–

SF, atstovaujamo advogado U. Freitas,

–

Instituto da Segurança Social IP, atstovaujamo advogada A. Serrano,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos M. Afonso Brigas, P. Barros da Costa, A. de Almeida Morgado, I. Inverno ir A. Rodrigues,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, J. L. Buendía Sierra ir I. Melo Sampaio,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva) (OL L 172, 2019, p. 18), 23 straipsnio 4 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SF, fizinio asmens, tapusio nemokiu (toliau – skolininkas), ginčą su MV, Instituto da Segurança Social IP (Socialinio draudimo institutas, Portugalija), Autoridade Tributįria e Aduaneira (Mokesčių ir muitų institucija, Portugalija) ir Cofidis SA – Sucursal em Portugal dėl skolininko prašymo panaikinti skolas, pateikto vykstant jo nemokumo procedūrai.

3

Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 78 ir 81 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 10 punktas suformuluotos taip:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

5

Minėtos direktyvos 20 straipsnyje „Galimybė pasinaudoti skolų panaikinimo priemone“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nemokūs verslininkai galėtų pasinaudoti bent viena procedūra, pagal kurią būtų visiškai panaikintos jų skolos pagal šią direktyvą.

Valstybės narės gali reikalauti, kad prekyba, verslas, amatas ar profesinė veikla, su kuriais yra susijusios nemokaus verslininko skolos, būtų nutraukti.

2.   Valstybės narės, kuriose visiškas skolų panaikinimas galimas tik verslininkui grąžinus dalį skolos, užtikrina, kad ši grąžinimo prievolė atitiktų konkretaus verslininko padėtį ir visų pirma būtų proporcinga jo pajamoms ir turtui, kuriuos galima paimti, arba disponuojamosioms pajamoms ir turtui skolų panaikinimo laikotarpiu, ir ja būtų atsižvelgta į pagrįstus kreditorių interesus.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad verslininkai, kurių skolos buvo panaikintos, galėtų naudotis esamomis nacionalinėmis sistemomis, pagal kurias verslininkams numatyta teikti paramą jų verslui, įskaitant prieigą prie reikšmingos ir naujausios informacijos apie šias sistemas.“

6

Šios direktyvos 23 straipsnio „Nukrypti leidžiančios nuostatos“ 4 dalyje numatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos negali būti panaikintos, arba gali apriboti galimybę pasinaudoti skolų panaikinimo procedūra, arba nustatyti ilgesnį skolos panaikinimo laikotarpį, jei toks netaikymas, apribojimai arba ilgesni laikotarpiai yra tinkamai pagrįsti, kaip, pavyzdžiui, šiais atvejais:

7

Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės ne vėliau kaip 2021 m. liepos 17 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, išskyrus nuostatas, būtinas, kad būtų laikomasi 28 straipsnio a, b ir c punktų, kurios turi būti priimtos ir paskelbtos ne vėliau kaip 2024 m. liepos 17 d., ir nuostatas, būtinas, kad būtų laikomasi 28 straipsnio d punkto, kurios turi būti priimtos ir paskelbtos ne vėliau kaip 2026 m. liepos 17 d. Jos nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.

Įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, jos taiko nuo 2021 m. liepos 17 d., išskyrus nuostatas, būtinas, kad būtų laikomasi 28 straipsnio a, b ir c punktų, kurios taikomos nuo 2024 m. liepos 17 d., ir nuostatas, būtinas, kad būtų laikomasi 28 straipsnio d punkto, kurios taikomos nuo 2026 m. liepos 17 d.“

8

Pagal šios direktyvos 35 straipsnį, kuriame numatyta, kad ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ji įsigaliojo 2019 m. liepos 16 d.

9

Código da Insolvência e da Recuperação de Empresas (Įmonių nemokumo ir gaivinimo kodeksas), patvirtinto 2004 m. kovo 18 d.Decreto-Lei n. 53/2004 (Dekretas-įstatymas Nr. 53/2004) (Diário da República I, I-A serija, Nr. 66, 2004 m. kovo 18 d.), iš dalies pakeisto 2022 m. sausio 11 d.Lei n. 9/2022 (Įstatymas Nr. 9/2022; Diário da República, 1-oji serija, Nr. 7, 2022 m. sausio 11 d.; toliau – ICRE), 235 straipsnis „Bendrasis principas“ išdėstytas taip:

„Jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, jis gali pasinaudoti atleidimu nuo skolų, sudarančių nemokumo įsipareigojimus, kurios nebuvo sumokėtos per nemokumo procedūrą arba per trejus metus nuo jos užbaigimo, šiame skyriuje nustatytomis sąlygomis.“

10

CIRE 242 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Skolininko ar trečiojo asmens suteikta speciali nauda nemokumo kreditoriui yra niekinė.“

11

CIRE 245 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad skolų panaikinimas neapima, be kita ko, „mokesčių ir socialinio draudimo skolų“.

12

2022 m. Portugalijos Respublika į nacionalinę teisę perkėlė Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvą 2022 m. sausio 11 d. Įstatymu Nr. 9/2022, kuriuo nebuvo pakeistas CIRE 245 straipsnio 2 dalyje pateiktas skolų, kurios negali būti panaikintos, visų pirma mokesčių ir socialinio draudimo, sąrašas. Šiame įstatyme neįtvirtintas pastarųjų skolų nepanaikinimo pagrindimas.

13

1998 m. gruodžio 17 d.Decreto-Lei n. 398/98 (Dekretas-įstatymas Nr. 398/98; Diário da República I, I-A serija, Nr. 290, 1998 m. gruodžio 17 d., toliau – LGT), patvirtintame lei Geral Tributária (Bendrasis mokesčių įstatymas), nustatyti ir apibrėžiami bendrieji principai, reglamentuojantys Portugalijos mokesčių teisę, mokesčių administratoriaus įgaliojimus ir mokesčių mokėtojams pripažįstamas garantijas.

14

LGT 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Apmokestinimo tikslas – patenkinti valstybės ir kitų viešųjų įstaigų finansinius poreikius ir skatinti socialinį teisingumą, lygias galimybes bei būtiną turto ir pajamų paskirstymo nelygybės korekciją.

2.   Apmokestinant laikomasi visuotinumo, lygybės, teisėtumo ir materialinio teisingumo principų.“

15

LGT 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta:

„2.   Mokesčių skola yra neliečiama, o jos sumažinimo ar išnykimo sąlygos gali būti nustatomos tik laikantis mokesčių lygybės ir teisėtumo principo.

3.   Pirmesnės dalies nuostatos turi viršenybę prieš bet kokius specialius teisės aktus.“

16

2018 m. birželio 18 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, skolininkas buvo pripažintas nemokiu.

17

2019 m. sausio 23 d. pirmosios instancijos teismas pripažino skolininko prašymą dėl skolų panaikinimo preliminariai priimtinu.

18

2022 m. liepos 29 d. skolininko nemokumo administratorius pateikė galutinę ataskaitą, joje išreiškė nuomonę, kad skolininko skolos turėtų būti panaikintos.

19

2022 m. spalio 3 d. sprendimu skolininko skolos, tarp kurių pagal CIRE 245 straipsnio 2 dalies d punktą nebuvo mokesčių ir socialinio draudimo skolų, buvo panaikintos.

20

Skolininkas pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas savo apeliacinį skundą jis nurodė, kad CIRE 245 straipsnio 2 dalis neatitinka Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalies, nes, priešingai, nei numatyta pastarojoje nuostatoje, nustatymas, kad mokesčių ir socialinio draudimo skolos negali būti panaikintos, nebuvo „tinkamai pagrįstas“. Be to, toks nustatymas trukdo įgyvendinti šia direktyva siekiamus tikslus.

21

Šis teismas konstatuoja, kad 2022 m. sausio 11 d. Įstatyme Nr. 9/2022, kuriuo minėta direktyva buvo perkelta į Portugalijos teisę, nėra jokio pagrindimo, susijusio su minėta išimtimi, ir kad toks pagrindimas nebuvo numatytas įstatymo projekte. Minėtas teismas nurodo, kad, be abejonių dėl CIRE 245 straipsnio 2 dalies suderinamumo su ta pačia direktyva, jam taip pat kyla abejonių dėl to, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis yra kliūtis, be kita ko, įgyvendinti SESV siekiamus tikslus ir Sąjungos teisės veiksmingumui.

22

Šiomis aplinkybėmis Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

23

Ispanijos vyriausybė iš esmės teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva nebuvo taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai procedūrai, nes nagrinėjamas prašymas panaikinti skolas buvo pateiktas anksčiau, nei įsigaliojo ši direktyva.

24

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2024 m. vasario 22 d. Sprendimo Consejería de Presidencia, Justicia e Interior de la Comunidad de Madrid ir kt., C‑59/22, C‑110/22 ir C‑159/22, EU:C:2024:149, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Darytina išvada, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2024 m. vasario 22 d. Sprendimo Consejería de Presidencia, Justicia e Interior de la Comunidad de Madrid ir kt., C‑59/22, C‑110/22 ir C‑159/22, EU:C:2024:149, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Be to, iš Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 35 straipsnio matyti, kad ji įsigaliojo 2019 m. liepos 16 d. Taip pat šios direktyvos 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2021 m. liepos 17 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi, be kita ko, minėtos direktyvos 23 straipsnio. Darytina išvada, kad nuo šios datos valstybės narės pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą privalėjo užtikrinti visišką 23 straipsnio veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (Direktyvų 2009/72 ir 2009/73 perkėlimas), C‑718/18, EU:C:2021:662, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl skolų panaikinimo, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, buvo priimtas 2022 m. spalio 3 d. Todėl tą dieną šį sprendimą priėmęs teismas privalėjo jį priimti visiškai laikydamasis Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvoje nustatytų tikslų ir pareigų, kad būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos.

28

Šio vertinimo nepaneigia tai, kad prašymas panaikinti skolas, dėl kurio priimtas minėtas sprendimas, buvo pateiktas prieš įsigaliojant šiai direktyvai. Iš tiesų Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos negali būti panaikintos, arba gali apriboti galimybę pasinaudoti skolų panaikinimo procedūra, arba nustatyti ilgesnį skolos panaikinimo laikotarpį, jei tokios nukrypti leidžiančios nuostatos yra tinkamai pagrįstos. Kadangi šis reikalavimas pateisinti apriboja valstybių narių diskreciją priimant šias leidžiančias nukrypti nuostatas, jis skirtas taikyti ir tuo atveju, kai prašymai panaikinti skolas buvo pateikti prieš įsigaliojant šiai direktyvai, tačiau sprendimas dėl šių prašymų priimtas pasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui.

29

Taigi Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva taikoma pagrindinėje byloje ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tam tikros kategorijos skolos, kitos nei išvardytos šioje nuostatoje, negali būti panaikintos tik jei tai „tinkamai pagrįsta“.

31

Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad šioje nuostatoje pateiktas tam tikrų kategorijų skolų sąrašas pradedamas žodžiais „pavyzdžiui, šiais atvejais“ ir kad tokią pačią reikšmę turintys žodžiai yra pakartoti kitose šios nuostatos kalbinėse versijose, įskaitant jos versiją portugalų kalba. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje išvardytų tam tikrų kategorijų skolų sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 37 punktą).

32

Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalies pažodinį aiškinimą, pagal kurį šioje nuostatoje pateiktas sąrašas yra ne baigtinis, o iliustracinio pobūdžio, patvirtina šios direktyvos 81 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, jog valstybės narės „turėtų galėti nepanaikinti kitų kategorijų skolų tinkamai pagrįstais atvejais“ (2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 38 punktas).

33

Darytina išvada, kad šio 23 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje pateiktas tam tikrų kategorijų skolų sąrašas nėra baigtinis ir kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos, kitos nei išvardytos šioje nuostatoje, negali būti panaikintos tinkamai pagrįstais atvejais (2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 39 punktas).

34

Be to, atsižvelgęs į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai susiejo 23 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms suteiktos galimybės įgyvendinimą su sąlyga, kad tokios išimtys būtų „tinkamai pagrįstos“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai nacionalinės teisės aktų leidėjas priima tokias nukrypti leidžiančias nuostatas, jų priežastys turi būti kildinamos iš nacionalinės teisės arba iš procedūros, per kurią jos buvo priimtos, ir šiomis priežastimis turi būti siekiama teisėto viešojo intereso (2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 42 punktas).

35

Be to, tiek Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 78 konstatuojamoji dalis, kurioje daroma nuoroda į nukrypti leidžiančias nuostatas, „tinkamai pagrįstas nacionalinėje teisėje nustatytomis priežastimis“, tiek šios direktyvos 81 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta „tinkamai pagrįsta priežastis pagal nacionalinę teisę“, leidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog pakanka, kad būtų laikomasi skirtingose nacionalinės teisės sistemose nustatytų taisyklių (2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 43 punktas).

36

Galiausiai reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 42 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, pagal Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvą nereikalaujama, kad tam tikrų kategorijų skolų nepanaikinimo pagrindimas būtų pateiktas pačiame teisės akte, kuriuo perkeliama ši direktyva.

37

Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 34 punkte, iš minėtos direktyvos matyti, kad pagrindimas, kurį turi pateikti valstybė narė, grįsdama tokią išimtį, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti kildinamas arba iš procedūros, per kurią ji buvo priimta, arba iš nacionalinės teisės. Taigi, kiek tai susiję su pirmuoju atveju, kai pagal nacionalinę teisę įstatymo galią turinčių ar norminių teisės aktų parengiamieji dokumentai, konstatuojamosios dalys ir aiškinamieji motyvai yra jų sudedamoji dalis arba yra svarbūs juos aiškinant ir kai juose yra tam tikros kategorijos skolos nepanaikinimo pagrindimas, reikia konstatuoti, kad šis pagrindimas atitinka tos pačios direktyvos 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 54 punktą). Be to, dėl antrojo atvejo pažymėtina, kad minėtas pagrindimas taip pat gali būti pateiktas kitose nacionalinės teisės nuostatose nei ta, kurioje įtvirtinta ši išimtis, pavyzdžiui, nacionalinėje konstitucinėje, įstatyminėje ar norminėje nuostatoje.

38

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, Constituição da República Portuguesa (Portugalijos Respublikos Konstitucija) 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokesčių sistemos tikslas – tenkinti valstybės ir kitų viešųjų subjektų finansinius poreikius ir teisingai paskirstyti pajamas bei turtą ir, antra, LGT 5 ir 30 straipsniuose nustatytos taisyklės ir principai, kuriais grindžiamas mokesčių ir socialinio draudimo skolų nepanaikinimas, kaip antai valstybės finansinių poreikių tenkinimas, socialinio teisingumo ir lygių galimybių skatinimas, taip pat būtinas turto ir pajamų paskirstymo nelygybės koregavimas laikantis visuotinumo, lygybės, teisėtumo, materialinio teisingumo ir mokesčių skolos neliečiamumo principų. Taigi a priori atrodo, kad Portugalijos teisėje tokia išimtis pagrįsta. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi įvertinti, ar tokia išimtis yra tinkamai pagrįsta pagal nacionalinę teisę.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tam tikros kategorijos skolos, kitos, nei išvardytos šioje nuostatoje, negali būti panaikintos tik jei tai „tinkamai pagrįsta“ pagal nacionalinę teisę.

40

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos, kaip antai mokesčių ir socialinio draudimo skolos, negali būti panaikintos ir joms suteikti privilegijuotą statusą.

41

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia, viena vertus, priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad joje pateiktas tam tikrų kategorijų skolų sąrašas nėra baigtinis ir kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos, kitos, nei išvardytos šioje nuostatoje, negali būti panaikintos tinkamai pagrįstais atvejais.

42

Kita vertus, dėl diskrecijos, kurią valstybės narės turi įgyvendindamos šią galimybę, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nei Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvoje, nei jos priėmimo parengiamuosiuose dokumentuose nėra duomenų, galinčių patvirtinti teiginį, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos 23 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodytų kategorijų skolų vidinį nuoseklumą, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino apriboti valstybių narių diskreciją, kiek tai susiję su nustatymu, kad tam tikrų kategorijų skolos, kitos, nei išvardytos šioje nuostatoje, kaip antai mokesčių ir socialinio draudimo skolos, negali būti panaikintos. Atvirkščiai, konkrečiai kalbant, iš šių parengiamųjų dokumentų matyti, kad šis teisės aktų leidėjas tikrai ketino palikti valstybėms narėms tam tikrą diskreciją, kad perkeldamos minėtą direktyvą į nacionalinę teisę jos galėtų atsižvelgti į ekonominę padėtį ir nacionalines teisines struktūras (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 40 punktą).

43

Be to, nustatymas, kad skolos, kaip antai mokesčių ir socialinio draudimo, negali būti panaikintos, gali būti tinkamai pagrįstas. Iš tiesų ne visos skolos yra tokio paties pobūdžio, kreditoriai turi nevienodą statusą, o šių skolų išieškojimas gali būti skirtas konkretiems tikslams. Atsižvelgiant į mokesčių ir socialinio draudimo skolų pobūdį ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų rinkimo tikslą, valstybės narės gali teisėtai manyti, kad valstybės institucijos-kreditorės, kiek tai susiję su atitinkamų skolų išieškojimu, nėra panašioje padėtyje kaip komercinio ar privataus sektoriaus kreditoriai. Tokiomis sąlygomis galimybė nustatyti, kad mokesčių ir socialinio draudimo skolos negali būti panaikintos, nereiškia, kad nepagrįstai privilegijuojami valstybės institucijos-kreditorės, palyginti su kitais kreditoriais, kuriems ši išimtis netaikoma.

44

Taigi Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalimi neribojama valstybių narių turima diskrecija pasirinkti kitų kategorijų skolas, nei išvardytos šioje nuostatoje, ir nustatyti, kad jos negali būti panaikintos (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 11 d. Sprendimo Agencia Estatal de la Administración Tributaria (Skolų panaikinimo netaikymas valstybės skoliniams reikalavimams), C‑687/22, EU:C:2024:287, 41 punktą).

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 23 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos, kaip antai mokesčių ir socialinio draudimo skolos, negali būti panaikintos, ir joms suteikti privilegijuotą statusą, su sąlyga, kad tokia išimtis yra tinkamai pagrįsta pagal nacionalinę teisę.

46

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjant valstybės narės savo nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintos išimties, kad tam tikros kategorijos skolos negali būti panaikintos, tinkamą pagrįstumą reikia, be kita ko, atsižvelgti į SESV 18 straipsnyje numatytą nediskriminavimo dėl pilietybės principą, Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu ir vidaus rinkos pagrindines ekonomines laisves.

47

Šiuo klausimu reikia priminti, kad vadovaujantis bendradarbiavimo principu, kurio turėtų būti paisoma procese dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtina, kad nacionalinis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aiškias priežastis, dėl kurių mano, kad atsakymas į jo klausimus dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo reikalingas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti (2023 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Commune d’Ans, C‑148/22, EU:C:2023:924, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant bendradarbiavimui tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad tas teismas tiksliai laikytųsi prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliamų reikalavimų, aiškiai išdėstytų Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje (2023 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Commune d’Ans, C‑148/22, EU:C:2023:924, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Kaip nurodyta Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte, prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstytos priežastys, paskatinusios šį prašymą teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų (2023 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Commune d’Ans, C‑148/22, EU:C:2023:924, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos, kuri leistų suprasti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytą ryšį tarp Sąjungos teisės nuostatų, kurias jis prašo išaiškinti, ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.

51

Šiomis aplinkybėmis trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

52

Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia,

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: