Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

TAMARA ĆAPETA IŠVADA,

pateikta 2024 m. liepos 11 d.(1)

Byla C‑369/23

Vivacom Bulgaria EAD

prieš

Varhoven administrativen sad,

Natsionalna agentsia za prihodite

(Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės narės atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Sąjungos teisės pažeidimo galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu – Nacionalinės teisės normos, kuriomis nustatoma paskutinės instancijos teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl šiam teismui priskirtinų Sąjungos teisės pažeidimų – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Veiksminga teisminė apsauga – Nepriklausomas ir nešališkas teismas – Objektyvus nešališkumo kriterijus“

I.      Įvadas

1.        Nešališkumas yra vienas iš svarbiausių teismo bruožų. Dar 399 m. pr. m. e. Sokratas sakė: „Teisėjui priklauso keturi dalykai: mandagiai išklausyti, išmintingai atsakyti, blaiviai apsvarstyti ir nešališkai priimti sprendimą.“(2)

2.        Ar teismas, kuriam siūloma priimti sprendimą dėl savo paties padaryto Sąjungos teisės pažeidimo, yra nešališkas?

3.        Šis klausimas byloje kilo dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį bendrovė pareiškė remdamasi tuo, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas neteisingai išaiškino Sąjungos teisę.

II.    Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

4.        Vivacom Bulgaria EAD (toliau – Vivacom) yra Bulgarijos bendrovė, teikianti telekomunikacijų paslaugas.

5.        2007 ir 2008 m. ji išrašė sąskaitas faktūras dviem Rumunijos bendrovėms pagal sutartis dėl išankstinio mokėjimo kortelių ir telekomunikacijų paslaugų kuponų pardavimo, kuriose buvo nurodytas 0 % pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM).

6.        Atlikdama mokestinį patikrinimą, Natsionalna agentsia za prihodite (Bulgarijos nacionalinė pajamų agentūra) (toliau – NAP) nusprendė, kad negalima įrodyti, jog šias korteles ir kuponus gavo minėtoms Rumunijos bendrovėms atstovaujantys asmenys. Taigi NAP, vadovaudamasi nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkelta PVM direktyva(3), sandorius laikė paslaugų teikimu Bulgarijoje, kur Vivacom vykdė savo veiklą.

7.        Dėl to 2012 m. birželio 20 d. NAP pateikė Vivacom pranešimą apie mokesčių apskaičiavimą ir jame nurodė papildomą PVM prievolę, iš viso 760 183,15 Bulgarijos levo (BGN) (apie 388 485 EUR).

8.        Vivacom sumokėjo mokėtiną sumą ir inicijavo administracinės peržiūros procedūrą dėl pranešimo, bet nesėkmingai.

9.        Vivacom pateikė skundą dėl pranešimo Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija) (toliau – ASSG), bet jis buvo iš dalies atmestas. Šis teismas nusprendė, kad Vivacom privalėjo sumokėti PVM, nes atitinkami sandoriai buvo kvalifikuojami kaip prekių tiekimas, tačiau, kadangi kortelės ir kuponai nebuvo išvežti iš Vivacom sandėlio, tiekimo vieta buvo Bulgarijos teritorijoje.

10.      Vivacom dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija) (toliau – VAS). 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu šis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Visų pirma VAS sutiko su ASSG išvadomis, kad sandoriai buvo prekių tiekimas, ir konstatavo, kad atitinkamos nacionalinės taisyklės buvo taikomos tinkamai. Šioje byloje VAS buvo galutinės instancijos teismas, jo sprendimas – galutinis ir neskundžiamas.

11.      Vėliau, 2019 m. gruodžio 12 d., Vivacom pateikė ASSG ieškinį NAP ir VAS dėl žalos atlyginimo, grindžiamą valstybės atsakomybe, kaip ji apibrėžiama Sąjungoje teisėje. Vivacom teigė, kad NAP ir VAS neteisingai taikė atitinkamas PVM direktyvos nuostatas, kaip jas savo jurisprudencijoje išaiškino Teisingumo Teismas.

12.      2022 m. balandžio 18 d. sprendimu ASSG atmetė Vivacom skundą. Visų pirma šis teismas nusprendė, kad NAP ar VAS nepadarė pakankamai rimto Sąjungos teisės pažeidimo.

13.      Šiuo klausimu ASSG konstatavo, kad NAP teisingai taikė atitinkamą teisę. Šis teismas taip pat nusprendė, kad nors VAS klaidingai kvalifikavo sandorius kaip prekių, o ne paslaugų teikimą, teisingas šio tiekimo teisinis vertinimas nebūtų lėmęs kitokio rezultato, nes nebuvo įvykdytos atleidimo nuo PVM sąlygos, ir kad VAS padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo taikyti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kuria rėmėsi Vivacom.

14.      Vivacom pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo VAS, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šioje byloje. Vivacom, be kita ko, teigia, jog tai, kad VAS tuo pačiu metu atlieka ir paskutinės instancijos teismo, ir ginčo šalies vaidmenį, neatitinka Sąjungos teisėje nustatytų teisingo bylos nagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme reikalavimų, nors ir ne ši kolegija priėmė galutinį sprendimą mokestiniame ginče.

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad klausimas dėl jo jurisdikcijos turėtų būti perduotas Teisingumo Teismui prieš nagrinėjant bylą iš esmės.

16.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad pagal Bulgarijos teisės nuostatas(4) ieškiniai dėl žalos atlyginimo, grindžiami Sąjungos teisės pažeidimais, už kuriuos atsakingas VAS, priklauso administracinių teismų jurisdikcijai. Paprastai administracines bylas teismai nagrinėja dviejose instancijose. VAS yra paskutinės instancijos teismas, todėl tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo turi nagrinėti VAS paskutinėje instancijoje.

17.      Taigi šis teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės normos, pagal kurias tas pats teismas toje pačioje byloje gali būti ir teisėjas, ir atsakovas, atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimą dėl veiksmingos teisminės apsaugos Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą reikalavimą dėl nepriklausomo ir nešališko teismo.

18.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog Vivacom, nors nepateikia jokių konkrečių įrodymų apie aplinkybes, dėl kurių kyla abejonių dėl VAS kolegijos teisėjų subjektyvaus nešališkumo, mano, kad VAS yra šališkas, atsižvelgiant į jo, kaip atsakovo, statusą, ir kad vien to, jog ieškinys prieš VAS nagrinėjamas paskutinėje instancijoje tame pačiame teisme, nors ir visiškai kitoje kolegijoje, pakanka, kad kiltų rimtų abejonių dėl kiekvienos šio teismo kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo. Teismas taip pat pažymi, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijos, susijusios su Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 6 straipsnio 1 dalimi, nematyti galutinio atsakymo į klausimą, ar konkretus teismas gali nagrinėti skundą byloje, kurioje jis yra atsakovas(5).

19.      Šiomis aplinkybėmis Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį draudžiama tokia nacionalinė norma, kaip ZODOV 2c straipsnio 1 dalies 1 punktas, siejamas su APK 203 straipsnio 3 dalimi ir 128 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurią VAS pareikštą reikalavimą atlyginti žalą, kuri buvo patirta dėl jo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo, šis teismas turi nagrinėti kaip galutinė instancija?“

20.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Vivacom Bulgaria, VAS, Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

III. Vertinimas

A.      Iš šios bylos kylantis klausimas

21.      Itin svarbiame Sprendime Köbler(6) Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimų, principas taikomas ir tais atvejais, kai pažeidimas atsiranda dėl paskutinės instancijos teismo sprendimo (toliau – atsakomybė pagal Köbler principą)(7).

22.      Šiame sprendime, atsakydamas į kai kurių valstybių narių argumentus, kad valstybės atsakomybės principo taikymui nacionalinių teismų, priimančių sprendimus paskutinėje instancijoje, sprendimams trukdo sunkumai, susiję su kompetentingo teismo paskyrimu(8), Teisingumo Teismas paaiškino, jog „[š]io principo taikymo negali paneigti tai, kad nėra kompetentingo teismo“(9).

23.      Teisingumo Teismas, vadovaudamasis proceso autonomiškumo principu, paliko valstybėms narėms teisę nustatyti procesines taisykles, pagal kurias asmenys gali pateikti teismams ieškinius dėl atsakomybės pagal Köbler principą, primindamas, kad šios taisyklės turi atitikti veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimą(10).

24.      Šioje byloje kyla abejonių dėl valstybės narės nustatytų taisyklių dėl atsakomybės pagal Köbler principą taikymo suderinamumo su veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimu.

25.      Šis reikalavimas, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas(11)ir kurį išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiuo metu įtvirtintas ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, ir Chartijos 47 straipsnyje.

26.      Veiksmingos teisminės apsaugos principą taikant Sąjungos teisėje, jo turinys nesikeičia(12). Pagal jį, be kita ko, reikalaujama, kad teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl Sąjungoje įtvirtintos teisės pažeidimo, kaip šiuo atveju, būtų nepriklausomas ir nešališkas(13).

27.      Vadovaudamasis jurisprudencija, Teisingumo Teismas pripažino, kad egzistuoja du teismų nepriklausomumo aspektai: išorinis ir vidinis. Pagal išorinį aspektą teismas savo funkcijas turi vykdyti visiškai autonomiškai, jo turi nesaistyti jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai su kita institucija, jis turi negauti jokių nurodymų ar įpareigojimų iš jokio šaltinio, taigi turi būti apsaugotas nuo išorinio poveikio ar spaudimo, galinčių kelti grėsmę jo narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Vidiniu aspektu, kuris taip pat vadinamas teismų nešališkumu, siekiama užtikrinti, kad sprendimus priimantys teisėjai būtų vienodai nešališki bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu. Šis aspektas reikalauja objektyvumo ir jokio suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimo, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų(14).

28.      Šioje byloje keliamas klausimas susijęs su nešališkumo reikalavimu, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar taikytinos Bulgarijos teisės normos užtikrina, kad VAS, atsižvelgiant į jo, kaip atsakovo, padėtį, neturi jokio kito suinteresuotumo ieškinio dėl žalos atlyginimo baigtimi, išskyrus teisės taikymą. Trumpai tariant, tokia situacija gali prieštarauti maksimai nemo judex in causa sua, pagal kurią niekas neturėtų būti teisėjas savo paties byloje.

29.      Nei Sprendime Köbler, nei vėlesnėje jurisprudencijoje(15) šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.

30.      Galimą nešališkumo problemą pripažino ir mokslininkai(16). Vis dėlto, išskyrus kelias išimtis(17), išsamiau apie tai jie nediskutavo.

31.      Prieš paaiškindama savo poziciją dėl šioje byloje iškelto nešališkumo klausimo, dar kartą apžvelgsiu Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, kuri gali būti svarbi.

B.      Jurisprudencijos apžvalga

1.      Teisingumo Teismo jurisprudencija

32.      Remdamasis EŽTT jurisprudencija, Teisingumo Teismas pripažino, kad tai, ar tenkinamas nešališkumo reikalavimas, galima patikrinti dviem būdais. Taikant subjektyvų kriterijų atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, o taikant objektyvų kriterijų – ar, neatsižvelgiant į asmeninį teisėjo elgesį, tam tikros aplinkybės, kurias galima patikrinti, leidžia abejoti jo nešališkumu. Vertinant nešališkumą pagal objektyvų kriterijų, tam tikrą reikšmę gali turėti net ir regimybė(18).

33.      Teisingumo Teismas nagrinėjo nešališkumo reikalavimą, susijusį su teismais ir kitomis institucijomis(19). Šiai bylai gali būti svarbios trys pagrindinės jurisprudencijos kryptys. Vis dėlto nė vienoje iš tų bylų nebuvo nagrinėjama konkrečiai tokia situacija, kokia yra susidariusi šioje byloje.

34.      Pirma, kalbant apie sąvoką „valstybės narės teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, egzistuoja jurisprudencija, kurioje Teisingumo Teismas vertino, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija veikė kaip trečioji šalis, kiek tai susiję su nagrinėjamais interesais. Vis dėlto nešališkumo vertinimas buvo atliktas siekiant atskirti teismines ir administracines funkcijas(20), o šioje byloje situacija kitokia. Neabejotina, kad VAS yra teismas; klausimas tik tas, ar susiklosčius situacijai, kaip šioje byloje, šis teismas gali būti laikomas pakankamai nešališku.

35.      Antra, yra jurisprudencijos dėl Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo nešališkumo nagrinėjant ieškinius dėl žalos, atsiradusios dėl to, kad Bendrasis Teismas tariamai pažeidė Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą reikalavimą priimti sprendimą per pagrįstą terminą, atlyginimo(21). Vis dėlto man neatrodo, kad šią jurisprudenciją būtų galima perkelti į šią bylą, dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji susijusi su Bendrajam Teismui priskiriamais ieškiniais dėl žalos atlyginimo, taigi nėra susijusi su situacija, kai Teisingumo Teismas, kaip paskutinės instancijos teismas, spręstų dėl jam priskiriamų tariamų Sąjungos teisės pažeidimų(22). Antra, ši jurisprudencija susijusi su pagrįsto termino reikalavimo pažeidimais, todėl ji nėra susijusi su teismų sprendimų turiniu ir tariamomis Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, kaip yra atsakomybės pagal Köbler principą atveju.

36.      Trečia, yra jurisprudencijos, kurioje Teisingumo Teismas sprendė dėl Bendrojo Teismo nešališkumo, atsižvelgdamas į sprendimą priimančios kolegijos sudėtį. Viena bylų grupė susijusi su atvejais, kai keli tie patys teisėjai paeiliui posėdžiavo prieš ir po to, kai Teisingumo Teismas grąžino bylą nagrinėti apeliacine tvarka(23). Kita grupė susijusi su tais pačiais teisėjais, nagrinėjusiais susijusias bylas(24). Be to, šis klausimas kilo dėl tariamo interesų konflikto, grindžiamo buvusiu teisėjo darbu(25). Teisingumo Teismas nė vienoje iš šių bylų nenustatė problemos dėl nešališkumo. Visgi šios bylos skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes jos nėra susijusios su situacija, kai teisėjai sprendė dėl savo pačių padarytų Sąjungos teisės pažeidimų.

2.      EŽTT jurisprudencija

37.      Kaip EŽTT pripažino savo jurisprudencijoje dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, didžiojoje daugumoje bylų, kuriose keliami nešališkumo klausimai, jis daugiausia dėmesio skyrė objektyviam kriterijui(26).

38.      EŽTT dar nėra priėmęs sprendimo byloje, susijusioje su panašia situacija, kurioje dalyvauja paskutinės instancijos teismas(27). Vis dėlto yra bylų, kurios gali būti svarbios šiai bylai.

39.      Pavyzdžiui, kai kuriose bylose buvo keliamas klausimas dėl to, kad teisėjai sprendžia, ar ankstesniame sprendime jie nepadarė teisės aiškinimo ar taikymo klaidų. EŽTT nuomone, tai gali kelti pagrįstų nuogąstavimų dėl nešališkumo. Vis dėlto šiose bylose būtent tie patys teisėjai turėjo nuspręsti, ar jie padarė šias klaidas, todėl EŽTT nustatė EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą(28). Šioje byloje dėl reikalavimo dėl atsakomybės – atvirkščiai: turėtų spręsti skirtingi teisėjai, nors tai būtų tas pats teismas.

40.      Be to, bylose Mihalkov prieš Bulgariją(29) ir Gospodinov prieš Bulgariją(30), kuriomis šalys remiasi šiame teisme, buvo pareikšti reikalavimai atlyginti žalą dėl neteisėto ieškovų nuteisimo. Atmetus sudėtingas šių dviejų bylų faktines aplinkybes, nešališkumo problema egzistavo žemesnės instancijos teismuose, kurių sprendimus buvo galima apskųsti apeliacine tvarka. EŽTT nustatė EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes, viena vertus, buvo tam tikrų aspektų, dėl kurių kilo pagrįstų abejonių dėl žemesnės instancijos teismų nešališkumo, ir, antra vertus, aukštesnės instancijos teismai šių abejonių neišsklaidė. Šiai bylai gali būti svarbūs aspektai, dėl kurių EŽTT teisėtas abejones dėl nešališkumo laikė pagrįstomis, – tai, kad atitinkami žemesnės instancijos teismai buvo atsakovai bylose dėl žalos atlyginimo, kuriose jie priėmė sprendimus, ir kad žalos atlyginimas būtų mokamas iš šių teismų biudžetų.

41.      Apibendrinant galima teigti, kad Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudencijoje nepateikiama aiškaus atsakymo, ar objektyvus nešališkumo kriterijus leidžia daryti išvadą, kad paskutinės instancijos teismas, priimantis sprendimą savo paties byloje, visada turi būti laikomas šališku.

42.      Taigi, siekiant šioje byloje taikyti objektyvų nešališkumo kriterijų, pirmiausia svarbu suprasti, ką šis kriterijus reiškia.

C.      Ką reiškia objektyvus nešališkumo kriterijus

43.      Kaip matyti iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabų, nagrinėjamoje byloje nebuvo suabejota subjektyviu teisėjų, posėdžiaujančių teisėjų kolegijoje ir sudarančių VAS, nešališkumu.

44.      Šioje byloje veikiau kalbama apie objektyvų nešališkumo kriterijų. Joje klausiama, ar, žvelgiant iš šono, tai, kad tas pats paskutinės instancijos teismas yra ir teisėjas, ir proceso šalis, sukuria šališkumo įspūdį.

45.      Kodėl tai svarbu?

46.      Teisingumo Teismo žodžiais, „[t]ai svarbu dėl visuomenės pasitikėjimo, kurį demokratinėje visuomenėje turi kelti teismai“(31).

47.      Taigi objektyvus nešališkumo kriterijus yra susijęs ne tik su teismo nešališkumo principo viešąja funkcija, bet ir su pagrindinės ginčo šalių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimu(32). Šiuo aspektu šis kriterijus yra susijęs su regimybe, t. y. ar visuomenės akyse buvo pakankamai išsklaidytos pagrįstos abejonės dėl nešališkumo(33).

48.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad situacija, kaip nagrinėjamoje byloje, kai paskutinės instancijos teismas priima sprendimą dėl ieškinio, grindžiamo tam pačiam teismui priskirtinu Sąjungos teisės pažeidimu, gali kelti pagrįstų abejonių dėl šio teismo nešališkumo. Atrodo, kad VAS yra judex in causa sua.

49.      Vis dėlto iš šalių pozicijos nagrinėjamoje byloje matyti, kad tam tikri aspektai, išplaukiantys iš nagrinėjamu atveju VAS taikomų taisyklių, arba sušvelnina, arba sustiprina šį šališkumo įspūdį.

50.      Taigi man atrodo, kad egzistuoja tam tikro laipsnio tikimybė, jog bylą sprendžiantys teisėjai bus šališki vienos iš šalių pozicijos atžvilgiu.

51.      Pavyzdžiui, šališkumo tikimybė yra didesnė, jei tie patys teisėjai sprendžia dėl reikalavimo atlyginti žalą, kylančią dėl jų pačių priimto sprendimo, nei tuo atveju, kai dėl šio reikalavimo sprendžia to paties teismo skirtingų teisėjų kolegija. Šališkumo tikimybė yra dar mažesnė, jei tą reikalavimą sprendžia visiškai kitas teismas. Žengiant dar toliau, šališkumo tikimybė dar labiau sumažėja, jei sprendimą priima kita valdžios šaka. Tam tikra prasme kiekvienas iš šių žingsnių visuomenės akyse šiek tiek sumažina sprendimą priimančių teisėjų causa sua.

52.      Jei pripažįstama, kad nešališkumas nėra absoliutus, o įvairaus laipsnio, tai reiškia, kad klausimas, ar abejonės dėl nešališkumo buvo išsklaidytos, taip pat yra įvairaus laipsnio. Tuomet kyla klausimas, kokiu tikėtinumo lygiu ir kokiomis sąlygomis galima daryti išvadą, kad nešališkumo regimybė visuomenės akyse yra pakankamai pasiekta.

53.      Šis klausimas, kaip siūlo Komisija, priklauso nuo įvairių konkrečios teisinės sistemos elementų. Todėl, mano nuomone, į jį negalima atsakyti bendrai visoms valstybėms narėms. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse teismų hierarchijoje gali būti tik vienas paskutinės instancijos teismas, o kitose – du ar daugiau(34). Valstybės narės gali turėti skirtingų priežasčių tam tikru būdu organizuoti savo teismus.

54.      Atsižvelgiant į kiekvienos teisinės sistemos ypatumus, priimtinas sprendimas priklauso nuo pusiausvyros, kai atsakant į klausimą, ar galima pasiekti mažesnę šališkumo tikimybę, atsižvelgiama į kitus tos sistemos interesus(35). Atsižvelgiant į teismo nešališkumo principo svarbą, nustatant pusiausvyrą nacionalinėse teisinėse sistemose šiam principui turėtų būti teikiama didelė svarba.

55.      Taigi kiekvienu atveju reikia atsakyti į klausimą, ar taikoma taisykle pasiekiamas konkrečios teisinės sistemos aplinkybėmis mažiausias įmanomas šališkumo tikimybės lygis. Į šį klausimą atsakantis teismas turi patikrinti, ar tai, kad nėra papildomų elementų, dėl kurių būtų galima pasiekti dar mažesnį šališkumo tikimybės lygį, pateisinama kitais šios sistemos interesais.

56.      Šis pusiausvyros reikalavimas nėra naujas Sąjungos teisėje. Toks reikalavimas, mokslininkų vadinamas procesine protingumo taisykle(36), buvo parengtas bylose, kuriose kilo klausimų dėl nacionalinių taisyklių veiksmingumo nacionalinės procesinės autonomijos požiūriu(37).

D.      Objektyvus nešališkumo kriterijus nagrinėjamoje byloje

57.      Iš to išplaukia, kad atsakymas į pateiktą klausimą galiausiai priklauso nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo. Būtent šis teismas, o ne Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į kitus Bulgarijos teisinės sistemos interesus, kad įvertintų, ar taikant taisyklę, leidžiančią VAS pačiam spręsti dėl savo atsakomybės, iš tiesų pasiekiama mažiausia įmanoma šališkumo tikimybė.

58.      Ką reikia įvertinti?

59.      Remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, atrodo, kad yra keletas elementų, kurie gali išsklaidyti abejones dėl VAS nešališkumo šioje byloje. Šie elementai yra susiję su kreipimusi į kitą kolegiją ar net į kitą teismą, atsakovo tapatybe ir atitinkamomis biudžeto taisyklėmis.

1.      Sprendimą byloje priima kita teisėjų kolegija

60.      Pirma, kaip nurodė Bulgarijos vyriausybė ir VAS, ieškinius dėl žalos, grindžiamus VAS priskiriamais Sąjungos teisės pažeidimais, nagrinėja kita VAS kolegija, kurią sudaro kiti teisėjai, o ne tie, kurie priėmė nagrinėjamą teismo sprendimą(38).

61.      Atrodo, kad šis elementas gali tam tikru mastu sumažinti pagrįstas abejones dėl šio teismo nešališkumo.

62.      Šiuo klausimu iš paviršutiniškos lyginamosios analizės matyti, kad tai atitinka kai kurių kitų valstybių narių jurisprudenciją. Keliose situacijose, kai paskutinės instancijos teismai sprendė dėl reikalavimų, susijusių su atsakomybe pagal Köbler principą, kylančių dėl jiems priskirtinų Sąjungos teisės pažeidimų, nei šalys, nei patys teisėjai nekėlė nešališkumo klausimo(39). Kai kurie nacionaliniai teismai laikėsi nuomonės, kad nešališkumo problemos nekyla, kai sprendimą priima kitos sudėties teismas(40).

63.      Su tuo susijęs klausimas, kuris gali būti svarbus ir kuris buvo aptartas šalių pastabose, yra bylų paskirstymo būdas. Jeigu kolegija, kuri konkrečioje byloje spręs dėl atsakomybės, parenkama atsitiktine tvarka, tai gali sumažinti pagrįstas abejones dėl bylą sprendžiančios VAS kolegijos nešališkumo trūkumo.

2.      Sprendimą byloje priima kitas teismas

64.      Bylą nagrinėjant kitai kolegijai atstumas tarp teismo, kaip teisėjo, ir teismo, kaip šalies, jau padidėja. Vis dėlto jei ieškinį spręstų kitas teismas, kaip pageidauja Vivacom, tikėtina, kad tai dar labiau išsklaidytų abejones dėl galimo šališkumo.

65.      Atsakydami į Vivacom argumentą, Bulgarijos vyriausybė ir VAS paaiškina, kad Bulgarijos teisėje nenumatyta mechanizmo, pagal kurį ieškinius dėl žalos atlyginimo, grindžiamus VAS padarytais Sąjungos teisės pažeidimais, galėtų nagrinėti kiti teismai.

66.      Taikydamas objektyvų nešališkumo kriterijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagal nacionalinę teisę negalimumas perduoti bylą kitam teismui gali būti pateisinamas.

67.      Šiuo klausimu Bulgarijos vyriausybė ir VAS teigia, kad ši nacionalinė teisė atspindi nacionalinio teisės aktų leidėjo pasirinkimą suderinti administracinių teismų jurisdikcijos ir kompetencijos administracinėje srityje taisykles siekiant sukurti nuoseklią administracinės teisenos sistemą. Jeigu ieškinius, susijusius su administracinėmis bylomis, spręstų skirtingi teismai, būtų iškreipta Bulgarijos Konstitucijoje ir atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta teismų sistema, pagal kurią administraciniai teismai turi savo jurisdikciją nagrinėti administracines bylas.

68.      Žinoma, galima įsivaizduoti kitokią teismų sistemą nei Bulgarijoje. Vis dėlto, mano nuomone, nacionalinius teismus įpareigojus nustatyti kuo mažesnę šališkumo tikimybę nėra būtinybės iš pagrindų pertvarkyti esamas valstybių narių teismų sistemas. Tai ypač aktualu, kai tokia teismų sistema turi kitas struktūrines nešališkumo garantijas. Nagrinėjamu atveju nebuvo iškelta jokių sisteminių klausimų, susijusių su Bulgarijos teismų nepriklausomumu ar nešališkumu.

69.      Taigi manau, kad Bulgarijos Vyriausybės ir VAS pateikti argumentai, pagrindžiantys sprendimą išlaikyti jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl atsakomybės administracinių teismų sistemoje, yra priimtini, net jei tai reiškia, kad tas pats teismas spręs dėl savo atsakomybės, jei byloje bus pateiktas apeliacinis skundas.

3.      Atsakovo tapatybė

70.      Sprendime Köbler Teisingumo Teismas konstatavo valstybės atsakomybę už paskutinės instancijos teismų padarytus pažeidimus. Taigi Sąjungos teisėje daroma prielaida, kad atsakovas yra valstybė, o nebūtinai teismas, dėl kurio tariamai padaryto Sąjungos teisės pažeidimo kyla ginčas.

71.      Atrodo, kad atsakovu formaliai esant valstybei, o ne pačiam teismui nešališkumo regimybė padidėtų. Taip yra todėl, kad visuomenė greičiausiai suvoktų, jog valstybės, kaip šalies, ir teismo, veikiančio kaip teisėjas toje byloje, vaidmuo skiriasi.

72.      Nagrinėjamu atveju šis aspektas nėra visiškai aiškus. Remiantis Vivacom argumentais, VAS yra atsakovas pagrindinėje byloje, kurioje jis jau išreiškė savo poziciją(41). Priešingai, remiantis VAS argumentais, pagal Bulgarijos teisę ieškiniuose dėl žalos, atsiradusios dėl Sąjungos teisės pažeidimų, atlyginimo atsakomybė tenka valstybei, o ne teismui, kuris savo sprendimu padarė žalą asmeniui. Todėl VAS taip pat teigia, kad šioje byloje jis, kaip pagal taikytiną teisę atsakovu paskirtas juridinis asmuo, procesiškai pakeičia valstybę(42).

73.      Mano nuomone, net jei tai būtų tik formos klausimas, Bulgarijos valstybės, o ne VAS nurodymas atsakovu labiau išsklaidytų abejones dėl VAS šališkumo šiame ginče. Kokią reikšmę reikėtų suteikti šiai konkrečiai taisyklei nustatant pusiausvyrą, sprendžia nacionalinis teismas.

4.      Biudžeto taisyklės

74.      Su atsakovo tapatybe glaudžiai susijęs finansų aspektas. Šiuo atveju kyla klausimas, kas atlygins žalą, jei bus nustatyta atsakomybė pagal Köbler principą. Todėl atitinkamos biudžeto taisyklės gali sumažinti arba sustiprinti abejones dėl nešališkumo.

75.      Tikėtina, kad sumokant žalos atlyginimą iš valstybės biudžeto, o ne iš atitinkamo teismo biudžeto abejonės dėl šio teismo nešališkumo išsisklaidytų labiau.

76.      Vis dėlto šiuo atveju atrodo, kad jei ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, priteistos sumos būtų paimtos iš VAS biudžeto.

77.      Tai savaime neleidžia daryti išvados, kad kyla nešališkumo problema. Kaip nurodė VAS ir Bulgarijos vyriausybė (ir Vivacom tam neprieštaravo), žalos atlyginimo priteisimas neturi įtakos teisėjų atlyginimui ar darbo sąlygoms. Atskiros eilutės buvimas teismo biudžete buvo veiksnys, į kurį EŽTT atsižvelgė, kad atskirtų savo sprendimą Mihalkov prieš Bulgariją ir kitoje byloje konstatuotų, jog nešališkumo problemos nėra(43).

78.      Teiginį, kad tikroji atsakovė yra valstybė, sunku suderinti su tuo, kad žala mokama iš VAS biudžeto. Vis dėlto jei pastaroji biudžeto taisyklė turi pagrindą, pavyzdžiui, Bulgarijos viešųjų finansų organizavimo srityje, tuomet ginčijama taisyklė gali atitikti objektyvų nešališkumo kriterijų. Į šį klausimą turi atsakyti nacionalinis teismas.

79.      Apibendrinant galima teigti, kad sprendimas dėl nešališkumo konkrečiu atveju priklauso nuo įvairių nacionalinės teisinės sistemos elementų ir jų tarpusavio santykio.

80.      Man atrodo, kad nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismui pateikti duomenys, susiję su tuo, kad bylą nagrinėja skirtinga kolegija, atsakovo tapatybe ir atitinkamomis biudžeto taisyklėmis, pakankamai išsklaido pagrįstas abejones dėl VAS šališkumo trūkumo priimant sprendimą dėl ieškinio atlyginti žalą, susijusią su jo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu.

IV.    Išvada

81.      Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį

nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą paskutinės instancijos teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu, nagrinėja šis teismas ir kuriame tas pats teismas yra atsakovas, kai šiomis normomis pasiekiamas konkrečios teisinės sistemos sąlygomis mažiausias įmanomas šališkumo tikimybės lygis.

Tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į skirtingus interesus, kurių siekiama atitinkamos valstybės narės teismų organizavimo sistemoje.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Žr. Geyh, C. G., „The Dimensions of Judicial Impartiality“, Florida Law Review, 65 t., Nr. 2, 2014, p. 493, visų pirma p. 498.

3      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) (OL L 347, 2006, p. 1).

4      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Zakon za otgovornostta na darzhavata i obshtinite za vredi (Valstybės ir savivaldybių atsakomybės už žalą įstatymas) (toliau – ZODOV) 2c straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame reglamentuojama ieškinių valstybei dėl žalos, grindžiamų Sąjungos teisės pažeidimu, atlyginimo tvarka ir nurodoma, kad atsiradus žalai, susijusiai su administracinių teismų ir VAS teisminių funkcijų vykdymu, šioms byloms taikomas Administrativnoprotsesualen kodeks (Administracinio proceso kodeksas) (toliau – APK). Pagal APK 128 straipsnio 1 dalies b punktą ieškiniai dėl žalos, susijusios su administracinių teismų ir VAS teisminių funkcijų vykdymu, priskiriami administracinių teismų jurisdikcijai, o pagal APK 203 straipsnio 3 dalį tai apima ir ieškinius dėl žalos, atsiradusios dėl pakankamai rimto Sąjungos teisės pažeidimo.

5      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pamini, kad EŽTT nustatė EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą 2008 m. liepos 10 d. Sprendime Milhalkov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2008:0410JUD006771901) ir 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Gospodinov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2018:0405JUD002841707), bet jos nenustatė ne 2013 m. birželio 18 d. Sprendime Valcheva ir Abrashev prieš Bulgariją (CE:ECHR:2013:0618DEC000619411) ir 2013 m. birželio 18 d. Sprendime Balakchiev ir kiti prieš Bulgariją (CE:ECHR:2013:0618DEC006518710).

6      2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas (C‑224/01, EU:C:2003:513, visų pirma 30–50 punktai). Šis sprendimas grindžiamas ankstesne jurisprudencija, įskaitant ypač svarbų 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428, visų pirma 35 punktas) ir 1996 m. kovo 5 d. Sprendimą Brasserie du Pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, visų pirma 31 punktas), kuriuose konstatuota, kad valstybės atsakomybės už nuostolius ir žalą, padarytus asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimų, už kuriuos valstybė gali būti laikoma atsakinga, principas yra būdingas Sutarčių sistemai. Žr., pavyzdžiui, neseniai priimtą 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Kantarev (C‑571/16, EU:C:2018:807, 92 punktas) ir 2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Varhoven administrativen sad (Ginčijamos nuostatos panaikinimas) (C‑289/21, EU:C:2022:920, 35 punktas).

7      Dėl bendro pobūdžio diskusijos žr., pavyzdžiui, Granger, M.-P. F., „Francovich liability before national courts: 25 years on, has anything changed?“, Giliker, P. (ed.), Research Handbook on EU Tort Law, Edward Elgar, Cheltenham and Northampton, 2017, p. 93; Varga, Z., The Effectiveness of the Köbler Liability in National Courts, Hart, Oxfordk, 2020.

8      Žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, visų pirma 21, 28 ir 44 punktai). Taip pat žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:207, visų pirma 18–21 punktai).

9      2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, 45 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:207, visų pirma 107–114 punktai).

10      Žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, 47 punktas).

11      Žr., pavyzdžiui, 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 35 punktas) ir 2023 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas) (C‑204/21, EU:C:2023:442, 69 punktas).

12      Generalinis advokatas N. Emiliou savo išvadoje byloje Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ (C‑216/21, EU:C:2023:116, 26 punktas) nurodė, jog akivaizdu, kad pagal Sąjungos teisę yra tik vienas teismų nepriklausomumo principas, o tiek ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, tiek Chartijos 47 straipsnio turinys dėl teismų nepriklausomumo iš esmės yra tapatus.

13      Žr., pavyzdžiui, 2021 m. liepos 15 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka) (C‑791/19, EU:C:2021:596, 57 ir 58 punktai) ir 2022 m. kovo 29 d. Sprendimą Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235, 93 ir 94 punktai).

14      Žr., pavyzdžiui, 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 121 ir 122 punktai) ir 2024 m. balandžio 18 d. Sprendimą OT ir kt. (Teismo panaikinimas) (C‑634/22, EU:C:2024:340, 35 punktas).

15      Vėlesnėse bylose Teisingumo Teismas patvirtino Sprendime Köbler nustatytą valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės teisminius pažeidimus principą, tačiau nė vienoje iš šių bylų šis teismo nešališkumo klausimas nekilo. Iš tiesų iki šiol Teisingumo Teisme nagrinėtos bylos, kuriose sprendžiamas atsakomybės pagal Köbler principą klausimas, paprastai iškeliamos dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos pateikia žemesnės instancijos ar kitokie teismai, sprendžiantys dėl paskutinės instancijos teismų padarytų Sąjungos teisės pažeidimų. Žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513) (pirmosios instancijos teismas), 2006 m. birželio 13 d. Sprendimą Traghetti del Mediterraneo (C‑173/03, EU:C:2006:391) (pirmosios instancijos teismas), 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ferreira da Silva e Brito ir kt. (C‑160/14, EU:C:2015:565) (pirmosios instancijos teismas), 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Tomášová (C‑168/15, EU:C:2016:602) (neaiškus teismo, kaip paskutinės instancijos, statusas) ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe (C‑620/17, EU:C:2019:630) (kitas teismas). Teisingumo Teismas taip pat priėmė sprendimus dėl ieškinių dėl pažeidimo, pareikštų valstybėms narėms dėl paskutinės instancijos teismų padarytų Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuose šis klausimas taip pat nebuvo keliamas. Žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑129/00, EU:C:2003:656), 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑154/08, EU:C:2009:695), 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (Mokestis prie šaltinio) (C‑416/17, EU:C:2018:811), 2024 m. kovo 14 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (Aukščiausiojo Teismo sprendimas) (C‑516/22, EU:C:2024:231), taip pat žr. 2011 m. lapkričio 254 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑379/10, EU:C:2011:775) (pirmiau nurodyto Sprendimo Traghetti neįgyvendinimas).

16      Pavyzdžiui, žr. Toner, H., „Thinking the Unthinkable? State Liability for Judicial Acts after Factortame (III)“, Yearbook of European Law, 17 t., Nr. 1, 1997, p. 165, visų pirma p. 187 ir 188; Anagnostaras, G., „The Principle of State Liability for Judicial Breaches: The Impact of European Community Law“, European Public Law, 7 t., Nr. 2, 2001, p. 281, visų pirma p. 295 ir 296; Garde, A., „‘Member States’ liability for judicial acts or omissions: much ado about nothing?“, Cambridge Law Journal, 63 t., Nr. 3, 2004, p. 564, visų pirma p. 566 ir 567; van Dam, C., European Tort Law, Second edition, Oxford University Press, Oxford, 2013, p. 47; Demark, A., „Contemporary Issues regarding Member State Liability for Infringements of EU Law by National Courts“, EU and Comparative Law Issues and Challenges Series, 4 t., 2020, p. 352, visų pirma p. 372.

17      Kai kurie mokslininkai aptarė specialių procedūrų arba specialių teismų, skirtų ieškiniams, grindžiamiems atsakomybe pagal Köbler principą, steigimo klausimą. Žr., pavyzdžiui, Wattel, P. J., „Köbler, CILFIT and Welthgrove: We Can’t Go On Meeting Like This“, Common Market Law Review, 41 t., Nr. 1, 2004, p. 177, visų pirma p. 180. Kai kurie kiti mokslininkai svarstė galimybę suteikti jurisdikciją nagrinėti tokius ieškinius Teisingumo Teismui. Žr., pavyzdžiui, Hofstötter, B., Non-Compliance of National Courts – Remedies in European Community Law and Beyond, TMC Asser Press, Haga, 2005, visų pirma p. 165–175.

18      Žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 128 punktas) (kuriame daroma nuoroda į 2003 m. gegužės 6 d. EŽTT sprendimą Kleyn ir kiti prieš Nyderlandus (CE:ECHR:2003:0506JUD003934398) ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113)).

19      Jurisprudencijos apžvalgą žr. generalinio advokato P. Pikamäe išvadoje byloje Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:497, 54–118 punktai).

20      Žr., pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą RTL Belgium (C‑517/09, EU:C:2010:821, visų pirma 41–47 punktai), 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą Belov (C‑394/11, EU:C:2013:48, visų pirma 45–51 punktai), 2014 m. spalio 9 d. Sprendimą TDC (C‑222/13, EU:C:2014:2265, visų pirma 37 punktas), 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C‑274/14, EU:C:2020:17, visų pirma 72–74 punktai), 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimą CityRail (C‑453/20, EU:C:2022:341, visų pirma 63–71 punktai).

21      Žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Europos Sąjunga / Kendrion (C‑150/17 P, EU:C:2018:1014, 27–40 punktai).

22      Šiuo klausimu pažymėtina, jog 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendime Europos Sąjunga / Guardian Europe ir Guardian Europe / Europos Sąjunga (C‑447/17 P ir C‑479/17 P, EU:C:2019:672, 74–85 punktai) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad atsakomybę pagal Köbler principą galima perkelti į Sąjungos deliktinę atsakomybę reglamentuojančią tvarką ir kad Bendrasis Teismas gali būti prilygintas valstybės narės teismui, kuris nesprendžia bylų paskutinėje instancijoje, todėl dėl Sąjungos teisės pažeidimų, susijusių su Bendrojo Teismo sprendimu, negali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė; tinkamas būdas ištaisyti Bendrojo Teismo sprendimuose padarytas klaidas yra pateikti apeliacinį skundą.

23      Pavyzdžiui, žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt. (C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 44–61 punktai) ir 2019 m. gruodžio 4 d. Sprendimą H. / Komisija (C‑413/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1044, 45–63 punktai).

24      Žr., pavyzdžiui, 2009 m. vasario 19 d. Sprendimą Gorostiaga Atxalandabaso / Parlamentas (C‑308/07 P, EU:C:2009:103, 41–50 punktai).

25      Žr., pavyzdžiui, 2022 m. kovo 24 d. Sprendimą Wagenknecht / Komisija (C‑130/21 P, EU:C:2022:226, 15–25 punktai).

26      EŽTT pridūrė, kad tarp subjektyvaus ir objektyvaus nešališkumo nėra griežtos ribos, nes teisėjo elgesys gali ne tik sukelti objektyvių abejonių dėl nešališkumo išorinio stebėtojo požiūriu (objektyvus kriterijus), bet ir gali būti susijęs su jo asmeniniu įsitikinimu (subjektyvus kriterijus). Žr., pavyzdžiui, 2015 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimą Morice prieš Prancūziją (CE:ECHR:2018:0423JUD002936910, 75 punktas) ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 146 punktas).

27      Šiuo metu EŽTT nagrinėjama byla, kurioje sprendžiamas panašus klausimas, kaip ir šioje byloje. Žr. EŽTT sprendimą Doynov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 27455/22), 2023 m. gegužės mėn. teisinė santrauka, susijusi su skundu, pareikštu pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir grindžiamu tuo, kad VAS nebuvo nešališkas priimdamas sprendimą dėl savo atsakomybės už tariamą Sąjungos teisės pažeidimą.

28      Žr. 2004 m. liepos 29 d. EŽTT sprendimą San Leonard Band Club prieš Maltą (CE:ECHR:2004:0729JUD007756201, 61–66 punktai) ir 2020 m. liepos 7 d. Sprendimą Scerri prieš Maltą (CE:ECHR:2020:0707JUD003631818, 75–81 punktai).

29      Žr. 2008 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimą (CE:ECHR:2008:0410JUD006771901, 46–51 punktai).

30      Žr. 2018 m. rugsėjo 10 d. EŽTT sprendimą (CE:ECHR:2018:0405JUD002841707, 54–60 punktai).

31      Žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 128 punktas) (kuriame daroma nuoroda į 2003 m. gegužės 6 d. EŽTT sprendimą Kleyn ir kiti prieš Nyderlandus (CE:ECHR:2003:0506JUD003934398) ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113)).

32      Plg. su šios išvados 2 išnašoje nurodyta C. G. Geyh, kuris skiria procedūrinius, politinius ir etinius nešališkumo aspektus, publikacija.

33      Kaip pripažino Teisingumo Teismas, „į konkrečios šalies poziciją reikia atsižvelgti, tačiau ji nevaidina lemiamo vaidmens. Lemiamos reikšmės turi tai, ar konkrečios baimės gali būti laikomos objektyviai pateisinamomis.“ Žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 129 punktas).

34      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland / Komisija (C‑385/07 P, EU:C:2009:210, 337 punktas), kurioje jis laikėsi nuomonės, kad kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti kalbant apie jurisdikciją, susijusią su atsakomybe už žalą Sąjungos lygmens teismų sistemoje, yra tai, kad šią sistemą sudaro tik du teismai.

35      Dėl kitų interesų derinimo su principu nemo judex in causa sua žr. Vermeule, A., „Contra Nemo Iudex in Sua Causa: The Limits of Impartiality“, Yale Law Journal, 122 t., Nr. 2, 2012, p. 384.

36      Žr. Prechal, S., „Community Law in National Courts: The Lessons from Van Schijndel“, Common Market Law Review, 35 t., Nr. 3, 1998, p. 681, visų pirma p. 690.

37      Žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Peterbroeck (C‑312/93, EU:C:1995:437, 14 punktas) ir 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą van Schijndel ir van Veen (C‑430/93 ir C‑431/93, EU:C:1995:441, 19 punktas). Taip pat, pavyzdžiui, žr. neseniai priimtus sprendimus: 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 63 punktas) ir 2023 m. lapkričio 23 d. Sprendimą Provident Polska (C‑321/22, EU:C:2023:911, 63 punktas).

38      Kaip toliau nurodė VAS, šio teismo teisminė veikla vykdoma trijų arba penkių narių kolegijose, o kiekviena kolegija yra autonomiška, neturinti jokios sąveikos su kitomis kolegijomis ar kitais VAS teisėjais.

39      Pavyzdžiui, dviejose bylose žemesnės instancijos teismai nustatė atsakomybę, tačiau šiuos sprendimus apeliacine tvarka panaikino paskutinės instancijos teismai, kurių sprendimas buvo susijęs su klaidingu Sąjungos teisės taikymu, o nešališkumo klausimas nebuvo keliamas. Žr. 2016 m. lapkričio 18 d. Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) sprendimą (15-21.438; FR:CCASS:2016:AP00630), 2009 m. kovo 12 d. Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) sprendimą (9180/07.3TBBRG.G1.S1). Šias dvi bylas aptarė Z. Varga, kaip nurodyta šios išvados 7 išnašoje, p. 57 ir 58. Taip pat žr. 2022 gegužės 20 d. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) sprendimą (3-20-1684).

40      Žr., pavyzdžiui, 2017 m. vasario 23 d. Grondwettelijk Hof / Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas, Belgija) sprendimą (29/2017), 2022 m. balandžio 1 d. Conseil d'Etat (Valstybės Taryba, Prancūzija), sprendimą (443882; FR:CECHR:2022:443882.20220401), 2018 m. gruodžio 21 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimą (17/00424; NL:HR:2018:2396).

41      Tai, kad VAS formaliai yra atsakovas šioje byloje, galima spręsti ir iš pirmojo šios išvados puslapio, kuriame ši byla apibūdinama kaip Vivacom Bulgaria EAD / Varhoven administrativen sad ir Natsionalna agentsia za prihodite, ir iš to, kad jis pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas.

42      Savo rašytinėse pastabose VAS nurodo, kad visais atsakomybės atvejais, kuriems taikomas ZODOV, ir visų pirma ieškiniuose dėl žalos, atsiradusios dėl Sąjungos teisės pažeidimų, atlyginimo atsakomybė tenka valstybei, o ne teismui, kuris savo sprendimu padarė žalą asmeniui, kaip nurodyta Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) aiškinamosiose bylose Nr. 5/2013 ir 7/2014.

43      Žr. 2013 m. birželio 18 d. EŽTT sprendimą Valcheva ir Abrashev prieš Bulgariją (CE:ECHR:2013:0618DEC000619411, 100 punktas) ir 2013 m. birželio 18 d. Sprendimą Balakchiev ir kiti prieš Bulgariją (CE:ECHR:2013:0618DEC006518710, 61 punktas).