–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, P. Busche, M. Hellmann ir R. Kanitz,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir H. Leupold,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Lenkijos piliečio siekiant Lenkijoje įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, vykdymo Vokietijoje.

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nurodyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“

4

Šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ 1 dalyje nustatyta:

„Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą [sprendimą dėl įkalinimo], jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:

<…>“

5

1982 m. gruodžio 23 d.Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose; BGBl., 1982 I, p. 2071) – 1994 m. birželio 27 d. paskelbta redakcija (BGBl., 1994 I, p. 1537) – 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta:

„Ekstradicija neleidžiama, jeigu:

<…>

6

Strafprozessordnung (Baudžiamojo proceso kodeksas) 460 straipsnyje numatyta, kad vėliau priimamas nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo pagal Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas) 55 straipsnį, o Strafprozessordnung 462 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kompetentingas teismas priima sprendimą nutartimi, nerengdamas teismo posėdžio.

7

Kodeks postępowania karnego (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – kpk) 139 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta galimybė įteikti šaukimą žinomu asmens, nepranešusio savo naujo adreso, adresu.

8

Pagal kpk 75 straipsnio 1 dalį kaltinamasis privalo pranešti naują adresą, jei vykstant baudžiamajam procesui pasikeičia jo gyvenamoji vieta.

9

Pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu taikomos redakcijos Kodeks karny (Baudžiamasis kodeksas) 86 straipsnyje iš esmės numatyta, kad priimant nuosprendį dėl subendrintos bausmės skyrimo maksimali atskira bausmė yra minimali subendrintos bausmės riba, o bausmių suma yra maksimali šios subendrintos bausmės riba; taip pat yra nustatyta konkreti maksimali tokios subendrintos bausmės riba.

10

Lenkijos valdžios institucijos Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, paprašė vykdyti Europos arešto orderį, kurį dėl Lenkijos piliečio 2021 m. vasario 5 d. išdavė Sąd Okręgowy w Piotrkowie Trybunalskim (Petrakavo apygardos teismas, Lenkija). Europos arešto orderis išduotas siekiant, kad suinteresuotasis asmuo būtų suimtas ir perduotas šioms institucijoms 2019 m. spalio 30 d.Sąd Rejonowy w Piotrkowie Trybunalskim (Petrakavo apylinkės teismas, Lenkija) nuosprendžiu (toliau – 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo) paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės, iš kurių dvejus metus vienuolika mėnesių ir 27 dienas jis dar turi atlikti, vykdymo tikslais.

11

2019 m. spalio 30 d. nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo apima kelis Sąd Rejonowy w Piotrkowie Trybunalskim (Petrakavo apylinkės teismas) priimtus nuosprendžius, t. y. 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendį, kuriuo buvo subendrintos kelios anksčiau suinteresuotajam asmeniui skirtos bausmės, ir 2019 m. birželio 10 d. nuosprendį.

12

Vykstant procesams, per kuriuos buvo skirtos bausmės, subendrintos minėtu 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, suinteresuotasis asmuo dalyvavo asmeniškai arba jam atstovavo teismo paskirtas advokatas. O 2019 m. birželio 10 d. nuosprendis ir 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo buvo priimti in absentia. Vis dėlto šaukimai atvykti į teismo posėdžius, vykusius prieš paskelbiant šiuos teismo nuosprendžius, kuriuos Lenkijos kompetentingos valdžios institucijos per Lenkijos paštą išsiuntė suinteresuotajam asmeniui adresu, kurį šis buvo nurodęs kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą, pagal kpk 139 straipsnio 1 dalį laikomi jam įteiktais.

13

Iš pradžių Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Berlyno generalinė prokuratūra, Vokietija) paprašė, kad suinteresuotasis asmuo būtų suimtas siekiant jį perduoti Lenkijos valdžios institucijoms. Paskui ji nusprendė, kad pagal IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriuo į Vokietijos teisę perkelta Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis, toks perdavimas draudžiamas. Jos nuomone, šaukimas į teismo posėdį, laikomas įteiktu pagal kpk 139 straipsnio 1 dalį, nėra garantija, kad suinteresuotasis asmuo iš tikrųjų buvo informuotas apie teismo posėdžio datą ir vietą, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą, be kita ko, 2016 m. gegužės 24 d. Sprendime Dworzecki (C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346). Taigi šiuo metu ji prašo pripažinti suinteresuotojo asmens perdavimą neteisėtu.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad veikos dvigubo baudžiamumo sąlyga, kuri taikoma tokiam perdavimui ir pagal kurią tikrinama, ar abiejose bendradarbiaujančiose valstybėse narėse inkriminuojamos veikos laikomos nusikalstama veika, šiuo atveju yra įvykdyta.

15

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ turi būti aiškinama kaip apimanti procesą, po kurio priimamas nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo, a posteriori subendrinant anksčiau skirtas bausmes, kai šį nuosprendį priėmusi institucija negali nei peržiūrėti apkaltinamojo nuosprendžio, nei pakeisti anksčiau skirtų bausmių.

16

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime Zdziaszek (C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši sąvoka taip pat apima vėlesnį procesą, pavyzdžiui, nuosprendžio dėl subendrintos bausmės skyrimo priėmimo procesą, po kurio priimtu sprendimu galutinai pakeistas anksčiau skirtos bausmės dydis, jeigu tą sprendimą priėmusi institucija šiuo atžvilgiu pasinaudojo tam tikra diskrecija.

17

Nagrinėjamu atveju iš Lenkijos teismų pateiktos informacijos matyti, kad a posteriori subendrindamas anksčiau skirtas bausmes teismas pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus turi tam tikrą diskreciją, nes savo nuožiūra gali skirti subendrintą bausmę, kurios žemutinę ribą sudaro didžiausia pradinė bausmė, o viršutinę ribą – visų pirmiau skirtų bausmių suma. Vis dėlto, kadangi priėmus 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį dėl subendrintos bausmės skyrimo dėl suinteresuotojo asmens priimtas apkaltinamasis nuosprendis nebuvo peržiūrėtas ir nebuvo pakeistos anksčiau paskirtos bausmės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokį nuosprendį iš tikrųjų galėtų apimti sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones sustiprina tai, kad, kaip jis mano, Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis taikoma tik tuo atveju, kai per procesą dėl anksčiau skirtų bausmių subendrinimo nuosprendis priimamas per teismo posėdį. Pagal Vokietijos teisę yra kitaip. Dėl šių priežasčių jis mano, jog dėl baudžiamojo proceso organizavimo įvairiose valstybėse narėse skirtumų kyla pavojus, kad, atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę, toks procesas vienais atvejais patenka, o kitais – nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

19

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas in absentia laikomas „absoliučia kliūtimi“ perduoti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nors Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje, kuri šia teisės norma perkelta į Vokietijos teisę, šiuo klausimu numatytas tik neprivalomas atsisakymo pagrindas.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pastaroji nuostata nebuvo visiškai perkelta į Vokietijos teisę, nes IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta vykdančiosios teisminės institucijos galimybės pasinaudoti diskrecija, kai apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 69, 72, 73 ir 76 punktai) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Pagrindų sprendimas 2002/584 netaikomas tiesiogiai, nes jis nėra tiesioginio veikimo, vykdančioji teisminė institucija turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šį pagrindų sprendimą ir būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano negalintis IRG 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinti taip, kad pagal jį, nagrinėjant suinteresuotojo asmens perdavimo kliūtį, jam suteikta diskrecija, kuria remdamasis jis gali pripažinti šį perdavimą teisėtu nepaisydamas šio straipsnio 2–4 dalyse numatytų išimčių. Jis teigia, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį ir diskreciją, kurią jis turi šiuo klausimu, jis turėtų turėti galimybę manyti, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam buvo tinkamai paisoma, todėl jo perdavimas yra teisėtas.

23

Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, gali būti laikoma, jog aplinkybės, kuriomis šaukimas į teismo posėdį buvo įteiktas suinteresuotajam asmeniui, iš pirmo žvilgsnio nepakankamai patvirtina, kad jis buvo pakankamai informuotas apie teismo posėdžio, per kurį buvo priimtas 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo, datą, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą, be kita ko, 2016 m. gegužės 24 d. Sprendime Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346), todėl neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytų reikalavimų. Vis dėlto iš šio sprendimo 50 ir 51 punktų matyti, kad atitinkama vykdančioji teisminė institucija gali atsižvelgti į kitas aplinkybes, be kita ko, į suinteresuotojo asmens elgesį, kuriomis remdamasi gali įsitikinti, kad perdavus suinteresuotąjį asmenį nebus pažeista jo teisė į gynybą, ypatingą dėmesį skirdama galimam „akivaizdžiam“ suinteresuotojo asmens „pastangų trūkumui“, pavyzdžiui, jeigu galima manyti, kad jis siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad neinformavęs Lenkijos kompetentingų valdžios institucijų apie savo faktinį gyvenamosios vietos adresą suinteresuotasis asmuo sutrukdė įteikti jam šaukimą į teismo posėdį, per kurį buvo priimtas 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo.

24

Šiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima procesą, pasibaigusį nuosprendžiu dėl subendrintos bausmės skyrimo, a posteriori subendrinant anksčiau skirtas bausmes, kai šį nuosprendį priėmusi institucija negali nei peržiūrėti dėl suinteresuotojo asmens priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, nei pakeisti tų bausmių.

26

Šiuo klausimu primintina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, turi būti suprantama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai visoje jos teritorijoje, neatsižvelgiant į jos kvalifikavimą valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 67 punktą ir 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ardic, C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 63 punktą).

27

Ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti procesą, po kurio buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo asmuo, kurį prašoma perduoti vykdant Europos arešto orderį, buvo galutinai nuteistas (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 74 punktas, taip pat 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Vykdymo sustabdymo atšaukimas[Bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimas]), C‑514/21 ir C‑515/21, EU:C:2023:235, 52 punktas).

28

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei procesas vyko keliose instancijose, kuriose vienas po kito buvo priimti keli sprendimai, iš kurių bent vienas buvo priimtas in absentia, minėta sąvoka reiškia instanciją, kurioje buvo priimtas paskutinis iš šių sprendimų, jeigu atitinkamas teismas, faktų ir teisės požiūriu išnagrinėjęs kaltę patvirtinančius ir paneigiančius įrodymus, t. y. prireikus atsižvelgęs į asmeninę suinteresuotojo asmens situaciją, priėmė galutinį sprendimą dėl jo kaltės ir paskyrė jam bausmę, pavyzdžiui, laisvės atėmimą (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 81 punktas).

29

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vėlesnėje proceso stadijoje priimamas sprendimas, kuriuo pakeičiama viena arba kelios anksčiau skirtos laisvės atėmimo bausmės, pavyzdžiui, nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo, nors ir priimamas po to, kai vienu ar keliais sprendimais suinteresuotajam asmeniui paskirta viena ar kelios bausmės, neturi jokio poveikio asmens kaltės pripažinimui tais pirmesniais sprendimais, todėl laikoma, kad kaltė nustatyta galutinai (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 84 punktas).

30

Pirma, tokiu nuosprendžiu pakeičiamas paskirtos bausmės ar bausmių dydis, todėl jį reikia skirti nuo priemonių, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka. Antra, procesas, per kurį priimtas toks sprendimas, pavyzdžiui, nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo, kuriuo, be kita ko, suinteresuotajam asmeniui pirmiau paskirta viena ar kelios bausmės subendrinamos į vieną bausmę, neišvengiamai lemia jam palankesnį rezultatą. Pavyzdžiui, jeigu priimti keli apkaltinamieji nuosprendžiai, kurių kiekvienu paskirta bausmė, jos gali būti bendrinamos, kad būtų paskirta viena subendrinta bausmė, mažesnė nei pirmesniais atskirais sprendimais paskirtų bausmių suma (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 85 ir 86 punktai).

31

Teisingo bylos nagrinėjimo principo užtikrinimas reiškia, kad suinteresuotasis asmuo turi teisę dalyvauti teismo posėdžiuose, nes jie gali turėti svarbių padarinių bausmės, kuri jam bus paskirta, dydžiui. Taigi specialus subendrintos bausmės nustatymo procesas negali būti vien formalus ir aritmetinis veiksmas, jis turi apimti diskreciją nustatant bausmės dydį, be kita ko, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens padėtį ar asmenybę arba į lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar atitinkamas teismas turi įgaliojimus sugriežtinti anksčiau skirtą bausmę (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 87–89 punktai).

32

Taigi procesas, po kurio priimamas nuosprendis dėl subendrintos bausmės skyrimo ir kuriuo iš naujo nustatomas pirmiau paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis, turi būti laikomas svarbiu taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį, jeigu per jį šiuo tikslu kompetentingai institucijai suteikiama diskrecija ir priimamas galutinis sprendimas dėl bausmės (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 90 punktas).

33

Tuo remiantis darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima nuosprendį, kuriuo skiriama subendrinta bausmė, pavyzdžiui, 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį dėl subendrintos bausmės skyrimo, nes iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad per procesą, po kurio priimtas šis nuosprendis, nustatant šios subendrintos bausmės dydį naudojamasi diskrecija.

34

Vadinasi, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio buvo priimtas sprendimas“ apima procesą, pasibaigusį nuosprendžiu dėl subendrintos bausmės skyrimo, a posteriori subendrinant anksčiau skirtas bausmes, kai šį nuosprendį priėmusi institucija negali nei peržiūrėti dėl suinteresuotojo asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, nei pakeisti tų bausmių, bet turi diskreciją nustatyti šios subendrintos bausmės dydį.

35

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą draudžiama nacionalinės teisės norma, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma, kuria perkeliama Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas.

36

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią valstybės narės privalo vykdyti visus Europos arešto orderius, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, nebent susiklostytų išskirtinės aplinkybės. Europos arešto orderiui vykdyti gali būti nustatyta tik viena iš išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 50 punktas).

37

Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai išdėstyti, pirma, Europos arešto orderio privalomo (pagrindų sprendimo 3 straipsnis) ir, antra, neprivalomo (pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniai) nevykdymo pagrindai. Konkrečiai kalbant, to paties pagrindų sprendimo 4a straipsnyje ribojama galimybė atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, aiškiai ir nuosekliai išvardijant sąlygas, kuriomis negali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti sprendimą, priimtą per teisminį nagrinėjimą, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 53 punktas).

38

Iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintas Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio jis buvo nuteistas, neprivalomas atsisakymo vykdyti pagrindas. Vis dėlto šiai galimybei taikomos keturios išimtys, nurodytos atitinkamai šios nuostatos a–d punktuose, kai atitinkama vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti jai skirto Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 40 punktą).

39

Taigi vykdančioji teisminė institucija turi galimybę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas atitinkamas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose išvardytos sąlygos (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 54 punktas).

40

Darytina išvada, kad vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti Europos arešto orderį, nors suinteresuotasis asmuo nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas sprendimas, jeigu įsitikina, kad esama šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose numatytų aplinkybių (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 55 punktas).

41

Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, jog dėl to, kad šiame 4a straipsnyje yra numatytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo atvejis, vykdančioji teisminė institucija bet kuriuo atveju, net konstatavusi, kad šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytos aplinkybės neapima asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, situacijos, gali atsižvelgti į kitas aplinkybes, kuriomis remdamasi gali įsitikinti, kad perdavus suinteresuotąjį asmenį nebus pažeista jo teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Zdziaszek, C‑271/17 PPU, EU:C:2017:629, 107 punktą, taip pat 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Taigi atlikdama tokį vertinimą vykdančioji teisminė institucija galės atsižvelgti į suinteresuotojo asmens elgesį. Būtent šiame perdavimo procedūros etape ypatingas dėmesys, be kita ko, gali būti skirtas aplinkybei, kad suinteresuotasis asmuo siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Iš to matyti, kad tikrinant, ar tenkinama viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, vykdančiajai teisminei institucijai neužkertamas kelias įsitikinti, kad buvo užtikrinta atitinkamo asmens teisė į gynybą, ir tinkamai atsižvelgti į visas jos nagrinėjamos bylos aplinkybes, įskaitant informaciją, kurią ji pati gali turėti.

44

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas Vokietijos teisės nuostatas atitinkama vykdančioji teisminė institucija apskritai privalo atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei apkaltinamasis nuosprendis priimtas in absentia. Pagal šias teisės nuostatas vykdančioji teisminė institucija neturi jokios diskrecijos remdamasi konkretaus atvejo aplinkybėmis tikrinti, ar yra susiklosčiusi viena iš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytų situacijų, jei gali būti laikoma, kad buvo užtikrinta suinteresuotojo asmens teisė į gynybą, taigi ir nuspręsti vykdyti atitinkamą Europos arešto orderį.

45

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 daliai.

46

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas netaikytų su Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatomis nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos, nes jis nėra tiesioginio veikimo. Vis dėlto valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant teismus, privalo kiek įmanoma aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad galėtų pasiekti šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą atitinkantį rezultatą (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 109 punktas).

47

Iš tiesų, nors pagrindų sprendimai negali veikti tiesiogiai, pasibaigus šių pagrindų sprendimų perkėlimo terminui dėl jų privalomojo pobūdžio nacionalinėms valdžios institucijoms kyla pareiga aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės. Taigi taikydamos savo nacionalinę teisę šios institucijos privalo ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamos į atitinkamo pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, o šios nacionalinės teisės aiškinimas contra legem yra draudžiamas. Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad būtų atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę ir būtų taikomi joje pripažinti aiškinimo metodai, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamo pagrindų sprendimo veiksmingumas ir priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 72–77 punktai).

48

Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalines nuostatas turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į Pagrindų sprendimo 2002/584 tekstą ir tikslą.

49

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šią nuostatą perkelianti nacionalinės teisės norma, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija apskritai neturi galimybės vykdyti siekiant įvykdyti bausmę išduoto Europos arešto orderio, jei suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas atitinkamas sprendimas, prieštarauja šiai nuostatai. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą savo nacionalinę teisę ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šią nacionalinės teisės normą kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslą.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: