytini ir šioje byloje.

51      Išduodančiosios teisminės institucijos sprendimas neatšaukti Europos arešto orderio gali pasirodyti būtinas, ypač po to, kai pašalintos aplinkybės, kliudžiusios vykdyti ankstesnį Europos arešto orderį, arba kai sprendimas atsisakyti vykdyti šį Europos arešto orderį neatitiko Sąjungos teisės, siekiant užbaigti prašomo perduoti asmens perdavimo procedūrą ir norint įgyvendinti šiuo pagrindų sprendimu siekiamą kovos su nebaudžiamumu tikslą (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 141 punktą).

52      Taigi, kaip priminta šio sprendimo 32 punkte, vykstant su Europos arešto orderiu susijusiai procedūrai, pagrindines teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė.

53      Todėl, jei aplinkybės nepasikeitė, išduodančioji teisminė institucija negali palikti galioti Europos arešto orderio po to, kai vykdančioji teisminė institucija teisėtai pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį atsisakė vykdyti šį arešto orderį dėl realaus pavojaus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 143 punktą). Vis dėlto, nesant tokio pavojaus, pavyzdžiui, pasikeitus aplinkybėms, vien tai, kad vykdančioji institucija atsisakė vykdyti minėtą arešto orderį, savaime nekliudo išduodančiajai teisminei institucijai palikti jį galioti.

54      Be to, kadangi palikus galioti Europos arešto orderį, kurį vienoje valstybėje narėje atsisakyta vykdyti, asmuo, dėl kurio jis išduotas, gali būti suimtas kitoje valstybėje narėje, taigi ir apribota jo asmeninė laisvė, išduodančioji teisminė institucija turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į konkretaus atvejo ypatumus, proporcinga palikti galioti arešto orderį. Atlikdama tokį nagrinėjimą ši teisminė institucija, be kita ko, turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos, už kurią persekiojamas prašomas perduoti asmuo, pobūdį ir sunkumą, dėl šio asmens išduoto Europos arešto orderio palikimo galioti pasekmes šiam asmeniui ir į minėto arešto orderio įvykdymo perspektyvas (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 144 ir 145 punktus).

55      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina: Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės vykdančioji institucija neprivalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai kitos valstybės narės vykdančioji institucija prieš tai atsisakė jį vykdyti motyvuodama tuo, kad perdavus atitinkamą asmenį galėtų būti pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vis dėlto pati nagrinėdama, ar yra nevykdymo pagrindas, ši institucija turi atsižvelgti į motyvus, kuriais grindžiamas pirmosios vykdančiosios institucijos priimtas sprendimas atsisakyti išduoti asmenį. Pagal šias nuostatas nedraudžiama, kad tomis pačiomis aplinkybėmis išduodančioji teisminė institucija paliktų galioti Europos arešto orderį, jeigu, kaip pati vertina, negalima atsisakyti vykdyti šio arešto orderio dėl pavojaus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ir yra proporcinga palikti galioti minėtą arešto orderį.

 Dėl trečiojo klausimo

56      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teigia, jog jį perdavus išduodančiajai valstybei narei būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vien tai, kad CCF priėmė sprendimą dėl šio asmens padėties, gali pateisinti vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymą vykdyti šį arešto orderį arba, to nepadarius, šios teisminės institucijos galimybę į tai atsižvelgti sprendžiant, ar reikia atsisakyti vykdyti minėtą arešto orderį dėl šio asmens nurodyto pagrindo.

57      Kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, CCF skundų kolegija nusprendė dėl įrašo apie tarptautinę P.P.R. paiešką pašalinimo iš Interpolo duomenų bazės motyvuodama tuo, kad duomenys apie jį neatitiko Interpolo asmens duomenų tvarkymo taisyklių. Į šį CCF sprendimą cour d’appel de Paris atsižvelgė 2023 m. lapkričio 29 d. sprendime, kuriuo atsisakė vykdyti Rumunijos valdžios institucijų dėl P.P.R išduotą Europos arešto orderį.

58      2023 m. sausio 31 d. Sprendime Puig Gordi ir kt., (C‑158/21, EU:C:2023:57) Teisingumo Teismas nagrinėjo panašų klausimą, kai vykdančioji institucija atsižvelgė į Darbo grupės savavališko sulaikymo klausimais – Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai pavaldaus organo – ataskaitą. To sprendimo 121–126 punktuose Teisingumo Teismo išdėstyti principai mutatis mutandis taikytini vykdančiosios institucijos atsižvelgimui į CCF sprendimą dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, situacijos.

59      Kadangi šio sprendimo 38 punkte nurodytas dviejų etapų nagrinėjimas turi būti grindžiamas tiek objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis, susijusiais su išduodančiosios valstybės narės teismų sistemos veikimu, tiek konkrečia ir tikslia prašomo perduoti asmens individualios situacijos analize, CCF sprendimo nurodyti pašalinti įrašą apie tarptautinę asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, paiešką dėl Interpolo asmens duomenų tvarkymo taisyklių pažeidimo negali pakakti, kad būtų galima pateisinti atsisakymą vykdyti šį arešto orderį (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 123 punktą).

60      Jeigu vykdančioji institucija nustatė, kad yra tokių sisteminių ar bendrųjų trūkumų (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 135 punktą), per antrąjį etapą ji turi konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad, prašomą asmenį perdavus išduodančiajai valstybės narės institucijai, jam kils realus pavojus, kad bus pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 92 punktą ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas), C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 61 punktą). CCF sprendimas gali būti viena iš aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti šiame antrajame etape, tačiau jis nėra privalomas vykdančiajai teisminei institucijai.

61      Taigi į trečiąjį klausimą atsakytina: Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teigia, jog jį perdavus išduodančiajai valstybei narei būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vien tai, kad CCF priėmė sprendimą dėl šio asmens padėties, negali pateisinti vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymo vykdyti šį arešto orderį. Tačiau minėta teisminė institucija gali atsižvelgti į tokį sprendimą spręsdama, ar reikia atsisakyti vykdyti arešto orderį.

 Dėl ketvirtojo klausimo

62      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija privalo pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą prieš priimdama sprendimą atšaukti ar palikti galioti arešto orderį, atsižvelgdama į motyvus, dėl kurių vykdančioji teisminė institucija atsisakė jį vykdyti.

63      Pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą, jeigu valstybės narės teisme iškyla klausimas dėl Sutarčių aiškinimo arba Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia teismo sprendimo šiuo klausimu, gali prašyti Teisingumo Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.

64      Remiantis šio straipsnio trečia pastraipa, tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo privalo kreiptis į Teisingumo Teismą.

65      Tai reiškia, kad Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija neprivalo pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą prieš nuspręsdama atšaukti minėtą arešto orderį pagal Sąjungos teisę ar palikti jį galioti, atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių vykdančioji teisminė institucija atsisakė jį vykdyti, nebent jos sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas teismine tvarka.

66      Pastaruoju atveju išduodančioji teisminė institucija iš principo privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, kai jai kyla klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Pagal suformuotą jurisprudenciją nuo šios pareigos ji gali būti atleista tik tuo atveju, kai konstatuoja, kad iškeltas klausimas nėra svarbus arba kad Teisingumo Teismas yra išaiškinęs atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą, arba kai teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 32 ir 33 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

67      Ar tokia galimybė egzistuoja, reikia įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės ypatumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad jurisprudencija Sąjungoje gali skirtis (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68      Be to, kai Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija, kurios sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, mano, kad yra atleista nuo SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes yra susiklosčiusi viena iš trijų šio sprendimo 67 punkte nurodytų situacijų, iš jos sprendimo motyvų turi būti aišku, kad iškeltas Sąjungos teisės aiškinimo klausimas neturi reikšmės sprendžiant ginčą arba kad atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas grindžiamas Teisingumo Teismo jurisprudencija, arba, jei nėra tokios jurisprudencijos, kad Sąjungos teisės aiškinimas nacionaliniam galutinės instancijos teismui yra toks akivaizdus, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 51 punktas).

69      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą atsakytina: SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderį išduodanti teisminė institucija neprivalo pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą prieš priimdama sprendimą atšaukti ar palikti galioti arešto orderį, atsižvelgdama į motyvus, dėl kurių vykdančioji teisminė institucija atsisakė jį vykdyti, nebent sprendimas, kurį ji turės priimti, pagal nacionalinę teisę nebegali būti skundžiamas teismine tvarka; pastaruoju atveju ji iš principo privalo kreiptis į Teisingumo Teismą.

 Dėl antrojo klausimo

70      Pirmiausia pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrojo klausimo formuluotėje nurodo „priesaikos davimo pažeidimus“, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamu atveju šie „pažeidimai“ konkrečiai pasireiškia tuo, kad nėra tikrumo dėl teisėjų priesaikos protokolo saugojimo vietos Rumunijoje, o tai reiškia, kad nebebuvo galima rasti vieno iš trijų Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas) kolegijos, nagrinėjusios P.P.R. bylą, teisėjų priesaikos protokolo, o kalbant apie kitą šios kolegijos teisėją buvo rastas tik jos, kaip prokurorės, priesaikos protokolas.

71      Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, remdamasi netikrumu dėl išduodančiosios valstybės narės teisėjų priesaikos protokolų saugojimo vietos, aplinkybe, kad nebuvo rastas vieno iš šią bausmę skyrusios teismo kolegijos teisėjų priesaikos protokolas, arba aplinkybe, kad kita šios teismo kolegijos teisėja yra davusi priesaiką tik ją paskyrus eiti prokurorės pareigas.

72      Šiuo klausimu primintina, kad Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo GN (Vaiko interesais grindžiamas atsisakymo pagrindas), C‑261/22, EU:C:2023:1017, 37 punktas).

73      Be to, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą valstybės narės turi vadovautis nuostata, kad visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 93 ir 94 punktus).

74      Atsižvelgiant į tai, didelis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo pagrįstas Europos arešto orderio mechanizmas, grindžiamas prielaida, kad išduodančiosios valstybės narės baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai, kurie dėl įvykdyto Europos arešto orderio turės pradėti baudžiamojo persekiojimo, bausmės vykdymo ar sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūras arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės procesą, atitinka Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimus (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 95 punktas).

75      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 73–75 punktuose, tik išimtinėmis aplinkybėmis galima pateisinti vykdančiosios institucijos atsisakymą vykdyti Europos arešto orderį dėl šios pagrindinės teisės pažeidimo pavojaus.

76      Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nors tokiomis aplinkybėmis kiekviena valstybė narė, siekdama užtikrinti visapusišką tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principų, kuriais grindžiamas šio mechanizmo veikimas, taikymą, visų pirma turi garantuoti, kad bus laikomasi iš Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje užtikrintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą kylančių reikalavimų (Teisingumo Teismui vykdant galutinę kontrolę), susilaikydama nuo bet kokių priemonių, galinčių ją pažeisti, vykdančioji teisminė institucija dėl esančio realaus pavojaus, kad asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavus išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeista ši pagrindinė teisė, arba netgi tokiam pavojui materializavusis, gali išimties tvarka susilaikyti ir nesiimti veiksmų pagal Europos arešto orderį, remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77      Šiomis aplinkybėmis prieš atsisakydama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis siekiant įvykdyti bausmę, vykdančioji teisminė institucija turi atlikti dviejų etapų nagrinėjimą.

78      Pirmajame etape institucija turi nustatyti, ar yra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad dėl sisteminių ar bendrųjų išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo ir nešališkumo trūkumų toje valstybėje narėje egzistuoja realus pavojus, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojama pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 52 ir 66 punktus ir ten nurodytą jurisprudenciją).

79      Jeigu toks pavojus egzistuoja, antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek šie pirmajame etape konstatuoti trūkumai gali turėti įtakos išduodančiosios valstybės narės teismų, turinčių jurisdikciją vykdyti procedūras, kurios bus taikomos prašomam perduoti asmeniui, veikimui ir ar, atsižvelgiant į asmeninę šio asmens padėtį, baudžiamosios veikos, dėl kurios jis buvo nuteistas, pobūdį ir faktines nuteisimo, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, aplinkybes, taip pat į šios valstybės narės galimai pateiktą papildomą informaciją pagal šį pagrindų sprendimą, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad minėtam asmeniui šis pavojus iš tikrųjų materializuosis (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Vienas iš Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojamos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimų yra kiekvieno asmens teisė, kad jo bylą išnagrinėtų pagal įstatymą iš anksto įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šie reikalavimai pagal savo pobūdį apima ne tik teisėjų skyrimo procedūrą, bet ir sąlygas, kuriomis jie pradeda eiti pareigas.

81      Todėl būtina, kad materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės, susijusios su teisėjų skyrimu ir pradėjimu eiti pareigas, būtų tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar paskirtiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jų neutralumo interesų kolizijos atveju (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo (Peržiūra) Simpson / Taryba ir HG / Komisija, C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 71 punktą).

82      Vis dėlto ne bet koks pažeidimas, kuris gali būti padarytas per teisėjo skyrimo procedūrą arba jam pradėjus eiti pareigas, gali sukelti abejonių dėl šio teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo, taigi ir dėl kolegijos, kurioje jis posėdžiauja, turimo „iš anksto pagal įstatymą įsteigto nepriklausomo ir nešališko teismo“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, statuso (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 123 punktą).

83      Iš EŽTT jurisprudencijos, kuri yra aktuali, nes, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu, Chartijoje yra įtvirtintos teisės, atitinkančios 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamas teises, matyti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista tik pažeidus pagrindines teisėjų skyrimo ir jų pradėjimo eiti pareigas procedūros taisykles (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimą Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 246 ir 247 punktus).

84      Taigi, kiek tai susiję su teisminės valdžios nepriklausomumu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 79 punkte primintą jurisprudenciją, sisteminiu ar bendruoju trūkumu negalima laikyti aplinkybės, kad valstybės narės vidaus teisėje gali būti numatyta, jog prokuroras, kuris, pradėdamas eiti pareigas, davė priesaiką, vėliau paskirtas į teisėjo pareigas neprivalo dar kartą duoti priesaikos.

85      Iš tiesų tokia vidaus teisės nuostata, pateisinama tuo, kad šioje valstybėje narėje prokurorų statusas prilyginamas teisėjų statusui ir kad abiejų kategorijų magistratai privalo duoti tokią pačią priesaiką pradėdami eiti pareigas, negali sukelti abejonių dėl teisėjų skyrimo teisėtumo, taigi ir dėl jų nepriklausomumo ir nešališkumo.

86      Be to, netikrumas dėl valstybės narės teisėjų priesaikos protokolų saugojimo vietos arba negalėjimas nustatyti šių protokolų buvimo vietos, ypač kai nuo atitinkamo teisėjo priesaikos davimo praėjo ne vieni metai, savaime ir nesant kitų reikšmingų požymių negali įrodyti, kad atitinkami teisėjai vykdė savo funkcijas, nors niekada nebuvo davę reikalaujamos priesaikos.

87      Bet kuriuo atveju netikrumas dėl to, ar valstybės narės teisėjai prieš pradėdami eiti pareigas davė nacionalinėje teisėje numatytą priesaiką, negali būti laikomas reiškiančiu sisteminį ar bendrąjį teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumą šioje valstybėje narėje, jeigu vidaus teisėje numatytos veiksmingos teisių gynimo priemonės, leidžiančios remtis galimu konkretų sprendimą priėmusių teisėjų priesaikos nedavimu ir taip pasiekti, kad šis sprendimas būtų panaikintas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar Rumunijos teisėje yra tokių teisių gynimo priemonių.

88      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą atsakytina: Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, remdamasi tuo, kad negalima rasti šią bausmę skyrusio teisėjo priesaikos protokolo, arba aplinkybe, kad kita tos pačios kolegijos teisėja yra davusi priesaiką tik paskirta eiti prokurorės pareigas.

 Dėl penktojo klausimo

89      Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija turi teisę kaip šalis dalyvauti šio arešto orderio vykdymo procedūroje, vykstančioje vykdančiojoje teisminėje institucijoje.

90      Šiuo klausimu konstatuotina, kad nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytuose Pagrindų sprendimo 2002/584 15 ir 19 straipsniuose, nei kitoje šio pagrindų sprendimo nuostatoje nenumatytas privalomas tiesioginis Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos dalyvavimas arešto orderio vykdymo procedūroje, vykstančioje vykdančiojoje teisminėje institucijoje. Pareiga numatyti tokį dalyvavimą taip pat negali būti kildinama iš abipusio pripažinimo ir lojalaus bendradarbiavimo principų.

91      Nors Pagrindų sprendimas 2002/584 negali būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį dalyvavimą, kuris galbūt numatytas vykdančiosios valstybės narės nacionalinės proceso teisės normose, vis dėlto šiame pagrindų sprendime numatytos kitos priemonės, skirtos išduodančiosios ir vykdančiosios teisminės institucijos bendradarbiavimui ir keitimuisi būtina informacija palengvinti.

92      Antai Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalyje išvardyta svarbi informacija, kuri turi būti pateikta Europos arešto orderyje. Be to, pagal šio pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį vykdančioji teisminė institucija gali prašyti skubiai pateikti būtinos papildomos informacijos, jei mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti. Remiantis minėto pagrindų sprendimo 15 straipsnio 3 dalimi, išduodančioji teisminė institucija taip pat gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.

93      Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, jog siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad Europos arešto orderio veikimas nebūtų paralyžiuotas, palaikant vykdančiųjų ir išduodančiųjų teisminių institucijų dialogą turi būti vadovaujamasi lojalaus bendradarbiavimo pareiga. Iš lojalaus bendradarbiavimo principo visų pirma išplaukia, kad valstybės narės turi gerbti viena kitą ir padėti viena kitai vykdyti iš Sutarčių kylančias užduotis (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 131 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

94      Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad išduodančiosios ir vykdančiosios teisminės institucijos, siekdamos užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, turi visapusiškai naudotis priemonėmis, numatytomis visų pirma Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje, kad būtų skatinamas tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas šis bendradarbiavimas (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 132 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

95      Taigi negalima teigti, kad išduodančiajai teisminei institucijai būtina dalyvauti vykdančiojoje teisminėje institucijoje vykstančioje procedūroje kaip šaliai siekiant užtikrinti tarpusavio pripažinimo ir lojalaus bendradarbiavimo principų, kuriais grindžiamas Europos arešto orderio mechanizmo veikimas, laikymąsi.

96      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą atsakytina: Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija neturi teisės kaip šalis dalyvauti šio arešto orderio vykdymo procedūroje, vykstančioje vykdančiojoje teisminėje institucijoje.

 Dėl šeštojo klausimo

97      Šeštasis klausimas susijęs su Komisijos galimybe, sulaukus Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos kreipimosi, imtis priemonių, kurios, kaip ji mano, yra būtinos vykdančiajai teisminei institucijai atsisakius vykdyti šį arešto orderį.

98      Vis dėlto toks klausimas akivaizdžiai neturi jokio ryšio su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos dalyku, kuriuo, kaip pažymėta šio sprendimo 28 punkte, siekiama nustatyti, ar reikia atšaukti dėl P.P.R. išduotą Europos arešto orderį, ar, atvirkščiai, palikti jį galioti.

99      Darytina išvada, kad šeštasis klausimas yra nepriimtinas.

 Dėl septintojo klausimo

100    Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad tikrindama kalinimo sąlygas išduodančiojoje valstybėje narėje vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, pirma, remdamasi informacija, susijusia su kalinimo sąlygomis išduodančiosios valstybės narės pataisos įstaigose, prieš tai nepaprašiusi išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos, ir, antra, taikydama griežtesnius kalinimo sąlygų standartus, nei užtikrinti minėtame 4 straipsnyje.

101    Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas, kai tenkinamos tam tikros sąlygos, įtvirtino vykdančiosios teisminės institucijos pareigą nutraukti Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytą perdavimo procedūrą, jeigu dėl tokio perdavimo kyla pavojus, kad su prašomu perduoti asmeniu bus elgiamasi nežmoniškai ar žeminamai, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį (2019 m. spalio 15 d. Sprendimo Dorobantu, C‑128/18, EU:C:2019:857, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

102    Taigi, kai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi duomenų, kurie, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos standartą, ypač Chartijos 4 straipsnį, patvirtina, kad išduodančiojoje valstybėje narėje kalinamiems asmenims kyla realus nežmoniško arba žeminamo elgesio pavojus, ji privalo įvertinti, ar šis pavojus egzistuoja, kai turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderyje nurodyto asmens perdavimo išduodančiosios valstybės narės institucijoms. Iš tiesų vykdant arešto orderį su šiuo asmeniu negali būti elgiamasi nežmoniškai arba žeminamai (2019 m. spalio 15 d. Sprendimo Dorobantu, C‑128/18, EU:C:2019:857, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

103    Šiuo tikslu vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi remtis objektyviais, patikimais ir tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančiojoje valstybėje narėje vyraujančias kalinimo pataisos įstaigose sąlygas, įrodančiais realius sisteminius ar bendruosius trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis kalinimo įstaigomis. Ši informacija gali išplaukti, be kita ko, iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo, sprendimų, išduodančiosios valstybės narės teismų sprendimų ir Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ar kitų jų parengtų dokumentų (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

104    Vis dėlto konstatavus realų nežmoniško arba žeminamo elgesio pavojų dėl bendrųjų kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje negalima automatiškai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį. Vien tai, kad yra duomenų, rodančių sisteminius ar bendruosius trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis kalinimo įstaigomis, kalbant apie kalinimo sąlygas išduodančiojoje valstybėje narėje, nebūtinai reiškia, kad konkrečiu atveju atitinkamas asmuo patirs nežmonišką arba žeminamą elgesį, jeigu bus perduotas šios valstybės narės institucijoms (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

105    Taigi, siekdama užtikrinti Chartijos 4 straipsnio laikymąsi konkrečiu asmens, dėl kurio yra išduotas Europos arešto orderis, atveju, vykdančioji teisminė institucija, kuri turi objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų apie tokius trūkumus, vėliau turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar bylos aplinkybėmis yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perduotas šiai valstybei narei tas asmuo ten patirs realų nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, pavojų dėl jo kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

106    Šiuo tikslu ta institucija, taikydama Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį, turi paprašyti išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią reikalingą papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis numatyta atitinkamą asmenį kalinti šioje valstybėje narėje. Ši užklausa gali būti pateikta ir dėl galimų nacionalinių arba tarptautinių kalinimo sąlygų, susijusių, pavyzdžiui, su apsilankymais pataisos įstaigose, kontrolės procedūrų ir mechanizmų išduodančiojoje valstybėje narėje, kurie leidžia įvertinti aktualias kalinimo šiose įstaigose sąlygas (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107    Išduodančioji teisminė institucija turi pateikti šią informaciją vykdančiajai teisminei institucijai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

108    Tik tuo atveju, jeigu, atsižvelgusi į pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį pateiktą informaciją ir bet kokią kitą vykdančiosios teisminės institucijos turimą informaciją, ši institucija konstatuoja, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kyla realus nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojus, arešto orderio vykdymas turi būti atidedamas, bet jo negali būti atsisakoma. Vis dėlto, jei remiantis vykdančiosios teisminės institucijos iš išduodančiosios teisminės institucijos gauta informacija atmetamas realus pavojus, kad atitinkamas asmuo patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį išduodančiojoje valstybėje narėje, vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytų terminų, turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 65 ir 66 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

109    Šiuo klausimu šio sprendimo 93 punkte priminta, kad pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalyje aiškiai leidžiama vykdančiajai teisminei institucijai prašyti skubiai pateikti būtinos papildomos informacijos, jei ji mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti. Be to, remiantis šio pagrindų sprendimo 15 straipsnio 3 dalimi, išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.

110    Šio sprendimo 94 punkte taip pat priminta, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės gerbia viena kitą ir padeda viena kitai vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 109 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

111    Remdamosi šiomis nuostatomis, vykdančioji teisminė institucija ir išduodančioji teisminė institucija gali atitinkamai prašyti informacijos arba pateikti garantijas dėl konkrečių ir tikslių sąlygų, kuriomis konkretus asmuo bus kalinamas išduodančiojoje valstybėje narėje (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 110 punktas).

112    Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 107–112 punktuose, matyti, kad vykdančioji teisminė institucija negali daryti išvados, jog yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perduotam išduodančiajai valstybei narei, kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, prieš tai nesikreipusi į išduodančiąją teisminę instituciją su prašymu pateikti informacijos pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį.

113    Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pateikė informacijos apie P.P.R. kalinimo sąlygas, jei jis būtų perduotas Rumunijos valdžios institucijoms, tačiau Maltos vykdančioji teisminė institucija atsisakė jį perduoti, remdamasi informacija, kurią galėjo rasti internete.

114    Šiuo aspektu primintina, kad išduodančiosios valstybės narės kompetentingų institucijų suteikta garantija, kad atitinkamas asmuo nepatirs nežmoniško ar žeminamo elgesio dėl konkrečių ir tikslių kalinimo sąlygų, nesvarbu, kokioje pataisos įstaigoje jis bus kalinamas išduodančiojoje valstybėje narėje, yra veiksnys, kurio vykdančioji teisminė institucija negali ignoruoti. Tokios garantijos, kiek ji gali būti privaloma garantuojančiam subjektui, nesilaikymu būtų galima prieš jį remtis išduodančiosios valstybės narės teismuose (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 111 punktas).

115    Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuomet, kai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija suteikė tokią garantiją ar bent jau tai patvirtino, prireikus paprašiusi išduodančiosios valstybės narės centrinės institucijos ar vienos iš jos centrinių institucijų pagalbos, vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į būtiną valstybių narių teisminių institucijų abipusį pasitikėjimą, kuriuo grindžiama Europos arešto orderio sistema, turi ja pasikliauti bent jau tada, kai nėra jokių konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, kad kalinimo sąlygos konkrečioje įkalinimo įstaigoje neatitinka Chartijos 4 straipsnio (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 112 punktas ir 2019 m. spalio 15 d. Sprendimo Dorobantu, C‑128/18, EU:C:2019:857, 68 punktas).

116    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vykdančioji teisminė institucija negali atmesti išduodančiosios teisminės institucijos pateiktos informacijos, remdamasi vien duomenimis, kuriuos pati surinko iš viešai prieinamų šaltinių, nepaprašiusi išduodančiosios teisminės institucijos pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį pateikti papildomos informacijos ir paaiškinimų.

117    Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Maltos vykdančioji teisminė institucija, atsisakydama vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Europos arešto orderį, atsižvelgė į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktas tokios garantijos, kaip nurodyta šio sprendimo 115 punkte, patvirtinimas buvo išreikštas kitokiu terminu nei vartojamas šios srities jurisprudencijos versijoje anglų kalba, pažymėtina, kad tokio patvirtinimo tikslais nereikia vartoti konkretaus termino ar formuluotės. Pakanka, kad iš išduodančiosios teisminės institucijos pranešimo vykdančiajai teisminei institucijai būtų pakankamai aiškiai matyti, jog ji patvirtino šią garantiją, nesvarbu, kokie tiksliai terminai vartojami.

118    Galiausiai pabrėžtina, kad sąvoka „nežmoniškas ar žeminamas elgesys“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, neapima paprasčiausio „konkretaus bausmės vykdymo plano“ arba „konkrečių bausmės vykdymo tvarkos nustatymo kriterijų“ nebuvimo, nurodyto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo septintojo klausimo formuluotėje.

119    Darant prielaidą, kad tokį planą ar tokius kriterijus reikia parengti vykdančiojoje valstybėje narėje, reikia priminti, kad nurodydamas tarpusavio pasitikėjimo principą, kurio esminė svarba Sąjungos teisėje matyti iš šio sprendimo 36 punkte nurodytos jurisprudencijos, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad valstybės narės gali būti įpareigotos preziumuoti, jog kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl negali, pavyzdžiui, reikalauti iš kitos valstybės narės užtikrinti didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą, nei užtikrinama pagal Sąjungos teisę (2019 m. spalio 15 d. Sprendimo Dorobantu, C‑128/18, EU:C:2019:857, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

120    Todėl vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti perduoti prašomo asmens vien dėl to, kad išduodančioji teisminė institucija jai nepateikė „konkretaus bausmės vykdymo plano“ arba „konkrečių bausmės vykdymo tvarkos nustatymo kriterijų“.

121    Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos prašomo perduoti asmens „ypač unikalios ir subtilios situacijos“, kuri reikalauja „nediskriminavimo garantijų“, pažymėtina, kad siekiant paisyti Chartijos 4 straipsnio asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, atveju, remiantis šio sprendimo 106 punkte nurodyta jurisprudencija, reikia konkrečiai ir tiksliai įvertinti bylos aplinkybes.

122    Taigi į septintąjį klausimą atsakytina: Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 4 straipsniu ir tarpusavio pasitikėjimo principu, turi būti aiškinamos taip, kad tikrindama kalinimo sąlygas išduodančiojoje valstybėje narėje vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, remdamasi pačios surinktais duomenimis apie kalinimo sąlygas išduodančiosios valstybės narės pataisos įstaigose, dėl kurių nepaprašė išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos. Vykdančioji teisminė institucija negali taikyti griežtesnių kalinimo sąlygų standartų, nei užtikrinti minėtame 4 straipsnyje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

123    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

valstybės narės vykdančioji institucija neprivalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai kitos valstybės narės vykdančioji institucija prieš tai atsisakė vykdyti šį arešto orderį motyvuodama tuo, kad perdavus atitinkamą asmenį galėtų būti pažeista Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vis dėlto pati nagrinėdama, ar yra nevykdymo pagrindas, ši institucija turi atsižvelgti į motyvus, kuriais grindžiamas pirmosios vykdančiosios institucijos priimtas sprendimas atsisakyti išduoti asmenį. Pagal šias nuostatas nedraudžiama, kad tomis pačiomis aplinkybėmis išduodančioji teisminė institucija paliktų galioti Europos arešto orderį, jeigu, kaip pati vertina, negalima atsisakyti vykdyti šio arešto orderio dėl pavojaus, kad bus pažeista Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ir yra proporcinga palikti galioti minėtą arešto orderį.

2.      Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa,

turi būti aiškinama taip:

tokiu atveju, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teigia, jog jį perdavus išduodančiajai valstybei narei būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vien tai, kad Interpolo bylų kontrolės komisija (CCF) priėmė sprendimą dėl šio asmens padėties, negali pateisinti vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymo vykdyti šį arešto orderį. Tačiau minėta teisminė institucija gali atsižvelgti į tokį sprendimą spręsdama, ar reikia atsisakyti vykdyti arešto orderį.

3.      SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija neprivalo pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą prieš priimdama sprendimą atšaukti ar palikti galioti arešto orderį, atsižvelgdama į motyvus, dėl kurių vykdančioji teisminė institucija atsisakė jį vykdyti, nebent sprendimas, kurį ji turės priimti, pagal nacionalinę teisę nebegali būti skundžiamas teismine tvarka; pastaruoju atveju ji iš principo privalo kreiptis į Teisingumo Teismą.

4.      Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 3 dalis

turi būti aiškinama taip:

vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, remdamasi tuo, kad negalima rasti šią bausmę skyrusio teisėjo priesaikos protokolo, arba aplinkybe, kad kita tos pačios kolegijos teisėja yra davusi priesaiką tik paskirta eiti prokurorės pareigas.

5.      Pagrindų sprendimas 2002/584, iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299,

turi būti aiškinamas taip:

Europos arešto orderį išdavusi teisminė institucija neturi teisės kaip šalis dalyvauti šio arešto orderio vykdymo procedūroje, vykstančioje vykdančiojoje teisminėje institucijoje.

6.      Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 2 ir 3 dalys, siejamos su Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu ir tarpusavio pasitikėjimo principu,

turi būti aiškinamos taip:

tikrindama kalinimo sąlygas išduodančiojoje valstybėje narėje, vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, remdamasi pačios surinktais duomenimis apie kalinimo sąlygas išduodančiosios valstybės narės pataisos įstaigose, dėl kurių nepaprašė išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos. Vykdančioji teisminė institucija negali taikyti griežtesnių kalinimo sąlygų standartų, nei užtikrinti minėtame 4 straipsnyje.

Parašai.

*      Proceso kalba rumunų.

i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.