Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2024 m. vasario 22 d.(1)

Byla C‑135/23

Gesellschaft für musikalische Aufführungs- und mechanische Vervielfältigungsrechte eV (GEMA)

prieš

GL

(Amtsgericht Potsdam (Potsdamo apylinkės teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnio 1 dalis – Viešo paskelbimo teisė – Sąvoka „paskelbimo veiksmas“ – Televizorių su kambarine antena, leidžiančia priimti transliacijas, įrengimas butuose“

 Įvadas

1.        Sąjungos autorių teisėje viešo paskelbimo teisė neabejotinai užima reikšmingą vietą turint omenyje dėmesį, kuris jai skiriamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Vienas iš pačių svarbiausių teisinių klausimų, susijusių su šiuo teisiniu institutu, yra skirtumo tarp viešo paskelbimo (veiksmo, kuriam taikomos išimtinės autorių teisių turėtojų teisės) ir paprasto įrangos, leidžiančios atlikti ar priimti tokį paskelbimą, suteikimo (kuriam šios teisės netaikomos) klausimas.

2.        Kriterijai, į kuriuos atsižvelgtina nustatant šį skirtumą, buvo nurodyti neseniai priimtuose Teisingumo Teismo sprendimuose(2). Tačiau iš šios bylos matyti, kad tebesama šešėlio zonų arba ribinių situacijų, kai nelengva aiškiai nuspręsti, kuriai iš šių skirtingų pusių priskiriamas atitinkamas veiksmas.

3.        Taigi Teisingumo Teismas turi patikslinti savo jurisprudenciją šioje srityje, siekdamas tiek užtikrinti jos nuoseklumą, tiek išlaikyti teisingą esamų skirtingų interesų pusiausvyrą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

4.        2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(3) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis [belaidėmis] ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

 Vokietijos teisė

5.        Viešo paskelbimo teisė Vokietijos teisėje įtvirtinta pagrindinės bylos aplinkybėmis taikytinos redakcijos 1965 m. rugsėjo 9 d. Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, toliau – UrhG)(4) 15 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nurodyta:

„<...>

(2)      Autorius taip pat turi išimtinę teisę viešai paskelbti savo kūrinį nematerialia forma (viešo paskelbimo teisė). Viešo paskelbimo teisė pirmiausia apima:

1.      pateikimo ir atlikimo teisę (19 straipsnis);

2.      kūrinio padarymo viešai prieinamo teisę (19a straipsnis);

3.      transliavimo teisę (20 straipsnis);

4.      paskelbimo naudojant vaizdo ar garso laikmenas teisę (21 straipsnis);

5.      radijo programų transliavimo ir jų padarymo viešai prieinamų teisę (22 straipsnis).

(3)      Paskelbimas yra viešas, kai jis skirtas dideliam atitinkamos visuomenės narių skaičiui. Atitinkama visuomenė apima bet kurį asmenį, kuris nėra asmeniniais ryšiais susijęs su asmeniu, naudojančiu kūrinį, arba su asmenimis, kurie gauna kūrinį arba turi prie jo prieigą nematerialia forma.“

6.        Pagal Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) Sprendimą Königshof šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog tai, kad viešbučio valdytojas viešbučio kambariuose įrengia televizorius su kambarinėmis antenomis, nelaikoma viešu paskelbimu(5). Darydamas tokią išvadą šis teismas nemanė, kad reikia Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 2001/29 išaiškinimo.

 Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas

7.        Gesellschaft für musikalische Aufführungs- und mechanische Vervielfältigungsrechte eV (toliau – GEMA), kolektyvinio autorių teisių muzikos srityje administravimo organizacija, Amtsgericht Potsdam (Potsdamo apylinkės teismas, Vokietija) pareiškė GL, daugiabučio gyvenamojo namo valdytojui, ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal autorių teises, nes jis sudaro galimybę šiuose butuose naudotis televizoriais, kurie per kambarinę anteną priima transliacijas, ir taip pažeidžiamas UrhG 15 straipsnis.

8.        Kilus abejonių dėl to, ar tokios galimybės sudarymas, nesant „centrinės priėmimo sistemos“, reiškia viešą paskelbimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, minėtas teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui ši prejudicinį klausimą:

„Ar tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas daugiabučio gyvenamojo namo patalpose sudaro galimybę naudotis televizoriais, kurie priima transliacijas per kambarinę anteną ir neturi centrinės priėmimo sistemos signalams perduoti, yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2001/29] 3 straipsnį?“

9.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2023 m. kovo 7 d. Rašytines pastabas pateikė GEMA, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė bylą nagrinėti nerengdamas posėdžio.

 Analizė

10.      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog aplinkybė, kad nuomojamo daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas šiuose butuose įrengia televizorius su antenomis, galinčiomis priimti televizijos transliacijas, siejama su išimtine autorių teise leisti arba uždrausti viešai skelbti savo kūrinius, įtvirtinta šioje nuostatoje.

11.      Svarbios atsakymo į šį klausimą gairės kyla iš gausios Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su viešo paskelbimo teise. Todėl, mano manymu, būtina trumpai priminti šią jurisprudenciją.

 Reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija

12.      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją viešas autorių teisių saugomų objektų paskelbimas apima du elementus, t. y. paskelbimo veiksmą ir atitinkamą visuomenę, kuriai šis paskelbimas skirtas(6).

13.      Paskelbimo veiksmas paprastai gali būti dviejų formų. Pirmoji – tai saugomo kūrinio arba šį kūrinį perduodančio signalo transliavimas visuomenei paties pranešimo autoriaus iniciatyva. Visuomenės nariai gali spręsti tik dėl šio transliavimo priėmimo. Tai pirmiausia susiję su vadinamosiomis „linijinėmis“ žiniasklaidos paslaugomis, kaip antai televizija. Antroji paskelbimo forma apsiriboja kūrinio padarymu viešai prieinamo, visuomenės nariams galint laisvai nuspręsti pasinaudoti transliacija pasirinktu laiku. Tai pirmiausia taikytina paskelbimo veiksmams, atliekamiems internete.

14.      Turi būti daromas svarbus skirtumas taip paskelbimo veiksmų ir paprasto įrangos, leidžiančios atlikti ar priimti transliaciją, suteikimo. Iš tikrųjų Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šios direktyvos 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad toks suteikimas savaime nereiškia paskelbimo(7). Ši konstatuojamoji dalis atitinka suderintą paaiškinimą dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutarties, priimtos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje ir Europos bendrijos vardu patvirtintos Sprendimu 2000/278/EB, 8 straipsnio(8). Minėtą konstatuojamąją dalį patvirtina ir šios direktyvos 23 konstatuojamoji dalis, pagal kurią viešo paskelbimo teisė „turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama“, bet „neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams“.

15.      Taigi Teisingumo Teismas galėjo nuspręsti, be kita ko, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma nėra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį(9).

16.      Be to, jei kyla abejonių dėl asmens, kuris atliko paskelbimą, esminis kriterijus yra būtinas šio asmens vaidmuo ir jo veiksmų sąmoningumas. Iš tikrųjų jis atlieka paskelbimo veiksmą, kai, labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes, įsikiša ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, jei be tokio įsikišimo šie klientai iš esmės negalėtų arba sunkiai galėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu(10).

17.      Dėl visuomenės, kuriai šis paskelbimas skirtas, pažymėtina, kad ji turi apimti neapibrėžtą, bet pakankamai didelį potencialių adresatų skaičių. Siekiant nustatyti šį skaičių, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kiek asmenų gali turėti prieigą prie to paties kūrinio tuo pat metu, bet ir į tai, kiek iš jų turi tokią prieigą vienas paskui kitą(11).

18.      Jei kalbama apie paskelbimą antrinei visuomenei, tai turi būti „nauja“ visuomenė, t. y. visuomenė, į kurią autoriaus teisės turėtojas dar neatsižvelgė, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą(12).

19.      Galiausiai dėl situacijos, analogiškos susiklosčiusiai šioje byloje, t. y. dėl televizorių, prijungtų prie centrinės antenos, įrengimo viešbučio kambariuose, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „viešbučių atliekamas signalo išplatinimas viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius, nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas paskelbimas [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalies prasme“(13).

 Paprastas pritaikymas šioje byloje?

20.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsakyti į prejudicinį klausimą šioje byloje būtų galima paprasčiausiai pritaikius pirmesniuose punktuose primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

21.      Iš tikrųjų nagrinėjamu atveju pagrindinis kylantis teisinis klausimas – tai klausimas, ar televizorių su kambarine antena įrengimas nuomojamuose butuose reiškia antrinį viešą paskelbimą, ar tai tik paprastas įrangos, leidžiančios priimti pirminį šių transliacijų paskelbimą, suteikimas, šį paskelbimą atliekant televizijos transliuotojams.

22.      Skirdamas šias dvi veiksmų rūšis Teisingumo Teismas lemiamu elementu laiko sąmoningą atitinkamo asmens įsikišimą į patį paskelbimo turinį, šiam įsikišimui galint būti įvairių formų(14). Jis taip pat pabrėžė, kad jei vien tai, jog naudojimasis įranga būtinas tam, kad visuomenė galėtų naudotis kūriniu, automatiškai lemtų galimybės naudotis tokia įranga suteikimo pripažinimą paskelbimo veiksmu, bet koks įrangos, skirtos leisti ar atlikti paskelbimą, teikimas reikštų viešą paskelbimą, priešingai aiškiai Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamosios dalies formuluotei(15).

23.      Taigi Teisingumo Teismas nekvalifikavo kaip paskelbimo veiksmo nei automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuomos(16), nei paties failų prieglobos ir dalijimosi platformos eksploatavimo(17), nei galiausiai to, kad viešojo transporto priemonėje įdiegta garso įranga ir programinė įranga, leidžiančios transliuoti foninę muziką(18). Šie veiksmai buvo prilyginti paprastam įrangos, leidžiančios atlikti paskelbimą, suteikimui. Be to, Sprendime SGAE, susijusiame su viešbučių kambariuose įrengtais televizoriais, Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė patį tokių televizorių įrengimą nuo signalų naudojantis šiais televizoriais išplatinimo(19).

24.      Be to, nustačius, kad paskelbimo veiksmo nėra, Teisingumo Teismo teigimu, galimo naujos visuomenės buvimo klausimo nagrinėti nebereikia(20).

25.      Taigi remiantis minėta jurisprudencija būtų galima manyti, jog tai, kad nuomojamo daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas šiuose butuose įrengia televizorius su kambarinėmis antenomis, galinčiomis priimti televizijos transliacijas be jokio papildomo šio valdytojo įsikišimo, prilygintina paprastam įrangos suteikimui, todėl nereiškia paskelbimo veiksmo, vadinasi, nereiškia ir viešo paskelbimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

26.      Norėčiau pabrėžti, kad tokia išvada, mano nuomone, būtų visiškai pagrįsta. Pirma, ji atitiktų formaliąją reikšmingų Teisingumo Teismo sprendimų logiką. Šioje byloje susiklosčiusi situacija pirmiausia labai primena situaciją, susijusią su automobiliais, kuriuose įrengti radijo imtuvai, aptariamą byloje, kurioje priimtas Sprendimas Stim ir SAMI. Abiem atvejais vartotojas naudojasi nuomojamu objektu, vienu atveju jis skirta gyventi, o kitu – judėti, ir tas objektas aprūpintas įranga, leidžiančia be jokio papildomo įsikišimo priimti antžeminę transliaciją, atitinkamai televizijos arba radijo. Taigi atrodo natūralu, kad abi situacijos kvalifikuojamos panašiai pagal viešo paskelbimo teisę, reglamentuojamą Direktyvos 2001/29 3 straipsniu.

27.      Antra, pažymėtina, kad viešo paskelbimo teisė labai susijusi su technika, naudojama atliekant jam priskiriamus veiksmus, kuriuos sudaro saugomų objektų paskelbimas asmenims, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama(21). Taigi nekeista, kad teisinis kvalifikavimas šioje srityje grindžiamas naudojamos technikos kriterijumi, o kiti kriterijai, pavyzdžiui, kūrinio galutinio naudotojo perspektyva, laikomi antraeiliais(22). Šioje byloje tai būtų išvada, pagrįsta papildomo įsikišimo, kurį sudaro televizijos signalo retransliavimas į nuomojamus butus, nebuvimu.

28.      Be to, atrodo, kad tokio požiūrio laikosi Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) Sprendime Königshof, minėtame šios išvados 6 punkte. Tokį požiūrį savo pastabose išdėstė ir Austrijos vyriausybė bei Komisija.

29.      Vis dėlto turiu pripažinti, kad tokia išvada man atrodo nelabai įtikinama pasiekto rezultato atžvilgiu. Iš tikrųjų tais atvejais, kai gali būti svarstoma dėl visuomenės buvimo, pirmiausia kai butai nuomojami trumpam laikui(23), yra aiškus skirtumas tarp, viena vertus, nuomojamų butų, kuriuose įrengti televizoriai su kambarinėmis antenomis, ir, kita vertus, viešbučių kambarių su televizoriais, prijungtais prie centrinės antenos (tai atvejis, kurį Teisingumo Teismas nagrinėjo priimdamas Sprendimą SGAE). Be to, šioje byloje priimtas sprendimas prireikus galės būti lengvai pritaikytas situacijai, kai viešbučių kambariuose įrengti televizoriai su kambarinėmis antenomis. Tokio skirtingo požiūrio pagrindas, t. y. kai vienu iš dviejų atvejų atitinkamas naudotojas neatlieka paskelbimo veiksmo saugomo turinio transliavimo ar retransliavimo forma siaurąja prasme, mano nuomone, sunkiai suderinamas su materialine logika, kuria grindžiamas Teisingumo Teismo Sprendime SGAE pateiktas aiškinimas. Techninis skirtumas tarp centrinės ir kambarinės antenos, mano manymu, taip pat nėra pakankamai didelis, kad juo būtų galima pateisinti skirtingą požiūrį atsižvelgiant į autorių teises.

30.      Taigi siūlau nagrinėti šią bylą atsižvelgiant į Sprendimą SGAE, kad būtų rasta išeitis, kuri leistų užtikrinti suderinamumą su juo, nepaneigiant Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su skirtumu tarp viešo paskelbimo ir įrangos, leidžiančios atlikti tokį paskelbimą, teikimo.

 Analizė atsižvelgiant į Sprendimą „SGAE“

31.      Primintina, kad Teisingumo Teismas Sprendime SGAE pripažino, kad „viešbučių atliekamas signalo išplatinimas viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius, nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas paskelbimas [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalies prasme“(24).

32.      Iš tikrųjų tame sprendime Teisingumo Teismas patikslino, kad paprastas televizorių įrengimas viešbučių kambariuose savaime nėra viešas paskelbimas(25). Tačiau jis pridūrė, kad kai šis įrengimas gali suteikti visuomenei priėjimą prie transliuojamų kūrinių, nes per taip įrengtus televizorius viešbutis išplatina signalą šio viešbučio kambariuose gyvenantiems klientams, tai yra viešas paskelbimas(26).

33.      Taip pat tiesa, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas SGAE, kalbama apie televizijos signalą, kurį iš pradžių gauna viešbutis ir kuris paskui perduodamas į šio viešbučio kambarius(27), taigi apie retransliavimą siaurąja prasme. Vis dėlto neatrodo, kad šis retransliavimas, Teisingumo Teismo nuomone, būtų lemiamas veiksnys, leidžiantis nustatyti viešo paskelbimo buvimą.

34.      Darydamas išvadą Sprendime SGAE Teisingumo Teismas pripažino, kad viešbučio klientai sudaro naują visuomenę, besiskiriančią nuo visuomenės, į kurią autorių teisių turėtojai atsižvelgė, leisdami pirminį kūrinių paskelbimą, nagrinėjamu atveju – televizijos transliaciją. Pastarąją visuomenę, Teisingumo Teismo teigimu, sudaro tik televizorius turintys asmenys, privačiai arba šeimoje priimantys šias transliacijas. O asmenys, kurie net būdami transliacijos aprėpties zonoje be trečiosios šalies įsikišimo negalėtų naudotis šia transliacija, nėra šios pirminės visuomenės dalis. Taigi, kadangi šiems asmenims suteikiama prieiga prie atitinkamos transliacijos, jie turi būti laikomi sudarančiais naują visuomenę, todėl veiksmas, kuriuo jie gauna šią prieigą, yra kitas viešas paskelbimas nei pradinis paskelbimas. Toje byloje būtent viešbutis, savo kambariuose įrengdamas televizorius, leidžiančius žiūrėti transliacijas, labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes įsikišo, suteikdamas savo klientams prieigą prie saugomų kūrinių(28).

35.      Kitaip tariant, viešbučio klientai, kurie iš esmės būna ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, paprastai negalėtų naudotis televizijos transliacijomis toje vietoje, kurioje yra šis viešbutis, nebent atsivežtų savo pačių televizorius su antenomis, o tai būtų sunku padaryti. Taigi viešbutis, savo kambariuose įrengdamas televizorius, prijungiamus prie antenos, atlieka veiksmą, būtiną tam, kad jie galėtų naudotis šiomis transliacijomis. Kadangi viešbučio klientai sudaro visuomenę(29), ši visuomenė turi būti laikoma nauja visuomene, o visas atitinkamas veiksmas – viešu paskelbimu. Tokia yra Sprendime SGAE Teisingumo Teismo išdėstytų motyvų esmė.

36.      Pritaikant šiuos argumentus šioje byloje aptariamai situacijai galima lengvai pasiekti tokį patį rezultatą. Iš tikrųjų, pirma, trumpalaikės nuomos būtų nuomininkai taip pat sudaro visuomenę, kaip ir viešbučio klientai. Antra, jie taip pat yra išvykę iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos, taigi be trečiųjų asmenų įsikišimo negali naudotis televizijos transliacijomis. Trečia, toks įsikišimas, kai butuose įrengiamas televizorius, leidžiantis priimti šias transliacijas, turi būti laikomas prieigos prie saugomų kūrinių suteikimu naujai visuomenei ir kvalifikuojamas kaip viešas paskelbimas.

37.      Tiesa, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, daugiabučio gyvenamojo namo valdytojo įsikišimas nėra transliavimo ar retransliavimo forma tikrąja šio žodžio prasme. Taigi būtų galima daryti išvadą, kad, kaip minėta(30), paskelbimo veiksmo nėra. Vis dėlto atitinkamas naudotojas visada sąmoningai įsikiša, siekdamas suteikti naujai visuomenei prieigą prie saugomų kūrinių(31).

38.      Taigi tam tikra prasme susiduriama su dilema tarp, pirma, samprotavimo, pagal kurį paskelbimo veiksmo nėra, jei nėra transliuojami saugomi kūriniai, nuoseklumo ir, antra, rezultato nuoseklumo, kai viešu paskelbimu reikia laikyti bet kokį naudotojo, kuris, gerai žinodamas, ką daro, suteikia prieigą prie tokių kūrinių naujai visuomenei, įsikišimą, o ši visuomenė, nesant tokio įsikišimo, negalėtų jais pasinaudoti.

39.      Aiškinant ir taikant teisės nuostatas motyvavimas, žinoma, labai svarbus. Nuosekliais ir įtikinamais motyvais pagrindžiamas siūlomas nuostatų aiškinimas ir priimtas sprendimas dėl ginčo tiek suinteresuotųjų šalių, tiek plačiosios visuomenės akyse(32). Tačiau dėl pernelyg formalių motyvų kyla pavojus, kad bus padaryta išvada, kuri, tiesa, gali būti nuosekli pagal logiką, kuria vadovaujamasi, bet neteisinga ar tiesiog klaidinga iš esmės. Todėl, mano nuomone, esant tokiai situacijai verčiau teikti pirmenybę ne rezultatui, kurį lemtų formalus tam tikrų motyvų taikymas, net jeigu jais jau buvo remiamasi anksčiau, o rezultatui, kuris geriausiai atspindi tikruosius aiškinamos normos pagrindus ir tikslus, neatsižvelgiant į tai, ar ji būtų kilusi iš teisėkūros, ar iš jurisprudencijos.

40.      Tiesa, pagrindinėje byloje susiklosčiusioje situacijoje daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas neperduoda televizijos signalo į šiuos butus, nes kiekviename bute yra „autonominė“ įranga, leidžianti priimti šį signalą. Tačiau valdytojo veiksmas neapsiriboja tuo, kad nuomininkams suteikiamas tik televizorius ir kambarinė antena, kuriais jie galėtų naudotis bet kokiu būdu. Įrengdamas butuose televizorius su kambarinėmis antenomis, sureguliuotomis taip, kad būtų galima priimti antžeminės televizijos transliacijos signalą, prieinamą aprėpties zonoje, kurioje yra valdomas pastatas, valdytojas leidžia nuomininkams nuomojamuose butuose nuomos laikotarpiu naudotis konkrečiomis televizijos programomis.

41.      Vertinant šiuo požiūriu, situacija pagrindinėje byloje yra labai panaši į nagrinėtą byloje, kurioje priimtas Sprendimas SGAE. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo tame sprendime nurodytus išvadą pagrindžiančius motyvus neatrodo, kad nagrinėjamu atveju techninio pobūdžio skirtumais, kaip antai naudojamų antenų skaičiumi (centrinė antena arba kelios kambarinės antenos) ar kabelio nuo antenos iki televizoriaus ilgiu(33), būtų galima pagrįsti visiškai priešingą išvadą.

42.      Taigi, mano nuomone, galima manyti, kad daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas, nuomojamuose butuose įrengdamas televizorius su kambarinėmis antenomis ir gerai žinodamas savo elgesio pasekmes, atlieka „paskelbimo veiksmą“, kurį sudaro prieigos prie saugomų kūrinių, esančių televizijos transliacijų, kurias galima priimti šiuose butuose esančiais televizoriais, turinyje, suteikimas nuomininkams, iš esmės tokiu pačiu būdu, kaip daroma viešbučio kambariuose su televizoriais, prijungtais prie centrinės antenos.

 Dėl ryšio su suformuota jurisprudencija

43.      Tokia išvada visiškai atitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos kryptį, susijusią su viešo paskelbimo teise. Iš tikrųjų, pirma, Teisingumo Teismas plačiai aiškino sąvoką „viešas paskelbimas“, kartais į šią sąvoką įtraukdamas veiksmus, kurie nereiškia saugomų kūrinių transliavimo tikrąja šio žodžio prasme.

44.      Pavyzdžiui, kaip teisingai pažymi GEMA, Sprendime Phonographic Performance (Airija)(34) Teisingumo Teismas viešu paskelbimu pripažino tai, kad viešbučio valdytojas klientams sudarė galimybę naudotis garso įrašais, įskaitant fizinę laikmeną, ir įranga, leidžiančia juos atkurti, nors šis veiksmas nereiškė transliacijos ir veikiau priminė fonogramų ir atitinkamos techninės įrangos nuomą. Darydamas tokią išvadą Teisingumo Teismas rėmėsi aplinkybe, kad aptariamas naudotojas suteikė savo klientams du būtinus elementus, leidžiančius jiems pasinaudoti saugomais kūriniais(35), o tai primena televizoriaus su kambarine antena įrengimą, kas leidžia priimti ir žiūrėti televizijos transliacijas.

45.      Be to, Sprendime Airfield ir Canal Digitaal(36) Teisingumo Teismas pripažino, kad nors televizijos programų transliacija per palydovą turi būti laikoma vienu viešu ir nedalomu paskelbimu, priskirtinu transliuotojui, kuriam kontroliuojant ir už tai atsakant programų signalai įvedami į komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą(37), palydovinės televizijos kanalų paketo teikėjas gali padaryti šias programas prieinamas naujai visuomenei, taip atlikdamas atskirą veiksmą, kuriam taikoma viešo paskelbimo teisė(38). Taigi gali būti viešo paskelbimo veiksmas nesant atskiros saugomų kūrinių retransliacijos, besiskiriančios nuo pirminės transliacijos. Tokia išvada neseniai buvo patvirtinta Sprendime AKM (Palydovinės televizijos kanalų paketų teikimas Austrijoje)(39).

46.      Galiausiai kai kuriose bylose Teisingumo Teismas pripažino viešą paskelbimą tais atvejais, kai atitinkamas naudotojas saugomus kūrinius padarė tiesiogiai prieinamus vietoje esančiai visuomenei(40). Taigi, siekdamas užtikrinti aukštą autorių teisių apsaugos lygį, nurodytą Direktyvos 2001/29 9 konstatuojamojoje dalyje, Teisingumo Teismas sąvoką „viešas paskelbimas“ aiškina plačiau nei „bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama“, į šią sąvoką įtraukdamas bet kokį veiksmą, kuriuo naudotojas sąmoningai įsikiša, kad naujai visuomenei suteiktų naują prieigą prie saugomo kūrinio(41).

47.      Antra, mano siūloma išvada nekelia abejonių dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su skirtumu tarp viešo paskelbimo ir paprasto įrangos, leidžiančios tokį paskelbimą, suteikimo, ir neprieštarauja šiai jurisprudencijai.

48.      Pirmiausia ši išvada neprieštarauja Teisingumo Teismo išvadai, padarytai Sprendime Stim ir SAMI. Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma nėra viešas paskelbimas. Jis priėjo prie šios išvados remdamasis tuo, kad tokių automobilių nuoma reiškia ne paskelbimo veiksmą, o paprastą įrangos, leidžiančios paskelbimą, suteikimą(42).

49.      Kaip minėta(43), situacija, kurioje priimtas Sprendimas Stim ir SAMI, ir situacija, susiklosčiusi pagrindinėje byloje, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašios, taigi gali būti pateisinamas toks pats jų teisinis kvalifikavimas. Vis dėlto manau, kad šias dvi situacijas skiria aplinkybė, būtina tam, kad veiksmas galėtų būti laikomas viešu paskelbimu, t. y. sąmoningas ir neišvengiamas atitinkamo naudotojo įsikišimas, esantis šioje byloje ir nesantis byloje, kurioje priimtas Sprendimas Stim ir SAMI.

50.      Iš tikrųjų, kaip konstatuota(44), namo valdytojas, savo paties nuožiūra ir visiškai nepriklausomai nuo butų konstrukcijos įrengdamas juose televizorius su kambarinėmis antenomis, sąmoningai įsikiša, kad sudarytų savo klientams galimybę žiūrėti televizijos transliacijas, ir šis įsikišimas gali būti laikomas paskelbimo veiksmu, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su viešo paskelbimo teise.

51.      Automobilių nuomos įmonė jokio tokios rūšies įsikišimo neatlieka. Iš tikrųjų daugelį metų(45) radijo imtuvai automobiliuose paprastai būdavo montuojami kaip standartinė įranga ir yra integruoti į šių transporto priemonių valdymo sistemas, todėl minėtų automobilių nuomos įmonės neturi įtakos jų buvimui transporto priemonėse. Taigi šios įmonės nesiima jokių papildomų veiksmų, kad suteiktų savo klientams prieigą prie radijo transliacijų, ir neatlieka jokio esminio vaidmens dėl šios prieigos. Vadinasi, jų veiksmas vertintinas kaip paprastas įrangos suteikimas, nes ši įranga jau yra automobiliuose nuo pat jų pagaminimo. Todėl manytina, kad autorių teisių turėtojai, duodami leidimą transliuoti kūrinius, atsižvelgė ir į visuomenę, kuri naudojasi šiais kūriniais per radijo imtuvus, įrengtus automobiliuose, įskaitant nuomojamus automobilius(46).

52.      Tiesa, savo išvadoje, pateiktoje byloje Stim ir SAMI(47), šios aplinkybės nelaikiau turinčia lemiamą reikšmę, nes, atsižvelgiant į tai, kad automobilių nuomos įmonės visai nesikiša į kūrinių paskelbimą per radiją, kilo tik klausimas, kas suteikia fizines priemones, o šis klausimas autorių teisių aspektu neturi reikšmės. O šioje byloje ši aplinkybė reikšminga, nes leidžia įrodyti esminį skirtumą tarp dviejų aptariamų situacijų. Be to, Sprendime Stim ir SAMI Teisingumo Teismas šio klausimo konkrečiai nenagrinėjo, bendrai nusprendęs, kad transliacijos priėmimas per radijo imtuvus, įrengtus automobiliuose, buvo atliekamas „be papildomo nuomos bendrovės įsikišimo“(48).

53.      Neturėdamos įtakos radijo imtuvų įrengimui automobiliuose, tokių transporto priemonių nuomos bendrovės taip pat nesiekia pelno, kitaip nei nuomojamo daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas, kuris šiuose butuose įrengia televizorius(49). Tačiau nors atitinkamo naudotojo įsikišimo pelningumas savaime neturi lemiamos reikšmės paskelbimo veiksmui, jis gali reikšti sąmoningą tokio įsikišimo pobūdį.

54.      Be to, išvada, kurią siūlau daryti šioje byloje, neprieštarauja Teisingumo Teismo išvadoms, pagal kurias garso įrangos įdiegimas viešojo transporto priemonėje nėra viešo paskelbimo veiksmas, kaip tai suprantama pagal autorių teisę(50). Iš tikrųjų esant situacijai, kaip antai susiklosčiusiai byloje, kurioje priimtas Sprendimas Blue Air Aviation, vežėjas nesuteikia keleiviams prieigos prie garso įrangos sistemos, bet pats kontroliuoja jos naudojimą ir galimą saugomų kūrinių transliavimą per šią sistemą, kuris, tik jeigu bus atliktas, bus kvalifikuojamas kaip viešas paskelbimas(51). O pagrindinėje byloje įranga, leidžianti priimti saugomų kūrinių transliaciją, t. y. televizorius su antena, yra suteikta visuomenės nariams, kurie laisvai sprendžia dėl šios transliacijos priėmimo. Taigi pats šis suteikimas reiškia paskelbimo veiksmą.

55.      Galiausiai, trečia, mano siūloma išvada atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nes pabrėžia techninį neutralumą, kuriuo turi pasižymėti Sąjungos autorių teisių nuostatų aiškinimas. Šiuo neutralumu jau buvo remiamasi Sprendime SGAE, kai Teisingumo Teismas pripažino, kad televizijos signalo išplatinimas per televizorius, įrengtus viešbučio kambariuose, yra viešas paskelbimas „nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos“(52). Teisingumo Teismas vėliau ne kartą priminė techninio neutralumo principą(53).

56.      Vis dėlto, jei pagrindinėje byloje lemiamas veiksnys yra sąmoningas naudotojo įsikišimas, siekiant suteikti savo klientams prieigą prie televizijos transliacijų, remiantis techninio neutralumo principu turėtų būti nesvarbu, ar prieiga prie jų suteikiama per centrinę anteną, ar per keliolika kambarinių antenų(54).

57.      Taigi tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas suteikia nuomininkams prieigą prie televizijos transliacijų per šiuose butuose įrengtus televizorius su kambarinėmis antenomis, turi būti laikoma saugomų kūrinių, kurie yra šių transliacijų turinyje, paskelbimo veiksmu. Dar reikia patikrinti, ar (ir prireikus – kokiomis sąlygomis) šis paskelbimas skirtas naujai visuomenei, kaip reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šioje srityje.

 Dėl naujos visuomenės buvimo

58.      Primintina, kad Sprendime SGAE Teisingumo Teismas pripažino visuomenės, kurią, bendrai imant, sudaro besikeičiantys viešbučio klientai, buvimą(55). Be to, laikytina, kad šie klientai negali pasinaudoti per televiziją transliuojamais kūriniais be viešbučio, suteikiančio jiems prieigą prie šių kūrinių, įsikišimo. Taigi jie sudaro naują visuomenę(56) ir tuo pagrindžiamas reikalavimas turėti papildomą autorių teisių turėtojų leidimą norint atlikti tokį viešą paskelbimą(57).

59.      Tas pats taikytina ir kalbant apie daugiabučio gyvenamojo namo valdytoją, kuris šių butų nuomininkams suteikia prieigą prie televizijos transliacijų, kai šie nuomininkai gyvena butuose palyginti trumpai ir greitai keičiasi, kaip ir viešbučio klientai. Tokie nuomininkai gali būti laikomi asmenimis, kurie, nors yra televizijos transliacijos aprėpties zonoje, negalėtų pasinaudoti šia transliacija be daugiabučio namo valdytojo, suteikiančio jiems prieigą prie transliacijos šiuose butuose įrengiant televizorius su kambarinėmis antenomis, įsikišimo. Praktiškai atitinkami būstai būtų, be kita ko, apartamentų viešbučiai arba nuomojami atostogų būstai.

60.      Nuomininkai, kuriems išsinuomotas butas tampa pagrindine arba antrine gyvenamąja vieta(58), priešingai, turi būti laikomi „turinči[ais] priėmimo aparatus“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo SGAE 41 punktą, taigi visuomenės nariais, į kuriuos autorių teisių turėtojai atsižvelgė, duodami leidimą pirminiam paskelbimui (nagrinėjamu atveju – antžeminei transliacijai). Taigi šie asmenys naudojasi saugomais kūriniais privačiai arba šeimoje, ir tai, ar priėmimo aparatą jiems suteikė buto savininkas, ar valdytojas, išnuomodamas butą, neturi reikšmės. Toks suteikimas laikytinas paprastu įrangos suteikimu ir tam nereikia gauti papildomo leidimo.

61.      Taigi, siekdamas nustatyti, ar esama naujos visuomenės, teismas, į kurį kreiptasi, turi padaryti faktines išvadas dėl atitinkamos nuomos pobūdžio. Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą patikslinimų šiuo aspektu nepateikiama.

 Atsakymas į prejudicinį klausimą

62.      Apibendrindamas galiu teigti: nors pripažįstu, jog pagrindinėje byloje išvada, kad nėra viešo paskelbimo, nes nėra saugomų kūrinių perdavimo stricto sensu, pateisinama remiantis vien techniniu požiūriu, tokia išvada man neatrodo patenkinama, atsižvelgiant į esminius argumentus, kuriais grindžiama atitinkama Teisingumo Teismo jurisprudencija. Iš tikrųjų pagal logiką, kuria vadovaujamasi šioje jurisprudencijoje, mano nuomone, reikia, kad aptariamas veiksmas būtų nagrinėjamas kaip sąmoningas atitinkamo naudotojo įsikišimas, siekiant suteikti prieigą prie saugomų kūrinių asmenims, kurie be šio įsikišimo negalėtų jais naudotis, taigi kaip paskelbimo veiksmas. Šis veiksmas reiškia viešą paskelbimą, kai atitinkami asmenys sudaro naują visuomenę.

63.      Taigi siūlau nuspręsti, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad veiksmas, kai nuomojamo daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas šiuose butuose įrengia televizorius su kambarinėmis antenomis, leidžiančiomis priimti televizijos transliacijas, priklauso išimtinei autorių teisei leisti arba uždrausti viešą savo kūrinių paskelbimą, įtvirtintą šioje nuostatoje, nebent šie butai tampa nuomininkų pagrindine arba antrine gyvenamąja vieta.

 Išvada

64.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į Amtsgericht Potsdam (Potsdamo apylinkės teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip, kad

veiksmas, kai nuomojamo daugiabučio gyvenamojo namo valdytojas šiuose butuose įrengia televizorius su kambarinėmis antenomis, leidžiančiomis priimti televizijos transliacijas, priklauso išimtinei autorių teisei leisti arba uždrausti viešą savo kūrinių paskelbimą, įtvirtintą šioje nuostatoje, nebent šie butai tampa nuomininkų pagrindine arba antrine gyvenamąja vieta.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      Žr., be kita ko, 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą Stim ir SAMI (C‑753/18, toliau – Sprendimas Stim ir SAMI, EU:C:2020:268), 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą YouTube ir Cyando (C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503) ir 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimą Blue Air Aviation (C‑775/21 ir C‑826/21, toliau – Sprendimas Blue Air Aviation, EU:C:2023:307).

3      OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230; klaidų ištaisymas OL L 314, 2008 11 25, p. 16).

4      BGBl. I, 1965, p. 1273.

5      2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas (I ZR 21/14) (BGH GRUR 2016, p. 697).

6      Žr. neseniai priimtą Sprendimą Blue Air Aviation (47 punktas).

7      Šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimą Blue Air Aviation (66 ir 67 punktai).

8      2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimas dėl PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties patvirtinimo Europos bendrijos vardu (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).

9      Sprendimas Stim ir SAMI (rezoliucinė dalis).

10      Žr., be kita ko, Sprendimą Stim ir SAMI (32 punktas).

11      Žr. neseniai priimtą Sprendimą Blue Air Aviation (52 ir 54 punktai).

12      Žr. neseniai priimtą 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą YouTube ir Cyando (C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 70 punktas).

13      2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimas SGAE (C‑306/05, toliau – Sprendimas SGAE, EU:C:2006:764, rezoliucinės dalies 1 punktas). Ši išvada patvirtinta 2010 m. kovo 18 d. Nutartyje Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon (C‑136/09, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:151).

14      Dėl įvairių paskelbimo veiksmų formų konkrečių pavyzdžių žr. mano išvadą, pateiktą byloje Stim ir SAMI (C‑753/18, EU:C:2020:4, 33–37 punktai).

15      Šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą YouTube ir Cyando (C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 79 punktas) ir Sprendimą Blue Air Aviation (68 punktas).

16      Sprendimas Stim ir SAMI, pirmiausia 4 ir 35 punktai.

17      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas YouTube ir Cyando (C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 81–86 punktai).

18      Sprendimas Blue Air Aviation (69 ir 71 punktai).

19      Sprendimas SGAE (45 ir 46 punktai).

20      Sprendimai Stim ir SAMI (pirmiausia 38 punktas) ir Blue Air Aviation (72 punktas).

21      Pagal apibrėžtį, pateikiamą Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje.

22      Pavyzdžiui, saugomo kūrinio įtraukimas į interneto puslapį gali reikšti šio kūrinio viešą paskalbimą arba ne, atsižvelgiant į naudojamą techniką – tiesioginis įterpimas arba „gilioji nuoroda“ į kitą interneto svetainę, – net jei šio interneto puslapio naudotojo požiūriu rezultatas yra toks pats (žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Renckhoff (C‑161/17, EU:C:2018:634) ir 2021 m. kovo 9 d. Sprendimą VG Bild‑Kunst (C‑392/19, EU:C:2021:181).

23      Dėl atitinkamos visuomenės klausimo žr. šios išvados 58–61 punktus.

24      Sprendimas SGAE (rezoliucinės dalies 1 punktas).

25      Sprendimas SGAE (45 punktas ir 46 punktas, ab initio).

26      Sprendimas SGAE (46 punktas, in fine).

27      Žr. prejudicinių klausimų formulavimą Sprendimo SGAE 23 punkte.

28      Šiuo klausimu žr. Sprendimą SGAE (40–42 punktai).

29      Kaip Teisingumo Teismas nustatė Sprendimo SGAE 38 ir 39 punktuose.

30      Žr. šios išvados 25 punktą.

31      Šis paradoksas jau buvo aptartas kalbant apie Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) sprendimą Königshof, minėtą šios išvados 6 punkte. Žr. Lucas‑Schloetter, A., „L’harmonisation européenne du droit d’auteur. L’exemple du droit de communication au public. La réception de la jurisprudence de la CJUE en Allemagne“, leidinyje Favreau, A. (leid.), La propriété intellectuelle en dehors de ses frontières, Briuselis, Larcier, 2019, p. 45.

32      Šiuo atveju suprantama kaip „viešoji nuomonė“.

33      Iš tikrųjų kambarinė antena prie televizoriaus taip pat turi būti prijungta kabeliu.

34      2012 m. kovo 15 d. sprendimas (C‑162/10, EU:C:2012:141, rezoliucinės dalies 3 punktas).

35      2012 m. kovo 15 d. Sprendimas Phonographic Performance (Airija) (C‑162/10, EU:C:2012:141, 67 punktas).

36      2011 m. spalio 13 d. sprendimas (C‑431/09 ir C‑432/09, EU:C:2011:648).

37      2011 m. spalio 13 d. Sprendimas Airfield ir Canal Digitaal (C‑431/09 ir C‑432/09, EU:C:2011:648, 69 ir 75 punktai).

38      Iš esmės žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimą Airfield ir Canal Digitaal (C‑431/09 ir C‑432/09, EU:C:2011:648, 82 ir 83 punktai, taip pat rezoliucinė dalis).

39      2023 m. gegužės 25 d. sprendimas (C‑290/21, EU:C:2023:424, 29 punktas).

40      Žr., be kita ko, 2011 m. spalio 4 d. Sprendimą Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631), 2012 m. kovo 15 d. Sprendimą Phonographic Performance (Airija) (C‑162/10, EU:C:2012:141), 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimą Reha Training (C‑117/15, EU:C:2016:379) ir Sprendimą Blue Air Aviation.

41      Šiuo klausimu žr. neseniai priimtą Sprendimą Blue Air Aviation (53 punktas).

42      Sprendimas Stim ir SAMI (33–36 punktai).

43      Žr. šios išvados 26 punktą.

44      Žr. šios išvados 42 punktą.

45      Bet kuriuo atveju tikrai nuo tada, kai įsigaliojo Direktyva 2001/29.

46      Šiuo klausimu žr. Mouron, Ph., „Autoradios et droit de communication au public“, Revue Lamy droit de l’immatériel : informatique, médias, communication, Nr. 170, 2020, p. 24.

47      C‑753/18, EU:C:2020:4 (42 punktas).

48      Sprendimas Stim ir SAMI (34 punktas).

49      Šiuo klausimu žr. Sprendimą SGAE (44 punktas).

50      Sprendimas Blue Air Aviation (rezoliucinės dalies 2 punktas).

51      Sprendimas Blue Air Aviation (rezoliucinės dalies 1 punktas).

52      Sprendimas SGAE (rezoliucinės dalies 1 punktas).

53      Žr. neseniai priimtą 2022 m. liepos 13 d. Sprendimą Ocilion IPTV Technologies (C‑426/21, EU:C:2023:564, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      Šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 18 d. Nutartį Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon (C‑136/09, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:151, 41 punktas).

55      Sprendimas SGAE (38 punktas).

56      Sprendimas SGAE (42 punktas).

57      Sprendimas SGAE (41 punktas).

58      T. y, kai nuoma yra išimtinio pobūdžio ir ilgalaikė, net jei faktiškai nuomininkas gyvena bute tik protarpiais ir laikinai.