–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Vondung ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) 12 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ZO (vaiko, kuris nagrinėjant bylą tapo pilnametis) ir jo motinos JS ginčą dėl išlaikymo mokėjimo.

3

Reglamento Nr. 4/2009 15 ir 44 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės [svainystės].“

5

Reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“ yra 3–14 straipsniai.

6

Reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

<…>“

7

Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnyje „Lis pendens“ nurodyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami [dėl to paties dalyko,] tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos [nagrinėjimą], kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“

8

Šio reglamento 13 straipsnyje „Susiję ieškiniai“ nustatyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose yra nagrinėjami susiję ieškiniai, tai bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, gali sustabdyti savo procesą.

2.   Jeigu šie ieškiniai nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi jurisdikciją dėl tų ieškinių ir jeigu jo teisė leidžia juos sujungti.

3.   Šio straipsnio tikslais, ieškiniai laikytini susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirų procesų.“

9

Reglamento 24 straipsnio „Atsisakymo pripažinti pagrindai“ pirmos pastraipos c punktas suformuluotas taip:

„Teismo sprendimas nepripažįstamas:

<…>

<…>“

10

Iš Reglamento Nr. 4/2009 68 straipsnio 1 dalies matyti, kad, laikantis 75 straipsnio 2 dalyje numatytų pereinamojo laikotarpio nuostatų, šiuo reglamentu iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001, pakeičiamos išlaikymo prievolių srityje taikytinos to reglamento nuostatos.

11

Pareiškėja pagrindinėje byloje ZO gimė 2001 m. lapkričio mėn., kai jos tėvas ir atsakovė pagrindinėje byloje JS buvo susituokę. Santuoka buvo galutinai nutraukta 2010 m. lapkričio mėn.

12

ZO tėvas gyvena Vokietijoje, o motina – Belgijoje.

13

Išsiskyrus tėvams, ZO iš pradžių gyveno su motina, o jos tėvas pagal 2014 m. gruodžio 17 d.tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas, Belgija) sprendimą kas mėnesį turėjo mokėti motinai išlaikymą už ZO ir jos brolį.

14

2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas) „pagrindinę teisę apgyvendinti“ perdavė tėvui.

15

Darbo dienomis ZO gyvena internate Vokietijoje, o pas savo tėvą – daugiausia per mokyklines atostogas. Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, ZO yra išsaugojusi adresą savivaldybėje, kur Belgijoje gyvena jos motina, tačiau atsisako palaikyti kontaktus su ja.

16

Pagrindinėje byloje ZO reikalauja iš savo motinos sumokėti išlaikymą, kurio dydis dar turi būti nustatytas, už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki konkrečiai nenurodytos datos. Motina pateikia lis pendens grindžiamą prieštaravimą.

17

Ieškinio pareiškimo pagrindinėje byloje dieną tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas) jau buvo nagrinėjama byla, kurią ZO tėvui inicijavo motina. Toje byloje motina reikalauja kompensacijos už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užtikrino savo dukters apgyvendinimą ir išlaikymą.

18

2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi Amtsgericht Mönchengladbach-Rheydt (Menchengladbacho Rheydt apylinkės teismas, Vokietija) pripažino pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą turintis jurisdikciją nagrinėti ZO reikalavimą. Vis dėlto jis šį reikalavimą atmetė kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad yra lis pendens situacija, nes prieš tai motina jau buvo inicijavusi bylą tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas). Amtsgericht Mönchengladbach-Rheydt (Menchengladbacho Rheydt apylinkės teismas), be kita ko, nurodė, kad abiejų bylų tikslas – gauti išlaikymą vaikui, taip pat pažymėjo, kad Belgijoje pagal Code Civil (Belgijos civilinis kodeksas) 203 ir 203bis straipsnius tėvai, remdamiesi abipuse prisidėjimo pareiga, privalo išlaikyti savo vaikus, kol jie mokosi, net ir po to, kai jie sulaukia pilnametystės (18 metų).

19

2022 m. balandžio 26 d. nutartimi Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) patenkino ZO apeliacinį skundą dėl Amtsgericht Mönchengladbach-Rheydt (Menchengladbacho Rheydt apylinkės teismas) nutarties, motyvuodamas tuo, kad skiriasi abiejų bylų šalys, taip pat jų dalykas ir pagrindas. Jis grąžino bylą Amtsgericht Mönchengladbach-Rheydt (Menchengladbacho Rheydt apylinkės teismas) nagrinėti iš naujo.

20

Pastarasis teismas (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), remdamasis 1998 m. gegužės 19 d. Sprendimu Drouot assurances (C‑351/96, EU:C:1998:242), mano, kad ieškovės pagrindinėje byloje ir jos tėvo (atsakovas tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas) nagrinėjamoje byloje) interesai yra tiek identiški, kad lis pendens klausimu šie asmenys gali būti laikomi viena ir ta pačia šalimi. Be to, abiejų nagrinėjamų bylų dalykas yra tas pats, t. y. ieškinys dėl išlaikymo mokėjimo. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio aiškinimo ir šio straipsnio taikymo pagrindinėje byloje.

21

Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Mönchengladbach-Rheydt (Menchengladbacho Rheydt apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Reglamentą (EB) Nr. 4/2009 yra lis pendens situacija esant tam pačiam dalykui, kai Belgijoje nagrinėjama byla tarp vaiko tėvo ir vaiko motinos dėl vaiko išlaikymo, o Vokietijoje vėliau dabar jau pilnamečio vaiko prašymu iškelta byla vaiko motinai dėl vaiko išlaikymo?“

22

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytos lis pendens situacijos pripažinimo sąlygos, pagal kurias reikalavimų dalykas yra tas pats ir jie turi būti pateikti tarp tų pačių šalių, yra tenkinamos, jeigu tą dieną, kai vaikas – tuo metu jau pilnametis – vienos valstybės narės teisme savo motinai pateikia reikalavimą sumokėti išlaikymą, motina kitos valstybės narės teisme jau yra pateikusi reikalavimą, kuriuo iš vaiko tėvo reikalauja kompensacijos už šio vaiko apgyvendinimą ir išlaikymą.

23

Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 4/2009 68 straipsnio 1 dalies ir 75 straipsnio 2 dalies, šis reglamentas išlaikymo prievolių srityje pakeitė Reglamentą Nr. 44/2001, kuris pats santykiuose tarp valstybių narių pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija).

24

Kaip Komisija iš esmės nurodė savo rašytinėse pastabose, Teisingumo Teismo pateiktas vieno iš šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir kitų teisės aktų nuostatoms, kai šios nuostatos gali būti laikomos „lygiavertėmis“ (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 20 d. Sprendimo London Steam-Ship Owners' Mutual Insurance Association, C‑700/20, EU:C:2022:488, 42 punktą).

25

Taip yra su lis pendens nuostatomis, kurios įtvirtintos atitinkamai Briuselio konvencijos 21 straipsnio pirmoje pastraipoje, Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje, o išlaikymo prievolių srityje – Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnyje, ir kurių nuostatos suformuluotos panašiai.

26

Taigi, analogiškai Briuselio konvencijos 21 straipsnio pirmai pastraipai ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 daliai, Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

27

Šia lis pendens taisykle, kaip ir Briuselio konvencijos 21 straipsnio pirmoje pastraipoje ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje įtvirtinta taisykle, dėl gero teisingumo vykdymo (kaip tai priminta, be kita ko, Reglamento Nr. 4/2009 15 konstatuojamojoje dalyje) siekiama sumažinti skirtingų valstybių narių teismuose lygiagrečiai vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti to, kad būtų priimami nesuderinami sprendimai, jeigu jurisdikciją nagrinėti tą patį ginčą turi keli teismai (pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Mærsk Olie & Gas, C‑39/02, EU:C:2004:615, 31 punktą ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 39 punktą).

28

Taigi Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsniu siekiama – kiek įmanoma – išvengti tokios situacijos, kokia nurodyta šio reglamento 24 straipsnio pirmos pastraipos c punkte, t. y. sprendimo nepripažinimo dėl to, kad jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu tarp tų pačių šalių valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Mærsk Olie & Gas, C‑39/02, EU:C:2004:615, 31 punktą).

29

Šis lis pendens atvejų sprendimo mechanizmas yra objektyvus ir automatinis ir grindžiamas chronologine tvarka, kuria buvo kreiptasi į atitinkamus teismus (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Be to, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda ne į valstybių narių teisės sistemas, bet į kelias materialines sąlygas, kaip lis pendens situacijos apibrėžimo elementus, šiame 12 straipsnyje vartojamos sąvokos turi būti laikomos savarankiškomis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gubisch Maschinenfabrik, 144/86, EU:C:1987:528, 11 punktą).

31

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalies teksto, priminto šio sprendimo 26 punkte, lis pendens situacijai nustatyti turi būti įvykdytos kelios kumuliacinės sąlygos. Taigi ji nustatoma, kai procesai pradedami „tarp tų pačių šalių“, „dėl to paties dalyko“ ir „tuo pačiu pagrindu“.

32

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar įvykdytos sąlygos, susijusios su šalių tapatumu ir abiejose lygiagrečiai nagrinėjamose bylose pateiktų reikalavimų dalyko tapatumu.

33

Pirma, kalbant apie sąlygą, kad reikalavimai turi būti pateikti tarp „tų pačių šalių“, pažymėtina, kad abejonių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla dėl to, kad jo nagrinėjamas ginčas vyksta tarp vaiko – tuo metu jau pilnamečio – ir jo motinos, o ginčas tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas) vyksta tarp vaiko motinos ir tėvo, todėl formaliai šios šalys nėra tapačios.

34

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog svarbu tai, kad bylų šalys būtų tapačios, neatsižvelgiant į vienos ar kitos šalies padėtį abiejose lygiagrečiai nagrinėjamose bylose (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).).

35

Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 1998 m. gegužės 19 d. Sprendime Drouot assurances (C‑351/96, EU:C:1998:242, 19, 23 ir 25 punktai), susijusiame su Briuselio konvencijos 21 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimu, Teisingumo Teismas pripažino, kad formaliai skirtingos šalys, t. y. draudikas ir jo apdraustasis, atsižvelgiant į dviejų nagrinėjamų bylų dalyką, gali turėti tokių tapačių ir neatskiriamų interesų, kad dėl vienos iš šių šalių priimtas sprendimas turės res judicata galią kitos šalies atžvilgiu, todėl taikant šią nuostatą jos turi būti laikomos viena ir ta pačia šalimi.

36

Analogiškas sąvokos „tos pačios šalys“ aiškinimas gali būti taikomas nagrinėjant Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalį.

37

Atsižvelgiant į šio reglamento materialųjį tikslą – kuris, kaip nurodyta jo 1 straipsnio 1 dalyje, susijęs su išlaikymo prievolėmis, atsirandančiomis iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, todėl dažnai susijęs su nepilnamečio vaiko išlaikymo reikalavimais, kuriuos pateikia kiti asmenys, kaip antai vienas ir (arba) kitas iš jo tėvų arba viešoji socialinių išmokų įstaiga, teisėtai perėmusi šio kreditoriaus teises, – reikia pripažinti, kad tam tikrais atvejais formaliai skirtingos šalys, palyginti su dviejų nagrinėjamų bylų dalyku, gali turėti tokį tapatų ir neatskiriamą interesą (t. y. atitinkamo vaiko, kaip išlaikymo kreditoriaus, interesą), kad dėl vienos iš šių šalių priimtas sprendimas turėtų res judicata galią kitos šalies atžvilgiu. Tokiu atveju šias šalis turi būti galima laikyti viena ir ta pačia šalimi, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 12 straipsnį.

38

Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c punktas. Šioje nuostatoje pripažįstama, kad ieškinys dėl išlaikymo prievolių taip pat gali būti papildomai pareikštas nagrinėjant su asmenų statusu susijusį ieškinį, kaip antai santuokos nutraukimo byloje, kurios šalys būtinai yra atitinkamo vaiko tėvai ir kurioje bent vienas iš šių tėvų atstovauja šio vaiko interesams nagrinėjant papildomą ieškinį dėl išlaikymo prievolės.

39

Taigi pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įsitikinti, ar, atsižvelgiant į lygiagrečiai nagrinėjamų bylų dalyką ir į tai, kad ieškovė pagrindinėje byloje bylos nagrinėjimo metu tapo pilnamete, šios ieškovės interesai yra taip neatsiejami nuo jos tėvo (atsakovo tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas)) interesų, kad sprendimas, priimtas vienoje iš šių bylų dėl vienos iš šių šalių, turėtų res judicata galią kitos šalies atžvilgiu.

40

Antra, dėl sąlygos, kad reikalavimų dalykas turi būti tapatus, reikia priminti, kad ši sąlyga reiškia, kad šiais reikalavimais turi būti siekiama to paties tikslo, atsižvelgiant į tai, ko atitinkamai reikalauja reikalavimus pateikę asmenys kiekvienoje iš bylų, o ne į galimus atsakovo gynybos argumentus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Gantner Electronic, C‑111/01, EU:C:2003:257, 25 ir 26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tribunal de première instance d’Eupen (Epeno pirmosios instancijos teismas) motina reikalauja, kad tėvas atlygintų jų dukters apgyvendinimo ir išlaikymo išlaidas, patirtas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovė pagrindinėje byloje reikalauja, kad jos motina grynaisiais pinigais sumokėtų išlaikymą už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki konkrečiai nenurodytos datos, o šis laikotarpis gali tęstis ir po 2019 m. lapkričio mėn., kai ieškovė pagrindinėje byloje tapo pilnametė.

42

Taigi nematyti, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, reikalavimų kiekvienoje iš aptariamų lygiagrečiai nagrinėjamų bylų dalykas būtų tas pats. Nors šios bylos bendrai susijusios su išlaikymo mokėjimu, ieškovų reikalavimų tikslas nėra tapatus ir jie nėra susiję su tuo pačiu laikotarpiu.

43

Taigi, kadangi Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra kumuliacinės, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą informaciją lis pendens situacija negali būti konstatuota.

44

Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija, lis pendens situacijos nebuvimas nekliudo taikyti Reglamento Nr. 4/2009 13 straipsnio, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjami reikalavimai yra pakankamai glaudžiai susiję, kad galėtų būti laikomi susijusiais, kaip tai suprantama pagal šio 13 straipsnio 3 dalį, todėl šis teismas, į kurį kreiptasi vėliau, galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą.

45

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytos lis pendens situacijos pripažinimo sąlygos, pagal kurias reikalavimų dalykas yra tas pats ir jie turi būti pateikti tarp tų pačių šalių, netenkinamos, jeigu tą dieną, kai vaikas – tuo metu jau pilnametis – vienos valstybės narės teisme savo motinai pateikia reikalavimą sumokėti išlaikymą, motina kitos valstybės narės teisme jau yra pateikusi reikalavimą, kuriuo iš vaiko tėvo reikalauja kompensacijos už šio vaiko apgyvendinimą ir išlaikymą, nes ieškovų reikalavimais nesiekiama tapataus tikslo ir jie nesutampa laiko atžvilgiu. Vis dėlto lis pendens, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalį, situacijos nebuvimas nekliudo taikyti šio reglamento 13 straipsnio, jeigu nagrinėjami reikalavimai yra pakankamai glaudžiai susiję, kad galėtų būti laikomi susijusiais, kaip tai suprantama pagal šio 13 straipsnio 3 dalį, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į kurį kreiptasi vėliau, galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 12 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

šioje nuostatoje numatytos lis pendens situacijos pripažinimo sąlygos, pagal kurias reikalavimų dalykas yra tas pats ir jie turi būti pateikti tarp tų pačių šalių, netenkinamos, jeigu tą dieną, kai vaikas – tuo metu jau pilnametis – vienos valstybės narės teisme savo motinai pateikia reikalavimą sumokėti išlaikymą, motina kitos valstybės narės teisme jau yra pateikusi reikalavimą, kuriuo iš vaiko tėvo reikalauja kompensacijos už šio vaiko apgyvendinimą ir išlaikymą, nes ieškovų reikalavimais nesiekiama tapataus tikslo ir jie nesutampa laiko atžvilgiu. Vis dėlto lis pendens, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnio 1 dalį, situacijos nebuvimas nekliudo taikyti šio reglamento 13 straipsnio, jeigu nagrinėjami reikalavimai yra pakankamai glaudžiai susiję, kad galėtų būti laikomi susijusiais, kaip tai suprantama pagal šio 13 straipsnio 3 dalį, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į kurį kreiptasi vėliau, galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą.