–

A. G., atstovaujamo advokato G. Danėliaus,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos S. Grigonio, V. Kazlauskaitės-Švenčionienės ir V. Vasiliauskienės,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos O. Serdula, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, A. Joyce ir M. Tierney, padedamų BL D. Fennelly,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato A. Grumetto,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos, H. Kranenborg, P.‑J. Loewenthal ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11) (toliau – Direktyva 2002/58), 15 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. G. inicijuotą bylą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – generalinė prokuratūra) įsakymų atleisti jį iš prokuroro pareigų teisėtumo.

3

Direktyvos 2002/58 1 straipsnyje „Taikymo sritis ir tikslas“ nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusių su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančių laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą Bendrijoje, suderinimas.

<...>

3.   Ši direktyva netaikoma veiklos rūšims, kurios neįeina į Europos bendrijos steigimo sutarties taikymo sritį, tokioms, kurios nurodytos Europos Sąjungos steigimo sutarties V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais veiklos rūšims, susijusioms su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai atitinkamos veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje.“

4

Šios direktyvos 5 straipsnio „Pranešimų konfidencialumas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“

5

Minėtos direktyvos 15 straipsnio „Kai kurių Direktyvos 95/46/EB nuostatų taikymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati [proporcinga] demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas [arba užkardyti, tirti ir nustatyti baudžiamąsias veikas ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už šias veikas] ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus [ESS] 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

6

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2004 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (Žin., 2004, Nr. 69‑2382) (toliau – Elektroninių ryšių įstatymas) 65 straipsnio 2 dalyje elektroninių ryšių paslaugų teikėjai įpareigojami saugoti šio įstatymo 1 priede išvardytus duomenis ir prireikus pateikti juos kompetentingoms institucijoms, kad šios galėtų juos naudoti kovai su sunkiais nusikaltimais.

7

Elektroninių ryšių įstatymo 1 priede nustatyta, kad duomenų, kurie turi būti saugomi, kategorijos yra tokios:

„1. Duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti: <...> 2. Duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti: <...> 3. Duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti: <...> 4. Duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti: <...> 5. Duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti: <...> 6. Duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti: <...>“

8

Pagal šio įstatymo 77 straipsnio 4 dalį, kai yra motyvuota teismo nutartis arba kitas įstatymuose numatytas teisinis pagrindas, elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi sudaryti techninę galimybę – visų pirma kriminalinės žvalgybos subjektams ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) nustatyta tvarka) – kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį.

9

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (Žin., 2012, Nr. 122‑6093; toliau – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjektai, kai yra šio įstatymo nustatyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai ir gauta prokuroro ar teismo sankcija, be teisių, nurodytų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat turi teisę gauti informaciją iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų.

10

Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kriminalinės žvalgybos tarnybos atlieka tyrimą, kai, be kita ko, turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų arba apysunkį nusikaltimą arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu atliekant tokį tyrimą nustatoma, kad yra nusikalstamos veikos požymių, nedelsiant pradedamas ikiteisminis tyrimas.

11

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šio straipsnio 3 ir 4 dalyse ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ar tarnybinius nusižengimus.

12

Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnyje numatyta, kad, kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad taip galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus.

13

Šio kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini ir iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina.

14

Šio kodekso 177 straipsnis įgyvendinamas taikant 2017 m. rugpjūčio 17 d. generalinio prokuroro nutarimu Nr. I‑279 (TAR, 2017, Nr. 2017‑13413) patvirtintas Ikiteisminio tyrimo duomenų teikimo ir panaudojimo ne baudžiamojo persekiojimo tikslais ir ikiteisminio tyrimo duomenų apsaugos rekomendacijas, paskutinį kartą iš dalies pakeistas 2018 m. birželio 25 d. dekretu Nr. I‑211.

15

Šių rekomendacijų 23 punkte numatyta, kad gavęs prašymą suteikti prieigą prie ikiteisminio tyrimo duomenų prokuroras sprendžia, ar pateikti šiuos duomenis. Jei priimamas sprendimas juos pateikti, prokuroras nurodo, kiek ir kuriuos prašyme nurodytus duomenis galima pateikti.

16

Generalinė prokuratūra pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje, kuris tuo metu ėjo Lietuvos prokuratūros prokuroro pareigas, nes buvo duomenų, kad jis, vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui, neteisėtai teikė reikšmingą informaciją apie šį ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir jo advokatui.

17

Savo išvadoje dėl šio tyrimo Generalinės prokuratūros komisija konstatavo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje iš tikrųjų padarė tarnybinį nusižengimą.

18

Remiantis šia išvada, šio tarnybinio nusižengimo įrodymai buvo per tarnybinį patikrinimą surinkta medžiaga. Konkrečiai kalbant, kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija ir dviejų ikiteisminių tyrimų duomenys patvirtino pareiškėjo pagrindinėje byloje ir jo vadovauto ikiteisminio tyrimo įtariamojo advokato bendravimą telefonu. Be to, šioje išvadoje pažymėta, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio slapta kontrolė ir fiksavimas advokato atžvilgiu buvo sankcionuoti viena teismo nutartimi, o kita teismo nutartimi tą pačią priemonę buvo leista taikyti dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje.

19

Remdamasi šia išvada generalinė prokuratūra priėmė du įsakymus: pirmuoju skyrė pareiškėjui pagrindinėje byloje nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o antruoju – atleido iš tarnybos.

20

Pareiškėjas pagrindinėje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti šiuos du įsakymus.

21

2021 m. liepos 16 d. sprendimu šis teismas atmetė pareiškėjo pagrindinėje byloje skundą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad šioje byloje nagrinėjami kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti ir kad informacija, surinkta pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, buvo teisėtai panaudota vertinant, ar pareiškėjas pagrindinėje byloje padarė tarnybinį nusižengimą.

22

Pareiškėjas pagrindinėje byloje kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, teigdamas, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu kriminalinės žvalgybos subjektų prieiga prie elektroninių ryšių srauto duomenų ir turinio yra toks didelis pagrindinių teisių suvaržymas, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/58 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatas, tokia prieiga gali būti suteikta tik siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais. Tačiau, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tokie duomenys gali būti naudojami tiriant ne tik sunkius nusikaltimus, bet ir korupcinio pobūdžio drausminius ar tarnybinius nusižengimus.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pareiškėjo pagrindinėje byloje iškelti klausimai susiję su dviem aspektais, t. y. pirma, su prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų kitais tikslais nei kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija ir, antra, su šių duomenų panaudojimu tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus gavus tokią prieigą.

24

Tas teismas primena, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, visų pirma iš 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Privacy International (C‑623/17, EU:C:2020:790, 39 punktas), matyti, kad, pirma, Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 3 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka ne tik teisėkūros priemonė, kuria elektroninių ryšių paslaugų teikėjai įpareigojami saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, bet ir teisėkūros priemonė, kuria jie įpareigojami kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikti prieigą prie šių duomenų. Antra, iš šios jurisprudencijos, visų pirma iš 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur(Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos) (C‑746/18, EU:C:2021:152, 33 ir 35 punktai), matyti, kad nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu pagal proporcingumo principą tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencija gali pateisinti didelius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus, kaip antai susijusius su srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimu, neatsižvelgiant į tai, ar jis bendras ir nediferencijuotas, ar tikslinis.

25

Vis dėlto Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dar nėra nagrinėtas vėlesnio atitinkamų duomenų naudojimo įtakos pagrindinių teisių suvaržymams aspektas. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks tolesnis naudojimas taip pat turi būti laikomas tokiu dideliu Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymu, kad jį gali pateisinti tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija, todėl šių duomenų negalima naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.

26

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2002/58/EB] 15 straipsnio 1 dalis, siejama su [Chartijos] 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms viešosios valdžios institucijoms draudžiama elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus duomenis, galinčius suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo duomenis ir pranešimus, naudoti korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo bylose, neatsižvelgiant į tai, ar prieiga prie tokių duomenų konkrečiu atveju buvo suteikta kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslais?“

27

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.

28

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors procedūros, per kurią generalinė prokuratūra priėmė įsakymus dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje drausminės atsakomybės, kaip nurodyta šio sprendimo 19 punkte, tarnybinės bylos medžiagoje taip pat buvo informacijos, kurią kompetentingos valdžios institucijos gavo atlikus dviem teismo nutartimis baudžiamojo persekiojimo tikslais sankcionuotą elektroninių ryšių slaptą kontrolę ir fiksavimą, vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas ne dėl asmens duomenų, gautų nedalyvaujant elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, naudojimo, bet dėl asmens duomenų, kuriuos tokie teikėjai saugojo remdamiesi valstybės narės teisės aktu, nustatančiu jiems tokią saugojimo pareigą pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, vėlesnio naudojimo.

29

Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad pateiktame klausime minimi duomenys yra tie, kurie saugomi pagal Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio įstatymo 1 priedu, kurioje elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga bendrai ir nediferencijuojant saugoti elektroninių ryšių srauto ir vietos nustatymo duomenis siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais.

30

Dėl sąlygų, kuriomis šie duomenys gali būti naudojami korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo bylose, pirmiausia reikia priminti, kad prieiga prie minėtų duomenų taikant priemonę, kurios imtasi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, gali būti suteikta tik jeigu šie paslaugų teikėjai šiuos duomenis saugo pagal minėtą nuostatą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vėlesnis elektroninių ryšių srauto ir vietos nustatymo duomenų naudojimas siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais galimas tik su sąlyga, kad, pirma, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atliekamas šių duomenų saugojimas atitiko Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, ir, antra, kompetentingoms institucijoms prieiga prie šių duomenų suteikta taip pat nepažeidžiant šios nuostatos.

31

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, draudžiamos teisėkūros priemonės, kuriomis siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais ir užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui prevenciškai numatomas bendras ir nediferencijuotas srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas (2022 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo SpaceNet ir Telekom Deutschland, C‑793/19 ir C‑794/19, EU:C:2022:702, 74 ir 131 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto jis nurodė, kad šio 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais, taip pat 52 straipsnio 1 dalimi, neprieštarauja teisėkūros priemonėms, kuriomis, siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais ir užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, numatomas:

kai šiomis priemonėmis taikant aiškias ir tikslias taisykles užtikrinama, kad atitinkami duomenys būtų saugomi laikantis taikomų materialinių ir procedūrinių sąlygų ir kad atitinkami asmenys turėtų veiksmingas garantijas nuo piktnaudžiavimo rizikos (2022 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo SpaceNet ir Telekom Deutschland, C‑793/19 ir C‑794/19, EU:C:2022:702, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Dėl tikslų, galinčių pateisinti tai, kad valdžios institucijos naudoja duomenis, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai saugo taikydami teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šias nuostatas, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama nustatyti šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pagrindinės pareigos užtikrinti asmens duomenų konfidencialumą ir susijusių pareigų, nurodytų, be kita ko, šios direktyvos 6 ir 9 straipsniuose, išimtis, jeigu toks ribojimas yra demokratinėje visuomenėje būtina, tinkama ir proporcinga priemonė, skirta apsaugoti nacionaliniam ir visuomenės saugumui bei gynybai arba užtikrinti nusikalstamų veikų ar neteisėto elektroninių ryšių sistemos naudojimo prevencijai, tyrimui, atskleidimui ar baudžiamajam persekiojimui už jas. Šiuo tikslu valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisėkūros priemones, leidžiančias ribotą laiką saugoti duomenis, kai tai pateisinama vienu iš nurodytų pagrindų (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 110 punktas).

33

Tačiau Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis negali pateisinti to, kad nukrypimas nuo pagrindinės pareigos užtikrinti elektroninių ryšių ir su jais susijusių duomenų konfidencialumą ir ypač šios direktyvos 5 straipsnyje numatyto draudimo saugoti šiuos duomenis taptų taisykle, nes taip būtų labai susiaurinta 5 straipsnio apimtis (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 40 punktas).

34

Dėl tikslų, galinčių pateisinti teisių ir pareigų, numatytų būtent Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pateiktas tikslų sąrašas yra baigtinis, todėl pagal šią nuostatą priimta teisėkūros priemonė turi iš tikrųjų griežtai atitikti vieną iš šių tikslų (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 41 punktas).

35

Dėl bendrojo intereso tikslų, galinčių pateisinti priemonę, kurios imtasi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, remiantis proporcingumo principu, egzistuoja šių tikslų hierarchija, atsižvelgiant į jų atitinkamą svarbą, ir kad tokia priemone siekiamo tikslo svarba turi būti siejama su jos sukelto suvaržymo dydžiu (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 56 punktas).

36

Nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslo, siejamo su ESS 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga už nacionalinį saugumą, svarba viršija kitų Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų, be kita ko, kovos su nusikalstamumu apskritai, net ir su sunkiais nusikaltimais, ir visuomenės saugumo užtikrinimo tikslų svarbą. Taigi su sąlyga, kad bus laikomasi kitų Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslas gali pateisinti priemones, numatančias didesnį pagrindinių teisių suvaržymą nei tas, kurį būtų galima pateisinti kitais tikslais (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Kiek tai susiję su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu, pagal proporcingumo principą tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija gali pateisinti didelius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus, kaip antai susijusius su srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimu. Taigi tik nedideli minėtų pagrindinių teisių suvaržymai gali būti pateisinami tikslu užtikrinti nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas apskritai (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija bendrojo intereso tikslų hierarchijoje yra ne tokia svarbi kaip nacionalinio saugumo užtikrinimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 99 punktą), tačiau jų svarba viršija kovos su nusikalstamomis veikomis apskritai ir nesunkių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos svarbą.

39

Šiomis aplinkybėmis vis dėlto reikia priminti, kad, kaip matyti ir iš šio sprendimo 31 punkto, valstybių narių galimybė pateisinti teisių ir pareigų, numatytų, be kita ko, Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą turi būti vertinama atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks apribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 131 punktas).

40

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prieiga prie srauto ir vietos nustatymo duomenų, kuriuos paslaugų teikėjai saugo taikydami Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytą priemonę – tokia prieiga turi būti suteikta laikantis sąlygų, nustatytų Direktyvą 2002/58 aiškinančioje jurisprudencijoje, – iš principo gali būti pateisinama tik dėl bendrojo intereso, dėl kurio šiems teikėjams nustatytas toks įpareigojimas saugoti duomenis. Kitaip yra tik tuo atveju, jei prieigos tikslo svarba viršija saugojimą pateisinančio tikslo svarbą (žr. 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Šie argumentai mutatis mutandis taikomi vėlesniam srauto ir vietos nustatymo duomenų, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų taikant priemonę, kurios imtasi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, naudojimui siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais. Tokie duomenys, saugomi ir pateikti kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, negali būti perduoti kitoms institucijoms ir naudojami norint įgyvendinti tokius tikslus kaip nagrinėjamu atveju, t. y. kovoti su korupcinio pobūdžio tarnybiniais nusižengimais, kurie bendrojo intereso tikslų hierarchijoje yra ne tokie svarbūs kaip kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencijos tikslai. Tokiu atveju prieigos prie saugomų duomenų suteikimas prieštarautų šiai bendrojo intereso tikslų hierarchijai, primintai šio sprendimo 33, 35–37 ir 40 punktuose (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 99 punktas).

42

Dėl Čekijos vyriausybės ir Airijos rašytinėse pastabose pateikto argumento, kad drausminė procedūra dėl korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų gali būti siejama su visuomenės saugumo užtikrinimu, pakanka pažymėti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nenurodė didelės grėsmės visuomenės saugumui.

43

Be to, nors tarnybiniai patikrinimai dėl korupcinio pobūdžio drausminių arba tarnybinių nusižengimų gali atlikti svarbų vaidmenį kovojant su tokiais veiksmais, teisėkūros priemonė, kurioje numatyti tokie patikrinimai, faktiškai ir griežtai neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyto tikslo persekioti už nusikalstamas veikas ir už jas nubausti, kuris susijęs tik su baudžiamuoju persekiojimu.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi,

turi būti aiškinama taip:

pagal ją draudžiama su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.