–

Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“, atstovaujamos D. Călin ir L. Zaharia,

–

Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Procurorul General al României, atstovaujamos A.‑F. Florenţa,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos L.‑E. Baţagoi, E. Gane ir L. Ghiţă,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Herrmann, I. V. Rogalski ir P. J. O. Van Nuffel,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 2 straipsnio, 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 12 ir 47 straipsnių, 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedo (OL L 157, 2005, p. 203) ir 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimo 2006/928/EB, nustatančio bendradarbiavimo su Rumunija ir jos pažangos siekiant orientacinių tikslų teismų reformos ir kovos su korupcija srityse patikrinimo mechanizmą (OL L 354, 2006, p. 56), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir Asociația „Mișcarea pentru Apărarea Statutului Procurorilor“ ginčą su Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Procurorul General al României (prokuratūra prie Aukščiausiojo Kasacinio Teisingumo Teismo – Rumunijos generalinis prokuroras) (toliau – generalinis prokuroras) ginčą dėl įsakymo į Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (prokuratūra prie Aukščiausiojo Kasacinio Teisingumo Teismo, Rumunija) (toliau – PICCJ) paskirti kelis prokurorus teisėtumo.

3

Legea contenciosului administrativ nr. 554/2004 (Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. 554/2004) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 1154, 2004 m. gruodžio 7 d.) 8 straipsnio 1bis dalyje nustatyta:

„Fiziniai ir privatinės teisės reglamentuojami juridiniai asmenys gali tik subsidiariai reikšti reikalavimus dėl teisėto viešojo intereso gynimo, jeigu teisėto viešojo intereso pažeidimas logiškai kyla iš subjektinės teisės arba teisėto privataus intereso pažeidimo.“

4

2022 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjos pagrindinėje byloje, turinčios magistratų profesinių asociacijų statusą, kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Curtea de Apel Piteşti (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija) – ir prašė iš dalies panaikinti įsakymą, kuriuo į PICCJ paskirti prokurorai, turėję vykdyti baudžiamąjį persekiojimą Direcția Națională Anticorupție (Nacionalinė antikorupcinė taryba) kompetencijai priklausančiose teisėjų ir prokurorų korupcijos bylose.

5

Grįsdamos skundą pareiškėjos pagrindinėje byloje iš esmės teigė, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais grindžiamas šis įsakymas, prieštarauja įvairioms Sąjungos teisės nuostatoms, todėl generalinis prokuroras turėjo jų netaikyti. Remiantis minėtais teisės aktais PICCJ buvo panaikintas Secția pentru investigarea infracțiunilor din justiție (Teismų sistemoje padarytų nusikalstamų veikų tyrimo skyrius), o išimtinė kompetencija vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už teisėjų ir prokurorų padarytas nusikalstamas veikas suteikta prokurorams, kuriuos Consiliul Superior al Magistraturii (Aukščiausioji magistratų taryba) plenarinės asamblėjos siūlymu ketveriems metams specialiai skiria generalinis prokuroras.

6

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad pagal taikytinas Rumunijos procesinės teisės normas, kaip jas aiškina Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas, Rumunija), pagrindinėje byloje pateiktą skundą dėl panaikinimo turėtų pripažinti nepriimtinu.

7

Šiuo klausimu jis nurodo, kad pagal Rumunijos teisės aktus kiekvienam asmeniui, kurio teisėtas interesas buvo pažeistas, pripažįstama teisė ginčyti administracinį aktą, tačiau iš tų aktų matyti, kad privatinės teisės reglamentuojami asmenys viešuoju interesu gali remtis tik jeigu šio intereso pažeidimas logiškai kyla iš subjektinės teisės arba privataus teisėto intereso pažeidimo. Kalbant apie asociacijas, skundo, kaip antai pateikto pagrindinėje byloje, priimtinumas Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje siejamas su reikalavimu, kad administracinį aktą, kuriam taikoma teisėtumo kontrolė, sietų tiesioginis ryšys su tiesioginiu pareiškėjos asociacijos tikslu ir uždaviniais. Remdamasis šia jurisprudencija, Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas) įvairiuose sprendimuose yra pripažinęs, kad magistratų profesinės asociacijos neturi suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl sprendimų, susijusių su magistratų skyrimu.

8

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje siekia veiksmingos teisminės gynybos Sąjungos teisės reglamentuojamoje srityje. Todėl jis mano, kad būtina išsiaiškinti, ar nacionalinių procesinių normų aiškinimas, kuriuo vadovaujasi Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas), prieštarauja ESS 2 straipsniui ir 19 straipsnio 1 daliai, siejamiems su Chartijos 12 ir 47 straipsniais.

9

Šiuo klausimu nacionalinis teismas, be kita ko, pažymi, kad Teisingumo Teismas teisę kreiptis į teismą yra pripažinęs aplinkos apsaugos asociacijoms ir yra priėmęs sprendimų pagal prejudicinius prašymus pagrindinėse bylose, inicijuotose magistratų profesinių asociacijų.

10

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar naujas Rumunijos teisinis reguliavimas, priimtas dėl baudžiamojo persekiojimo už teisėjų ir prokurorų padarytas nusikalstamas veikas, suderinamas su Sąjungos teise, o konkrečiai – ESS 19 straipsnio 1 dalimi ir Rumunijos įsipareigojimais kovos su korupcija srityje.

11

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Piteşti (Piteščio apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

12

Generalinis prokuroras ginčija Teisingumo Teismo kompetenciją ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Pirmiausia jis teigia, kad prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai ir susiję išimtinai su nacionaline teise. Kadangi pareiškėjos pagrindinėje byloje nesiremia jokia pagal Sąjungos teisę saugoma asmenine teise, pagrindinėje byloje susiklosčiusi situacija, anot jo, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tai reiškia, kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti prejudiciniuose klausimuose nurodytų Chartijos nuostatų. Galiausiai prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl nacionalinės teisės priemonių teisėtumo, o tai irgi viršija jo kompetenciją.

13

Rumunijos vyriausybė mano, kad pirmas klausimas yra nepriimtinas. Jos teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nepaaiškina pagrindinėje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir nenurodo, kaip ir kokiu pagrindu iš pareiškėjų pagrindinėje byloje atimama teisė kreiptis į teismą. Visų pirma iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktas skundas atitinka Rumunijos teisėje nustatytas priimtinumo sąlygas, todėl pirmasis klausimas yra visiškai neaktualus. Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugių daugiausia susidūrė su nacionalinės teisės aiškinimo sunkumais.

14

Šiuo aspektu dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinius klausimus pažymėtina, pirma, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema pagrįsta aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti valstybių narių teismai, o ne Teisingumo Teismas, ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos suderinamos su Sąjungos teisės nuostatomis. Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visus Sąjungos teisės aiškinimo aspektus, kurie šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs (Visavertis sveikatos draudimas), C‑247/20, EU:C:2022:177, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

15

Nagrinėjamu atveju iš prejudicinių klausimų formuluotės, viena vertus, matyti, kad jais tiesiogiai teiraujamasi dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo. Šiomis aplinkybėmis minėtų klausimų negalima laikyti susijusiais su nacionalinės teisės aiškinimu.

16

Kita vertus, nors šiais klausimais siekiama, kad Teisingumo Teismas pateiktų Sąjungos teisės aiškinimo aspektus, kurie leistų įvertinti tam tikrų nacionalinės teisės aktų atitiktį Sąjungos teisei, tai nereiškia, kad Teisingumo Teismo prašoma pačiam pareikšti nuomonę dėl šios atitikties.

17

Antra, dėl generalinio prokuroro argumento, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais įsteigiamas Rumunijos prokuratūros skyrius, tiriantis teismų sistemoje padarytas nusikalstamas veikas ir atsakingas už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, ir reglamentuojamas jo organizavimas, patenka į Sprendimo 2006/928 taikymo sritį, todėl turi atitikti reikalavimus, kylančius iš Sąjungos teisės, visų pirma ESS 2 straipsnio ir 19 straipsnio 1 dalies (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS(Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

18

Nors iš šio teiginio tiesiogiai neišplaukia, kad pagal ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį pareiškėjoms pagrindinėje byloje suteikiamos individualios teisės, priešinga generalinio prokuroro pozicija susijusi, kaip išvados 21 punkte pažymėjo generalinis advokatas, su materialiniais teisiniais aspektais, kurie negali turėti įtakos Teisingumo Teismo kompetencijai atsakyti į pateiktus klausimus.

19

Pirmuoju klausimu siekiama būtent išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę, konkrečiai ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pripažintų priimtinu magistratų profesinės asociacijos skundą dėl panaikinimo, kuriame ji kvestionuoja magistratų paskyrimą į Rumunijos prokuratūros skyrių, atsakingą už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, atitiktį šioms teisės nuostatoms.

20

Todėl nesant būtinybės vertinti, ar tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, taikytinos visos prejudiciniuose klausimuose nurodytos Sąjungos teisės nuostatos, konstatuotina, kad Teisingumo Teismo kompetencijos negalima paneigti motyvuojant tuo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

21

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neturi tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu problema hipotetinė (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Odbor azylové a migrační politiky MV (Grąžinimo direktyvos taikymo sritis), C‑257/22, EU:C:2023:852, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Be to, Teisingumo Teismui bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais, dėl būtinybės pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą ar galiojimo vertinimą reikia, kad pastarasis kruopščiai laikytųsi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje aiškiai nustatytų prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimų, apie kuriuos jis turi žinoti. Šie reikalavimai taip pat yra pakartoti Teisingumo Teismo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Azienda Ospedale-Università di Padova, C‑765/21, EU:C:2023:566, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Taigi, siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės aktų išaiškinimą, būtina, kad šis teismas aprašytų faktinį ir teisinį pagrindą, su kuriuo susiję jo pateikiami klausimai, arba bent paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis jie grindžiami. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, kad būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2023 m. gegužės 25 d. Sprendimo Dyrektor Izby Administracji Skarbowej w Warszawie (PVM) – Fiktyvus įsigijimas), C‑114/22, EU:C:2023:430, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta visa būtina informacija, kad Teisingumo Teismas galėtų atsakyti į pateiktus klausimus.

25

Konkrečiai dėl pirmojo klausimo pažymėtina, kad iš viso šio prašymo ir paties klausimo teksto matyti, kad, nacionalinio teismo nuomone, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, jis turės vadovautis reikšmingų nacionalinės teisės aktų aiškinimu, išplaukiančiu iš Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas) jurisprudencijos, ir atmesti pagrindinėje byloje pateiktą skundą kaip nepriimtiną.

26

Tai reiškia, kad šis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstė tiek faktinį ir teisinį pirmojo klausimo pagrindą, tiek priežastis, dėl kurių mano esant būtina pateikti jį Teisingumo Teismui; nurodytos priežastys, beje, leidžia konstatuoti, kad šis klausimas yra naudingas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

27

Be to, iš šio prašymo matyti, kad, teigiamai atsakius į šį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas įvertinti pareiškėjų pagrindinėje byloje išdėstytus argumentus, turės įvertinti nacionalinės teisės aktų, su kuriais susijęs antrasis klausimas, suderinamumą su Sąjungos teise.

28

Todėl prejudiciniai klausimai negali būti laikomi hipotetiniais.

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Teisingumo Teismas kompetentingas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kad pateikti klausimai yra priimtini.

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalis, siejami su Chartijos 12 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos skundo, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu prokurorų, atsakingų už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, paskyrimą, priimtinumą susiejant su teisėto privataus intereso buvimu praktiškai panaikinama magistratų profesinių asociacijų galimybė pateikti tokį skundą siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumo principo apsaugą.

31

Turint omenyje tai, kad Rumunijos vyriausybė, grįsdama savo siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, teigia, kad, priešingai, nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikant aptariamus nacionalinės teisės aktus pagrindinėje byloje nagrinėjamas skundas nebūtinai bus pripažintas nepriimtinu, primintina, kad, atsižvelgiant į Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis buvo pateikti prejudiciniai klausimai, kaip jos apibrėžtos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į valstybės narės vyriausybės pateiktą nacionalinės teisės aiškinimą (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad vadovaujantis Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teisingumo Teismas) pateiktu atitinkamų Rumunijos teisės aktų aiškinimu toks skundas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neišvengiamai turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes magistratų profesinė asociacija negali remtis teisėtu privačiu interesu, galinčiu pagrįsti jos teisę pateikti tokį skundą, todėl pirmasis klausimas susijęs su šiuo minėtų teisės aktų aiškinimu.

33

Taigi šiame prejudicinio sprendimo priėmimo procese Teisingumo Teismas negali remtis Rumunijos vyriausybės pateiktu Rumunijos procesinių teisės normų aiškinimu.

34

Turint omenyje šį patikslinimą, reikia pabrėžti, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal ESS 19 straipsnį, kuriame sukonkretinta ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi pareigą užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse ir teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę apsaugą (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociația Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 188 punktas ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 39 punktas).

35

Pats veiksmingos teisminės kontrolės, skirtos Sąjungos teisės laikymuisi užtikrinti, egzistavimas yra būdingas teisinei valstybei. Siekdamos šio tikslo, kaip nurodyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, užtikrinančią teisės subjektams, kad bus laikomasi jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytas veiksmingos teisminės gynybos principas, į kurį daroma nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantis bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Euro Box Promotion ir kt. (C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 219 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Atsižvelgiant į tai, iš esmės būtent valstybės narės turi nustatyti asmens teisę ir suinteresuotumą kreiptis į teismą, tačiau nepažeisdamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo XC ir kt., C‑234/17, EU:C:2018:853, 22 punktą).

38

Dėl lygiavertiškumo principo pasakytina, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai vienodai taikomi ir skundams dėl teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, apsaugos ir panašiems nacionaline teise grindžiamiems skundams. Visų pirma, neatrodo, kad privatinės teisės reglamentuojamų subjektų, o konkrečiai asociacijų, suinteresuotumas kreiptis į teismą nagrinėjamas skirtingai pagal tai, ar jos siekia remtis Sąjungos teise grindžiamu viešuoju interesu, kaip antai teisėjų nepriklausomumo principu, ar iš nacionalinės teisės kildinamu viešuoju interesu, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

39

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, iš prejudicinio prašymo matyti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 7 punkte, pagal šiuos nacionalinės teisės aktus bet kuriam asmeniui, kuris įrodo teisėtą privatų interesą, leidžiama ginčyti administracinį aktą, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą įsakymą, be kita ko, remiantis iš jo kylančiu viešojo intereso pažeidimu. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad veiksmingą teisminę gynybą užtikrina suinteresuotųjų šalių, visų pirma teisėjų ir prokurorų, kuriems taikoma atitinkama nacionalinė priemonė, teisė remtis tuo, kad būtų laikomasi ESS 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

40

Kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais valstybės narės privalo leisti atstovaujančiosioms asociacijoms kreiptis į teismą siekiant apsaugoti aplinką arba kovoti su diskriminacija (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 58 punktą ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI, C‑507/18, EU:C:2020:289, 60 punktą).

41

Vis dėlto, pirma, šios Teisingumo Teismo išvados kyla iš procesinių teisių, konkrečiai suteiktų atstovaujančiosioms asociacijoms pagal Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytą 1998 m. birželio 25 d. Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtintą 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1), arba pagal antrinės teisės aktus, kaip antai 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).

42

Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad net šio sprendimo 40 punkte nurodytose srityse, kai ši konvencija ar aktai konkrečiai neįpareigoja pripažinti atstovaujančiosioms asociacijoms teisės kreiptis į teismą, valstybės narės gali nuspręsti suteikti joms tokią teisę arba jos nesuteikti. Be to, jeigu valstybės narės šiame kontekste siekia pripažinti tokią teisę atstovaujančiosioms asociacijoms, jos turi apibrėžti tiek ieškinių, kuriuos asociacijos gali pareikšti, apimtį, tiek sąlygas, nuo kurių priklauso jų pareiškimo galimybės, paisydamos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Feryn, C‑54/07, EU:C:2008:397, 27 punktą; 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI, C‑507/18, EU:C:2020:289, 62–64 punktus ir 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe (Motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimas), C‑873/19, EU:C:2022:857, 63 ir 65 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

43

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 38 punkte, jokia Sąjungos teisės nuostata neįpareigoja valstybių narių užtikrinti magistratų profesinėms asociacijoms procesines teises, suteikiančias joms galimybę ginčyti bet kokį nacionalinės nuostatos ar priemonės, susijusios su teisėjų statusu, tariamą nesuderinamumą su Sąjungos teise.

44

Todėl šio sprendimo 35 punkte nurodyta pareiga numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, užtikrinančią, kad bus paisoma teisės subjektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, negali suponuoti išvados, kad valstybės narės apskritai privalo užtikrinti šioms asociacijoms teisę pateikti skundą, grindžiamą nesuderinamumu su Sąjungos teise.

45

Tai, kad Teisingumo Teismas atsakė į prašymus priimti prejudicinį sprendimą bylose, kuriose į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kreipėsi magistratų profesinės asociacijos, negali paneigti šio vertinimo, nes Teisingumo Teismui nagrinėjant bylą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nepriklauso pareikšti nuomonę dėl pagrindinėje byloje pateikto skundo priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Atsižvelgimas į Chartijos 12 straipsnį, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali pateisinti kitokio sprendimo, nes jame tik įtvirtinta asociacijų laisvė, tačiau nereikalaujama, kad asociacijoms būtinai būtų leidžiama kreiptis į teismą siekiant apginti bendrojo intereso tikslą.

47

Tas pats pasakytina ir apie Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl teisėjų nepriklausomumo principo. Šiuo klausimu konkrečiai dėl galimybės apskųsti sprendimą skirti prokurorus, atsakingus už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, primintina, kad kiekviena valstybė narė, siekdama laikytis ESS 19 straipsnio 1 dalies, turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 191 punktas ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 40 punktas).

48

Vis dėlto siekiant užtikrinti, kad tokios institucijos, kurių gali būti prašoma priimti sprendimą dėl su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu susijusių klausimų, galėtų garantuoti veiksmingą teisminę apsaugą, reikalaujamą pagal šią nuostatą, itin svarbu, kad jos išliktų nepriklausomos, kaip tai patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą teisinę gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų „nepriklausomas“ teismas (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 194 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylantis teismų nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Pagal pastarąjį aspektą reikalaujama objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS(Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Pažymėtina, kad taisyklės, pagal kurias magistratų profesinėms asociacijoms nesuteikiama galimybė apskųsti sprendimų skirti prokurorus, atsakingus už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, negali tiesiogiai pažeisti šių reikalavimų, nes per se negali užkirsti kelio teisėjams vykdyti savo pareigas autonomiškai ir nešališkai.

51

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, norint užtikrinti pagal Sąjungos teisę reikalaujamas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės tam, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 196 punktas ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS(Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 82 punktas).

52

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės, siekdamos užtikrinti teisėjų nepriklausomumo reikalavimo laikymąsi, privalo numatyti tam tikras teisių gynimo priemones, leidžiančias kontroliuoti nacionalinių priemonių, turinčių poveikį teisėjų karjerai arba nacionalinių teismų sudėčiai, teisėtumą.

53

Remiantis suformuota jurisprudencija, toks reikalavimas reiškia, kad drausminė tvarka turi užtikrinti būtinas garantijas, siekiant išvengti bet kokio pavojaus, kad ji bus naudojama kaip politinės teismo sprendimų turinio kontrolės sistema. Atsižvelgiant į tai, taisyklės, kurios numato nepriklausomos instancijos įsikišimą laikantis procedūros, visapusiškai garantuojančios Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises, tarp jų teisę į gynybą, ir suteikia galimybę ginčyti teisme drausmės priežiūros institucijų sprendimus, yra garantijos, būtinos siekiant išsaugoti teisminės valdžios nepriklausomumą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 198 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Lygiai taip pat turi būti galima teisme ginčyti perkėlimo be sutikimo priemones, nustatytas ne pagal drausminę tvarką, laikantis procedūros, visapusiškai garantuojančios Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo W. Ż. (Aukščiausiojo Teismo išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Skyrimas), C‑487/19, EU:C:2021:798, 118 punktą).

55

Teisingumo Teismas dar yra nusprendęs, kad pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir ypač šiai pagrindinei teisei būdingos garantijos kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą visų pirma reiškia, kad kiekvienas teismas privalo patikrinti, ar jo sudėtis atitinka tokio teismo apibrėžtį, kai šiuo klausimu kyla didelių abejonių, nes toks patikrinimas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad teisės subjektai demokratinėje visuomenėje pasitikėtų teismais (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 129 punktas).

56

Galiausiai teismų sistemos bendrų reformų, ribojančių teisėjų nepriklausomumą, kontekste tuomet, kai nėra pakankamų garantijų dėl institucijos, turinčios siūlyti teisėjų kandidatūras, galėtų prireikti numatyti – kad ir ribotas – teismines teisių gynimo priemones neatrinktiems kandidatams, siekiant padėti apsaugoti atitinkamų teisėjų skyrimo procedūrą nuo tiesioginės ar netiesioginės įtakos ir galiausiai išvengti, kad teisės subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl teisėjų, paskirtų pasibaigus šiai procedūrai, nepriklausomumo (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 136 punktą).

57

Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su prokurorų, atsakingų už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, skyrimu, primintina, kad valstybės narės, siekdamos, be kita ko, išvengti tokių abejonių, privalo bendrai užtikrinti, kad tokių prokurorų veiklą reglamentuotų veiksmingos taisyklės, visapusiškai atitinkančios teisėjų nepriklausomumo reikalavimą. Šiuo tikslu priimtose taisyklėse, kaip ir taisyklėse dėl magistratų drausminės atsakomybės, turi būti numatytos būtinos garantijos, kurios užtikrintų, kad baudžiamasis persekiojimas negalėtų būti naudojamas kaip minėtų magistratų veiklos politinės kontrolės sistema, ir visiškai garantuojamas Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintų teisių paisymas (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 213 punktą).

58

Kadangi, pirma, valstybės narės privalo priimti ir taikyti tokias taisykles, antra, iš principo nėra tiesioginės sąsajos tarp magistratų profesinių asociacijų ir prokurorų skyrimo, įskaitant atvejus, kai jie atsako už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, ir, trečia, iš šio sprendimo 43-46 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad pagal Sąjungos teisę apskritai nereikalaujama tokioms asociacijoms pripažinti specialių procesinių teisių, negalima vadovautis nuostata, kad vien to, jog pagal nacionalinės teisės aktus magistratų profesinėms asociacijoms neleidžiama pateikti skundo, prašant panaikinti sprendimus dėl prokurorų, atsakingų už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, skyrimo, pakanka, kad teisės subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl teisėjų nepriklausomumo.

59

Iš išdėstytų argumentų išplaukia, kad teisėjų nepriklausomumo reikalavimo bendrai negalima aiškinti kaip įpareigojančio valstybes nares leisti magistratų profesinėms asociacijoms teikti tokius skundus.

60

Be to, magistratų profesinių asociacijų teisė kreiptis į teismą dėl tokių priemonių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taip pat negali būti kildinama iš Chartijos 47 straipsnio.

61

Teisės į veiksmingą teisinę gynybą pripažinimas konkrečiu atveju reiškia, kad asmuo, kuris ja remiasi, remiasi ir Sąjungos teisės užtikrinamomis teisėmis ar laisvėmis arba kad yra vykdomas tokio asmens baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS(Konstitucinio teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 34 punktas).

62

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje remtųsi teise, kuri joms suteikta pagal Sąjungos teisės nuostatą, ar kad būtų vykdomas jų baudžiamasis persekiojimas, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė.

63

Dėl pareiškėjų ketinimo savo prašymą grįsti ESS 19 straipsnio 1 dalimi primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog asociacija, nacionaliniame teisme tvirtinanti, kad nacionalinės teisės aktas dėl magistratų skyrimo neatitinka šios nuostatos, vien dėl šios aplinkybės negali būti laikoma besiremiančia teisės, jai suteiktos pagal tam tikrą Sąjungos teisės nuostatą, pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 43 ir 44 punktus).

64

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą atsakytina: ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalis, siejami su Chartijos 12 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos skundo, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu prokurorų, atsakingų už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, paskyrimą, priimtinumą susiejant su teisėto privataus intereso buvimu praktiškai panaikinama magistratų profesinių asociacijų galimybė pateikti tokį skundą siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumo principo apsaugą.

65

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos skundo, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu prokurorų, atsakingų už magistratų baudžiamąjį persekiojimą, paskyrimą, priimtinumą susiejant su teisėto privataus intereso buvimu praktiškai panaikinama magistratų profesinių asociacijų galimybė pateikti tokį skundą siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumo principo apsaugą.