1.

Bendrojo Teismo teisėjų skyrimas reglamentuotas ESS 19 straipsnio 2 dalyje ir SESV 254 straipsnyje. Šiose (gana lakoniškose ir panašiai suformuluotose) nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad teisėjai „valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu <…> skiriami <…> pasikonsultavus su 255 straipsnyje numatytu komitetu“ ir kad jie „parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus“.

2.

Ar šiose nuostatose įtvirtinti principai taikomi nacionalinėms kandidatų, kuriuos valstybių narių vyriausybės siūlo į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas, atrankos procedūroms? Jeigu taip yra, ar šiose nuostatose įtvirtintas nepriklausomumo reikalavimas reiškia tam tikras konkrečias valstybių narių pareigas, susijusias su tuo, kaip jos turi organizuoti ir vykdyti tokias procedūras? Konkrečiau kalbant, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei, sudariusiai nepriklausomų ekspertų grupę, kurios tikslas – įvertinti pretendentus ir sudaryti profesinės kompetencijos bei nepriklausomumo reikalavimus atitinkančių pretendentų sąrašą, draudžiama iš šio sąrašo pasirinkti kitą kandidatą nei tą, kuris nurodytas pirmas?

3.

Iš esmės tai yra pagrindiniai šioje byloje keliami klausimai.

4.

Pagal 2010 m. vasario 25 Tarybos sprendimo 2010/124/ES dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 255 straipsnyje numatyto komiteto [toliau – 255 straipsnyje numatytas komitetas] darbo tvarkos taisyklių ( 2 ) 1 straipsnį šios taisyklės pateikiamos to sprendimo priede. Taisyklių 6–8 punktuose nustatyta:

5.

1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo ( 3 ) 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Vyriausybė, Respublikos Prezidentui pritarus, siūlydama kandidatus į Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo ir [Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – Bendrasis Teismas)] teisėjus Seimo statuto nustatyta tvarka konsultuojasi su Seimu.“

6.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2021 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R‑65 patvirtinto Pretendento į [Bendrojo Teismo] teisėjus atrankos tvarkos aprašo 2–4, 13, 15, 19, 21 ir 22 punktuose įtvirtinta:

„2. Atranką vykdanti darbo grupė (toliau – darbo grupė) sudaroma Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu. Darbo grupę sudaro septyni asmenys. Į darbo grupę įeina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (darbo grupės vadovas) ir po vieną Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, Teisėjų tarybos, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bei Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto deleguotą atstovą. Darbo grupės sekretoriumi skiriamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės tarnautojas.

3. Darbo grupė, atsižvelgdama į sutartyse, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, nurodytus ir [255 straipsnyje numatyto komiteto] šeštojoje veiklos ataskaitoje <…> detalizuotus šešis kandidatų į [Bendrojo Teismo] teisėjus atrankos kriterijus, apie pradedamą atrankos procedūrą visuomenę informuoja Teisingumo ministerijos interneto svetainėje skelbiamu pranešimu, kuriame asmenys, atitinkantys nurodytus atrankos kriterijus, kviečiami pateikti paraiškas <…> dalyvauti atrankoje.

4. Darbo grupė nustato ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų terminą, per kurį pretendentai Teisingumo ministerijai turi pateikti paraiškas dalyvauti atrankoje. <…>

<…>

13. Atranka apima pretendentų atitikties Aprašo 3 punkte nurodytiems kriterijams vertinimą pagal pretendentų pateiktus dokumentus ir atrankos pokalbį. <…>

<…>

15. Atrankos metu pretendentai vertinami pagal Aprašo 3 punkte nurodytus šešis kriterijus: teisinius gebėjimus, profesinę patirtį, gebėjimą eiti teisėjo pareigas, kalbų įgūdžius, gebėjimą dirbti komandoje tarptautinėje aplinkoje atstovaujant kelioms teisės sistemoms, pretendentų nepriklausomumo, nešališkumo ir sąžiningumo bei principingumo garantijas.

<…>

19. Pasibaigus atrankai, kiekvienas darbo grupės narys įvertina pretendentą nuo 1 iki 10 balų. Žemiausias įvertinimas yra 1 balas, aukščiausias – 10 balų. Darbo grupės narių nurodyti individualaus vertinimo balai sumuojami. Pagal gautus rezultatus sudaromas pretendentų eiliškumo sąrašas. Į sąrašą privalo būti įtraukti visi pretendentai, darbo grupės įvertinti kaip atitinkantys [Bendrojo Teismo] teisėjų atrankos kriterijus, neatsižvelgiant į gautą balų skaičių.

<…>

21. Įvykus atrankai, darbo grupės vadovas Vyriausybei teikia teisės aktų projektus dėl darbo grupės geriausiai įvertinto pretendento į [Bendrojo Teismo] teisėjus kandidatūros siūlymo, prideda darbo grupės posėdžio protokolą su priedu (darbo grupės sudarytą pretendentų eiliškumo sąrašą, kuriame nurodytas pretendentų surinktas balų skaičius) ir geriausiai įvertinto pretendento gyvenimo aprašymą.

22. Darbo grupės geriausiai įvertintas pretendentas į [Bendrojo Teismo] teisėjus yra rekomendacija Vyriausybei, kuri, vadovaudamasi Vyriausybės įstatymo 52 straipsnio 3 dalimi, siūlo kandidatą į [Bendrojo Teismo] teisėjus.“

7.

Pareiškėjas pagrindinėje byloje Virgilijus Valančius (toliau – pareiškėjas) Lietuvos Vyriausybės teikimu nuo 2016 m. balandžio 13 d. buvo paskirtas į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas. 2019 m. rugpjūčio 31 d. baigėsi pareiškėjo kadencija, tačiau po šios datos pareiškėjas toliau užėmė Bendrojo Teismo teisėjo pareigas remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (toliau – Statutas) 5 straipsniu ( 4 ).

8.

2019 m. liepos 31 d. nutarimu Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Seimą su prašymu pritarti Virgilijaus Valančiaus kandidatūros siūlymui dar vienai kadencijai. Kadangi trims teikiant šio teisėjo kandidatūrą dalyvaujančioms nacionalinėms institucijoms nepavyko susitarti ir dėl to jo kandidatūra nebuvo pateikta, 2021 m. kovo mėn. buvo paskelbta kandidatų į Bendrojo Teismo teisėjus atranka. Kartu Ministrės Pirmininkės potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė ir teisingumo ministrės įsakymu patvirtintas atrankos tvarkos aprašas.

9.

2021 m. gegužės 10 d. darbo grupė įvertino pretendentus ir susitarė dėl aštuonių asmenų, kurie buvo pripažinti atitinkančiais teisėjo atrankos kriterijus, sąrašo, sudaryto eiliškumo tvarka pagal skirtą balų skaičių nuo didžiausio iki mažiausio (toliau – eiliškumo sąrašas). Eiliškumo sąraše pareiškėjas buvo nurodytas kaip tinkamiausias kandidatas.

10.

2021 m. gegužės 11 d. Teisingumo ministerija pasiūlė pareiškėjo kandidatūrą Lietuvos Vyriausybei.

11.

2022 m. balandžio 6 d. Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Seimą su prašymu pritarti asmens, eiliškumo sąraše užėmusio antrą vietą, kandidatūrai. 2022 m. gegužės 4 d. Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Seimo išreikštą pritarimą, nutarė siūlyti šio asmens kandidatūrą į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas (toliau – pirmasis nutarimas dėl skyrimo).

12.

2022 m. liepos 5 d. 255 straipsnyje numatytas komitetas pateikė tam kandidatui nepalankią nuomonę.

13.

2022 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paprašė Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo pritarti Sauliaus Luko Kalėdos, kandidato, eiliškumo sąraše užėmusio trečią vietą, siūlymui į Bendrojo Teismo teisėjus. Gavusi abiejų institucijų pritarimą, Lietuvos Vyriausybė nutarė siūlyti šio asmens kandidatūrą (antrasis nutarimas dėl skyrimo) ( 5 ).

14.

Gavus palankią 255 straipsnyje numatyto komiteto nuomonę, 2023 m. rugsėjo 15 d. valstybių narių vyriausybių atstovai paskyrė S. L. Kalėdą Bendrojo Teismo teisėju, o 2023 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo posėdyje jis davė priesaiką, ir nuo to momento baigėsi pareiškėjo, kaip Bendrojo Teismo teisėjo, kadencija.

15.

2022 m. gegužės 18 d. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Lietuva) pateikė skundą dėl pirmojo nutarimo dėl skyrimo panaikinimo, prašydamas, be kita ko, įpareigoti Lietuvos Vyriausybę atnaujinti pretendentų į Bendrąjį Teismą derinimo ir siūlymo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka, teikiant derinimui ir siūlymui darbo grupės geriausiai įvertintą kandidatą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas teigė, kad vykdant nacionalinę pretendentų į Bendrojo Teismo teisėjus atrankos procedūrą (toliau – ginčijama nacionalinė procedūra) buvo pažeisti iš ESS 19 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos ir SESV 254 straipsnio antros pastraipos kylantys principai. Vėliau pareiškėjas išplėtė savo skundo apimtį taip, kad jis apimtų ir antrąjį nutarimą dėl skyrimo ( 6 ).

16.

Kilus abejonių dėl to, kaip reikia aiškinti minėtas Sąjungos teisės nuostatas, Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17.

2023 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateiktas prašymas pateikti informacijos – jame buvo prašoma patikslinti, ar tai, kad 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimu valstybių narių vyriausybių atstovai Bendrojo Teismo teisėju paskyrė S. L. Kalėdą, daro poveikį ginčo pagrindinėje byloje dalykui, ir, jeigu taip yra, ar šis teismas palieka nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. 2023 m. spalio 10 d. rašte šis teismas nurodė, kad šis paskyrimas nedaro poveikio ginčo pagrindinėje byloje dalykui ir kad jis ketina palikti nagrinėti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

18.

Rašytines pastabas šioje byloje pateikė pareiškėjas, Čekijos, Lietuvos, Vengrijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Be to, pareiškėjas, Čekijos vyriausybė, Airija, Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Komisija, buvo išklausyti per 2024 m. sausio 16 d. įvykusį teismo posėdį.

19.

Dviem klausimais, kuriuos galima nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 2 daliai ir SESV 254 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės aktai arba praktika, pagal kuriuos valstybės narės vyriausybė, sudariusi nepriklausomų ekspertų grupę, kuriai pavesta įvertinti pretendentus, kurie bus siūlomi į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas, ir sudaryti Sąjungos Sutartyse numatytus profesinės kompetencijos ir nepriklausomumo reikalavimus atitinkančių pretendentų eiliškumo sąrašą, gali iš šio sąrašo pasirinkti ne pirmą nurodytą kandidatą.

20.

Prieš vertindamas šį klausimą iš esmės išnagrinėsiu tam tikrus preliminaraus pobūdžio procedūrinius klausimus.

21.

Kai kurios pastabas pateikusios valstybių narių vyriausybės išdėstė kelis argumentus, kuriais remdamosi ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją ir (arba) prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir (arba) būtinybę Teisingumo Teismui atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Nors šios šalys iš dalies susiejo savo argumentus su šiais trimis klausimais, vis dėlto juos nagrinėsiu atskirai.

22.

Pirma, kai kurios vyriausybės manė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus. Jų nuomone, kadangi procedūrą, pagal kurią vyriausybė siūlo kandidatą, reglamentuoja tik nacionalinė teisė, Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, pagrindinėje byloje netaikytinos. Kai kurios vyriausybės taip pat atkreipė dėmesį į tai, kokia sudėtinga yra skyrimo į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas procedūra, užbaigiama valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu priimamu sprendimu, kuriam netaikoma Teisingumo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė. Jos tvirtina, kad Teisingumo Teismas a fortiori negali turėti jurisdikcijos priimti sprendimą dėl šios sudėtingos procedūros nacionalinio etapo teisėtumo.

23.

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad prejudiciniai klausimai susiję su ESS 19 straipsnio 2 dalies ir SESV 254 straipsnio taikymo sritimi – norint išspręsti šį klausimą, reikia išaiškinti šias Sąjungos pirminės teisės nuostatas, taigi šis klausimas visiškai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai pagal SESV 267 straipsnį ( 7 ).

24.

Be to, primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso jų kompetencijai, ją įgyvendindamos valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės joms kylančių įpareigojimų. Tai pasakytina, be kita ko, apie nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su sprendimų dėl teisėjų skyrimo priėmimu, o tam tikrais atvejais – nuostatas, susijusias su teismine kontrole, taikytina vykdant tokias skyrimo procedūras ( 8 ). Man atrodo, kad toks principas a fortiori turi būti taikomas nacionalinėms taisyklėms, susijusioms su sprendimų priėmimu, kurie, kaip paaiškinsiu vėliau, yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narių skyrimo procedūros dalis.

25.

Be to, nesu įsitikinęs, kad galima taikyti analogiją tarp šios bylos ir bylų, kuriose Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal SESV 263 straipsnį neturi jurisdikcijos vykdyti aktų, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, teisėtumo kontrolės – taip yra tais atvejais, kai sprendžiama dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narių skyrimo ( 9 ).

26.

Ginčijami nutarimai yra ne tarpvyriausybinio pobūdžio, o Lietuvos valdžios institucijų remiantis nacionaline teise priimti aktai. Kaip teigia kai kurios vyriausybės, tie aktai tikrai gali būti vertinami kaip preliminarūs tiek, kiek jie laikomi sudėtingos procedūros, per kurią galiausiai priimamas tarpvyriausybinio pobūdžio sprendimas, etapu. Vis dėlto, nors ginčijamiems nutarimams, kurie neabejotinai sukelia tam tikras teisines pasekmes, gali būti taikoma teisminė kontrolė pagal nacionalinę teisę, tai, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos vykdyti kito akto (valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo dėl skyrimo) teisminės kontrolės, akivaizdžiai neturi reikšmės vertinant Teisingumo Teismo galimybę (tiksliau – pareigą) atsakyti į pagal SESV 267 straipsnį pateiktus klausimus, jeigu jie susiję su Sąjungos teisės aiškinimu.

27.

Antra, kai kurios vyriausybės tvirtino, kad pateikti klausimai yra nepriimtini, nes, siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą ginčą, į šiuos klausimus atsakyti nebūtina. Šis požiūris grindžiamas dvejopais motyvais: i) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi kompetencijos taikyti pareiškėjo prašomų priemonių (įpareigojimo vyriausybei), nes tai reikštų vyriausybės prerogatyvų užsienio politikos srityje įgyvendinimą; ii) klausimai yra hipotetiniai, nes ginčijama nacionalinė procedūra, net darant prielaidą, kad nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos turi būti laikomos taikytinomis, bet kuriuo atveju buvo vykdoma pagal šias nuostatas.

28.

Primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes vertina tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 10 ).

29.

Šioje byloje nematau nieko, kas galėtų paneigti šią prezumpciją. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas realus ginčas, kuriame pareiškėjas remiasi Sąjungos teisės nuostatomis, dėl kurių išaiškinimo pateikti prejudiciniai klausimai ( 11 ). Tai, ar Sąjungos teisės nuostatos, kuriomis remiamasi, iš tiesų taikomos tam ginčui, ir, jeigu taip yra, ar jų buvo laikomasi, yra su pateiktų klausimų esme susiję aspektai, taigi jie negali turėti įtakos šių klausimų priimtinumui ( 12 ).

30.

Manęs taip pat neįtikina argumentas, grindžiamas tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tariamai neturi įgaliojimų vykdyti ginčijamų nutarimų kontrolės arba patenkinti konkrečių pareiškėjo keliamų reikalavimų. Pagal suformuotą jurisprudenciją į nacionalinio teismo pateiktus klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo reikia atsakyti atsižvelgiant į jo paties nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas negali tikrinti ( 13 ). Tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas skundas yra priimtinas, taip pat, ar nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimta pagal atitinkamas nacionalinį procesą reglamentuojančias taisykles, yra klausimai, kurie nepriskirtini SESV 267 straipsnyje numatytai Teisingumo Teismo jurisdikcijai ( 14 ).

31.

Be to, tai, ar per ginčijamą nacionalinę procedūrą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos teisingai taikė iš atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų kylančius principus, taip pat yra klausimas, kurio Teisingumo Teismas neturi vertinti. Šioje byloje pakanka pažymėti, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl šio klausimo ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas jį išspręsti. To pakanka tam, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų pripažintas priimtinu. Vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, Teisingumo Teismas turi patikslinti, kaip teisingai aiškinti nagrinėjamas Sąjungos teisės nuostatas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti šias išaiškintas nuostatas konkrečioms bylos aplinkybėms ( 15 ), atsižvelgdamas į visas galimo jų pažeidimo pasekmes ( 16 ).

32.

Trečia, kai kurios vyriausybės teigia: kadangi S. L. Kalėda per tą laiką pradėjo eiti pareigas, neliko pagrindinės bylos dalyko, o tai reiškia, kad nereikia atsakyti į pateiktus klausimus. Jų nuomone, net jeigu per ginčijamą nacionalinę procedūrą buvo pažeistos pareiškėjo teisės (quod non), jo reikalavimų nebegalima patenkinti: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas neturėtų įtakos valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo paskirti S. L. Kalėdą Bendrojo Teismo teisėju galiojimui.

33.

Šiuo klausimu reikia turėti omenyje tai, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniame teisme nagrinėjama byla, kurioje jis turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdamas į prejudicinį sprendimą ( 17 ).

34.

Nagrinėjamu atveju pritariu šių vyriausybių nuomonei, kad net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų panaikinti ginčijamus nutarimus, tai neturėtų tiesioginės įtakos valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo paskirti S. L. Kalėdą Bendrojo Teismo teisėju galiojimui. Esant šioms aplinkybėms, pažymėtina, kad, atrodo, šalys neginčija to, kad S. L. Kalėda atitinka Sutartyse įtvirtintus reikalavimus. Be to, man atrodo, kad pareiškėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktas prašymas atnaujinti kandidato į Bendrojo Teismo teisėjo pareigas atrankos procedūrą dabar neteko prasmės, nes nebeliko galimybės užimti pareigas, dėl kurių vyko procedūra.

35.

Esant šioms aplinkybėms, siekiant išsamumo galbūt vertėtų pridurti, kad galutinis patikrinimas, ar konkretus kandidatas atitinka Sutartyse nustatytus kompetencijos ir nepriklausomumo reikalavimus, yra valstybių narių vyriausybių atstovams tenkanti užduotis ir kad Sąjungos bei nacionaliniai teismai negali vykdyti šio vertinimo teisminės kontrolės. Paskirtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo narys negali automatiškai netekti pareigų dėl per nacionaliniu lygmeniu vykdytą atrankos procesą (tariamai ar faktiškai) padarytos klaidos. Tai prieštarautų teisėjų nepašalinamumo principui ( 18 ).

36.

Vis dėlto tai nereiškia, kad negalima ištaisyti per skyrimo procedūrą padarytų klaidų. Statuto 6 straipsnyje nustatyta, kad „[t]eisėjas gali būti atleistas iš pareigų arba netekti teisės į pensiją ar kitas vietoj jos mokamas išmokas tiktai tuo atveju, jei Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų vieninga nuomone jis nebeatitinka keliamų reikalavimų ar nevykdo su šiomis pareigomis susijusių įsipareigojimų. <…> Jeigu atitinkamas asmuo yra Bendrojo Teismo ar specializuoto teismo narys, Teismas sprendžia pasikonsultavęs su atitinkamu teismu“ ( 19 ).

37.

Iš šios nuostatos matyti, kad tuo atveju, kai paskyrus teisėją atsiranda bet kokia aplinkybė, dėl kurios gali kilti abejonių dėl to, ar valstybių narių vyriausybių atstovų vertinimas buvo atliktas remiantis išsamia, tikslia ir tikra informacija, Teisingumo Teismas gali ištirti šį klausimą ir prireikus nuspręsti pradėti Statuto 6 straipsnyje numatytą procedūrą. Taip gali būti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, kandidatas sąmoningai pateikė klaidinančią informaciją ir (arba) suklastotus dokumentus kompetentingoms nacionalinėms institucijoms arba 255 straipsnyje numatytam komitetui ( 20 ).

38.

Taip pat svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismo prerogatyva po paskyrimo tikrinti tokius klausimus kyla iš pareigos, o ne iš plačios diskrecijos. Kaip ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, įskaitant ir Sprendime Simpson (byloje dėl Europos Sąjungos tarnautojų teismo teisėjo skyrimo procedūros klaidos), Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą reiškia, kad „kiekvienas teismas privalo patikrinti, ar jo sudėtis atitinka tokio teismo apibrėžtį, kai šiuo klausimu kyla rimtų abejonių. Tokį patikrinimą būtina atlikti, kad teisės subjektai demokratinėje visuomenėje pasitikėtų teismais. Šiuo požiūriu tokia kontrolė yra esminis reikalavimas, kurio laikymasis priskirtinas viešosios tvarkos sričiai ir turi būti tikrinamas ex officio“ ( 21 ).

39.

Nepaisant to, kas išdėstyta, man neatrodo akivaizdu, kad neliko nagrinėjamo ginčo dalyko. Iš tiesų, paklaustas Teisingumo Teismo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagrindinė byla vis dar nagrinėjama ir kad jis mano, jog nereikia atsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, nes norint išspręsti šią bylą vis dar reikia atsakyti į tuos klausimus ( 22 ). Be to, per teismo posėdį pareiškėjas nurodė (ir Lietuvos Vyriausybė tam neprieštaravo), kad atnaujinus procesą po to, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal SESV 267 straipsnį, jis galės pakeisti savo reikalavimus – pavyzdžiui, paprašyti priimti sprendimą dėl teisių pažeidimo pripažinimo, kuriuo pažeistų teisių atkūrimo forma būtų pripažinti jo reikalavimai, arba paprašyti atlyginti turtinę žalą.

40.

Taigi, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir pagrindinės bylos šalių pateiktą informaciją, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vis dar reikia atsakymų į pateiktus klausimus tam, kad jis galėtų išspręsti savo nagrinėjamą ginčą.

41.

Bendrojo Teismo teisėjų skyrimo procedūra ir reikalavimai reglamentuoti ESS 19 straipsnio 2 dalyje ir SESV 254 straipsnyje. Šiose panašiai suformuluotose nuostatose numatyta, kad Bendrojo Teismo teisėjai, be kita ko, turi būti: i) „parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus“; ir ii) „[skiriami] [v]alstybių narių vyriausybių bendru sutarimu“, pasikonsultavus su 255 straipsnyje numatytu komitetu.

42.

Pirmasis klausimas, kuris esminis šioje byloje, yra tas, ar šiose nuostatose įtvirtintas reikalavimas, kad Bendrojo Teismo teisėjai būtų parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių (toliau – nepriklausomumo reikalavimas), sukuria valstybėms narėms kokią nors pareigą, susijusią su kandidatų, kurie bus pasiūlyti į tokias pareigas, atrankos procedūra.

43.

Dauguma pastabas pateikusių vyriausybių nurodė, kad į šį klausimą atsakytų neigiamai. Jos pažymi, kad ESS 19 straipsnio 2 dalis ir SESV 254 straipsnis susiję su kandidatų skyrimo į teisėjus procedūra, t. y. procedūra, kuri vyksta po to, kai valstybė narė pasiūlo kandidatą. Vis dėlto šiose nuostatose nėra jokios konkrečios taisyklės dėl to, kaip valstybės narės turi atrinkti kandidatus. Taigi šios vyriausybės tvirtina, kad kandidatų atrankos procedūra yra išimtinė valstybių narių, kurios šiuo klausimu turi neribotą diskreciją, kompetencija.

44.

Toliau paaiškinsiu, kodėl nepritariu šiam požiūriui. Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šiuos argumentus reikia pateikti kelias pirmines pastabas dėl sąvokos „teismų nepriklausomumas“ ir to, ką ji reiškia tokiose situacijose, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

45.

Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ESS 19 straipsnyje sukonkretinta ESS 2 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisinės valstybės vertybė ( 23 ), nustatant pareigą užtikrinti teisminę kontrolę Sąjungos teisės sistemoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams ( 24 ). Teisingumo Teismas nurodė, kad teisė į veiksmingą teisminę kontrolę nepriklausomame teisme (dabar įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje) yra „neatsiejam[a] nuo teisinės valstybės“ ( 25 ). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad nepriklausomumo garantija – kuri apima du aspektus, t. y. nepriklausomumą stricto sensu ir nešališkumą ( 26 ), yra neatsiejama nuo teismo paskirties, taigi būtina ne tik Sąjungos lygmeniu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nariams), bet ir valstybių narių lygmeniu (nacionalinių teismų nariams, kurie gali priimti sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu) ( 27 ).

46.

Be to, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog norint užtikrinti nepriklausomumo garantijas būtina, kad egzistuotų taisyklės, reglamentuojančios teisingumo vykdymą, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai ( 28 ).

47.

Konkrečiau kalbant, iš nuosekliai suformuotos jurisprudencijos matyti, kad turi egzistuoti dvejopos taisyklės. Vienomis taisyklėmis, kurios galėtų būti laikomos ex ante pobūdžio, siekiama užtikrinti, kad teisėjais galėtų būti skiriami tik tie asmenys, kurie yra ir atrodo nepriklausomi. Šios taisyklės apima sprendimų dėl skyrimo materialines sąlygas ir procedūrines taisykles ( 29 ). Kitomis taisyklėmis, kurios galėtų būti laikomos ex post pobūdžio, siekiama užtikrinti, kad teisėjais paskirti asmenys vykdytų teisėjo funkcijas taip, kad nekiltų objektyviai pagrįstų abejonių dėl jų nepriklausomumo. Šios taisyklės apima, be kita ko, taisykles dėl teismo narių nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių ( 30 ), taip pat dėl kitų teisėjų veiklos aspektų ( 31 ).

48.

Taigi iš minėtos jurisprudencijos expressis verbis matyti, kad Sąjungos teisėje yra tik viena sąvoka „teismų nepriklausomumas“ ( 32 ), kuri vienodai taikoma Sąjungos ir nacionaliniams teismams. Šiuo tikslu atitinkamose teisės sistemose turi būti, be kita ko, teisėjų skyrimą reglamentuojančios taisyklės, priimtos įstatymų leidžiamosios valdžios ( 33 ) ir suformuluotos pakankamai aiškiai, tiksliai ir išsamiai ( 34 ), kad būtų išsaugotas faktinis ir menamas teisėjų nepriklausomumas ( 35 ).

49.

Tai patikslinus, toliau reikia išnagrinėti klausimą, ar (ir, jei taip, tai kaip) pirma aprašyti principai gali būti taikomi esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

50.

Šioje vietoje turiu grįžti prie šios išvados 43 punkte nurodytų prieštaravimų, kuriuos pateikė kai kurios vyriausybės dėl iš ESS 19 straipsnio 2 dalies ir SESV 254 straipsnio kylančių principų taikymo ginčijamai nacionalinei procedūrai.

51.

Žinoma, ši procedūra ir jos pabaigoje Lietuvos Vyriausybės priimti nutarimai, vertinami atskirai, nėra susiję su teisėjo skyrimu, nes per šią procedūrą ir šiais nutarimais tik atrinktas kandidatas į šias pareigas. Vis dėlto manau, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė neturi reikšmės. Iš tiesų kai kurių vyriausybių šiuo klausimu pateikti argumentai man atrodo itin formalūs.

52.

Nacionalinės kandidatų atrankos procedūros ir jas užbaigiantys nutarimai yra sudedamoji bendro proceso, per kurį paskiriami Bendrojo Teismo teisėjai, dalis. Šį procesą sudaro trys skirtingi etapai: vienas vyksta nacionaliniu lygmeniu (atrenkant kandidatą), kitas – Sąjungos lygmeniu (255 straipsnyje numatytame komitete ( 36 )) ir trečias – tarpvyriausybiniu lygmeniu (kai valstybių narių vyriausybių atstovai priima sprendimą).

53.

Kiekvienas iš šių trijų etapų yra būtinas procedūros etapas. Visų pirma valstybių narių vyriausybių atstovai gali priimti sprendimą dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nario skyrimo tik tuo atveju, jeigu nacionalinė vyriausybė dėl to pateikė oficialų pasiūlymą (ir jeigu atitinkamą asmenį išklausė 255 straipsnyje numatytas komitetas).

54.

Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Sutartyse šis klausimas neaptartas, neabejotina, kad valstybės narės turi pakankamą diskreciją pasirinkti, kaip organizuoti, struktūrizuoti ir vykdyti savo kandidatų atrankos procedūrą. Jos gali nustatyti standartinę procedūrą, kuri būtų taikoma visais panašių paskyrimų atvejais, arba, priešingai, kiekvieną kartą taikyti ad hoc procedūrą. Šios procedūros gali būti gana paprastos ir nesudėtingos arba sudarytos iš skirtingų procedūrinių etapų, pavyzdžiui, į atrankos procedūrą įtraukiant įvairias institucijas ir (arba) įstaigas.

55.

Todėl šiuo klausimu manau, kad visiškai pagrįstas požiūris, kurio laikėsi 255 straipsnyje numatytas komitetas, pareiškęs, kad „atviros, skaidrios ir griežtos nacionalinės atrankos procedūros“ buvimas yra elementas, į kurį pagrįstai atsižvelgiama vertinant kandidato tinkamumą, nors tokios procedūros nebuvimas pats savaime negali būti pagrindas laikyti kandidatą netinkamu eiti pareigas ( 37 ).

56.

Šiuo klausimu gali būti naudinga priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, jog pagal jokią kitą Sąjungos teisės nuostatą (įskaitant ESS 2 ir 19 straipsnius) iš valstybių narių nereikalaujama įtvirtinti konkretaus konstitucinio modelio, reglamentuojančio įvairių valstybės valdžios institucijų santykius ir tarpusavio sąveiką, visų pirma, kiek tai susiję su jų įgaliojimų apibrėžimu ir atskyrimu ( 38 ). Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 2 dalies, Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, dėl ko šios valstybės turi tam tikrą diskreciją užtikrinti teisinės valstybės principų įgyvendinimą ( 39 ).

57.

Taigi dėl nacionalinių teisėjų skyrimo Teisingumo Teismas yra padaręs išvadą, kad iš esmės vien tai, jog nacionalinės teisės aktuose buvo numatyta, kad nagrinėjamus sprendimus priima valstybės prezidentas ( 40 ), ministras pirmininkas ( 41 ) arba įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos ( 42 ), arba jie priimami pasikonsultavus su jais, savaime nėra aplinkybė, galinti sukelti abejonių dėl teisėjų nepriklausomumo nuo šių institucijų. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad patariamųjų institucijų, pavyzdžiui, sudarytų iš kitų teisėjų, dalyvavimas gali prisidėti prie šios procedūros objektyvumo užtikrinimo, apribojant kitų šioje procedūroje dalyvaujančių institucijų diskreciją, su sąlyga, kad pačios pirmosios institucijos yra pakankamai nepriklausomos. Vis dėlto tokių institucijų dalyvavimas negali būti laikomas būtinu ( 43 ). Taip pat savaime nekyla problemų dėl to, kad institucija, turinti įgaliojimus priimti sprendimus, turi tam tikrą diskreciją atrinkti skiriamus kandidatus ( 44 ).

58.

Atsižvelgdamas į visa tai, Teisingumo Teismas ne kartą aiškiai nurodė, kad valstybių narių turima didelė veiksmų laisvė nustatyti viešosios valdžios įgaliojimus įgyvendinančių subjektų santykių struktūrą, apibrėžiant savo pačių teismų sistemą ir (tai ne mažiau svarbu) reglamentuojant nacionalinių teisėjų skyrimo procedūrą, neatleidžia jų nuo pareigos laikytis Sąjungos teisės. Konkrečiai kalbant, valstybės narės privalo laikytis teismų nepriklausomumo reikalavimo, kylančio iš ESS 2 ir 19 straipsnių ( 45 ). Iš tiesų, kaip nurodyta šios išvados 24 punkte, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso jų kompetencijai, ją įgyvendindamos valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės joms kylančių įpareigojimų.

59.

Šie principai būtinai turi būti taikomi Bendrojo Teismo teisėjų skyrimo procedūrai ir kiekvienam iš trijų jos etapų. Man atrodo dirbtina ir nepagrįsta teigti, kad pirmasis šios procedūros etapas, nepaisant jo būtino pobūdžio ir jo pabaigoje priimamo sprendimo lemiamo vaidmens, turėtų būti laikomas sritimi, kurioje Sąjungos teisė netaikoma ( 46 ). Iš tiesų neatsitiktinai savo jurisprudencijoje dėl teismų nepriklausomumo Teisingumo Teismas dažnai kalba apie teisėjų skyrimo procedūrą ( 47 ), kuri, kaip suprantu, apima visus skirtingus procedūrinius etapus, per kuriuos galiausiai oficialiai paskiriami teisėjai.

60.

Kita vertus, akivaizdu, kad kiekvieno etapo negalima nagrinėti atskirai: iš tiesų svarbu tai, kaip visą šią iš įvairių etapų sudarytą procedūrą gali objektyviai suprasti visuomenė ( 48 ).

61.

Susiklosčius šioms aplinkybėms, manau, kad negali būti laikoma, jog valstybė narė laikosi Sąjungos teisės, jeigu tokia nacionalinė kandidatų į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nario pareigas atrankos procedūra, kokią parengė nacionalinės teisės aktų leidėjas arba kokią tiesiog praktiškai taiko kompetentingos institucijos ( 49 ), gali pakenkti visos skyrimo į pareigas procedūros sąžiningumui, taigi ir jos rezultatui ( 50 ). Taip yra tuo atveju, jei, nepaisant to, kad yra Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių, pirma, kitus du skyrimo procedūros etapus ( 51 ) ir, antra, kitus teisminės veiklos aspektus, kuriais užtikrinama, kad ją vykdant nebūtu daroma jokios įtakos iš išorės ( 52 ), kandidatų atrankos procedūra yra tokia, kad gali kilti pagrįstų abejonių dėl pasirinkto asmens nepriklausomumo.

62.

Kaip kraštutinius tokios situacijos pavyzdžius galima nurodyti kvietimą teikti paraiškas, kuriame nurodyta, kad narystė tam tikroje politinėje partijoje yra kandidatų tenkintina sąlyga, arba sprendimą pasirinkti kandidatą, kuris atvirai pareiškė (spaudoje, valdžios institucijoje ar komitete ir pan.), jog veiks dėl savo kilmės valstybės interesų arba pagal jį atrinkusios institucijos nurodymus.

63.

Taigi taip pat negaliu pritarti kai kurių vyriausybių pateiktam argumentui, kad sprendimas nustatyti, ar tam tikras kandidatas atitinka Sutartyse nustatytus reikalavimus, yra užduotis, kuri tenka tik 255 straipsnyje numatytam komitetui.

64.

Net nereikia sakyti, kad 255 straipsnyje numatytas komitetas vaidina svarbų vaidmenį šiuo klausimu. Iš tiesų kandidatų tinkamumo eiti Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo teisėjo ir generalinio advokato pareigas patikrinimas yra tikrasis tokio komiteto raison d’être. Mano nuomone taip pat pakankamai aišku, kad 255 straipsnyje numatyto komiteto, kuris istoriškai siejamas su „patariamuoju komitetu“, numatytu vadinamojoje 2000 m. sausio mėn. ataskaitoje ( 53 ) ir 2003 m. kovo mėn. Teisingumo Teismo darbo organizavimo darbo grupės galutinėje ataskaitoje ( 54 ), įsteigimas reiškė ne paprastą pro forma vykdymą, bet iš tiesų „pakeltą kartelę“ valstybėms narėms ( 55 ).

65.

Nepaisant to, 255 straipsnyje numatytas komitetas yra tik patariamasis organas, teikiantis neprivalomą nuomonę šiuo klausimu. Jo vaidmuo negali būti suprantamas kaip vienintelio organo, kuriam pavesta tikrinti kandidatų profesinę kompetenciją ir nepriklausomumą. Dėl prieš tai nurodytų priežasčių manau, kad visi procedūroje dalyvaujantys instituciniai subjektai (nacionalinės valdžios institucijos, 255 straipsnyje numatytas komitetas ir valstybių narių vyriausybių atstovai), kurių kiekvienas veikia pagal savo kompetenciją ir atitinkamame procedūros etape, turi užtikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.

66.

Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus klausimus, performuluotus šios išvados 19 punkte, dabar nagrinėsiu atsižvelgdamas į aptartus principus.

67.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, siekiant atsakyti į šioje byloje kilusius klausimus, svarbiausia yra išsiaiškinti, ar tokia ginčijama nacionalinė procedūra, kokią parengė ir (arba) taiko Lietuvos valdžios institucijos, gali pakenkti aptariamo Bendrojo Teismo teisėjo skyrimo procedūros sąžiningumui.

68.

Tai iš esmės turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes. Vis dėlto siekdamas padėti šiam teismui nurodysiu, kad neįžvelgiu jokių sisteminio arba individualaus pobūdžio ( 56 ) teisinių arba faktinių aplinkybių, kurios savaime ar kartu su kitomis ( 57 ) galėtų asmenims sukelti objektyviai pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Vyriausybės pasiūlyto kandidato eiti Bendrojo Teismo teisėjo pareigas nepriklausomumo.

69.

Pirma, atrodo svarbu iš karto pažymėti, kad visus asmenis, įtrauktus į darbo grupės sudarytą eiliškumo sąrašą, ši institucija laikė atitinkančiais Sąjungos sutartyse numatytus kompetencijos ir nepriklausomumo reikalavimus ( 58 ). Be to, kaip jau minėta, manau, kad pagrindinėje byloje nekilo abejonių dėl to, ar S. L. Kalėda iš tiesų atitiko šiuos reikalavimus.

70.

Antra, taip pat suprantu, kad per ginčijamą nacionalinę procedūrą Lietuvos Vyriausybė jokiu būdu nepažeidė teisinio reguliavimo, kurį pati nustatė ir kurio privalėjo laikytis ( 59 ). Visų pirma pagal taikytiną nacionalinę teisę darbo grupė yra patariamasis organas ir neatrodo, kad jos rekomendacija dėl geriausiai įvertinto kandidato skyrimo yra privaloma Lietuvos Vyriausybei.

71.

Trečia, jokioje Sąjungos teisės nuostatoje, įskaitant ESS 19 straipsnį ir SESV 254 straipsnį, vyriausybės neįpareigotos siūlyti kandidatą, kuris, jų nuomone, „geriausiai tinka“ eiti šias pareigas. Sąjungos sutartyse tik reikalaujama, kad skiriant Bendrojo Teismo teisėją kandidatai atitiktų abu jose nustatytus kompetencijos ir nepriklausomumo reikalavimus. Jeigu aptariama vyriausybė mano, kad įvairūs kandidatai atitinka šiuos reikalavimus, ji turi diskreciją siūlyti savo pasirinktąjį.

72.

Šiuo klausimu pridurčiau, kad atrenkant kandidatus vyriausybėms tikrai nedraudžiama taikyti papildomų atrankos kriterijų, jeigu šie atitinka Sutartyse nustatytus kompetencijos ir nepriklausomumo kriterijus. Pavyzdžiui, nemanau, kad kritikuotinas vyriausybės noras taip pat atsižvelgti į su lyčių arba geografine pusiausvyra susijusias aplinkybes ( 60 ). Taip pat manau, kad atitinkamuose Lietuvos teisės aktuose nustatyti kriterijai (teisinė kompetencija, profesinė patirtis, tinkamumas eiti teisėjo pareigas, kalbų įgūdžiai, gebėjimas dirbti komandoje tarptautinėje aplinkoje atstovaujant kelioms teisės sistemoms ir nepriklausomumo, nešališkumo, sąžiningumo bei principingumo garantijos ( 61 )) visiškai atitinka Sutartyse nustatytus kriterijus.

73.

Vis dėlto baigiant svarbu priminti ir tai, kad pagal Teisingumo Teismo ( 62 ) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo ( 63 ) jurisprudenciją ne kiekvienas pažeidimas, kuris gali būti padarytas per teisėjo skyrimo procedūrą, kelia abejonių dėl šio teisėjo nepriklausomumo. Viskas priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir aplinkybių, kurioms esant jis buvo padarytas ( 64 ). Didelių abejonių visų pirma kyla tada, kai pažeidimas yra tokio pobūdžio ir sunkumo, kad kyla reali grėsmė, jog kitos valstybės valdžios šakos (visų pirma vykdomoji valdžia) arba, pridurčiau, bet kuris kitas viešasis arba privatus fizinis ar juridinis asmuo gali daryti neteisėtą įtaką šiam teisėjui. O dėl nedidelių pažeidimų paprastai nekyla klausimų dėl atitinkamų teisėjų nepriklausomumo.

74.

Taigi man atrodo, kad nė viena iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą arba šalių rašytinėse ir žodinėse pastabose nurodytų aplinkybių teisės subjektams negali kelti abejonių dėl Lietuvos Vyriausybės atrinkto kandidato nepriklausomumo ( 65 ). Be kita ko, nematau nieko, dėl ko objektyvus stebėtojas galėtų manyti, kad šis asmuo galėtų, pavyzdžiui, manyti esąs pavaldus arba priklausomas ( 66 ) nuo nacionalinės valdžios institucijos arba bet kuriuo atveju, vykdydamas savo teisėjo funkcijas Bendrajame Teisme, būtų linkęs pasiduoti išorinei įtakai ( 67 ) – nesvarbu, ar tiesioginei, ar netiesioginei ( 68 ).

75.

Vadinasi, mano nuomone, aptariamos nacionalinės teisės nuostatos arba praktika, įtvirtintos atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose (ir, kiek suprantu, faktiškai taikytos per ginčijamą nacionalinę procedūrą), yra suderinamos su ESS 19 straipsnio 2 dalimi ir SESV 254 straipsniu.

76.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Vilniaus apygardos administracinio teismo (Lietuva) prejudicinius klausimus atsakyti taip, kad ESS 19 straipsnio 2 daliai ir SESV 254 straipsniui neprieštarauja nacionalinės teisės aktai arba praktika, pagal kuriuos valstybės narės vyriausybė, sudariusi nepriklausomų ekspertų grupę, kuriai pavesta vertinti į Bendrojo Teismo teisėjus siūlomus kandidatus ir sudaryti Sąjungos sutartyse nustatytus profesinės kompetencijos bei nepriklausomumo reikalavimus atitinkančių pretendentų eiliškumo sąrašą, gali iš šio sąrašo pasirinkti ne geriausiai įvertintą, o kitą kandidatą.