1

Apeliaciniu skundu Studio Legale Ughi e Nunziante prašo panaikinti 2022 m. spalio 10 d.Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Studio Legale Ughi e Nunziante / EUIPO – Nunziante et Ughi (UGHI E NUNZIANTE) (T‑389/22, nepaskelbta Rink., toliau – skundžiama nutartis,EU:T:2022:662), kuria Bendrasis Teismas atmetė Studio Legale Ughi e Nunziante prašymą panaikinti 2022 m. balandžio 8 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 407/2021‑5), susijusį su prekių ženklo „Ughi e Nunziante“ registracijos panaikinimo procedūra.

2

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas, pateiktas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, priimto dėl EUIPO nepriklausomos apeliacinės tarybos sprendimo, nagrinėjamas tik jeigu Teisingumo Teismas iš anksto jį priima.

3

Pagal šio statuto 58a straipsnio trečią pastraipą apeliacinis skundas – visas ar jo dalis – priimamas Teisingumo Teismo procedūros reglamente numatyta tvarka, jeigu jame keliamas klausimas yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai.

4

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170a straipsnio 1 dalį minėto statuto 58a straipsnio pirmoje pastraipoje numatytais atvejais apeliantas prideda prie savo apeliacinio skundo prašymą jį priimti, jame nurodo apeliaciniame skunde keliamą Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbų klausimą ir visą svarbią informaciją, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo.

5

Pagal minėto reglamento 170b straipsnio 1 ir 3 dalis Teisingumo Teismas kuo greičiau motyvuota nutartimi priima sprendimą dėl prašymo priimti apeliacinį skundą.

6

Pagal to paties reglamento 170b straipsnio 4 dalies antrą sakinį pirmesnėje dalyje nurodyta nutartis kartu su apeliaciniu skundu įteikiama Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos šalims ir, kai apeliacinis skundas priimamas nagrinėti iš dalies, joje nurodomi apeliacinio skundo pagrindai ar dalys, dėl kurių turi būti pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą.

7

Grįsdama savo prašymą priimti apeliacinį skundą apeliantė teigia, kad visais trimis jos apeliacinio skundo pagrindais, kurių pirmasis grindžiamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 119 ir 126 straipsnių pažeidimu, antrasis – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio pažeidimu, o trečiasis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 52 straipsnių pažeidimu ir galbūt – Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 4 dalies ir 55 straipsnio 1 dalies pažeidimu, keliamas Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbus klausimas.

8

Taip tariamai yra kalbant apie pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, kuriame apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 119 ir 126 straipsnius, nes skundžiama nutartis nepakankamai motyvuota. Teigiama, kad skundžiamoje nutartyje nėra jokių argumentų, pateisinančių advokato nepriklausomumo reikalavimo taikymą tuo atveju, kai apeliantė yra advokatų kontora, kuriai Bendrajame Teisme atstovauja jos nariai. Be to, skundžiamos nutarties 16 punkte Bendrasis Teismas tariamai nemotyvavo savo išvados, kad vien dėl to, jog įgalioti advokatai yra asociacijos nariai, jie negali būti nepriklausomi.

9

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnį, nes nepaisė Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl advokato nepriklausomumo reikalavimo, pagal kurią šiuo reikalavimu saugomi interesai yra kliento interesų apsauga ir gynyba (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimą Universität Bremen / REA, C‑110/21 P, EU:C:2022:555).

10

Taigi teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog advokatų kontoros, kuri yra ieškovė jo nagrinėjamoje byloje, narys nėra nepriklausomas. Šiuo klausimu apeliantė nurodo, pirma, kad Italijos teisės sistemoje nėra jokių darbo santykių tarp profesinės asociacijos ir vieno iš jos narių, o advokato profesija Italijoje struktūriškai nesuderinama su samdomu darbu, kaip jis suprantamas pagal Italijos teisę. Antra, asociacijos narių paslaugų teikimas asociacijai visiškai atitinka šią teisę ir profesinės etikos taisykles, kuriomis reglamentuojamas šios profesinės veiklos vykdymas Italijoje ir kuriose numatyta advokato nepriklausomumo pareiga.

11

Be to, apeliantė primena Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 2022 m. kovo 24 d. Sprendime PJ ir PC / EUIPO (C‑529/18 P ir C‑531/18 P, EU:C:2022:218, 72 punktas), pagal kurią civilinės teisės reglamentuojamų sutartinių santykių buvimo tarp advokato ir jo kliento nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog šio advokato situacija akivaizdžiai daro neigiamą įtaką jo gebėjimui ginti savo kliento interesus, laikantis nepriklausomumo kriterijaus. Ji teigia, kad iš tikrųjų advokatų kontoros asocijuotojo advokato, kurį ji įgaliojo atstovauti jai, kaip ieškovei, Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, situacija nesukelia jokio interesų konflikto, o veikiau gali lemti interesų bendrumą.

12

Taigi apeliantė daro išvadą, kad skundžiama nutartis grįsta ankstesne jurisprudencija ir joje neatsižvelgiama į neseniai Teisingumo Teismo atliktą šios jurisprudencijos „perorientavimą“, o tai kelia didelę grėsmę Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai.

13

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde, grindžiamame, be kita ko, Chartijos 47 ir 52 straipsnių pažeidimu, apeliantė kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis neleido pašalinti ieškinio trūkumų, nes šis trūkumų pašalinimas tariamai nėra aiškiai numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamente, todėl automatiškai pripažino ieškinį nepriimtinu. Taigi teigiama, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad advokato nepriklausomumo reikalavimas kildinamas iš jurisprudencijos, todėl nurodyto trūkumo pašalinimas nėra aiškiai numatytas, nes nėra nepriklausomumą reglamentuojančių normų. Be to, šis reikalavimas buvo taikomas tariamai pažeidžiant būtinybę įtvirtinti jį teisės akte, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnį.

14

Apeliantė taip pat teigia, kad su atstovavimu susijusio trūkumo atveju automatiškai pripažįstant ieškinį nepriimtinu nepaisoma teisės kreiptis į teismą esmės, proporcingumo principo ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų bei jų nacionalinės teisės aktų ir praktikos.

15

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiajame pagrinde keliamas Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbus klausimas, kurio neišnagrinėjus būtų šiurkščiai pažeistos Chartijoje įtvirtintos teisės ir Chartijos nuostatos dėl galimybių apriboti šias teises.

16

Pirmiausia pažymėtina, kad būtent apeliantė turi įrodyti, kad jos apeliaciniame skunde keliami klausimai yra svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai (2021 m. gruodžio 10 d. Nutarties EUIPO / The KaiKai Company Jaeger Wichmann, C‑382/21 P, EU:C:2021:1050, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17

Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio trečios pastraipos, siejamos su Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170a straipsnio 1 dalimi ir 170b straipsnio 4 dalies antru sakiniu, prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti pateikta visa informacija, būtina Teisingumo Teismui norint priimti sprendimą dėl šio prašymo ir, kai jis tenkinamas iš dalies, nurodyti apeliacinio skundo pagrindus ar dalis, dėl kurių turi būti pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą. Iš tiesų, kadangi šio statuto 58a straipsnyje numatytu išankstinio apeliacinių skundų priėmimo mechanizmu siekiama apriboti Teisingumo Teismo kontrolę klausimais, kurie yra svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, turi išnagrinėti tik tuos apelianto pateikiamus pagrindus, kuriuose keliami tokie klausimai (2021 m. gruodžio 10 d. Nutarties EUIPO / The KaiKai Company Jaeger Wichmann, C‑382/21 P, EU:C:2021:1050, 21 punktas ir 2023 m. sausio 30 d. Nutarties bonnanwalt / EUIPO, C‑580/22 P, EU:C:2023:126, 11 punktas).

18

Taigi prašyme priimti apeliacinį skundą bet kuriuo atveju turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti pagrindai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, taip pat aiškus ir tikslus teisės klausimas, keliamas kiekvienu pagrindu, tai, ar šis klausimas svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai, ir konkrečiai išvardytos priežastys, dėl kurių tas klausimas svarbus, atsižvelgiant į nurodytą kriterijų. Kalbant konkrečiai apie apeliacinio skundo pagrindus, pažymėtina, kad prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti tiksliai nurodyta skundžiamu sprendimu ar nutartimi pažeista Sąjungos teisės nuostata arba jurisprudencija, glaustai apibūdinta, kokią būtent teisės klaidą galimai padarė Bendrasis Teismas, taip pat tai, kokią įtaką ši klaida padarė priimant skundžiamą sprendimą ar nutartį. Tuo atveju, jei teisės klaida, kuria remiamasi, kyla iš jurisprudencijos pažeidimo, prašyme priimti apeliacinį skundą turi būti glaustai, bet aiškiai ir tiksliai, nurodyta, pirma, kur būtent yra prieštaravimas, pažymint tiek skundžiamo sprendimo ar skundžiamos nutarties punktus, kuriuos apeliantas ginčija, tiek Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimo punktus, kurių buvo nepaisyta, ir, antra, konkrečiai įvardytos priežastys, kodėl dėl tokio prieštaravimo kyla klausimas, svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai (2021 m. gruodžio 10 d. Nutarties EUIPO / The KaiKai Company Jaeger Wichmann, C‑382/21 P, EU:C:2021:1050, 22 punktas ir 2023 m. sausio 30 d. Nutarties bonnanwalt / EUIPO, C‑580/22 P, EU:C:2023:126, 12 punktas).

19

Trečia, atsižvelgiant į principą, kad prašymą priimti apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui tenka įrodinėjimo pareiga, apeliantė turi įrodyti, kad, neatsižvelgiant į teisės klausimus, kuriuos ji nurodo savo apeliaciniame skunde, tame skunde keliamas vienas ar keli klausimai, svarbūs Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai, o šis kriterijus apima ne vien skundžiamą sprendimą ir galiausiai ne vien apeliacinį skundą (2022 m. lapkričio 16 d. Nutarties EUIPO / Nowhere, C‑337/22 P, EU:C:2022:908, 32 punktas ir 2023 m. sausio 30 d. Nutarties bonnanwalt / EUIPO, C‑580/22 P, EU:C:2023:126, 15 punktas).

20

Toks reikalavimas įrodyti reiškia, kad tokių klausimų svarba turi būti įrodyta konkrečiomis ir su nagrinėjamu atveju susijusiomis aplinkybėmis, o ne tik bendro pobūdžio argumentais (2022 m. lapkričio 16 d. Nutarties EUIPO / Nowhere, C‑337/22 P, EU:C:2022:908, 33 punktas ir 2023 m. sausio 30 d. Nutarties bonnanwalt / EUIPO, C‑580/22 P, ECLI:EU:C:2023:126, 16 punktas).

21

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, pirma, kad prašyme priimti apeliacinį skundą tiksliai ir aiškiai nurodyti trys apeliacinio skundo pagrindai, kurių pirmasis grindžiamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 119 ir 126 straipsnių pažeidimu, antrasis – netinkamu Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos taikymu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio pažeidimu, o trečiasis – Chartijos 47 ir 52 straipsnių pažeidimu ir galbūt – Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 4 dalies ir 55 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

22

Antra, dėl pirmojo pagrindo reikia pažymėti, kad prašyme priimti apeliacinį skundą pakankamai nurodoma, kokia tariama klaida padaryta pažeidus Bendrojo Teismo procedūros reglamento 119 ir 126 straipsnius. Iš tiesų iš šio prašymo matyti, kad minėta tariama klaida yra, pirma, skundžiamos nutarties nepakankamas motyvavimas, nes Bendrasis Teismas tik nurodė vieną iš savo ankstesnių sprendimų, kuriame taip pat nemotyvavo advokato nepriklausomumo reikalavimo taikymo tuo atveju, kai ieškovė buvo advokatų kontora ir vienas iš jos narių jai atstovavo Bendrajame Teisme, tačiau nepateikė išsamių argumentų šiuo klausimu. Antra, teigiama, kad nors Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje citavo naujausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją šioje srityje, jis į ją neatsižvelgė ir jos netaikė.

23

Vis dėlto, nors apeliantė nurodo pirmajame jos apeliacinio skundo pagrinde keliamą klausimą, kuriuo iš esmės siekiama nustatyti, ar motyvavimas laikytinas nepakankamu, kai Bendrasis Teismas tik pagal analogiją daro nuorodą į ankstesnius sprendimus, susijusius su atitinkamu klausimu, bet nepateikia dėl jo išsamių argumentų, bet kuriuo atveju ji neįrodo, kaip tariamas skundžiamos nutarties motyvavimo trūkumas kelia Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbų klausimą. Iš tiesų apeliantė nurodo tik bendro pobūdžio argumentus ir nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo pagrindu keliamas klausimas, apimantis ne vien skundžiamą nutartį ir galiausiai ne vien apeliacinį skundą.

24

Trečia, dėl apeliacinio skundo antrajame pagrinde keliamo klausimo reikia pažymėti, kad prašyme priimti apeliacinį skundą pakankamai nurodyta, kokia būtent klaida tariamai padaryta dėl jurisprudencijos nesilaikymo, kiek ši tariama klaida turėjo įtakos skundžiamos nutarties priėmimui, ir konkrečios priežastys, dėl kurių tokia klaida, jei būtų įrodyta, keltų Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbų klausimą.

25

Iš tiesų iš šio prašymo matyti, kad tariama klaida yra ta, kad skundžiama nutartimi nepaisyta 2022 m. liepos 14 d. Sprendime Universität Bremen / REA (C‑110/21 P, EU:C:2022:555, 67 punktas) suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią Sąjungos teisėje numatytas advokato nepriklausomumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys gali būti pripažintas nepriimtinu tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog advokatas negali užtikrinti jam tenkančios gynybos funkcijos, geriausiai atstovaudamas savo kliento interesams, todėl jam turi būti neleidžiama to daryti siekiant apsaugoti kliento interesus. Remiantis minėtu prašymu, jei tokia klaida būtų konstatuota, ieškinys Bendrajame Teisme būtų priimtinas.

26

Be to, apeliantė nurodo antrajame apeliacinio skundo pagrinde iškeltą klausimą, kuriuo iš esmės siekiama nustatyti, ar 2022 m. liepos 14 d. Sprendime Universität Bremen / REA (C‑110/21 P, EU:C:2022:555, 67 punktas) suformuota jurisprudencija, susijusi su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos taikymu, reiškia, kad advokatų kontoros asocijuoti ir jos įgalioti advokatai atitinka Teisingumo Teismo apibrėžtą nepriklausomumo reikalavimą. Pabrėždama, kad Italijos teisėje nėra jokių darbo santykių tarp advokatų profesinės asociacijos ir vieno iš jos narių ir kad narys, įgaliotas atstovauti šiai asociacijai teisme, nesukelia interesų konflikto, apeliantė leidžia suprasti, kad jos apeliacinio skundo antrajame pagrinde iškeltas teisės klausimas peržengia paties apeliacinio skundo ribas, nes atsakymas į jį turės ne vien šiai bylai svarbių pasekmių. Taip apeliantė nurodo konkrečias priežastis, dėl kurių šis klausimas svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai.

27

Ketvirta, dėl apeliacinio skundo antrajame pagrinde keliamo klausimo reikia pažymėti, kad prašyme priimti apeliacinį skundą pakankamai nurodyta, kokia būtent klaida tariamai padaryta dėl jurisprudencijos nesilaikymo, kiek ši tariama klaida turėjo įtakos skundžiamos nutarties priėmimui, ir konkrečios priežastys, dėl kurių tokia klaida, jei būtų įrodyta, keltų Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbų klausimą.

28

Iš tiesų iš šio prašymo matyti, kad tariamą teisės klaidą iš esmės sudaro tai, kad Bendrasis Teismas, nustatęs trijų apeliantei atstovavusių advokatų nepriklausomumo nebuvimą, konstatavo, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamente nėra aiškiai numatytos galimybės pašalinti šį trūkumą. Priešingu atveju apeliantė būtų galėjusi išvengti ieškinio pripažinimo nepriimtinu.

29

Be to, pirma, apeliantė nurodo trečiajame pagrinde iškeltą klausimą, kuriuo iš esmės siekiama nustatyti, ar tuo atveju, kai, Bendrojo Teismo nuomone, šalis nėra tinkamai atstovaujama advokato, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį, pagal Chartijos 47 ir 52 straipsnius reikalaujama, kad prieš priimdamas sprendimą atmesti ieškinį Bendrasis Teismas apie tai praneštų minėtai šaliai, kad ši galėtų pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Antra, iš prašymo priimti apeliacinį skundą matyti, kad galimos Bendrojo Teismo pareigos leisti ieškovui pašalinti ieškinio trūkumus prieš konstatuojant jo nepriimtinumą (antraip būtų pažeistos Chartijoje įtvirtintos teisės) svarba peržengia vien skundžiamos nutarties ribas. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad toks klausimas susijęs ne su konkrečia Sąjungos teisės sritimi, bet su bet kokios rūšies ginčais Bendrajame Teisme, kuriuos nagrinėjant šaliai turi atstovauti advokatas, kaip numatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje.

30

Atsižvelgiant į apeliantės nurodytas aplinkybes, šis prašymas priimti apeliacinį skundą pakankamai įrodo, kad apeliacinio skundo antrajame ir trečiajame pagrinduose keliami Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbūs klausimai.

31

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia priimti nagrinėti apeliacinio skundo antrąjį ir trečiąjį pagrindus – dėl jų ir turės būti pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą – o likusią apeliacinio skundo dalį reikia atmesti.

32

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170b straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinis skundas arba jo dalis yra priimtina pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio trečioje pastraipoje nustatytus kriterijus, procesas tęsiamas pagal minėto reglamento 171–190a straipsnius.

33

Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas nutartyje arba sprendime, kuriais užbaigiamas procesas.

34

Kadangi prašymas priimti apeliacinį skundą buvo patenkintas iš dalies, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija) nutaria: