–

Provident Polska S.A., atstovaujamos adwokat M. Modzelewska de Raad, radcowie prawni A. Salbert ir B. Wodzicki,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, M. Kozak ir S. Żyrek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Brauhoff ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant tris ginčus tarp, pirma, ZL, KU bei KM ir, antra, Provident Polska S.A. dėl vartojimo kredito sutartyse, kurias ZL, KU ir KM sudarė su Provident Polska ar kita bendrove, kurios teises ši perėmė, nustatytų įvairių sąlygų galiojimo.

3

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

4

Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią komercinės (ūkinės) veiklos subjektas sudaro su vartotoju, pagal jų nacionalinės teisės aktus nebūtų privalomos vartotojui], ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6

Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [komercinės (ūkinės) veiklos subjektų] sudaromose su vartotojais.“

7

Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

8

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.ustawa – Kodeks cywilny (Civilinio kodekso įstatymas; Dz. U., Nr. 16, 93 pozicija; toliau – Civilinis kodeksas) 58 straipsnyje nustatyta:

„1.   Teisės aktas, kuris prieštarauja įstatymui arba kuriuo siekiama jį apeiti, yra negaliojantis, nebent atitinkamoje nuostatoje numatyta kitaip, be kita ko, tai, kad negaliojančios teisės akto nuostatos pakeičiamos atitinkamomis įstatymo nuostatomis.

2.   Visuomenės sambūvio taisyklėms prieštaraujantis teisės aktas yra niekinis.

3.   Jei negalioja tik dalis teisės akto, kitos akto dalys lieka galioti, nebent iš aplinkybių matyti, kad, nesant negaliojančių nuostatų, aktas negalėtų būti įgyvendintas.“

9

Šio kodekso 3851 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Vartotojui nėra privalomos su juo sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, jei pagal šias sąlygas jo teisės ir pareigos prieštarauja nusistovėjusiems papročiams, iš esmės pažeidžiant vartotojo interesus (neleistinos sutarties sąlygos). Tai netaikoma sąlygoms, kuriomis nustatomos pagrindinės šalių prievolės, įskaitant kainą ar atlygį, jeigu jos suformuluotos vienareikšmiškai.

2.   Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga nėra privaloma vartotojui, šalims lieka privalomos likusios sutarties nuostatos.“

10

Minėto kodekso 405 straipsnyje numatyta:

„Be teisinio pagrindo kito asmens sąskaita ekonominės naudos gavęs asmuo privalo grąžinti gautą naudą natūra, o jei tai neįmanoma, grąžinti jos vertę.“

11

Civilinio kodekso 410 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pirmesnių straipsnių nuostatos taikomos, be kita ko, nepagrįsto įsipareigojimų įvykdymo atveju.

2.   Įsipareigojimai yra įvykdyti nepagrįstai, jeigu juos įvykdęs asmuo jokių įsipareigojimų apskritai neturėjo arba jų neturėjo asmeniui, kuriam juos įvykdė, arba jeigu išnyko įsipareigojimų vykdymo pagrindas, arba nebuvo pasiektas numatytas įsipareigojimų įvykdymo tikslas, arba jeigu teisės aktas, kuriuo buvo grindžiami įsipareigojimai, negaliojo ir po įsipareigojimų įvykdymo netapo galiojantis.“

12

Šio kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal paskolos sutartį paskolos davėjas įsipareigoja perduoti paskolos gavėjui nuosavybės teisę į apibrėžtą pinigų sumą ar daiktų, nustatytų tik pagal jų rūšį, kiekį, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą pačią pinigų sumą arba tokį patį tos pačios rūšies ir tos pačios kokybės daiktų kiekį.“

13

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1964 m. lapkričio 17 d.Ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Įstatymas dėl Civilinio proceso kodekso; Dz. U., Nr. 43, 296 pozicija; toliau – Civilinio proceso kodeksas) 189 straipsnyje numatyta:

„Ieškovas gali prašyti teismo pripažinti teisinių santykių ar teisės buvimą ar nebuvimą, jeigu jis yra suinteresuotas pareikšti ieškinį.“

14

Šio kodekso 316 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Užbaigęs bylos nagrinėjimą teismas priima sprendimą remdamasis pasibaigus bylos nagrinėjimui buvusia padėtimi; konkrečiai kalbant, tai, kad skolinis reikalavimas tapo vykdytinas vykstant procesui, neužkerta kelio priimti teismo sprendimo, kuriuo įpareigojama sumokėti šį įsiskolinimą.“

15

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos reakcijos 2011 m. gegužės 12 d.ustawa o kredycie konsumenckim (Vartojimo kredito įstatymas; Dz. U., Nr. 126, 715 pozicija) 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vartojimo kredito sutartis – tai sutartis dėl kredito, kurio dydis neviršija 255550 [Lenkijos zlotų (PLN)] arba lygiavertės sumos kita nei nacionaline Lenkijos valiuta ir kurį kreditorius, vykdydamas savo veiklą, suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui.

2.   Vartojimo kredito sutartis, be kita ko, reiškia:

<…>“

16

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos šios įstatymo reakcijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:

<…>

3) sutarties trukmė;

<…>

8) kredito grąžinimo sąlygos ir terminai <…>;

<…>“

17

ZL, KU ir KM sudarė vartojimo kredito sutartis su Provident Polska arba kita bendrove, kurios teises perėmė Provident Polska.

18

2019 m. rugsėjo 11 d. su ZL sudaryta sutartis dėl 8100 PLN (apie 1810 EUR) paskolos taikant 10 % metinę palūkanų normą. Pagal šią sutartį bendra skolos suma yra 15531,73 PLN (apie 3473 EUR), grąžintina mokant 90 savaitinių įmokų po maždaug 172 PLN (apie 38 EUR).

19

Į bendrą grąžintiną sumą, be pasiskolintos 8100 PLN (apie 1810 EUR) sumos, įtraukta bendra 7431,73 PLN (apie 1662 EUR) paskolos kaina, kurią turi sumokėti paskolos gavėjas. Šią bendrą kainą sudaro, pirma, 1275,73 PLN (apie 285 EUR) palūkanos ir, antra, 6156 PLN (apie 1377 EUR) su palūkanomis nesusijusios išlaidos, t. y. 4050 PLN (apie 906 EUR) „komisinis atlyginimas už paskolos suteikimą“, 40 PLN (apie 9 EUR) „dokumentų tvarkymo mokestis“ ir 2066 PLN (apie 462 EUR) „lankstaus paskolos grąžinimo plano mokestis“.

20

Šį „lankstų grąžinimo planą“, su kuriuo paskolos gavėjas privalėjo sutikti, sudaro dvi dalys. Pirma, paskolos gavėjui suteikiama teisė tam tikromis sąlygomis atidėti daugiausiai keturių įmokų mokėjimą, nukeliant jas į įprasto grąžinimo laikotarpio pabaigą be palūkanų padidinimo. Antra, jame numatyta „prievolės grąžinti paskolą pastovumo garantija“, pagal kurią kreditorius atsisako bet kokio pagal paskolos sutartį likusio neįvykdyto reikalavimo, jei paskolos gavėjas miršta šios sutarties galiojimo laikotarpiu.

21

Pagal atitinkamos paskolos sutarties 6.a punktą 90 savaitinių įmokų sumos mokamos tik grynaisiais pinigais paskolos davėjo agentui, šiam apsilankius paskolos gavėjo gyvenamojoje vietoje.

22

2020 m. spalio 13 d. su KU sudaryta sutartis dėl 6240 PLN (apie 1395 EUR) paskolos taikant 7,2 % metinę palūkanų normą. Šią sumą sudarė 6000 PLN (apie 1342 EUR) grynaisiais pinigais ir 240 PLN (apie 53 EUR), kurie, kaip nurodyta sutartyje, buvo pervesti į sąskaitą pagal paskolos gavėjo nurodymus, pateiktus prašyme suteikti paskolą. Pagal šią sutartį bendra skolos suma yra 9450,71 PLN (apie 2113 EUR), grąžintina mokant 60 savaitinių įmokų po maždaug 157 PLN (apie 35 EUR).

23

Į bendrą grąžintiną sumą, be pasiskolintos 6240 PLN (apie 1395 EUR) sumos, įtraukta 3210,71 PLN (apie 718 EUR) bendra paskolos kaina, kurią turi sumokėti paskolos gavėjas. Šią bendrą kainą sudaro, pirma, 385,87 PLN (apie 86 EUR) palūkanos ir, antra, 2824,84 PLN (apie 632 EUR) su palūkanomis nesusijusios išlaidos, t. y. 556,96 PLN (apie 125 EUR) „komisinis atlyginimas už paskolos suteikimą“, 40 PLN (apie 9 EUR) „dokumentų tvarkymo mokestis“ ir 2227,88 PLN (apie 498 EUR) „lankstaus paskolos grąžinimo plano mokestis“.

24

Minėtoje sutartyje numatyta, kad savaitinės įmokos turi būti mokamos paskolos gavėjo gyvenamojoje vietoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios aprašytos šio sprendimo 21 punkte.

25

2019 m. rugpjūčio 7 d. su KM sudaryta sutartis dėl 6000 PLN (apie 1810 EUR) paskolos taikant 10 % metinę palūkanų normą. Pagal šią sutartį bendra skolos suma yra 12318,03 PLN (apie 2757 EUR), grąžintina mokant 27 mėnesines įmokas po maždaug 456 PLN (apie 102 EUR).

26

Į bendrą grąžintiną sumą, be pasiskolintos 6000 PLN (apie 1343 EUR) sumos, įtraukta 6318,03 PLN (apie 1414 EUR) bendra paskolos kaina, kurią turi sumokėti paskolos gavėjas. Šią bendrą kainą sudaro, pirma, 793,83 PLN (apie 178 EUR) palūkanos ir, antra, su palūkanomis nesusijusios išlaidos, t. y. 4143,15 PLN (apie 927 EUR) „komisinis atlyginimas už paskolos suteikimą“ ir 1381,05 PLN (apie 309 EUR) „dokumentų tvarkymo mokestis“.

27

2021 m. balandžio 15 d., gegužės 17 d. ir rugsėjo 14 d. atitinkamai ZL, KU ir KM kiekvienas atskirai pareiškė Sąd Rejonowy dla Warszawy-Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – ieškinį dėl sutarties, kurią kiekvienas jų sudarė su Provident Polska.

28

Paskutiniu procesinių dokumentų pateikimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme etapu kiekvienas šių asmenų iš esmės prašė konstatuoti, kad jo sudarytos sutarties sąlygomis dėl su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų negalima remtis prieš jį dėl šių sąlygų nesąžiningumo, nes numatyti mokesčiai ir komisiniai yra akivaizdžiai per dideli ir nepagrįsti. Anot jų, šie mokesčiai ir komisiniai yra neproporcingi paskolos sumai ir iš tikrųjų yra pagrindinis paskolos davėjo pelno šaltinis.

29

KU ieškinyje taip pat įvardyta 240 PLN (apie 53 EUR) suma, kuri, kaip nurodyta jo sudarytoje paskolos sutartyje, buvo pervesta į sąskaitą pagal paskolos gavėjo nurodymus, pateiktus prašyme suteikti paskolą.

30

Provident Polska prašė atmesti ZL, KU ir KM ieškinius ir kiekvienam jų pareiškė priešieškinį dėl dar nesumokėtų sumų, atitinkančių dalį atitinkamoje paskolos sutartyje numatytų mokesčių ir komisinių. Ieškovai pagrindinėje byloje prašo atmesti šiuos priešieškinius.

31

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąlygos, kuriose nustatyti komercinės (ūkinės) veiklos subjektui mokėtini mokesčiai ar komisiniai, gali būti pripažintos nesąžiningomis vien dėl to, kad šie mokesčiai ar komisiniai yra akivaizdžiai per dideli, palyginti su šio komercinės (ūkinės) veiklos subjekto teikiamomis paslaugomis.

32

Šiuo klausimu jis nurodo, jog normalu, kad kredito įstaiga siekia padengti savo veiklos išlaidas ir įsipareigojimų neįvykdymo riziką, taip pat gauti pelno. Vis dėlto, jo nuomone, pagrindinėse bylose atlygis, kurį paskolos davėjas gauna per palyginti trumpą laikotarpį, viršija normalųjį, nes siekia keliasdešimt procentų nuo paskolintos sumos arba beveik prilygsta šiai sumai.

33

Jis mano, kad išlaidos, susijusios su „lanksčiu paskolos grąžinimo planu“ ir „komisiniu atlyginimu už paskolos suteikimą“, yra labai didelės ir neatitinka realios paslaugos, o faktinės išlaidos, dengiamos iš „dokumentų tvarkymo mokesčio“, yra nedidelės. Jis pažymi, kad šie mokesčiai, kaip ir „komisinis atlyginimas už paskolos suteikimą“, galiausiai susiję tik su atitinkamos paskolos suteikimu.

34

Išnagrinėjęs duomenis, susijusius su pagrindinėmis ir maždaug dešimtimi kitų bylų, kurias neseniai išnagrinėjo įvairios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kolegijos, šis teismas linkęs manyti, kad atsakovės pagrindinėje byloje verslo modelis gali būti grindžiamas nedidelių trumpalaikių paskolų teikimu, gaunant pelną ne tik iš palūkanų, bet visų pirma iš su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų, kurios paprastai sudaro nuo 70 iki 90 % paskolintos sumos.

35

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad atsakovė pagrindinėje byloje didelę dalį paskolų suteikė tiems patiems asmenims. Šiuo klausimu ji mano, kad visuotinai žinoma, jog trumpalaikes paskolas paprastai ima asmenys, turintys finansinių sunkumų, kurie, negalėdami gauti paskolos iš banko, kreipiasi į kredito įstaigas, teikiančias paskolas labai nepalankiomis sąlygomis, kai išlaidos yra tokios didelės, kad paskolų gavėjai dažnai neturi kito pasirinkimo, tik imti naują paskolą, kad grąžintų ankstesniąją, ir taip patenka į „skolų spiralę“ dėl vis didėjančio įsiskolinimo, kuris galiausiai gerokai viršija iš pradžių pasiskolintą sumą.

36

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Civilinio proceso kodekso 189 straipsnio ir 316 straipsnio 1 dalies, kaip juos aiškina Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija), atitikties Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 daliai ir veiksmingumo principui.

37

Pagal šias Civilinio proceso kodekso nuostatas ieškinys dėl pripažinimo gali būti patenkintas tik ieškovui įrodžius, kad jis yra suinteresuotas pareikšti ieškinį ir kad šis suinteresuotumas išlieka iki teismo proceso pabaigos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją toks suinteresuotumas egzistuoja, kai teisinės situacijos paaiškinimas yra objektyviai pagrįstas dėl iškilusių abejonių ir yra būtinas. Taip nebūtų, be kita ko, tuomet, kai geresnė tariamos teisės apsauga galėtų būti užtikrinta kitu ieškiniu, pavyzdžiui, dėl to, kad ši teisė buvo pažeista, ir iš šio pažeidimo kilo saugotina teisė į kompensaciją.

38

Skolininkas yra suinteresuotas, kad būtų pripažinta jo prievolės apimtis ar egzistavimas, kol kreditorius nepareikalavo įvykdyti šios prievolės. Pareikalavus įvykdyti prievolę, skolininkas turi pasirūpinti savo gynybą per procesą, susijusį su šiuo vykdymo reikalavimu. Taip pat, jei skolininkas sumokėjo sumą vykdydamas, jo manymu, abejotiną prievolę, jis gali pareikšti platesnės apimties ieškinį nei ieškinys dėl pripažinimo, t. y. ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės kyla dėl to, kad net vartotojui įrodžius negalėjimą remtis sutartimi ar jos dalimis arba jų negaliojimą, jo ieškinys dėl pripažinimo turi būti atmestas, jeigu jis neįrodo savo suinteresuotumo jį pareikšti. Be to, nesant teisinio šios sąvokos apibrėžimo, šiuo klausimu priimami skirtingi sprendimai, todėl vartotojams kylą neaiškumų ir jie galėtų nesiryžti pareikšti ieškinį dėl su komercinės (ūkinės) veiklos subjektu sudarytos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, atsižvelgdami į riziką, kad šis ieškinys bus atmestas dėl suinteresuotumo jį pareikšti nebuvimo, ir todėl jie turės padengti bylinėjimosi išlaidas.

40

Galiausiai trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal proporcingumo ir teisinio saugumo principus draudžiama pripažinti negaliojančiomis ZL ir KU sudarytas sutartis dėl to, kad negalioja sąlyga, pagal kurią savaitiniai mokėjimai gali būti atliekami tik grynaisiais pinigais per Provident Polska agentą šiam apsilankius paskolos gavėjo gyvenamojoje vietoje. Iš tiesų, teismo nuomone, ši sąlyga yra nesąžininga, nes visiškai nenaudinga paskolos gavėjui, o tik trukdo atlikti savaitinius mokėjimus per įprastus bankinius pervedimus ir paaiškinama tik tuo, kad leidžia paskolos davėjui daryti psichologinį spaudimą paskolos gavėjui. Todėl minėta sąlyga neturėtų saistyti pastarojo.

41

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, panaikinus nesąžiningą sąlygos, nustatančios paskolos grąžinimo tvarką, aspektą, būtų iš esmės pakeistas jos turinys, todėl vartotojui neturėtų būti privaloma visa ši sąlyga. Nesant minėtos sąlygos, atitinkamos sutartys nebegalėtų būti vykdomos, nes jose nebeliktų jokios nuostatos dėl paskolos grąžinimo tvarkos ir jų nebūtų galima aiškinti kaip leidžiančių grąžinti paskolą atliekant bankinius pervedimus, nes šalys ketino netaikyti šios grąžinimo tvarkos. Be to, nebūtų pagrindo taikyti dispozityviųjų nacionalinės teisės nuostatų, nes negalėjimas vykdyti atitinkamų sutarčių nesukeltų ypač žalingų padarinių atitinkamiems vartotojams, juk jie turėtų grąžinti tik pagrindinės paskolos sumą.

42

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

43

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad gali būti laikoma nesąžininga komercinės (ūkinės) veiklos subjekto su vartotoju sudarytos paskolos sutarties sąlyga dėl su palūkanomis nesusijusių išlaidų, pagal kurią vartotojas privalo mokėti mokestį ar komisinį atlyginimą, akivaizdžiai neproporcingą mainais teikiamai paslaugai.

44

Reikėtų priminti, kad pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, dėl jos atsiranda ryški neatitiktis tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

45

Pagal suformuotą jurisprudenciją nagrinėjant, ar yra ši ryški neatitiktis, negalima apsiriboti vien kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu, grindžiamu sandorio, kuris yra sutarties dalykas, bendros sumos ir pagal ginčijamą sąlygą vartotojui perkeltų išlaidų palyginimu. Iš tiesų ryški neatitiktis gali atsirasti vien dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių, kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas įgyvendinti arba nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 51 punktas ir 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Caixabank (Paskolos administravimo mokestis), C‑565/21, EU:C:2023:212, 51 punktas).

46

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, kai nacionalinis teismas konstatuoja, jog atlikus kiekybinio pobūdžio ekonominį vertinimą nematyti ryškios neatitikties, jis negali apsiriboti vien šiuo vertinimu. Tokiu atveju jis turi išnagrinėti, ar tokią neatitiktį lemia kitas elementas, kaip antai iš nacionalinės teisės kylančios subjektinės teisės apribojimas arba papildoma šioje teisėje nenumatyta pareiga.

47

Atvirkščiai, kai atlikus kiekybinio pobūdžio ekonominį vertinimą paaiškėja ryški neatitiktis, ją galima konstatuoti nenagrinėjant kitų aspektų. Paskolos sutarties atveju toks konstatavimas galimas, kai paslaugų, teikiamų mainais į su palūkanomis nesusijusias išlaidas, negalima pagrįstai priskirti prie sudarant ir vykdant šią sutartį teikiamų paslaugų, arba kai sumos, kurias vartotojas privalo mokėti kaip paskolos suteikimo ir administravimo mokestį yra akivaizdžiai neproporcingos paskolintai sumai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į kitų sutarties sąlygų poveikį, kad nustatytų, ar dėl šių sąlygų atsiranda ryški teisių ir pareigų neatitiktis paskolos gavėjo nenaudai (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑84/19, C‑222/19 ir C‑252/19, EU:C:2020:631, 95 punktą).

48

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl kiekvienam ieškovui pagrindinėje byloje paskolintos sumos ir priskaičiuotų bendrų su palūkanomis nesusijusių išlaidų sumos santykio proporcingumo, nes pastaroji suma yra akivaizdžiai neproporcinga tiek paslaugoms, kurios paprastai susijusios su paskolos suteikimu ir administravimu, tiek suteiktų paskolų sumai. Iš pirmesniame šio sprendimo punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad toks konstatavimas rodo ryškią neatitiktį tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.

49

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi patikrinti, ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį leidžiama vertinti galimą nagrinėjamų sutarties sąlygų dėl su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų nesąžiningumą.

50

Iš tiesų pagal šią nuostatą ir nepažeidžiant šios direktyvos 8 straipsnio galimo sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai.

51

Šiuo klausimu reikia priminti, kad komisiniai, mokami už paslaugas, susijusias su paskolos ar kredito vertinimu, suteikimu ar administravimu, arba už kitas panašias paslaugas, būdingas paskolos davėjo veiklai suteikiant paskolą ar kreditą, negali būti laikomi susijusiais su pagrindiniais įsipareigojimais, kylančiais iš kredito sutarties (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Caixabank (Paskolos administravimo mokestis), C‑565/21, EU:C:2023:212, 22 ir 23 punktus).

52

Atvirkščiai, sąlygos, susijusios su atlygiu, kurį vartotojas turi mokėti paskolos davėjui arba kuris turi įtakos faktinei kainai, kurią vartotojas turi jam mokėti, iš principo priskirtinos prie Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos antros sąlygų kategorijos, kiek jos susijusios su klausimu, ar sutartyje nustatytas atlygio ar kainos dydis yra adekvatus paskolos davėjo mainais teikiamai paslaugai (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Vis dėlto Lenkijos vyriausybė nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 3851 straipsnio 1 dalį, kuria į Lenkijos teisę perkelta Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis, leidžiama nagrinėti kainos ir paslaugos santykį, kai kalbama apie sąlygas, nesusijusias su pagrindinėmis šalių prievolėmis, ir taip įtvirtinama didesnė vartotojo apsauga. Kadangi tokia nacionalinės teisės nuostata iš tikrųjų susiaurina minėto 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo sritį ir leidžia atlikti platesnę galimo sutarties sąlygų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumo kontrolę – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – ji atitinka šia direktyva siekiamą vartotojų apsaugos tikslą ir įgyvendina pagal jos 8 straipsnį valstybėms narėms suteiktą galimybę priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti aukštesnį vartotojo apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑84/19, C‑222/19 ir C‑252/19, EU:C:2020:631, 83–85 punktus).

54

Be to, nors nacionaliniame teisme teigiama, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, nes paskolos davėjas faktiškai neteikė paslaugų mainais už joje numatytus komisinius, taip iškeltas klausimas nesusijęs su šių komisinių sumos ir kokios nors paslaugos adekvatumu, todėl nepatenka į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Matei, C‑143/13, EU:C:2015:127, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Be to, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar vartotojas buvo informuotas apie priežastis, pateisinančias šio komisinio mokesčio sumokėjimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 41 punktą).

56

Galiausiai reikia pažymėti, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis bet kuriuo atveju nedaro poveikio šioje nuostatoje nustatyto skaidrumo reikalavimo laikymuisi; šio reikalavimo taikymo sritis yra tokia pati kaip šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyto reikalavimo ir jis turi būti suprantamas kaip reiškiantis ne tik tai, kad atitinkama sąlyga vartotojui turi būti suprantama gramatiškai, bet ir tai, kad šiam vartotojui turi būti sudaryta galimybė remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl jos kylančias ekonomines pasekmes (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 36 ir 37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

57

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors paskolos davėjas neprivalo sutartyje detaliai nurodyti visų paslaugų, teikiamų už tam tikrose sutarties sąlygose numatytus mokesčius ar komisinius, svarbu, pirma, kad faktiškai suteiktų paslaugų pobūdį būtų galima pagrįstai suprasti arba nustatyti remiantis visa sutartimi ir, antra, kad vartotojas turėtų galimybę patikrinti, ar įvairūs iš jo reikalaujami mokesčiai arba paslaugos nesidubliuoja. Šis vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes, tarp kurių yra ne tik atitinkamos sutarties sąlygos, bet ir per derybas dėl sutarties paskolos davėjo pateikta reklama ir informacija (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 44 ir 45 punktus).

58

Darytina išvada, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad atitinkamos sąlygos nėra suformuluotos aiškiai ir suprantamai, bet kuriuo atveju reikėtų įvertinti jų galimą nesąžiningumą, net jei šis teismas nuspręstų, kad šios sąlygos sudaro pagrindinį sutarties dalyką ar kad jos iš esmės ginčijamos dėl kainos ar atlygio adekvatumo mainais suteiktoms paslaugoms (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Matei, C‑143/13, EU:C:2015:127, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 8 straipsniu, nedraudžiama vertinti komercinės (ūkinės) veiklos subjekto su vartotoju sudarytoje paskolos sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl su palūkanomis nesusijusių išlaidų galimą nesąžiningumą, tokia sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga, atsižvelgiant į tai, kad joje numatyta vartotojo pareiga mokėti mokesčius ar komisinius, akivaizdžiai neproporcingus mainais teikiamoms paslaugoms.

60

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jos aiškinamos jurisprudencijoje, pagal kurias tam, kad teismas patenkintų vartotojo ieškinį, kuriuo siekiama pripažinimo, jog su komercinės (ūkinės) veiklos subjektu sudarytoje sutartyje esanti nesąžininga sąlyga netaikoma, reikalaujama įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes preziumuojama, kad tokio suinteresuotumo nėra, jeigu vartotojas gali pareikšti kitą, geriau jo teises ginantį ieškinį, visų pirma dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, arba jeigu jis gali remtis šiuo netaikytinumu, gindamasis nuo priešieškinio dėl priverstinio prievolės įvykdymo, kurį šis komercinės (ūkinės) veiklos subjektas jam pareiškė remdamasis šia sąlyga.

61

Pirmiausia pažymėtina, kad, nesant specialių Sąjungos teisės normų atitinkamoje srityje, Direktyvoje 93/13 numatyta vartotojų apsaugos įgyvendinimo tvarka, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatyta jų nacionalinės teisės sistemoje. Vis dėlto ši tvarka turi būti ne mažiau palanki nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo CAJASUR Banco, C‑35/22, EU:C:2023:569, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Taigi, jeigu laikomasi šių dviejų principų, vartotojo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl pripažinimo, jog nesąžiningos sutarties sąlygos netaikytinos, klausimas, kaip ir klausimas dėl su tokiu ieškiniu susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priklauso valstybių narių procesinei autonomijai.

63

Konkrečiai dėl veiksmingumo principo, kuris vienintelis iš minėtų principų nurodytas šiame prejudiciniame klausime, pažymėtina, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės teisės nuostatos yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo CAJASUR Banco, C‑35/22, EU:C:2023:569, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Be to, atsižvelgiant į viešojo intereso, prie kurio priskiriama silpnesnėje padėtyje nei komercinės (ūkinės) veiklos subjektai esančių vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, komercinės (ūkinės) veiklos subjektų sudaromose su vartotojais (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo CAJASUR Banco, C‑35/22, EU:C:2023:569, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Taigi minėta direktyva vartotojui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų konstatuota nesąžininga sutarties, kurią su juo sudarė komercinės (ūkinės) veiklos subjektas, sąlyga ir ji nebūtų taikoma (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 98 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Be to, valstybių narių pareiga numatyti procesines taisykles, leidžiančias užtikrinti, kad būtų paisoma pagal Direktyvą 93/13 teisės subjektams suteiktų teisių gintis nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo, apima veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, taip pat įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje. Ši gynyba turi būti taikoma, be kita ko, apibrėžiant procesines taisykles, susijusias su Sąjungos teise grindžiamais ieškiniais. Tačiau vartotojo apsauga nėra absoliuti. Taigi aplinkybė, kad nagrinėjant konkrečią bylą taikomi tam tikri procesiniai reikalavimai, kurių vartotojas turi paisyti, kad galėtų apginti savo teises, nereiškia, kad jam netaikoma veiksminga teisminė gynyba. Šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Sziber, C‑483/16, EU:C:2018:367, 49 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

67

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimas yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga (2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bionorica ir Diapharm / Komisija, C‑596/15 P ir C‑597/15 P, EU:C:2017:886, 83 punktas). Kadangi suinteresuotumo pareikšti ieškinį reikalavimu, be kita ko, užkertamas kelias teismų užvertimui ieškiniais, kuriais faktiškai norima gauti teisinių konsultacijų, šiuo reikalavimu siekiama bendrojo tinkamo teisingumo vykdymo intereso ir jis gali būti viršesnis už privačius interesus (pagal analogiją žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Sziber, C‑483/16, EU:C:2018:367, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

68

Taigi, kaip savo išvados 30–32 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reikia manyti, kad toks reikalavimas iš principo yra teisėtas.

69

Tik tuo atveju, jei procesinės taisyklės būtų tokios sudėtingos ir jose būtų nustatyti tokie griežti reikalavimai, kad jos viršytų tai, kas būtina jų tikslui pasiekti, šios taisyklės neproporcingai paveiktų vartotojo teisę į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Sziber, C‑483/16, EU:C:2018:367, 52 punktą), todėl prieštarautų veiksmingumo principui, nes dėl jų taptų pernelyg sudėtinga pasinaudoti Direktyva 93/13 vartotojams suteiktomis teisėmis.

70

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad vartotojai, kurie yra ieškovai pagrindinėje byloje, jau buvo iš dalies įvykdę atitinkamose sutarčių sąlygose nustatytas prievoles, kai pareiškė ieškinius dėl šių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, nurodo, kad, atsižvelgiant į taikytinas nacionalinės teisės nuostatas, kaip jos išaiškintos nacionalinėje jurisprudencijoje, šie jo nagrinėjami ieškiniai dėl pripažinimo turi būti atmesti dėl suinteresuotumo pareikšti juos nebuvimo, o iš vartotojų turi būti priteisti su šiais ieškiniais susijusios bylinėjimosi išlaidos, dėl dviejų priežasčių.

71

Pirma, kai asmuo jau yra įvykdęs (nagrinėjamu atveju iš dalies) sutartinę prievolę, suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl šios prievolės nebuvimo konstatavimo neturėjimą lemia tai, kad šis asmuo gali pareikšti kitą ieškinį, laikomą labiau apsaugančiu jo teises, t. y. ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, kurį patenkinus jo kontrahentas galėtų būti įpareigotas jam grąžinti vykdant ginčijamą prievolę sumokėtas sumas.

72

Antra, kai asmuo ginčija jo dar neįvykdytos (kad ir iš dalies) prievolės buvimą, jis praranda suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl pripažinimo, kai jo kontrahentas pareiškia ieškinį (šiuo atveju priešieškinį) dėl priverstinio šios prievolės įvykdymo, nes tuomet jam atsiranda galimybė ginantis nuo šio kontrahento ieškinio remtis atitinkamos prievolės nebuvimu.

73

Vis dėlto Lenkijos vyriausybė nesutinka su tuo, kad Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija dėl Civilinio proceso kodekso 189 straipsnio ir 316 straipsnio 1 dalies taikymo sukelia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytas pasekmes. Vis dėlto reikia priminti, kad nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir spręsti, ar nacionalinio teismo pateiktas šių nuostatų aiškinimas ar taikymas yra teisingas, nes toks aiškinimas priklauso išimtinei šio nacionalinio teismo kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Sociálna poisťovňa, C‑799/19, EU:C:2020:960, 44 ir 45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Taigi toliau nurodyti argumentai suformuluoti remiantis būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija.

74

Šio sprendimo 71 punkte nurodytu pirmuoju atveju, kaip savo išvados 41 punkte pažymėjo generalinis advokatas, atmetus vartotojo ieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis dėl to, kad nėra šiuo konkrečiu atveju reikalaujamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį (nors apskritai jis yra), ir priteisus iš jo bylinėjimosi išlaidas bei nurodžius galimybę kreiptis į teismą tinkamesniu pagrindu, procedūros, skirtos suteikti vartotojams Direktyva 93/13 siekiamą apsaugą, jiems taptų painios, apsunkintos, kiltų nepagrįstų išlaidų ir teisinio nesaugumo, o tai galėtų atgrasyti vartotojus nuo naudojimosi iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis ir būtų pažeistas veiksmingumo principas.

75

Be to, kaip pažymėta tame pačiame generalinio advokato išvados punkte, su tinkamu teisingumo vykdymu susijusio bendrojo intereso ir pirmiausia proceso ekonomiškumo reikalavimo neatitiktų tai, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėse bylose, vartotojo ieškinys dėl pripažinimo būtų atmestas ir jis būtų verčiamas pareikšti jo teises labiau apsaugantį ieškinį, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bet kuriuo atveju turėtų išnagrinėti su ieškiniu dėl pripažinimo susijusias teisines problemas, nagrinėdamas komercinės (ūkinės) veiklos subjekto pareikštą priešieškinį.

76

Galiausiai, jeigu reikėtų pripažinti, kad antrasis klausimas taip pat susijęs su šio sprendimo 72 punkte nurodytu antruoju atveju, kai vartotojas, pareiškęs ieškinį dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, vykstant procesui praranda suinteresuotumą jį pareikšti, jeigu komercinės (ūkinės) veiklos subjektas pareiškia priešieškinį dėl šioje sąlygoje nustatytų prievolių priverstinio vykdymo, atmetus vartotojo ieškinį ir priteisus iš jo bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgiant į tai, ar minėta sąlyga galbūt bus pripažinta nesąžininga, jam tektų nepagrįsta finansinė rizika, kurios realizavimas priklausytų tik nuo komercinės (ūkinės) veiklos subjekto procesinės iniciatyvos. Jeigu su vartotojo ieškinio susijusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklausytų nuo tokios komercinės (ūkinės) veiklos subjekto iniciatyvos, vartotojas būtų atgrasytas pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir jos netaikymo, o dėl to nukentėtų veiksmingumo principas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jos aiškinamos jurisprudencijoje, pagal kurias tam, kad teismas patenkintų vartotojo ieškinį, kuriuo siekiama pripažinimo, jog su komercinės (ūkinės) veiklos subjektu sudarytoje sutartyje esanti nesąžininga sąlyga netaikoma, reikalaujama įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes preziumuojama, kad tokio suinteresuotumo nėra, jeigu vartotojas gali pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, arba jeigu jis gali remtis šiuo netaikytinumu, gindamasis nuo priešieškinio dėl priverstinio prievolės įvykdymo, kurį šis komercinės (ūkinės) veiklos subjektas jam pareiškė remdamasis šia sąlyga.

78

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo, proporcingumo ir teisinio saugumo principais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pripažinti negaliojančia komercinės (ūkinės) veiklos subjekto su vartotoju sudarytą paskolos sutartį, jeigu konstatuojama, kad nesąžininga yra tik šios sutarties sąlyga, nustatanti konkrečią periodinių įmokų mokėjimo tvarką, ir kad ši sutartis negali toliau galioti be šios sąlygos.

79

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vienintelėje sąlygoje, nustatančioje visas atitinkamų paskolų grąžinimo sąlygas ir terminus, yra nuostata, pagal kurią vartotojas gali atlikti savaitinius mokėjimus tik grynaisiais pinigais per Provident Polska agentą, šiam apsilankius vartotojo gyvenamojoje vietoje. Jis mano, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, nes ja iš esmės siekiama tik suteikti paskolos davėjui galimybę daryti neteisėtą spaudimą paskolos gavėjui. Vadinasi, šią nuostatą, taigi ir visą sąlygą, kurioje ji įtvirtinta, reikėtų pripažinti negaliojančia, nes panaikinus tik minėtą nuostatą būtų iš esmės pakeistas šios sąlygos turinys. Nesant kitų sąlygų, leidžiančių nustatyti šių paskolų grąžinimo tvarką, neįmanoma įvykdyti atitinkamų sutarčių.

80

Dėl pasekmių, kylančių konstatavus vartotoją su komercinės (ūkinės) veiklos subjektu saistančios sutarties sąlygos nesąžiningumą, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės turi numatyti, jog nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią komercinės (ūkinės) veiklos subjektas sudaro su vartotoju, pagal jų nacionalinės teisės aktus nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis pačiomis sąlygomis, jeigu ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.

81

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, šia nuostata, visų pirma jos sakinio antra dalimi, siekiama ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų, bet formalią pusiausvyrą tarp kontrahentų teisių ir pareigų pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti kontrahentų lygybę, pažymint, kad nagrinėjama sutartis iš principo turi būti vykdoma be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, susijusius su nesąžiningų sąlygų panaikinimu. Jeigu pastaroji sąlyga įvykdyta, nagrinėjama sutartis gali būti palikta galioti, jeigu pagal vidaus teisės normas toliau vykdyti sutartį be nesąžiningų sąlygų yra teisiškai įmanoma, o tai reikia objektyviai įvertinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82

Šis objektyvus vertinimas, be kita ko, reiškia, kad vienos iš sutarties šalių situacija negali būti laikoma lemiamu kriterijumi sprendžiant dėl sutarties, kurioje yra viena ar kelios nesąžiningos sąlygos, likimo, todėl nacionalinio teismo vertinimas, ar tokia sutartis gali likti galioti be šių sąlygų, negali būti grindžiamas tik galima nauda vartotojui dėl visos šios sutarties panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 56 ir 57 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

83

Pačioje Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies sakinio antroje dalyje nenurodyti kriterijai, reglamentuojantys galimybę toliau taikyti sutartį be nesąžiningų sąlygų, bet valstybėms narėms paliekama savo nacionalinės teisės aktuose apibrėžti tvarką, pagal kurią konstatuojamas sutarties sąlygos nesąžiningumas ir kyla šio konstatavimo konkrečios teisinės pasekmės. Bet kuriuo atveju toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 66 punktą).

84

Taigi, jeigu nacionalinis teismas mano, jog taikant atitinkamas jo vidaus teisės nuostatas sutarties tolesnis vykdymas be joje esančių nesąžiningų sąlygų yra neįmanomas, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis iš esmės nedraudžia pripažinti jos negaliojančia (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 43 punktas).

85

Vis dėlto tikslo atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų nesąžiningos sąlygos, turi būti siekiama laikantis proporcingumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir pagal kurį reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais įgyvendinama ši teisė, neviršytų to, kas būtina nustatytam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

86

Taigi, išskyrus atvejus, kai, objektyviai nustatant pasekmes, pagal nacionalinę teisę kylančias konstatavus sąlygos nesąžiningumą, kiek tai susiję su sutarties, kurioje ji įtvirtinta, palikimu galioti, nacionaliniam teismui nepaliekama jokios vertinimo ar aiškinimo laisvės, šis teismas negali pripažinti šios sutarties negaliojančia, jeigu teisinė ir faktinė situacija, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, galėtų būti atkurta paliekant galioti minėtą sutartį.

87

Šiuo klausimu primintina, kad nacionalinis teismas gali nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nacionalinės teisės nuostata arba nagrinėjamos sutarties šalių sutarimu taikytina nuostata, jeigu toks pakeitimas atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tikslą ir leidžia atkurti realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Vis dėlto ši išimtinė galimybė taikoma tik tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas pripažinti negaliojančia visą sutartį ir dėl to vartotojui kiltų ypač nepalankių pasekmių, todėl jis dėl to nukentėtų (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 21 d. Sprendimo Unicaja Banco ir Caixabank, C‑482/13, C‑484/13, C‑485/13 ir C‑487/13, EU:C:2015:21, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato honoraras – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 60 punktą).

88

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmeta tokią galimybę, nes atitinkamų sutarčių pripažinimas negaliojančiomis nebūtų žalingas jas sudariusiems vartotojams.

89

Taip pat reikia priminti, kad pagal Direktyvos 93/13 nuostatas draudžiama palikti iš dalies galioti nesąžininga pripažintą sąlygą, panaikinant aspektus, dėl kurių ji tampa nesąžininga, jei dėl tokio panaikinimo iš esmės pakeičiamas minėtos sąlygos turinys (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

90

Vis dėlto taip nėra tuo atveju, kai sąlygos nesąžiningas aspektas yra nuo kitų nuostatų atskirta sutartinė prievolė, kurios nesąžiningumą galima nagrinėti individualiai (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 71 punktą), nes tokią prievolę numatanti nuostata gali būti laikoma atskiriama nuo kitų atitinkamos sąlygos nuostatų.

91

Iš tiesų pagal Direktyvą 93/13 nereikalaujama, kad nacionalinis teismas, be nesąžiningos sąlygos, taip pat netaikytų ir kitų sąlygų, kurios nebuvo pripažintos nesąžiningomis; šia direktyva teisės aktų leidėjo siekiamas tikslas – apsaugoti vartotoją ir atkurti pusiausvyrą tarp šalių, netaikant nesąžiningomis laikomų sąlygų ir iš esmės išsaugant kitų atitinkamos sutarties sąlygų galiojimą (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 72 punktas). Tai taikoma ir įvairioms tos pačios sąlygos nuostatoms, jeigu nesąžiningos nuostatos panaikinimas nepažeidžia pačios šios sąlygos esmės.

92

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vienintelėje sąlygoje, kurioje nustatyta visa atitinkamų paskolų grąžinimo tvarka, kaip antai mokėtinos sumos ir įvairūs terminai, taip pat yra nuostata dėl konkrečios šių mokėjimų atlikimo tvarkos, t. y. mokant kreditoriaus agentui paskolos gavėjo gyvenamojoje vietoje.

93

Nedarant įtakos vertinimui, kurį turės atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas su atitinkamomis sutartimis susijusias aplinkybes ir reikšmingas nacionalinės teisės nuostatas, atrodo, kad nuostata, kurioje įtvirtinta tokia konkreti vartotojo mokėjimo prievolės vykdymo tvarka, yra sutartinė prievolė, atskirta nuo kitų pirmesniame šio sprendimo punkte apibūdintos vieningos sąlygos nuostatų ir yra papildoma, palyginti su sutarties nuostatomis, kuriose apibrėžta šios sąlygos esmė, kaip antai susijusiomis su mokėtinų sumų ir mokėjimo terminų nustatymu. Be to, neatrodo, kad šios nuostatos panaikinimas galėtų paveikti pačią atitinkamos sąlygos esmę, nes vartotojas išlieka įpareigotas įvykdyti paskolos grąžinimo prievolę pagal kitas šioje sąlygoje numatytas nuostatas, pasirinkdamas bet kurį pagal nacionalinę teisę leistiną mokėjimo būdą.

94

Galiausiai reikia pridurti, pirma, kad teismo konstatavimas, jog sutarties, kuriai taikoma Direktyva 93/13, sąlyga arba tam tikrais atvejais jos aspektas yra nesąžiningi, iš principo turi lemti vartotojo teisinės ir faktinės padėties, kurioje jis būtų, jei nebūtų šios sąlygos ar aspekto, atkūrimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi veiksmingumo principo laikymasis iš esmės priklauso nuo priemonių, leidžiančių atkurti šią situaciją, priėmimo.

95

Antra, priemonės, kuriomis konkrečiai įgyvendinamas nesąžiningų sąlygų draudimas, negali būti laikomos prieštaraujančiomis teisinio saugumo principui (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 72 punktą). Iš tiesų, išskyrus atvejus, kai taikomos tam tikros vidaus proceso taisyklės, visų pirma tos, pagal kurias teismo sprendimas įgyja res judicata galią, šis principas negali iš esmės pažeisti Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatytos vartotojų teisės į tai, kad nesąžininga laikoma sąlyga nebūtų jiems privaloma (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 67, 68 ir 71 punktus).

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo, proporcingumo ir teisinio saugumo principais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama pripažinti negaliojančia komercinės (ūkinės) veiklos subjekto su vartotoju sudarytos paskolos sutarties, jeigu konstatuojama, kad nesąžininga yra tik šios sutarties sąlyga, nustatanti konkrečią periodinių įmokų mokėjimo tvarką, ir kad ši sutartis negali toliau galioti be šios sąlygos. Vis dėlto, jeigu sutarties sąlyga apima nuo likusios jos dalies galimą atskirti nuostatą, kurios nesąžiningumą galima nagrinėti individualiai ir kurią panaikinus būtų atkurta reali pusiausvyra tarp šalių, nedarant poveikio atitinkamos sutarties esmei, minėta direktyvos nuostata, siejama su šiais principais, nereiškia, kad būtina pripažinti negaliojančia visą sutarties sąlygą ar net visą sutartį.

97

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: