–

„Latvijas valsts meži“ AS, atstovaujamos M. Gūtmanis,

–

Dabas aizsardzības pārvalde, atstovaujamos A. Svilāns,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Hermes ir I. Naglis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102; klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5; toliau – Buveinių direktyva) 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant „Latvijas valsts meži“ AS ir Dabas aizsardzības pārvalde (Aplinkos apsaugos tarnyba, Latvija) Kuršo regioninio padalinio ginčą dėl 2021 m. kovo 22 d. šios tarnybos generalinio direktoriaus sprendimo, kuriuo ši bendrovė įpareigojama imtis įvairių priemonių, kad sumažintų neigiamą poveikį, kurį sukelia medžių kirtimas Latvijoje esančioje Bendrijos svarbos specialioje saugomoje teritorijoje („Natura 2000“) „Ances purvi un meži“ („Ancės pelkės ir miškai“).

3

Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkte speciali saugoma teritorija apibrėžta kaip „Bendrijos svarbos teritorija, kurią valstybės narės įsteigė įstatymu, administraciniu aktu ir (arba) sutartimi ir kurioje yra taikomos būtinos apsaugos priemonės, skirtos palaikyti ar atstatyti natūralių buveinių ir (ar) rūšių, kurioms teritorija yra įsteigta, palankią apsaugos būklę bei populiacijas“.

4

Specialių saugomų teritorijų įsteigimas reglamentuotas šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje:

„Jei, laikantis 2 dalyje nustatytos tvarkos, yra patvirtinama Bendrijos svarbos teritorija, atitinkama valstybė narė turi kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per šešerius metus, toje teritorijoje įsteig[ti] specialią saugomą teritoriją, nustatydama prioritetus, atsižvelgdama į teritorijos svarbą palaikant ar atstatant I priede išvardytų natūralių buveinių tipų arba II priede išvardytų rūšių palankią apsaugos būklę bei užtikrinant [„]Natura 2000[“] tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgdama į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą.“

5

„Natura 2000“ teritorijų apsauga reglamentuota, be kita ko, minėtos direktyvos 6 straipsnyje, kuriame numatyta:

„1.   Specialioms saugomoms teritorijoms valstybės narės nustato būtinas apsaugos priemones, tarp jų, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamas įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka teritorijoje esančių į I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus.

2.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, o taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.

3.   Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Atsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisum[o,] ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę.

4.   Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo ir nesant kitų alternatyvių sprendimų, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas dėl įpareigojančių svarbesnio viešojo intereso priežasčių, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio, valstybė narė imasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram [„]Natura 2000[“] vientisumui apsaugoti. Apie patvirtintas kompensacines priemones ji praneša [Europos] Komisijai.

Kai atitinkamoje teritorijoje yra prioritetinis natūralių buveinių tipas ir (arba) prioritetinė rūšis, vieninteliai argumentai, kuriuos galima pateikti, yra argumentai, susiję su žmonių sveikata ar sauga, su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis arba kitomis, Komisijos nuomone, įpareigojančiomis priežastimis neatsižvelgti į visuomenės interesus.“

6

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1; toliau – PAV direktyva) 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys:

a) „projektas“:

7

Buveinių direktyva į Latvijos teisę perkelta 1993 m. kovo 2 d.likums „Par īpaši aizsargājamām dabas teritorijām“ (Specialių saugomų teritorijų įstatymas; Latvijas Vēstnesis, 1993, Nr. 5).

8

Šio įstatymo 15 straipsnyje „Saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo taisyklės“ nurodyta:

„(1)   Siekiant užtikrinti saugomų teritorijų apsaugą ir išsaugoti jų gamtinę vertę, gali būti nustatytos šių teritorijų apsaugos ir naudojimo taisyklės.

(2)   Saugomoms teritorijoms yra bendros apsaugos ir naudojimo taisyklės, individualios apsaugos ir naudojimo taisyklės bei gamtos apsaugos planai.“

9

Šio įstatymo 43 straipsnyje „Bendrijos svarbos specialios saugomos teritorijos“ nustatyta:

„<…>

(4) turi būti atliktas bet kokios planuojamos veiklos ar planavimo dokumento (išskyrus saugomų teritorijų gamtos apsaugos planus ir juose numatytą veiklą, būtiną ypač saugomų rūšių buveinėms, ypač saugomų rūšių riboto naudojimo buveinėms ar ypač saugomiems biotopams tvarkyti ar atkurti, taip pat viešai prieinamai mokslinių tyrimų ir gamtinio turizmo infrastruktūrai, numatytai saugomų teritorijų gamtosaugos planuose, organizuoti), kurie atskirai arba kartu su kita planuojama veikla ar kitais planavimo dokumentais gali daryti reikšmingą poveikį Bendrijos svarbos saugomai teritorijai („Natura 2000“), poveikio aplinkai vertinimas. <…>“

10

2002 m. spalio 24 d.Ugunsdrošības un ugunsdzēsības likums (Priešgaisrinės apsaugos ir kovos su gaisrais įstatymas; Latvijas Vēstnesis, 2002, Nr. 165) 101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad miško savininkas arba valdytojas privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi miškų apsaugos nuo gaisrų reikalavimų.

11

Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad Ministrų Taryba nustato reikalavimus, kurių turi laikytis fiziniai ir juridiniai asmenys, kad būtų išvengta gaisrų, jie būtų veiksmingai užgesinti ir sušvelninti jų padariniai, neatsižvelgiant į atitinkamo objekto nuosavybės formą ir buvimo vietą.

12

2016 m. balandžio 19 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 238 „Ugunsdrošības noteikumi“ (Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 238 dėl priešgaisrinės apsaugos; Latvijas Vēstnesis, 2016, Nr. 78; toliau – Nutarimas Nr. 238) 1 punkte nurodyta, kad šiuo nutarimu reglamentuojami priešgaisrinės apsaugos reikalavimai, kurių turi laikytis fiziniai ir juridiniai asmenys, kad būtų išvengta gaisrų, jie būtų veiksmingai užgesinti ir sušvelninti jų padariniai, neatsižvelgiant į atitinkamo objekto nuosavybės formą ir buvimo vietą.

13

Minėto nutarimo 2.71 punkte nustatyta, kad miškų priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros objektai yra miško žemėje esantys keliai, priešgaisrinės juostos, mineralizuotos juostos, natūralūs keliai, vandentiekio punktai su privažiavimu ir priešgaisriniai stebėjimo bokštai.

14

Nutarimo 417.3 punkte numatyta, kad už konkrečią miško teritoriją atsakingas asmuo kasmet iki gegužės 1 d. nuo konkrečios miško teritorijos kelių ir natūralių kelių, kurie gali būti reikalingi gesinant gaisrus, pašalina nuokritas, galinčias trukdyti gaisrams gesinti skirtų transporto priemonių judėjimui.

15

Nutarimo Nr. 238 417.4 punkte nurodyta, kad už miško teritoriją atsakingas asmuo kasmet iki gegužės 1 d. turi paruošti kelius ir privažiavimus prie priešgaisrinių vandentiekio punktų ir prižiūrėti, kad jie būtų tinkami privažiuoti transporto priemonėms, skirtoms gaisrams gesinti.

16

Šio nutarimo 418 punkte paaiškinta, kad jei už miško teritoriją atsakingas asmuo valdo didesnį nei 5000 ha besiribojančios miško žemės plotą, jis parengia ir įgyvendina visos šios miško teritorijos priešgaisrinės apsaugos priemonių planą. Prie šio plano pridedami minėtos miško teritorijos kartografiniai žemėlapiai.

17

2017 m. rugpjūčio 16 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 478 Dabas lieguma „Ances purvi un meži“ individuālie aizsardzības un izmantošanas noteikumi (Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 478, kuriuo nustatomos gamtinio rezervato „Ancės pelkės ir miškai“ apsaugos ir naudojimo specialiosios taisyklės; Latvijas Vēstnesis, 2017, Nr. 164; toliau – Nutarimas Nr. 478) 2 punkte numatyta, kad šis gamtinis rezervatas įsteigiamas siekiant užtikrinti teritorijai būdingo pakrančių įdubų ir kopų kraštovaizdžio išsaugojimą ir apsaugoti Latvijos Respublikai bei Europos Sąjungai svarbius specialiai saugomus biotopus ir rūšis.

18

Šio nutarimo 11 punkte nustatyta:

„Miško žemėje draudžiama:

<…> 11.2. kirsti sausus medžius ir išvežti nuvirtusius medžius, nuokritas ar jų dalis, kurių skersmuo storiausioje vietoje viršija 25 cm, jeigu jų bendras tūris yra mažesnis kaip 20 kubinių metrų viename medyno hektare, išskyrus šiuos atvejus:

11.2.1. pavojingų medžių kirtimą ir išvežimą, paliekant juos medyne;

11.2.2. nurodytos veiklos vykdymą Sąjungos prioritetiniuose miško biotopuose: pelkiniuose miškuose (91D0*), pelkėtuose lapuočių miškuose (9080*), aliuviniuose paupių guobynuose ir kerpiniuose pušynuose (91E0*), taip pat senuosiuose arba natūraliuose borealiniuose miškuose (9010*), kuriuose draudžiama kirsti sausus medžius ir pašalinti nuvirtusius medžius, nuokritas ar jų dalis, kurių skersmuo storiausioje vietoje viršija 25 cm. <…>“

19

Nutarimo 23.3.3 punkte nurodyta, kad nuo vasario 1 d. iki liepos 31 d. sezoninio gamtinio rezervato teritorijoje draudžiama miškų ūkio veikla, išskyrus miškų priešgaisrinės apsaugos ir gaisrų gesinimo priemones.

20

Be to, dėl gamtinio rezervato „Ancės pelkės ir miškai“ buvo parengtas gamtos apsaugos planas (2016–2028 m. planas; toliau – apsaugos planas); jis buvo patvirtintas 2016 m. balandžio 28 d.vides aizsardzības un reģionālās attīstības ministra rīkojums Nr. 105 (Aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministro įsakymas Nr. 105).

21

Aptariamas gamtinis rezervatas yra Bendrijos svarbos speciali saugoma teritorija („Natura 2000“), esanti Ventspilio (Latvija) savivaldybėje. Šis rezervatas, užimantis 9822 hektarų plotą, buvo įsteigtas siekiant užtikrinti Latvijoje ir Sąjungoje saugomų retų gyvūnų ir augalų rūšių biotopų ir buveinių, taip pat regionui būdingo pakrančių įdubų ir kopų kraštovaizdžio išsaugojimą ir tvarkymą.

22

2021 m. sausio 7 ir 14 d. Aplinkos apsaugos tarnybos Kuršo regioninio padalinio pareigūnai patikrino šį gamtinį rezervatą ir konstatavo, kad pareiškėja pagrindinėje byloje šioje teritorijoje palei natūralius kelius maždaug 17 kilometrų ruože iškirto medžius.

23

Aplinkos apsaugos tarnyba nusprendė, kad šios priemonės nebuvo numatyta nei apsaugos plane, nei Nutarime Nr. 478 ir kad prieš tai turėjo būti atlikta jos poveikio vertinimo procedūra.

24

2021 m. sausio 15 d. sprendimu minėta tarnyba įpareigojo pareiškėją pagrindinėje byloje sumažinti veiklos atitinkamame gamtiniame rezervate neigiamą poveikį ir palikti medynuose iškirstas pušis, kurių skersmuo storiausioje dalyje viršija 25 centimetrus, kad šios pušys, kai suirs, taptų substratu, tinkamu vystytis šiame rezervate esančioms specialiai saugomoms vabzdžių rūšims, įskaitant šiaurinį stuobrialindį (Tragosoma depsarium) ir ūsenį dailidę (Ergates faber). Aplinkos apsaugos tarnyba taip pat nurodė pareiškėjai pagrindinėje byloje atkurti saugomame prioritetiniame biotope 9010* „Senieji arba natūralūs borealiniai miškai“ esantį negyvos medienos kiekį, motyvuodama tuo, kad jis yra nepakankamas.

25

Pareiškėja pagrindinėje byloje užginčijo tokį sprendimą. Vis dėlto Aplinkos apsaugos tarnybos generalinis direktorius patvirtino tą sprendimą 2021 m. kovo 22 d. sprendimu (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas).

26

Pareiškėja pagrindinėje byloje kreipėsi į administratīvā rajona tiesa, Rīgas tiesu nams (pirmosios instancijos administracinis teismas, Rygos teismo rūmai, Latvija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su skundu dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo sprendimo panaikinimo.

27

Ji teigė, kad veikla, kuria kaltinama, yra reikalaujama pagal miškų priešgaisrinės apsaugos srityje taikomą nacionalinį teisinį reglamentavimą, kuris apima miško kelių ir natūralių kelių priežiūrą, įskaitant medžių kirtimą remiantis Valsts meža dienests (Valstybinė miškų tarnyba, Latvija) išduotais leidimais, kad šiai veiklai netaikoma Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta vertinimo procedūra ir kad ši veikla buvo vykdoma laikantis apsaugos plano ir Nutarimo Nr. 478.

28

Be to, pareiškėja pagrindinėje byloje tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu sprendimu nustatytos priemonės daro neigiamą poveikį priešgaisrinei apsaugai ir kovai su gaisrais atitinkamame gamtiniame rezervate. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Miškų tarnyba padarė tokią pačią išvadą.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano turintis nustatyti, ar pareiškėjos pagrindinėje byloje vykdoma veikla yra veikla, kuriai taikoma Bendrijos svarbos specialiose saugomose teritorijose („Natura 2000“) ketinamų įgyvendinti planų ir projektų poveikio vertinimo procedūra, numatyta Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pirmiausia jis turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla yra „planas“ arba „projektas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, nes pagal šią nuostatą turi būti atliekamas tik „planų“ ir „projektų“, galinčių paveikti specialią saugomą teritoriją, poveikio tinkamas vertinimas.

31

Jeigu atitinkami darbai turi būti taip kvalifikuojami, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar šie darbai yra tiesiogiai susiję su atitinkamo gamtinio rezervato valdymu arba tam būtini, kiek jais siekiama apsaugoti šį gamtinį rezervatą nuo gaisrų pavojaus. Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį nereikalaujama atlikti planų ar projektų, tiesiogiai susijusių su atitinkamos teritorijos tvarkymu arba tam būtinų, poveikio šiai teritorijai vertinimo.

32

Net nesant tokio ryšio ar būtinybės teritorijai tvarkyti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar vis dėlto būtina įvertinti nagrinėjamos veiklos poveikį, nors ši veikla nustatyta nacionaliniame teisiniame reglamentavime, taikomame miškų priešgaisrinės apsaugos srityje.

33

Šiomis aplinkybėmis administratīvā rajona tiesa, Rīgas tiesu nams (pirmosios instancijos administracinis teismas, Rygos teismo rūmai) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „projektas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, vykdomą veiklą, kuria siekiama užtikrinti miško priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros įrenginių priežiūrą toje teritorijoje laikantis nacionalinės teisės aktuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje nustatytų reikalavimų.

35

Iš pradžių reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog specialiose saugomose teritorijose, kaip jos suprantamos pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punktą, „[b]et kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas“.

36

Pirma, svarbu pažymėti, kad Buveinių direktyvoje nėra sąvokos „projektas“ apibrėžties. Tačiau PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte, kurį savo klausime aiškiai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateikiama šios sąvokos apibrėžtis; pagal ją „projektas“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, apima statybos darbus bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimą, taip pat kitokias intervencijas į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą.

37

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „projektas“, kaip ji suprantama pagal Buveinių direktyvą, apima sąvoką „projektas“, kaip ji suprantama pagal PAV direktyvą, todėl jeigu veikla patenka į PAV direktyvos taikymo sritį, ji juo labiau turi patekti ir į Buveinių direktyvos taikymo sritį (2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Friends of the Irish Environnement, C‑254/19, EU:C:2020:680, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „projektas“, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą, apima statybos darbų atlikimą arba intervencijas, dėl kurių fiziškai pakeičiama konkreti teritorija (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir kt., C‑275/09, EU:C:2011:154, 24 punktą). Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklą sudarė medžių kirtimas, skirtas natūralių kelių, kertančių konkretų gamtinį rezervatą, priežiūrai užtikrinti. Todėl ši veikla atitinka materialinį sąvokos „projektas“, kaip ji suprantama pagal PAV direktyvą, kriterijų.

39

Vis dėlto šios sąvokos neriboja joks teisinis kriterijus. Todėl aplinkybė, kad pagrindinėje byloje aptariami medžių kirtimo darbai buvo nustatyti nacionalinės teisės aktuose, taikomuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje, negali paneigti šių darbų kvalifikavimo kaip „projekto“, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą.

40

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad minėti kirtimo darbai yra „projektas“, kaip tai suprantama pagal PAV direktyvą, taigi ir „projektas“, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

41

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „projektas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, vykdomą veiklą, kuria siekiama užtikrinti miško priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros įrenginių priežiūrą toje teritorijoje laikantis taikytinuose nacionalinės teisės aktuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje nustatytų reikalavimų, jeigu ši veikla fiziškai pakeičia konkrečią teritoriją.

42

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, vykdoma veikla, kuria siekiama užtikrinti miško priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros įrenginių priežiūrą toje teritorijoje laikantis taikytinuose nacionalinės teisės aktuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje nustatytų reikalavimų, turi būti laikoma projektu, „tiesiogiai susijusiu arba būtinu teritorijos tvarkymui“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl nereikia atlikti šios veiklos poveikio atitinkamai teritorijai vertinimo.

43

Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjami darbai, atlikti laikantis taikytinų nacionalinės teisės aktų miškų priešgaisrinės apsaugos srityje, yra tiesiogiai susiję arba būtini atitinkamos teritorijos tvarkymui, jų poveikio šiai teritorijai vertinimas neturėjo būti atliekamas.

44

Pirma, iš Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkto matyti, kad speciali saugoma teritorija apibrėžiama siekiant palaikyti ar atkurti palankią tam tikrų natūralių buveinių ar rūšių apsaugos būklę. Šiuo tikslu valstybės narės, remdamosi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, nustato būtinas apsaugos priemones, įskaitant, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai konkrečioms teritorijoms arba integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamas įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka šiose teritorijose esančių į šios direktyvos I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į jos II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus.

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos apsaugos priemonės turi būti tiesiogiai susijusios su atitinkamos teritorijos tvarkymu arba tam būtinos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

46

Antra, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 37 punkte, prevencinės priešgaisrinės arba gaisrų gesinimo priemonės gali būti susijusios su saugomos teritorijos tvarkymu arba tam būtinos. Be to, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, tiek apsaugos plane, tiek Nutarime Nr. 478 yra netiesioginių nuorodų dėl būtinybės atitinkamoje teritorijoje imtis miškų priešgaisrinės apsaugos priemonių.

47

Vis dėlto bet kokios priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti specialios saugomos teritorijos apsaugą nuo miškų gaisrų pavojaus, nėra tiesiogiai susijusios su atitinkamos teritorijos tvarkymu arba tam būtinos. Be to, šios priemonės turi būti būtinos palankiai saugomų buveinių ar rūšių apsaugos būklei palaikyti ar atkurti ir proporcingos šiems tikslams, o tam reikia, kad jos būtų pritaikytos atitinkamai teritorijai ir padėtų pasiekti minėtus tikslus.

48

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie medžių kirtimo darbus, skirtus natūraliems keliams saugomoje teritorijoje prižiūrėti, reikia įvertinti, ar šie darbai turi įtakos tam tikriems apsaugos tikslams ir prireikus – ar rizika, kad ateityje gaisrai gali pakenkti atitinkamai teritorijai, pateisina minėtus darbus, atsižvelgiant į visas šios teritorijos savybes.

49

Atliekant tokį vertinimą reikia pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį tinkamai įvertinti priešgaisrinės apsaugos priemonių poveikį.

50

Kitaip yra tik tuo atveju, jeigu šios priemonės jau yra tarp priemonių, kurios buvo priimtos pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir dėl to yra tiesiogiai susijusios su atitinkamos su teritorijos tvarkymu arba tam būtinos

51

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, vykdoma veikla, kuria siekiama užtikrinti miško priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros įrenginių priežiūrą toje teritorijoje laikantis taikytinuose nacionalinės teisės aktuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje nustatytų reikalavimų, vien dėl tokio jos tikslo negali būti laikoma tiesiogiai susijusia su atitinkamos teritorijos tvarkymu arba tam būtina ir dėl to jos negalima atleisti nuo galimo jos poveikio teritorijai vertinimo, nebent ji yra viena iš teritorijos apsaugos priemonių, jau priimtų pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

52

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama atlikti šioje nuostatoje nurodytų planų ir projektų vertinimą, net jeigu juos įgyvendinti reikalaujama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus miškų priešgaisrinės apsaugos srityje.

53

Pirma, reikia priminti, kad dėl bet kokių planų ir projektų, tiesiogiai nesusijusių su teritorijos tvarkymu arba tam nebūtinų, bet galinčių ją reikšmingai paveikti, turi būti atliktas tinkamas jų poveikio šiai teritorijai vertinimas; šis reikalavimas reiškia, kad turi būti nustatytas ir įvertintas visas šio plano ar projekto poveikis šiai teritorijai ir į jį turi būti atsižvelgta. Toks plano ar projekto vertinimas turi būti atliekamas, kai yra tikimybė ar pavojus, kad jis reikšmingai paveiks atitinkamą teritoriją; tai yra sąlyga, kuri, atsižvelgiant į atsargumo principą, turi būti laikoma įvykdyta, jeigu reikšmingo žalingo poveikio šiai teritorijai tikimybės arba grėsmės buvimo negalima atmesti remiantis geriausiomis šios srities mokslo žiniomis, atsižvelgiant, be kita ko, į specifinius šios teritorijos požymius ir aplinkos sąlygas (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 10 d. Sprendimo AquaPri, C‑278/21, EU:C:2022:864, 49 ir 50 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas gali reikšmingai paveikti aptariamą teritoriją, atsižvelgiant į tai, kad, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 45 punkte, taikytini nacionalinės teisės aktai miškų priešgaisrinės apsaugos srityje negali atleisti plano ar projekto nuo Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi.

54

Antra, atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad nėra prieštaravimo tarp nacionalinėje teisėje nustatytos pareigos imtis tam tikrų priemonių, skirtų miškų gaisrams išvengti ir kovoti su jais, ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos iš anksto atlikti šių priemonių poveikio atitinkamai teritorijai vertinimą, kai jos gali daryti reikšmingą poveikį specialiai saugomai teritorijai.

55

Viena vertus, šis vertinimas, priešingai, leidžia nustatyti minėtų priemonių, kurios yra tinkamiausios palaikyti ar atkurti natūralių buveinių ar rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigta atitinkama speciali saugoma teritorija, gerą apsaugos būklę, įgyvendinimo būdus.

56

Kita vertus, net jei atlikus vertinimą padaroma išvada, kad numatytos priemonės turės neigiamą poveikį teritorijai, ir nėra alternatyvių sprendimų, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šios priemonės vis dėlto gali būti įgyvendinamos, kai tai pateisinama dėl imperatyvių viršesnio viešojo intereso priežasčių, su sąlyga, kad valstybė narė imsis visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram „Natura 2000“ vientisumui apsaugoti (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Belovežo giria), C‑441/17, EU:C:2018:255, 190 punktą).

57

Trečia, bet kuriuo atveju reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį valstybei narei negali būti leidžiama priimti nacionalinės teisės normų, pagal kurias apskritai atleidžiama nuo pareigos atlikti tam tikros rūšies planų ar projektų poveikio atitinkamai teritorijai vertinimą (2022 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija / Slovakija (Kurtinių apsauga), C‑661/20, EU:C:2022:496, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Galimybė pagal galiojančias nacionalinės teisės normas bendrai atleisti tam tikrą veiklą nuo poveikio atitinkamai saugomai teritorijai vertinimo galėtų pakenkti šios teritorijos vientisumui.

59

Be to, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad taikytinuose nacionalinės teisės aktuose miškų priešgaisrinės apsaugos srityje tokios galimybės nenumatyta.

60

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama atlikti šiame straipsnyje nurodytų planų ir projektų vertinimą, net jeigu juos įgyvendinti reikalaujama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus miškų priešgaisrinės apsaugos srityje.

61

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad veikla, skirta miškų priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros priežiūrai užtikrinti miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, gali būti tęsiama ir užbaigta iki šioje nuostatoje numatytos šios veiklos poveikio vertinimo procedūros atlikimo.

62

Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nurodyta: „[a]tsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisum[o,] ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę“. Taigi specialioje saugomoje teritorijoje negali būti įgyvendinamas joks planas ar projektas, kol nebus įvertintas jo poveikis atitinkamai teritorijai.

63

Teisingumo Teismas ne kartą yra patvirtinęs, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta vertinimo procedūra yra išankstinė (2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging, C‑127/02, EU:C:2004:482, 34 punktas; 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Sweetman ir kt., C‑258/11, EU:C:2013:220, 28 punktas ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Orleans ir kt., C‑387/15 ir C‑388/15, EU:C:2016:583, 43 punktas).

64

Be to, kaip nurodė generalinė advokatė išvados 54 punkte, būtina, kad plano ar projekto poveikio vertinimas būtų atliktas prieš jį įgyvendinant. Viena vertus, vertinimas a posteriori neleidžia išvengti neigiamo poveikio teritorijos apsaugos būklei. Kita vertus, iš anksto neatlikus teritorijos pirminės būklės inventorizacijos, dažnai sunku įvertinti šio poveikio mastą.

65

Taigi pagal Buveinių direktyvą prieš atliekant tinkamą plano ar projekto poveikio specialiai saugomai teritorijai vertinimą joje neleidžiama nei įgyvendinti plano ar projekto, nei juo labiau jų tęsti ir užbaigti.

66

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo atsakymo į pirmąjį klausimą, šis draudimas taikomas veiklai, vykdomai miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, siekiant užtikrinti miškų priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros priežiūrą šioje teritorijoje, ir turinčiai projekto, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, pobūdį.

67

Vis dėlto minėtas draudimas netaikomas veiklai, vykdomai pagal teritorijos apsaugos priemones, priimtas taikant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Kaip nurodyta šio sprendimo 52 ir 53 punktuose, ši veikla turi būti laikoma tiesiogiai susijusia su teritorijos tvarkymu arba tam būtina.

68

Taigi, jeigu miškų priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros priežiūros veikla pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį teritorijos apsaugos priemonėse jau buvo numatyta, šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatytas vertinimas jai neturi būti taikomas.

69

Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 57 punkte, išimtis taip pat taikoma tuo atveju, kai dėl esamo ar netrukus kilsiančio pavojaus reikia nedelsiant imtis teritorijos apsaugai būtinų priemonių. Panašiu atveju išankstinis šių priemonių poveikio teritorijai vertinimo procedūros atlikimas galėtų ne padėti įgyvendinti šios procedūros tikslą, t. y. apsaugoti teritoriją, bet, priešingai, kiltų grėsmė, kad jam būtų pakenkta.

70

Tai visų pirma gali būti atvejis, kai imamasi skubių miškų priešgaisrinės apsaugos ir kovos su gaisrais priemonių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų darbų vykdymas, prieš tai neįvertinus jų poveikio atitinkamam gamtiniam rezervatui, galėjo būti pateisintas šiuo pagrindu.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad veikla, skirta miškų priešgaisrinės apsaugos infrastruktūros priežiūrai užtikrinti miško teritorijoje, kurioje įsteigta speciali saugoma teritorija, negali būti nei pradėta, nei a fortiori tęsiama ir užbaigta iki šiame straipsnyje numatytos šios veiklos poveikio vertinimo procedūros atlikimo, išskyrus atvejus, kai tokia veikla yra viena iš atitinkamos teritorijos apsaugos priemonių, jau patvirtintų pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, arba kai dėl esamo ar netrukus kilsiančio pavojaus šios teritorijos apsaugai ją reikia nedelsiant atlikti.

72

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingos institucijos įpareigojamos imtis priemonių, kad būtų kompensuotas galimas didelis darbų, atliktų neatlikus šioje nuostatoje numatyto išankstinio vertinimo, poveikis, ir reikalauti atlyginti dėl šių darbų padarytą žalą.

73

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar penktasis klausimas, kaip jis suformuluotas, yra naudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

74

Pagrindinėje byloje nagrinėjamu sprendimu Aplinkos apsaugos tarnybos generalinis direktorius nurodė pareiškėjai pagrindinėje byloje, pirma, palikti vietoje nukirstas pušis, kurių kelmo skersmuo didesnis nei 25 centimetrai, ir, antra, saugomame prioritetiniame biotope 9010* „Senieji arba natūralūs borealiniai miškai“ atkurti negyvos medienos kiekį, kuris tame sprendime įvertintas kaip nepakankamas.

75

Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 69 ir 72 punktuose, pirmuoju nurodymu siekiama neleisti tęsti darbų, atliekamų pažeidžiant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, o antruoju primintas Nutarimo Nr. 478 11.2 punktas, kuriuo įpareigojama atsisakyti išvežti negyvą medieną, kai jos kiekis yra nepakankamas.

76

Kitaip tariant, neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu sprendimu būtų siekiama kompensuoti pareiškėjos pagrindinėje byloje atliktų darbų poveikį ar pareikalauti, kad ji atlygintų dėl šių darbų padarytą žalą.

77

Vis dėlto reikia priminti, kad tik nacionalinis teismas, kuris nagrinėja bylą ir turi prisiimti atsakomybę už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui priimti ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą.

78

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad penktasis klausimas (kaip ir kiti pateikti klausimai) susijęs su Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies išaiškinimu, ir nėra akivaizdu, kad jis būtų nenaudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją į jį atsakyti.

79

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Buveinių direktyvoje, ypač jos 6 straipsnio 3 dalyje, nėra nuostatų, susijusių su padariniais, kurių turi kilti pažeidus pareigą atlikti išankstinį plano ar projekto poveikio vertinimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 169 punktą).

80

Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį tik valstybėms narėms nurodyta imtis „reikiamų priemonių, siek[iant] specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, o taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas [minėtos] direktyvos tikslų atžvilgiu“.

81

Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės vis dėlto privalo panaikinti neteisėtas Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes (1960 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Humblet /Belgijos valstybė, 6/60-IMM, EU:C:1960:48, p. 1146 ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C‑201/02, EU:C:2004:12, 64 punktas). Ši pareiga tenka kiekvienam atitinkamos valstybės narės organui ir, visų pirma, nacionalinės valdžios institucijoms, kurios, neviršydamos savo kompetencijos, privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad ištaisytų padėtį dėl plano ar projekto poveikio aplinkai vertinimo neatlikimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 75 punktą). Minėta pareiga taip pat tenka atitinkamai valstybei narei priklausančioms įmonėms (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 91 punktą).

82

Pagal šį principą atitinkama valstybė narė taip pat privalo atlyginti bet kokią žalą, padarytą tuo, kad neatlikta plano ar projekto poveikio aplinkai vertinimo (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C‑201/02, EU:C:2004:12, 66 punktas).

83

Vis dėlto vien iš lojalaus bendradarbiavimo principo, kuris taikomas tik valstybėms narėms ir jų institucijoms, negali kilti privačių asmenų pareigos atlyginti žalą, padarytą aplinkai specialioje saugomoje teritorijoje dėl tų asmenų padarytų darbų, neatlikus tinkamo šių darbų vertinimo, numatyto Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje.

84

Kadangi Buveinių direktyvoje nėra jokios nuostatos dėl žalos aplinkai atlyginimo ir remiantis vien šia direktyva privatiems asmenims bet kuriuo atveju negali būti nustatyta jokios pareigos, pareiga atlyginti pagrindinėje byloje nagrinėjamos rūšies žalą gali kilti tik pagal Latvijos teisę.

85

Reikia pridurti, kad jeigu tokia pareiga Latvijos teisėje būtų numatyta (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalėtų ją taikyti.

86

Todėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis, siejama su lojalaus bendradarbiavimo principu, negali įpareigoti kompetentingų institucijų reikalauti, kad privatūs asmenys atlygintų tokią žalą.

87

Taigi pagal šią nuostatą pareiškėja pagrindinėje byloje neįpareigojama atlyginti žalos, padarytos dėl darbų, jos padarytų prieš tai neatlikus tinkamo vertinimo, todėl kompetentingos valdžios institucijos gali įpareigoti ją atlyginti šią žalą tik tuo atveju (kurį generalinė advokatė nurodė savo išvados 73 punkte), jeigu pareiškėja turėtų būti prilyginta atitinkamos valstybės narės institucijai. Tačiau jeigu pareiškėja pagrindinėje byloje turi privataus asmens statusą, šios institucijos, remdamosi vien minėta nuostata ir lojalaus bendradarbiavimo principu, negali reikalauti, kad ji atlygintų minėtą žalą.

88

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti: Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis, siejama su lojalaus bendradarbiavimo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją atitinkama valstybė narė, visų pirma jos kompetentingos institucijos, įpareigojama imtis priemonių, kad būtų kompensuotas galimas reikšmingas darbų, padarytų iš anksto neatlikus šioje nuostatoje numatyto poveikio aplinkai tinkamo vertinimo, poveikis aplinkai, ir atlyginti dėl šių darbų padarytą žalą. Tačiau ji neįpareigoja šios valstybės narės reikalauti, kad privatūs asmenys atlygintų tokią žalą, jeigu ji jiems priskirtina.

89

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: