a)

Ar Europos tyrimo orderis (toliau – ETO), kuriuo siekiama gauti įrodymus, kurie jau yra vykdančiojoje valstybėje (šiuo atveju – Prancūzijoje) turi būti išduotas teismo, jeigu pagal išduodančiosios valstybės (šiuo atveju – Vokietijos) teisę panašioje nacionalinėje byloje nurodyti surinkti atitinkamus įrodymus turėjo teismas?

b)

Alternatyviai, ar tai taikoma bent jau tais atvejais, kai vykdančioji valstybė ėmėsi atitinkamos priemonės išduodančiosios valstybės teritorijoje, siekdama vėliau pateikti perimtus duomenis suinteresuotoms išduodančiosios valstybės tyrimo institucijoms baudžiamojo persekiojimo tikslais?

c)

Ar įrodymų gavimo tikslu išduodamas ETO, neatsižvelgiant į išduodančiosios valstybės nacionalines jurisdikcijos taisykles, visada turi būti išduotas teismo (arba nepriklausomos institucijos, nedalyvaujančios baudžiamajame tyrime), jeigu priemonė susijusi su dideliu svarbių pagrindinių teisių suvaržymu?

a)

Ar pagal Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies a punktą yra draudžiama remiantis ETO perduoti perimtus telekomunikaciniais tinklais perduodamus duomenis, kurie jau yra vykdančiojoje valstybėje (Prancūzijoje), visų pirma srauto ir vietos nustatymo duomenis bei ryšių turinio įrašus, jeigu vykdančioji valstybė perėmė visų ryšio paslaugos abonentų duomenis, ETO prašoma perduoti visų išduodančiosios valstybės teritorijoje esančių abonentų duomenis, o skiriant ir taikant duomenų perėmimo priemonę arba išduodant ETO nebuvo jokių konkrečių požymių, kad tie individualūs abonentai yra padarę sunkias nusikalstamas veikas?

b)

Ar pagal Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies a punktą yra draudžiamas toks ETO, jeigu vykdančiosios valstybės institucijos dėl didelio slaptumo negali patikrinti taikant duomenų perėmimo priemonę perimtų duomenų vientisumo?

a)

Ar pagal Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies b punktą yra draudžiama remiantis ETO perduoti perimtus telekomunikaciniais tinklais perduodamus duomenis, kurie jau yra vykdančiojoje valstybėje (Prancūzijoje), jeigu vykdančiosios valstybės duomenų perėmimo priemonė, kurią taikant duomenys buvo surinkti, pagal išduodančiosios valstybės (Vokietijos) teisę panašioje nacionalinėje byloje būtų buvusi neteisėta?

b)

Alternatyviai: ar tai taikoma bent jau tuo atveju, kai vykdančioji valstybė vykdė duomenų perėmimą išduodančiosios valstybės teritorijoje ir jos interesais?

a)

Ar su įsiskverbimu į galinius įrenginius susijusi priemonė, skirta perimti interneto ryšio paslaugos srauto, vietos ir ryšių duomenis, yra telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos perėmimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2014/41 31 straipsnį?

b)

Ar Direktyvos 2014/41 31 straipsnio 1 dalyje numatyta informacija visada turi būti pateikiama teismui, ar tai taikoma bent jau tais atvejais, kai pagal valstybės, kuriai pranešama (Vokietijos) teisę perimančiosios valstybės (Prancūzijos) numatytą priemonę panašioje nacionalinėje byloje galėtų paskirti tik teismas?

c)

Tiek, kiek Direktyvos 2014/41 31 straipsniu taip pat siekiama užtikrinti atitinkamų telekomunikacinių tinklų naudotojų individualią apsaugą, ar tai apima ir duomenų naudojimą baudžiamojo persekiojimo tikslais valstybėje narėje, kuriai pranešama (Vokietijoje), ir, jeigu taip, ar šis tikslas yra lygiavertis tolesniam tikslui – apsaugoti valstybės narės, kuriai pranešama, suverenitetą?

a)

Ar draudimas naudoti įrodymus, gautus Sąjungos teisei prieštaraujančiu ETO, gali tiesiogiai kilti iš Sąjungos teisėje įtvirtinto veiksmingumo principo?

b)

Ar Sąjungos teisei prieštaraujančiu ETO gautų įrodymų atveju Sąjungos teisėje įtvirtintas lygiavertiškumo principas reiškia, kad tokius įrodymus naudoti yra draudžiama, jeigu priemonės, kurią taikant įrodymai buvo surinkti vykdančiojoje valstybėje, nebūtų buvę galima skirti panašioje išduodančiosios valstybės nacionalinėje byloje, o įrodymų, surinktų taikant tokią neteisėtą nacionalinę priemonę, pagal išduodančiosios valstybės teisę nebūtų buvę galima naudoti?

c)

Ar pažeidžiama Sąjungos teisė, ypač veiksmingumo principas, jeigu įrodymai, pagal Sąjungos teisę gauti neteisėtai dėl to, kad nebuvo įtarimų dėl nusikalstamos veikos, baudžiamajame procese yra naudojami pateisinant tai nusikalstamų veikų, apie kurias pirmą kartą sužinota įvertinus įrodymus, sunkumu ir remiantis interesų pusiausvyra?

d)

Alternatyviai: ar iš Sąjungos teisės, ypač iš veiksmingumo principo, išplaukia, kad Sąjungos teisės pažeidimai gaunant įrodymus nacionaliniame baudžiamajame procese negali likti visiškai be pasekmių net ir sunkių nusikalstamų veikų atveju, todėl į juos kaltinamojo naudai turi būti atsižvelgta bent jau įrodymų vertinimo arba bausmės skyrimo lygmeniu?