1

Apeliaciniu skundu Helsingin Bussiliikenne Oy, dabar – Koiviston Auto Helsinki Oy, prašo panaikinti 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Helsingin Bussiliikenne / Komisija (T‑603/19, EU:T:2022:555; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jos ieškinį dėl 2019 m. birželio 28 d. Komisijos sprendimo (ES) 2020/1814 dėl valstybės pagalbos SA.33846 (2015/C) (ex 2014/NN) (ex 2011/CP), kurią Suomija suteikė įmonei „Helsingin Bussiliikenne Oy“ (OL L 404, 2020, p. 10; toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 1 straipsnyje „Apibrėžtys“ nustatyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

3

Šio reglamento 6 straipsnyje „[Oficiali] tyrimo [procedūra]“ numatyta:

„1.   Sprendime pradėti [oficialią tyrimo procedūrą] apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis [Europos] Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Sprendime reikalaujama, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys pateiktų pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Deramai pateisintais atvejais Komisija gali pratęsti nustatytą laikotarpį.

2.   Gautos pastabos pateikiamos suinteresuotajai valstybei narei. Suinteresuotosios šalies prašymu dėl atitinkamos žalos jos tapatybė atitinkamai valstybei narei neatskleidžiama. Suinteresuotoji valstybė narė gali atsakyti į pastabas, pateiktas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Deramai pateisintais atvejais Komisija gali pratęsti nustatytą laikotarpį.“

4

Helsingin Bussiliikenne (toliau – senoji įmonė HelB) valdė autobusų maršrutus Helsinkio (Suomija) regione ir teikė užsakomųjų reisų ir autobusų nuomos paslaugas. 100 % jos akcijų priklausė Helsingin kaupunki (Helsinkio miestas, Suomija).

5

Skundžiamo sprendimo 3–9 punktuose ginčo aplinkybės buvo išdėstytos taip:

<…>“

6

2019 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo naujosios įmonės HelB ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

7

Grįsdama savo ieškinį apeliantė nurodė penkis pagrindus, grindžiamus, pirma, tuo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jos procesines teises, antra, akivaizdžia Komisijos klaida vertinant, ar yra ekonominis tęstinumas tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB, trečia, nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, ketvirta, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu ir, penkta, SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

8

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį.

9

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

10

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

11

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindus, grindžiamus esminiu procedūriniu pažeidimu (pirmasis) ir proporcingumo principo pažeidimu (antrasis).

12

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantė nurodo esminį procedūrinį pažeidimą.

13

Pirmoje šio pagrindo dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo išplėsti oficialios tyrimo procedūros, jei norėjo priimti sprendimą dėl ekonominio tęstinumo tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB. Skundžiamo sprendimo 40 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad sprendime pradėti procedūrą nenumatyta išplėsta pareiga grąžinti senajai įmonei HelB suteiktą valstybės pagalbą nepadidino procedūros dalyko apimties, nes ji ir toliau apsiribojo sprendime pradėti procedūrą nurodyta pagalba. 2015 m. gruodžio 14 d. įvykdytas senosios įmonės HelB perleidimas buvo nauja aplinkybė, neįtraukta į sprendimą pradėti procedūrą, todėl Komisija turėjo ištaisyti arba išplėsti oficialią tyrimo procedūrą.

14

Minėto pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kurį Komisija padarė neįtraukusi apeliantės į oficialią tyrimo procedūrą, yra ne esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, o tik procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad nesant šio pažeidimo to sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

15

Bendrasis Teismas taip pat suklydo, kai skundžiamo sprendimo 50 ir 51 punktuose nurodė, kad tai, jog Komisija neįtraukė suinteresuotųjų šalių į administracinę procedūrą, gali būti esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas tik tuo atveju, jei tai būtų susiję su sprendimo pradėti procedūrą turiniu.

16

Pirma, dėl tokios Bendrojo Teismo pozicijos skiriasi valstybės pagalbą gavusios įmonės pirkėjo teisė pateikti pastabas dėl oficialios šios pagalbos tyrimo procedūros, nes ji susiejama su šios įmonės įsigijimo momentu.

17

Antra, jeigu asmuo, kurio veikla buvo perleista per oficialią tyrimo procedūrą, atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei asmuo, kurio veikla buvo perleista iki sprendimo pradėti procedūrą paskelbimo ir kuris dėl to turi galimybę pateikti pastabas šiuo klausimu šio sprendimo priėmimo etape, arba asmuo, kurio veikla buvo perleista tik Komisijai priėmus galutinį sprendimą ir kuris gali pateikti pastabas nacionaliniame vykdymo etape, būtų pažeistas lygybės principas.

18

Trečia, minėtas Bendrojo Teismo požiūris lemtų situaciją, kai suinteresuotajai šaliai, kurios padėtis panaši į apeliantės padėtį, nebūtų suteikta jokios galimybės pateikti savo pastabas, svarbią informaciją ir įrodymus prieš Komisijai priimant sprendimą dėl pagalbos, kurią ji pripažino neteisėta, susigrąžinimo.

19

Esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo ir kito procedūrinio pažeidimo atskyrimą Bendrasis Teismas grindė teismų precedentais, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Viena vertus, skundžiamo sprendimo 51 punkte paminėtose bylose priimtuose sprendimuose ir juose nurodytoje jurisprudencijoje atitinkama šalis turėjo galimybę būti išklausyta, o pareigos būti išklausytam neįvykdymas buvo susijęs tik su tam tikrais bylos dokumentais. Kita vertus, apeliantė tvirtina, kad jurisprudencija, į kurią daroma nuoroda skundžiamo sprendimo 51 punkte paminėtame sprendime, suformuota dėl faktinių aplinkybių, kurios nėra panašios į šios bylos faktines aplinkybes.

20

Vis dėlto iš 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen (C‑334/07 P, EU:C:2008:709, 55 punktas) matyti, kad „Komisija, nusprendusi pradėti [oficialią tyrimo procedūrą] dėl pagalbos projekto, turi suinteresuotosioms šalims, tarp kurių yra viena ar kelios susijusios įmonės, sudaryti sąlygas pateikti pastabas [ir ši] taisyklė yra esminis reikalavimas“.

21

Apeliantė taip pat pažymi, kad teisė būti išklausytam per administracinę procedūrą yra pagrindinė teisė, pripažįstama Sąjungos teisėje ir įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje „Teisė į gerą administravimą“. Jos pažeidimas yra esminis procedūrinis pažeidimas, pateisinantis ginčijamo sprendimo panaikinimą, ir nukentėjęs asmuo neprivalo įrodyti galimų jo apklausos pasekmių sprendimui, kuris turi būti priimtas per administracinę procedūrą. Manydamas, kad paprastas teisės būti išklausytam atėmimas yra tik procedūrinis pažeidimas, Bendrasis Teismas leidžia suprasti, kad ši teisė yra ne pagrindinė teisė, o teisė, kuri gali būti pažeista visiškai už tai nebaudžiant.

22

Teisė būti išklausytam taip pat yra bendrasis teisės principas, konkurencijos srityje įtvirtintas 1974 m. spalio 23 d. Sprendime Transocean Marine Paint Association / Komisija (17/74, EU:C:1974:106, 15 punktas); jame pabrėžiama, kad ši teisė yra dar svarbesnė, kai atitinkamu sprendimu nustatomi „dideli įsipareigojimai, turintys svarbių pasekmių“.

23

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas turėjo reikšmingų pasekmių naujajai įmonei HelB, nes pagal jį ji buvo įpareigota sumokėti apie 54 mln. EUR sumą kartu su palūkanomis, susijusiomis su neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimu, ir dėl to jai grėsė nemokumo rizika, o 2021 m. birželio mėn. ji buvo priversta prašyti restruktūrizavimo. Restruktūrizavimo procedūra buvo užbaigta 2022 m. vasario mėn., kai grupė Koiviston Auto įsigijo naująją įmonę HelB, nes 1920 m. šią grupę įkūrusi šeima buvo priversta ją parduoti, kad galėtų sumokėti šią susigrąžintiną sumą. Kita vertus, šis susigrąžinimas buvo naudingas Helsinkio miestui, kuris vis dėlto yra atsakingas už neteisėtą valstybės pagalbą, nes jis susigrąžino šią pagalbą, kurią suteikė savo bendrovei, išlaikydamas visą apeliantės sumokėtą įsigijimo kainą.

24

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad net pripažinus, jog nagrinėjamu atveju Komisija nepažeidė esminio procedūrinio reikalavimo ir kad ji padarė tik procedūrinį pažeidimą, Bendrasis Teismas vis dėlto padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 64 punkte nusprendė, kad apeliantės pastabos neleido pakeisti ginčijamo sprendimo.

25

Ši klaida yra kitos Bendrojo Teismo klaidos, kurią jis padarė skundžiamo sprendimo 56 punkte, tvirtindamas, kad pastabos, kurios, apeliantės teigimu, galėjo būti pateiktos nesant konstatuoto procedūros pažeidimo, susijusios tik su vienu iš kriterijų, naudojamų nustatant ekonominio tęstinumo buvimą, t. y. sandorio ekonomine logika, pasekmė. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 42 ir 52 punktų, apeliantė Bendrajame Teisme teigė, kad oficiali tyrimo procedūra būtų pasibaigusi kitaip arba būtų galėjusi lemti kitokį rezultatą, iš esmės kiek tai susiję su ekonominio tęstinumo principo taikymu ir valstybės pagalbos perdavimo naujajai įmonei HelB realumu.

26

Be to, kai Sąjungos teismuose pareiškiamas ieškinys dėl Komisijos sprendimo, šis sprendimas nagrinėjamas remiantis informacija ir dokumentais, kuriuos Komisija turėjo jį priimdama (2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 91 punktas). Todėl, kadangi ieškovas yra priklausomas tik nuo oficialios tyrimo procedūros medžiagos, jis negali pateikti įrodymų (taip pat ir vykstant teismo procesui), kad jo dalyvavimas oficialioje tyrimo procedūroje būtų galėjęs turėti įtakos tam sprendimui. Taigi jis negali pateikti įrodymų, kad toks jo dalyvavimas procedūroje būtų galėjęs turėti įtakos tam pačiam sprendimui.

27

Dublike apeliantė nurodo, kad pritaria Komisijos vertinimui, išdėstytam jos atsiliepimo į ieškinį 73 punkte, pagal kurį valstybės pagalbos buvimo nagrinėjimas ir ekonominio tęstinumo nagrinėjimas yra atskiri klausimai. Todėl suinteresuotosios šalys turėtų būti išklausytos abiem klausimais.

28

Komisija atmeta apeliantės argumentus.

29

Pirma, dėl teiginio, kad Komisija turėjo ištaisyti arba išplėsti sprendimą pradėti procedūrą, ši institucija teigia, jog skundžiamo sprendimo 39 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad priėmus šį sprendimą ji nepakeitė nuomonės dėl valstybės pagalbos gavėjo, o to sprendimo 40 punkte – kad ji taip pat nepakeitė nuomonės dėl šios pagalbos dalyko, kuris apėmė tik keturias minėtame sprendime nurodytas priemones. Taigi išvada dėl ekonominio tęstinumo tarp naujosios įmonės HelB ir senosios įmonės HelB nepakeitė Komisijos vertinimo. Vadinasi, skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo nei ištaisyti, nei išplėsti sprendimo pradėti procedūrą.

30

Antra, Komisija ginčija tariamą esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą, nes ji nepasiūlė naujajai įmonei HelB pateikti pastabas dėl ekonominio tęstinumo.

31

Šiuo klausimu visų pirma kalbant apie Bendrojo Teismo tariamai padarytą teisės klaidą, susijusią su lygybės principu, nes jis nusprendė, kad asmenų, kuriems perleidžiamas turtas, teisė būti išklausytiems per oficialią tyrimo procedūrą skiriasi atsižvelgiant į veiklos perleidimo datą, Komisija mano, kad Bendrojo Teismo atliktas atskyrimas yra pateisinamas objektyviu situacijų skirtumu. Jei perleidimas įvyko pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, įgijėjas žinojo apie vykstančią oficialią tyrimo procedūrą ir būtų daroma prielaida, kad jis sutiko su esama padėtimi, t. y. su tuo, kad Komisija gali nuspręsti, jog nagrinėjama valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka ir turi būti susigrąžinta. Tokioje situacijoje niekas netrukdo įgijėjui, kuris yra ekonominės veiklos perėmėjas, per derybas su pardavėju atsižvelgti į šią riziką.

32

Konkrečiai kalbant, šioje byloje negalima abejoti tuo, kad naujoji įmonė HelB buvo informuota apie vykstančią oficialią tyrimo procedūrą, nes pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga jai užtikrino visišką žalos atlyginimą, jei būtų pareikštas reikalavimas susigrąžinti valstybės pagalbą.

33

Antra, dėl, apeliantės nuomone, Bendrojo Teismo atlikto esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo ir kito procedūros pažeidimo atskyrimo Komisija teigia, kad šis atskyrimas kyla iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Supainiodama teisę būti išklausytam ir teisę dalyvauti administracinėje procedūroje dėl valstybės pagalbos apeliantė neatsižvelgia į šią jurisprudenciją. Taigi 2020 m. kovo 11 d. Sprendime Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo (C‑56/18 P, EU:C:2020:192), kuris, apeliantės manymu, yra nereikšmingas šiai bylai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad suinteresuotosios šalys buvo įtrauktos į administracinę procedūrą, tačiau nepakankamai.

34

Procedūros pažeidimas lemtų ginčijamo sprendimo panaikinimą tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nesant šio pažeidimo to sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 51 punkte.

35

Trečia, dėl klaidos, kurią Bendrasis Teismas tariamai padarė, kai nusprendė, kad tai, jog jis nepasiūlė apeliantei pateikti pastabų dėl sprendimo pradėti procedūrą, nėra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, Komisija teigia, kad toks pažeidimas nepadaromas, kai aplinkybė, kurios nenurodžius sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą priekaištaujama Komisijai, nėra faktinė ar teisinė aplinkybė, reikšminga nagrinėjant atitinkamą pagalbos priemonę (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Bayern ir kt., C‑167/19 P, EU:C:2022:176, 96 punktas). Šiuo atveju sprendime pradėti procedūrą Komisija nepraleido nė vienos aplinkybės, reikšmingos nagrinėjant ginčijamas priemones.

36

Ketvirta, Komisija tvirtina, kad bet kuriuo atveju ji neprivalo į oficialią tyrimo procedūrą įtraukti ekonominės veiklos perėmėjo, kuris įsigyja bendrovę po sprendimo pradėti šią procedūrą priėmimo. Todėl ji mano, kad skundžiamo sprendimo 47, 48 ir 51 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ji pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalį, ir prašo Teisingumo Teismo šiuose punktuose suformuluotus klaidingus motyvus pakeisti toliau išdėstytais motyvais.

37

Iš SESV 108 straipsnio 2 dalies kylančios pareigos apsiriboja reikalavimais dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir yra susijusios su šiuo sprendimu. Kalbant konkrečiai apie reikalavimą tinkamai įtraukti suinteresuotąsias šalis į administracinę procedūrą valstybės pagalbos srityje, pažymėtina, kad dėl šio reikalavimo suinteresuotosios šalys negali įgyti tokių pačių teisių kaip ir atitinkama valstybė narė. Bendrojo Teismo išvada, kad dėl ypatingų šios bylos aplinkybių Komisija turėjo konkrečiai įtraukti apeliantę į oficialią tyrimo procedūrą ir suteikti jai galimybę pateikti pastabas dėl ekonominio tęstinumo aspektų, paneigia principą, pagal kurį valstybės pagalbos tyrimai iš esmės yra procedūros, skirtos atitinkamą pagalbą suteikusiai valstybei narei.

38

Penkta, dėl teiginio, kad tariamu SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu pažeidžiama Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė būti išklausytam ir kad dėl to tai yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, Komisija tvirtina, kad suinteresuotosios šalys turi ne teisę būti išklausytos, o tik teisę dalyvauti Komisijos vykdomoje administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes (2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo, C‑56/18 P, EU:C:2020:192 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Ryanair / Komisija ir kt., T‑448/18, EU:T:2021:626, 102 punktas).

39

Sąjungos teismai, remdamiesi bendraisiais teisės principais, kaip antai teise būti išklausytam, negali išplėsti procesinių teisių, kurios suinteresuotosioms šalims suteiktos pagal SESV ir antrinę teisę. SESV 108 straipsnio 2 dalimi grindžiama procedūra yra rungimosi procedūra tik atitinkamai valstybei narei, tačiau ne kitiems asmenims (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 168 punktas). Su valstybės pagalbos kontrole susijusioje procedūroje pagalbos gavėjai negali remtis teise į gynybą.

40

Komisijos pareiga iš anksto pranešti valstybės pagalbos gavėjams apie aplinkybes, kuriomis ji ketina pagrįsti savo galutinį sprendimą, reikštų, kad vyksta rungimosi principu pagrįsta diskusija, kaip antai ta, kurioje gali dalyvauti už pagalbos suteikimą atsakinga valstybė narė. Tokia pareiga prieštarautų 2020 m. kovo 11 d. Sprendimui Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo (C‑56/18 P, EU:C:2020:192, 74 ir 75 punktai).

41

Trečia, dėl teisės klaidos, kurią Bendrasis Teismas tariamai padarė nuspręsdamas, kad apeliantės pastabos neleido pakeisti ginčijamo sprendimo, Komisija mano, kad šis prieštaravimas yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes iš tikrųjų jis susijęs su Bendrojo Teismo atliktu įrodymų vertinimu.

42

Be to, Komisija tvirtina, kad apeliantės teiginys, jog Bendrasis Teismas jai nustatė įrodinėjimo naštą, kurios neįmanoma įvykdyti, nes jai buvo leista pateikti tik tuos įrodymus, apie kuriuos Komisija žinojo ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, yra nepagrįstas. Ši institucija tvirtina, kad apeliantė galėjo Bendrajam Teismui pateikti visus reikšmingus įrodymus ir kad šis teismas teisingai nusprendė, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kuriuos turėjo pateikti.

43

Pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 51 punkte nusprendė, kad Komisija, nesuteikusi jai galimybės pateikti pastabas per oficialią ginčijamų priemonių tyrimo procedūrą, nepažeidė esminio procedūrinio reikalavimo.

44

Šio pagrindo pirmoje dalyje apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 36–41 punktuose atmetus jos argumentą, kad Komisija turėjo papildyti arba ištaisyti sprendimą pradėti procedūrą po senosios įmonės HelB perleidimo.

45

Pirmiausia reikia priminti, kad vykdant SESV 108 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirti, viena vertus, to straipsnio 3 dalyje numatytas pirminis pagalbos patikrinimo etapas, kurio tikslas yra tik leisti Komisijai susidaryti pirminę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, ir, kita vertus, tyrimo etapas, nurodytas to straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant pastarajam etapui, skirtam sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, pagal SESV numatyta Komisijos pareiga pareikalauti, kad suinteresuotieji asmenys pateiktų pastabas (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Ši pareiga yra esminis procedūrinis reikalavimas, nes ji yra esminė procedūrinė sąlyga, neatsiejamai susieta su nagrinėjamą aktą priėmusios institucijos valios suformavimu arba pareiškimu (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen, C‑334/07 P, EU:C:2008:709, 55 punktą, taip pat 2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Bayern ir kt., C‑167/19 P ir C‑171/19 P, EU:C:2022:176, 89 punktą).

46

Šios pareigos apimtį nustato Reglamento Nr. 2015/1589 1 straipsnio h punktas, pagal kurį į „suinteresuotųjų šalių“ kategoriją įtraukta „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.

47

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs: kadangi valstybės pagalbos kontrolės procedūra, remiantis jos bendra struktūra, yra procedūra, pradėta prieš valstybę narę, atsakingą už pagalbos suteikimą, kitos suinteresuotosios šalys nei ši valstybė narė negali pačios dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ši valstybė narė (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 81 ir 82 punktus), o pagalbos gavėjas neturi daugiau teisių nei kitos suinteresuotosios šalys (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo, C‑56/18 P, EU:C:2020:192, 75 punktą).

48

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad pranešimo paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė pranešti visoms suinteresuotosioms šalims apie oficialios tyrimo procedūros inicijavimą. Tokiu pranešimu siekiama iš suinteresuotųjų šalių gauti visą informaciją, kuri padėtų Komisijai imtis tolesnių veiksmų. Tokia procedūra kitoms valstybėms narėms ir suinteresuotosioms šalims taip pat užtikrina galimybę būti išklausytoms (2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 80 punktas).

49

Vis dėlto suinteresuotosios šalys gali pateikti pastabas tik tuomet, jei paskelbtame sprendime yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, kaip numatyta Reglamento Nr. 2015/1589 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija /Freistaat Bayern ir kt., C‑167/19 P ir C‑171/19 P, EU:C:2022:176, 91 punktas).

50

Vadinasi, vien sprendimo pradėti procedūrą paskelbimas, jei tokio sprendimo turinys neatitinka šios nuostatos reikalavimų, neleidžia daryti išvados, kad Komisijos pareiga oficialios tyrimo procedūros pradžios dieną (ši pareiga laikoma esminiu procedūriniu reikalavimu, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą) yra įvykdyta (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija /Freistaat Bayern ir kt., C‑167/19 P ir C‑171/19 P, EU:C:2022:176, 92 punktas).

51

Reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios turi būti nurodytos sprendime pradėti procedūrą, yra tos, kurias šia procedūra siekiama išnagrinėti, kad būtų priimtas galutinis sprendimas, kuriuo Komisija nusprendžia dėl nagrinėjamos valstybės pagalbos buvimo ir suderinamumo, taip pat prireikus dėl pareigos susigrąžinti šią pagalbą.

52

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad gali susidaryti situacijų, kai naujų ar skirtingų faktų, palyginti su nurodytaisiais sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, nustatymas arba esminių bylai svarbių teisės aktų pakeitimas gali reikalauti labiau įtraukti į procedūrą suinteresuotąsias šalis, net paskelbti papildomą ar ištaisytą sprendimą pradėti procedūrą (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 71 punktas).

53

Jeigu priėmus sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą atsiradusios naujos aplinkybės yra „reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, Komisijos pareiga apie tai informuoti visas suinteresuotąsias šalis, kad jos galėtų pateikti savo pastabas, gali būti įvykdyta tik paskelbus papildomą sprendimą pradėti procedūrą. Kaip priminta šio sprendimo 46 punkte, suinteresuotosios šalys sudaro neapibrėžtą adresatų grupę, kurios informavimą galima užtikrinti tik paskelbiant viešai.

54

Nagrinėjamu atveju senąją įmonę HelB, sprendime pradėti procedūrą nurodytą kaip nagrinėjamos valstybės pagalbos gavėją, naujoji įmonė HelB įsigijo po to, kai buvo priimtas šis sprendimas.

55

Kaip generalinė advokatė priminė išvados 49 punkte, iš skundžiamo sprendimo 42–46 punktų matyti, kad Komisija buvo informuota apie senosios įmonės HelB komercinės veiklos perleidimo procedūrą nuo 2015 m. birželio mėn. ir kad nuo šio perleidimo naujajai įmonei HelB iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo treji su puse metų. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija kaip galimą nagrinėjamos pagalbos gavėją paminėjo tik senąją įmonę HelB. Todėl kai tik apie minėtą perleidimą buvo pranešta Komisijai, jis tapo reikšminga jos tyrimo aplinkybe, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį.

56

Vis dėlto ši reikšminga aplinkybė negalėjo būti įtraukta į sprendimą pradėti procedūrą, nes ji atsirado po to, kai tas sprendimas buvo paskelbtas. Šiomis aplinkybėmis, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 53 punkte, Komisija, siekdama suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę veiksmingai pateikti pastabas, kaip to reikalaujama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, privalėjo paskelbti papildomą sprendimą pradėti procedūrą, kuriame būtų nurodyta ši nauja reikšminga aplinkybė.

57

Kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 53 ir 54 punktuose, apie tai nepaskelbus, nei apeliantei, nei jokiai kitai suinteresuotajai šaliai, ypač su ja konkuruojančioms įmonėms, nė viename oficialios tyrimo procedūros etape nebuvo suteikta galimybė pateikti pastabas dėl ekonominio tęstinumo tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB, taigi ir dėl galimybės susigrąžinti nagrinėjamą valstybės pagalbą iš pastarosios.

58

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia pritarti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai, pagal kurią Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 41 punkte nusprendė, kad Komisija neprivalėjo išplėsti oficialios tyrimo procedūros priimdama papildomą sprendimą pradėti procedūrą.

59

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kurį Komisija padarė neįtraukusi apeliantės į oficialią tyrimo procedūrą, yra ne esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, o tik procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad nesant šio pažeidimo to sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

60

Viena vertus, kaip priminta šio sprendimo 45 ir 50 punktuose, pareiga suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas dėl reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių paskelbiant sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą.

61

Kita vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 55 ir 56 punktų, senosios įmonės HelB perleidimas naujajai įmonei HelB buvo reikšminga aplinkybė, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, dėl kurios – kadangi ji nebuvo nurodyta ankstesniame sprendime pradėti procedūrą, priimtame iki šio įvykio,– turėjo būti paskelbtas papildomas sprendimas pradėti procedūrą, kad suinteresuotosios šalys galėtų veiksmingai pateikti savo pastabas.

62

Vadinasi, apeliantė pagrįstai teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 51 punkte nusprendė, kad Komisija nepažeidė esminių procedūrinių reikalavimų, o tik padarė procedūrinį pažeidimą, nes neįtraukė jos į oficialią tyrimo procedūrą.

63

Taigi pirmojo pagrindo antrą dalį taip pat reikia pripažinti pagrįsta.

64

Darytina išvada, kad, nesant reikalo priimti sprendimo dėl trečios dalies, pirmąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

65

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantė nurodo proporcingumo principo pažeidimą.

66

Skundžiamo sprendimo 159 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija neprivalėjo nustatyti, kokia dalis valstybės pagalbos, suteiktos taikant ginčijamas priemones, turi būti susigrąžinta iš naujosios įmonės HelB. Vis dėlto susigrąžintinos pagalbos suma neturėtų viršyti apeliantei faktiškai pervestos sumos. Valstybės pagalbos susigrąžinimas nėra sankcija; juo siekiama atkurti iki pagalbos suteikimo buvusias sąlygas ir pašalinti dėl jos atsiradusį konkurencijos iškraipymą.

67

Didesnės nei gauta valstybės pagalba sumos susigrąžinimas prieštarautų proporcingumo principui. Priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 157 punkte, šiuo atveju negalima nustatyti susigrąžintinos sumos neįvertinus senosios įmonės HelB rinkos kainos, kaip apeliantė nurodė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje. Apeliantė pažymi, kad jeigu ji būtų žinojusi, kad turės atsakyti už pardavėjui suteiktą neteisėtą valstybės pagalbą ir kad negalės remtis visiškos kompensacijos sąlyga, veiklos vertė būtų buvusi neigiama.

68

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad perėmėjo pareiga grąžinti valstybės pagalbą gali būti taikoma tik tada, kai įmonės vertė nebuvo įvertinta rinkos kaina ir kai nustatyta, kad perėmėjas išsaugo konkurencinį pranašumą, susijusį su šios pagalbos gavimu (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑277/00, EU:C:2004:238, 86, 92 ir 93 punktai, taip pat 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑214/07, EU:C:2008:619, 58 punktas).

69

Taigi apeliantė mano, kad net jei tebekyla abejonių dėl įsigijimo kainos atitikties rinkos kainai, tai neatleidžia Komisijos nuo pareigos išnagrinėti, kokia dalis valstybės pagalbos jai buvo perduota.

70

Be to, Bendrojo Teismo patvirtintas Komisijos požiūris yra diskriminacinis įmonių, kurioms taikoma grąžinimo pareiga ir kurios, kaip apeliantė, įsigijo veiklą iš viešojo subjekto, atžvilgiu ir suteikia pranašumą toms įmonėms, kurios tokioje pačioje situacijoje įsigijo veiklą iš neteisėtą valstybės pagalbą gavusios privačios įmonės. Antrosios gali reikalauti (ir tą pasiekti), kad pardavėjas sumažintų įsigijimo kainą arba atlygintų žalą, remdamosi sutarties sąlygomis, o pirmosios to negalėtų padaryti, nes jų atveju įsigijimo kainos sumažinimas būtų laikomas nauja valstybės pagalba.

71

Galiausiai Helsinkio miestas dėl neteisėtos valstybės pagalbos išmokėjimo esą gavo nepagrįstą ekonominį pranašumą. Kaip senosios įmonės HelB savininkas jis pirmiausia iš naujosios įmonės HelB gavo maždaug 36 mln. EUR įsigijimo kainos sumą, o vėliau – 44 mln. EUR susigrąžinimo sumą.

72

Komisija ginčija apeliantės argumentus.

73

Pirma, apeliantės argumentas, kad Komisija turėjo nustatyti „teisingą“ senosios įmonės HelB pardavimo kainą, yra nepagrįstas. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad yra skirtumas tarp ekonominio tęstinumo konstatavimo ir nustatymo, kokia valstybės pagalbos dalis turi būti susigrąžinta iš valstybės pagalbos gavėjų. Siekiant nustatyti ekonominį tęstinumą, nebūtina, kad Komisija nustatytų tikslią dalį, kurią turi grąžinti neteisėtos valstybės pagalbos gavėjai. Taigi, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 86 ir 87 punktuose, tam, kad būtų konstatuotas šis tęstinumas, nebūtina nustatyti senosios įmonės HelB ekonominės veiklos rinkos kainos – pakanka, kad Komisija įrodytų, jog šios veiklos pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Fortischem / Komisija, C‑890/19 P, EU:C:2021:345, 77–81 punktai ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Fortischem / Komisija, T‑121/15, EU:T:2019:684, 221 punktas).

74

Antra, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 159 punkte, Komisija neprivalo nustatyti, kokia dalis valstybės pagalbos, kurią ginčijamu sprendimu buvo nurodyta susigrąžinti, turi būti susigrąžinta iš apeliantės. Suomijos Respublika turėtų imtis tinkamų priemonių, kad būtų veiksmingai susigrąžintos mokėtinos sumos.

75

Trečia, apeliantės teiginys, kad skundžiamame sprendime pateikti argumentai įrodo nepagrįstą skirtingą požiūrį į valstybės pagalbą gavusios valstybės įmonės pirkėją ir tokią pagalbą gavusios privačios įmonės pirkėją, grindžiamas painiava tarp skirtingų viešojo ūkio subjekto ir viešajam asmeniui priklausančio ūkio subjekto vaidmenų.

76

Ketvirta, Komisija primena, kad Bendrojo Teismo sprendimas atmesti pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrąjį pagrindą, kuriuo ginčytas ekonominio tęstinumo tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB buvimas, apeliaciniame skunde neginčijamas. Kadangi šis ekonominis tęstinumas turėtų būti pripažintas, darytina išvada, kad neteisėta valstybės pagalba iš vienos įmonės buvo pervesta kitai įmonei.

77

Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, EU:C:1984:183, 25 punktas ir 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Italija / Taryba (Viduržemio jūros durklažuvių žvejybos kvota), C‑611/17, EU:C:2019:332, 55 punktas).

78

Taigi proporcingumo principo, kuris yra privalomas Komisijai, kai ji nusprendžia susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, laikymasis turi būti vertinamas atsižvelgiant į tokiu sprendimu siekiamą tikslą.

79

Pagal suformuotą jurisprudenciją neteisėtos pagalbos sugrąžinimu siekiama atkurti prieš tai buvusią padėtį ir šis tikslas pasiekiamas, kai atitinkamą pagalbą, prireikus – su palūkanomis, grąžina jos gavėjas arba, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo. Sugrąžindamas pagalbą jos gavėjas praranda rinkoje prieš konkurentus įgytą pranašumą ir atkuriama prieš pagalbos išmokėjimą buvusi padėtis (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Electrabel ir Dunamenti Erőmű / Komisija, C‑357/14 P, EU:C:2015:642, 110 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Taigi tokios pagalbos susigrąžinimas siekiant atkurti buvusią padėtį iš esmės negali būti laikomas neproporcinga priemone, atsižvelgiant į SESV nuostatų tikslus valstybės pagalbos srityje (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Aer Lingus ir Ryanair Designated Activity, C‑164/15 P ir C‑165/15 P, EU:C:2016:990, 116 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo priemonė pažeidžia proporcingumo principą tik tuo atveju, jei pagalbos gavėjo grąžintina suma yra didesnė už diskontuotą pagalbos sumą, kurią jis gavo.

81

Kai bendrovę, kuri gavo neteisėtą valstybės pagalbą, įsigyja kita bendrovė, ši pagalba turi būti susigrąžinta iš bendrovės, kuri tęsia šią pagalbą gavusios įmonės ekonominę veiklą, jeigu įrodyta, kad ta bendrovė toliau faktiškai naudojasi konkurenciniu pranašumu, susijusiu su tos pačios pagalbos gavimu (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo SNCF Mobilités / Komisija, C‑127/16 P, EU:C:2018:165, 106 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Tokiu atveju proporcingumo principas riboja įmonės pirkėjo, kuris iš pradžių gavo pagalbą, pareigą grąžinti pagalbą iki konkurencinio pranašumo, kurį jis faktiškai išsaugojo, sumos.

82

Apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis pažeidė proporcingumo principą, kai skundžiamo sprendimo 159 punkte nusprendė, jog Komisija neprivalėjo nustatyti, kokia dalis valstybės pagalbos turi būti susigrąžinta iš jos. Ji mano, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu pripažino, jog Komisija galėjo įpareigoti ją grąžinti visą senajai įmonei HelB suteiktą pagalbą, nevertindama, kokia dalis šios pagalbos jai buvo faktiškai perduota.

83

Vis dėlto apeliantės argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo 159 punkto aiškinimu. Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, šiuo klausimu tik konstatavo, kad Komisija neprivalėjo nustatyti valstybės pagalbos, kurią Suomijos valdžios institucijos turėjo susigrąžinti iš naujosios įmonės HelB, sumos.

84

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo ekonominį tęstinumą tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB ir iš to padarė išvadą, kad pareiga grąžinti valstybės pagalbą turėjo būti taikoma ir naujajai įmonei HelB. Taip Komisija nepriėmė sprendimo dėl senajai įmonei HelB suteiktos pagalbos, kuria faktiškai naudojosi naujoji įmonė HelB, sumos. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo ši institucija, yra skirtumas tarp ekonominio tęstinumo konstatavimo ir nustatymo, kokia neteisėtos valstybės pagalbos dalis turi būti susigrąžinta iš šios pagalbos gavėjų. Darytina išvada, kad apeliantė negali pagrįstai teigti, jog skundžiamo sprendimo 157 punkte padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas iš esmės nurodė tokį skirtumą.

85

Tokiomis aplinkybėmis, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 159 punkte, Suomijos Respublika turi nustatyti valstybės pagalbos, kuri turi būti susigrąžinta iš naujosios įmonės HelB, sumą.

86

Taigi apeliacinio skundo antrasis pagrindas, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą, turi būti atmestas.

87

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, todėl reikia panaikinti skundžiamą sprendimą.

88

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą tuo atveju, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas gali arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą, arba pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

89

Šiuo atveju Teisingumo Teismas turi paskelbti galutinį sprendimą šioje byloje, nes šioje bylos stadijoje tai galima daryti.

90

Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio pirmajame pagrinde naujoji įmonė HelB teigia, kad po to, kai ji įsigijo senąją įmonę HelB, Komisija turėjo priimti papildomą sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kad apeliantė galėtų pateikti pastabas per šią procedūrą. Be to, apeliantė tvirtina, jog nepriėmusi tokio sprendimo, kad suinteresuotosios šalys galėtų pateikti savo pastabas, Komisija pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą.

91

Iš šio sprendimo 43–64 punktų matyti, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas, todėl jam reikia pritarti.

92

Darytina išvada: kadangi dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo aktas panaikinamas automatiškai (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Bayern ir kt., C‑167/19 P ir C‑171/19 P, EU:C:2022:176, 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

93

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

94

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi naujoji įmonė HelB, dabar – Koiviston Auto Helsinki, reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, o ši bylą pralaimėjo, ji turi padengti savo ir naujosios įmonės HelB patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias tiek su procesu pirmojoje instancijoje, tiek su apeliaciniu procesu.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: