–

Z. sp.j., atstovaujamos radca prawny K. Pluta-Gabryś,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir M. Owsiany-Hornung,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Skarb Państwa (Valstybės iždas, Lenkija), kuriam atstovauja Dyrektor Okręgowego Urzędu Miar w K. (K. regioninio metrologijos biuro direktorius) (toliau – metrologijos biuras), ir pagal Lenkijos teisę įsteigtos bendrovės Z. Sp.j ginčą dėl prašymo sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją už išieškojimo išlaidas, kurias minėtas biuras patyrė dėl kelių pavėluotų Z mokėjimų už to biuro suteiktas matavimo priemonių kalibravimo paslaugas.

3

Direktyvos 2011/7 12, 17 ir 19 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.

2.   Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.

<…>“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1–4 punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

6

Direktyvos 2011/7 3 straipsnis „Įmonių sandoriai“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms sudarant komercinius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi šie reikalavimai:

<…>“

7

Šios direktyvos 4 straipsnio „Įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vykdant komercinius sandorius, kai skolininkas yra viešosios valdžios institucija, kreditorius, pasibaigus 3, 4 arba 6 dalyse nustatytam laikotarpiui, turėtų teisę, nereikalaujant priminimo, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą, jei įvykdomi šie reikalavimai:

8

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 [eurų] sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

<…>“

9

Šios direktyvos 7 straipsnio „Nesąžiningos sutarties sąlygos ir praktika“ 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės numato, kad sutarties sąlyga arba praktika, susijusi su mokėjimo diena arba laikotarpiu, delspinigių už pavėluotą mokėjimą palūkanų norma ar išieškojimo išlaidų kompensavimu yra nevykdytina arba iš jos kyla reikalavimas kompensuoti nuostolius, jei ji yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu.

Nustatant, ar sutarties sąlyga arba praktika yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, atsižvelgiama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant:

2.   Taikant 1 dalį, sutarties sąlyga arba praktika, dėl kurios negalimas delspinigių už pavėluotą mokėjimą nustatymas, laikoma labai nesąžininga.

3.   Taikant 1 dalį preziumuojama, kad sutarties sąlyga arba praktika, dėl kurios negalimas 6 straipsnyje nurodytas išieškojimo išlaidų kompensavimas, yra labai nesąžininga.“

10

2013 m. kovo 8 d.Ustawa o przeciwdziałaniu nadmiernym opóźnieniom w transakcjach handlowych (Įstatymas dėl kovos su pernelyg užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius) (Dz. U., 2022, 893 pozicija), kuriuo į Lenkijos teisės sistemą buvo perkelta Direktyva 2011/7 ir kuris įsigaliojo 2013 m. balandžio 28 d., 10 straipsnyje nurodyta:

„1.   Nuo dienos, kai kreditorius įgyja teisę į 7 straipsnio 1 dalyje arba 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus delspinigius, jis turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti išieškojimo išlaidų kompensaciją, kurios suma yra:

<…>

2.   Be 1 dalyje nurodytos sumos, kreditorius taip pat turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti tą sumą viršijančias pagrįstas skolos išieškojimo išlaidas.“

11

1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Įstatymas dėl Civilinio kodekso (Dz. U., 2022, 1360 pozicija) (toliau – Lenkijos civilinis kodeksas) 5 straipsnyje nustatyta:

„Teisė negali būti įgyvendinama pažeidžiant jos socialinę ir ekonominę paskirtį ar visuomenės sugyvenimo principus. Toks teisės turėtojo veiksmas ar neveikimas nelaikomas šios teisės įgyvendinimu ir jam apsauga netaikoma.“

12

Metrologijos biuras teikia matavimo priemonių kalibravimo paslaugas, kuriomis bendrovė Z reguliariai naudojosi. Du kartus už šias paslaugas ji sumokėjo pavėluotai. Pirmą kartą 20 dienų pavėluota sumokėti 246 PLN (apie 55 eurai) sumą, o antrą – 10 dienų 369 PLN (apie 80 eurų).

13

Metrologijos biuras kreipėsi į Sąd Rejonowy Katowice – Zachód w Katowicach (Katovicų vakarų apylinkės teismas, Lenkija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, dėl įpareigojimo sumokėti 80 eurų sumą su Lenkijos teisėje numatytomis palūkanomis, t. y. dvigubai didesnę kompensaciją už skolos išieškojimo išlaidas, numatytą Įstatymo dėl kovos su pernelyg užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, vadovaujantis suformuota Lenkijos teismų jurisprudencija, ieškiniai dėl nustatyto dydžio sumos už išieškojimo išlaidas sumokėjimo atmetami, kai skolininkas nedaug vėluoja sumokėti arba mokėtina suma nedidelė. Jis pabrėžia, kad jo nagrinėjama byla yra tokios praktikos pavyzdys, nes Z niekada nebuvo pripažinta kalta, nors vėlavo sumokėti ne mažiau kaip 39 kartus.

15

Anot prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, sprendimas atmesti tokius ieškinius grindžiamas Lenkijos civilinio proceso kodekso 5 straipsniu, aiškinamu taip, kad tuomet, kai suma, kurią vėluojama sumokėti, neviršija 100–300 eurų ekvivalento Lenkijos zlotais arba kai vėlavimas sumokėti skolą neviršija dviejų–šešių savaičių, kompensacija kreditoriui laikoma pažeidžiančia „visuomenės sugyvenimo principus“, o šią frazę nacionalinis teismas prilygina „prieštaravimui geriems papročiams“.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 12 konstatuojamąja dalimi. Anot šio teismo, tai, kad Lenkijos teismai toleruoja paprotį, pagal kurį tais atvejais, kai skolininkai vėluoja sumokėti nedidelę sumą, kreditorius, nesilaikantis šio papročio ir reikalaujantis kompensacijos, laikomas pažeidžiančiu „visuomenės sugyvenimo principus“, negali pateisinti to, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinta aiškios, tikslios ir besąlyginės 6 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės išimtis.

17

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy Katowice – Zachód w Katowicach (Katovicų vakarų apylinkės teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Direktyvos 2011/7] 6 straipsnio 1 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nacionalinis teismas gali atmesti ieškinį dėl šioje nuostatoje nurodyto išieškojimo išlaidų kompensavimo, motyvuodamas tuo, kad skolininko vėlavimas atsiskaityti buvo nedidelis, arba tuo, kad skolos, kurią skolininkas vėlavo sumokėti, suma buvo nedidelė?“

18

Pirmiausia primintina, kad tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, įmonė yra skolinga tam tikrą pinigų sumą viešosios valdžios institucijai, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 2 punktą, šių dviejų subjektų tarpusavio santykiai nelaikomi „komerciniu sandoriu“ pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, todėl jie nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį (2022 m. sausio 13 d.Sprendimo New Media Development & Hotel Services, C‑327/20, EU:C:2022:23, 44 punktas).

19

Vis dėlto Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prejudicinių prašymų, pateiktų dėl Sąjungos teisės nuostatų, tais atvejais, kai pagrindinėms bylos aplinkybėms Sąjungos teisė netaikoma, bet nacionalinė teisė leidžia taikyti minėtas teisės nuostatas dėl joje esančios nuorodos į tokių nuostatų turinį (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 53 punktą ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo I.G.I., C‑394/18, EU:C:2020:56, 45 punktą).

20

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Lenkijos teisės normas teisė į išieškojimo išlaidų kompensavimą suteikiama ir tais atvejais, kurie nepatenka į Direktyvos 2011/7 taikymo sritį, kai sumos, kurią vėluojama sumokėti, kreditorius yra viešosios valdžios institucija, o skolininkas – įmonė, siekiant, kad kompensacija būtų mokama lygiai ta pačia tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius yra įmonė, ar viešosios valdžios institucija. Šiomis aplinkybėmis prašomas prejudicinis išaiškinimas atrodo būtinas, kad taikytinas Sąjungos teisės nuostatas būtų galima aiškinti vienodai. Taigi reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

21

Pateikdamas vienintelį klausimą šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinių teismų praktiką atmesti ieškinius dėl šioje nuostatoje numatytos minimalios nustatyto dydžio išieškojimo išlaidų kompensacijos, motyvuojant tuo, kad skolininko vėlavimas atsiskaityti yra nedidelis, arba tuo, kad skolos, kurią skolininkas vėlavo sumokėti, suma yra nedidelė.

22

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, kai delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą išieškojimo išlaidoms kompensuoti. Be to, šio 6 straipsnio 2 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad ši nustatyta minimali suma būtų mokėtina automatiškai, net nesiunčiant skolininkui priminimo, ir kad ji kompensuotų kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas.

23

Sąvoka „pavėluotas mokėjimas“, dėl kurio kreditorius įgyja teisę gauti ne tik delspinigius, bet ir minimalią nustatyto dydžio 40 EUR sumą pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 4 punkte kaip mokėjimas, neatliktas per sutartyje arba teisės aktuose nustatytą mokėjimo laikotarpį. Kadangi ši direktyva, remiantis jos 1 straipsnio 2 dalimi, apima „vis[us] mokėjim[us], kuriais atlyginama už komercinius sandorius“, sąvoka „pavėluotas mokėjimas“ taikoma kiekvienam komerciniam sandoriui, vertinamam atskirai (2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 28 punktas ir 2022 m. gruodžio 1 d. Sprendimo X (Medicinos įrangos tiekimas), C‑419/21, EU:C:2022:948, 30 punktas).

24

Antra, remiantis kartu taikomomis Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiek tai susiję su įmonių komerciniais sandoriais, ir kartu taikomomis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiek tai susiję su įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriais, pažymėtina, kad delspinigiai, kaip ir nustatyta 40 eurų suma, tampa automatiškai mokėtini, kai sueina mokėjimo terminas, atitinkamai nurodytas minėtos direktyvos 3 ir 4 straipsniuose. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 17 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą požiūriu turėtų būti laikoma, kad skolininko mokėjimas yra pavėluotas, jei kreditorius nustatytą datą nedisponuoja jam skolinga suma, su sąlyga, kad kreditorius įvykdė savo teisines ir sutartines pareigas“.

25

Iš Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ar 6 straipsnio 1 dalies formuluotės visiškai nematyti, kad pastarojoje nuostatoje numatyta minimali nustatyto dydžio suma nebūtų mokėtina, jeigu vėlavimas sumokėti, už kurį atsakingas tik skolininkas, nedidelis arba atitinkamos skolos suma maža.

26

Taigi iš lingvistinio ir sisteminio Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo išplaukia, kad minimali nustatyto 40 eurų dydžio suma, kaip išieškojimo išlaidų kompensacija, yra mokėtina kreditoriui, kuris įvykdė savo pareigas, už kiekvieną laiku neatliktą mokėjimą kaip atlygis už komercinį sandorį, neatsižvelgiant į sumos, kurią vėluojama sumokėti, dydį ar vėlavimo trukmę.

27

Trečia, tokį Direktyvos 2011/7 6 straipsnio aiškinimą patvirtina jos tikslas. Iš minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 12 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad ja siekiama ne tik atgrasyti nuo mokėjimo vėlavimų ir išvengti to, kad jie būtų finansiškai patrauklūs skolininkui dėl tokioje situacijoje taikomų nedidelių delspinigių ar jų nebuvimo, bet ir veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo tokių vėlavimų. 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, pirma, į išieškojimo išlaidas taip pat turėtų būti įtraukta dėl pavėluoto mokėjimo patirtų administracinių ir vidaus išlaidų kompensacija ir, antra, numatant nustatyto dydžio kompensaciją turėtų būti siekiama riboti su išieškojimu susijusias administracines ir vidaus išlaidas (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 35 ir 36 punktus ir 2022 m. gruodžio 1 d. Sprendimo X (Medicinos įrangos tiekimas), C‑419/21, EU:C:2022:948, 36 punktą).

28

Šiuo požiūriu nei mažas mokėtinos sumos dydis, nei nedidelė vėlavimo sumokėti trukmė negali pateisinti skolininko atleidimo nuo pareigos sumokėti minimalią nustatyto dydžio sumą kaip išieškojimo išlaidų kompensaciją už kiekvieną pavėluotą mokėjimą, už kurį atsakingas tik jis pats. Dėl tokio sumažinimo netektų veiksmingumo Direktyvos 2011/7 6 straipsnis, kurio tikslas, kaip pažymėta šio sprendimo pirmesniame punkte, yra ne tik atgrasyti nuo pavėluotų mokėjimų, bet ir kompensuoti „kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas“, nes šios išlaidos turi tendenciją didėti proporcingai mokėjimų ir sumų, kurių skolininkas nesumoka laiku, skaičiui. Šiomis aplinkybėmis negalima manyti, kad skolininkas turi kokią nors „objektyvią priežastį“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punktą, nukrypti nuo minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio sumos mokėjimo, nes 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad taikant 1 dalį preziumuojama, kad „sutarties sąlyga arba praktika, dėl kurios negalimas 6 straipsnyje nurodytas išieškojimo išlaidų kompensavimas, yra labai nesąžininga“ (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 37 punktą ir 2022 m. gruodžio 1 d. Sprendimo X (Medicinos įrangos tiekimas), C‑419/21, EU:C:2022:948, 37 punktą).

29

Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto Lenkijos civilinio kodekso 5 straipsnio, pagal kurį teisei, kuri įgyvendinama pažeidžiant jos socialinį ir ekonominį tikslą arba visuomenės gyvenimo principus, apsauga netaikoma, primintina, kad pagal Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, laikydamiesi, be kita ko, draudimo aiškinti nacionalinę teisę contra legem ir atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, pagal savo kompetenciją padarytų viską, kad būtų užtikrintas nagrinėjamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10,EU:C:2012:33, 27 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ALD Automotive, C‑78/22, EU:C:2023:379, 40 punktas).

30

Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima visų pirma nacionaliniams teismas nustatytą pareigą prireikus pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės aiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali pagrįstai manyti, jog neturi galimybės aiškinti nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog buvo nuolat pateikiamas toks šios nuostatos aiškinimas, kuris neatitiko šios teisės (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 60 punktas).

31

Kadangi Lenkijos civilinio kodekso 5 straipsnio negalima aiškinti taip, kad jis atitiktų Direktyvos 2011/7 6 straipsnį, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 26–28 punktuose, ir atsižvelgiant į pirmesniame punkte primintus reikalavimus, nacionalinis teismas, privalantis pagal savo kompetenciją taikyti Sąjungos teisės nuostatas, turi pareigą užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, prireikus savo iniciatyva netaikydamas – net ir vėliau priimtos – nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, ir neprivalo prašyti, kad ji būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimą atsakytina taip: Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinių teismų praktiką atmesti ieškinius dėl šioje nuostatoje numatytos minimalios nustatyto dydžio išieškojimo išlaidų kompensacijos, motyvuojant tuo, kad skolininko vėlavimas atsiskaityti yra nedidelis, arba tuo, kad skolos, kurią skolininkas vėlavo sumokėti, suma yra nedidelė.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją draudžiama nacionalinių teismų praktika atmesti ieškinius dėl šioje nuostatoje numatytos minimalios nustatyto dydžio išieškojimo išlaidų kompensacijos, motyvuojant tuo, kad skolininko vėlavimas atsiskaityti yra nedidelis, arba tuo, kad skolos, kurią skolininkas vėlavo sumokėti, suma yra nedidelė.