–

BRT SpA, atstovaujamos avvocati E. Fumagalli, A. Manzi ir L. Scambiato,

–

AICAI – Associazione Italiana Corrieri Aerei Internazionali, DHL Express (Italy) Srl, TNT Global Express Srl, Federal Express Europe Inc. Filiale Italiana, United Parcel Service Italia Srl, atstovaujamų avvocato M. Giordano,

–

General Logistics Systems Enterprise Srl ir General Logistics Systems Italy SpA, atstovaujamų avvocato M. Giordano,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato E. De Bonis ir B. G. Fiduccia,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin ir J.-C. Halleux,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Baroutas ir K. Boskovits,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio ir S. Grigonio,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, A. Pimenta, M. J. Ramos, padedamų advogado S. Gonçalves do Cabo,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos I. Collett, V. Hauan ir L. Tvedt,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Malferrari ir M. Mataija,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71), iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB (OL L 52, 2008, p. 3; toliau – Direktyva 97/67), 9 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 22 straipsnio, taip pat proporcingumo ir nediskriminavimo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nexive Commerce Srl ir kitų paslaugų teikėjų, teikiančių skubaus siuntų pristatymo paslaugas (toliau – Nexive Commerce ir kt.), ginčą su Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Ryšių užtikrinimo institucija, Italija; toliau – AGCOM), Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos pirmininko tarnyba, Italija), Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija) ir Ministero dello Sviluppo economico (Ekonominės plėtros ministerija, Italija) dėl sprendimų Nr. 182/17/CONS, 427/17/CONS ir 528/18/CONS, kuriais AGCOM nustatė 2017–2019 m. pašto paslaugų sektoriuje veikiančių subjektų mokėtinų įmokų, skirtų šio sektoriaus veiklos sąnaudoms padengti, dydį ir mokėjimo sąlygas (toliau – ginčijami sprendimai).

3

Direktyvos 97/67 39 konstatuojamoje dalyje teigiama:

„kadangi, norint garantuoti tinkamą universaliųjų paslaugų teikimą ir užtikrinti sąžiningą konkurenciją nerezervuotųjų paslaugų sektoriuje, yra svarbu, iš vienos pusės, atskirti reguliatoriaus [reguliavimo institucijos], o iš kitos pusės, operatoriaus [paslaugų teikėjo] funkcijas; kadangi joks pašto operatorius [paslaugų teikėjas] negali priimti sprendimų ir kartu būti suinteresuota šalimi; kadangi pačios valstybės narės turėtų apibrėžti vienos arba daugiau nacionalinių reguliavimo institucijų [(toliau – NRI)], kurios tokiam tikslui gali būti pasirinktos iš valstybinių valdžios arba nepriklausomų institucijų, statusą.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos bendros taisyklės dėl:

<…>

5

Minėtos direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinta:

1.   Paslaugoms, kurių neapima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali įdiegti bendruosius leidimus, kai tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis.

2.   Paslaugoms, kurias apima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali nustatyti leidimų, įskaitant individualių leidimų [licencijų], išdavimo tvarką, kiek tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis ir būtų užtikrintas universaliųjų paslaugų teikimas.

Leidimų išdavimas:

Pirmoje įtraukoje ir 3 straipsnyje nurodytos pareigos ir reikalavimai gali būti nustatomi tik paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams.

<…>

3.   1 ir 2 dalyse nurodyta tvarka, įpareigojimai ir reikalavimai turi būti skaidrūs, prieinami, nediskriminaciniai, proporcingi, tikslūs ir nedviprasmiški, iš anksto viešai skelbiami ir pagrįsti objektyviais kriterijais. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad prašymo pateikėjui būtų pateiktos visos atsisakymo išduoti leidimą arba jo visiško ar dalinio panaikinimo priežastys bei nustatyti apskundimo tvarką.“

6

Tos pačios direktyvos 22 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   Kiekviena valstybė narė pašto sektoriui paskiria vieną arba daugiau [NRI], kurios yra teisiškai atskirtos nuo pašto operatorių [paslaugų teikėjų] ir kurių veikla nuo jų nepriklausoma. Valstybės narės, pasiliekančios nuosavybės teisę į pašto paslaugų teikėjus ar jų kontrolę, užtikrina veiksmingą struktūrinį reguliavimo funkcijų atskyrimą nuo veiklos, susijusios su nuosavybe ar kontrole.

<…>

2.   [NRI] pavedamas konkretus uždavinys užtikrinti, kad būtų laikomasi su šia direktyva susijusių įsipareigojimų, visų pirma nustatant stebėjimo ir reguliavimo tvarką, užtikrinančią universaliųjų paslaugų teikimą. Joms taip pat gali būti pavesta užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi pašto sektoriuje.

<…>“

7

Direktyvos 2008/6 47 konstatuojamoji dalyje teigiama:

„Tikėtina, kad [NRI] vaidmuo išliks labai svarbus, visų pirma tose valstybėse narėse, kuriose perėjimas prie konkurencingos rinkos dar nebaigtas. Laikydamosi reguliavimo ir veiklos vykdymo funkcijų atskyrimo principo, valstybės narės privalo užtikrinti [NRI] nepriklausomybę, šitaip garantuodamos minėtų institucijų sprendimų nešališkumą. Šis nepriklausomumo reikalavimas nepažeidžia institucijų autonomijos bei valstybių narių konstitucinių įsipareigojimų ir Sutarties 295 straipsnyje nustatyto neutralumo valstybių narių teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą, atžvilgiu principo. [NRI] turėtų būti suteikti visi jų užduotims vykdyti būtini ištekliai, įskaitant darbuotojus, kompetenciją ir finansines priemones.“

8

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337), kuri nuo 2020 m. gruodžio 21 d. panaikinta 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (nauja redakcija) (OL L 321, 2018, p. 36; toliau – Europos elektroninių ryšių kodeksas), 125 straipsniu, 12 straipsnio „Administraciniai mokesčiai“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms paslaugą ar tinklą pagal bendrąjį leidimą ar turinčioms naudojimo teisę, turi:

9

Europos elektroninių ryšių kodekso 16 straipsnio „Administraciniai mokesčiai“ 1 dalyje nustatyta:

„Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklą ar paslaugą pagal bendrąjį leidimą ar, kurioms suteikta naudojimo teisė [turinčioms naudojimo teisę], turi:

Valstybės narės gali pasirinkti netaikyti administracinių mokesčių įmonėms, kurių apyvarta yra mažesnė už tam tikrą ribą arba kurių veikla nesiekia minimalios rinkos dalies arba kurios vykdo veiklą labai ribotoje teritorijoje.“

10

Direktyva 97/67 buvo perkelta į Italijos teisę 1999 m. liepos 22 d.Decreto legislativo n. 261 – Attuazione della direttiva 97/67/CE concernente regole comuni per lo sviluppo del mercato interno dei servizi postali comunitari e per il miglioramento della qualità del servicio (Įstatyminis dekretas Nr. 261, kuriuo įgyvendinama Direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo) (GURI, Nr. 182, 1999 m. rugpjūčio 5 d.); jo 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Ryšių ministerija yra pašto sektoriaus NRI.

11

Ši nuostata buvo iš dalies pakeista 2011 m. kovo 31 d.Decreto legislativo n. 58 – Attuazione della direttiva 2008/6/CE che modifica la direttiva 97/67/CE, per quanto riguarda il pieno completamento del mercato interno dei servizi postali della Comunità (Įstatyminis dekretas Nr. 58, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2008/6/EB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 97/67/EB, siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo) (GURI, Nr. 98, 2011 m. balandžio 29 d.) 1 straipsniu.

12

Iš šio įstatyminio dekreto 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad Nacionalinė pašto sektoriaus reguliavimo agentūra buvo paskirta šio sektoriaus NRI, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/67 22 straipsnį. Kaip nurodyta minėto dekreto 2 straipsnio 12 dalyje, anksčiau atitinkamos ministerijos vykdytos funkcijos ir „atitinkami žmogiškieji, finansiniai ir funkciniai ištekliai“ buvo perduoti šiai agentūrai. Buvo numatyta, kad minėtos agentūros veiklos sąnaudos bendrai finansuojamos tiek specialaus Ekonominės plėtros ministerijos įsteigto fondo lėšomis, tiek visų sektoriaus paslaugų teikėjų mokamomis įmokomis.

13

Ankstesniame punkte minėtos agentūros įgaliojimai buvo perduoti AGCOM pagal 2011 m. gruodžio 6 d.Decreto-Legge, n. 201 – Disposizioni urgenti per la crescita, l’equità e il consolidamento dei conti pubblici (Dekretas įstatymas Nr. 201, kuriuo nustatomos skubios priemonės dėl augimo, lygybės ir viešųjų sąskaitų konsolidavimo) (GURI, Nr. 284, 2011 m. gruodžio 6 d.), pertvarkyto į 2011 m. gruodžio 22 d. Įstatymą Nr. 214, 21 straipsnio 13 ir 14 dalis.

14

2005 m. gruodžio 23 d.Legge n. 266 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge finanziaria 2006) (Įstatymas Nr. 266 dėl metinio ir daugiamečio valstybės biudžeto sudarymo nuostatų (2006 m. biudžeto įstatymas)) (GURI, Nr. 302, 2005 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 266/2005) 1 straipsnio 65 ir 66 dalyse nustatyta:

„65.   Nuo 2007 m. <…> Ryšių užtikrinimo institucijos <…> veiklos <…> sąnaudų dalį, kuri nepadengiama iš valstybės biudžeto, finansuoja atitinkamas sektorius pagal galiojančiuose teisės aktuose numatytą tvarką, o įmokos dydį, laikantis įstatyme numatytų viršutinių ribų, savo sprendimu nustato [minėta] institucija, kuriai įmokos pervedamos tiesiogiai; <…>

66.   Taikant įstatymą pirmą kartą, ryšių sektoriuje veikiančių subjektų už 2006 m. mokėtinos įmokos dydis <…> yra 1,5:1 000 pajamų, nurodytų paskutiniame iki šio įstatymo įsigaliojimo datos patvirtintame balanse. Paskesniais metais [AGCOM], remdamasi 65 dalimi, gali keisti įmokos dydį ir mokėjimo tvarką, tačiau įmoka negali viršyti 2:1 000 pajamų, nurodytų paskutiniame iki sprendimo priėmimo patvirtintame balanse.“

15

2017 m. balandžio 24 d.Decreto-Legge n. 50 convertito con modificazioni dalla L. 21 giugno 2017, n. 96 – Disposizioni urgenti in materia finanziaria, iniziative a favore degli enti territoriali, ulteriori interventi per le zone colpite da eventi sismici e misure per lo sviluppo (Dekretas įstatymas Nr. 50, kuriuo nustatomos skubios finansinės priemonės, vietos valdžios institucijoms naudingos iniciatyvos, papildomi veiksmai žemės drebėjimų paveiktose teritorijose ir vystymosi priemonės ir kurį, padarius pakeitimus, pakeitė 2017 m. birželio 21 d. Įstatymas Nr. 96) (GURI, Nr. 95, 2017 m. vasario 24 d.; toliau – Dekretas įstatymas Nr. 50/2017) 65 straipsnyje nustatyta:

„Nuo 2017 m. [AGCOM] veiklos sąnaudos, susijusios su jos, kaip pašto sektoriaus [NRI], funkcijomis, padengiamos tik [Įstatymo Nr. 266/2005] 1 straipsnio 65 dalyje ir 66 dalies antrame sakinyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pašto sektoriaus paslaugų teikėjų gautas pajamas. <…>“

16

Ginčijamais sprendimais AGCOM nustatė asmenis, turinčius mokėti Įstatymo Nr. 266/2005 1 straipsnio 65 ir 66 dalyse nurodytą įmoką, taip pat jos apskaičiavimo tvarką atitinkamai už 2017–2019 metus.

17

Iš šių sprendimų matyti, kad šią įmoką privalo mokėti „universaliųjų pašto paslaugų teikėjas ir asmenys, turintys licenciją arba bendrąjį leidimą“, kaip apibrėžta įstatyminiame dekrete, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 97/67. Be to, minėtuose sprendimuose įtvirtinta, kad įmoka nustatoma pagal ją mokėti privalančių įmonių gaunamas pajamas. Galiausiai 2017 ir 2018 m. taikytinas įmokos dydis buvo 1,4:1 000, o 2019 m. – 1,35:1 000 pajamų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, taikant šį įmokos dydį būtų galima padengti visas AGCOM numatomas šios rinkos reguliavimo išlaidas visais nurodytais metais.

18

Nexive Commerce ir kt., t. y. daugiausia skubaus siuntų pristatymo paslaugas Italijos rinkoje teikiančios bendrovės, pareiškė skundus Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), prašydamos panaikinti ginčijamus sprendimus.

19

Pirmosios instancijos teismui atmetus šiuos skundus, Nexive Commerce ir kt. jo sprendimus apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Savo apeliaciniuose skunduose jos teigia, pirma, kad iš Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio matyti, jog šios institucijos veiklos sąnaudos, susijusios su jos veikla pašto sektoriuje, turi būti bendrai finansuojamos rinkos paslaugų teikėjų įmokomis ir valstybės biudžeto lėšomis; antra, kad pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį šie paslaugų teikėjai gali būti įpareigoti padengti tik „veiklos sąnaudas“, t. y. vien tiesiogines sąnaudas, glaudžiai susijusias su šio universaliosioms paslaugoms priskirtino sektoriaus reguliavimo užduočių vykdymu, ir, trečia, kad ginčijami sprendimai neatitinka minėtos direktyvos 9 straipsnio 2 dalies, nes nėra pagrįsti konkrečiu vertinimu, be to, jais neatsižvelgiama nei į paslaugų teikėjų, turinčių mokėti įmoką, gaunamas pajamas, nei į situaciją rinkoje, nei galiausiai į tai, kad tam tikrų įmonių veiklos reguliuoti nereikia.

20

AGCOM prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tvirtina, pirma, kad nagrinėjamu atveju taikytinos nuostatos nenumatė jokio bendro finansavimo reikalavimo ir kad valstybės lėšomis padengiama šios institucijos veiklos sąnaudų dalis kiekvienais aptariamais metais galėjo būti lygi nuliui. Sistema kaip tik grindžiama būtinybe užtikrinti reikiamą NRI nepriklausomumą nuo vyriausybės ir jos savarankiškumą. Direktyvos 97/67 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šių NRI funkcinio nepriklausomumo nuo reguliuojamų paslaugų teikėjų reikalavimas susijęs ne su šių institucijų finansavimu, o su jų užduočių vykdymu. Antra, dėl šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies taikymo srities Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės galimybė leidimų išdavimą susieti su pareiga finansiškai prisidėti padengiant kompetentingos NRI veiklos sąnaudas yra susijusi su leidimais teikti pašto paslaugas, priskiriamas tiek prie universaliųjų paslaugų, tiek prie skubaus siuntų pristatymo paslaugų. Galiausiai, trečia, laikytina, kad NRI sąnaudos, patirtos teikiant „tarpsektorines“ paslaugas, patenka į sąvokos „veiklos sąnaudos“, kaip apibrėžta minėtos direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje, taikymo sritį.

21

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtą įtrauką valstybės narės gali „tinkamais [atitinkamais] atvejais“ taikyti „pareigą finansinėmis įmokomis prisidėti“ prie už atitinkamą sektorių atsakingų NRI „veiklos sąnaudų“. Visi šie klausimai iš esmės susiję su šios pareigos prisidėti prie už šį sektorių atsakingų NRI „veiklos sąnaudų“ finansavimo apimtimi. Kadangi ši sąvoka svarbi atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą, jį reikia nagrinėti pirmiausia.

23

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka, siejama su šios direktyvos 22 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pirmojoje nuostatoje vartojama sąvoka „veiklos sąnaudos“ apima, pirma, pašto sektoriaus NRI sąnaudas, patiriamas vykdant reguliavimo veiklą, susijusią su pašto paslaugomis, nepriskiriamomis prie universaliųjų paslaugų, ir, antra, šių NRI veiklos, kuri, nors ir nėra tiesiogiai susijusi su jų vykdoma šių paslaugų reguliavimo užduotimi, yra skirta šių institucijų įgaliojimams apskritai vykdyti, sąnaudas, t. y. sąnaudas, kurias lemia minėtų NRI vykdoma administracinio ir institucinio pobūdžio veikla rengiantis reguliavimo veiklos vykdymui arba tam būtina (toliau – tarpsektorinės sąnaudos).

24

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtos įtraukos formuluotę įpareigojimas, kurį valstybės narės gali nustatyti pagal šią nuostatą, susijęs su šios direktyvos 22 straipsnyje nurodytos NRI, t. y. institucijos, kurią kiekviena valstybė narė turi paskirti pašto sektoriuje, veiklos sąnaudų finansavimu, visų pirma – siekiant užtikrinti šios direktyvos laikymąsi.

25

Vis dėlto šioje direktyvoje sąvoka „veiklos sąnaudos“ nėra apibrėžta. Konkrečiai šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka šiuo klausimu suformuluota labai bendrai. Be to, reikia pažymėti, kaip nurodyta generalinio advokato išvados 31 punkte, kad įvairiose šios direktyvos kalbinėse versijose nėra informacijos, geriau atskleidžiančios šios sąvokos turinį.

26

Remiantis jurisprudencija, jei vien pagal direktyvos nuostatos formuluotę negalima atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą, aiškinant šią nuostatą reikia atsižvelgti į šios direktyvos kontekstą, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Haqbin, C‑233/18, EU:C:2019:956, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Konkrečiau dėl antrojo klausimo pirmos dalies Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pašto sektoriaus NRI veikla svarbi visam sektoriui ir neapsiriboja prie universaliųjų paslaugų priskiriamų paslaugų teikimu. Kadangi NRI, o joms, kaip matyti iš Direktyvos 97/67 22 straipsnio 2 dalies, yra pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi su šia direktyva susijusių įsipareigojimų ir konkurencijos taisyklių pašto sektoriuje, veikla yra susijusi su visu šiuo sektoriumi, ir kadangi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas šioms institucijoms pavestą vaidmenį ir uždavinius suvokė kaip tokius, kurie turėtų būtų reikšmingi visiems pašto sektoriaus dalyviams, Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtą įtrauką reikia aiškinti taip, kad visiems pašto paslaugų teikėjams, įskaitant tuos, kurie neteikia universaliųjų pašto paslaugų, gali būti taikoma pareiga prisidėti prie minėtų institucijų veiklos finansavimo (2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo DHL Express (Austria), C‑2/15, EU:C:2016:880, 29, 31 ir 32 punktai).

28

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją vežimo kelių transportu, ekspedijavimo ir skubaus siuntų pristatymo pašto paslaugų įmonės, teikiančios pašto siuntų surinkimo, rūšiavimo, vežimo ir skirstymo paslaugas, išskyrus atvejį, kai jų veikla apsiriboja vien pašto siuntų vežimu, yra „pašto paslaugų teikėjai“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Confetra ir kt., C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 41 punktas). Nors skubaus siuntų pristatymo paslaugos nuo universaliųjų pašto paslaugų skiriasi savo pridėtine verte klientams, už kurią jie sutinka mokėti daugiau, jeigu nenustatyta kitaip ir atsižvelgiant į nagrinėjamą įpareigojimą, šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtos įtraukos negalima aiškinti taip, kad pagal ją šie paslaugų teikėjai nepatenka į jos subjektinę taikymo sritį (žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Ilves Jakelu, C‑368/15, EU:C:2017:462, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Taigi, atsižvelgiant į šią bendrą už pašto sektorių atsakingų NRI užduočių sampratą ir naudą, kurią jos gali atnešti šio sektoriaus paslaugų teikėjams, sąvoka „veiklos sąnaudos“ turi būti aiškinama taip, kad sąnaudos, kurias gali finansuoti pašto paslaugų teikėjai, apima sąnaudas, kurias patiria už šį sektorių atsakingos NRI, vykdydamos savo užduotį reguliuoti prie universaliųjų paslaugų priskiriamas paslaugas, taip pat sąnaudas, susijusias su prie jų nepriskiriamomis paslaugomis.

30

Dėl antrojo klausimo antros dalies pirmiausia reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 25 punkte, nei Direktyvos 97/67 kontekstas, nei bendra jos sistema nerodo, kad būtų galima kaip nors apriboti šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtoje įtraukoje vartojamos sąvokos „veiklos sąnaudos“ taikymo sritį taip, kad ši sąvoka neapimtų tarpsektorinių sąnaudų.

31

Kaip iš esmės nurodyta generalinio advokato išvados 34–41 punktuose, aiškinant šią sąvoką taip pat negalima remtis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytoje elektroninių ryšių reguliavimo sistemoje vartojamos sąvokos „administracinės sąnaudos“ aiškinimu.

32

Šiuo klausimu Europos elektroninių ryšių kodekso 16 straipsnyje nurodytos su elektroninių ryšių rinkos reguliavimu susijusios sąnaudos, kurios gali būti padengiamos iš administracinių mokesčių, taikomų įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas. Konkrečiau kalbant, pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą jame nurodyti mokesčiai dengia bendra suma tik administracines sąnaudas, susidarančias valdant, kontroliuojant ir vykdant bendrojo leidimo sistemą ir naudojimo teises bei specifinius įpareigojimus, kurie gali būti nustatyti šioms įmonėms; į šias sąnaudas gali įeiti tarptautinio bendradarbiavimo, derinimo ir standartizacijos, rinkos tyrimo, reikalavimų laikymosi priežiūros ir kitokios rinkos kontrolės sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su antrinės teisės aktų ir tokių administracinių sprendimų, kaip sprendimai dėl prieigos ar sujungimo, rengimu ir vykdymu.

33

Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Leidimų direktyvos 12 straipsnio 1 dalį (o jos taikymo sritis iš esmės sutampa su ją pakeitusio Europos elektroninių ryšių kodekso 16 straipsnio 1 dalies a punktu) nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias telekomunikacijų sektoriuje veikiančios įmonės privalo mokėti mokestį, skirtą visoms už atitinkamą sektorių atsakingos NRI patirtoms valstybės nefinansuojamoms sąnaudoms padengti, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į šių įmonių gaunamas pajamas, su sąlyga, kad šis mokestis išimtinai skirtas sąnaudoms, susijusioms su minėtoje nuostatoje nurodyta veikla, padengti ir kad visos pajamos iš minėto mokesčio neviršija visų šios veiklos sąnaudų (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Vodafone Omnitel ir kt., C‑228/12 – C‑232/12 ir C‑254/12–C‑258/12, EU:C:2013:495, 43 punktą ir 2013 m. spalio 17 d. Nutarties Sky Italia, C‑376/12, EU:C:2013:701, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Pirma, reikia pažymėti, kad, skirtingai nei ankstesniuose dviejuose punktuose nurodytos nuostatos su tiksliai išvardytomis sąnaudomis, kurias gali padengti atitinkamuose sektoriuose veikiančioms įmonėms nustatyti mokesčiai, Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtos įtraukos formuluotė yra bendro pobūdžio ir joje NRI veiklos sąnaudos neišskiriamos pagal jų kilmę ar pobūdį.

35

Antra, toks pažodinis aiškinimas atitinka Direktyva 2008/6 (būtent iš jos kyla dabartinė Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtos įtraukos formuluotė) siekiamą tikslą užtikrinti, kad NRI būtų „suteikti visi jų užduotims vykdyti būtini ištekliai, įskaitant darbuotojus, kompetenciją ir finansines priemones“.

36

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka, siejama su šios direktyvos 22 straipsniu, turi būti aiškinama taip: pirmojoje nuostatoje vartojama sąvoka „veiklos sąnaudos“ apima, pirma, pašto sektoriaus NRI sąnaudas, patiriamas vykdant reguliavimo veiklą, susijusią su pašto paslaugomis, nepriskiriamomis prie universaliųjų paslaugų, ir, antra, šių NRI veiklos, kuri, nors ir nėra tiesiogiai susijusi su jų vykdoma pastarųjų paslaugų reguliavimo užduotimi, yra skirta pašto sektoriaus reguliavimo funkcijai vykdyti, sąnaudas.

37

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka ir 3 dalis, siejamos su šios direktyvos 22 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama už pašto sektorių atsakingų NRI finansavimo sistema, finansuojama vien pagal šios direktyvos 9 straipsnį šio sektoriaus paslaugų teikėjams numatytomis įmokomis, neskiriant jokio viešojo finansavimo.

38

Pirma, vien tai, kad Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtoje įtraukoje vartojamas žodis „prisidėti“, neleidžia daryti išvados, kad ši nuostata numato tik galimybę įpareigoti pašto sektoriaus paslaugų teikėjus paprasčiausiai prisidėti prie šio sektoriaus NRI veiklos sąnaudų finansavimo. Nors žodį „prisidėti“ galima suprasti kaip dalyvavimą bendroje veikloje, vis dėlto jis nereiškia finansavimo valstybės biudžeto lėšomis. Priešingai, kadangi tos nuostatos formuluotė yra labai bendro pobūdžio, darytina išvada, kad valstybėms narėms suteikiama didelė diskrecija nustatant už pašto sektorių atsakingų NRI finansavimo sistemos šaltinius.

39

Kaip iš esmės nurodyta generalinio advokato išvados 53 punkte, pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnį valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti iš šių sistemų: finansavimo sistemos, grindžiamos vien pašto paslaugų teikėjams nustatytais mokesčiais, finansavimo iš nacionalinių biudžetų sistemos ir galiausiai mišrios pašto sektoriaus NRI bendro finansavimo sistemos (pastaruoju atveju jos veikla finansuojama šio sektoriaus paslaugų teikėjų įmokomis ir atitinkamos valstybės narės biudžeto lėšomis). To straipsnio 3 dalyje šiuo klausimu tik patikslinama, kad minėto straipsnio 2 dalyje nurodyti įpareigojimai turi būti skaidrūs, prieinami, nediskriminaciniai, proporcingi, tikslūs ir nedviprasmiški, iš anksto viešai skelbiami ir pagrįsti objektyviais kriterijais.

40

Antra, dėl ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytos nuostatos konteksto reikia pažymėti, kad Direktyvos 97/67 1 straipsnyje teigiama, kad ja nustatomos bendros taisyklės, be kita ko, dėl atitinkamo sektoriaus NRI įsteigimo, tačiau nepateikiama jokios išsamesnės informacijos apie jų finansavimo tvarką.

41

Kitos šios direktyvos nuostatos neleidžia abejoti nei šio sprendimo 39 punkte padaryta išvada, nei, konkrečiau kalbant, už pašto sektorių atsakingų NRI finansavimo sistemos, finansuojamos vien šio sektoriaus paslaugų teikėjų įmokomis, suderinamumu su Direktyva 97/67.

42

Pagal minėtos direktyvos 22 straipsnį valstybės narės privalo paskirti NRI, kurių veikla būtų nepriklausoma nuo pašto paslaugų teikėjų. Vis dėlto reikia konstatuoti, kaip pažymėta generalinio advokato išvados 58 punkte, kad jei NRI iš tiesų turi finansinių išteklių, kad galėtų vykdyti savo užduotis ir išvengti netinkamos rinkos dalyvių ir valstybės institucijų įtakos, tuomet jos finansavimo būdas ir šaltiniai savaime neturi lemiamos reikšmės.

43

Galiausiai, trečia, šio sprendimo 35 punkte nurodytas Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtos įtraukos tikslas nedraudžia šio straipsnio aiškinti taip, kad juo valstybėms narėms leidžiama pasirinkti pašto sektoriaus NRI finansavimo būdą vien iš šio sektoriaus paslaugų teikėjų įmokų, su sąlyga, kad būtų užtikrinta, kad šios NRI turės išteklių, būtinų jų tinkamam veikimui užtikrinti, taigi ir teisinių priemonių, kad galėtų reikalauti šių paslaugų teikėjų mokėti įmokas.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka ir 3 dalis, siejamos su šios direktyvos 22 straipsniu, turi būti aiškinamos taip: pagal jas valstybei narei nedraudžiama pasirinkti už pašto sektorių atsakingos NRI finansavimo sistemą, finansuojamą vien pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtą įtrauką šio sektoriaus paslaugų teikėjams numatytomis įmokomis, neskiriant jokio finansavimo iš valstybės biudžeto, su sąlyga, kad šia sistema užtikrinama, kad atitinkama NRI iš tiesų turėtų reikalingų išteklių tam, kad galėtų veikti tinkamai ir visiškai nepriklausomai vykdyti pašto sektoriaus reguliavimo užduotis, arba teisinių priemonių, leidžiančių jai tokių išteklių gauti.

45

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principai, taip pat Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama visiems pašto sektoriaus paslaugų teikėjams (įskaitant skubaus siuntų pristatymo paslaugų teikėjus) nustatyti vienodą finansavimo įpareigojimą, neatsižvelgiant į galimai skirtingą NRI reguliavimo veiklos intensyvumą, priklausomai nuo to, ar jų teikiamos paslaugos priskiriamos prie universaliųjų paslaugų, ar ne.

46

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvoje 97/67 nėra numatyta konkretaus aptariamos įmokos dydžio apskaičiavimo būdo. Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 39 punkte, toks pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtą įtrauką nustatytas įpareigojimas mokėti įmokas pagal to paties straipsnio 3 dalį turi būti ne tik skaidrus, prieinamas, nediskriminacinis, proporcingas, tikslus ir nedviprasmiškas, bet ir iš anksto viešai skelbiamas ir pagrįstas objektyviais kriterijais, taip pat atitikti nediskriminavimo ir proporcingumo principus.

47

Kalbant apie, pirma, šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtoje įtraukoje visiems pašto sektoriaus paslaugų teikėjams vienodai nustatyto įpareigojimo mokėti įmokas proporcingumą, reikia priminti, kad pareiga patikrinti, ar, įvertinus visas bylai svarbias teisines ir faktines aplinkybes, toks įpareigojimas yra tinkamas siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti, tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Teisingumo Teismas vis dėlto privalo šiuo tikslu jam pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų priimti sprendimą (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Confetra ir kt., C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Kiek tai susiję su tokio įpareigojimo tinkamumu siekiamam tikslui pasiekti, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinės teisės aktai gali garantuoti nurodyto tikslo įgyvendinimą, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Confetra ir kt., C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Atsižvelgiant į tai, šioje byloje neginčijama, kad nagrinėjama priemonė, kuria visiems pašto paslaugų teikėjams vienodai nustatomas tas pats finansavimo įpareigojimas, visų pirma – toks pats įmokos dydis, neatsižvelgiant į NRI vykdomos kiekvieno paslaugų teikėjo teikiamų paslaugų reguliavimo veiklos intensyvumą, yra tinkama siekiamam tikslui pasiekti arba tam, kad nacionalinės teisės aktais būtų nuosekliai jo siekiama. Be to, kadangi šia nacionaline priemone iš esmės siekiama užtikrinti atitinkamai NRI kuo didesnį finansavimą, kad ji galėtų visiškai nepriklausomai vykdyti savo užduotis, ši priemonė iš esmės laikytina tinkama tokiam tikslui pasiekti.

50

Be to, negalima teigti, kad ta pati priemonė viršija tai, kas būtina numatytam tikslui pasiekti, vien dėl to, kad apskaičiuojant ginčijamą įmoką neatsižvelgiama į tam tikrais atvejais didesnį šios NRI veiklos intensyvumą universaliųjų paslaugų teikimo srityje.

51

Kaip savo pastabose nurodo Europos Komisija, vykdant universaliųjų paslaugų reguliavimą būtina imtis konkrečių priemonių, o tam tikromis aplinkybėmis atitinkama NRI turi vykdyti intensyvią stebėseną. Vis dėlto ši veikla nesiskiria nuo tokios NRI vykdomos kitos veiklos, susijusios su visos atitinkamos rinkos reguliavimu, todėl ją reikia vertinti atsižvelgiant į visas pašto sektoriaus liberalizavimo aplinkybes. Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šio sektoriaus plėtrą, neatmestina galimybė, kad įvairių paslaugų teikėjų vykdoma veikla gali būti vis panašesnė ir kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodo Portugalijos vyriausybė, pašto paslaugos yra tarpusavyje pakeičiamos.

52

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 38 punkte nurodytą diskreciją, proporcingumo principas ir Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka bei 3 dalis negali būti aiškinami kaip reikalaujantys, kad paslaugų teikėjui nustatytos įmokos suma visiškai atitiktų faktines atitinkamos NRI sąnaudas dėl jos vykdomos šio paslaugų teikėjo reguliavimo veiklos.

53

Antra, dėl diskriminacijos draudimo pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios aplinkybės nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jeigu toks požiūris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis (2017 m. kovo 7 d. Sprendimo RPO, C‑390/15, EU:C:2017:174, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Nors, kaip priminta šio sprendimo 28 punkte, skubaus siuntų pristatymo paslaugos nuo universaliųjų pašto paslaugų skiriasi savo pridėtine verte klientams, tai nereiškia, kad tokių paslaugų teikėjų padėtis, atsižvelgiant į jų galimą įpareigojimą prisidėti prie NRI, atsakingų už pašto sektorių pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirtą įtrauką, veiklos sąnaudų finansavimo, skiriasi nuo kitų šio sektoriaus paslaugų teikėjų padėties, todėl juos galima vertinti skirtingai.

55

Apskritai, atsižvelgiant į šio sprendimo 51 punkte nurodytas aplinkybes, tas pats taikytina ir paslaugų teikėjams, neteikiantiems prie universaliųjų paslaugų priskiriamų paslaugų; vien jų padėtis neleidžia jų vertinti kitaip nei universaliųjų paslaugų teikėjų. Atsižvelgiant į tai, kad bendra tokios NRI veikla naudinga visiems pašto sektoriaus paslaugų teikėjams, reikia pripažinti, kad jų padėtis iš esmės yra panaši, neatsižvelgiant į atskiro paslaugų teikėjo teikiamų paslaugų pobūdį.

56

Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad padėčių panašumas turi būti vertinamas pirmiausia atsižvelgiant į priemonės, kuria nustatomas jų skirtumas, ar, priešingai, kuria jos vertinamos vienodai, tikslą (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 1 d. Sprendimo Association belge des Consommateurs Test-Achats ir kt., C‑236/09, EU:C:2011:100, 29 punktą).

57

Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone siekiamą šio sprendimo 49 punkte nurodytą tikslą, reikia pripažinti, kad paslaugų teikėjų, neteikiančių prie universaliųjų paslaugų priskiriamų paslaugų, ir tokias paslaugas teikiančių paslaugų teikėjų padėtis yra panaši.

58

Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į bendrą visų svarbių teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimą (jį turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nėra pagrindo teigti, kad tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, prieštarauja nediskriminavimo principui.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principai, taip pat Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka turi būti aiškinami taip: jais nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis, siekiant užtikrinti už pašto sektorių atsakingos NRI finansavimą, kad ši galėtų visiškai nepriklausomai vykdyti su šio sektoriaus reguliavimu susijusias užduotis, visiems šio sektoriaus paslaugų teikėjams nustatomas vienodas įpareigojimas prisidėti prie šios NRI veiklos sąnaudų finansavimo, neatsižvelgiant į reguliavimo ir priežiūros užduočių, vykdomų priklausomai nuo skirtingų pašto paslaugų rūšių, intensyvumą, ir šiuo tikslu neišskiriant universaliųjų pašto paslaugų teikėjų ir skubaus siuntų pristatymo paslaugų teikėjų, su sąlyga, kad šiems paslaugų teikėjams tokiomis teisės nuostatomis nustatytas įpareigojimas, be kita ko, būtų skaidrus, prieinamas, tikslus ir nedviprasmiškas, iš anksto viešai skelbiamas ir pagrįstas objektyviais kriterijais.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: