1.

Ar ESS 2 straipsnis, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir ESS 4 straipsnis [3 dalis], siejami su SESV 325 straipsnio 1 dalimi, FIA konvencijos (1) 2 straipsnio 1 dalimi, FIA direktyvos (2) 2 ir 12 straipsniais ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (3), atsižvelgiant į veiksmingų ir atgrasomųjų sankcijų principą, sunkaus sukčiavimo, pažeidžiančio Europos Sąjungos finansinius interesus, atvejais, ir taikant Komisijos sprendimą 2006/928/EB (4), su nuoroda į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia teisinė situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nuteisti apeliantai specialiajame skunde prašo panaikinti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, remdamiesi švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo principu, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjant bylą iš esmės ir pagal kurį turėjo būti numatytas trumpesnis senaties terminas, pasibaigęs iki sprendimo byloje priėmimo, bet nustatytas po jo, nacionalinio konstitucinio teismo sprendimu, kuriuo įstatymo nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės senaties termino nutraukimu (2022 m. sprendimas), buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai dėl įstatymų leidėjo neveiklumo, nes jis nesiėmė veiksmų, kad įstatymo tekstas būtų suderintas su kitu to paties konstitucinio teismo sprendimu, priimtu prieš ketverius metus iki pastarojo sprendimo (2018 m. sprendimas), o per šį laikotarpį taikant pirmąjį sprendimą susiformavusi bendrosios kompetencijos teismų praktika konsolidavosi, nes įstatymo tekstas ir toliau egzistavo tokia forma, kokia buvo numatyta priimant pirmąjį Konstitucinio Teismo sprendimą, o to praktinė pasekmė buvo ta, kad visų nusikalstamų veikų, dėl kurių iki pirmojo Konstitucinio Teismo sprendimo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, senaties terminas buvo sutrumpintas per pusę ir dėl to baudžiamoji byla kaltinamųjų šioje byloje atžvilgiu buvo nutraukta?

2.

Ar ESS 2 straipsnio nuostatos dėl teisinės valstybės vertybių ir pagarbos žmogaus teisėms visuomenėje, kuriai būdingas teisingumas, ir ESS 4 straipsnio [3 dalies] nuostatos dėl Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo, taikant Komisijos sprendimo 2006/928/EB nuostatas dėl įsipareigojimo užtikrinti Rumunijos teismų sistemos veiksmingumą ir remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio [1 dalies] paskutiniu sakiniu, kuriame įtvirtintas švelnesnio baudžiamojo įstatymo principas, turi būti aiškinamos taip, kad, kalbant apie visą nacionalinę teismų sistemą, pagal jas draudžiama tokia teisinė situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nuteisti apeliantai specialiajame skunde prašo panaikinti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, remdamiesi švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo principu, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjant bylą iš esmės ir pagal kurį turėjo būti numatytas trumpesnis senaties terminas, pasibaigęs iki sprendimo byloje priėmimo, bet nustatytas po jo, nacionalinio konstitucinio teismo sprendimu, kuriuo įstatymo nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės senaties termino nutraukimu (2022 m. sprendimas), tai motyvuojant įstatymų leidėjo neveiklumu, nes jis nesiėmė veiksmų, kad įstatymo tekstas būtų suderintas su kitu to paties konstitucinio teismo sprendimu, priimtu prieš ketverius metus iki pastarojo sprendimo (2018 m. sprendimas), ir per šį laikotarpį taikant pirmąjį sprendimą susiformavusi bendrosios kompetencijos teismų praktika konsolidavosi, nes įstatymo tekstas ir toliau egzistavo tokia forma, kokia buvo numatyta priimant pirmąjį Konstitucinio Teismo sprendimą, o to praktinė pasekmė buvo ta, kad visų nusikalstamų veikų, dėl kurių iki pirmojo Konstitucinio Teismo sprendimo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, senaties terminas buvo sutrumpintas per pusę ir dėl to baudžiamoji byla kaltinamųjų šioje byloje atžvilgiu buvo nutraukta?

3.

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir tik tuo atveju, jei negalima pateikti Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo, ar Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionaliniai teisės aktai ar praktika, pagal kuriuos nacionaliniai bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi nacionalinio konstitucinio teismo sprendimų ir privalomų nacionalinio aukščiausiojo teismo sprendimų ir dėl šios priežasties negali, nepadarydami drausminio nusižengimo, savo iniciatyva netaikyti iš tokių sprendimų kylančios teismų praktikos, net jei jie, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo sprendimą, mano, kad tokia teismų praktika prieštarauja ESS 2 straipsniui, ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai ir ESS 4 straipsnio [3 daliai], siejamai su SESV 325 straipsnio 1 dalimi, remiantis Komisijos sprendimu 2006/928/EB ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio [1 dalies] paskutinį sakinį, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos atveju?